Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. F. gynėjos advokatės Jutos Kareivės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. F. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje (keturias veikas) ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. sausio 11 d. veikos), 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bendrauti su nukentėjusiąja E. S.;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 8 d. veikos), 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bendrauti su nukentėjusiąja E. S.;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 13 d. veikos), 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bendrauti su nukentėjusiąja E. S.;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 16 d. veikos), 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bendrauti su nukentėjusiąja E. S.;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir J. F. skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), bei bendrauti su nukentėjusiąja E. S.;

bausmės pradžią J. F. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos;

civilinės ieškovės E. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. F. E. S. priteista 16,25 (šešiolika eurų 25 ct) turtinės ir 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos, iš viso 1016,25 Eur (vienas tūkstantis šešiolika eurų 25 ct). Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas;

Iš J. F. priteista 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) E. S. advokato pagalbai apmokėti;

išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. F. nuteista už tai, kad 2023 m. sausio 11 d., apie 11.20 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, pro neužrakintas namo duris įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausantį gyvenamąjį namą ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Be to, ji 2023 m. gruodžio 8 d., laikotarpiu nuo 15.38 val. iki 15.45 val., apie 16.00 val. ir laikotarpiu nuo 17.42 val. iki 17.48 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto – gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą) ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Be to, ji 2023 m. gruodžio 13 d., laikotarpiu nuo 13.31 val. iki 13.37 val. ir apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto – gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą) ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Be to, ji 2023 m. gruodžio 16 d., laikotarpiu nuo 14.48 val. iki 14.58 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto – gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą) ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios J. F. gynėja advokatė Juta Kareivė prašo: atnaujinti įrodymų tyrimą; apklausti liudytoją nepilnametį R. F.; panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendį ir J. F. išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo; nukentėjusiosios E. S. civilinį ieškinį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

2.1. Skundo prašymas J. F. išteisinti nesant nusikalstamos veikos požymių arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo grindžiamas tuo, kad kaltinimas J. F. pareikštas formaliai, o nuteistosios veiksmai nėra nei pavojingi, nei nusikalstami. Pažymima, kad J. F. anksčiau neteista, jos atžvilgiu nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų, ji charakterizuojama teigiamai, viena augina du neįgalius vaikus, nes vaikų tėvas R. F. visiškai atsisakė savo tėviškų pareigų – neprižiūri vaikų, nesirūpina jais ir neteikia jiems išlaikymo. J. F. inkriminuoti nusikalstami veiksmai kilo būtent dėl buvusių sutuoktinių santykių, o pirmasis inkriminuotas nusikaltimas įvyko dar judviejų santuokos metu.

2.2. Visais nagrinėjamais atvejais J. F. adresu (duomenys neskelbtini), vyko norėdama pasikalbėti su R. F. ir paprašyti pagalbos dėl bendrų vaikų, išskyrus pirmąjį kartą, kai tuo pačiu tikslu nuvyko pas E. S.. Tąkart E. S. išreiškus nenorą bendrauti, J. F. šios daugiau niekada neieškojo ir nebūtų ėjusi į kiemą, žinodama, kad ji yra. Pati E. S., išskyrus pirmąjį kartą, daugiau niekada nepasirodė ir neišreiškė reikalavimo J. F. pasišalinti. Kaip teigiama, J. F. ir R. F. gyveno kartu su dviem vaikais, kol sutuoktinis, nieko nepranešęs, dingo iš namų. Prasidėjus skyrybų procesui J. F. sužinojo, kad R. F. gyvena su kita moterimi – E. S.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad E. S. su R. F. nuolat neigia gyvenantys kartu ir tvirtina, kad jis pas ją būna tik svečiuose. Tačiau nei J. F., nei kitiems asmenims tokie susitarimai nėra žinomi. Aplinkinių teigimu, R. F. atsikraustė gyventi pas E. S. ir ten deklaravo savo gyvenamąją vietą. Be to, E. S. kieme akivaizdžiai buvo matyti J. F. asmeniniai daiktai, kuriuos sutuoktinis buvo išsinešęs iš J. F. sodo be jos leidimo.

2.3. 2023 m. sausio 11 d. E. F. nuvyko pas E. S., tikėdamasi pasikalbėti ir išspręsti problemas, susijusias su vaikais. Iš pradžių nuteistoji tikėjosi, kad abu sutuoktiniai galės kartu rūpintis vaikais, R. F. prisidės prie vaikų auklėjimo, tikėjosi užmegzti draugišką ryšį. Tačiau po šio įvykio suprato, kad E. S. nėra suinteresuota bendrauti su vaikais ir jiems padėti. Tąkart J. F. neįsibrovė į E. S. namus, ji pasibeldė ir, pamačiusi atrakintas duris, užėjo. Toks elgesys mažose gyvenvietėse ar kaimuose, kaip teigiama, yra visiškai normalus ir J. F. nė neatėjo į galvą, kad ji galėtų daryti kokį nusikaltimą. Ji neturėjo jokių ginklų ar kitų priemonių, kuriais keliančių pavojų namo gyventojai, ir niekada neišsakė jokių grasinimų. Tąkart E. S. paprašius išeiti iš jos namų, J. F. sutiko ir išėjo. Vėliau J. F. atsiprašė ir daugiau niekada nesiekė asmeniškai pas ją vykti ar ją gąsdinti.

2.4. Visais kitais atvejais, anot gynėjos, J. F. ten nuvykdavo norėdama pakalbėti su savo nepilnamečių vaikų tėvu, paprašyti jo fizinės ir finansinės pagalbos. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad R. F. skola vaikų išlaikymui yra apie 20 000 Eur. J. F. vaikus išlaiko viena, o tai kelia neigiamas emocijas. Sutinkama, kad atvykusi J. F. galėjo elgtis emocingai, garsiau kalbėti, tačiau ji niekada neatliko jokių veiksmų, nukreiptų prieš E. S.. Daugiau nė karto ji jos nematė ir net nežinojo ją esant namuose. Pro langus matydavo tik R. F., kuris niekad neišeidavo pasikalbėti su ja, nebendravo ir su sūnumis, o vietoj to dar erzindavo J. F. ir viską filmuodavo. Pasak gynėjos, gerai pažinodamas savo buvusią sutuoktinę R. F. tikrai žinojo, kad ši nėra agresyvi ar pavojinga, tačiau niekada nebandė situacijos išspręsti taikiai. Tikėtina, kad J. F. pamačius užsidariusį ir viską filmuojantį R. F., emocijos dar labiau sukilo. Jei būtų žinojusi, kad namuose yra E. S., J. F. nebūtų ėjusi. Jos tikslas buvo pasikalbėti su R. F., kadangi auginti du vaikus su specialiaisiais poreikiais labai sudėtinga, pasikalbėti telefonu su sutuoktiniu buvo neįmanoma. J. F. neturi jokių kitų asmenų, galinčių jai padėti, todėl tikėjosi vaikų tėvą suteiksiant savo vaikams bent minimalų išlaikymą. Judviejų vaikai dažnai lankosi pas gydytojus, psichologę, jų sveikatos būklė yra pablogėjusi.

2.5. Teigiama, kad nei R. F., nei E. S., išskyrus pirmąjį atvejį, nebandė J. F. išprašyti iš kiemo, jie tiesiog filmuodavo ir skambindavo į policijai. J. F. bandė kreiptis į R. F., sakydama, kad sūnus nori bendrauti, tačiau nesulaukusi atsakymo išvykdavo. Ji nepadarė jokios žalos turtui ir nesiekė įsibrauti į namus, jokių grasinimų ar kitokių necenzūrinių žodžių taip pat neišsakė. Dėl šių priežasčių, gynėjos nuomone, J. F. veiksmai nebuvo pavojingi.

2.6. Priešingai nukentėjusiosios E. S. teiginiams, esą J. F. jai grasino, keikė ir pan., pažymima, kad nors ir būdama emocionali J. F. niekada nesielgtų agresyviai kito žmogaus atžvilgiu, niekada neišreikštų jokių grasinimų ar keiksmų, įvertinus tai, kad jos vaikai turi autizmo spektro sindromą ir į tokį elgesį reaguoja ypač jautriai, todėl ypač vaikų akivaizdoje ji taip nesielgia.

2.7. Paskutinės inkriminuotos nusikalstamos veikos metu, anot gynėjos, J. F. nė nebuvo įėjusi į kiemą. Įėjęs buvo tik sūnus R. F., jis ir pabeldė į langą, o J. F. tik panaudojo automobilio garsinį signalą.

2.8. Dėl šių aplinkybių daroma išvada, kad J. F. nusikalstama veika nebuvo padaryta jokia žala, tai buvo tik šeiminių santykių aiškinimasis, o ne nusikalstama veika, todėl jos atžvilgiu taikytinos BK 37 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

2.9. Civilinį ieškinį ir prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo prašoma atmesti kaip nepagrįstus. Nors nukentėjusioji nurodė, kad po pirmojo epizodo kreipėsi į gydytojus dėl pašlijusios sveikatos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad įėjimas pro atrakintas duris į namą nesukėlė jokio realaus pavojaus nukentėjusiajai, dėl kurio būtų galėjęs pasireikšti potrauminio streso sindromas. Daroma prielaida, kad E. S. iki minimų įvykių galimai turėjo kitų gyvenimo problemų ar buvo silpnos sveikatos. Byloje nėra ekspertizės akto ar specialisto išvados, patvirtinančios, kad PSS atsirado būtent dėl J. F. veiksmų. Be to, J. F. iš nukentėjusiosios namų išėjo po kelių minučių, kai to pareikalavo E. S.. Vėliau abi susitaikė ir nukentėjusioji jai atleido. Paminėta ir tai, kad J. F. vos spėjus ateiti, E. S. pradėjo ant jos siundyti vilkinį šunį, kuris nepuolė, nes pajuto nesant pavojaus. Jokiuose kambariuose J. F. nevaikščiojo. Kitais kartais ji nė nežinojo E. S. esant namuose ir neturėjo tikslo jai pakenkti ar sukelti neigiamas emocijas. O E. S. paskambinus numeriu 112 ir pranešus, kad pasirodė J. F., būdavo klausiama, ar reikalinga greitoji medicinos pagalba, tačiau ši jos visada atsisakydavo. Daroma išvada, kad nukentėjusioji neįrodė priežastinio ryšio tarp nuteistosios veiksmų ir patirto streso.

2.10. Nukentėjusioji E. S. daugiausia akcentavo J. F. elgesį apskritai, o ne nusikalstamų veikų padarymo metu, teigdama, kad pastaroji neva ją apkalba, ateina į darbą ir kitiems žmonėms pasakoja apie ją. Šioje byloje minėtos aplinkybės nėra nagrinėjamos, todėl ir civilinio ieškinio reikalavimai negali būti tuo grindžiami. Be to, J. F. nepažįsta E. S., nes pastaroji tik prieš keletą metų atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) rajoną. Abi neturi jokių bendrų pažįstamų, J. F. nežino apie jos gyvenimo būdą ar kitas aplinkybes, todėl negalėtų apie ją pasakoti kitiems asmenims. Būtent pačiai J. F. kiti žmonės, sužinoję apie R. F. išsikraustymą pas ją gyventi, pradėjo jai apie tai pasakoti. Jiedu viešai eidavo į šventes kaip pora. Tuo tarpu nuteistoji neturėjo jokios nuomonės apie nukentėjusiąją, o tik viltį, kad jie padės auginti vaikus. Nukentėjusiosios parodymai, gynėjos vertinimu, yra melagingi, siekiant pasipelnyti iš nuteistosios. J. F. niekada neturėjo tikslo atkeršyti E. S., niekada neskambino į jos darbovietę ar giminaičiams. Nors ir yra lankiusis E. S. darbovietėje, tačiau tuomet susitikimas buvo mandagus, pakalbėjo apie muziejų, vaikams pravedė edukaciją, davė sudėlioti dėlionę, pavaišino arbata. Be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti ir J. F. finansinė padėtis – ji viena išlaiko du vaikus, vaikų tėvas piktybiškai neteikia išlaikymo vaikams, su jais nebendrauja, todėl civilinio ieškinio priteisimas reikštų lėšų atėmimą iš jos vaikų ir prieštarautų protingumo ir proporcingumo principams.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistosios J. F. gynėja advokatė Juta Kareivė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistosios J. F. gynėjos advokatės Jutos Kareivės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

6. Nuteistosios J. F. gynėjos apeliaciniame skunde prašoma J. F. išteisinti, nesutinkama su jos nuteisimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl visų nusikalstamų veikų, nurodant, jog nuteistosios veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties, nes ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios E. S. atžvilgiu, į jos namų kiemą ėjo siekdama pasikalbėti su ten gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu R. F. apie judviejų vaikų išlaikymą, nuteistosios veiksmai nebuvo nei pavojingi, nei nusikalstami, jokios žalos turtui ji nepadarė, įsibrauti į saugomą būsto teritoriją nesiekė. Alternatyviu skundo reikalavimu prašoma nuteistąją J. F.atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, nukentėjusiosios E. S. civilinį ieškinį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltinime inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, J.F. kaltės kaltės, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė J. F. padarius tris atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai nuteistosios neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei neteisingai išsprendė civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo klausimus. Todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl J. F. nuteisimo pagal tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje, naikinamas ir baudžiamoji byla šioje dalyje jos atžvilgiu nutraukiama dėl mažareikšmiškumo, taip pat skundžiamas nuosprendis keičiamas dalyje dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 327 straipsnio 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas).

Dėl 2023 m. sausio 11 d. veikos

8. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad J. F. skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, nuteista už nusikalstamos veikos (2023 m. sausio 11 d. ), numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą, dėl kurios Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) prokuroro 2023 m. gegužės 23 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo Mažeikių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas įtariamajai J. F. ir nukentėjusiajai E. S. susitaikius (t. 1, b. l. 156–160, 161–167). Šia teismo nutartimi J. F. buvo išaiškintos BK 38 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytos sąlygos, kurių nesilaikius gali būti sprendžiama dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J. F. šių sąlygų nesilaikė, todėl buvo pagrindas pripažinti ankstesnį sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės negaliojančiu. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) prokuroro 2024 m. kovo 29 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo Mažeikių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. kovo 29 d. nutartimi, ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos atnaujintas, nustačius jog buvo padarytos naujos nusikalstamos veikos, t. y. 2023 m. gruodžio 8 d., 13 d. ir 16 d.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, kokia tvarka turi vykti bylos nagrinėjimas teisme, paaiškėjus, jog asmuo, nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK straipsnį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, yra konstatavęs, kad sujungta byla nagrinėjama vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami, o įrodymų tyrimas pirmojoje byloje atnaujinamas tam, kad būtų ištirti bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini teisingam kitų nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimų išsprendimui, t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-429/2007, Nr. 2K-7-266-511/2018, 7–11 punktai). Nors Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje pasisakė tik dėl bylų, kurios yra nutrauktos teismo nuosprendžiu, tačiau, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, analogiškai sprendžiama ir tuomet, kai byla nutraukiama BK 38 straipsnio pagrindu ikiteisminio tyrimo metu. Tokios praktikos laikosi ir apygardų teismai (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1232-478/2015, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-319-354/2016, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-113-898/2020).

10. Remiantis suformuota teismų praktika, sprendžiant dėl nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, iš naujo nenustatoma, ar buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir kas ją padarė, nes šios nusikalstamos veikos padarymo faktas ir ją įvykdęs asmuo jau yra nustatyti. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka laikomas to paties buvusio proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-303/2020). Taigi nagrinėjamu atveju įrodymai, kuriais pagrįstos išvados dėl J. F. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje (dėl 2023 m. sausio 11 d. veikos), pakartotinai netiriami ir nevertinami, tiriami tik bausmės rūšiai ir dydžiui parinkti reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini kitiems nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimams teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 27 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, apžvalga (BPK 302–305, 307 straipsniai) Nr. AB-53-1. Teismų praktika. 2020, 53, p. 692-745). Todėl apeliacinės instancijos teismas J. F. inkriminuotos 2023 m. sausio 11 d. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių vertinimo, veikos kvalifikavimo ar kaltės klausimais nepasisako, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje vertinamas tik nuteistajai paskirtos bausmės aspektu.

11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

12. Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021). Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, Nr. 1A-129-626/2023).

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, skundžiamo nuosprendžio argumentus, neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę pagal BK 165 straipsnio 1 dalį (dėl 20203 m. sausio 11 d. veikos) nuteistajai J. F., vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją keisti.

14. BK 165 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu J. F. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį (dėl 20203 m. sausio 11 d. veikos) paskirtas laisvės apribojimas 7 mėnesiams be intensyvios priežiūros, uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį lankytis adresu (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiąja E. S..

15. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į J. F. asmenybę: nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo, registruota Užimtumo tarnyboje, augina du neįgalius nepilnamečius vaikus, (duomenys neskelbtini) rajono paramos šeimai centro charakterizuojama teigiamai, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, UAB (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre lankėsi dėl (duomenys neskelbtini), o taip pat į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir stadiją – baigtas nesunkus nusikaltimas, jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ir sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jai straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – laisvės apribojimą, nustatant draudimus. Viešųjų darbų bausmė J. F. neskirta įvertinus tai, kad ji viena augina du nepilnamečius vaikus, turinčius negalią bei nesant jos sutikimo atlikti viešųjų darbų bausmę. Baudos bausmė J. F. neskirta taip pat atsižvelgus į tai, kad ji viena išlaiko du nepilnamečius vaikus, turinčius specialių poreikių, o nepilnamečių vaikų tėvas R. F. neteikia nepilnamečiams vaikams išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimas iš viso yra 19279,72 Eur, be to turi ji finansinių įsipareigojimų.

16. Įvertinusi aukščiau nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. F. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis, o nuteistajai paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą nėra per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu, atitinka tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir J. F. asmenybę, yra pakankama daryti teigiamą įtaką nuteistosios elgesiui, pasiekti bausmės tikslus ir teisingumo principui įgyvendinti.

Dėl kitų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

17. Kaip matyti iš 2024 m. balandžio 29 d. kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje, J. F. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, be 2023 m. sausio 11 d. veikos, buvo kaltinama padariusi dar keturias analogiškas nusikalstamas veikas, t. y. 2023 m. gruodžio 8 d. (2 veikos), 2023 m. gruodžio 13 d. ir 2023 m. gruodžio 16 d., o būtent tuo, kad (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto – gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą), taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą. Tai yra, kaltinamajame akte J. F. veiksmai, atlikti 2023 m. gruodžio mėnesį, buvo kvalifikuoti kaip keturi atskiri nusikaltimai.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs J. F. vieningą ir tęstinę tyčią, skundžiamu nuosprendžiu dvi nusikalstamas veikas, padarytas tą pačią dieną – 2023 m. gruodžio 8 d. teisingai perkvalifikavo į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, padarytą 2023 m. gruodžio 8 d. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Tačiau, įvertinus nuteistosios vieningą sumanymą ir tyčią visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, padarytų 2023 m. gruodžio 8, 13 ir 16 dienomis, atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad J. F. veiksmai dėl visų šių trijų veikų turėjo būti kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika.

19. Pagal BK 63 straipsnio 10 dalį, nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Nusikalstama veika gali būti laikoma tęstine ir tais atvejais, kai viena ar kelios atskiros veikos atitinka administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) požymius, tačiau jų visuma vertintina kaip viena nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004). Tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Veiksmai, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai, paprastai pripažįstami tęstine nusikalstama veika, jei juos jungia vieninga kaltininko tyčia ir jie yra padaryti dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko.

20. Veikos pripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Taigi, tęstinės nusikalstamos veikos ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, tačiau dėl anksčiau minėtų požymių sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus). Be to, tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). O nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, 2A-7-6/2013).

21. Aptariamu atveju nustatyta, kad J. F. visais skundžiamu nuosprendžiu nustatytais atvejais įsibrovė į kito žmogaus saugomą būsto teritoriją ir tuo pažeidė asmens būsto neliečiamumą. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad padarytos veikos yra tapačios, padarytos tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, tuo pačiu adresu, tapačiais veiksmais, jas skiria gana nedidelis laiko tarpas. Nors vertinant atskirai jos atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, tačiau visos jos yra jungiamos vieningo sumanymo ir tyčios. Šioje dalyje plačiau nenagrinėjant nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – kaltės formos, kurią apeliacinės instancijos teismas aptars vėliau, pažymėtina, kad iš nuteistosios J. F. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, jog nuo pat pirmojo įsibrovimo į nukentėjusiajai priklausančią saugomą būsto teritoriją momento nuteistoji turėjo susiformavusį vieningą sumanymą – nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje lankytis tol, kol su ten gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu R. F. bus išspręsti jai aktualūs klausimai dėl judviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo, jo įsiskolinimo, priežiūros ir pagalbos. Tokį nuteistosios sumanymą patvirtina jos parodymai teisme, kuomet apibendrindama savo apsilankymų minėtu adresu aplinkybes nuteistoji nurodė visus kaltinime nurodytus kartus ten ėjusi vis bandydama R. F. kantrybę, tikėdamasi, kad šis vis tiek kada nors išeis ir pasikalbės (2024 m. birželio 13 d. teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 51). Nurodyti duomenys, nepaisant nuteistosios neigiamos kaltės, patvirtina nuteistąją turėjus susiformavusį (pradinį) sumanymą lankytis nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresu tol, kol bus pasiekti jos tikslai, nepaisant atliekamų veiksmų neteisėtumo. Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistosios J. F. veiksmai dėl 2023 m. gruodžio 8 d., 13 d. ir 16 d. atliktų veiksmų turėjo būti kvalifikuoti ne kaip atskiros, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika.

22. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pripažintos įrodytomis šios J. F. padarytos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės:

J. F. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, o būtent: 2023 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu nuo 15.38 val. iki 15.45 val., apie 16.00 val. ir laikotarpiu nuo 17.42 val. iki 17.48 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę, įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto - gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą),

tęsdama nusikalstamą veiką ji 2023 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu nuo 13.31 val. iki 13.37 val. ir apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę, įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto - gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą),

tęsdama nusikalstamą veiką ji 2023 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu nuo 14.48 val. iki 14.58 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę, įsibrovė į kito žmogaus – E. S. priklausančio būsto - gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą) ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

23. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dalyje, kuria J. F. pripažinta kalta už tris atskiras nusikalstamas veikas (dėl 2023 m. gruodžio 8 d., 2023 m. gruodžio 13 d., 2023 m. gruodžio 16 d. veikų) pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, ir jai paskirtos laisvės apribojimo bausmės, keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). J. F. pripažįstama padariusi vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėties

24. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų veiksmų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t. y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis BK 165 straipsnyje esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2006). Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Saugoma būsto teritorija apibrėžiama kaip nuo pašalinių aptverta teritorija, tiesiogiai besiribojanti su gyvenamuoju būstu. Tai gali būti aptvertas namo kiemas, žemės sklypas, esantis prie namo, ir pan. Kita vertus, tai, kad teritorija yra saugoma ir į ją patekti draudžiama, turi būti akivaizdu bet kuriam pašaliniam asmeniui. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015, 2K-237-594/2023).

25. Šioje byloje nustatyta, kad J. F. pažeidė asmens būsto neliečiamumą, t. y. 2023 m. gruodžio 8 d., gruodžio 13 d. ir gruodžio 16 d. neteisėtai atvirai, prieš savininkės E. S. valią, perlipusi per gyvatvorę įsibrovė į nukentėjusiajai priklausančio gyvenamojo namo aptvertą teritoriją (kiemą). Byloje nėra ginčo dėl dalies nustatytų faktinių aplinkybių – nuteistoji neneigia, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje į nukentėjusiajai priklausančią saugomą būsto teritoriją įsibrovė per tris kartus atvirai, perlipdama gyvatvorę. Tai, kad nukentėjusiosios E. S. gyvenamojo namo kiemas atitinka saugomos būsto teritorijos statusą patvirtina ir nukentėjusiosios E. S. bei liudytojo R. F. parodymai apie tai, kad gyvenamojo namo kiemą juosia gyvatvorė, o pagrindinis įėjimas į kiemą atitvertas vartais ir varteliais, kurie tarpusavyje sujungti grandine, rakinama pakabinama spyna. Tokie duomenys užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros protokolu. Šią aplinkybę patvirtino ir pati nuteistoji, apklausiama teisme nurodžiusi, kad visais nurodytais atvejais ji negalėjo įeiti į kiemą pro vartelius, kadangi šie buvo užrakinti, todėl ir lipo per gyvatvorę.

26. Iš apeliacinio skundo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų ir argumentų matyti J. F. prašant išteisinti arba atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės teigiant, kad nuteistosios veiksmai nėra neteisėti, nes ji į nukentėjusiosios E. S. gyvenamojo būsto teritoriją ėjo ne pas nukentėjusiąją ir nė nežinodama, kad ši yra namuose, o pas ten gyvenantį buvusį sutuoktinį R. F., siekdama išspręsti vaikų išlaikymo klausimus, be to jos veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi iš esmės ginčijamas nusikalstamos veikos sudėties požymių, o būtent – objektyviosios pusės (veiksmų neteisėtumo) ir subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios) buvimas. Apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams, jų išsamiai nebekartoja, tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiama pirmosios instancijos teisme J. F. savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad 2023 m. gruodžio 8 d. minėtu adresu užsuko važiuodama su sūnumi S. pakeliui iš Šiaulių, nes norėjo pasikalbėti su R. F. dėl vaiko, nes jam blogai, kad tėvas nemoka alimentų. Varteliai buvo užrakinti, tačiau įsėdusi į automobilį namo lange pamatė R. F., pradėjusį filmuoti. Supratusi, kad E. S. nėra namuose, tikėjosi, kad jai atėjus su sūnumi R. F. išeis ir jie pasikalbės. Todėl perlipusi gyvatvorę ji priėjo prie lango, pabeldė, pradėjo šaukti, kad išeitų į lauką. Tai truko apie 10 minučių. R. F. neišėjus, ji su vaiku išvažiavo. Patvirtino į kiemą galėjusi užeiti kelis kartus, gal ir 10 kartų. Jai grįžus į namus, sūnus prašė dar kartą nuvažiuoti pas tėvą, todėl ji ten grįžo su abiem sūnumis. Tuomet su vyresniuoju sūnumi R. abu perlipo per gyvatvorę ir įėjo į kiemą, o vaikų tėvas prie lango filmavo telefonu. Ji prašė įleisti, duoti vaikui arbatos, pinigų, norėjo išspręsti problemas, šaukė, beldė į langus, teritorijoje užtruko apie 10 minučių. Kai jų neįsileido, sėdo į automobilį ir išvažiavo. J. F. patvirtino, kad leidimo atvykti ir užeiti į kiemą neturėjo, tačiau nurodė nesupratusi, kad eiti į svetimą kiemą yra neteisėta, nes vaikų tėvas nėra svetimas. Teigia ten važiavusi su R. F. išspręsti klausimus dėl vaikų priežiūros, pagalbos jai, nors ir nežinojo, ar vaikų tėvas tądien yra namuose. Tvirtino nesupratusi, kad daro nusikalstamą veiką, nes ėjo pas savo vaikų pamotę ir vaikų tėvą. Mano, kad tąkart E. S. nebuvo namuose, nes ši nepasirodė. Dėl 2023 m. gruodžio 13 d. įvykio J. F. nurodė, kad tądien (duomenys neskelbtini) minėtu adresu nuėjo su vaikais po to, kai miestelyje sugedo jos vairuojamas automobilis ir atidavė jį remontuoti. Į minėtą kiemą vėl pateko perlipę gyvatvorę, kur prašė R. F. įleisti. Tuomet taip pat manė, kad E. S. nėra namuose ir dėl to tikėjosi, kad R. F. išeis pasikalbėti. Pas R. F. ėjo kelis kartus, taip bandydama jo kantrybę, kad šis vis tiek kada nors išeis pasikalbėti. Teritorijoje užtruko apie 10 min., neatsimena, kiek kartų perlipo per gyvatvorę. Analogiškai ir 2023 m. gruodžio 16 d. nurodė nuvažiavusi pasiimti suremontuoto automobilio, kai sūnus R. paprašė nuvažiuoti pas tėvą. Tačiau teigia tąkart į teritoriją neužėjusi, tik įjungusi garsinį automobilio signalą, o į teritoriją buvo užėjęs tik sūnus R. (t. 3, b. l. 50-52).

28. Nukentėjusioji E. S. apklausiama teisme dėl visų trijų nuteistosios įsibrovimų į jos namų kiemą nurodė, kad 2023 m. gruodžio 8 d. J. F. nekviesta atvyko prie jos namų, šūkavo už tvoros, nes vartai buvo užrakinti, o tuomet perlipo per tvorą rėkavo po langais. Keletą kartų vaikščiojo pirmyn ir atgal per tvorą, vėliau atsivežė sūnų. Patvirtino šį įvykį filmavusi ir iškvietusi policiją, o R. F. taip pat skambino J. F. ir liepė jai važiuoti namo. 2023 m. gruodžio 13 d. J. F. vėl atvyko prie jos namų, perlipo per tvorą, rėkavo, po 5-10 minučių išvyko. Ji vėl iškvietė policiją, o pareigūnai pažadėjo pakalbėti su J. F.. Paskutinį kartą ši prie namų atvyko 2023 m. gruodžio 16 d., apie 14.50 val. Pati buvo vonios kambaryje, kai išgirdo beldimą į duris ir rėkimą, pamatė kieme einančią J. F.. Apie 15.15 val. ji dar kartą atvyko prie jos namų, tačiau teritorijoje buvo tik jos sūnus R., kuris taip pat rėkavo ir trankė langus, po to išvažiavo. Nukentėjusioji nurodė ir tai, kad dar 2023 m. sausio 11 d. J. F. patekus į jos namus, ji šiai ne kartą pasakė, kad yra nepageidaujama ir nenori su ja turėti jokių reikalų (t. 3 b. l. 76–77).

29. Analogiškai nukentėjusiosios E. S. parodymams, minėtų įvykių aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas R. F.. Liudytojas nurodė, kad savaitę iki J. F. apsilankymo jis gaudavo iš jos žinutes apie ketinimą apsilankyti, o pamatęs ją 2023 m. gruodžio 8 d., pradėjo filmuoti. Pasak liudytojo, tąkart J. F. perlipo per gyvatvorę, priėjo prie lango ir šaukė „įleisk“ bei necenzūrinius žodžius. Tuomet į teritoriją per gyvatvorę ji persikėlė vaiką, vis tikrino, ar durys nėra atrakintos, beldė į langus, šaukė įleisti. Po kurio laiko J. F. vėl grįžo prie jų namų su abiem vaikais, nors jau buvo skambinta policijai. Grįžusi ji vėl šūkavo, o vyresnysis sūnus kartojo tai, ką liepė mama. Viskas truko apie 10-15 min. Tuo metu namuose buvo ir E. S.. Patvirtino, kad J. F. buvo informuota, jog minėtu adresu ji yra nepageidaujama ir, kad šis turtas jam nepriklauso. Analogiškai įvykiai pasikartojo ir gruodžio 13 d., kai J. F. atvyko kartą ar du ir visuomet su vaikais, užtruko taip pat apie 10-15 min., šaukė, beldė į langus ir duris. O gruodžio 16 d. įvykio jis nematė, nes tuo metu buvo išvykęs. Liudytojas patvirtino, kad jau po pirmojo J. F. apsilankymo E. S. namuose 2023 m. sausio 11 d., tvoros varteliai visada rakinami, nors iki tol to nedarydavo, todėl J. F. lipdavo per gyvatvorę (t. 3, b. l. 52–54).

30. Be aukščiau nurodytų nukentėjusiosios, liudytojo ir iš dalies pačios nuteistosios parodymų, tokias įvykio aplinkybes patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga: nukentėjusiosios E. S. pateikti vaizdo įrašai, kuriuose J. F. 2023 m. gruodžio 8 d. ir gruodžio 13 d. užfiksuota patenkanti į nukentėjusiosios kiemo teritoriją per gyvatvorę, beldžianti į duris, prašanti atidaryti, išeiti į lauką, pasikalbėti su ja ir vaikais, o gruodžio 16 d. užfiksuotas kiemo teritorijoje buvęs vaikas (t. 2, b. l. 72–73); BPC skambučių įrašai, užfiksuoti 2023 m. gruodžio 8 d. ir 13 d., kuriais nukentėjusioji E. S. praneša apie į teritoriją įsiveržusią dabartinio draugo buvusią žmoną, neadekvatų jos elgesį, daužomus langus, o R. F. informuoja apie į teritoriją per gyvatvorę įsibrovusį nepageidaujamą asmenį – buvusią žmoną (t. 2, b. l. 75–77); liudytojo R. F. pateiktos mobiliuoju telefonu darytos ekrano nuotraukų kopijos (t. 2, b. l. 38–57); Policijos registruojamų įvykių registro informacija apie 2023 m. gruodžio 8 d. ir 13 d. pranešėjų E. S. ir R. F. pranešimus dėl to, kad perlipusi per gyvatvorę moteris privačioje teritorijoje rėkauja, įžeidinėja, elgiasi neadekvačiai (t. 2, b. l. 69–70); 2023 m. gruodžio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad gyvenamojo namo teritorija (duomenys neskelbtini), yra aptverta metaline tinkline tvora, o pagrindinis patekimas į kiemo teritoriją juosiamas vartais ir varteliais, kurie užrakinti spyna (t. 2, b. l. 64–65).

31. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad surinktų įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. F. pripažino kalta padarius jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 165 straipsnio 1 dalyje. Jokių duomenų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes byloje nėra, tokių nepateikta ir apygardos teismui. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad paskutinį kartą, t. y. 2023 m. gruodžio 16 d. J. F. į E. S. namų kiemą net neįėjo, ten buvo tik jos sūnus R., tačiau aukščiau nurodyti duomenys byloja priešingai. Kaip matyti iš pačios nuteistosios parodymų viso proceso metu, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 12 d. ji neneigė tąkart kaip ir anksčiau perlipdama gyvatvorę patekusi į nukentėjusiosios gyvenamojo namo kiemą kartu su sūnumi R. (t. 2, b. l. 128–130). Tokią įvykių eigą nurodė ir nukentėjusioji E. S. tiek pateikdama pareiškimą dėl šio įvykio ikiteisminio tyrimo institucijai, tiek ir vėliau apklausiama kaip liudytoja, kuomet aiškiai nurodė, kad 2023 m. gruodžio 16 d., apie 14.48 val. prie jos namų atvykusi J. F. su sūnumi R., perlipę gyvatvorę pateko į jos gyvenamojo namo kiemą, trankė namo duris ir rėkė, o jiems sugrįžus antrą kartą, t. y. 15.13 val., į kiemo teritoriją pateko tik sūnus R. (t. 1, b. l. 200–202, t. 2, 13–15). Nors nukentėjusiosios pateiktame vaizdo įraše ir nėra užfiksuotas J. F. buvimo nukentėjusiosios kiemo teritorijoje faktas, tačiau iš nukentėjusiosios pareiškimo apie šį įvykį matyti ją nurodžius ir tai, kad tąkart ji užfiksavo ne visą, o dalį šio įvykio. Be to, iš pareiškimo priedų – fotolentelės su nuotraukomis matyti, kad 2023 m. gruodžio 16 d. nukentėjusiosios namo kieme užfiksuotas ne tik nuteistosios sūnus R., tačiau ir ji pati (t. 2, b. l. 3–4). Nurodyti duomenys, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, objektyviai patvirtina J. F. ir 2023 m. gruodžio 16 d. įsibrovus į nukentėjusiosios saugomą būsto teritoriją. Netikėti byloje surinktais duomenimis apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

32. Dėl apeliaciniu skundu ginčijamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės (veiksmų neteisėtumo) ir subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios), kaip minėta, neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kad tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo (pvz., atliekant sankcionuotą kratą, gesinant gaisrą, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis). Šioje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad tokius veiksmus J. F. atliko be savininkės E. S. ar ten teisėtai gyvenančio R. F. sutikimo. Šiuo atveju aktualūs yra bylos duomenys dėl J. F. padarytos pirmosios nusikalstamos veikos 2023 m. sausio 11 d. aplinkybių. Nekartojant šioje dalyje surinktų ir pirmosios instancijos teismo išsamiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos duomenų, pažymėtina, kad jau nuo pirmojo J. F. apsilankymo nukentėjusiosios E. S. gyvenamajame būste 2023 m. sausio 11 d., kuomet nuteistajai buvo aiškiai išreikštas reikalavimas išeiti iš šių namų ir pareikšta apie tai, kad ji nepageidaujama, J. F. gerai žinojo esanti ten nepageidaujama ir neturinti teisės lankytis minėtu adresu. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiosios E. S. parodymai pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad tąkart ji daug kartų pasakė J. F. palikti ją ramybėje, išeiti iš jos namų, tačiau ši į prašymus nereagavo, todėl ji iškvietė policiją; taip pat ir nukentėjusiosios skambučio BPC įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios pagalbos prašymas dėl to, kad į jos namus įsiveržė moteris ir neišeina, o skambino nukentėjusioji J. F. akivaizdoje, jai matant ir girdint; nukentėjusiosios pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole taip pat užfiksuoti nukentėjusiosios duomenys apie savavališką J. F. patekimą į jos namus; galiausiai ir policijos pareigūnų, atvykusių pagal gautą iškvietimą, kūno kamerų įraše užfiksuota pareigūną pasakius sustabdytai J. F., kad moteris, pas kurią ji buvo, pranešė policijai, jog į jos namus patekta savavališkai, į ką J. F. atsakė žinanti, jog yra nepageidaujama. Tokių aplinkybių neneigia ir pati nuteistoji, nes apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad tąkart E. S. liepė jai išeiti iš namų, tačiau ji išėjo neiškart, taip pat suprato neteisėtai apžiūrinėjusi namus ir kiemo teritoriją. Šie įrodymai byloje leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. F. ir 2023 m. gruodžio mėnesį per tris kartus į kito žmogaus saugomą būsto teritoriją pateko aiškiai žinodama, kad tai daro neteisėtai, neturėdama nukentėjusiosios ar kito teisėtai ten esančio žmogaus leidimo, t. y. prieš nukentėjusiosios valią.

33. Nuteistosios veiksmų neteisėtumo nepaneigia ir akcentuojama aplinkybė, kad minėtu adresu ji ėjo ne pas nukentėjusiąją E. S., o pas ten gyvenantį vaikų tėvą R. F.. Iš bylos duomenų akivaizdu J. F. žinojus, kad nekilnojamasis turtas minėtu adresu R. F. nepriklauso, jis pats nurodė apie tai informavęs J. F. (t. 3, b. l. 52–54), šios aplinkybės nuteistoji nepaneigė. Tuo adresu taip pat nėra nustatyta ir judviejų vaikų gyvenamoji vieta, ką patvirtino ir J. F. bei matyti iš Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-74-1140/2023 pagal ieškovės J. F. civilinį ieškinį atsakovui R. F. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir susijusių reikalavimų (t. 2, b. l. 92–102). Jokio teisinio pagrindo vežti vaikus pas ten gyvenantį vaikų tėvą R. F. bendrauti minėtas teismo sprendimas taip pat nesuteikia, nes vaikų bendravimo su tėvu tvarka nustatyta bendru šalių (tėvų) sutarimu, o R. F. kategoriškai nurodė tokio sutikimo nedavęs, dar daugiau – bendravimo su vaikais neinicijuoja ir iš viso nepalaiko. Šios veikos teisinio kvalifikavimo nekeičia nei nuteistosios manymas, jog visais atvejais nukentėjusiosios nebuvo namuose nei tai, kad nukentėjusiosios kieme ji praleido labai trumpą laiką ir niekam pavojaus nekėlė. Pažymėtina, kad šios nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su patekimo į kito žmogaus būstą ar saugomą būsto teritoriją momentu (formalioji sudėtis) ir neturi teisinės reikšmės nei tai, ar tuo metu būsto savininkas yra namuose, nei buvimo kito asmens būsto teritorijoje trukmė. Todėl punktuose 27–30 išdėstytų įrodymų pagrindu daroma išvada, kad į saugomą kito asmens būsto teritoriją, nuteistoji J. F. įsibrovė neteisėtai, šie veiksmai yra pakankami apeliaciniame skunde ginčijamiems nusikaltimo objektyviosios pusės – neteisėtiems veiksmams nustatyti.

34. BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyvioji pusė – kaltė nustatoma tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia, kurią būtina nustatyti tokio pobūdžio bylose, apima kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai, prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Veikos padarymo motyvai nėra būtinas nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, nenustačius priežasčių, paskatinusių asmenį taip elgtis, neįmanoma tinkamai kvalifikuoti veikos.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vertindama nuteistosios asmenybę (suaugęs asmuo, turintis vidurinį išsilavinimą), aukščiau išdėstytus jos parodymus (27 punktas), taip pat nukentėjusiosios E. S. ir liudytojo R. F. parodymus (28, 29 punktai), daro išvadą J. F. supratus, kad ji neteisėtai prieš savininkės valią įsibrauna į nukentėjusiajai priklausančią saugomą būsto teritoriją, t. y. veikus neteisėtai ir norėjus taip veikti.

36. Kaip jau minėta, šiuos veiksmus nuteistoji atliko be būsto savininkės E. S. leidimo, dar daugiau, gerai žinodama, kad ji šiuo adresu yra nepageidaujama dėl ankstesnio – 2023 m. sausio 11 d. įsibrovimo į tos pačios nukentėjusiosios būstą, t. y. iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jai jau buvo taikytos baudžiamojo proceso priemonės – pareikštas įtarimas, ji apklausta kaip įtariamoji, ikiteisminis tyrimas nutrauktas jai pripažinus kaltę, apgailestavus dėl savo nusikalstamų veiksmų ir susitaikius su nukentėjusiąja. Tačiau ir vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką praėjus vos pusmečiui po to, kai buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistoji akcentuoja, kad būtent pastarųjų trijų jos apsilankymų metu nukentėjusioji nebuvo išėjusi laukan ir nenurodė jai pasišalinti iš jos kiemo, taigi neišreiškė savo aiškaus prieštaravimo, tačiau tokie nuteistosios motyvai vertintini kaip jos gynybinė versija, kadangi juos paneigia aukščiau nurodytų duomenų visuma. Kaip jau minėta, dar nuo 2023 m. sausio 11 d. užfiksuoto J. F. įsibrovimo į nukentėjusiosios gyvenamąjį namą, kuomet jai ne kartą buvo nurodyta esant nepageidaujama bei pritaikytos baudžiamojo proceso priemonės, akivaizdu, kad jokios aplinkybės nei buvusių sutuoktinių, nei nuteistosios su nukentėjusiąja bendravime nebuvo pasikeitusios, nei R. F., nei J. S. nebuvo išreiškę jokio noro bendrauti su ja ar davę sutikimą atvykti pas juos, todėl nėra pagrindo šią situaciją vertinti priešingai. O vien nuteistosios deklaratyvus teigimas nesupratus, kad eiti į svetimą kiemą yra neteisėta, argumentuojant tik tuo, kad vaikų tėvas nėra svetimas, taip pat nepaneigia jos kaltės. Kaip jau minėta, 2023 m. kovo 13 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-74-1140/2023 buvusių sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jų motina J. F., o R. F. bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais nustatyta bendru šalių susitarimu (t. 2, b. l. 92–102). Šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. F. būtų sutaręs su J. F. dėl bendravimo su vaikais jo dabartinėje gyvenamojoje vietoje – E. S. priklausančiame būste, tokių duomenų nepateikė ir nuteistoji. Priešingos išvados dėl J. F. kaltės neleidžia daryti ir nuteistosios atliktų veiksmų daugkartinis pobūdis – ji laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 8 d. iki 2023 m. gruodžio 16 d. į svetimo būsto teritoriją įsibrovė ne tik tris kartus, tačiau ir ne po kartą per dieną, vis išeidama ir vėl grįždama. Šiame kontekste pažymėtina, jog nors ši nusikalstama veika gali būti padaroma dėl įvairių motyvų, tačiau jis nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis. Todėl ir nuteistosios nurodomos tokių savo veiksmų priežastys – noras pasimatyti su buvusiu sutuoktiniu, išspręsti judviejų nepilnamečių vaikų priežiūros, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo klausimus, nepaneigia nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurios yra nustatytos ir svarbios nusikaltimui pagal BK 165 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti. Aptartų aplinkybių visumoje teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pagrįstai nustatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė – tiesioginė tyčia.

Dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. F. padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiant į jos nevienkartinį pobūdį bei motyvus – vien tenkinant savo poreikius (pabendrauti su savo nepilnamečių vaikų tėvu), negali būti pripažinta mažareikšme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. F. atlikti veiksmai negali būti laikomi tokio pavojingumo, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

38. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visiems baudžiamajame įstatyme numatytiems nusikaltimo sudėties požymiams, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas nusprendžia, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

39. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei kitos aukščiau aptartos ir byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės suteikia pagrindą J. F. padarytą veiką pripažinti mažareikšme.

40. Šioje byloje nustatyta, kad J. F. neteisėtai atvirai, prieš būsto savininkės – nukentėjusiosios E. S. valią įsibrovė į šiai priklausančią saugomą būsto teritoriją, nustatyti trys šios nusikalstamos veikos epizodai. Tačiau šios nusikalstamos veikos aplinkybės rodo ir tai, kad nors veika formaliai atitinka neteisėto įsibrovimo požymius, tačiau iš tikrųjų nesiekia tokio pavojingumo, dėl kurio ji turėtų būti kriminalizuota. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. F. ir R. F. nuo 2022 m. balandžio mėnesio kartu negyvena, 2023 m. kovo 13 d. sprendimu nutraukta jų santuoka, judviejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina J. F., o iš jų tėvo priteistas išlaikymas. Buvusių sutuoktinių jau ilgai trunkantį konfliktinį santykių pobūdį patvirtina ir tai, kad R. F. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto J. F. atžvilgiu, dėl kurio jis Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-1140/2023 pripažintas kaltu ir jam paskirta bausmė. Buvusių sutuoktinių negebėjimą susitarti ir dėl rūpinimosi judviejų vaikais bei R. F. nusišalinimą nuo vaikų auklėjimo ir pagalbos jiems patvirtina ir (duomenys neskelbtini) rajono paramos šeimai centro, inicijavusio šeimai atvejo vadybos procesą, pranešimas byloje (t. 3, b. l. 68–69). Tai, kad R. F. neišlaiko savo vaikų, nemoka jiems priteisto išlaikymo, o jo įsiskolinimas vaikams 2024 m. liepos 23 d. yra beveik 20 000 Eur (19 279,72 Eur) liudija ir antstolės E. M. 2024 m. liepos 23 d. pranešimas byloje (t. 3, b. l. 70). Šių aplinkybių neneigia ir pats R. F. (t. 3, b. l. 68–69). Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) pranešimo matyti, jog abiem šeimos nepilnamečiams vaikams diagnozuotos psichikos sveikatos ligos: R. F., g. (duomenys neskelbtini), – (duomenys neskelbtini), S. J. F., g. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 86).

41. Aukščiau nurodyti duomenys neabejotinai patvirtina nuteistosios J. F. teiginius dėl pagalbos ir išlaikymo būtinumo judviejų su R. F. nepilnamečiams vaikams, kuris iš dalies ir sąlygojo tokį beatodairišką bei įstatymo ribas peržengiantį J. F. elgesį įsibraunant į kito žmogaus – buvusio sutuoktinio dabartinės gyvenimo draugės būsto, kuriame R. F. taip pat yra deklaravęs gyvenamąją vietą, teritoriją, tokiu būdu desperatiškai siekiant užtikrinti savo vaikams taip būtiną išlaikymą. Neteisinant nukentėjusiosios neteisėto elgesio, pastebėtina, jog ir pačiai nukentėjusiajai E. S. tokia buvusių sutuoktinių konfrontacija buvo žinoma, todėl ir J. F. atvykimai jos gyvenamosios vietos adresu negalėjo stipriai nustebinti, juolab, kad apie pirmąjį savo atvykimą ji telefonu buvo įspėjusi ir patį R. F., kuris nurodė dėl to netgi iš anksto pasikonsultavęs su teisininkais ir jų patartas jau pirmąją įvykio dieną – 2023 m. gruodžio 8 d. iškart pradėjęs viską filmuoti telefonu. J. F. nusikalstama veika jokių didelių realių neigiamų padarinių taip pat nesukėlė, fiziškai niekas nenukentėjo, turtas sugadintas nebuvo. Vien faktas, kad nukentėjusioji E. S. po šių įvykių lankėsi pas psichiatrą, jai buvo išrašyti raminantys ir migdantys vaistai, teismo vertinimu, nepatvirtina, jog nukentėjusiosios psichinė būklė pablogėjo būtent dėl šioje byloje nustatytų J. F. veiksmų, juk iš dalies tokia situacija susiklostė ir dėl jos dabartinio gyvenimo draugo R. F. vengimo vykdyti savo kaip tėvo pareigą išlaikyti vaikus.

42. Paminėtų aplinkybių visumos pagrindu nuteistosios J. F. veiksmai tokių proceso šalių (nukentėjusiosios, liudytojo ir nuteistosios) tarpusavio konfliktinių santykių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir atitinka BK 165 straipsnio 1 dalies požymius, tačiau pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas represinių ir kraštutinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Šiuo atveju jau pats baudžiamasis procesas, trunkantis beveik dvejus metus (pradėtas 2023 m. sausio 11 d.), taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamosios ir kaltinamosios statusas turėjo J. F. pakankamą auklėjamąjį poveikį bei atgrasys ją nuo panašių veikų darymo ateityje ir neleis formuotis nebaudžiamumo jausmui. Todėl, vadovaujantis BK 37 straipsniu, J. F. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dalyje dėl tęstinės nusikalstamos veikos prieš ją nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, J. F. charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, charakterizuojama teigiamai, daro išvadą, kad jau pats baudžiamasis procesas turėjo auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, todėl baudžiamojo poveikio priemonės neskiria.

Dėl civilinio ieškinio

44. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išsprendė civilinio ieškinio klausimą ir tenkino nukentėjusiosios E. S. civilinį ieškinį iš dalies, iš nuteistosios J. F. priteisė 16,25 Eur turtinę žalą ir 1500 Eur neturtinę žalą. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla nutraukiama dėl veikos mažareikšmiškumo, iš naujo spręstinas ir civilinės atsakomybės klausimas.

45. BPK 115 straipsnyje yra numatyti sprendimai, kuriuos priima teismas dėl civilinio ieškinio apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais, tačiau šiame straipsnyje nėra įtvirtinta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas dėl civilinio ieškinio kai baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Kasacinės instancijos teismas tokią situaciją laiko teisinio reguliavimo spraga, todėl yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021).

46. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, jog turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalą padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

47. Nukentėjusioji E. S. pirmosios instancijos teisme pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinės atsakovės J. F. priteisti 16,25 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 36–39). 16,25 Eur turtinės žalos dydį sudaro išlaidos už įsigytus vaistus, nukentėjusiajai diagnozavus (duomenys neskelbtini) sutrikimą (pagal pridėtus e-sveikatos duomenis). 5000 Eur neturtinės žalos dydis, t. y. po 1000 Eur už kiekvieną nuteistosios padarytą būsto neliečiamumo pažeidimo veiką grindžiamas nukentėjusiosios patirtais dvasiniais išgyvenimais, stresu, nepatogumu, baime, dvasiniu sukrėtimu, dėl kurių nukentėjusioji patyrė (duomenys neskelbtini) sutrikimą, lankėsi pas psichiatrą (2023 m. gegužės 22 d., 2023 m. rugsėjo 4 d.) ir vartojo stiprius migdomuosius ir raminamuosius vaistus.

48. Byloje nukentėjusiosios pateiktas civilinis ieškinys laikytinas pagrįstu tik iš dalies. Pažymėtina, kad įstatymas nukentėjusįjį įpareigoja ne tik pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, tuo pačiu nukentėjusiajam tenka pareiga patvirtinti ir esant priežastinį ryšį tarp patirtos žalos bei neteisėtų kaltininko veiksmų. Esminės deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp turėtų išlaidų bei kaltininko veiksmų egzistavimas šiuo atveju nėra įrodytas. Nors šioje byloje ambulatorinio apsilankymo aprašymo duomenys patvirtina, kad E. S. 2023 m. sausio 12 d. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną nukentėjusioji įsigijo gydytojo išrašytus receptinius vaistus 16,25 Eur vertės, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad šį sveikatos sutrikimą ir dėl to patirtas išlaidas sąlygojo būtent J. F. veiksmai. Byloje nėra jokios tai patvirtinančios specialisto išvados ar kitų medicinos dokumentų. Visų pirma, nukentėjusiajai šis sutrikimas diagnozuotas po J. F. pirmojo apsilankymo nukentėjusiosios namuose 2023 m. sausio 11 d. Antra, šis sutrikimas jai nustatytas jau kitą dieną po šio įvykio, nors apklausiama tą pačią įvykio dieną nukentėjusioji jokių nusiskundimų dėl patirto streso ar kitaip sutrikdytos sveikatos neišreiškė, civilinio ieškinio nereiškė (t. 1, b. l. 4). Duomenis apie tai, kad dėl šio įvykio ji patyrė stresą ir sukrėtimą nukentėjusioji nurodė tik skunde, ikiteisminio tyrimo institucijai nusprendus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 43–53) bei vėliau – 2024 m. balandžio 14 d., apklausiama kaip liudytoja. Iš jos parodymų matyti, kad nemalonumą ji patyrė dėl to, kad namuose be leidimo vaikščioja pašalinis asmuo ir prašomas neišeina. Galiausiai, 2023 m. balandžio 25 d. šiame ikiteisminiame tyrime surašytas įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas, nes J. F. nukentėjusiosios atsiprašė, ši jai atleido, jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio neteikė, abi susitaikė ir baudžiamoji byla 2023 m. gegužės 23 d. nutraukta (t. 1, b. l. 156–160, 161–167). Nurodyti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepatvirtina, jog būtent dėl nuteistosios J. F. veiksmų nukentėjusiajai E. S. buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas ir ji dėl šio patyrė turtinę ir neturtinę žalą, dėl ko šioje dalyje nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

49. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl J. F. tyčinių neteisėtų daugkartinių įsibrovimų į jos gyvenamojo namo aptvertą teritoriją patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, stresą, nepatogumus, baimę, dėl ko jai reikėjo lankytis pas psichiatrus, vartoti stiprius raminamuosius ir migdomuosius vaistus ir sprendė reikalaujamą 5000 Eur sumą mažinantis iki 1000 Eur. Savo sprendimą sumažinti nukentėjusiosios reikalavimą iki minėtos sumos pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad J. F. nėra kaltinama neteisėtu duomenų rinkimu apie nukentėjusiąją, nukentėjusios persekiojimu, dėl ko nukentėjusioji nurodė buvusi priversta išeiti iš darbo ar neteisėto fotografavimo ir duomenų rinkimo, kuo ją kaltino nukentėjusioji. Teismas taip pat atsižvelgė į J. F. finansinę padėtį – ji viena išlaiko du neįgalius nepilnamečius vaikus, turi finansinių įsipareigojimų bankui, buvęs sutuoktinis visiškai neprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, o taip pat sukeltas pasekmes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo pricipus.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad J. F. veiksmai dėl būsto neliečiamumo pažeidimo, padaryti 2023 m. gruodžio mėnesį, šiuo nuosprendžiu kvalifikuojami kaip viena tęstinė nusikalstama veika ir baudžiamoji byla šioje dalyje, atsižvelgus į šiame nuosprendyje išanalizuotą teisinę situaciją ir nustatytus faktus bei aplinkybes, dėl kurių J. F. nusikaltimas pripažintinas mažareikšmiu, nutrauktina taikant BK 37 straipsnio nuostatas, sprendžia, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies.

51. Teisėjų kolegija neabejoja, kad neteisėtas atviras įsibrovimas į gyvenamojo namo aptvertą teritoriją, tokiu būdu pažeidžiant asmens būsto neliečiamumą, sukėlė nukentėjusiajai E. S. emocinio ir psichologinio pobūdžio neigiamus išgyvenimus, tačiau nėra pagrindo teigti, kad tokie neteisėti J. F. veiksmai sukėlė sunkias ir ilgalaikes pasekmes nukentėjusiosios psichologinei būklei ar psichinei sveikatai. Nors ambulatorinio apsilankymo aprašyme po pirmojo įvykio (2023 m. sausio 11 d.) ir užfiksuoti dar keli nukentėjusiosios apsilankymai pas psichiatrę, tačiau pastebėtina ir tai, kad šie nukentėjusiosios apsilankymai įvyko anksčiau (2023 m. gegužės 22 d. ir 2023 m. rugsėjo 4 d.), nei buvo užfiksuoti paskesni J. F. neteisėti veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu (2023 m. gruodžio 8, 13 ir 16 dienomis), o jokių duomenų apie vėlesnius nukentėjusiosios apsilankymus pas gydytojus asmens sveikatos istorijoje nėra (t. 3, b. l. 40–42). Nesumenkinant J. F. neteisėtų veiksmų, visgi negalima sutikti, kad E. S. prašoma priteisti neturtinės žalos suma – po 1000 Eur už kiekvieną įsibrovimo epizodą yra teisinga, proporcinga bei pagrįsta. Vertinant ne tik J. F. veiksmų neteisėtumą, būtina atsižvelgti ir į tokio jos poelgio kontekstą – susiklosčiusią konfliktinę situaciją tarp jos ir buvusio sutuoktinio R. F., su kuriuo nukentėjusioji veda bendrą gyvenimo būdą, pastarasis yra deklaravęs ir gyvenamąją vietą tuo adresu, R. F. nusišalinimą nuo savo dviejų nepilnamečių vaikų su specialiais poreikiais priežiūros ir išlaikymo, jo nevykdomus finansinius įsipareigojimus ir didelį išlaikymo įsiskolinimą bei pačios J. F. sunkią finansinę padėtį dėl vykdomų kreditorinių įsipareigojimų (t. 3, b. l. 71–73). Be to, savo veiksmais J. F. jokio realaus pavojaus ar grėsmės nukentėjusiajai nekėlė, pastaroji pažinojo ją ir žinojo apie savo gyvenimo draugo šeiminę padėtį, konfliktinį santykių pobūdį ir išlaikymo savo vaikams įsiskolinimą, net ir apie galimus J. F. apsilankymus, apie kuriuos ši įspėdavo buvusį sutuoktinį. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą darytina išvada, kad 300 Eur neturtinės žalos dydis šiuo atveju yra proporcingas nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistosios padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams.

52. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga. Šiuo atveju nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos sumos – po 1000 Eur už kiekvieną nusikalstamą epizodą priteisimo nepagrindžia jos gynėjo civiliniame ieškinyje nurodoma teismų praktika, t. y. Utenos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-1147/ 2023. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylas kaip precedentais turi vadovautis jų sprendimų priėmimo metu esamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašiose bylose suformuluotais (pateiktais) išaiškinimais. Visų antra, paminėtoje byloje nustatytos aplinkybės, kai į nukentėjusiojo butą, veikdami bendrai įsibrovė trys asmenys, nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, sugadintas turtas, negali būti tapatinamos su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytomis. Todėl nurodyta nutartis nelaikytina precedentu ir ja nesivadovautina. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis, kurį prašoma priteisti šioje byloje, ar didesnis nustatomas tik bylose, kuriose asmenys nuteisti už BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, ir šiuo metu svyruoja nuo 100 Eur iki 2000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023) arba tuomet, kai asmuo nuteisiamas už kelių (BK 165 straipsnio 1 dalyje nustatytos ir sunkesnės) nusikalstamų veikų sutaptį (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-851/2024, Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. A-193-309/2023, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-539-929/2021).

Dėl proceso išlaidų

53. Apeliaciniu skundu nuteistosios J. F. gynėja, be kita ko, prašo nepriteisti iš nuteistosios nukentėjusiosios E. S. patirtų 1500 Eur dydžio proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

54. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio klausimą, atsižvelgė į byloje pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 3, b. l. 46), pagrindžiančius 1500 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą ir nukentėjusiosios naudai nusprendė priteisti visą prašomų priteisti išlaidų dydį – 1500 Eur.

55. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019)

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali nepriteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia situacija susiklostė ir šioje byloje.

57. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta tik pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, taigi pripažįstamas iš dalies pagrįstu. Remiantis bylos duomenimis, J. F. yra dirbanti, viena augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus su specialiais poreikiais, turi kreditorinių įsipareigojimų. Iš byloje pateiktos sąskaitos-faktūros už nukentėjusiajai suteiktas advokato paslaugas matyti, kad 1500 Eur išlaidų sumą sudaro konsultacijos, civilinio ieškinio parengimas, atstovavimas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios atstovavimo apimtį, suteiktas teisines paslaugas, proceso sudėtingumą (nagrinėta baudžiamoji byla nėra didelės apimties, ją sudaro 3 tomai), bylos nagrinėjimo trukmę (byla iš esmės išnagrinėta per tris teisiamuosius posėdžius, iš kurių vienas buvo skirtas baigiamosioms kalboms), nuteistosios turtinę padėtį, išlaikytinių skaičių, turimus finansinius įsipareigojimus bei prašomų priteisti išlaidų dydį, sprendžia, kad šiuo atveju iš nuteistosios J. F. nukentėjusiosios E. S. naudai priteistina 500 Eur suma už pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas laikytina atitinkančia protingumo ir teisingumo kriterijus ir nepažeidžia teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios J. F. gynėjos advokatės Jutos Kareivės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. F. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 8 d. veikos), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 13 d. veikos), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. gruodžio 16 d. veikos) ir jai paskirtos bausmės, bei bausmių bendrinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalį, 3 dalį.

Pripažinti J. F. veiksmus, padarytus 2023 m. gruodžio 8 d., 2023 m. gruodžio 13 d. 2023 m. gruodžio 16 d., viena tęstine nusikalstama veika ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, J. F. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria iš J. F. E. S. priteista 16,25 Eur (šešiolikos eurų 25 ct) turtinė žala ir civilinio ieškinio šioje dalyje netenkinti.

Sumažinti iš nuteistosios J. F. nukentėjusiajai E. S. priteistą 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Sumažinti iš nuteistosios J. F. nukentėjusiajai E. S. priteistą 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.