Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.14.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.3.2.2.13; 2.4.6.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

2023 m. rugsėjo 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 221 straipsnio 1 dalį bei 223 straipsnio 1 dalį neatliktos bausmės dalis – 20 MGL bauda, ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 20 MGL (753,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 ir 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant:

– visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

– neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, nustatant 1 (vienerių) metų terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

– visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. L. įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir dokumentą, patvirtinantį baudos sumokėjimą, pateikti teismui, priešingu atveju bauda bus išieškoma priverstinai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, R. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant 43 635,64 Eur, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. L. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą. Jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą, nes vykdė ir kasininko pareigas, kadangi įsakymu nepaskyrė kasininko ir nepavedė kitam darbuotojui atlikti kasos operacijų, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 23, 27 punktuose, paėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos grynuosius pinigus, kaip atsiskaitymui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už parduotą medieną, tačiau šių pinigų realiai pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderius 2015 m. sausio 8 d. Nr. BAS0001 – 7 540 Eur, 2015 m. sausio 10 d. Nr. BAS0002 – 5 300 Eur, 2015 m. sausio 23 d. Nr. BAS0006 – 1 350 Eur, 2015 m. sausio 28 d. Nr. BAS0008 – 1 600 Eur, 2015 m. vasario 2 d. Nr. BAS0010 – 1 500 Eur, 2015 m. vasario 4 d. Nr. BAS0011 – 7 000 Eur, 2015 m. vasario 12 d. Nr. BAS0012 – 2 500 Eur, 2015 m. vasario 17 d. Nr. BAS0013 – 1 800 Eur, 2015 m. kovo 9 d. Nr. BAS0014 – 1 900 Eur, 2015 m. kovo 13 d. Nr. BAS0015 – 2 100 Eur, 2015 m. kovo 23 d. Nr. BAS0017 – 1 500 Eur, 2015 m. kovo 31 d. Nr. BAS0018 – 5 000 Eur, 2015 m. balandžio 13 d. Nr. BAS0019 – 1 700 Eur, 2015 m. balandžio 22 d. Nr. BAS0020 – 2 300 Eur, 2015 m. balandžio 27 d. Nr. BAS0021 – 545,64 Eur, iš viso 43 635,64 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui ir kasininkui J. J. neperdavė, šie pinigai į bendrovės kasą neįnešti, o įnešimas tik įformintas fiktyviais UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiais. Šiais veiksmais R. L. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus 43 635,64 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti dėl R. L. išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

2.1. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad R. L. kaltinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto, t. y., 38 533,02 Eur, pasisavinimo organizavimu (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis). Vėliau, prokurorui pakeitus kaltinimą, R. L. buvo kaltinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 43 635,64 Eur pasisavinimo organizavimu (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. L. buvo informuotas, kad teismas savo iniciatyva svarstys keisti kaltinime nurodytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis, kaltinant R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, iš bendrovės kasos paėmus grynuosius pinigus (43 635,64 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J. šių pinigų už medieną nesumokėjus ir taip pasisavinus jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (BK 183 straipsnio 2 dalis). Iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžiu R. L. dėl kaltinimo, susijusio su UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 38 533,02 Eur – pasisavinimo organizavimu (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis) buvo išteisintas.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. L. kaltu dėl turto pasisavinimo, nepasisakė dėl kasos orderių klastojimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingo apskaitos tvarkymo bei galimybės padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne kaip turto pasisavinimą, o kaip sukčiavimą. Teismo nustatytos aplinkybės yra labai nutolusios nuo R. L. pareikšto kaltinimo, kuris teismo iniciatyva buvo pakeistas. Šiuo atveju tai nėra formalios aplinkybės, todėl teismas negalėjo vienašališkai keisti kaltinimo, nes liko neaptartos kitos aplinkybės, nurodytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje.

2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau jos negali būti esmingai nutolusios nuo kaltinimo. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas faktūras pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžio rąstus. Tarp įmonių dėl sandorio vyko užskaitymas, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdama skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“, užskaitė dalį skolos šiai bendrovei perduodama medžio rąstus, o už likusią įsigytą medieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. L. atsiskaitė grynaisiais pinigais pagal kasos orderius.

2.4. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 J. J. pripažintas kaltu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto (taip pat ir R. L. inkriminuotų 38 533,02 Eur) pasisavinimą, o R. L. buvo pripažintas kaltu už visiškai kitos didesnės ir kitai bendrovei priklausančios pinigų sumos pasisavinimą.

2.5. Ikiteisminis tyrimas yra esminė baudžiamojo proceso stadija, kuri lemia būsimo teismo proceso turinį ir ribas. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat pripažįstama, kad bylos tyrimo stadija itin svarbi rengiantis teismo procesui. Šios stadijos metu gauti įrodymai dažnai lemia pagrindą (rėmus), kuriuo remiantis teisme bus nagrinėjama kaltinamajam inkriminuojama nuskalstama veika, o nesilaikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo proceso principo reikalavimų padaryti pažeidimai gali reikšmingai pakenkti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme teisingumui (pvz., 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01, 108–111 pastraipos; Didžiosios kolegijos 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 50541/08 ir kt., 253 pastraipa).

2.6. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai savo iniciatyva pakeisdamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, esmingai nutolo nuo pareikšto kaltinimo, ir šis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šis pažeidimas lemia skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį bei priimti naują nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 329 straipsnio 4 dalis).

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

2.7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, o tiksliau – jų nevertino. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl R. L. kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, nuteistojo kaltė grindžiama vien prielaidomis, nenurodant jokių patikimų argumentų, nepasisakant dėl D. D. veiksmų/veikimo nagrinėjamoje situacijoje. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikiant J. J. parodymams. EŽTT yra išaiškinęs, kad paprastai bendrininkų toje pačioje byloje parodymai turi būti tikrinami griežčiau, atsižvelgiant į juos duodančių asmenų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui ir į tai, kad jiems netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Oddone ir Pecci prieš San Mariną, peticijų Nr. 26581/17 ir Nr. 31024/17, 109 punktas; 2012 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, 199 pastraipa; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, 75 pastraipa).

2.8. Skundžiamame nuosprendyje vertinti tik J. J. parodymai, kad kasos pajamų orderiai buvo fiktyvūs, šie parodymai nebuvo vertinami kartu su nuteistojo R. L. parodymais, taip pat nevertinti D. D. parodymai, buvo išeita iš kaltinimo ribų. Be to, J. J. parodymų nepatvirtina R. K. parodymai, jie iš esmės skiriasi ir nuo D. D. parodymų. Teismas nepagrįstai pripažino, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo atsikaityta, ir šiuo atveju bankroto administratorius turi teisę kreiptis į R. L. dėl atsiskaitymo už perduotą medieną. Teismas padarė tik abstrakčias išvadas, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir jų visumai, nepagrįstai sumenkino R. L. teisinančių įrodymų įrodomąją reikšmę, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir in dubio pro reo principą.

2.9. Iš liudytojo R. K. parodymų yra žinoma, kad R. K. ne kartą matė, kaip R. L. perdavė pinigus J. J.. Be to R. K., paprašytas D. D., kuris domėjosi UAB pirkimu-pardavimu, atvyko pakalbėti su V. J. dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo, nes pats D. D. atvykti negalėjo. Iš šių parodymų matyti, kad byloje nagrinėjamoje nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir D. D., kuris galėjo pasisavini R. L. J. J. perduotus pinigus.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

2.10. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai padarytos kelios veikos, jos padarytos viena po kitos, įgyvendinant bendrą sumanymą. Tokiais atvejais atskirus kaltininko nusikalstamus veiksmus jungia bendras sumanymas, siekiant pagrindinio nusikalstamos veikos tikslo, tokioje situacijoje visos nusikalstamos veikos dalys yra neatskiriamos (būtinos), nepadarius bent vienos veikos nebus pasiektas pagrindinis tikslas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-355/2009, Nr. 2K-477/2008). Pripažinus, kad R. L. nesumokėjo už įsigytą medieną bei į bendrovės apskaitą įtraukė suklastotus kasos pajamų orderius, tokia pastarojo veika atitinka ne BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, o BK 182 straipsnyje bei galimai BK 222 ir 300 straipsniuose įtvirtintas nusikaltimų sudėtis, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai R. L. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl nustatytų įpareigojimų

2.11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 ir 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, nustatant vienerių metų terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Šie skirti įpareigojimai yra per griežti, nesusiję su padaryta veika, prieštarauja asmenį charakterizuojantiems duomenims. Be to, nuo byloje nagrinėjamos veikos praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, ir ši aplinkybė šalina būtinumą taikyti asmeniui griežtus įpareigojamus.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. sumažinti pasisavinto turto vertę iki 38 533,02 Eur, kitoje dalyje skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai pripažino R. L. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Be to konstatuotina, kad esminių BPK pažeidimų priimant skundžiamą nuosprendį nenustatyta. Tačiau pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė R. L. pasisavintų pinigų sumą, tuo pačiu ir konfiskuotinų pinigų dydį, taip pat netiksliai nustatė alternatyviuosius nusikalstamos veikos padarymo požymius, todėl šiose dalyse skundžiamas nuosprendis pakeičiamas (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai). Be to, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo nauja BK 183 straipsnio redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), kuri lengvina nuteistojo R. L. teisinę padėtį, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią. Dėl to R. L. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl bylos (ne)grąžinimo pirmosios instancijos teismui arba prokurorui

6. Nuteistojo R. L. gynėjas baigiamojoje kalboje išreiškė nuomonę, kad baudžiamoji byla turėtų būti dar kartą grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba net ir prokurorui dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu turėtų būti taisomos padarytos klaidos ir iš naujo sprendžiama dėl veikos kvalifikavimo. Tuo tarpu prokuroras baigiamojoje kalboje nurodė, kad iš naujo nagrinėjant bylą negalima sunkinti kaltinimo, todėl pasisavinto turto vertė turėtų būti sumažinta iki pradiniame kaltinime nurodytos sumos, t. y. 38 533,02 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais proceso dalyvių teiginiais.

7. Šioje byloje priimtu pirmuoju, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d., nuosprendžiu R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį išteisintas (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pasisavinimo organizavimo), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tos pačios dienos nutartimi nutarta įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžiui prokurorui pranešti apie tai, kad R. L., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, galimai neišmokėjo pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną – viso 43 635,64 Eur pagal 15 kasos pajamų orderių, šiuos pinigus galimai pasisavino, o neįvykusias finansines operacijas galimai įformino suklastotais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais), taip apgaulingai tvarkydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.

8. Dėl priimtų nuosprendžio ir nutarties buvo paduoti prokuroro ir kito byloje nuteisto asmens apeliaciniai skundai. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. išteisinimo panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl R. L. perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, o tai gali lemti esminį išteisintojo padėties pabloginimą ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis), t. y. buvo paduotas skundas išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais.

9. Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą, minėto nuosprendžio dalis dėl R. L. išteisinimo buvo panaikinta ir byla šioje dalyje perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nustačius BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, galimai neišmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną 43 635,64 Eur nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. ir šiuos pinigus pasisavino, nesvarstė galimybės dėl kaltinime R. L. nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimo (BPK 256 straipsnis), t. y. įstatymu jam suteikta teise nepasinaudojo. Taip pat šioje byloje susidariusioje situacijoje – išteisinamuoju nuosprendžiu užbaigus baudžiamąjį procesą (išteisinus R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 38 533,02 Eur – pasisavinimo organizavimą) ir tuo pačiu teismo nutartimi pagal BPK 257 straipsnį prokurorui pranešus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, pasisavinus pinigines lėšas, iš esmės dėl kurios jau yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, padarymo – sudaromos prielaidos pradėti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą tam pačiam asmeniui dėl tų pačių veiksmų. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas R. L. iš esmės dėl tos pačios veikos pažeistų non bis in idem principo nuostatas. Kadangi apeliacinės instancijos teisme negali būti taisomi pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo trūkumai (klaidos), nes tokiu būdu iš esmės būtų pabloginta išteisintojo R. L. padėtis, suvaržant jo teisę į gynybą ir peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, todėl ši bylos dalis jo atžvilgiu buvo perduota iš naujo nagrinėti apygardos teismui.

10. Taigi, iš šios baudžiamosios bylos teisminio proceso eigos ir teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, jog byla pirmosios instancijos teismui buvo grąžinta tenkinus prokuroro skundą, kuris buvo paduotas R. L. padėtį bloginančiais pagrindais, bei nustačius visas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio sąlygas, t. y.: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaryta išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį išteisintojo padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, 4) ir kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje.

11. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmiau priimtas išteisinamasis nuosprendis ir dėl jo paduotas apeliacinis skundas, kurį išnagrinėjus buvo nuspręsta grąžinti bylą R. L. atžvilgiu iš naujo nagrinėti į pirmosios instancijos teismą, neribojo pakartotinai bylą nagrinėjusio apygardos teismo, kuris turėjo ne tik teisę inicijuoti kaltinimo keitimą, bet išnagrinėjęs bylą iš esmės, priešingai nei teigia prokuroras, priimti ir nepalankesnį sprendimą kaltinamojo atžvilgiu. Būtent tokia situacija ir susiklostė šiuo atveju, t. y. pirmosios instancijos teisme antrą kartą nagrinėjant bylą ir nustačius kitokias aplinkybes nei panaikintu Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžiu, skundžiamu nuosprendžiu R. L. buvo nuteistas pagal teismo iniciatyva pakeistą kaltinimą padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką už tai, kad, atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, neišmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną pinigų – 43 635,64 Eur, kuriuos pasisavino.

12. Pažymėtina, kad apeliacijos ribos šiuo atveju yra apibrėžtos R. L. ir jo gynėjo apeliaciniu skundu. Todėl būtent dabar, t. y. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, negali būti bloginama nuteistojo padėtis (BPK 320 straipsnio 3–4 dalys), ko, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės ir prašo nuteistojo gynėjas, t. y. kad byla būtų grąžinta pirmosios instancijos teismui ar prokurorui vien dėl to, kad R. L. dar būtų inkriminuotos papildomos nusikalstamos veikos (BK 222, 300 straipsniai).

13. Pagal kasacinio teismo praktiką bylos grąžinimas pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį galimas tik išimtiniais atvejais, nustačius visas jame įtvirtintas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-628/2023, Nr. 2K-170-495/2023), kurių teisėjų kolegija nenustatė. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo bylą dar kartą grąžinti iš naujo nagrinėti ir pirmosios instancijos teismui. Tam pagrindo nesudaro ir bylos nagrinėjimas teisme R. L. atžvilgiu pagal pakeistą kaltinimą, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių kaltinimo pakeitimą teisme. Apie tai bus plačiau pasisakyta šioje nutartyje.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų

14. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. BPK 219 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui. Teismų praktikoje aiškinant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus pažymima, jog kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, nusikalstamos veikos aplinkybes nurodant tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes kartu su šias aplinkybes atitinkančiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2013, Nr. 2K-42-942/2016 ir kt.).

15. Po to, kai panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. priimtą nuosprendį, byla iš naujo buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi baudžiamoji byla dalyje, kurioje R. L. kaltintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi minėta 2022 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis buvo panaikinta ir baudžiamoji byla perduota (grąžinta) nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu R. L. atžvilgiu būtų buvęs surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, jog tai trukdo nagrinėti bylą ir nustatyto pažeidimo negalima ištaisyti teisme. Nutartis įsiteisėjusi ir nekvestionuojama. Priešingos išvados neleidžia daryti ir nuteistojo gynėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra labai nutolusios nuo R. L. pareikšto pirminio kaltinimo. Teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys, kodėl teismo iniciatyva pakeistame kaltinime išdėstytos aplinkybės nėra pernelyg nutolusios nuo pirminiame kaltinime išdėstytų nusikalstamos veikos aplinkybių.

16. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti gynėjo prašymus grąžinti bylą prokurorui vien kitokiam veikos kvalifikavimui ar galimam R. L. išteisinimui, nes apygardos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, t. y. pirmosios instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas baudžiamąją bylą, galėjo tiek savo iniciatyva keisti kaltinimą (faktines aplinkybes ar (ir) veikos kvalifikaciją), tiek jį kaltinamojo atžvilgiu pasunkinti.

Dėl kaltinimo keitimo

17. Nuteistojo R. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pakeitė faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, taip esmingai nutolo nuo pareikšto kaltinimo ir šis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis. Šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

18. Teismų praktikoje susiformavusi ir nuolat pabrėžiama nuostata, jog teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai). Šiam tikslui pasiekti BPK yra numatyta galimybė keisti kaltinimą ir teisme.

19. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Kaltinimas gali būti keičiamas, jeigu: iš esmės keičiasi veikos faktinės aplinkybės; iš esmės keičiasi veikos faktinės aplinkybės ir dėl to reikia keisti kvalifikavimą; faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, bet veika buvo neteisingai kvalifikuota. Šiame straipsnyje įtvirtinti du kaltinimo keitimo teisme atvejai: 1) pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą; 2) teismo iniciatyva.

20. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Situacija, kai faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-102/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-112-697/2016, Nr. 2K-44-648/2016, Nr. 2K-42-942/2016). Bet kuriuo atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).

21. Ši baudžiamoji byla buvo perduota teismui kaltinant R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, t. y. organizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pinigų pasisavinimą ir vadovavus jo įgyvendinimui, t. y. davus nurodymus bendrininkui vykdytojui J. J. pasisavinti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą – pinigus 38 533,02 Eur, bei po jų pasisavinimo perduoti R. L., o bendrininkas vykdytojas J. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pagal 18 kasos pajamų orderius paėmė iš viso 46 972,48 Eur, pagal 8 kasos išlaidų orderius išleido, sumokėdamas J. J. iš viso 8 439,46 Eur, bet likusių 38 533,02 Eur realiai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė, o įnešimą tik įformino kasos pajamų orderiais, taip įvykdė organizatoriaus R. L. nurodymus ir pasisavino bendrininkui vykdytojui J. J. patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus 38 533,02 Eur, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pinigų pasisavinimo organizatoriui R. L..

22. Kaip jau minėta, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-744/2020 R. L. dėl minėto kaltinimo buvo išteisintas, nurodant pranešti prokurorui, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, galimai neišmokėjo pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną – viso 43 635,64 Eur pagal 15 kasos pajamų orderių, šiuos pinigus galimai pasisavino, o neįvykusias finansines operacijas galimai įformino suklastotais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais), taip apgaulingai tvarkydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-97-487/2021 minėta Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalis dėl R. L. išteisinimo buvo panaikinta ir grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, galimai neišmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną 43 635,64 Eur ir šiuos pinigus pasisavino, nesvarstė galimybės dėl kaltinime R. L. nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimo. Kasacinis skundas, paduotas šiuo aspektu dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, buvo nepriimtas.

23. Pakartotinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo išklausyti specialistės K. K. paaiškinimai ir ji 2022 m. spalio 19 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (atsakymus į užduotus klausimus) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos. Po to kaltinimą šioje byloje palaikantis prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes R. L., nurodydamas, jog R. L. organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – pinigų pasisavinimą ir vadovavo jo įgyvendinimui, t. y. davė nurodymus bendrininkui vykdytojui J. J. pasisavinti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą – pinigus 43 635,64 Eur, bei po jų pasisavinimo perduoti R. L., o bendrininkas vykdytojas J. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pagal 15 kasos pajamų orderių paėmė iš viso 43 635,64 Eur, bet jų realiai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė, o įnešimą tik įformino kasos pajamų orderiais, taip įvykdė organizatoriaus R. L. nurodymus ir pasisavino bendrininkui vykdytojui J. J. patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus 43 635,64 Eur, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais laiku ir vietoje perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pinigų pasisavinimo organizatoriui R. L., t. y. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje (9 t., b. l. 118–120).

24. 2022 m. gruodžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu teisėjas informavo, kad vertinant įrodymus bus svarstoma, ar kaltinamasis R. L. nepasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų jų nesumokėdamas J. J., o tik surašydamas dokumentus. Teisėjui pasiteiravus, ar reikės laiko pasiruošti gynybai, proceso dalyviai nurodė, jog tam laiko jiems nereikia, todėl tame pačiame teisiamajame posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis, ištirti rašytiniai bylos duomenys ir baigtas įrodymų tyrimas. 2023 m. sausio 4 d. teisiamajame posėdyje sakytų baigiamųjų kalbų metu R. L. gynėjas pasisakė ir apie galimą pinigų pasisavinimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2023 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio metu buvo atnaujintas įrodymų tyrimas teismui nustačius, jog gali būti, kad tam tikros nustatytos aplinkybės galimai neatitinka kaltinamajame akte ir prokuroro pakeistame kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių. Teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, savo iniciatyva informavo proceso dalyvius, kad svarstys galimą kaltinimo keitimą, t. y., jog kaltinamasis R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą, nes vykdė ir kasininko pareigas, kadangi įsakymu nepaskyrė kasininko ir nepavedė kitam darbuotojui atlikti kasos operacijas, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 23, 27 punktuose, nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pagal kasos pajamų orderius paėmė 43 635 Eur atsiskaitymui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už parduotą medieną, bet šių pinigų realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui ir kasininkui J. J. neperdavė ir į šios įmonės kasą neįnešė, o įnešimą tik įformino fiktyviais UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiais. Tokiu būdu pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą, t. y. 43 635 Eur, tuo galimai padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Taip pat teismas padarė pertrauką sudarydamas galimybę pasiruošti gynybai pagal teismo suformuluotą naują kaltinimą bei iškvietė apklausai liudytoją R. K.. 2023 m. kovo 10 d. teisiamojo posėdžio metu R. L. davė paaiškinimus ir apie šį teismo iniciatyva pakeistą kaltinimą, baigiamojoje kalboje apie tai pasisakė ir jo gynėjas.

25. Palyginus pirminį ir vėliau patikslintą kaltinimus, atkreipiamas dėmesys, kad teismo iniciatyva buvo keičiama tik dalis faktinių aplinkybių, t. y. veikos padarymo būdas (pinigai pasisavinti ne per J. J., o paties R. L.), juridinis asmuo, iš kurio turtas buvo pasisavintas (pasisavinti ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigai), kas turėjo nedidelės reikšmės ir veikos kvalifikavimui (buvo eliminuota bendrininkavimo forma, ir R. L. pripažintas kaltu turto pasisavinime kaip vykdytojas, o ne kaip organizatorius, kas, be kita ko, dar ir švelnina jo padėtį). Tačiau esminis momentas yra tas, kad naujas pirmosios instancijos teismo suformuluotas kaltinimas buvo grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios susijusios su tuo pačiu įvykiu bei buvo tirtos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, t. y. tirti R. L. ir J. J. veiksmai, susiję tiek su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimu. Byloje buvo tirtos šių juridinių asmenų tarpusavio sąsajos bei sąsajos su šioje byloje apklaustais asmenimis, vertinti juridinių asmenų vardu veikusių fizinių asmenų veiksmai, tirtos dokumentaliai fiksuotos operacijos, apklausti visi su jomis susiję asmenys. Bylą antrą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlikti papildomi veiksmai, kurių metu gauti duomenys vėlgi apie santykius tarp šių dviejų juridinių asmenų ir pinigų judėjimą. Todėl paties kaltinimo pakeitimo esmė keičiant dalį aplinkybių arba jas tikslinant, vertinama tik kaip jo individualizavimas teisingai išdėstant tas aplinkybes, kurios buvo tirtos ir visos žinomos nuteistajam. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pakeistame kaltinime išdėstytos aplinkybės nėra pernelyg nutolusios nuo pirminiame kaltinime išdėstytų aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 256 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, 2023 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio metu atnaujino įrodymų tyrimą ir tik tada paskelbė apie keičiamą kaltinimą bei šio posėdžio protokolą su surašytomis faktinėmis aplinkybėmis išsiuntė kaltinamojo gynėjui. Taip pat teismas padarė pertrauką suteikdamas laiko pasiruošti gynybai pagal pakeistą kaltinimą. Taigi, aptariamu atveju matyti, kad kaltinamojo teisės į gynybą šiuo aspektu taip pat nebuvo pažeistos, ir naujas kaltinimas jam nebuvo „siurprizinis“.

26. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių kaltinimo keitimą teisme, bei bylos nagrinėjimo pagal pakeistą kaltinimą procedūrų, ėmėsi tinkamų priemonių siekdamas byloje nustatyti objektyvią tiesą ir tuo pačiu užtikrinti kaltinamojo (šiuo metu nuteistojo) teisę į gynybą bei teisingą teismo procesą. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėjęs apygardos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas ir padarė esminį BPK pažeidimą, kaip ir nėra tuo aspektu pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl įrodymų vertinimo

27. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų grindžiami apeliantų manymu, kad įrodymai byloje įvertinti netinkamai, t. y. ginčijamas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas, neigiamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo. Apeliaciniame skunde daugiausia dėmesio skiriama liudytojų parodymų netinkamam vertinimui.

28. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-89/2018, Nr. 2K-281-942/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neturi pagrindo konstatuoti, kad jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi BPK ir kasacinio teismo praktikoje aprašytų reikalavimų pripažįstant bylos duomenis įrodymais ir juos vertinant. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, nepalankias nuteistajam, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo kaltė pagrįsta prielaidomis ar įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, o skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar jos tinkamai nemotyvuotos. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir liudytojų parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, jie buvo išsamiai tiriami ir vertinami, todėl nėra pagrindo abejoti jų patikimumu ir teisėtumu. Kadangi apeliaciniame skunde abejojama kai kurių įrodymų patikimumu ar nurodoma, jog kai kurie įrodymai nebuvo įvertinti, todėl toliau pasisakytina atskirai dėl jų vertinimo.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė liudytojo J. J. parodymams. Apeliantų nuomone, šio liudytojo parodymai turėjo būti tikrinami griežčiau, atsižvelgiant į tai, kad jam netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Argumentai dėl netinkamo J. J. parodymų vertinimo laikytini nepagrįstais, todėl atmetami. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apklausiamo subjekto specifiškumą ir laikėsi visų reikalavimų, numatytų tiek įstatyme, tiek apibrėžiamų EŽTT praktikoje, vertinant jo duotus parodymus.

31. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

32. Pažymėtina, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, todėl jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl netikrų parodymų davimo (pvz., EŽTT 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03). Tokio asmens (kito kaltinamojo toje pačioje byloje) parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau jų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų asmenų parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, Nr. 2K-177/2008, Nr. 2K-85-976/2018, Nr. 2K-43-458/2021). Taigi, toks įrodymų šaltinis gali būti pripažįstamas patikimu ir pakankamu kaltei pagrįsti, jei jį patvirtina ir kiti bylos proceso metu surinkti įrodymai.

33. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nurodyti BPK, kasacinio teismo ir EŽTT praktikos reikalavimai nebuvo pažeisti. Vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių šioje baudžiamojoje byloje, kuriuo buvo grindžiami R. L. pareikšti kaltinimai (tiek pirminis, tiek vėliau pakeisti), yra liudytojo J. J., kuris Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 nuteistas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – 82 533,02 Eur pasisavinimą (3 t., b. l. 156–159), kurių dalies pasisavinimas buvo inkriminuotas ir R. L., parodymuose nurodomos faktinės aplinkybės. Sutiktina, kad vertinant šio asmens parodymų objektyvumą, iš dalies reikšminga aplinkybė yra jo procesinė padėtis, t. y. jis apklaustas kaip liudytojas davęs parodymus apie savo padarytą nusikaltimą, todėl neįspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tačiau vien tai, kad J. J. neneigė padaręs nusikaltimą ir davė apie tai parodymus, o kartu papasakojo ir apie nuteistojo R. L. veiksmus, nesudaro pagrindo manyti, jog jis yra suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį. Vien asmens, kuris baudžiamajame procese turi atitinkamą interesą, statusas nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti asmens parodymais ar juos atmesti. Dar kartą pabrėžtina, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas reiškia, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

34. Išanalizavus liudytojo J. J. parodymus viso bylos nagrinėjimo metu matyti, kad jie apie esmines bylos aplinkybes – R. L. veiksmus pasisavinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus bei pačio liudytojo J. J. vaidmenį padarytoje nusikalstamoje veikoje, už kurią jis nuteistas kitu nuosprendžiu, iš esmės buvo nuoseklūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šis asmuo savo noru prisipažino, papasakojo apie padarytą nusikaltimą, nėra pagrindas abejoti jo parodymų patikimumu. Šio asmens parodymų teisingumą pirmosios instancijos teismas patikrino teisiamuosiuose posėdžiuose. Liudytojo J. J. parodymus apie nustatytas nusikalstamo įvykio aplinkybes teismas palygino tarpusavyje bei su iš kitų šaltinių gauta informacija (jo parodymais duotais baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018, kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga) ir priimtame nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakė dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tikrumo. Teismas savo išvadas grindė įvertinęs byloje surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų visumą, t. y. nuteistojo, liudytojų, specialistės parodymus, kasos pajamų orderius, specialisto išvadą bei papildomus paaiškinimus ir kt. Taigi, pirmosios instancijos teismas liudytojo J. J. duotų parodymų patikimumą tinkamai patikrino ir jais pagrįstai rėmėsi.

35. Apeliantų manymas, jog liudytojas J. J. galėjo turėti suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs yra niekuo nepagrįstas. Duoti parodymus yra įtariamojo, kaltinamojo teisė (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas J. J. savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodydamas ir savo vaidmenį. Duomenų, kad jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu ar pirmosios instancijos teisme buvo panaudotos neleistino poveikio priemonės, byloje nėra. Todėl nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, jais netikėti ir nesivadovauti, nes, kaip prieš tai minėta, juos patvirtina kiti baudžiamosios bylos duomenys. Be to, liudytojo J. J. parodymai dar kartą įvertinami ir šioje nutartyje, laikantis tų pačių jiems keliamų vertinimo reikalavimų.

36. Liudytojas J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 32–36, 40–42, 46–51), tiek pirmosios instancijos teisme (7 t., b. l. 14–26) parodė, kad formaliu vienos įmonės direktoriumi sutiko tapti pasiūlius D. D. bei už tai jam buvo žadamas atlygis. D. D. jį nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur susitiko su R. L. bei R. K. ir kartu nuvažiavo pas notarus bei susitvarkė įmonės dokumentus. Jis suprato, kad tapo įmonės akcininku ir direktoriumi. Po to pas liudytoją atvažiuodavo ir jam pasakydavo, kad reikia važiuoti pirkti miškų. Jis dažniausiai važiuodavo su R. K.. Taip pat su R. K. atliko tik pinigų įnešimą į banką ir jų pervedimą už miškų pirkimą. Liudytojo teigimu, miškų pirkti važiavo apie tris kartus. J. J. realiai nieko daryti nereikėdavo, jis tik pasirašydavo jam paduotus dokumentus, nuimdavo pinigus. Paskutinį kartą daugiau dokumentų pasirašinėjo tada, kai uždarė įmonę. Tada atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir jį R. L. nuvežė pas buhalterę. Tą kartą buhalterę J. L. matė pirmą ir vienintelį kartą bei pasirašė visus dokumentus. Liudytojas iš R. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra gavęs pinigų už parduotą medieną. Jis taip pat parodė, kad kartu su R. L. 2014 m. lapkritį yra nuėmęs pinigus banke (duomenys neskelbtini) ir perdavęs jam. Iš esmės tokius pačius parodymus J. J. davė ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 (3 t., b. l. 89–90, 95–97, 99–100, 104–106, 151–154), kurioje Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į J. J. parodymų vertinimo ypatumus (parodymai duoti neįspėjus jo dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą), jų nuoseklumą, juos įvertino visų įrodymų kontekste ir pagrįstai sprendė, jog juos patvirtina kiti įrodymai. Iš kitos pusės, ir šios bylos nagrinėjimo metu nuteistajam R. L. nebuvo ribota teisė pačiam ir per gynėją apklausti visus liudytojus, pateikti jiems klausimus, reikšti prašymus, kad būtų paneigti J. J. parodymai.

37. Ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 25–29) ir teisiamojo posėdžio metu (7 t., b. l. 14–26) apklausta J. J. sugyventinė liudytoja R. Š. parodė, kad iš J. J. sužinojo, jog D. D. jam pasiūlė būti įmonės direktoriumi. Kai ji sužinojo, jog J. J. turi įmonę, pradėjo jo prašyti atlyginimo, tačiau jis jokio atlyginimo į šeimą neparnešė. Tuo metu ji matė kaip atvykdavo R. K. ir išsiveždavo J. J.. Taip pat liudytoja su J. J. yra važiavusi į (duomenys neskelbtini). Tada ją paliko degalinėje, o J. J. pasiėmė R. K., kuris grįžęs pasakė, kad įmonė uždaryta. Liudytoja nurodė ir tai, kad J. J. neminėjo, jog būtų gavęs pinigų iš R. L., ir pasakojo tik tai, kad su R. L. yra važiavęs į (duomenys neskelbtini) nuimti pinigų – 27 000 ar 30 000. Be to ji R. L. matė daug kartų važinėjant aplink jų namus, po kaimą, jis skambindavo J. J. ir jam grasindavo, o ji taip pat yra girdėjusi tuos grasinimus. Liudytojos teigimu, J. J. neturėjo tokių pinigų, už kurių pasisavinimą nuteistas.

38. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugpjūčio 26 d. teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas parodė, kad 2014 m. R. K. teiravosi, ar jis nežino žmogaus, kuris už atlygį kelis mėnesius pabūtų įmonės direktoriumi. Apie tai jis pasakė J. J., kuris su R. K. pasiūlymu sutiko. Sutartą dieną D. D. J. J. atvežė į (duomenys neskelbtini) esantį Registrų centrą, kur jų laukė R. K. su kitu vyru, kurio nepažįsta. Po dokumentų pasirašymo jis J. J. parvežė namo. Liudytojas nurodė, kad J. J. ankščiau jokiai bendrovei nevadovavo, o iš R. K. suprato, jog J. J. bus tik formalus įmonės direktorius (3 t., b. l. 111–112). Pažymėtina, kad liudytojas R. K. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pirkta D. D. iniciatyva, t. y., jog D. D. teiravosi, ar R. K. nežino apie parduodamą įmonę, kuri dirba su mediena, o pastarasis D. D. nurodė apie galimybę pirkti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors liudytojų D. D. ir R. K. parodymai nesutapo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo aplinkybių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, susijusių su R. L. nusikalstamais veiksmais. Šiuo atveju liudytojas D. D. tik patvirtino, jog J. J. buvo formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, realiai jai nevadovavo bei vykdė kitų asmenų nurodymus. Be to byloje nėra jokių duomenų, kad D. D. būtų kitaip susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. dalyvavęs ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkime, todėl nėra pagrindo nesivadovauti jo parodymais.

39. Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad iš J. J. ar iš R. L. nėra gavęs jokių grynųjų pinigų, susijusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“. R. K. tik vieną kartą matė R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, perduodant avansą J. J. už miško pirkimą, kuris juos įnešė į banką bei po to nuvažiavo pas notarą įforminti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka mišką. R. K., paprašius R. L., J. J. tik palydėjo iki banko ir pas notarą, nes jis buvo pagiringas. Jis ir R. L. dalyvavo perrašant UAB „(duomenys neskelbtini)“ J. J.. Taip pat liudytojui yra tekę su J. J. ir R. L. važiuoti pas buhalterę, tačiau ir tuo metu jis nematė, kad R. L. butų perdavęs pinigus J. J.. Be to R. K. ne kartą su R. L. važiavo apžiūrėti miškų, medienos ne tik savo įmonės reikalais, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri, R. L. teigimu, buvo jam skolinga. Kelis kartus apžiūrint miškus su juo buvo J. J.. Liudytojas R. K. parodė, kad su R. L. yra seni kolegos ir draugai, jie užsiėmė ta pačia veikla, susijusia su mediena (7 t., b. l. 53–60, 98–106; 9 t., b. l. 142–146). Nuteistasis R. L. patvirtino, kad su R. K. dažnai bendraudavo dėl miškų ir medienos. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. K. iš esmės patvirtino J. J. parodymus, kad jiems abiem dalyvaujant J. J. yra įnešęs pinigus į banką ir atlikęs pavedimą už miško pirkimą, jiems yra tekę kartu važiuoti apžiūrėti miškų bei pas buhalterę. Taip pat abu liudytojai parodė, kad nėra gavę iš R. L. jokių pinigų už miško pirkimą, išskyrus vieną anksčiau aptartą atvejį, bei nei vienas nėra matęs, jog R. L. būtų kuriam nors iš jų davęs pinigų. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. K. nepatvirtino matęs, kaip R. L. perduodavo pinigus J. J.. Pažymėtina, kad aptarti R. K. parodymai iš esmės sutapo su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 123–127), kurie buvo pagarsinti 2020 m. gegužės 25 d. teisiamojo posėdžio metu. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. parodymus vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi spręsdamas dėl R. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

40. Liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė J. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavus kitiems savininkams, R. L. prašymu ji sutiko toliau tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Liudytoja prisiminė, kad J. J. yra mačiusi galimai tris kartus (prie jos namų, ofiso ir pačiame ofise pasirašant visus dokumentus) ir jis visada būdavo su R. L. ir R. K.. Ji, gavusi pirminius dokumentus, suvesdavo duomenis į programą ir iš anksto paruošdavo dokumentus pasirašymui. Daug UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, tarp jų visi kaltinime nurodyti kasos pajamų orderiai, buvo pasirašyti vieną dieną. Dokumentai nebuvo visi tos pačios dienos. Ji surašė kasos pajamų orderius, kad J. J. gavo pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jos akivaizdoje jokie pinigai J. J. nebuvo mokami. Šią informaciją nurodė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderių ir pagal tai surašė kasos pajamų orderius UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu (7 t., b. l. 14–26). Šie liudytojos teisme duoti parodymai iš esmės sutapo ir su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (5 t., b. l. 80–85), kurie buvo pagarsinti 2020 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio metu.

41. Taigi, iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad J. J. buvo tik formalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, kuris atlikdavo tik kitų asmenų jam nurodytus veiksmus, bet pats jokių sprendimų nepriimdavo ir jokiais įmonės pinigais nedisponavo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri anksčiau priklausė R. L. sūnui, oficialiai buvo parduota J. J., tačiau ir po to būtent R. L. toliau kontroliavo jos veiklą, t. y.: 1) jis susitarė, kad ta pati buhalterė tvarkytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą; 2) R. L. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ davė avansą UAB „(duomenys neskelbtini)“ už miškų pirkimą, kai jos direktoriumi tapo J. J., nes pastaroji neturėjo už ką jų įsigyti; 3) R. K. ir J. J. patvirtino, jog R. L. važinėjo kartu apžiūrėti miškų ir medienos; 4) J. J. (duomenys neskelbtini) banke sudarant naują „SB Linijos“ paslaugos teikimo sutartį Nr. IB00-141901 dėl internetinės bankininkystės (3 t., b. l. 199–200) prie kontaktinių duomenų buvo nurodytas R. L. el. pašto adresas (duomenys neskelbtini), nors ankstesnėse sutartyse su šiuo banku, kurias sudarė M. L., joks el. pašto adresas nebuvo nurodytas, ir tuo paneigiami R. L. parodymai, kad šis elektroninio pašto adresas galėjo persikelti per klaidą (3 t., b. l. 195–198). Aplinkybę, jog R. L. faktiškai veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tiek ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 114–115), tiek pirmosios instancijos teisme (7 t., b. l. 53–60) patvirtino ir liudytojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. N., kuris parodė, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susiklostę verslo santykiai dėl miško ruošos darbų. Anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo R. L., su kuriuo buvo pastoviai bendraujama. Atlikus darbus (duomenys neskelbtini), R. L. liepė sąskaitas faktūras išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. R. L. patikino liudytoją, kad bus atsiskaityta, tačiau įmonė liko skolinga 5 000 Eur. Liudytojas visą laiką bendravo tik su R. L., o R. K. nepažįsta. Taip pat pats R. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams parodė darbų atlikimo vietą bei leidimus, išduotus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Į bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad dėl miško ruošos darbų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikė R. L., kurio el. paštu (duomenys neskelbtini) buvo siųsta 2015 m. sausio 20 d. PVM sąskaita faktūra už medienos išvežimą (ištraukimą), kuri nebuvo apmokėta, nors R. L. vis žadėjo atsiskaityti (4 t., b. l. 144–148).

42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paties nuteistojo R. L. parodymus atmetė kaip nepagrįstus, prieštaraujančius kitiems, nekeliantiems abejonių, ir byloje ištirtiems įrodymams. Nuteistojo R. L. pozicija dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vykusio baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. Pirmą kartą apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. L. parodė, kad R. K. ir J. J. su savimi neturėdavo kasos pajamų orderių, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikti mokėjimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2014 m. gruodžio mėnesį patiektą medieną buvo užfiksuoti kasos pajamų orderiuose tik 2015 m. kovo mėnesį. Pinigai buvo sumokėti anksčiau, tik orderiai buvo surašyti vėliau (7 t., b. l. 61–70). 2022 m. gruodžio 8 d. pateiktuose rašytiniuose parodymuose R. L. jau aiškino, kad susitinkant su J. J. jie abu turėdavo išrašytus tos dienos savo įmonių kasos pajamų orderius, kuriuos abu pasirašydavo bei R. L. paduodavo J. J. pinigus (9 t., b. l. 128–129). Dar kartą apklaustas pirmosios instancijos teisme R. L. nurodė, kad su J. J. per 4 mėnesius buvo susitikę virš 10 kartų ir jam sumokėjo visus pinigus pagal kaltinime nurodytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderius. Jis prašydavo buhalterės išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderius, nes pinigus J. J. mokėjo tik pagal šiuos orderius. Orderio išrašymo data atitikdavo susitikimo datą (9 t., b. l. 142–146). Taigi, nuteistasis R. L. pats sau prieštaravo dėl pinigų mokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J., kasos pajamų orderių išrašymo ir pasirašymo. Kaip jau minėta, J. J., R. K. ir J. L. parodė, kad visi kasos pajamų orderiai buvo pasirašyti vieną dieną, o tai paneigė R. L. parodymus, jog kasos pajamų orderiai buvo pasirašomi kiekvieno susitikimo metu su J. J.. Taip pat nepasitvirtino ir R. L. parodymai, jog jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu neužsakinėjo miško kirtimo darbų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, į savo el. paštą negavo jokių dokumentų šios bendrovės vardu. Iš aptartų duomenų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. N. būtent su R. L. derino miško ruošos darbų atlikimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. L. el. paštu šiai įmonei siuntė sąskaitą.

43. Apeliantų teiginius, kad nuteistasis R. L. nepasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų paneigė ir specialisto išvada bei specialistės K. K. paaiškinimai. 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/55 (2 t., b. l. 23–200; 3 t., b. l. 1–69) nurodyta, jog buvo atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės – finansinės veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d. Šio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 22 d. pagal dokumentus gavo pajamų už 90 972,48 Eur ir turėjo išlaidų už 8 439,46 Eur. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygos dokumentinis likutis 2015 m. birželio 22 d. buvo 82 533,02 Eur. Visos kasos operacijos įrašytos į kasos knygą, tačiau tyrimui nebuvo pateikta duomenų (grynųjų pinigų skaičiavimo kasoje akto, grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akto ar kitų dokumentų) apie tai, kad bendrovės kasoje 2015 m. birželio 22 d. nebuvo grynųjų pinigų.

44. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (tokia data nurodyta, nors posėdis realiai vyko 2022 m. rugsėjo 20 d.) specialistei buvo nurodyta pateikti paaiškinimus dėl 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvados Nr. 5-4/55, t. y. atsakyti į papildomus klausimus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš specialistės K. K. 2022 m. spalio 19 d. rašytinių paaiškinimų (9 t., b. l. 106–109) matyti, kad buvo papildomai patikrinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ūkinė – finansinė veikla. Specialistė iš įmonių buhalterinių dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių, kasos knygų ir kt.) nustatė, kad:

44.1. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo prekių ir paslaugų už 53 667,45 Eur (iš jų medienos už 49 182,97 Eur) ir 2014 m. apmokėjo 4 484,48 Eur (mokėjimai nesusiję su medienos pirkimu);

44.2. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 7 643,08 Eur avanso (26 065,81 Eur (sumokėta avanso dalis) – 18 422,73 Eur (grąžinta avanso dalis));

44.3. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo grynaisiais pinigais iš kasos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 43 635,64 Eur, galimai už įsigytą spygliuočių medieną pagal 2014 m. gruodžio 30–31 d. PVM sąskaitas faktūras serija B Nr. BA007, Nr. BA008, Nr. BA009;

44.4. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ medienos (pušies rąstų) pagal 2015 m. sausio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija B Nr. BA010 suma su PVM 12 864,26 Eur (suma be PVM 10 631,62 Eur, PVM 2 232,64 Eur);

44.5. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. birželio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo prekių ir paslaugų už 66 531,71 Eur (2014 m. – 53 667,45 Eur, 2015 m. – 12 864,26 Eur.

44.6. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. birželio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš viso 74 185,93 Eur, t. y. bankiniu pavedimu 140,18 Eur (tarpininkavimo paslaugos), grynaisiais pinigais 4 344,30 Eur (už lengvąjį automobilį Peugeot 407), grynaisiais pinigais sumokėjo avanso 26 065,81 Eur, grynaisiais pinigais 43 635,64 Eur (galimai už medieną). Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 18 422,73 Eur sumokėto avanso.

45. Teisiamojo posėdžio metu specialistė K. K. paaiškino (9 t., b. l. 114–116), kad rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pagal kasos pajamų orderius, kurie nurodyti šios nutarties 1 pastraipoje, galimai sumokėta už įsigytą spygliuočių medieną todėl, kad šiuose kasos pajamų orderiuose nenurodyta konkrečiai kokia sąskaita apmokėta. Visuose kasos pajamų orderiuose išrašyta tiesiog „už medieną“, todėl ji parašė, kad galimai apmokėta pagal 2014 m. gruodžio 30–31 d. PVM sąskaitas faktūras serija B Nr. BA007, Nr. BA008, Nr. BA009. Iš pačių kasos pajamų orderių, kurie aprašyti šios nutarties 1 pastraipoje, taip pat matyti, jog laukelyje „Ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys“ įrašyta tik „už medieną“, tačiau nenurodyta pagal kokią sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 50–55, 57–58, 60; 2 t., b. l. 79, 82, 85–86, 88–91). Kitais atvejais kasos pajamų orderiuose buvo nurodoma pagal kokią sąskaitą yra mokama (pvz., 2015 m. kovo 23 d. kasos pajamų orderis Serija BAS Nr. 0016; 2 t., b. l. 89).

46. Kaip jau minėta, aptarti liudytojų parodymai patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai pardavė medieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ (J. J., R. K., V. N. parodymai), kuri nurodyta PVM sąskaitose faktūrose serija B Nr. BA007, Nr. BA008, Nr. BA009, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad J. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jokių pinigų už tai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos R. L., negavo. Šią aplinkybę pagrindžia ne tik liudytojų parodymai, bet ir kasos pajamų orderiai bei specialistės paaiškinimai, jog, priešingai nei kitais atvejais, šios nutarties 1 pastraipoje aprašytuose kasos pajamų orderiuose nebuvo nurodyta už kokią medieną jie yra išrašyti (nenurodyta sąskaitą faktūra ar kitas dokumentas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog R. L. pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ grynuosius pinigus, kuriuos turėjo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J. už nupirktą medieną.

47. Apibendrinus aukščiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai nuteistojo R. L. kaltę patvirtinančių įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė, palygino juos tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir tinkamai įvertino, be kita ko, nepažeisdamas BK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamu nuosprendžiu nebuvo pažeisti ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai, kadangi pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grįstos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas bei kitas aplinkybes.

48. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavintą pinigų sumą. Nors liudytojai R. K. ir J. J. nurodė apytiksles sumas, tačiau patvirtino R. L. teiginius, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J. buvo davęs avansą už medienos pirkimą, kurio dalis vėliau R. L. buvo grąžinta. Taip pat jie parodė, kad R. L. perduotas avansas iš karto buvo panaudotas medienos pirkimui. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie šio avanso sumokėjimą (jo įskaitymą). Kaip jau minėta, šios nutarties 1 pastraipoje aprašyti kasos pajamų orderiai buvo išrašyti pagal 2014 m. gruodžio 30–31 d. PVM sąskaitas faktūras serija B Nr. BA007, Nr. BA008, Nr. BA009, pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo medienos iš viso už 49 182,97 Eur (7 859,01 Eur + 4 931,85 Eur + 36 392,11 Eur). Be to laikotarpiu 2014 m. spalio 13 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 7 643,08 Eur avanso (ką patvirtina ir liudytojų parodymai) už medieną pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Taigi, atliekant aritmetinius veiksmus, po avanso įskaitymo 2015 m. sausio 1 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną 41 539,89 Eur (49 182,97 Eur – 7 643,08 Eur), o ne 43 635,64 Eur, kurie nurodyti šios nutarties 1 pastraipoje aprašytuose kasos pajamų orderiuose. Tačiau teismas, tikslindamas kaltinimą, jame nurodė ne tą sumą (t. y. 49 182,97 Eur), kuri iš specialistės išvados gautųsi sudėjus pinigines lėšas pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras serija B Nr. BA007, Nr. BA008, Nr. BA009, ir pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo medienos, tačiau pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiuose nurodytą sumą (t. y. 43 635,64 Eur). Atsižvelgiant į tokį patikslinto kaltinimo suformulavimo būdą, o tuo pačiu bylai esant nagrinėjamai tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir dėl to negalint pabloginant jo padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino, kad R. L. pasisavino visus kasos pajamų orderiuose, kurie aprašyti šios nutarties 1 pastraipoje, nurodytus 43 635,64 Eur, nes neišminusavo avanso. Ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme, palankesniu nuteistajam skaičiavimu (atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo kaltinimo suformulavimą) patikslinant skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytas aplinkybes, kad R. L. pasisavino 35 992,56 Eur (43 635,64 Eur – 7 643,08 Eur) (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

49. Pažymėtina, kad turto pasisavinimas kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kai yra pasisavinamas didelės vertės svetimas turtas. BK 190 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. X-1481 redakcija) nustatyta, jog turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padaryta nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas 37,66 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris galiojo iki 2018 m. sausio 1 d. Taigi, R. L. pasisavinti 35 992,56 Eur viršijo 250 MGL (9 415 Eur) dydžio sumą, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą nusikaltimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad MGL – tai ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių, ir minimalių ekonominių socialinių dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos MGL dydį nustatančioms normoms negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-3/2006, Nr. 2K-7-495/2007, Nr. 2K-64/2011, Nr. 2K-2-693/2019 ir kt.). Taigi nusikalstamos veikos kvalifikavimui (turto vertės nustatymui) reikšmės turi tik nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs MGL dydis.

50. Atkreiptinas dėmesys, kad objektyvieji turto pasisavinimo požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės pasisavinimas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės pasisavinimas – BK 183 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Teismų praktikoje laikoma, kad patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę), o žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2012, Nr. 2K-322/2012, Nr. 2K-234-699/2017, Nr. 2K-161-693/2019 ir kt.). Kaip matyti, R. L. buvo inkriminuoti abu BK 183 straipsnio dispozicijoje suformuluoti alternatyvūs turto pasisavinimo požymiai, o ir tai netiksliai, nes kaltinimo pradžioje nurodoma, kad bendrovės turtas buvo jam patikėtas ir jo žinioje, o vėliau jau nurodomas tik jam patikėto turto pasisavinimas. Pats teismas nieko nėra pasisakęs nei kodėl abi šias aplinkybes nustatė, nei dėl šių dviejų objektyviųjų požymių skirtingo nurodymo kaltinime. Tuo tarpu matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas R. L., kuris buvo bendrovės direktorius ir kasininkas, buvo patikėtas einamų darbinių pareigų, t. y. darbo teisinių santykių, pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju R. L. buvo materialiai atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, todėl laikytina, jog šis turtas buvo ne jo žinioje, o jam patikėtas. Atsižvelgiant į tai, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas perteklinis BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos alternatyvusis požymis, kad turtas buvo R. L. žinioje (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl veikos (ne)perkvalifikavimo į BK 182 straipsnį

51. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantų argumentais, kad R. L. veika turėtų būti kvalifikuota ne pagal BK 183 straipsnį (turto pasisavinimas), o pagal BK 182 straipsnį (sukčiavimas) ir, gynėjo teigimu, ir pagal BK 222 bei 300 straipsnius (apgaulingas apskaitos tvarkymas ir dokumentų klastojimas), bei tam – t. y. perkvalifikavimui – grąžinta prokurorui.

52. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), be kita ko, atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tarp jų ir sukčiavimo (BK 182 straipsnis), yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (turtinių teisių). Sukčiavimo atveju neteisėtą svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą lemia apgaulė, o esant turto pasisavinimui – kaltininko pasinaudojimas įgaliojimais šiam turtui ar turtinei teisei. Atskiriant šias veikas vertinamas turto valdymo pagrindo (įgaliojimų turtui atsiradimo) teisėtumas. Sukčiavimo atveju įgaliojimai turtui atsiranda suklaidinus nukentėjusįjį, t. y. iš esmės neteisėtai. Dėl to tais atvejais, kai asmuo pasisavina svetimą turtą prieš tai sudaręs sandorius dėl šio turto patikėjimo ar perdavimo jo žinion ne siekdamas sukurti tikras sandoriuose numatytas teises ir pareigas, bet tam, kad įgytų galimybę disponuoti šiuo turtu, turėdamas išankstinę tyčią jį pasisavinti, – tokia veika kvalifikuojama ne kaip turto pasisavinimas, bet kaip sukčiavimas. BK 183 straipsnis taikomas tada, kai kaltininkui teisėtai suteikiami tam tikri įgaliojimai turto atžvilgiu ir tik po to, viršijant šiuos įgaliojimus, turtas iš teisėto kaltininko valdymo perkeliamas į neteisėtą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2006, Nr. 2K-223/2010, Nr. 2K-36/2014, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K-83-942/2018).

53. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. L., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir kasininkas, turėdamas teisėtus įgaliojimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės lėšomis ir kitu turtu, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, paėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos grynuosius pinigus (35 992,56 Eur) skirtus atsiskaitymui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už parduotą medieną, tačiau šių pinigų realiai pagal inkriminuotus kasos pajamų orderius UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J. neperdavė, o įnešimus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą įformino fiktyviais UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiais. Taip R. L. pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 35 992,56 Eur. Nagrinėjamu atveju nuteistasis dėl einamų pareigų turėjo įgaliojimus įmonės turto atžvilgiu, t. y. jis buvo materialiai atsakingas už jam patikėtą bendrovės turtą, o apgaulė panaudota pakeičiant šio turto teisinį statusą – paverčiant jį savo turtu. Todėl, atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, tokių pinigų pasilikimas sau pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas ne sukčiavimu, o kvalifikuotas kaip nuteistajam patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Dėl procesinių kliūčių spręsti dėl padarytų veikų papildomo kvalifikavimo dar ir pagal BK 222 bei 300 straipsnius jau pasisakyta šios nutarties 12 pastraipoje.

Dėl prieštaringų nuosprendžių

54. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 (3 t., b. l. 156–159) J. J. nuteistas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – 82 533,02 Eur pasisavinimą, kurių dalies – 38 533,02 Eur pasisavinimas, buvo inkriminuotas R. L. ir šioje byloje. Tačiau išnagrinėjus šią bylą nustatyta, kad R. L. pasisavino ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 35 992,56 Eur ir ši suma apima dalį sumos, už kurios pasisavinimą nuteistas J. J.. Taigi, šiuo metu priimti du prieštaringi procesiniai sprendimai dėl tos pačios pinigų sumos, kuriuose skirtingai nustatyta, kokiai įmonei priklausė 35 992,56 Eur ir skirtingi juos pasisavinę asmenys.

55. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl J. J. davus parodymus kiti įrodymai nebuvo tiriami, plačiau nesiaiškinta dėl pinigų pagal kasos pajamų orderius perdavimo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jų pasisavinimo aplinkybių. Dėl to šis nuosprendis nagrinėjamoje byloje netrukdė teismui kitaip vertinti bylos aplinkybes, nei jas vertino minėtą nuosprendį priėmęs teismas, nes, atsižvelgiant ir į kasacinio teismo formuojamą praktiką, kitoje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, tačiau įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos teismo vidiniam apsisprendimui, patvirtinant ar paneigiant bylos duomenų patikimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-697/2017, Nr. 2K-114-495/2020). Be to po J. J. nuteisimo, Šiaulių apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-282/2018 (3 t., b. l. 160) nutarė pranešti prokuratūrai, kad R. L. ir kiti asmenys gali būti padarę nusikalstamą veiką kartu su J. J.. Šios nutarties pagrindu nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šioje baudžiamojoje byloje vertinant R. L. neteisėtus veiksmus buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas ir nustatyta, kad 35 992,56 Eur (t. y. dalis iš sumos, už kurios pasisavinimą buvo nuteistas J. J.), nebuvo realiai perduoti J. J. ir jie netapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe, t. y. jie liko UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu, kurį pasisavino nuteistasis R. L..

56. Pagal BPK 443 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos BPK 444 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra ir kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

57. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad R. L., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, neperdavė pagal šios nutarties 1 pastraipoje aprašytus kasos pajamų orderius UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui J. J. dalies pinigų, už kurių pasisavinimą pastarasis buvo nuteistas, gali būti pagrindu inicijuoti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-282/2018 atnaujinimą (BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš esmės tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kai teismams priėmus du procesinius sprendimus, kuriuose padarytos priešingos viena kitai išvados dėl tos pačios situacijos, baudžiamoji byla atnaujinama bei ištaisoma klaida, susijusi su prieštaringais procesiniais sprendimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-17-648/2021).

Dėl BK pakeitimų, nuteistajam skirtinos bausmės ir turto konfiskavimo

58. Skundžiamu nuosprendžiu R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už jam patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pasisavinimą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Šioje baudžiamojoje byloje R. L. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 183 straipsnio 2 dalies redakcija, priimta 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233. Tačiau, vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė minėtos R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas.

59. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

60. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 183 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Naujos redakcijos BK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad R. L. pasisavino jam patikėtą 35 992,56 Eur vertės svetimą turtą, kas atitinka 955 MGL, ir pagal šiuo metu galiojančią baudžiamojo įstatymo redakciją vertinama kaip labai didelės vertės turtas.

61. Sprendžiant dėl R. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, svarbu įvertinti, ar šiuo metu galiojanti baudžiamojo įstatymo redakcija švelnina bausmę ar kitokiu būdu palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Už BK 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą buvo baudžiama laisvės atėmimo iki 10 metų bausme. Taigi, R. L. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas už didelės vertės kaltininkui patikėto svetimo turto išvaistymą numatė išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje BK 183 straipsnio 3 dalies redakcijoje, numatyta ne tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė, bet ir alternatyvi bausmė – bauda.

62. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl R. L. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuotina į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

63. Perkvalifikavus R. L. nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), iš naujo spręstina dėl jam skirtinos bausmės.

64. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

65. Kaip jau minėta, nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) padarymas užtraukia baudą arba laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų.

66. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. L. padarė vieną sunkų nusikaltimą nuosavybei. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, jog ši veika nebuvo spontaniška, o buvo iš anksto apgalvota, jai buvo atitinkamai pasiruošta. R. L. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavinto turto vertė (iš viso 35 992,56 Eur, kas atitinka 955 MGL), viršija įstatymo nustatytą minimalią labai didelės vertės turto ribą (900 MGL (33 894 Eur)). Taip pat įvertinama aplinkybė, jog nusikalstama veika padaryta 2015 m., dėl jos ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. balandžio 11 d. (1 t., b. l. 34–36), tačiau R. L. pranešimas apie įtarimą įteiktas tik 2019 m. gegužės 22 d. (6 t., b. l. 59–61), kai Šiaulių apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi pranešė prokurorui apie tai, kad su J. J. nusikalstamą veiką gali būti padarę kiti asmenys, tarp jų ir R. L. (3 t., b. l. 160). Taigi, procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko, bet ne tiek ilgai, kaip teigia nuteistojo gynėjas.

67. Nustatydamas bausmės rūšį ir dydį nuteistajam R. L., apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į jo asmenybę. R. L. vedęs, nedirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, teistas, paskutinis teistumas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendį neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (6 t., b. l. 50–53; 9 t., b. l. 148–155). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra bei nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

68. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti R. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskiriant terminuotą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, t. y. 3 metus laisvės atėmimo. Be to, nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką R. L. padarė nesumokėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos 30 MGL (3 900 Eur) baudos. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes taikė dalinį bausmių sudėjimą, todėl, nesunkinant nuteistojo R. L. padėties, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės pridedama dalis bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d., t. y. 20 MGL (753,20 Eur) ir R. L. skiriama galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 20 MGL (753,20 Eur) bauda.

69. R. L. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 patvirtinta BK 75 straipsnio redakcija, kurioje nustatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. L. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą mažesne nei 4 metų laisvės atėmimo bausme, todėl jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatos.

70. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-244-976/2021).

71. Kaip minėta, R. L. tiesiogine tyčia padarė vieną sunkų nusikaltimą nuosavybei pasisavinant labai didelės vertės turtą. Šis nusikaltimas buvo iš anksto apgalvotas ir jam pasiruošta. Nusikalstamą veiką R. L. padarė neišnykus ankstesniam teistumui ir nesumokėjus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos baudos. R. L. pirmą kartą nuteisiamas laisvės atėmimu, jam nė karto nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Bylos duomenimis, nuteistasis baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, tačiau yra vedęs. Nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas užtruko ne tik todėl, jog pakartotinai buvo tiriamos aplinkybės dėl R. L. nusikalstamų veiksmų, bet ir dėl to, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nagrinėjama po antrą kartą. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, jog šiuo atveju nebūtų teisinga po nusikalstamos veikos padarymo praėjus daugiau nei 8 metams ir nesant duomenų apie naujas R. L. padarytas nusikalstamas veikas skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. L. izoliavimas nuo visuomenės turėtų didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistajam R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau atitiktų bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje.

72. BK 75 straipsnio 2 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatyta, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Atsižvelgiant į nuteistojo R. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2 metų 6 mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminas, kartu paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktuose (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numatytas pareigas, bus optimalus ir būtinas bausmės tikslams pasiekti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skiriamos pareigos turės tinkamą ir proporcingą poveikį nuteistajam bei padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Jos nėra per griežtos, dera tarpusavyje, o taip pat einant bausmės vykdymo atidėjimo terminui švelnėja, nes nuspręsta tik 1 metus jam nustatytu laiku būti namuose, ir tik visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Todėl spręstina, kad visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį R. L. turės galimybę dirbti tik su nežymiais apribojimais. Tuo pačiu metu Probacijos tarnyba turės galimybes efektyviai kontroliuoti nuteistojo elgesį. Vien aplinkybė, jog nuo byloje nagrinėjamos veikos padarymo praėjo daugiau nei 8 metai, nepaneigia būtinumo taikyti nuteistajam įpareigojimus. Taikant BK 75 straipsnio nuostatas, nustatant nuteistajam R. L. tinkamai parinktas pareigas, bei pastarajam žinant, kad nevykdant paskirtų pareigų tolesnis bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti pasiųstas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų.

73. Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, R. L. taip pat buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant 43 635,64 Eur, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos. Vis dėlto šia nutartimi patikslinus, kad R. L. pasisavino ne 43 635,64 Eur, o 35 992,56 Eur vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, atitinkamai iki šios sumos mažintina konfiskuojamų pinigų dalis (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189¹, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 19F9², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendžiu įrodytomis pripažintas R. L. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, faktines aplinkybes dėl pasisavinto turto dydžio ir pripažinti, kad R. L. pasisavino didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 35 992,56 Eur.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų R. L. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, aplinkybių pašalinti alternatyvųjį objektyviosios pusės požymį – kad turtas buvo R. L. žinioje.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. L. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233) perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šia nutartimi ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie šia nutartimi paskirtos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmės iš dalies pridedant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį – 20 MGL (753,20 Eur) baudą, ir R. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 20 MGL (753,20 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 ir 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant:

– visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

– neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, nustatant 1 (vienerių) metų terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

– visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Sumažinti iš R. L. konfiskuotiną pinigų sumą nuo 43 635,64 Eur (keturiasdešimt trijų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt penkių eurų 64 ct) iki 35 992,56 Eur (trisdešimt penkių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų 56 ct).

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.