Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. Z.-V. R. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „Agro Trans A“ ieškinį atsakovams A. Z.-M., R. Z., N. Z.-–V. R., uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, P. Z., trečiajam asmeniui A. M. (A. M.) dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir sandorio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartis, kuria tenkintas ieškovės SIA „Agro Trans A“ ieškinyje atsakovams A. Z.-M., R. Z., N. Z.-V. R., uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, P. Z., trečiajam asmeniui A. M. dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir sandorio panaikinimo pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutarta padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui: butui (kotedžui), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), šią dieną nuosavybės teise registruotam atsakovės N. Z.-V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti kitiems asmenims iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.

14. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kadangi ieškinys prima facie pagrįstas, be to, nėra prielaidų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

17. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

18. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus – skelbimo nuotraukos su pažymėtu namu ir svetainės www.maps.lt išrašą su adresu. Ieškovės teigimu, šie duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pardavinėjamas konkrečiai atsakovei priklausantis turtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai gali turėti reikšmės šios bylos įrodinėjimo dalykui, be to, šalys dėl pateiktų papildomų įrodymų turėjo laiko pasisakyti, todėl ieškovės pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai priimtini.

19. Teisme 2024 m. sausio 11 d., t. y. teismo posėdžio dieną gauti atsakovės N. Z. – V. R. rašytiniai paaiškinimai dėl ieškovės SIA „Agro Trans A“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šių rašytinių paaiškinimų būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti ir todėl jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, juos atsiakytina priimti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

20. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

21. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

22. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

23. Nuspręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

24. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

25. Taigi atskirojo skundo argumentas, kad skundžiamoje nutartyje apskritai neužsiminta apie ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimą, laikytinas visiškai nepagrįstu vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą.

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovės pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą matyti, kad ieškovė tokio ieškinio, koks yra pareikštas nagrinėjamoje civilinėje byloje, apskritai neturi teisės reikšti, nėra niekaip pagrįstas. CK 1.87 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Taigi neaišku, kaip ši įstatyme įtvirtinta teisė nagrinėjamu atveju turi įtakos ieškovės ieškinio pagrįstumui.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

29. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

30. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išimtiniais atvejais ginčuose dėl konkretaus turto grąžinimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas gali taikyti konservacinės paskirties, laikinai sureguliuojančias ginčą laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018). Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020 24 punktas ir jame nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika).

31. CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju taikytinos konservacinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kurioms taikyti nereikia įrodyti šalies, kuriai ši priemonė taikoma, nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ginčo turto ar iš jo kylančių teisių perleidimas ar kitoks jų suvaržymas, apsunkinimas gali apsunkinti galimo būsimo teismo sprendimo vykdymą, todėl ir tenkintinas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo nekilnojamąjį turtą, kol įsiteisės procesinis sprendimas byloje, – šiuo atveju iš esmės grindžiamas ne atsakovų nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą bylos nagrinėjimo teisme metu, taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, jei ginčo objekto statusas bylos nagrinėjimo metu būtų pakeistas. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, susiję su skelbimais nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų portale, iš esmės neturi reikšmės.

32. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

34. Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

37. Apeliacinės instancijos teisme gautas ieškovės SIA „Agro Trans A“ prašymas priteisti iš atsakovės N. Z.-V. R. 525 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Atsižvelgiant į tai, kad šioje bylos stadijoje buvo išspręstas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas spręstinas priimant galutinį sprendimą, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktinas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Ieškovės SIA „Agro Trans A“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus priimti.

Atsakovės N. Z. – V. R. rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės SIA „Agro Trans A“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas atsisakyti priimti.

Atskirąjį skundą atmesti.

Plungės apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovės SIA „Agro Trans A“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.