Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei T. Ž. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškovė tiekia šilumos energiją namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą I. Ž. nuosavybės teisės vardu registruotas butas, adresu (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, I. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centras pateikto Testamentų registro išrašo matyti, jog po I. Ž. mirties jos palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė T. Ž..

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti skolą už šilumos energiją iš T. Ž. už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. birželio mėn., nurodydama, jog iš atsakovės prašoma priteisti skola už laikotarpį iki (duomenys neskelbtini) už palikėjos skolas kaip įpėdinės, o nuo (duomenys neskelbtini) kaip iš paveldėto turto savininkės.

Dėl įpėdinio prievolės bei termino pareikšti kreditorinius reikalavimus įpėdiniui.

Palikėjo mirties momentu atsiranda palikimas. Jo atsiradimo momentu susiformuoja paveldėjimo santykiai ir įpėdiniai per įstatyme nustatytą terminą gali priimti palikimą. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas.

Remiantis byloje pateiktu notarės A. K. raštu bei VĮ Registrų centras duomenimis, nustatyta, jog po savo motinos I. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) atsakovė T. Ž. (duomenys neskelbtini) pareiškimu kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Taigi paminėti duomenys patvirtina, jog atsakovė nusprendė priimti palikimą po savo motinos mirties, kas sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą, šiuo atveju ir į nekilnojamąjį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, aplinkybė, kad neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nepaneigia, kad įpėdinis priėmė palikimą, todėl nagrinėjamu atveju atsakovės teiginiai, kad ji nėra priėmusi palikimo, nes jai neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas, atmestini kaip niekuo nepagrįsti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.66 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nuosavybės teisė į paveldėtą turtą priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, t. y. nuo palikėjo mirties. Nagrinėjamu atveju atsakovės motina I. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), vadinasi, nuo šio momento atsakovei perėjo visos palikėjo teisės ir prievolės, dėl kurių yra galimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Todėl atsakovės teiginiai, kad byla turėtų būti nutraukta CPK 293 straipsnio 9 punkto pagrindu, kaip jai neturinčiai paveldėjimo teisės liudijimo, ar CPK 293 straipsnio 7 punkto pagrindu mirus fiziniam asmeniui, kuris galėjo būti viena iš šalių, atmestini. Be to, pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, atsakovė taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kodėl nagrinėjamu atveju negalimas teisių perėmimas.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, jog atsakovė atsakinga už palikėjos skolas, dėl kurių pagrįstumo / nepagrįstumo teismas pasisakys vėliau, už laikotarpį iki palikėjos mirties (duomenys neskelbtini) kaip įpėdinė, o nuo (duomenys neskelbtini) kaip paveldėto turto savininkė.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesams apsaugoti, t. y. tam, kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016).

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė nuosavybės teisės į butą, adresu (duomenys neskelbtini), nėra įregistravusi. Ieškovė byloje pateikė duomenis, kad už butui tenkančias paslaugas buvo nuolat išrašomas sąskaitos, t. y. byloje pateiktos detalizuotos sąskaitos, išrašytos už 2020 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius, 2021 m. sausio, vasario, kovo mėnesius. Pateiktose sąskaitose atsispindi skola už praėjusius laikotarpius – 2020 m. spalio mėn. sąskaitoje nurodyta, kad neapmokėtas likutis 909,02 Eur, iš viso iki 2020 m. lapkričio 30 d. mokėtina suma 965,49 Eur, 2020 m. lapkričio mėn. sąskaitoje nurodyta, kad neapmokėtas likutis 917,80 Eur, iš viso iki 2020 m. gruodžio 31 d. mokėtina suma 970,12 Eur, 2020 m. gruodžio mėn. sąskaitoje nurodyta, kad neapmokėtas likutis 922,21 Eur, iš viso iki 2021 m. sausio 31 d. mokėtina suma 985,33 Eur. Taigi iš pateiktų sąskaitų matyti, jog jose buvo aiškiai nurodyta ne tik mokėtina už einamąjį mėnesį suma, bet ir skolų likučiai. Ieškovės paaiškinimais nustatyta, jog pagal nustatytą tvarką sąskaitos už paslaugas siunčiamos butų savininkams pagal adresus, jos siunčiamos neregistruota siunta ir parašais jų gavimas nefiksuojamas. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra visuotinai žinomos, t. y. visuotinai yra žinoma, kad, jei asmuo nėra pasirinkęs gauti sąskaitas už paslaugas elektroninėmis ryšio priemonėmis, jos siunčiamos adresatams paprastąja pašto siunta. Todėl atsakovės teiginiai, jog byloje turėtų būti pateikti duomenys, kad sąskaitų gavimas patvirtintas parašais, atmestini.

Dėl skolos priteisimo.

Bendruosius klausimus, susijusius su energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu, vykdymu, keitimu, reglamentuoja CK šeštosios knygos septintasis skirsnis. CK 6.391 straipsnyje numatyta, kad šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naftos ir naftos produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį, jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, – tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita.

Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnis). Pabrėžtina, jog energijos pirkimo–pardavimo sutarties formai taikomi bendrieji pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimai.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 punktas numato, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartis yra šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sudaroma sutartis. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis numato, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.

Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis, nei su ankstesne buto savininke I. Ž., nei su atsakove T. Ž. rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais taip pat nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pastatuose, kuriuose yra daugiau negu vienas šilumos vartotojas, sunaudojama šiluma paprastai skirstoma į tą, kurią konkretus vartotojas naudoja savo valdomų asmeninio naudojimo patalpų tiesioginiam šildymui, ir tą, kuri sunaudojama bendrosioms reikmėms. Be to, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga; butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnis). Vadinasi, daugiabučio namo butų savininkai apmoka išlaidas ne tik už konkrečiai jo butui tiekiamą šilumos energiją, bet privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, tarp jų ir už vandens pašildymą, temperatūros palaikymą (cirkuliacija), šilumą bendroms reikmėms. Iš to išeina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra prijungtas prie energijos tiekimo tinklų, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal teisės aktais patvirtintas standartines sąlygas (CK 6.383 straipsnis 6.384 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtintas principas, jog už visą pastate sunaudotą šilumą sumoka to pastato vartotojai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Tarybos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Taigi, pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą šilumos tiekimo kainodaros koncepciją, pastate sunaudotos šilumos energijos apmokėjimo pareiga yra paskirstoma vartotojams tame pastate. Šią pareigą vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę ar kuriems yra nutrauktas šilumos tiekimas asmeninių patalpų šildymui.

Teismas pažymi, kad Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Šiuo atveju, remiantis byloje pateiktomis ieškovės sąskaitomis bei skolos skaičiavimo detalizacija, nustatyta, kad mokesčiai už šildymo paslaugas butui, adresu (duomenys neskelbtini), nėra išrašomi. Iš pateiktų duomenų matyti, jog mokesčiai skaičiuojami tik už bendrojo naudojimo paslaugas, t. y. už vandens pašildymą, temperatūros palaikymą (cirkuliacija) ir šilumą bendroms reikmėms (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Tokiu būdu, nepaisant to, kad atsakovė nurodo, jog butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, atsakovei prievolė kyla už paslaugas teikiamas už bendrojo naudojimo paslaugas. Todėl atsakovės argumentai, kad ieškovė jai neteikia jokių paslaugų, atmestini kaip niekuo nepagrįsti (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Tuo pačiu pagrindu atmestini ir atsakovės teiginiai, kad skola turėtų būti priteista iš DNSB „(duomenys neskelbtini)“, nes butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo. Kaip minėta, šiuo atveju skolą prašoma priteisti ne už šildymo paslaugas butui, adresu (duomenys neskelbtini), o už bendro naudojimo paslaugas, už kurių priežiūrą, išlaikymą atsako daugiabučio namo butų savininkai, o ne name įsteigta daugiabučio namo savininkų bendrija. Atsižvelgiant į paminėtą aplinkybę, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, į tai, jog atsakovė nepaneigė pareigos apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų išlaikymą, darytina išvada, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo (CK 6.383 straipsnis 6.384 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Kaip matyti, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 347,89 Eur skolą. Šiuo atveju pastebėtina, kad, nors atsakovė ir nurodo, jog ieškovė neįrodė įsiskolinimo, tačiau su šiais atsakovės teiginiais sutikti nėra pagrindo. Pateiktos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje numatytu būdu (CK 6.385 straipsnis). Ieškinyje ieškovė nurodo, jog mokėjimai už šilumos energiją / karštą vandenį skaičiuojami Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, t. y. jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam vartotojui. Kartu su ieškiniu bei papildomais paaiškinimais ieškovė taip pat pateikė butui, adresu (duomenys neskelbtini), išrašytas sąskaitas faktūras bei mokesčių apskaičiavimo pažymą, kurių duomenų atsakovė nepaneigė (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Tokiu būdu teismas sprendžia, jog šiuo atveju ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tiekiamos šilumos energijos kiekius ir kainas, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog šios paslaugos jai nebuvo realiai suteiktos arba kad ji yra už jas atsiskaičiusi (CPK 178 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, CPK nenumato teismo teisės ir pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva. Taigi, byloje nesant duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytus šilumos energijos kiekius bei kainas, yra pagrindas priteisti iš atsakovės 347,89 Eur skolą (CK 6.383 straipsnis 6.384 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 procento delspinigius.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas, ieškovei iš atsakovės priteistini 10,68 Eur delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų ieškinio ir atsiliepimo argumentų

Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinio ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimo išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 17 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 90 Eur teisinės pagalbos išlaidos, iš viso 107 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 10 punktas).

Bylos duomenimis, procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 54,32 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos, tenkinus ieškinį, valstybės naudai priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ iš atsakovės T. Ž. 347,89 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt septynių eurų aštuoniasdešimt devynių centų) skolą, 10,68 (dešimt eurų šešiasdešimt aštuonis centus) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 358,57 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų penkiasdešimt septynių centų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2021 m. spalio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ iš atsakovės T. Ž. 107 Eur (šimtą septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės T. Ž. valstybės naudai 54,32 Eur (penkiasdešimt keturis eurus trisdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.