Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-426-806/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-17
Bylos Nr.: 1A-426-806/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41606-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: A. O., S. A. V.
Advokatai: Vaitiekus Novikevičius

Kategorijos

1.1.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.4.4.2.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-426-806/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41606-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1; 1.2.4.4.2.8; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Lilijai Ambrulevičienei,nuteistajam A. O. (A. O.), jo gynėjui advokatui Vaitiekui Novikevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. O. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant: 1) nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei tai nėra susiję su darbu, mokymusi arba gydymusi, 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 3) pradėti (tęsti) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, 4) atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš S. A. V. ir A. O. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 614,86 Eur.

A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš S. A. V. ir A. O. A. R. naudai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš S. A. V. ir A. O. R. B. naudai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas S. A. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. O. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2020 m. spalio 17 d. apie 03.40 val. viešoje vietoje, Rūdninkų g. 10, Vilniuje, veikdamas kartu su S. A. V., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu, kas pasireiškė tuo, kad čiupdami už striukės pargriovė ant žemės A. R. ir R. B., mušė rankomis ir kojomis, po to jis (A. O.) tyčia spyrė koja gulinčiam A. R. ne mažiau 4 kartų į galvą, padarė nukentėjusiajam A. R. poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimą kaktoje, muštines žaizdas kaktoje, dešinio V-o piršto lūžį, tai pagal specialisto išvadą Nr. G 3054/2020 (01) vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, S. A. V. spyrė koja R. B. vieną kartą į nosį, taip padarydamas nukentėjusiajam R. B. galvos sumušimą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose bei odos nubrozdinimu plaštakose, tai pagal specialisto išvadą Nr. G3053/2020 (01) vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais veiksmais A. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. O. atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas bei priimtas naujas nuosprendis, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kvalifikavo A. O. veiką ne pagal tuos BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos turėjo kvalifikuoti, byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas neteisingai, neišsamiai, nepašalinęs prieštaravimų vertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką. Teismo nuosprendyje nenurodoma, kokia kaltės forma nusikalstama veika padaryta, neišsamiai vertintos visos faktinės aplinkybės, reikšmingos apelianto tyčiai konstatuoti: nusikaltimo padarymo būdas, fizinio smurto naudojimas ir tyčia dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

2.2. Apelianto nuomone, tai, kad apeliantas neturėjo jokio motyvo ir tikslo konfliktuoti su nukentėjusiaisiais ir juos sužaloti, kad nei R. B., nei A. R. nesužalojo, su nukentėjusiais įvykio vakarą jis nekonfliktavo, patvirtina byloje esantys duomenys. Tačiau teismas ypatingą dėmesį suteikė būtent suinteresuotų asmenų – nukentėjusiųjų R. B. ir A. R. parodymams, duotiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, kurie yra prieštaringi.

2.3. Pareiškime policijai nukentėjusieji nurodė, kad nematė asmenų, kurie juos mušė ir negalėtų jų atpažinti, o nukentėjusiųjų apklausose ikiteisminio tyrimo metu yra daug prieštaravimų ir neatitikimų.

2.4. Apeliaciniame skunde cituojami nukentėjusiojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nurodoma, kad nukentėjusysis A. R. per savo pažįstamus nustatė juos sumušusių asmenų „Facebook“ paskyras, t. y. kaltinamuosius nustatė kažkokie nukentėjusiųjų draugai, kurių įvykio metu net nebuvo klube. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis R. B. nurodo, jog jau atpažįsta visus keturis kaltinamuosius, kurie jį sumušė, tarp kurių yra ir A. O. Trečios apklausos metu R. B. teigia, kad jį sumušė S. V. ir A. O., o kitų vaikinų jau negali atpažinti. Pasak apelianto, nukentėjusiojo R. B. visose trijose apklausose parodymai kardinaliai skiriasi.

2.5. Apklaustas liudytoju nukentėjusysis A. R. parodė, kad neatpažintų asmenų, kurie jį sumušė. Papildomos apklausos metu A. R. parodė, kad per bendrų pažįstamų ratą nustatė jį ir R. B. sumušusių asmenų socialinio tinklapio „Facebook“ paskyras. Papildomos apklausos metu A. R. parodė, kad kaip ir minėjo savo pirminėje apklausoje, jis neatsimena ir negalėtų atpažinti tų asmenų, kurie jį ir jo pusbrolį sumušė, tačiau jis atsimena vieną vaikiną, kuris juos su pusbroliu pasivijo Rūdninkų gatvėje su dar 4-5 vaikinais, šį vaikiną vėliau atpažino „Facebook“, šis pasivadinęs „S. V.“.

2.6. Skunde nurodoma, kad priešingai, nei nurodo teismas, nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad nukentėjusiuosius sumušė A. O., ar kad jis būtų dalyvavęs muštynėse. Skunde cituojami liudytojo A. Č. parodymai, prieštaraujantys nukentėjusiųjų parodymams dėl O. dalyvavimo konflikte, dėl nukentėjusiųjų blaivumo, kas, pasak apelianto, patvirtina nukentėjusiųjų parodymų melagingumą.

2.7. Apeliantas skunde nesutinka su telefoninio pokalbio tarp nukentėjusiojo R. B. ir apelianto garso įrašo vertinimu. Apelianto teigimu, pateiktame telefoninio pokalbio garso įraše nieko panašaus apie tariamą atsiprašymą, pinigų siūlymą ar prašymą, kad nukentėjusysis nesikreiptų į policiją, nebuvo. Pateiktame garso įraše girdisi kaip A. O. bando išsiaiškinti, apie ką parašytas pareiškimas, kodėl nukentėjusysis policijos pareigūnams nurodęs, kad buvo jo draugų, iš kurių du net nebuvo tą dieną klube (E. ir D.), sumuštas ir kelis kartus klausia, ar tikrai įsitikinęs, kad jis šį mušęs. Apelianto teigimu, nukentėjusysis akivaizdžiai bando išsiaiškinti, kas jį sumušė, prašo nurodyti vardus ir pavardes, nors pats pareiškime nurodo, jog akivaizdžiai matė, kas tai padarė, t. y. bando pats išgauti informaciją iš apelianto, kas buvo jį sumušę asmenys. Apelianto vertinimu, nukentėjusysis aiškiai nurodo, jog apeliantas nieko nesiūlo ir sako, kad tu man nieko gero nesiūlai, t. y. nesiūlo pinigų ar atlygio, norėdamas susitarti. Todėl, apelianto teigimu, yra akivaizdu, kad tokiu būdu nukentėjusysis tiek bandydamas išgauti kaltinamojo prisipažinimą, tiek reikalaudamas atlygio, siekia pasipelnyti iš situacijos, tai patvirtina ir ieškinyje prašomos nepagrįstos pinigų sumos. Be to, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad būtent po A. O. skambučio R. B. sužinojęs, kad dviejų įtariamųjų tą dieną klube nebuvo, jau teigė, kad nukentėjusiuosius sumušė tik S. V. bei A. O.

2.8. Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu yra nustatyta, jog B. M. nusikaltimo dieną nebuvo klube „Metelica“. Tačiau R. B. ir antroje, ir trečioje apklausoje teigia, jog konfliktas įvyko dėl B. M. Todėl, anot apelianto, visose trijose apklausose duoti R. B. parodymai ne tik nenuoseklūs, bet ir melagingi – nusikaltimo padarymu buvo apkaltinti žmonės, kurių klube tą dieną apskritai nebuvo. Nurodoma, kad apelianto parodymai proceso metu buvo nuoseklūs, o juose esantys prieštaravimai dėl S. A. V. buvimo klube buvo patikslinti vėlesnėse apklausose, nes dirbant klube apeliantui buvo sunku atsiminti, kurie asmenys kurią konkrečią dieną buvo klube. Be to, skunde akcentuojama, kad nė viename iš vaizdo įrašų neužfiksuota, jog jis būtų naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ir tai patvirtina pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės išvada, kurioje nustatyta, kad apeliantas nėra atpažintas nei viename vaizdo įraše, pateiktame ekspertizei.

2.9. Iš teismo nuosprendyje nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių taip ir liko neaišku, ar apeliantas mušdamas ir kitaip smurtaudamas pargriovė abu nukentėjusiuosius R. B. ir A. R., nežymiai sutrikdė A. R. sveikatą, juos mušė rankomis ir kojomis, ar tik vieną iš jų.

2.10. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, apelianto kaltę grindė tik konstatuotu R. B. ir A. R. sužalojimu, klaidingai vertindamas vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, liudytojų parodymus, kurie patvirtino, kad apeliantas su padaryta veika nesusijęs. Tai nedavė pagrindo daryti vienareikšmės ir neabejotinos išvados, kad būtent apeliantas padarė nusikalstamą veiką ir kad jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Be to, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų bei kaltinamųjų parodymuose nurodytų faktinių aplinkybių, filmuotos medžiagos, paskirtos vaizdo medžiagos ekspertizės išvadų, todėl visos abejonės turėjo būti aiškinamos apelianto kaip kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiesiems R. B. ir A. R. palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme ištirtų įrodymų visumos. Liudytojų duoti parodymai visai nebuvo išsamiai analizuoti ir įvertinti. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje vieną po kito išdėstė tik įrodymus, tačiau nepateikė jokių objektyvių išvadų ir motyvų, kurie iš įrodymų patvirtina, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje.

2.11. Teismo nuosprendis, kuriuo iš dalies tenkinti nukentėjusiųjų ieškiniai priteisiant neturtinę žalą, ne tik neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatų, 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, bet ir jiems prieštarauja. Priteista neturtinė žala, apelianto nuomone, yra per didelė ir prieštaraujanti teismų praktikai analogiškose bylose. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydį, jokia teismų praktika nesivadovavo ir priteisė net kelis kartus didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nei maksimalus jos dydis, palyginus su kitose tos pačios kategorijos bylose. Skunde apeliantas nurodo, kad panašiose bylose priteisiamos kur kas mažesnės piniginės sumos nuo 150 iki 350 Eur. Skunde apeliantas pateikia teismų praktiką, kuria grindžia priteistos neturtinės žalos dydžio nepagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-182/2011, 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017). Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje nukrypimas nuo jau susiformavusios teismų praktikos yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o ne daugiau nei dvigubai viršijantis neturtinės žalos atlyginimo dydžio maksimumą analogiškos kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-243-648/2015).

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. O. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Žemesnės instancijos teismas

5. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis A. O. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų ir teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat ir su nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jis tos veikos nepadarė, prašo baudžiamąją bylą nutraukti, nesutinkama su nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Reikalavimai nuosprendžio turiniui yra įtvirtinti BPK 304-307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas kaip ir tikrinimas iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK reikalavimų, netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą prieštaringiems nukentėjusiųjų parodymams, ignoravo reikšmingas bylos aplinkybes, todėl padarė prielaidomis ir neaiškumais pagrįstas prieštaringas išvadas. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai pripažino A. O. kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Patikrinus nagrinėjamą bylą ir teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Priešingai, nei teigia nuteistasis A. O., iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atsietai, o kaip visumą, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų, ir nė vieniems iš jų nesuteikė prioritetinės reikšmės. Nepagrįsti ir apelianto skundo teiginiai apie skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų prieštaringumą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistajam kitaip (subjektyviai ir palankiai sau) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, savaip juos vertinant, nesuteikia teisinio pagrindo A. O. išteisinti.

9. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. O. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistųjų A. O. bei S. A. V. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo kaip prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje esančių įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, joms iš esmės pritaria. Nors nuteistasis A. O. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę, teigė, jog nukentėjusiųjų nemušė, su jais nekonfliktavo, o tai padarė visai kiti asmenys, jį nukentėjusieji nepagrįstai apkaltino pamatę nuotraukas „Facebook“ paskyroje, teisėjų kolegija atmeta šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir juos vertina tik kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. O., kritikuodamas nukentėjusiųjų parodymus proceso metu, nepagrįstai savo duotus parodymus vertina kaip nuoseklius ir neprieštaringus. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis teigė, kad 2020 m. spalio 17 d. ryte būdamas klube „Metelica“ su A. V., išgirdo, kad kažką ruošiasi mušti, jis su dar 6-5 asmenimis išbėgo į lauką ir matė, kaip nukentėjusiuosius sumušė nepažįstami asmenys. Matė, kaip nukentėjusiajam spyrė 4 kartus į galvą. Jis nuėjo į klubą ir daugiau nieko nematė (3 t., b. l. 116). Ikiteisminio tyrimo metu A. O. parodė, kad 2020 m. spalio 17 d. apie 03.40 val. jis buvo klube ,,Metelica“, bet neatsimena, ar prie klubo vyko kažkokios muštynės, ar susistumdymas, jis pats tame nedalyvavo (2 t., b. l. 169). Nuteistasis S. A. V. teisme savo kaltės taip pat nepripažino ir parodė, kad baigę groti su A. nuėjo prie rūbinės, kalbėdami su pažįstamais išgirdo, jog bus muštynės. Jiems buvo įdomu, pasiėmė striukes ir išėjo į lauką, matė, kaip Rūdninkų gatvėje keturi asmenys vijosi nukentėjusiuosius ir prasidėjo muštynės. Jie viską tik stebėjo, vėliau su A. grįžo į klubą (3 t., b. l. 117). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. A. V. parodė, kad naktį su A. buvo išėję iš klubo į lauką parūkyti, tačiau jokių muštynių ar konfliktų lauke, Rūdninkų gatvėje, jis nematė, pats jokiose muštynėse nedalyvavo. Taip pat nematė, kad jo draugas A. būtų ką nors sumušęs (3 t., b. l. 34). Taip pat iš nukentėjusiojo R. B. pateikto pokalbio telefonu su A. O. garso įrašo matyti, kad nuteistasis A. O. klausia nukentėjusiojo, ar šis įsitikinęs, kad A. O. jį sumušė, nes norintis žinoti, ar jam bus iškelta baudžiamoji byla, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip aplinkybę, rodančią, kad apeliantas neneigė savo kaltės, kadangi asmuo, kuris įsitikinęs savo nekaltumu, neskambintų pasitikslinti, ar nukentėjusysis tikrai yra įsitikinęs, kad jį sužalojo būtent A. O., nenurodydamas jokių reikšmingų aplinkybių kaip asmuo, matęs konfliktą, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis. Taip pat minėto pokalbio metu A. O. teigė neatsimenantis įvykio, o apklaustas teisme, kaip minėta, nurodė muštynes matęs, bet jose nedalyvavęs. Taigi, A. O. kaip ir S. A. V. proceso metu davė iš esmės prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, nors nuteistieji vėliau nurodė matę, kaip keli nepažįstami asmenys mušė nukentėjusiuosius, tačiau konkrečių įvykio aplinkybių ir detalių negalėjo nurodyti. Nuteistųjų parodymus paneigė nukentėjusieji ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

11. Nukentėjusieji R. B. ir A. R. apklausti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu iš esmės vienodai paaiškino prasidėjusio konflikto prie klubo „Metelica“ su ten buvusia mergina priežastis ir aplinkybes, apibūdino kitų asmenų veiksmus, kol juos nutraukė atvykę policijos pareigūnai, tolesnę kilusio konflikto eigą. Nukentėjusysis R. B. apklaustas teisme parodė, kad 2020 m. spalio 17 d. jam su A. R. stovint prie įėjimo į klubą „Metelica“ priėjusi mergina paklausė, kokį automobilį jis vairuoja, jis pasakė, kad tai ne jos reikalas. Tada mergina jam trenkė per veidą, o priėjęs S. A. V. pradėjo jį stumti link gatvės važiuojamosios dalies, bet visas veiksmas staiga nutrūko, nes pastebėjo, kad atvažiuoja policijos pareigūnai, kurie liepė skirstytis. Jiems einant link Rūdininkų gatvės atbėgo gal 6 asmenys, pirmą užpuolė A., pargriovė ant žemės ir spardė keli asmenys, iš jų atpažino tik A. O. Jis bandė bėgti, bet S. A. V. jam spyrė į veidą, kai jį pargriovė, jis nuo smūgių dengėsi rankomis galvą (3 t., b. l. 117-118). Pirmos apklausos metu nukentėjusysis R. B. parodė, kad pamatę atbėgančius gal šešis vyrus, jie su A. R. pradėjo bėgti į skirtingas puses, bet šie pasiviję A. R. pargriovė ant žemės, pradėjo spardyti. Jis iš pradžių smūgio nepajuto, tačiau buvo pargriautas, gulėdamas ant dešinio šono bandė užsidengti veidą rankomis, nes jį pradėjo spardyti į galvą ir į veidą. Kiek asmenų jį spardė, jis nematė, kadangi buvo tamsu ir jis užsidengdavo veidą rankomis, jų požymių nurodyti negali, atpažinti negalėtų. Kaip buvo mušamas A. R. jis taip pat nematė (1 t., b. l. 57). Nukentėjusysis R. B. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad kartu su A. R. peržiūrėję socialinio tinklalapio ,,Facebook“ vartotojų puslapius, nustatė, jog asmenys, pasivadinę ,,A. O.“ ir ,,S. V.“, dalyvavo užpuolime. Atsimena, kad asmuo, pasivadinęs ,,S. V.“, jam gulinčiam ant šaligatvio vieną kartą spyrė į nosį, palaukęs, kol nesidengs veido rankomis. Prieš tai jis dar spėjo pamatyti, kaip ,,Facebook“ atpažintas A. O. ne mažiau 4 kartų spyrė į galvą A., kai šis buvo rankomis užsidengęs galvą. Vaikiną, kuris jam spyrė, t. y. „S. V.“ jis atpažinti galėtų, taip pat galėtų atpažinti vieną iš vaikinų, kuris spardė jo pusbrolį, t. y. „Facebook“ pasivadinusį „A. O.“ (1 t., b. l. 62-63, 67).

12. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. R. parodė, kad 2020 m. spalio 17 d. buvo klube su R. B. Kai nutarę važiuoti namo telefonu bandė kviesti taksi, prie jų priėjusi mergina paklausė, kokį automobilį vairuoja. R. jai atsakė, koks skirtumas, dėl ko prasidėjo konfliktas. Priėjęs S. A. V. pradėjo stumdytis, tačiau tuo metu važiavo policijos ekipažas ir liepė skirstytis. Jie su R. eidami link Rūdninkų gatvės išgirdo paskui juos bėgančius 4 ar 6 asmenis. Tik spėjo atsisukti, gavo smūgį ir daugiau nieko nepamena. Jis atpažino tik S. A. V. (3 t., b. l. 118-119). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. R. parodė, kad stovint lauke prie klubo ,,Metelica“ įėjimo, prie jų priėjo mergina ir paklausė apie jų mašinas. R. B. kažką atsakė merginai, po kelių minučių ji sugrįžo su penkiais jiems nepažįstamais vaikinais ir prasidėjo konfliktas, kurį nutraukė atvykę policijos pareigūnai. Jis kartu su R. B. nuėjo link Rūdininkų g., po penkių minučių atbėgo nepažįstami keturi ar šeši vaikinai, kurie pargriovė ant žemės ir pradėjo mušti rankomis ir kojomis. Sudavė jam ne mažiau 5 smūgių į galvą, buvo trumpam praradęs sąmonę. Kiek asmenų jį spardė jis nematė, kadangi buvo tamsu, jų požymių nurodyti negali, atpažinti negalėtų. Kaip buvo mušamas R. B. jis nematė (1 t., b. l. 147). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. R. parodė, kad einat Rūdninkų gatve juos pasivijo grupė vaikinų, kurie jį pargriovė ir gulintį pradėjo spardyti, jis rankomis užsidengė galvą, todėl negali pasakyti, kiek vaikinų jį spardė, bet jautė, kad spardė ne vienas. Tarp šių vaikinų buvo asmuo, socialiniame tinklalapyje ,,Facebook“ pasivadinęs ,,S. V.“, kitų vaikinų jis neatsimena (1 t., b. l. 162-163).

13. Kaip minėta, apeliaciniame skunde yra teigiama, kad nukentėjusiojo R. B. parodymai viso proceso metu kardinaliai kito ir buvo nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi aptarti nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių aplinkybių viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir nekito. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusieji užpuolusių asmenų nepažinojo, todėl apklausti užpuolimo dieną nurodė, kad negalėjo tiksliai įsidėmėti juos užpuolusių asmenų ir visų jų veiksmų, negalėtų jų atpažinti, todėl bandė tai išsiaiškinti socialiniuose tinkluose, nors peržiūrėję socialinio tinklalapio ,,Facebook“ vartotojų puslapius, nuotraukas atpažino kelis asmenis, tačiau buvo tikri tik dėl dviejų dalyvavusių užpuolime asmenų ir juos nurodė. Tokios aplinkybės tik patvirtina nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, parodo, kad jie nėra linkę apkalbėti ar apkaltinti bet kuriuos asmenis. Aplinkybė, kad nukentėjusieji patikslino savo parodymus, atpažinę nuteistuosius iš nuotraukų socialiniame tinkle „Facebook“, nesudaro pagrindo laikyti nukentėjusiųjų parodymų nepatikimais, nukentėjusieji nekeitė savo parodymų dėl įvykio esmės, tik nurodė atpažinę kai kuriuos iš jų atžvilgiu smurtavusių asmenų, t. y. nukentėjusieji nekeitė savo pateiktos įvykio versijos, tačiau papildė jau duotus parodymus paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kas nesudaro pagrindo išvadai apie nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiųjų asmenų parodymai tokio pobūdžio bylose yra esminiai, t. y. dažniausiai nukentėjusiųjų parodymai yra iš esmės vieninteliai duomenys, kuriuos galima priešpastatyti kaltinamojo pozicijai. Nors nukentėjusieji ir yra suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, tačiau vien tai nesuteikia besąlygiško pagrindo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus, atsižvelgiant ir į tai, kad nukentėjusiųjų parodymus dėl įvykio pradžios, kai nukentėjusieji pradėjo konfliktuoti su mergina prie klubo „Metelica“, po ko R. B. buvo stumiamas į gatvę ir jam kelis kartus smūgiuota į veidą, patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aplinkybe, kad nukentėjusieji po įvykio iš nuotraukų socialiniame tinkle sugebėjo atpažinti dalį asmenų, vėliau smurtavusių prieš juos Rūdninkų gatvėje, kadangi jie buvo to paties klubo „Metelica“ lankytojai, kurie konflikto metu taip pat buvo lauke prie minėto klubo, todėl R. B. galiausiai galėjo atpažinti tiek prie klubo jį į gatvę stūmusį S. A. V., tiek ir A. O. kaip vėliau prieš nukentėjusiuosius smurtavusius asmenis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusieji meluoja dėl B. M. buvimo klube „Metelica“, kas, anot apelianto, patvirtina nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu vis dėlto vienareikšmiai nenustatyta, kad B. M. aktualiu metu nebuvo klube „Metelica“. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad prasidėjusio konflikto metu prie klubo „Metelica“ buvo bent dvi merginos, viena kurių – šviesiaplaukė ir atitinka nukentėjusiųjų parodymus. Iš byloje esančio 2022 m. gruodžio 15 d. ekspertizės akto akivaizdžiai matyti, kad tiriamojo asmens Nr. 9 (4 t., b. l. 31) išvaizda nepanaši į B. M. išvaizdą, tačiau kitos konflikte dalyvavusios merginos tapatybė byloje nenustatyta, jos atvaizdai lyginamajam tyrimui nepateikti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo ir išvadai, kad nukentėjusieji proceso metu davė melagingus parodymus dėl merginos, kurią jie socialiniame tinkle „Facebook“ identifikavo būtent kaip B. M.

14. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas A. Č. parodė, kad dirbo klube „Metelica“ apsaugoje. Jie stovėjo su mergaitėmis, praeidamas berniukas kažką pasakė, tarp jų įvyko konfliktas. Šie asmenys buvo visi keturi. Įvyko apsistumdymas, bandė vieną vaikiną apraminti, mergina išbėgo į lauką. Jis irgi buvo išėjęs. Mergina grįžo į klubą. Kas stumdėsi, negali pasakyti (3 t., b. l. 141). Liudytojas T. T. parodė, kad patruliuodami su kolega prie klubo „Metelica“ pastebėjo jaunuolių grupę, kurie tarpusavyje stumdėsi, jiems privažiavus jaunuoliai išsiskirstė. Po to gavo pranešimą, kad toje vietoje buvo sumuštas vienas vaikinas. Liudytojas prisiminė matęs įvykio vietoje S. A. V. Be to vaikino ten buvo gal trys ar keturi asmenys ir aiškino, kad viskas vyko dėl merginos (3 t., b. l. 128-129). Liudytojas D. R. parodė, kad kaip mušėsi nematė, matė prieš tai, buvo Rotušės aikštėje, autobusų stotelėje. Jie išsiskirstė, o jie nuvažiavo. Po to važiavo ratu, pamatė Rūdninkų gatvėje kitą ekipažą, buvo sumušti jaunuoliai (3 t., b. l. 147-148). Liudytojas L. G. parodė, kad iš klubo išbėgo šeši asmenys ir vijosi. Jie sėdo į „taksą“ ir matė, kad guli žmogus, jis sustojo, pasižiūrėjo, buvo kraujo (3 t., b. l. 119). Šio liudytojo parodymai patvirtina, kad nukentėjusiuosius sumušė klubo lankytojai. Aptarto vaizdo įrašo apžiūros protokole nustatyta, kad apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas vaizdas Rūdninkų ir Rotušės g. sankirtoje, 2020 m. spalio 17 d. 03:38:38 val., iš įrašo matyti, kaip nuo klubo ,,Metelica“, Vokiečių g. 2, išstumiamas vaikinas, dėvintis pusilgį tamsų paltą ir šviesias kelnes, įvyksta susistumdymas, tas vaikinas vėl grįžta atgal. Netrukus prie grupės asmenų prieina dar vienas vaikinas, dėvintis tamsią sportinę aprangą, džemperį su baltomis juostelėmis ant rankovių, kuris tą patį vaikiną vėl nustumia į gatvę, suduoda ranka į veidą ir dar kelis kartus pastumia į gatvę toliau. Netrukus prie vaikino, kuris stumdėsi, nuo klubo atbėga dar kokie 4-5 vaikinai, tada nustumtas vaikinas vėl ateina prie kitų, stovi visi drauge ir 03:39:56 val. prie jų privažiuoja policijos ekipažas V1734, vaikinai prieina prie automobilio, prieina ir mergina, visi aiškinasi su pareigūnais, kiti stebėję aplinką grįžta į klubą (2 t., b. l. 96-97). Iš 2021 m. sausio 13 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad R. B. iš keturių jam pateiktų atpažinimui asmenų pagal jų nuotraukas atpažino vaikiną nuotraukoje Nr. 3, tai yra tas pats vaikinas, kurį jis „Facebook“ atpažino kaip pasivadinusį „S. V.“, t. y. tą patį, kuris 2020 m. spalio 17 d. Rūdninkų gatvėje jam pargriautam spyrė vieną kartą į nosį. Šį vaikiną atpažįsta pagal veido bruožus, kad tai yra tas pats vaikinas, abejonių būti negali (1 t., b. l. 82-84). Iš 2021 m. sausio 13 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad R. B. iš keturių jam pateiktų atpažinimui asmenų pagal jų nuotraukas atpažino vaikiną nuotraukoje Nr. 2, tai yra tas pats vaikinas, kurį atpažino „Facebook“ pasivadinusį kaip „A. O.“ ir kuris 2020 m. spalio 17 d. Rūdninkų gatvėje pargriautam jo pusbroliui A. R. spyrė į galvos sritį ne mažiau 4 kartų. Šį vaikiną atpažįsta pagal veido bruožus, abejonių būti negali (1 t., b. l. 89-91).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankama įrodymų visumos analize bei išdėstė pakankamus motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus byloje esančius įrodymus. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant A. O. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei juos vertinant, padaryta nebuvo. Nors apylinkės teismas neakcentavo A. O. padaryto nusikaltimo kaltės formos, vien ši aplinkybė nerodo teismo baigiamojo akto nepagrįstumo ar neteisėtumo. A. O. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2020 m. spalio 17 d. apie 03.40 val. viešoje vietoje, Rūdninkų g. 10, Vilniuje, veikdamas kartu su S. A. V., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu, kas pasireiškė tuo, kad čiupdami už striukės pargriovė ant žemės A. R. ir R. B., mušė rankomis ir kojomis, po to jis (A. O.) tyčia spyrė koja gulinčiam A. R. ne mažiau 4 kartų į galvą, padarė nukentėjusiajam A. R. poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimą kaktoje, muštines žaizdas kaktoje, dešinio V-o piršto lūžį, tai pagal specialisto išvadą Nr. G 3054/2020 (01) vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, S. A. V. spyrė koja R. B. vieną kartą į nosį, taip padarydamas nukentėjusiajam R. B. galvos sumušimą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose bei odos nubrozdinimu plaštakose, tai pagal specialisto išvadą Nr. G3053/2020 (01) vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad A. O. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įvairūs neigiami padariniai nukentėjusiajam, tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2007). Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje esančiame vaizdo įraše nenustatyta, kad jis prie klubo „Metelica“ būtų smurtavęs kartu su S. A. V., tai nepaneigia, kad vėliau jis, kaip nustatyta byloje, kartu su kitais asmenimis po pirminio konflikto išvykus policijos pareigūnams pasivijo nukentėjusiuosius ir juos sumušė. Byloje nenustatyta, kad A. O. aktualiu metu visą laiką būtų buvęs klube, pats nuteistasis išgirdęs apie konfliktą lauke nurodė išėjęs į lauką, apsaugos darbuotojas A. Č. negalėjo patvirtinti, kad A. O. įvykio metu būtų buvęs klube. Kaip minėta, nors įvykio metu buvo daug asmenų, nukentėjusysis R. B. iš pateiktų nuotraukų atpažino būtent du asmenis – smurtavusį S. A. V., kuris užfiksuotas ir vaizdo įraše, bei A. O., netikėti šio nukentėjusiojo viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais teismas neturi pagrindo.

16. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013).‏‏‎ Chuliganiškos paskatos kaip kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-113-303/2019). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis A. O. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Kaip minėta, chuliganiškos paskatos yra nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Šiuo atveju pats A. O. teigė su nukentėjusiaisiais nekonfliktavęs. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jis su kitais asmenimis pasivijo nueinančius nukentėjusiuosius, juos užpuolė ir sumušė be jokios aiškios priežasties, kai prieš tai vykęs konfliktas buvo nutrauktas atvykusių policijos pareigūnų ir nukentėjusieji ėjo namo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistojo paskatos prieš nukentėjusiuosius reiškėsi neišprovokuota agresija, pagrįstai jam inkriminavo chuliganiškas paskatas kaip jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį.

17. Kaip minėta, teismo nustatytomis aplinkybėmis A. O. nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su S. A. V. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021).

18. Nagrinėjamu atveju smurtą prieš nukentėjusiuosius naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti nukentėjusiesiems sveikatos sutrikdymą, nors jų tyčia nebuvo apibrėžta, bet apėmė ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, todėl pagal BK 138 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo procese. A. O. suvokė, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimą tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant patvirtina tai, kad bendrininkai kartu išėjo iš naktinio klubo, pasivijo nukentėjusiuosius ir juos užpuolė. Nustačius nuteistųjų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, byloje surinktą rašytinę, kitą medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo 2020 m. spalio 17 d. įvykio aplinkybes, byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo teisingai buvo įvertinti tiek patikimumo, tiek ir leistinumo aspektais, jie sugretinti vieni su kitais patvirtino nukentėjusiųjų nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pagrindo jais abejoti apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė byloje esančius įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti ar keisti ginčijamą nuosprendį. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvams.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės

21. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti ir nutraukti bylą, tačiau nepateikė argumentų dėl paskirtos bausmės individualizavimo, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina bylą ir dėl paskirtos bausmės.

22. Baudžiamasis įstatymas numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalis numato, kad bausme siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

23. BK 54 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už asmens padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; ir 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

24. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

25. BK 138 straipsnio 2 dalis numato vienintelę laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. A. O. už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima minimaliam šios bausmės rūšies terminui. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas minimaliam 1 metų laikotarpiui, paskiriant minėtus įpareigojimus, taigi A. O. nepaskirtas realus bausmės vykdymas.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo visas nuteistajam A. O. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, tai, kad A. O. padarė baigtą tyčinį apysunkį smurtinį nusikaltimą dėl chuliganiškų paskatų, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, bausmių skyrimą reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo normos pažeistos nebuvo. Paskirta artima minimaliam terminui laisvės atėmimo bausmė, kuri taikant BK 75 straipsnio nuostatas atidėta minimaliam 1 metų terminui, yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl jos keisti nėra jokio teisinio pagrindo. Laikytina, kad paskirti įpareigojimai padės apeliantui suprasti neigiamus nusikalstamo veikimo padarinius, kas atgrasys jį nuo panašaus neteisėto veikimo ateityje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė skirtinos bausmės rūšį, dydį bei įpareigojimus ir skyrė nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei proporcingą bausmę.

Dėl civilinių ieškinių

27. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria teismas iš apelianto bei kito nuteistojo solidariai priteisė atlyginti nukentėjusiesiems R. B. ir A. R. po 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiesiems priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai nėra neproporcingai dideli, atitinka teismų formuojamą praktiką šios kategorijos bylose, nepažeidžia protingumo, teisingumo principų.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintą pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-371/2003). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią normą, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl A. O. ir S. A. V. bendrų veiksmų A. R. ir R. B. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus. Byloje nustatyta, kad žala buvo padaryta nukentėjusiajam A. R., kuriam specialisto išvada konstatuoti sužalojimai: poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimas kaktoje, muštinės žaizdos kaktoje, dešinio V-o piršto lūžis. Taip pat nukentėjusiajam R. B., kuriam specialisto išvada konstatuoti sužalojimai: galvos sumušimas, pasireiškęs nosies kaulų lūžiu su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose bei odos nubrozdinimu plaštakose. Apklaustas teisme dėl pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusysis R. B. parodė, kad buvo skausmas, ištinęs veidas, nerimas, negalėjo eiti į darbą, buvo atlikta operacija, reikėjo vaikščioti su tvarsčiu (3 t., b. l. 118). A. R. parodė, kad mėnesį nedirbo, negalėjo susitikinėti su klientais (3 t., b. l. 119). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nustatytomis aplinkybėmis dėl nuteistųjų A. O. ir S. A. V. bendrų veiksmų, t. y. fizinio smurto panaudojimo, A. R. ir R. B. tiek įvykio metu, tiek po jo jautė ne tik fizinį skausmą, tačiau patyrė ir stresą, pažeminimą ir nepatogumus, todėl jiems padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta. A. O. padarė apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą, bylos duomenimis vykdantis individualią veiklą, duomenų apie nuteistojo pajamas ir turtą byloje nėra, yra jauno, darbingo amžiaus. Į šias aplinkybes teismas atsižvelgia ir jas vertina kitų reikšmingų aplinkybių, neturtinės žalos vertinimo kriterijų kontekste. Aptartos svarbios aplinkybės bei teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai leidžia spręsti, kad padaryta neturtina žala atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytą 1 000 eurų sumą, toks priteistinos sumos dydis atitinka ir teismų praktiką šios kategorijos bylose. Nors apeliantas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, pagal kurią priteisiama mažesnė neturtinė žala, tačiau skunde nurodytose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017 neturtinė žala buvo atsiradusi dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir asmenys buvo nuteisti už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnyje.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 eurų iki 7 240,50 eurų, tačiau įprastai priteisiama suma kiek mažesnė ir siekia iki 2 800 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019). Nagrinėjamu atveju abiem nukentėjusiesiems buvo padarytas kvalifikuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistieji veikė bendrai iš chuliganiškų paskatų. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, nukentėjusiųjų sužalojimo laipsnį, patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, į tai, kad nuteistieji veikė bendrai, todėl nustatė teisingą ir pagrįstą nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydį. Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalą asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė civilinius ieškinius atlyginti solidariai abiem nuteistiesiems, t. y. ir A. O. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog šioje dalyje taip pat keisti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

Dėl nuosprendyje tikslintinų aplinkybių

31. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė netinkamą BK 138 straipsnio dalį, pagal kurią A. O. ir S. A. V. pripažinti kaltais jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu, skundžiamas nuosprendis tikslintinas, jo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad A. O. pripažįstamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei kad S. A. V. pripažįstamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo aiškiai nurodyta, kad A. O. bei S. A. V. veikos kvalifikuojamos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nuosprendyje buvo aptartas ir bausmės skyrimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, darytina išvada, jog padaryta rašymo apsirikimo klaida nuteistųjų teisinės padėties neapsunkina ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio, minėtas apsirikimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ištaisomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą ir nurodyti:

A. O. (A. O.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir skirti jam 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

S. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Ieva Gavelytė-KalytienėSonata Raupėnaitė-LekarauskienėNida Vigelienė