Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. D. įmonės „Paringuvio ūkis“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo bei atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei Z. D. įmonei „Paringuvio ūkis“, atsakovui pagal priešieškinį Z. D. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.7. Apeliacinio skundo argumentai dėl delspinigių dydžio yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir (ar) atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už parduotas prekes – pašarus – priteisimo ir atmestas atsakovo priešieškinis dėl nuostolių, grindžiamų ieškovės parduotų prekių (pašarų) netinkama kokybe, atlyginimo. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai bei civilinė atsakomybė už netinkamos kokybės prekių pardavimą, ar teisingai taikė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

18. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurių nebuvo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu žodine nutartimi nustatė šalims galutinį terminą įrodymams pateikti iki 2023 m. lapkričio 15 d. Teismų informacinės sistemos duomenimis, atsakovo atstovas 2023 m. lapkričio 15 d. 19:47:12 val. pateikė prašymą (užregistruotas 2023 m. lapkričio 16 d., reg. Nr. DOK-9195), prie kurio pridėjo UAB „Stankūnų kailių ferma“ 2023 m. lapkričio 9 d. rašto ir tyrimų rezultatų kopijas. Teismas 2023 m. gruodžio 18 d. teismo posėdžio metu žodine nutartimi atmetė prašymą priimti atsakovo 2023 m. lapkričio 16 d. pateiktus dokumentus dėl aleutinės ligos. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu žodine nutartimi nutarė patenkinti atsakovo atstovo prašymą ir išreikalauti iš bendrovių „Minxfarming“, „Stankūnų kailių ferma“ duomenis apie šių ūkių auginamų žvėrelių sirgimą aleutine liga 2021 m. bei 2023 m. spalio 23 d. išsiuntė užklausas (6 t., b. l. 107-109, 110). UAB „Stankūnų kailių ferma“ į bylą pateikė 2023 m. lapkričio 3 d. raštą, kuriame nurodė, jog 2021 m. jų ūkis sirgo aleutine liga, tyrimai buvo atlikti Suomijos FinFurlab laboratorijoje (6 t., b. l. 113). Bylą nagrinėjanti teisėja 2023 m. lapkričio 7 d. rezoliucija nurodė patikslinti datą, kada 2021 m. aleutinė liga nustatyta. Byloje 2023 m. lapkričio 10 d. gautas UAB „Stankūnų kalių ūkis“ 2023 m. lapkričio 9 d. patikslintas raštas ir laboratorijos tyrimų atsakymai (reg. Nr. DOK-9074; 6 t., b. l. 116, 117). Nurodyti dokumentai yra tapatūs tiems, kurie pateikti su apeliaciniu skundu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

23. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

25. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijose gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją, kt.). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

27. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apelianto apeliacinį skundą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl teismo ekspertizės paskyrimo apeliacinės instancijos teisme

29. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šalių procesines teises ir pareigas, įtvirtinta šalių teisė teikti įrodymus. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta šalių pareiga joms priklausančiomis teisėmis naudotis sąžiningai, veikti siekiant, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad bylos šalys turi teisę pasirinkti, kokiais leistinais įrodymais įrodinės savo reikalavimus ir atsikirtimus, bei šia teise disponuoti sąžiningai.

30. Vienas iš civiliniame procese galimų įrodymų yra eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti ekspertizę atlikti kompetentingai ekspertizės įstaigai.

31. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21, kt. straipsniai). Taigi, ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016). Taigi, viena vertus, proceso šalis, siekdama pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi teisę teikti teismui prašymą byloje skirti teismo ekspertizę, kita vertus, teismas, spręsdamas dėl ekspertizės skyrimo, turi pareigą įvertinti tokios ekspertizės paskyrimo tikslingumą.

33. 2024 m. sausio 22 d. teismo posėdyje atsakovo atstovas pakartotinai pareiškė prašymą skirti byloje epidemiologinę ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas žodine nutartimi prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad: 1) nėra išlikusių tiriamųjų pavyzdžių, o tai, teismo nuomone, yra lemiamas veiksnys tam, jog būtų pateiktos pagrįstos išvados; 2) išklausęs apklausto kaip liudytojo prof. A. M. parodymų, teismas padarė išvadą, kad atliekant ekspertizę nebus įvertinta daug veiksnių, t. y. tyrimų sistemiškumas, tiek atsakovo, tiek aplinkinių ūkių dezinfekcija ir jos dažnis, nėra sekoskaitos, atsekamumo; surinkti tokius duomenis iš ūkių ir pateikti ekspertui būtų sudėtinga, teismui gali būti pateikti neišsamūs arba netikslūs duomenys. Teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog byloje reikalinga ekspertizė apskritai būtų atlikta, kad jos išvados būtų pagrįstos ir jomis būtų galima remtis (2024 m. sausio 22 d. teismo posėdžio gardo įrašas 00:50:02–00:52:35). Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apklausto kaip liudytojo prof. A. M. parodymus, nurodė, kad, liudytojo teigimu, nagrinėjamu atveju be sekoskaitos galima iki 80 proc. tikslumu nustatyti, ar atsakovo ūkis užsikrėtė nuo pašarų, tačiau ekspertizei atlikti reikėtų surinkti itin plačios apimties medžiagą. Be to, atliktos ekspertizės išvadas būtų galima vertinti daugiau kaip prielaidas, o ne išvadas apie aleutinės ligos atsakovo ūkyje kilmę.

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių

38. Iš byloje esančių dokumentų (skolų apvartos (2021-01-01 – 2022-05-18) ir PVM sąskaitų faktūrų) matyti, kad ieškovė patiekė atsakovui prekių, kurių kaina – 53 190,39 Eur. Atsakovas yra sumokėjęs iš viso 14 680,95 Eur. Atsakovo skola ieškovei – 38 509,44 Eur (1 t., b. l. 14, 15–35). Tokio pat dydžio skolą patvirtina ir byloje esantis – skolų apyvartos (2013-01-01 – 2023-09-18) žiniaraštis (3 t., b. l. 34–43).

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

57. Byloje nėra duomenų, kad valstybės įgaliota institucija būtų nustačiusi, jog ieškovės rinkai tiektas pašaras buvo nesaugus. Abi ginčo šalys yra privatūs asmenys, juos siejo civiliniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamo ginčo atveju šalių teisiniams santykiams Pašarų įstatymo nuostatos nėra taikomos.

58. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Apeliacinio skundo argumentai, kad ne atsakovas turėjo įrodyti, jog ieškovės parduoti pašarai buvo nekokybiški, o ieškovei teko pareiga įrodyti, kad pardavė atsakovui tinkamos kokybės pašarus, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo

59. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė jam pardavė nekokybiškus pašarus. Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja šią teismo išvadą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

62. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatyto galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

63. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktas).

64. Plėtodamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

65. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė mėginio iš pašaro paėmimo aplinkybėms.

66. Laboratorijos LABOKLIN 2021 m. gruodžio 17 d. protokole, kuriuo atsakovas remiasi įrodinėdamas ieškovės pagal sutartį jam parduotų pašarų netinkamą kokybę, nurodyta, jog, ištyrus atsakovo pateiktą pašaro mėginį aleutinės audinių ligos viruso nustatymo PGR metodu, rezultatas – teigiamas (rasta) (1 t., b. l. 95–98). Byloje esančiame antstolio A. B. 2021 m. gruodžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) aprašytos tyrimui reikalingo pašaro mėginio paėmimo 2021 m. gruodžio 10 d. aplinkybės. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinio matyti, kad antstolis 2021 m. gruodžio 10 d. 9.00 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią aptvertą žvėrelių fermą; kartu su fermos savininku A. B. apžiūrėjo žvėrelių maisto laikymo talpyklą, kuri buvo tuščia; atvyko sunkvežimis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurio į anksčiau apžiūrėtą talpyklą buvo išpiltas krovinys, užsakovo teigimu, žvėrelių maistas; antstolis išvyko į kontorą 10.00 val.; antstolis 13.00 val. vėl atvyko į žvėrelių fermą, 13.30 val. iš anksčiau apžiūrėtos talpyklos A. B. paėmė mėginį, kurį antstolio automobiliu nuvežė į Šiaulius, supakavo į voką ir perdavė DHL kurjeriui; mėginiai iki pateikimo kurjeriui buvo saugomi antstolio A. B. kontoroje; faktinių aplinkybių konstatavimas baigtas 2021 m. gruodžio 10 d. 14.30 val. (1 t., b. l. 104).

69. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, atsakovo fermoje žvėrelių susirgimas aleutine liga laboratoriniais tyrimais patvirtintas 2021 m. spalio 26 d. (1 t., b. l. 109–112). Taigi mėginių paėmimo metu atsakovo ūkio žvėreliai jau buvo užsikrėtę aleutine liga. Apklaustas kaip liudytojas prof. A. M. 2024 m. sausio 17 d. teismo posėdyje patvirtino, jog, atsižvelgiant į tai, kad mėginio paėmimo metu fermoje auginami žvėreliai jau sirgo aleutine liga, mėginio paėmimas iš talpyklos galėjo turėti įtakos tam, jog mėginyje rastas aleutinės ligos sukėlėjas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad aleutinės ligos plitimas yra galimas ne tik per pašarus, bet ir kitais keliais – jį gali pernešti paukščiai, kiti gyvūnai, ligos sukėlėjas gali plisti dėl nepakankamos dezinfekcijos ir kt. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu aleutine liga sirgo ir kitų Šiaulių apskrityje esančių fermų žvėreliai.

70. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų analizė nesuponuoja pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad laboratorijoje LABOKLIN tirtas pašaras yra būtent tas pašaras, kurį pristatė ieškovė (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Be to, atsižvelgiant į pašaro mėginio paėmimo aplinkybes (pašaro mėginys paimtas ne tiesiai iš jį atgabenusios transporto priemonės, o iš pašarų talpyklos, kai pašaro mėginio paėmimo metu atsakovo fermoje auginami žvėreliai jau sirgo aleutine liga) negalima atmesti, jog tai neturėjo įtakos teigiamam tyrimo rezultatui.

71. Konstatavus, kad pašaro mėginys tyrimui atlikti buvo paimtas netinkamai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog sutartyje nebuvo reglamentuotas mėginių paėmimas, todėl atsakovas neturėjo pareigos kviesti ieškovės atstovo, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad, atsakovui į pašaro paėmimą nepakvietus ieškovės atstovo, būtent atsakovui teko pareiga užtikrinti, jog pašarų mėginys tyrimui būtų paimtas tinkamai. Tai suponuoja, kad dėl netinkamai paimto pašaro mėginio atsiradusios neigiamos pasekmės (pagrįstos abejonės dėl tyrimo rezultato, kaip įrodančio, jog ieškovės atsakovei tiektas pašaras buvo užkrėstas aleutinės ligos sukėlėjais) tenka atsakovui.

72. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog nustačius, kad pašaro mėginys buvo paimtas netinkamai, tampa teisiškai nereikšminga, ar tyrimą atlikusi laboratorija LABOKLIN buvo tinkamas subjektas atlikti mėginio tyrimą. Kita vertus, byloje esantis pačios laboratorijos LABOKLIN patvirtinimas, kad jų PGR yra nepatvirtintas pašarams (2 t., b. l. 2–18), kelia papildomų abejonių dėl atlikto tyrimo rezultato patikimumo. Aplinkybė, kad šią laboratoriją atsakovui nurodė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nepaneigia pačios laboratorijos nurodytos informacijos, jog tyrimas, kuriuo atsakovo paimtame mėginyje nustatytas aleutinės ligos virusas, nėra akredituotas. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši laboratorija yra oficialiai paskelbta (CPK 178 straipsnis).

73. Atsakovo nurodyto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 3D-225 „Dėl produktų, skirtų gyvūnų mitybai, privalomų saugos reikalavimų techninio reglamento patvirtinimo ir žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 206 „Dėl privalomųjų prekinių pašarų saugos reikalavimų techninio reglamento patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 3D-507 redakcija) 20 punkte yra nustatyta, kad kontroliuojančios institucijos paskirti pareigūnai ima pašarų mėginius vadovaudamiesi Pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo techniniu reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 208 (Žin., 2000, Nr. 60-1786), ir juos pateikia akredituotai ar oficialiai paskelbtai laboratorijai. Pagal atsakovo įvardyto teisės akto nuostatas pašaro mėginius ima kontroliuojančios institucijos pareigūnai, vadovaudamiesi Pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo techniniu reglamentu. Tačiau atsakovas nepateikė į bylą nei duomenų, kad jis yra kontroliuojančios institucijos paskirtas pareigūnas, nei duomenų, jog mėginį paėmė vadovaudamasis Pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo techniniu reglamentu.

74. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų D. K., D. L., D. T., kurie nurodė, jog, jų nuomone, jų fermose auginamų žvėrelių užsikrėtimas aleutine liga įvyko per pašarus, parodymus, nepagrįstai vadovavosi liudytojo P. G. (kuris yra tik aukciono „Saga Furs“ darbuotojas ir byloje nepateikė jokių savo kvalifikaciją patvirtinančių įrodymų) parodymais ir atmetė liudytojo A. M. (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos fakulteto Mikrobiologijos ir virusologijos instituto profesoriaus) parodymus, kad epidemiologinio tyrimo būdu 80 proc. tikslumu galima nustatyti atsakovo žvėrelių fermos užkrėtimo aleutine liga priežastį.

75. Iš teismo posėdžio garso įrašų nustatyta, kad tiek liudytoja D. K. 2023 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu, tiek liudytojai D. T., tiek D. L. 2023 m. spalio 3 d. teismo posėdžio metu parodė, jog ginčo laikotarpiu pašarus ėmė iš ieškovės, kad jų fermose auginami žvėreliai buvo užsikrėtę aleutine liga, kad, jų nuomone, žvėreliai užsikrėtė per pašarus, tačiau nė vienas iš liudytojų pašaro tyrimų nedarė. Taigi nurodytų liudytojų pozicija, kad jų fermose auginami žvėreliai ginčo laikotarpiu aleutine liga užsikrėtė per ieškovės tiektus pašarus, pagrįsta tik jų subjektyvia nuomone, kurios liudytojai nepagrindė objektyviomis aplinkybėmis. Ta aplinkybė, kad nurodyti liudytojai pašarus pirko iš ieškovės, atsižvelgiant į pirmiau aptartus galimus aleutinės ligos plitimo kelius, nepatvirtina, jog jų ar juolab atsakovo auginami žvėreliai aleutine liga užsikrėtė būtent per ieškovės patiektus pašarus (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nurodytų liudytojų parodymus.

76. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apklaustų kaip liudytojų P. G. ir prof. A. M. parodymus, todėl nepagrįstai nepaskyrė byloje epidemiologinės ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo procesinio prašymo paskirti teismo ekspertizę apeliacinės instancijos teisme, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tokios ekspertizės tikslingumą. Jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas dviejuose teismo posėdžiuose (2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. sausio 22 d.) apklausė kaip liudytoją prof. A. M., kuris buvo davęs sutikimą atlikti epidemiologinę ekspertizę, ir, įvertinęs jo parodymus dėl medžiagos tokiai ekspertizei tinkamai atlikti apimties, galimų išvadų patikimumo (išvados būtų grindžiamos prielaidomis, kurių tikslumas priklausytų nuo tyrimui pateiktos medžiagos apimties), pripažino, jog šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga skirti byloje epidemiologinę ekspertizę. Teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad, apklausiant nurodytą liudytoją, klausimus jam uždavinėjo tiek teismas, tiek abi šalys, galimybė užduoti klausimus nebuvo apribota. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl epidemiologinės ekspertizės paskyrimo tikslingumo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl epidemiologinės ekspertizės paskyrimo tikslingumo, netinkamai įvertino apklausto kaip liudytojo prof. A. M. parodymus ar nepagrįstai suteikė prioritetą apklausto kaip liudytojo P. G. parodymams.

77. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo todėl apribota atsakovo teisė teikti įrodymus tiek atsikirtimams į ieškinį, tiek priešieškinio reikalavimams pagrįsti.

Dėl netesybų (ne)mažinimo

80. Šalių teisė susitarti dėl netesybų ir jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

81. Nagrinėjamu atveju šalys sutarties 2.3 papunktyje susitarė, kad už pateiktas prekes pirkėjas (atsakovas) atsiskaito tris kartus per mėnesį per penkias darbo dienas už praėjusį dešimtadienį po sąskaitos faktūros išrašymo, o už suteiktas paslaugas – per penkias darbo dienas po sąskaitos faktūros išrašymo, bankiniu pavedimu arba grynais į pardavėjo (ieškovės) kasą. Sutarties 2.4 papunktyje šalys susitarė, kad, pirkėjui (atsakovui) laiku nesumokėjus sutarties 2.1 ir 2.2 papunkčiuose nurodytos sumos, pirkėjas (atsakovas) įsipareigoja sumokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Iš ieškinyje pateikto delspinigių apskaičiavimo matyti, kad ieškovė delspinigius apskaičiavo už 180 dienų nuo pagal kiekvieną laiku nepamokėtą PVM sąskaitą faktūrą, delspinigių bendra suma – 13 765,73 Eur.

85. Dėl netesybų mažinimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

86. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017, 43 punktas).

87. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022).

88. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

89. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 26 punktas).

90. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė atsakovui pagal sutartį patiekė pašarų ir suteikė paslaugų, kurių kaina – 53 190,39 Eur, atsakovas yra sumokėjęs 14 680,95 Eur (paskutinė 2 000 Eur suma sumokėta 2021 m. spalio 28 d.), atsakovo skola – 38 509,44 Eur (1 t., b. l. 14). Atsakovas teigia, kad jis neatsiskaitė už tiekiamus pašarus, nes jam kilo įtarimų dėl pašarų kokybės (galimo užkrėtimo aleutinės ligos sukėlėju). Pažymėtina tai, kad atsakovas už ieškovės patiektus pašarus ėmė tinkamai neatsiskaityti nuo 2021 m. liepos mėn. Bylos duomenimis, aleutinė liga atsakovo ūkyje auginamiems žvėreliams patvirtinta 2021 m. spalio 26 d., o 2021 m. spalio 28 d. atsakovas ieškovei sumokėjo 2 000 Eur. Iš byloje esančio ieškovės atstovo ir atsakovo susirašinėjimo SMS žinutėmis matyti, kad atsakovas visą laiką žadėjo sumokėti skolą, nurodė besitvarkantis paskolą, tačiau nereiškė pretenzijų dėl nekokybiškų pašarų (6 t., b. l. 39-48). Pretenziją, kurioje pareikalavo atlyginti nuostolius, atsiradusios dėl aleutinės ligos virusu užkrėsto pašaro, atsakovas ieškovei pareiškė tik 2022 m. sausio 5 d. (1 t., b. l. 58–60), t. y. po to, kai gavo 2021 m. gruodžio 15 d. priminimą. Taip pat jau nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d. atsakovo aukcionui Saga Furs pateikti kaliukai buvo aukštesnės nei aukcionui pateikiamų kailiukų vidutinė kokybė, atsakovui šiuo laikotarpiu už kailiukus buvo sumokėta 211 934,63 Eur suma (2 t., b. l. 22-29).

91. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą laiku atsiskaityti už patiektą pašarą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad abi sutarties šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovas – yra verslo subjektai ir sutarčių sudarymas šalims yra įprasta veikla. Atsakovas neginčija ieškovės ieškinyje nurodytos skolos dydžio. Už ieškovės patiektus pašarus atsakovo sumokėta 14 680,95 Eur suma sudaro 27,6 proc. bendros 53 190,39 Eur už patiektus pašarus sumos. Vėliausia neapmokėta PVM sąskaita faktūra yra 2021 m. gruodžio 20 d.

92. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgus į skolos susikaupimo laikotarpį, atsakovo sumokėta 14 680,95 Eur suma vertintina kaip gana nedidelė skolos dalis, ji sudaro mažiau kaip trečdalį visos skolos sumos. Be to, atsakovo skola už ieškovės patiektus pašarus pradėjo kauptis nuo 2021 m. liepos mėn. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė daugiau nei dvejus su puse metų negali disponuoti jai priklausančiais pinigais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, susirašinėdamas su ieškovės atstovu, visą laiką žadėjo atsiskaityti, žadėjo siųsti kailius ir prašyti avanso, neprieštaravimo tam, jog būtų sudaryta trišalė sutartis, tačiau jos nesudarė, o laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d. iš Saga furs aukciono gavęs 211 934,63 Eur, su ieškove neatsiskaitė.

94. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad paprastai būdavo atsiskaitoma už pašarus po pinigų už parduotus kailiukus gavimo, nagrinėjamu atveju taip pat nesuponuoja pagrindo mažinti netesybas. Jau nurodyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d. iš Saga furs aukciono už parduotus kailiukus buvo gavęs 211 934,63 Eur, tačiau su ieškove neatsiskaitė.

95. Apibendrindamas aptartas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, atsižvelgus į ginčo šalis siejusių teisinių santykių pobūdį, tai, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas yra verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius, taip pat tai, kad nenustatyta aplinkybių, jog atsakovas neturėjo galimybės derėtis dėl netesybų dydžio, šalių sutartyje sulygto dydžio netesybos šiuo konkrečiu atveju nevertintinos kaip neprotingai didelės. Įvertinus atsakovo delsimo tinkamai atsiskaityti nuo 2021 m. liepos mėn. laikotarpį, tai, kad atsakovui žadant atsiskaityti ieškovė laukė atsiskaitymo, neskaičiuodama netesybų, taip pat tai, jog atsakovas yra sumokėjęs mažiau kaip vieną trečdalį visos skolos sumos, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta pagrindo sumažinti sutartines netesybas.

Dėl nuostolių atlyginimo

98. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).

99. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015). Nenustačius bent vienos iš įvardytų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, sutartinė civilinė atsakomybė negalima.

100. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

101. Nagrinėjamu atveju atsakovas ieškovės neteisėtus veiksmus, kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygą, grindė tuo, kad ieškovė patiekė atsakovui netinkamos kokybės pašarą, dėl kurio atsakovo ūkyje auginami žvėreliai susirgo aleutine liga. Jau konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė jam patiekė aleutinės ligos sukėlėju užkrėstą pašarą (CPK 12, 178 straipsniai). Jau pabrėžta, kad, nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, sutartinė civilinė atsakomybė negalima, todėl tampa teisiškai nereikšminga nustatinėti kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovės veiksmų ir atsakovui kilusios žalos yra priežastinis ryšys, atitinkamai nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo teisės į jo įvardytos žalos atlyginimą bei nustatinėti patirtos žalos dydžio.

102. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju, nenustatęs ieškovės neteisėtų veiksmų dėl atsakovui kilusios žalos, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nustatinėti atsakovo patirtos žalos dydžio.

Dėl teismo (ne)šališkumo

103. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumą atsakovas sieja su atsisakymu byloje paskirti teismo epidemiologinę ekspertizę ir teismo atliktu įrodymų vertinimu.

104. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, turi teisę, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

105. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 išsamiai aptarta EŽTT praktika dėl teisėjo nešališkumo, kuris turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y., ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą; vadovaujantis objektyviuoju testu, vertinama, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

106. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

107. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121).

108. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiai teisėjai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje nepaskyrė teismo epidemiologinės ekspertizės, nenustatęs jos tikslingumo, ir tai, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą nenustatyta civilinio proceso teisės normų pažeidimų.

109. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

110. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas patenkinti ieškovės ieškinį dėl skolos už pagal sutartį patiektas prekes (pašarą) ir sutartinių netesybų priteisimo bei atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl nuostolių, grindžiamų netinkamos kokybės prekių (pašaro) pardavimu, priteisimo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo teisinius santykius bei pardavėjo atsakomybę už netinkamos kokybės prekių pardavimą, taip pat civilinio proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

111. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

112. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis. Aptartos nuostatos taikomos priteisiant ir išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

113. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į bylos baigtį, teisę į bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė. Ji pateikė į bylą 2024 m. birželio 4 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. birželio 22 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, patvirtinantį nurodytos sąskaitos už teisines paslaugas sumokėjimą. Šie įrodymai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 850 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį apskaičiuoto maksimalaus rekomenduojamo atlygio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2, 3 dalimis, Rekomendacijų 2, 7 punktų, 8.11 papunkčio nuostatomis, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Z. D. įmonei ,,Paringuvio ūkis“ (juridinio asmens kodas 145776785) iš atsakovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 850 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.