Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Irenos Stasiūnienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Rasos Bartašienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) SIA „Agro Trans A“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-236-999/2024 pagal ieškovės SIA „Agro Trans A“ ieškinį atsakovams A. Z. – M., R. Z., N. Z. – V. R., P. Z., tretiesiems asmenims „Swedbank lizingas“, UAB, A. M. dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir sandorio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

30. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

32. Apeliacijos dalykas – Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 8 d. sprendimas, kuriuo atmesti ieškovės SIA „Agro Trans A“ reikalavimai dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir sandorio panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

34. Tarp šalių kilo ginčas dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir sandorio panaikinimo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

37. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis).

38. Dėl ieškinio senaties instituto esmės teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis); jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

40. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

41. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Taigi, teisinio santykio šalis nuo jai teisme reiškiamų reikalavimų gali gintis ieškinio senatimi, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

43. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė jau 2010 m. žinojo apie sudarytą ginčo turto pirkimo-pardavimo sandorį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su šiais apeliantės skundo teiginiais.

45. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad ieškovė apie tai, kad ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne atsakovo P. Z. ir tai, kad šis turtas jau nepriklauso atsakovei A. Z.-M., sužinojo ne 2023 m. rugsėjo 11 d., o 2010 m. gegužės 5 d. ar 2012 m. rugpjūčio 30 d., nuo kurių ir skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes, kad advokatas A. V. Nekilnojamojo turto registre 2012-02-17 10:34:08 val. ir 2012-02-17 10:34:14 val. atliko paiešką su istorija pagal A. Z. asmenį, kurios rezultatas - sąrašas su istoriniais duomenimis apie pastarajai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir teises į jį; advokatas A. V. Nekilnojamojo turto registre 2022-02-18 12:00:48 val. suformavo Nekilnojamojo turto registro (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) išrašą su istorija; 2021-10-08 8:27:11 val. ir 2021-10-08 8:27:07 val. atliko paiešką su istorija pagal P. Z., kurios rezultatas - sąrašas su istoriniais duomenimis apie pastarajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir teises į jį. Be to, advokatas A. V. Nekilnojamojo turto registre 2012-02-17 10:30:42 val. ir 2012-02-17 10:30:48 val. atliko paiešką su istorija pagal P. Z. asmenį, kurios rezultatas – sąrašas su istoriniais duomenimis apie priklausantį nekilnojamąjį turtą ir teises į jį. 2016-10-24 17:29:50 val. ir 2015-10-29 14:17:23 atliko paiešką pagal P. Z. asmenį, kurios rezultatas – aktualus sąrašas apie priklausantį nekilnojamąjį turtą ir teises į jį. VĮ Registrų centras pažymos patvirtina, kad advokatas A. V. atliko analogiškas paieškas ir atsakovių R. Z. ir N. Z. V. R.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės atstovas jau 2012 metais vasario mėnesį peržiūrėjo ne tik atsakovo, bet ir jo šeimos narių (dukrų ir sutuoktinės) nekilnojamojo turto duomenis (jo sudėtį), paiešką pradėjo nuo konkretaus nekilnojamojo turto objekto (ieškinyje vadinamu ginčo objektu) ir šie veiksmai patvirtina, kad jau tuo metu ieškovo vadovas turėjo duomenis apie minėto nekilnojamojo turto, kurio adresas (duomenys neskelbtini), priklausomybę, jo perleidimą ir galimybes priverstinai įvykdyti galimus/planuojamus teismų sprendimus atsakovo atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad advokato A. V. atlikti paieškos duomenys patvirtina, kad minėtos paieškos buvo atliktos būtent ieškovo vadovo suteikta tikslia informacija apie turtą (kuris buvo perleidžiamas šiuo ieškiniu ginčijamu perleidimo sandoriu), apie atsakovo šeimos narius, kurių duomenų ieškoti.

46. Bylos medžiaga nustatyta, kad pradiniam atsakovo P. Z. kreditoriui „AP Group LTD“ Rygos miesto Vidžemės rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. paskelbė nemokumo bylą, paskirtas bankroto administratorius.

47. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad paskirtas „AP Group LTD“ bankroto administratorius privalėjo patikrinti visus su bankrutuojančio asmens veikla susijusius sandorius bei pareikšti ieškinius, jei tokie sandoriai pažeistų bankrutuojančio asmens teises ir interesus. Pradinis atsakovo kreditorius „AP Group LTD“ apie jo interesus tariamai pažeidžiančią sutartį dėl teisių ir pareigų perleidimo turėjo ir galėjo sužinoti vėliausiai 2012 m.

48. CK 6.101 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės.

49. Skolininko interesų apsauga, kuri taikoma visiems asmenų pasikeitimo būdams, – naujasis kreditorius įgyja tas pačias teises, kurias turėjo pradinis kreditorius, t. y. jo teisių apimtis negali būti nei didesnė, nei mažesnė. Šio santykio nekintamumas reikalavimo perleidimo atveju visų pirma skirtas skolininko padėties teisiniam tikrumui užtikrinti, neleidžiant, kad ji būtų pabloginama. Ši principinė idėja įvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi.

50. CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Dėl to vien ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė SIA „Agro Trans A“ iš nemokios SIA „AP Group“ 2021 m. kovo 9 d. įsigijo 116 853,15 Eur dydžio reikalavimą į atsakovą P. Z. ir kaip ieškovė nurodo jai tik 2023-09-11 tapo žinoma, kad atsakovas A. Z. yra nesąžiningas skolininkas, vertintina kaip pačios ieškovės prisiimta verslo rizika 2021 m. kovo 9 d. sudarant Perleidimo sutartį Nr. 0171/00408/2021-NOS/MPA dėl 116 853,15 Eur dydžio reikalavimo į atsakovą P. Z., ir ieškovės nurodoma sužinojimo 2023-09-11 data niekaip neįtakoja ieškinio senaties termino skaičiavimo ir juo labiau negali būti laikoma data, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamas laiko tarpas kreiptis į teismą su ieškiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, kaip apdairus, rūpestingas ir pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio profesinė veikla yra susijusi su verslo rizika, prieš sudarant reikalavimo perleidimo sutartį turėjo galimybę išsiaiškinti visas su sandorio sudarymu susijusias rizikas ir jas įsivertinti, o prievolės asmenų pasikeitimas ir jų sužinojimas apie tam tikras aplinkybes nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai byloje nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimui teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą bei pagrįstai nusprendė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui šioje byloje pareikšti.

Dėl teisių ir pareigų perleidimo pagal lizingo sutartį Nr. LT078631 pripažinimo apsimestiniu sandoriu

53. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 21 punkte pažymėjo, kad teismas, įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus ir byloje pateiktus įrodymus, pripažino, kad jie nėra pakankami patvirtinti ieškovės įrodinėtinoms aplinkybėms, jog atsakovė A. Z.-M. buvo statytinis asmuo, o nuosavybės teisę į ginčo turtą siekė įgyti ir įgijo būtent atsakovas P. Z..

55. CK 1.87 straipsnis numato, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tuomet, kai sandoris yra sudaromas kitam sandoriui pridengti, o apsimestinio sandorio atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017).

56. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

57. Taigi, apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.

58. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties, šioje byloje pagal lizingo sutartį, apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą, CK 1.87, CPK 185 straipsnių pažeidimų nenustatė. Teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorio (ne)apsimestinumo, tinkamai nustatė sąlygas, būtinas CK 1.87 straipsnio taikymui, įvertino visas pirmiau nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį Nr. LT078631 perleidimo, dėl laiduotojo P. Z. įsipareigojimų už tinkamą A. Z. įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymą, tiek dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, tiek ir dėl atsiskaitymo pagal šią sutartį, taip pat įvertino šalių paaiškinimus bei pirkimo–pardavimo sutarties turinį. Dėl to, apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, priimdamas sprendimą, jį grindė prielaidomis bei prieštaringais atsakovų parodymais, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

61. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad atsakovė domėjosi turto įsigijimu, jis tuo metu jai buvo reikalingas, A. Z.-M. buvo apžiūrėti kotedžo keletą kartų prieš pirkimą, visur vyko su atsakovu P. Z., nes jis už tinkamą A. Z. įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymą laidavo, o vėliau ir mokėjo įmokas, kurias atsakovai laikė kaip dovaną. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ginčijama perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. gegužės 5 d., kai kreditorių atsakovas P. Z. neturėjo, tuo metu ir ieškovas ar pradinis atsakovo kreditorius („AP Group LTD“) jokių reikalavimo teisių į atsakovą P. Z. taip pat neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui P. Z. nereikėjo vengti kreditorių reikalavimų, slėpti turtą ar sudarinėti apsimestinius sandorius. Teisėjų kolegija apeliantės argumentas, kad „atsakovas P. Z. nuo 2010 metų pradžios turėjo nesutarimų su A. A., ko pasekoje išsivystė konfliktas, kurio pasekoje atsakovas P. Z. 2011 m. priėmė neteisėtą aukščiau nurodytą akcininko sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir atsakovas P. Z. jau 2010 metų pradžioje turėjo akivaizdų suinteresuotumą neregistruoti turto įsigijimo savo vardu, o sandorius įforminti statytinio asmens vardu“ vertina kaip nepagrįstas ir neįrodytas bylos medžiaga, nes kaip ir minėta, kai ginčijama perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. gegužės 5 d., atsakovas P. Z. kreditorių neturėjo, tuo metu ir ieškovas ar pradinis atsakovo kreditorius („AP Group LTD“) jokių reikalavimo teisių į atsakovą P. Z. neturėjo. Tai, kad įmokas pagal lizingo sutartį už A. Z.-M. mokėjo atsakovas P. Z. niekaip neįrodo, kad A. Z.-M. neturėjo pakankamai pajamų ginčo turtui įsigyti ar, kad jis jai nebuvo reikalingas, ar kad ji neketino ginčo turtą įgyti.

62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovės A. Z.-M. sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis atspindi tikrąją sutarties šalių valią, ginčo perleidimo sutartimi šalys siekė sutartyje nurodytą turtą realiai įgyti sutartyje nurodyto asmens - atsakovės A. Z.-M. vardu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą pripažinti 2010 m. gegužės 5 d. sutartį Nr. LT078631/TPP dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį Nr. LT078631, sudarytą tarp trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Vidarta“, atstovaujamos direktoriaus A. M. ir atsakovės A. Z.-M., dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) įgijimo, apsimestiniu sandoriu nuo sudarymo momento, atmetė ir tuo pagrindu atmetė kitus išvestinius reikalavimus, nurodytus skundžiamo sprendimo 1.2-1.7 punktuose.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

63. Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

64. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas.

65. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

66. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Kasacinis teismas taip pat ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

67. Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o CK 1.81 straipsnio 1 dalis numato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

68. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).

70. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad atsakovė A. Z.-M., būdama statytiniu asmeniu, neteisėtu būdu ir tik formaliai figūravo, kaip asmuo, turintis nuosavybės teisę į ginčo turtą, dėl to ji neturėjo teisės padovanoti ginčo turto savo sesei, atsakovei N. Z.-V. R.. Apeliantės vertinimu, atsakovai, sudarydami ginčijamą dovanojimo sandorį, veikė siekdami apsunkinti ieškovei savo teisių gynimą, dėl to dovanojimo sutartis yra niekinė.

71. Teisėjų kolegijai pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė jog atsakovės A. Z.-M. sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis atspindi tikrąją sutarties šalių valią, ginčo perleidimo sutartimi šalys siekė sutartyje nurodytą turtą realiai įgyti sutartyje nurodyto asmens - atsakovės A. Z.-M. vardu, todėl ginčijama sutartis dėl teisių ir pareigų perleidimo pagal lizingo sutartį Nr. LT078631 ir susiję dokumentai nėra apsimestinis, o tikrasis sandoris, bei tuo pagrindu pagrįstai atmetė ir kitus išvestinius ieškovės reikalavimus, nurodytus skundžiamo sprendimo 1.2-1.7 punktuose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės ginčijamu dovanojimo sandoriu nepažeidė ieškovės interesų, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta nekilnojamojo turto savininkės A. Z.-M..

72. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovė A. Z.-M. padovanojo turtą N. Z.-V. R., kad nebūtų galimybės nukreipto išieškojimą į A. Z.-M. vardu registruotą turtą, nes atsakovė A. Z.-M. 2011-08-08 buvo paskirta į SIA AP Group vadovaujančias pareigas, kaip valdybos narė, turinti teisę atskirai atstovauti bendrovei, o tokia pozicija nulėmė ir atsakomybės už priimtus sprendimus atsiradimą ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliantės argumentai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta, kad atsakovė A. Z.-M. ginčijamų sandorių sudarymo metu būtų turėjusi kreditorių, ar kad kreditoriai ar ieškovė turėtų kokias nors reikalavimo teises į atsakovę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Dovanojimo sutartimi šalys nesiekė kitokio susitarimo negu įtvirtintinas sutartyje ir sutarties tikslas nebuvo išvengti atsakovių pareigos vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, todėl ieškovės reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas pagrįstai vertino kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

73. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės, sudarydamos dovanojimo sutartį, neturėjo siekio ką nors slėpti ir tuo tikslu sudaryti sandorį su kitu asmeniu nei realiai buvo sudaryta sutartis. Sutartis buvo sudaryta su artimu giminaičiu – seserimi, nes paprastai dovanojimo sutartys ir yra sudaromos artimų žmonių, siekiant padėkoti ar padėti ir pan. Apeliantė teigia, kad atsakovė itin didelės vertės turtą neatlygintinai padovanojo seseriai, o tai yra nelogiška ir neatitinka protingumo principo. Teisėjų kolegija pažymi, kad dovanojimo sutarties pagrindinis ir būtinas požymis ir yra jos neatlygintinumas, todėl kaip ir minėta, dažniausiai dovanojimo sandoriai ir yra sudaromi tarp artimų žmonių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sudaryta ginčijama dovanojimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti pripažinta niekiniu sandoriu pagal CK 1.80 str. 1 d. nuostatas.

Dėl įrodymų vertinimo

74. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

75. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

76. Pažymėtina, kad ieškovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

77. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

78. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

79. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

80. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

81. Atsakovės teikdamos Šiaulių apygardos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą teismo prašė iš apeliantės priteisti atsakovės A. Z.-M. turėtas 150 Eur ir atsakovės N. Z.-V. R. turėtas 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

82. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo dalyką, atsakovių atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, įvertindama atsakovių atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas tokiam procesiniam dokumentui paruošti ir atsakovėms suteiktų advokato paslaugų kompleksiškumą, sprendžia, jog atsakovių turėtos advokato pagalbos išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės SIA „Agro Trans A“ apeliacinį skundą atmesti.

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės SIA „Agro Trans A“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. Z.-M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės SIA „Agro Trans A“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), atsakovei N. Z.-V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.