Tauragės apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje O. Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ukrainos pilietis, faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), el. p. (duomenys neskelbtini), nevedęs, turtintis profesinį išsilavinimą, nedirbantis, teistas:

- Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį 2500 Eur bauda, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams;

- Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 281¹ straipsnio 1 dalį 30 parų arešto bausme, vadovaujantis Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 mėnesiams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, pasiųstas atlikti arešto bausmę. Arešto bausmę atlikęs 2024 m. vasario 15 d., teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės

O. Y. 2024 m. sausio 18 d. apie 00 val. (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, konflikto metu, tyčia rankomis sugriebė A. O. už kairės rankos riešo ir pradėjo ją sukti, dėl ko A. O. nugriuvo ant žemės, taip nukentėjusiajai A. O. padarė kairio riešo sąnario – dilbio sumušimą su kairės rankos tipiniu alkūnkaulio ylinės ataugos ir intrasąnariniu skeveldriniu stipinkaulio lūžimais, taip A. O. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų.

II. Byloje ištirtų įrodymų esmė

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo argumentai ir išvados

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. BPK tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų ir nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Vertinant įrodymus svarbu įsitikinti, ar jie patikimi. Įrodymų patikimumas nustatomas analizuojant jų gavimo tvarką ir lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-67-699/2018, 2K-99-895/2019 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-65-648/2016 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Įvertinus surinktus baudžiamojoje byloje duomenis, pažymėtina, kad šiuo atveju kaltinimas grindžiamas iš esmės nukentėjusiosios parodymais. Todėl remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir paminėta kasacinio teismo praktika, esminis dėmesys skirtinas nukentėjusiosios A. O. parodymų patikimumui įvertinti juos patikrinant ir palyginant, sugretinant su kitais byloje surinktais įrodymais.

Pažymėtina ir tai, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai).

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017).

Iš 2024 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad 2024 m. sausio 18 d. 00.33 val. buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) prieš 30 min. namuose pranešėjo mama žodžiu konfliktavo su kaimynais, vyko susistumdymas. Kaimynai pasišalino. Mamai reikia GMP, skauda ranką. 00.42 val., atvykus ir aiškinantis įvykio aplinkybes nustatyta, kad 2024 m. sausio 18 d. 00.00 val., (duomenys neskelbtini) esančio bendrabučio trečio aukšto koridoriuje O. Y., įvykusio konflikto metu, A. O. tyčia ranka sugriebė už jos kairės rankos ir ją stipriai pasuko, dėl ko moteris pajuto stiprų fizinį skausmą. A. O. dėl konflikte patirtų sužalojimų kreipėsi į VšĮ Šilalės r. ligoninės priėmimo skyrių, kur nukentėjusiajai nustatytas kairės rankos alkūnkaulio viršutinės dalies lūžis. Suteikus pirmąją pagalbą, moteris išleista gydytis į namus.

Teismo vertinimu, būtent šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Iš specialisto išvados Nr. G 41/2024(10) matyti, kad A. O. padarytas kairio riešo sąnario – dilbio sumušimas su kairės rankos tipiniu alkūnkaulio ylinės ataugos ir intrasąnariniu skeveldriniu stipinkaulio lūžimais. Sužalojimas padarytas mažiausiai vieno smūgio ar trauminio poveikio pasėkoje. Tokio pobūdžio sužalojimas gali gautis tiek nemaža jėga kietu buku daiktu, kurio pobūdžio nurodyti nėra galimybės, paveikus riešo sąnario sritį, tiek sukant ranką per riešo sąnarį. A. O. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų (1 t., b. l 51-53).

Teismas vertindamas kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kuriomis, anot jo, galėjo susižaloti nukentėjusioji, pažymi, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kitokį nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmą. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamojo nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusioji iki O. Y. konflikto su M. O. buvo išėjusi į koridorių. Nukentėjusioji ir liudytojas M. O., kuris buvo su mama kambaryje, patvirtino, kad A. O. į koridorių išėjo tik tuomet, kai išgirdo triukšmą, t. y., kai kaltinamasis konfliktavo su M. O.. Taip pat ir liudytoja O. R. paneigė kaltinamojo teiginius, jog ji iki įvykio buvo dviese koridoriuje su A. O. ir padėjo jai atsikelti. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo teiginius, jog jis atstūmė nuo savęs M. O., o šis griūdamas parvertė A. O.. Kaip jau minėta, šį faktą kategoriškai neigia tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas M. O..

Taigi, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai laikytini pakankamais padaryti išvadą, jog O. Y. 2024 m. sausio 18 d. apie 00 val. (duomenys neskelbtini)namo koridoriuje, konflikto metu, tyčia rankomis sugriebė A. O. už kairės rankos riešo ir pradėjo ją sukti, dėl ko A. O. nugriuvo ant žemės, taip nukentėjusiajai A. O. padarė kairio riešo sąnario – dilbio sumušimą su kairės rankos tipiniu alkūnkaulio ylinės ataugos ir intrasąnariniu skeveldriniu stipinkaulio lūžimais.

Tačiau, teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų nepakanka pripažinti įrodytomis aplinkybėmis dėl kaltinamojo neblaivumo fakto.

Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimą, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021 ir kt.). Kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti arba, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės – kaltinamojo neblaivumo fakto, teismas remiasi in dubio pro reo principu, kadangi byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog O. Y. rankomis sugriebdamas A. O. už kairės rankos riešo ir pradėjęs ją sukti buvo neblaivus. Kaip jau minėta nuosprendyje, kaltinamasis neigė įvykio metu buvęs neblaivus. Taip pat nurodė, jog pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti jo parodymai, kad jis buvo neblaivus, neatitinka tikrovės – tikėtina, pareigūnai netiksliai suprato jo duodamus parodymus. Pasak kaltinamojo jis apklausos metu nurodė, jog gėrė alų po įvykio būdamas savo namuose. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai nurodė, kad įvykio metu kaltinamasis atrodė keistai, tačiau nei vienas iš jų nenurodė, jog nuo kaltinamojo būtų sklidęs alkoholio kvapas. Taip pat pastebėtina, kad kaltinamojo neblaivumo faktas buvo nustatytas tik 2024 m. sausio 18 d. 02.52 val., kai pats įvykis vyko 2024 m. sausio 18 d. apie 00.00 val.

Remiantis nurodytų aplinkybių ir aptartų įrodymų pagrindu iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu O. Y. buvo neblaivus.

Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad paprastai laikoma, jog keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013), kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-7-29-942/2016).‏‏‎ Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, paprastai įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, nepripažintinas kaltinimo keitimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).‏‏‎

Teismas pažymi, kad kaltinamasis nepripažino savo kaltės dėl to, kad konflikto metu nukentėjusiajai sukdamas ranką padarė kairio riešo sąnario – dilbio sumušimą su kairės rankos tipiniu alkūnkaulio ylinės ataugos ir intrasąnariniu skeveldriniu stipinkaulio lūžimais, be kita ko, viso proceso metu neigė įvykio metu buvęs neblaivus. Todėl, teismo vertinimu, aplinkybės dėl kaltinamojo neblaivumo fakto pašalinimas gali būti vertinamas kaip veikos aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotos veikos aprašymo neįrodytas aplinkybes. Toks veiksmas niekaip nedaro įtakos nei kaltinamojo teisinei padėčiai, nei jo teisei į gynybą ir nepažeidžia baudžiamojo proceso nuostatų.

Taip pat pažymėtina, kad vien faktinių veikos aplinkybių nepakanka tam, kad kvalifikuoti kaltinamojo veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Būtina nustatyti ir būtinąjį šio nusikaltimo subjektyviosios pusė požymį – kaltę, kuri pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir iš kaltininko elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.). Sprendžiant dėl O. Y.kaltės turinio vertintina faktinė įvykio situacija, t. y. O. Y. fizinį kontaktą su nukentėjusiąja turėdamas mažiausiai vieną kartą, t. y. rankomis sugriebdamas A. O. už kairės rankos riešo ir pradėdamas ją sukti, dėl ko A. O. nugriuvo ant žemės, suvokė, kad veikdamas savo jėga prieš nukentėjusiąją gali sukelti jai sužalojimus, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Kitaip tariant, kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia.

Taigi, teismo vertimu, anksčiau nurodyti ir aptarti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad O. Y. 2024 m. sausio 18 d. apie 00 val. (duomenys neskelbtini)namo koridoriuje, konflikto metu, tyčia rankomis sugriebė A. O. už kairės rankos riešo ir pradėjo ją sukti, dėl ko A. O. nugriuvo ant žemės, taip nukentėjusiajai A. O. padarė kairio riešo sąnario – dilbio sumušimą su kairės rankos tipiniu alkūnkaulio ylinės ataugos ir intrasąnariniu skeveldriniu stipinkaulio lūžimais, taip A. O. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

IV. Dėl bausmės

Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi, kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

Šiuo atveju nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, jog BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas. Minėta, kad O. Y. yra teistas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 281¹ straipsnio 1 dalį, t. y. jis yra teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir teistumas nėra išnykęs, ir padarė naują tyčinį nusikaltimą. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nurodo kaltinamasis, egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti esant kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

Kaltinamasis padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika baigta. Kaltinamasis anksčiau teistas du kartus, nebaustas administracine tvarka, nedirbantis, apie psichiatrinio ir priklausomybės ligų gydymo įskaitas duomenų nėra.

Atsižvelgdamas į padarytą nusikalstamą veiką ir kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis per gana trumpą laiką yra teistas du kartus už tyčines nusikalstamas veikas, anksčiau skirtos švelnesnės bausmės jam neturėjo teigiamos įtakos, kas suponuoja išvadą, jog O. Y. elgesys yra ne atsitiktinė klaida, o sistemingas ir sąmoningas jo elgesys, ir kad kaltinamasis akivaizdžiai nerodo noro elgtis pagal pripažintas visuomenės elgesio normas – daro vis naujas nusikalstamas veikas, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti paskyrus tik griežčiausią bausmę – laisvės atėmimo bausmę.

Todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas O. Y. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytinas O. Y. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. sausio 18 d. 01.20 vai. iki 2024 m. sausio 18 d. 12.28 val., t. y. viena para, ją prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai.

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Nagrinėjamu atveju O. Y. yra nuteisiamas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą. Teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas manyti, jog O. Y. skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokia išvada bus grindžiama toliau nurodomais motyvais.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad O. Y. nedarys naujų nusikaltimų, nes baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog nors iki šiol kaltinamasis buvo teistas du kartus, tačiau jam dar nebuvo skirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, kuri, tikėtina, O. Y. padarys teigiamą įtaką, suformuos nuostatas gyventi dorai ir gerbti įstatymus.

Todėl šiuo atveju taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 1 (vieneriems) metams, įpareigoti O. Y. 3 (tris) mėnesius neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. Dėl civilinių ieškinių

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-2013). Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo.

Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamojo priteisti 85,03 Eur dydžio žalos atlyginimą. Nurodyto dydžio žala patirta dėl nukentėjusiosios A. O. gydymo. Kartu su ieškiniu pateiktas 2024 m. sausio 23 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuriame užfiksuota, kad 2024 m. sausio 18 d. nukentėjusiajai buvo suteikta skubiosios medicinos gydytojo išplėstinė paslauga ir radiologo paslauga; visų šių paslaugų kaina – 85,03 Eur.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, kaltinamąjį pripažinus kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkinamas visiškai, jai iš kaltinamojo O. Y. priteistina 85,03 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinį ieškinį taip pat pateikė ir nukentėjusioji A. O.. Iš kaltinamojo prašo priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji nurodė, kad dėl kaltinamojo kaltės ji patyrė didelį skausmą, jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – šešias savaites turėjo nešioti gipso įtvarą, negalėjo savęs apsitarnauti (apsirengti ir nusirengti, maudytis, pasigaminti maisto), patyrė išgąstį, stresą, pablogėjo miegas. Teismo posėdžio metu A. O. papildomai nurodė, kad dėl patirto sužalojimo kentė ir vis dar kenčia didelius skausmus – skausmui malšinti gėrė įvairius nuskausminamuosius vaistus. Dėl sužalotos rankos negalėjo atlikti paprasčiausių buities darbų (gamintis maisto, skalbtis rūbų ir pan.), todėl nuolat turėjo prašyti pagalbos. Jai padėdavo sūnus ir kaimynė. Ranką skauda iki šiol, jai gydytojai minėjo, jog pasekmės gali likti ilgam.

Kaltinamasis nesutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu. Pasak jo, nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji patyrė žalą, t. y. nėra pateikta vaistų įsigijimo ar gydymo išlaidas patvirtinančių kvitų.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, ir kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita), kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

Teismas, vertindamas civilinio ieškinio pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad šiame nuosprendyje yra konstatuota, jog žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, kuris sukėlė pasekmes – nukentėjusioji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo vertinimu, išvadą, jog nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos padarymo juto baimę, nerimą, išgąstį, patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir vaizdo įrašas, padarytas iš esmės netrukus po įvykio (jame užfiksuota, jog A. O. nerimastinga, skundžiasi rankos skausmu), bei liudytojų M. O., O. R. parodymai. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti ir nukentėjusiosios parodymais dėl patirtų nepatogumų – dėl kairės rankos sugipsavimo ji šešias savaites negalėjo savimi pasirūpinti, patyrė daug nepatogumų dėl to, kad negalėjo pasigaminti maisto, nusiprausti, apsirengti, nusirengti, skalbtis rūbus ir pan. Taigi šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Tačiau šie dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai negali būti vertinami 3000 Eur suma.

Analizuojant naujesnę teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo baudžiamosiose bylose, kuriose nukentėjusieji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, matyti, kad teismo nustatyti neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 500 eurų iki 2 896,20 eurų (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-806/2023 – nustatyta, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (iš dviejų nuteistųjų priteista atlyginti dvejiems nukentėjusiesiems po 1 000 Eur neturtinę žalą; nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog veikdami kartu nuteistieji, čiupo už striukės ir pagriovė ant žemės du nukentėjusiuosius, mušė rankomis ir kojomis, po to tyčia ne mažiau kaip keturis kartus buvo spiriama nukentėjusiajam į galvą; vienam iš nukentėjusiųjų padarė poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimą kaktoje, muštines žaizdas kaktoje, dešinio V-o piršto lūžį, kitam nukentėjusiajam padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs nosies kaulų lūžiu su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose bei odos nubrozdinimu plaštakoje), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018 – nustatyta 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (nukentėjusiajai nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai veide, krūtinės ląstoje, kairiojo peties, abiejų riešų, klubų ir abiejų kelių srityse, kairio alkūnkaulio kūno lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, kairio vidurinio sėdmens raumens plyšimas, riešo sąnario kontraktūra), Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-20-574/2024 – nustatyta 1 000 Eur neturtinė žala priteista nukentėjusiajam iš nuteistojo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, po 500 Eur neturtinė žala priteista iš dviejų nuteistųjų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje; dviejų nuteistųjų bendrais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta kairiojo skruosto audinių ir kairiojo viršutinio voko patinimas, kraujosruvos abiejuose lūpose ir du kaktos dešinės pusės odos nubrozdinimai), Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-817/2024 – nustatyta 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (nukentėjusiajam buvo padarytas nosies kaulų lūžis su poodinėmis kraujosruvomis nosies nugarėlės minkštuose audiniuose ir akių vokuose, kairio kelio priekinio kryžminio ir vidinio kryžminio raiščių plyšimai, blauzdikaulio išorinio krumplio nedidelis įspaustinis ir šeivikaulio galvos lūžį su odos nubrozdinimu kelio minkštuose audiniuose, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, odos nubrozdinimus alkūnėse, kairiame dilbyje, dešiniame kelyje; nuteistasis buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo.

Todėl teismas sprendžia, kad atsižvelgus į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kai nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiosios fizinei ar psichinei sveikatai, o nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas iš esmės vienu veiksmu, taip pat į kitas pirmiau aptartas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, prašomos priteisti neturtinės žalos dydis šiuo atveju nelaikytinas proporcingu ir teisingu, todėl mažintinas iki 1000 Eur. Teismo vertinimu, tokia suma labiau atitiks teismų praktiką panašiose bylose bei bus teisinga ir proporcinga.

VI. Dėl proceso išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teismui pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kuria prašoma valstybės naudai iš kaltinamojo O. Y. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sumą – 488,01 Eur.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teismui taip pat pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuri buvo teikiama nukentėjusiajai, baudžiamojoje byloje, kuria prašoma valstybės naudai iš kaltinamojo O. Y. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sumą – 438,90 Eur.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Šioje byloje kaltinamojo O. Y. gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi kaltinamasis nemoka proceso kalbos. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu kaltinamojo O. Y. gynėja buvo parinkta advokatė J. P..

Pažymėtina, kad teismų praktikoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo laikomasi nuostatos, kad kai gynėjai paskiriami vadovaujantis BPK 51 straipsnio nuostatomis, kuriose imperatyviai nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, ir kai teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. T-316-654/2016). Tokiais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, išlaidos, susijusios su advokato darbo apmokėjimu, paprastai nebūdavo priteistinos.

Tačiau pagal naująją BPK 106 straipsnio 2 dalies redakciją (galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.), teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Šioje byloje, vertinant O. Y. turtinę padėtį, pažymėtina, kad jis yra nedirbantis, jam skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, be to, šiuo nuosprendžiu patenkinus civilinį ieškinį iš O. Y. priteista 1000 Eur suma. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad O. Y. turtinė padėtis šiuo metu nėra pakankamai gera, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Atsižvelgiant į išdėstytą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurios buvo patirtos konstatavus, jog gynėjas yra būtinas, priteisimo iš O. Y. netenkinamas.

Kaip jau minėta, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju manytina, kad kaltinamasis turi atlyginti valstybės turėtas 438,90 Eur išlaidas, kurios susidarė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paskyrus advokatą atstovauti nukentėjusiąją (2024 m. gegužės 31 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-05975). Nors kaltinamajam skirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos vykdymas atidėtas, todėl O. Y. turės galimybę įsidarbinti, gauti pajamų ir tokiu būdu atlyginti dalį valstybės turėtų išlaidų.

VII. Dėl kitų klausimų

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki bausmės vykdymo pradžios paliktinos nepakeistas.

Pradėjus vykdyti nuosprendį, O. Y. grąžintina jo tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini).

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.

Byloje esančios kompaktinių diskų laikmenos, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 307 straipsnio 4 dalimi, 308 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

O. Y. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityti O. Y. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2024 m. sausio 18 d. 01.20 val. iki 2024 m. sausio 18 d. 12.28 val., t. y. vieną parą, ją prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7 ir 8 punktais, 7 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir įpareigoti O. Y. 3 (tris) mėnesius neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki bausmės vykdymo pradžios palikti nepakeistas.

Pradėjus vykdyti nuosprendį, O. Y. grąžinti jo tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir iš O. Y. priteisti Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 85,03 Eur (aštuoniasdešimt penkių eurų 3 centų) žalos atlyginimą.

Nukentėjusiosios A. O. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies – nukentėjusiajai A. O. iš kaltinamojo O. Y. priteisti 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Išieškoti iš O. Y. 438,90 Eur Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 90 centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – už antrinę teisinę pagalbą.

Kompaktinio disko laikmenas, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus