Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vitalijos Norkūnaitės,

nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui

teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš V. J. konfiskuoti 42 000 Eur, kuriuos jis gavo iš nusikalstamos veikos.

R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi prokurorui pranešta apie tai, kad R. L., atstovaudamas uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) (būdamas šios bendrovės direktoriumi), galimai neišmokėjo pinigų uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) už medieną – viso 43 635,64 Eur (2015 m. sausio 8 d. – 7 540 Eur, 2015 m. sausio 10 d. – 5 300 Eur, 2015 m. sausio 23 d. – 1 350 Eur, 2015 m. sausio 28 d. – 1 600 Eur, 2015 m. vasario 2 d. – 1 500 Eur, 2015 m. vasario 4 d. – 7 000 Eur, 2015 m. vasario 12 d. – 2 500 Eur, 2015 m. vasario 17 d. – 1 800 Eur, 2015 m. kovo 9 d. – 1 900 Eur, 2015 m. kovo 13 d. – 2 100 Eur, 2015 m. kovo 23 d. – 1 500 Eur, 2015 m. kovo 31 d. – 5 000 Eur, 2015 m. balandžio 13 d. – 1 700 Eur, 2015 m. balandžio 22 d. – 2 300 Eur, 2015 m. balandžio 27 d. – 545,64 Eur), šiuos pinigus galimai pasisavino, o neįvykusias finansines operacijas galimai įformino suklastotais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais), taip apgaulingai tvarkydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto (pinigų) pasisavinimą ir vadovavo jo įgyvendinimui, o būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 14 d. nurodė bendrininkui vykdytojui J. J. paimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, šiai bendrovei priklausančius pinigus – 44 000 Eur, ir šiuos pinigus perduoti jam, ką bendrininkas (vykdytojas) J. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą, nes vykdė ir kasininko pareigas, kadangi įsakymu nepaskyrė kasininko ir nepavedė kitam darbuotojui atlikti kasos operacijas kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 23, 27 punktuose, ir padarė, už ką Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tai yra paėmė iš AB „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), suteiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), 44 000 Eur (2015 m. sausio 12 d. – 14 000 Eur, 2015 m. sausio 13 d. – 13 000 Eur, 2015 m. sausio 14 d. – 17 000 Eur), jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė, o įnešimą tik įformino kasos pajamų orderiais (2015 m. sausio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 14 000 Eur įnešimo, 2015 m. sausio 13 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 13 000 Eur įnešimo, 2015 m. sausio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 17 000 Eur įnešimo), o išimtus pinigus perdavė V. J., taip įvykdydamas pastarojo nurodymus, tokiu būdu bendrininkai pasisavino vykdytojui J. J. patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus 44 000 Eur.

2.1. organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pinigų pasisavinimą ir vadovavo jo įgyvendinimui, o būtent, nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. davė nurodymus bendrininkui vykdytojui J. J. pasisavinti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą – pinigus 38 533,02 Eur, bei po jų pasisavinimo perduoti jam (R. L.), ką bendrininkas vykdytojas J. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą, nes vykdė ir kasininko pareigas, kadangi įsakymu nepaskyrė kasininko ir nepavedė kitam darbuotojui atlikti kasos operacijas kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 23, 27 punktuose, ir padarė, už ką Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tai yra pagal kasos pajamų orderius paėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. sausio 8 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 7 540 Eur, 2015 m. sausio 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 5 300 Eur, 2015 m. sausio 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 350 Eur, 2015 m. sausio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 600 Eur, 2015 m. vasario 2 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 500 Eur, 2015 m. vasario 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 7 000 Eur, 2015 m. vasario 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 500 Eur, 2015 m. vasario 17 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 800 Eur, 2015 m. kovo 9 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 900 Eur, 2015 m. kovo 13 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 100 Eur, 2015 m. kovo 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 500 Eur, 2015 m. kovo 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 5 000 Eur, 2015 m. balandžio 13 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 700 Eur, 2015 m. balandžio 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 300 Eur, 2015 m. balandžio 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 545,64 Eur, AB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. sausio 26 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 230 Eur, atskaitingo asmens J. J. 2015 m. sausio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 297,69 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. kovo 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 809,15 Eur, iš viso 46 972,48 Eur, o pagal kasos išlaidų orderius išleido sumokėdamas J. J. 2015 m. sausio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 8 109,36 Eur, 2015 m. vasario 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 34,40 Eur, 2015 m. kovo 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 31,12 Eur, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 34,40 Eur, 2015 m. gegužės 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 34,40 Eur, 2015 m. birželio 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 32,76 Eur, 2015 m. birželio 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 63,02 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. birželio 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini) – 100 Eur, iš viso 8 439,46 Eur, bet likusių 38 533,02 Eur realiai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė, o įnešimą tik įformino kasos pajamų orderiais, taip įvykdė organizatoriaus R. L. nurodymus ir pasisavino bendrininkui vykdytojui J. J. patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus 38 533,02 Eur, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais laiku ir vietoje perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto pinigų pasisavinimo organizatoriui R. L..

II. Apeliacinių skundų argumentai

III. Atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Prokuroro apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas dalyje dėl R. L. išteisinimo. Prašoma šioje dalyje skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apygardos teismui, remiantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, nes faktinės veikos aplinkybės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų ir tai gali lemti išteisintojo padėties pabloginimą, dėl ko būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato R. D. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dalyje dėl V. J. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, o tuo pačiu ir jam pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek tai susiję su apeliaciniuose skunduose ginčijamomis teismo išvadomis.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo argumentų

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir padarytas išvadas, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. L. išteisinimo naikintinas ir šioje dalyje byla perduotina nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis).

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes yra nustatytos visos sąlygos, kurioms esant taikomas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis. Pažymima, kad šiuo atveju susiklosčiusi situacija atitinka tas aplinkybes, kurioms esant byla turi būti perduodama apygardos teismui ir būtent tokią situaciją buvo siekiama sureguliuoti, priimant 2019 m. gruodžio 19 d. įstatymą Nr. XIII-2740, kuriuo pakeistas BPK 326 straipsnis.

14. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr.2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-61-689/2020, Nr. 2K-89-689/2020). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-102/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-112-697/2016, Nr. 2K-44-648/2016, Nr. 2K-42-942/2016).

17. Pabrėžtina, jog BPK 287 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 270 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė savo iniciatyva iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-P-1/2014, 2K-319/2014). Taigi, remiantis nurodytomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, akivaizdu, jog kilus įtarimų dėl kai kurių bylos faktinių aplinkybių, dėl ko yra tikimybė netinkamam įstatymo pritaikymui ar neteisingam asmens nubaudimui, teismas gali tokių aplinkybių tyrimą atlikti ir pats bei tokiu būdu pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus ar neaiškumus. Kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintasis R. L. buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, todėl kaltinto asmens – R. L., nuteistojo J. J., liudytojų – R. K., J. L. bei kitų liudytojų parodymų apie jiems žinomas aplinkybes, susijusias su bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų išmokėjimu bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, apskaitos dokumentų forminimu, nustatymas ir vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Bylą nagrinėjantis teismas, suabejojęs tam tikrų bylos aplinkybių ištyrimo išsamumu, gali imtis priemonių išsamiam jų ištyrimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams.

20. Nagrinėjamoje situacijoje yra aktualus ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas. Šis principas pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Platesne procesine prasme asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, 4 straipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11).

22. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad šioje byloje susidariusioje situacijoje – išteisinamuoju nuosprendžiu užbaigus baudžiamąjį procesą ir tuo pačiu teismo nutartimi pagal BPK 257 straipsnį prokurorui pranešus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, pasisavinus pinigines lėšas, iš esmės dėl kurios jau yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, padarymo – sudaromos prielaidos pradėti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą tam pačiam asmeniui dėl tų pačių veiksmų. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas R. L. iš esmės dėl tos pačios veikos pažeistų non bis in idem principo nuostatas.

Dėl nuteistojo V. J. ir jo gynėjo R. Dobrovolskio apeliacinio skundo argumentų

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi pakartotinę byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizę, su apeliacinio skundo argumentais dėl V. J. nepagrįsto nuteisimo nesutinka. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas byloje ištirtų ir aptartų įrodymų vertinimas, sąlygojęs ir baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantų pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo pagrįstos išvados dėl V. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką.

30. Pabrėžtina, jog BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Savo ruožtu, proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, ginčijant teismo motyvus ir padarytas išvadas bei dėl to teigiant, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, laikytinas apeliantų pozicija ir pats savaime nereiškia, kad buvo padaryti teisės pažeidimai. Kita vertus, pabrėžtina ir tai, kad BPK pažeidimai, padaryti teismui priimant galutinį procesinį sprendimą, net jei jie ir esminiai, gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi jurisdikciją ir BPK normų suteiktas galimybes ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus teismo procesinio sprendimo surašymo trūkumus (aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymą, patikslinimą, pakeitimą, trūkstamų motyvų išdėstymą), kas nereiškia nuteistojo teisių suvaržymo, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jo skundą, laikantis teisingo proceso garantijų, teismo posėdyje galint patikrinti įrodytomis nustatytas aplinkybes, bendrininkavimo faktus ir apeliacinės instancijos teismui turint pareigą pateikti motyvuotus atsakymus į apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus.

Dėl įrodymų vertinimo ir V. J. pripažinimo kaltu

32. Baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu – 2015 m. sausio 12­­–14 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, per tris kartus, skirtingo dydžio sumomis (2015 m. sausio 12 d. – 14 000 Eur; 2015 m. sausio 13 d. – 13 000 Eur; 2015 m. sausio 14 d. – 17 000 Eur) J. J. (kuriam, kaip bendrovės direktoriui, dėl užimamų pareigų bendrovės turtas buvo patikėtas), grynais pinigais bendrai nuėmė 44 000 Eur sumą. Taip pat, kad po nuėmimo, šie pinigai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą realiai nebuvo įnešti, o jų įnešimas įformintas tik kasos pajamų orderiais – 2015 m. sausio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 14 000 Eur, 2015 m. sausio 13 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 13 000 Eur ir 2015 m. sausio 14 d. (duomenys neskelbtini) dėl 17 000 Eur įnešimo (t. 3, b. l. 164–179, 180–181).

33. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 44 000 Eur sumos, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12­­ d. iki 14 d. nuimtos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, pasisavinimą organizavo V. J., t. y. jis parengė nusikalstamos veikos planą (žinodamas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponuojamą sumą, nurodė į (duomenys neskelbtini) atvykti J. J., kuris, kaip bendrovės direktorius, vienintelis galėjo paimti iš sąskaitos pinigus), vadovavo jo įgyvendinimui (pasirūpino J. J. apgyvendinimu, nurodė šiam vykti į banką, paimti pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos ir perduoti juos jam). Nustatyta, kad V. J., neturėdamas jokios teisės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje esančius pinigus, nusikalstamą tikslą (pinigų pasisavinimą) realizavo per UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių J. J., kuriam šie pinigai buvo patikėti dėl užimamų pareigų. Patikrinus teismo atliktą įrodymų vertinimą, skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų analizės, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės baudžiamosios bylos duomenų kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis V. J. nusikalstamos veikos aplinkybėmis, t. y. kad būtent jis organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 44 000 Eur, pasisavinimą ir jam vadovavo.

34. Nuteistasis V. J. neginčijo nustatyto fakto, kad J. J. buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), nuteistasis jį lydėjo į banką, kai J. J. nuėmė nuo sąskaitos pinigus, kuriuos V. J. paėmė iš jo, tačiau neigė organizavęs, vadovavęs ir pasisavinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (pinigus). Nuteistasis V. J. nurodė, kad šios bendrovės reikaluose nedalyvavo. Nuteistojo parodymais teisme, jis D. D. prašymu lydėjo į banką J. J., kur pastarasis per kelis kartus nuo sąskaitos nuėmė apie 40 000 – 42 000 Eur, šiuos pinigus iš J. J. paėmė ir perdavė R. K.. Taip pat iš šių pinigų V. J., atsiklausęs D. D., J. J. už 500 Eur nupirko automobilį, nes jis, vykdamas į (duomenys neskelbtini), savąjį sudaužė. Reikiamą sumą nuo sąskaitos banke dėl nustatyto dienos limito buvo galima nuimti tik per kelis kartus (dienas), dėl to J. J. liko nakvoti jo namuose. Teigė, kad J. J., atvykęs į (duomenys neskelbtini), jau žinojo, kad reikės nuimti pinigus ir perduoti jam (V. J.), nuteistasis to jam nebuvo nurodęs. Viską jis darė D. D. prašymu, nes suprato, jog pastarasis yra investavęs į šią bendrovę savo pinigus ir bijojo, kad J. J. jų nepasisavintų (t. 7, b. l. 63­­–65). Vertinant šiuos V. J. parodymus, matyti, kad nuteistojo parodymai dėl atskirų esminių aplinkybių – J. J. apgyvendinimo ir pinigų iš jo paėmimo, jų perdavimo R. K. – viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Bylos proceso pradžioje neigęs iš J. J. apgyvendinimą (duomenys neskelbtini) ir pinigų paėmimą iš jo, vėliau – teisme nuteistasis šias aplinkybes pripažino, nurodydamas kitokias aplinkybes.

36. Apibendrinus, matyti, kad viso baudžiamosios bylos proceso metu V. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, keitėsi. Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistojo parodymų turinys keitėsi priklausomai nuo jo paties procesinės padėties, bylos proceso stadijos – naujos versijos V. J. pradėjo laikytis teisme, jau būdamas susipažinęs su visa bylos medžiaga ir išklausęs kitų proceso dalyvių parodymus, kas leidžia pagrįstai manyti, jog tokie jo parodymai buvo derinami prie surinktų bylos duomenų, sužinotų naujų aplinkybių. Tokia V. J. parodymų kaita, nenuoseklumas ir prieštaringumas, naujos pozicijos pateikimas, jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, susipažinus su bylos duomenimis, yra svarbus veiksnys vertinant nuteistojo kaltės turinį sudarančias ir apibūdinančias aplinkybes. Siekimas sumenkinti paties vaidmenį, atitinkamai koreguojant savo parodymus, juos priderinant prie byloje nustatytų aplinkybių, bandant atsakomybę perkelti kitiems, kelia pagrįstų abejonių dėl V. J. parodymų nuoširdumo. Akivaizdu, kad asmuo, gindamasis nuo reiškiamo nepagrįsto įtarimo (kaltinimo), yra linkęs visas reikšmingas aplinkybes nurodyti iš karto, o ne praėjus tam tikram laikui, pablogėjus procesinei padėčiai ir pan. Baudžiamojoje byloje V. J. naujas aplinkybes (dėl pinigų paėmimo, J. J. apgyvendinimo, pinigų perdavimo R. K.), nurodė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme, įtikinamai nepaaiškino parodymų keitimo priežasčių, apsiribodamas tik formaliu teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu jautė tyrėjos psichologinį spaudimą, kai buvo minimos visai kitos bylos, problemos su teisėsauga. Pabrėžtina, jog byloje jokių duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu galimą įtaką nėra, jų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, procesinių veiksmų atlikimas su nuteistuoju, nesuponuoja išvados dėl pareigūnės daryto psichologinio spaudimo. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis, dėl neteisėto poveikio jo parodymų turiniui, tyrėjos veiksmais nesiskundė, apklausų protokoluose pastabų nereiškė. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad procesinių veiksmų protokolus nuteistasis perskaitydavo, padarydamas prierašą, kad parodymai surašyti teisingi, pastabų neturėjo. Nuteistojo pozicija dėl ikiteisminio tyrimo metu buvusios įtakos ir dėl to duotų neteisingų parodymų, kuri iškelta tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teisėjų kolegijos vertintina tik kaip gynybinė taktika. Šiuo atveju, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra logiškai paaiškinamas ir nuteistojo V. J. procesinis elgesys, kuomet apklausiant jį liudytoju, kai dar jokie įtarimai jam nebuvo reiškiami, šis pasirinko neigti tam tikras faktines aplinkybes, tame tarpe neatskleisti, kad pinigus jis atidavė R. K.; ar pirmosios instancijos teisme R. K. davus parodymus, jokių papildomų kliausimų dėl pinigų perdavimo jam neužduoti, motyvuojant apsisprendimu apie tai pasisakyti pačiam duodant parodymus teisme.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos šios paminėtos aplinkybės, jas vertinant kitų byloje surinktų ir ištirtų duomenų kontekste, pirmosios instancijos teismui davė pagrindą teisingai išvadai dėl V. J. duotų parodymų vertinimo, o tuo pačiu ir dėl nuteistajam pareikšto kaltinimo pagrįstumo, su kuria nesutikti nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad V. J. parodymų nepatvirtina kitų šioje byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl jie negali būti laikomi patikimais.

40. J. J. parodymai buvo ištirti ir BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus (t. 3, b. l. 151–153; t. 5, b. l. 32–34, 40–42, 46–49), kuriuos jis patvirtino teisme. Esminių prieštaravimų dėl aplinkybių, jog jis V. J. buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini), V. J. nurodymu pinigus nuėmė ir atidavė jam, tiek paties J. J. parodymuose viso proceso metu, tiek jo parodymuose akistatų su R. K. ir R. L. metu taip pat nebuvo nustatyta (t. 3, b. l. 101–103, 104–106). J. J. nuosekliai parodė apie jo atvykimo į (duomenys neskelbtini) priežastį, apgyvendinimą, 44 000 Eur nuėmimą ir jų perdavimą V. J.. Pagrindo netikėti J. J. nuosekliais parodymais nenustatyta. Duomenų abejoti jo parodymų teisingumu byloje nėra, nenustatyta, kad J. J. būtų buvęs suinteresuotas apkalbėti V. J. nurodydamas neteisingas aplinkybes, jas iškraipyti. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad J. J. nevengė atsakomybės, jo teisinė padėtis nepakitusi, jis yra nuteistas ir jam paskirta bausmė. Kita vertus, apeliaciniame skunde ir nenurodoma jokių esminių argumentų dėl netinkamo J. J. parodymų vertinimo. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis V. J. teisiamajame posėdyje patvirtino dalį J. J. nurodytų aplinkybių dėl jo apgyvendinimo, pinigų jam perdavimo, neigdamas tik J. J. nurodytą faktą, kad visa tai įvyko nuteistojo V. J. nurodymu, bei tikindamas, jog pinigų jis nepasisavino. Šiuo aspektu vertintina ir tai, kad J. J. parodymus dėl vykimo į (duomenys neskelbtini), pinigų nuėmimo ir perdavimo V. J. aplinkybių, patvirtino liudytoja apklausta R. Š..

40.2. Pagrindo netikėti tokiais liudytojos parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir pagrindinėse detalėse sutapo ne tik su J. J., bet ir paties nuteistojo V. J. duotų parodymų dalimi, nėra. Byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių reikšmingų duomenų, kad liudytoja, nurodydama minėtas aplinkybes, būtų buvus suinteresuota jas nurodyti neteisingai. Tokių aplinkybių nenurodo ir patys apeliantai.

41. Iš išdėstyto seka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje duotais J. J. parodymais, kurie ne tik yra pirminis ir tiesioginis įrodymų šaltinis – J. J., kuris, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, vienintelis galėjo paimti iš sąskaitos pinigus, juos išėmė ir perdavė V. J. – bet ir buvo patvirtinti kitais byloje esančiais duomenimis (liudytojos R. Š., o tuo pačiu ir paties nuteistojo V. J. parodymais, rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais pinigų išėmimo faktą), nenustačius pagrindo abejoti jų patikimumu. Tokie J. J. parodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, yra reikšminga įrodinėjimo priemonė, aiškinantis veikos padarymo aplinkybes, todėl buvo pagrįstai vertinti šioje byloje ištirtų įrodymų visumoje.

42. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė ir kitų bylos faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, analize – J. J. parodymai nebuvo pagrindinis ir vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis padaryta nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde kritikuojama išvada.

43. Liudytojo R. K. teisiamajame posėdyje duotais ir teisme patvirtintais ikiteisminio tyrimo metu duotais bei BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu teisme ištirtais parodymais (t. 5, b. l. 123–125) nustatyta, kad V. J. jis yra matęs vienintelį kartą, kai R. K., paprašytas D. D., kuris domėjosi UAB pirkimu– pardavimu, atvyko pakalbėti su V. J. dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo, nes pats D. D. atvykti negalėjo. Jis nesuprato, kokios V. J. funkcijos bendrovėje; jokių pinigų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš J. J. ar V. J. jis nėra gavęs. Jis V. J. kvietimu dėl jokių aplinkybių nesiaiškino (t. 7, b. l. 57–59; 99–101). Liudytojas R. K. paneigė teisme V. J. nurodytą aplinkybę, kad pinigai, kuriuos J. J. nuėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos 2015 m. sausio 12–14 d. (viso 44 000 Eur), V. J. perdavė jam. Taip pat jis nurodė, jog nėra V. J. prašęs jokių paslaugų. Byloje šie R. K. parodymai nebuvo paneigti.

44. Pirmosios instancijos teisme pagarsintais liudytojo D. D. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nebuvo patvirtinti V. J. teiginiai, kad būtent D. D. prašymu V. J. J. J. lydėjo į banką, iš pastarojo paėmė pinigus ir juos perdavė R. K.. Tokių aplinkybių liudytojas nenurodė. Iš liudytojo parodymų seka, kad J. J. buvo formalus direktorius, kuris bendrovei nevadovavo. J. J. visą laiką dirbo darbus, kuriems kvalifikacijos nereikėjo, anksčiau jokiai bendrovei nebuvo vadovavęs (t. 3, b. l. 111–112). Pažymėtina, kad liudytojo D. D. nurodytos aplinkybės dėl J. J. patirties atitinka liudytojos R. Š. parodymus, taip pat sutampa su J. J. aiškinimu, kad jis ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas formaliai, atlikdavo tokius veiksmus, kokius jam nurodydavo kiti (pasirašydavo dokumentus, dalyvaudavo miškų pirkimuose, įnešdavo arbo nuimdavo pinigus iš bendrovės sąskaitos ir pan.), pats jokių bendrovės klausimų nesprendė.

45. Paminėtais bylos liudytojų parodymais V. J. teiginiai buvo paneigti. Priešingai nuteistojo aiškinimui, iš baudžiamojoje byloje ištirtų duomenų seka, kad D. D. parodė, kad V. J. neprašė paslaugos – lydėti J. J. į banką, šiam nuėmus pinigus juos paimti ir perduoti R. K., R. K. paneigė faktą, kad iš V. J. gavo kokius nors pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti liudytojų parodymai visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, kurie patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarė pagrindą išvadai dėl V. J. kaltės. Pažymėtina, kad įrodymu gali būti pripažįstami ir duomenys, padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Nagrinėjamu atveju, spręstina, jog šie liudytojų parodymai teisingai buvo vertinti šioje byloje nustatytų duomenų visumoje ir kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų seką, pagrindusią išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

45.1. Apeliaciniame skunde išreiškiama kritika pirmosios instancijos teismo pateiktam liudytojo R. K. parodymų vertinimui, akcentuojant į J. J. parodymų dalį, kuria jis buvo parodęs apie tai, jog jis, R. K. prašomas, ne kartą vyko į banką, kur nuimdavo pinigus ir perduodavo pastarajam (R. K.), neduoda pagrindo kitokiai išvadai dėl liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės. Apeliantai, pasiremdami liudytojo J. J. selektyviai atrinktu parodymų fragmentu, pateikia tik vienpusišką vertinimą. Akcentuojant į šio liudytojo J. J. parodymuose nurodytą aplinkybę, kuri iš esmės tik kartą buvo užfiksuota jo pirminės apklausos metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), neminima tai, kad šios parodymų dalies J. J. daugiau nebuvo patvirtinęs, visų vėlesnių jo apklausų metu nuosekliai teigdamas, kad R. K. nurodymų nuimti pinigus jam niekada nebuvo davęs, su juo atlikdavo tik pinigų įnešimus į banko sąskaitą, pinigų pervedimus už miško pirkimą. Kitaip vertinti šią liudytojo J. J. parodymų dalį neduoda pagrindo ir išteisintojo R. L. duotų parodymų turinys. Priešingai nei tai traktuoja apeliantai savo skunde, šių proceso dalyvių parodytos aplinkybės nėra bendrai paneigiančios V. J. sąsajos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 44 000 Eur pasisavinimu faktą.

45.2. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas selektyviai aptarė ir D. D. parodymus, nutylint pastarojo nurodytas aplinkybes, jog J. J. iš R. K. žinojo, kad jis yra fiktyvus įmonės direktorius ir įmonė bus „užbankrotinta“, tuo apeliuojant į galimus R. K. neteisėtus veiksmus ir jo galimą atsakomybę. Tačiau toks D. D. parodymų turinio aiškinimas nėra teisingas. Visų pirma, priešingai nei nurodoma, šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos seka, kad J. J. iš D. D. gavęs pasiūlymą tapti įmonės vadovu, iš pastarojo taip pat suprato ir tai, kad jis bus tik formalus įmonės direktorius. Tai suprantama ne tik iš paties D. D. parodymų turinio, bet pirmosios instancijos teisme buvo patvirtinta ir paties J. J.. Be to, ši faktinė aplinkybė byloje nėra ginčijama. Prieštaravimai tarp liudytojo R. K. ir D. D. parodymų šioje dalyje yra atsiradę jiems atitinkamai parodant tik apie tai, kas norėjo bendrovę įgyti ir dėl J. J. tapimo fiktyviu vadovu aplinkybių. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisme R. K. neparodė, kad jis R. L. prašymu būtų ieškojęs bendrovei fiktyvaus direktoriaus, tokių aplinkybių nenurodė ir pats R. L.. Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, skunde nėra teisingai perteikiama ir pagarsintų D. D. parodymų dalis, kad J. J. buvo pasakęs, jog įmonė turi bankrutuoti. Kaip matyti iš teisme pagarsintų parodymų turinio, D. D. nesakė, kad apie įmonės bankrutavimą J. J. sužinojo iš R. K.. Toks nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginys susijęs su atskira užfiksuotų D. D. parodymų dalimi, nevertinant jos visame užfiksuotų parodymų kontekste. Atsižvelgus į išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu liudytojo parodymų dėstymu, sureikšminant ir akcentuojant atskiras parodymuose nurodytas aplinkybes, tačiau nevertinant parodymų visumos, nepagrįstai siekiama išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikti apeliaciniame skunde akcentuojamoms atskiroms aplinkybėms bei nuteistojo V. J. parodymams, kaip vieninteliams teisingiems.

46. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad visi pirmiau aptarti duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei pagrindžiant nuteistojo V. J. kaltę organizavus ir vadovavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto – 44 000 Eur pasisavinimą. Objektyvių duomenų kitokiai išvadai dėl nagrinėjamo atvejo faktinių aplinkybių, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas, nenustatyta. Gynybos pateikiama pozicija nepaneigia byloje ištirtais įrodymais nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jų pagrindu padarytų išvadų ir nešalina nuteistojo V. J. baudžiamosios atsakomybės. Byloje objektyviai nustatyta, jog buvo pasisavintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos, dėl ko bendrovė patyrė žalą. Savo ruožtu, byloje esanti medžiaga duoda pagrindą išvadai, kad nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti veiksmai V. J. buvo inkriminuoti pagrįstai. Aptartų įrodymų visuma įrodyta, jog V. J. buvo šios nusikalstamos veikos dalyvis, be kurio vaidmens (įtakos) tokia veika nebūtų buvusi padaryta. Nagrinėjamu atveju įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. V. J. veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, kadangi jis, neturėdamas teisės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje esančius pinigus, nusikalstamą tikslą realizavo per bendrovės direktorių J. J., kuriam bendrovės turtas (pinigai) buvo patikėtas dėl užimamų pareigų. Pagrindas tenkinti apeliantų skundą ir V. J. išteisinti iš šios jam inkriminuotos veikos nenustatytas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo

47. Turto konfiskavimas reiškia priverstinį neatlygintiną konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimą valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

48. Byloje nustatyta, kad būtent nuteistasis V. J. iš nusikalstamos veikos gavo 42 000 Eur. Tai yra jo įvykdytos nusikalstamos veikos rezultatas, todėl pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta iš nuteistojo V. J. šią sumą (BK 67 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 7 punktas, 3 dalis, 72 straipsnio 1 ir 2 dalys).

49. Apeliaciniame skunde prašant panaikinti V. J. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, vertinama, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog V. J. civilinis ieškinys nėra pareikštas, padarė prielaidą, kad civilinis ieškinys galimai ir nebus reiškiamas. Teismas nevertino, jog 2018 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimu (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš J. J. (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteisto baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)už pinigų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavinimą) buvo priteista 82 533,02 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusi, o 2018 m. liepos 18 d. bendrovė išregistruota iš juridinių asmenų registro. Tokiu būdu, J. J. pareiškus civilinį ieškinį regreso tvarka ir galimai priteisiant tokio paties dydžio žalos atlyginimą, V. J. būtų dvigubai nubaustas. Todėl teigiama, kad teismas neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, nesužinojo J. J. pozicijos dėl regreso taikymo.

50. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto – baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos įrankio, priemonės ar rezultato – konfiskavimas – tai baudžiamojo poveikio priemonė, turinti padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Šios priemonės tikslas – visų pirma, panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą nusikalstamais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-222/2020, Nr. 2K-114-628/2019). Taigi, turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kurios tikslas, be kita ko, padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą.

51. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012, Nr. e3K-3-222-969/2019), teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą nesąžiningumui, t. y. vienai iš šalių praturtėti, turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką, paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Taigi turto konfiskavimas, remiantis galiojančiu reglamentavimu, yra vertinamas kaip baudžiamojo poveikio priemonė, o ne bausmė baudžiamosios teisės prasme; turto konfiskavimas, įsigaliojus 2000 m. BK, neteko bausmės savybių. Juo siekiama užkirsti kelią asmeniui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o ne jį nubausti. Be to, turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonės skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei, o taikant civilinę atsakomybę – nukentėjusiam asmeniui. Kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tais atvejais, kai turtas grąžinamas nukentėjusiam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos.

52. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-969/2019 akcentuota ir tai, kad sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimas po nuosprendžio konfiskuoti turtą priėmimo nelemia dvigubo nubaudimo, nes turto konfiskavimo ir teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo tarpusavio santykis išsprendžiamas vykdymo procese. Tiek teismo nuosprendis dėl turto konfiskavimo, tiek sprendimai dėl nusikalstama veika patirtos žalos atlyginimo vykdomi pagal CPK normas. Taigi, santykis tarp pritaikyto turto konfiskavimo ir priteistos nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo išsprendžiamas vykdymo procese. Šiuo išaiškinimu buvo pasiremta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223-976/2020, nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo argumentą, kad, NMA ateityje pareiškus civilinį ieškinį ir esant priimtam sprendimui išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, jis privalės du kartus atlyginti tą pačią žalą, vadovaudamasis kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-969/2019 pateiktu išaiškinimu, pagrįstai nurodė, kad sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimas po nuosprendžio išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą priėmimo nelemia dvigubo nubaudimo, nes konfiskuotino turto vertės išieškojimo ir teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo tarpusavio santykis (jei toks klausimas iškyla) išsprendžiamas vykdymo procese pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas.

53. Atsižvelgiant į formuojamą praktiką, teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju konfiskavimo taikymas yra pagrįstas, nes konfiskavimo taikymu siekiama atimti finansinę naudą, gautą iš nusikalstamos veikos, ir užtikrinti, kad nuteistasis iš savo neteisėtų veiksmų nepraturtėtų. Nuteistasis V. J. gavo naudos iš savo nusikalstamų veiksmų, byloje jo atžvilgiu civilinis ieškinys nepareikštas, taip pat ir civilinėje byloje jokia suma iš jo tiesiogiai nepriteista, todėl, siekiant iš nuteistojo atimti gautą finansinę naudą, nusikalstamos veikos rezultatas turi būti konfiskuotas. Argumentai, susiję su ieškiniu, kuris nėra pareikštas, bet, anot apeliantų, gali būti pareikštas ateityje, taip pat galimu dvigubu nubaudimu, yra nepagrįsti, nes jie susiję su hipotetine situacija. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pagrindo netaikyti turto konfiskavimo nėra. Kita vertus, galima pažymėti, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, konfiskavimo, kai konfiskuojamas nusikalstamos veikos rezultatas, ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo santykio klausimas (jei jis kyla) išsprendžiamas vykdymo procese.

54. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio dalis dėl V. J. baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo, nenustačius pagrindų, nekeistina.

55. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi išteisintajam R. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Vidmantas Baumila. Lietuvos apeliaciniame teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, patvirtinančios antrinės teisinės pagalbos išlaidas: 2020 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 126 Eur, 2021 m. vasario 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 198 Eur, 2021 m. vasario 10 d. pažyma Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 240,84 Eur, kuriose nurodyta, kad išteisintajam R. L. teiktos teisinės pagalbos išlaidos bendrai sudaro 564,84 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei.

56. BPK 105 straipsnyje reglamentuota proceso išlaidų išieškojimo tvarka. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis yra išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio, numatančio advokato išlaidų apmokėjimą, 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokia pat tvarka klausimas dėl advokato išlaidų apmokėjimo sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme, taip pat atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. buvo išteisintas iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacine tvarka teismo nuosprendį apskundė prokuroras. Šiuo procesiniu sprendimu baudžiamoji byla R. L. atžvilgiu perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgusi į išdėstyta, į tai kad R. L. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas iš išteisintojo išieškoti valstybės patirtą ir prašomą priteisti už jam suteiktą teisinę pagalbą išlaidų sumą atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. išteisinimo ir šioje dalyje bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį, kuria pranešta prokurorui, kad R. L. atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, galimai neišmokėjo pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medieną – viso 43 635,64 Eur <...>, šiuos pinigus galimai pasisavino, o neįvykusias finansines operacijas galimai įformino suklastotais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais), taip apgaulingai tvarkydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.

Nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą išieškoti iš išteisintojo R. L. 564,84 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir 84 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei atmesti.