Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens AB SEB bankas atskirąjį skundą ir pagal atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį dėl santuokos nutraukimo, pareikštą atsakovui A. B., tretieji asmenys AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatant laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 150 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nustatant laikiną išlaikymą sutuoktinei, nustatant laikiną uzufrukto teisę į atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą bei taikant buto areštą yra pagrįsta ir teisėta.

Tarp šalių kilus ginčui dėl vaikui laikinai skirtino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-491/2011). Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Duomenų apie savo turtinę padėtį atsakovas nepateikė, nepaneigė savo galimybės skirti ieškovės prašomą išlaikymo dydį savo nepilnamečiams vaikams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaiko poreikių tenkinimui būtinas pastovus ir jo poreikius atitinkantis, abiejų tėvų teikiamas išlaikymas. Atsakovas su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių dėl nereguliariai teikiamo išlaikymo vaikams. Iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovas vaikams išlaikymą teikė 2015 m. balandžio mėn. ir 2015 m. liepos mėn. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė vaikų poreikių detalizacijos lentelę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog konkretus vaiko išlaikymo dydis ir kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį, bus teismo nustatyti išnagrinėjus bylą iš esmės. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytas priteisto laikino išlaikymo dydis nėra akivaizdžiai neproporcingas ar suvaržantis atsakovo, iš kurio toks išlaikymas priteistas, teises ir teisėtus interesus. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis nėra pajėgus mokėti priteisto dydžio laikiną išlaikymą savo vaikams. Laikytina, jog laikino išlaikymo po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis priteisimas iš atsakovo šiuo atveju užtikrina nepilnamečių vaikų interesus, taip pat nepažeidžia ir atsakovo teisių bei interesų.

Pagal CK 3.65 str. 2 d. 4 p. teismas, kol bus priimtas sprendimas byloje, gali priteisti išlaikymą kitam sutuoktiniui. Tokiu atveju taikomos 3.72 str. nuostatos, kurio 1 d. nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti priteisti jam iš kito sutuoktinio išlaikymą. Ši teisė siejama su prašančiojo priteisti išlaikymą sutuoktinio turtine padėtimi. Tokios aplinkybės, kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kita, gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012). CK 3.72 str. 2 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kadCK 3.72 str. 2 d. nustatyta prezumpcija paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pačios ieškovės pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad nuo 2015 m. rugsėjo mėn. jaunėlis sūnus, kurio priežiūrai ieškovei suteiktos vaiko priežiūros atostogos, lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigą, todėl ieškovei jo nereikės prižiūrėti. Be to, ieškovė turi įgijusi 4 aukštuosius išsilavinimus, turi puikias galimybes įsidarbinti ir jai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas Telšiuose, kurį ieškovė santuokos metu nuomojo ir gavo pajamas, kurias tikėtina gauna ir šiuo metu. Ieškovė nurodė, kad šiuo metu ji negauna visiškai jokių pajamų, nes yra vaiko priežiūros atostogose ir augina keturis nepilnamečius vaikus. O turimo buto negali išnuomoti, nes jam reikalingas remontas, jis nėra tinkamas gyventi, pridėjo fotonuotraukas. Pažymėtina, kad vertinant ar ieškovei priteistinas laikinas išlaikymas iš sutuoktinio turi būti atsižvelgiama į tai, jog ji nedirba, nes yra vaiko priežiūros atostogose bei augina keturis nepilnamečius vaikus. Tikėtina, kad esant minėtoms aplinkybėms, nepaisant ieškovės turimo išsilavinimo, jos galimybės įsidarbinti yra ribotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas priteisdamas tik 150 Eur laikiną išlaikymą ieškovei (pusę ieškovės prašomo išlaikymo), visgi atsižvelgė į tai, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Telšiuose ir tai, jog ji turi galimybę juo disponuoti ar net gauti papildomų pajamų iš jo nuomos. Priteisiant laikiną išlaikymą sutuoktiniui būtina atsižvelgti ir į kito sutuoktinio gaunamas pajamas bei galimybę minėtą išlaikymą teigti. Pirmos instancijos teismas, remdamasis SODRA duomenimis nustatė, kad atsakovas dirba A. B. teisinių paslaugų firmoje, tačiau duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas nėra. Duomenų apie savo gaunamas pajamas ir finansinę padėtį apeliantas nepateikė kartu su atskiruoju skundu. Apeliantas taip pat nenurodė, jog jo turtinė padėtis neleidžia jam teikti išlaikymo sutuoktinei. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus buities tyrimo akte, atliktame 2015-06-11, atsakovas yra nurodęs, jog jo gaunamos pajamos yra 5000 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti nutarties dalį dėl laikino išlaikymo ieškovei priteisimo.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas nustatydamas laikiną išlaikymą sutuoktinei ir remdamasis CK 3.72 str. nepadarė klaidos, kadangi CK 3.65 str. 2 d. 4 p. numatytas laikinąsias apsaugos priemones taikomos 3.72 str. nuostatos, kuriose 1 d. nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti priteisti jam iš kito sutuoktinio išlaikymą. Apeliantas nurodo, jog pagal CK 3.65 str. laikinas išlaikymas mokėtinas ne iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o iki teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, jog pirmos instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „sutuoktinei iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas po 150 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje“, apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo atsakovo argumentu ir ištaiso pirmos instancijos teismo padarytą aiškų rašymo apsirikimą, nurodydamas, jog „priteisia iš atsakovo A. B. laikiną išlaikymą sutuoktinei S. B. po 150 EUR kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki sprendimo priėmimo dienos“. Nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemones yra laikino pobūdžio, taikomos iki sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Pažymėtina ir tai, jog pasikeitus aplinkybėms, galėtų būti svarstomas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo klausimas.

Dėl laikino uzufrukto nustatymo.

Teismas, taikydamas specialias šeimos teisinių santykių byloms CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, gali įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu. Byloje aptariamu atveju kilo ginčas dėl CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo.

CK 3.65 str. nustatytų priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, užtikrinti vaiko teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

Byloje nėra ginčo, jog atsakovas šiuo metu leidžia ieškovei su nepilnamečiais vaikais gyventi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Šią aplinkybę ieškinyje pripažįsta pati ieškovė, tačiau, prašydama taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę, atsakovė siekia apsisaugoti ateityje – ji baiminasi, kad be jokio įspėjimo ji bet kada su vaikais gali atsidurti gatvėje. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti ieškovės pareikšto ieškinio dėl santuokos nutraukimo, kuriuo ieškovė vienu iš reikalavimų prašo nustatyti uzufrukto teisę šalių vaikams gyventi atsakovui – vaikų tėvui, nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio padavimo dienos iki iki abu šalių vaikai sulauks pilnametystės, įvykdymą, patenkino atsakovės prašymą ir iki civilinėje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė ieškovei S. B. laikiną uzufrukto teisę į atsakovui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir areštavo atsakovui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju atsakovas pirmos instancijos teismo nutartį skundžia ir dalyse dėl uzufrukto bei arešto nustatymo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui. Atsakovas nurodo, jog pirmos instancijos teismas CHĮ duomenimis, kurie liudija, jog atsakovo butas yra sutartinės hipotekos pagrindu įkeistas AB SEB bankui. Tačiau teismas nepaisė atsakovo ir kreditoriaus interesų. Be to, ieškovė turi gyvenamąjį būstą, bet nori uzufrukto atsakovo vieninteliam gyvenamajam būstui. Ieškovė nurodo, jog šiuo metu nepilnamečiai vaikai gyvena adresu(duomenys neskelbtini). Jų deklaruotos gyvenamosios vietos yra būtent minėtame bute. O atsakovas klaidina teismą nurodydamas, jog teismas uzufruktą taikė vieninteliam jo turimam gyvenamajam būstui. Pažymėjo, kad atsakovas šiame būste negyvena jau nuo 2015 m. kovo 29 d. ir savo gyvenamąją vietą nurodo adresu (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į asmens teisės į būstą svarbą, šios teisės suvaržymas privalo būti pagrįstas aukštesnio ir reikšmingesnio intereso apsauga. Nagrinėjamu atveju pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - uzufrukto nustatymas yra orientuoti į vaiko ir vieno iš sutuoktinių turtinių ir asmeninių neturtinių interesų užtikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jau kuris laikas negyvena ir ieškovės su ieškiniu pateikti įrodymai, kad atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), suteikia pakankamai objektyvų pagrindą manyti, jog apeliantui butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra vienintelė gyvenamoji vieta. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo laikyti, jog skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėtina tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra/buvo įprastinė vaikų gyvenamoji vieta. Tai matyti iš pažymos apie jo lankomas ugdymo įstaigas Vilniuje, o bute, esančiame Telšiuose, kaip matyti iš fotonuotraukų pateiktų kartu su ieškiniu, ieškovei ir nepilnamečiams vaikams nebūtų sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Be to, gyvendami Telšiuose, vaikai negalėtų lankyti jų įprastoje gyvenamojoje vietoje esančių ugdymo įstaigų, kuriuos lankė anksčiau. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, neįrodė, jog nustatant laikiną uzufruktą atsakovo butui bus pažeisti jo interesai.

Dėl laikino turto arešto nustatymo.

Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo atsakovui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamuoju atveju svarbu nustatyti, ar laikinu buto areštu nėra pažeistas proporcingumo principas, vertinant teismų praktikos nuostatą, kad nepilnamečių vaikų interesas turi prioritetą prieš tėvų kreditorių interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal įmonės Murmansk Shipping Company pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2005).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais motyvais. Pagal LR CK 3.71 str. 1 d., jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyto uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Ieškovė ieškiniu prašo nustatyti atsakovo butui uzufruktą, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas areštuoti šį atsakovui priklausantį turtą. Teismui sprendimu tenkinus šį ieškinio reikalavimą, o atsakovui perleidus minėtą butą tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

Pats apeliantas nurodo, kad jam hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo procedūra nepradėta ir gali būti pradėta tik nutraukus kredito sutartį. Kreditorius nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad atsakovas buvo įspėtas apie sutarties nutraukimą. Banko argumentai, jog negalės išieškoti skolos ir bus pažeistos jo, kaip hipotekos kreditoriaus, turtinės teisės, atmestini, kadangi tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus galima nustatyti, ar nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei dar kartą suvaržant daiktinę teisę. Pažymėtina, kad teismas nustatė tik laikinąsias apsaugos priemonės iki sprendimo priėmimo ir byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog šiuo metu taikytos laikinosios apsaugos priemonėmis kaip nors varžytų ar pažeistų kreditoriaus ar skolininko teises. Paaiškėjus naujoms aplinkybės, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio bylos šalims kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.

Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Darytina išvada, kad atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą, padarytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartyje, nurodant - „Priteisti iš atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą sutuoktinei S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) po 150 EUR (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos, mokėjimus atliekant kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio 10 dienos pervedant į S. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke“.