Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro L. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. (2013 m. gruodžio 21 d. veika) – laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 286 str. – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pagal BK 284 str. 1 d. (2015 m. sausio 24 d. veika) – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės pagal BK 284 str. 1 d. (2013 m. gruodžio 21 d. veika) ir pagal BK 286 str. subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str. bausmė sumažinta 1/3 iki 10 mėnesių laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės pagal BK 284 str. 1 d. (2015 m. sausio 24 d. veika) ir pagal BK 138 str. 1 d. subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. 4 d. nurodytos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams;

pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymas G. Ž. atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos (Radviliškio rajono) ribų;

pagal BK 233 str. 1 d. G. Ž. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų T. K. ir E. S. civiliniai ieškiniai G. Ž. dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Iš G. Ž. ir G. Ž. priteista solidariai J. G. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 549,27 Eur turtinės žalos atlyginimo, 1650 Eur atstovavimo išlaidų ir 97,94 Eur kelionių išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. Ž., tačiau apeliacinis skundas jo atžvilgiu nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 21 d., apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui E. S. patikrinimui sustabdžius G. Ž. vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio pusėje, tyčia vadino patrulį E. S. įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti, užmušti, persivertęs per vairuotoją, pro atidarytas automobilio dureles mėgino sugriebti jam už tarnybinės liemenės, po to, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliams E. S. ir T. K. priėjus prie priekinės automobilio „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio pusės ir E. S. atidarius keleivio dureles bei pareikalavus išlipti, sugriebė E. S. ties krūtine už tarnybinės liemenės ir traukė jį prie savęs, kita ranka bandydamas sugriebti jam už kaklo, patruliui T. K. sugriebus jo ranką ir bandant sulaikyti, siekdamas išvengti sulaikymo, tris kartus spyrė į kojas ir vieną kartą ranka sudavė T. K. į veidą ir ištrūkęs užsirakino sustabdytame automobilyje „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei policijos patrulius vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, kol buvo sulaikytas, tokiu įžūliu elgesiu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams – Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliams E. S. ir T. K. bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, T. K. padarė kraujosruvą viršutinės lūpos kairėje pusėje, sukėlusią jam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 286 str.

Be to, G. Ž. nuteistas už tai, kad kartu su G. Ž. 2015 m. sausio 24 d. po 22 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), pasiviję nubėgusį nukentėjusįjį J. G., veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – G. Ž. įspyrė nukentėjusiajam J. G. vieną kartą į veidą, nuo to nukentėjusysis griuvo, po to, G. Ž. nugriuvusiam J. G. sudavė kumščiais nenustatytą skaičių smūgių į veidą, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam J. G. padarydami nosies sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva, odos nubrozdinimu ir muštine žaizda nosies srityje, dėl abiejų nosikaulių lūžių ir kairiojo žandinio ančio priekinės-viršutinės sienelės lūžio nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d.

G. Ž. pagal BK 233 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, jog siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2015 m. sausio 25 d., apie 18 val., susitikęs su M. L. paprašė jo susisiekti su J. G. ir pasakyti J. G., kad jis atsiimtų parašytą pareiškimą, po to, 2015 m. sausio 26 d., apie 10 val., atvykęs prie nukentėjusiojo J. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini), įtikinėjo jį pakeisti parodymus jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo byloje, nurodyti, kad sumušė ne jis, o nepažįstami asmenys, nurodydamas, kad jei taip nepasielgs, bus blogai, negalės išeiti iš namų, taip siekė paveikti nukentėjusįjį J. G., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Apeliaciniu skundu prokuroras L. R. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį dėl išteisinimo panaikinti ir dalį dėl BK 64¹ str. taikymo pakeisti:

G. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. l d., ir paskirti laisvės atėmimą 1 metams.

Paskirtą subendrintą l metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su subendrinta l metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir subendrinti su bausme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. l d., padarymą ir G. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams.

G. Ž. panaikinti BK 64¹ str. taikymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroro teigimu, iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad G. Ž. ne tik reikalavo nukentėjusiojo J. G. atsiimti pareiškimą iš policijos, bet ir liepė policijoje pasakyti, kad jis apsipažino, kad jį sumušė kiti žmonės. Tai G. Ž. išsakė grasinančiai: „Ar žinai, ką (duomenys neskelbtini) reiškia zajavas? Neišeisi iš namų“. Prokuroro nuomone, tokie G. Ž. pasakymai turėtų būti vertinami kaip poveikis nuketėjusiam asmeniui. Prokuroro įsitikinimu, ta aplinkybė, kad G. Ž., darydamas neleistiną poveikį nukentėjusiajam J. G., atvyko dienos metu, atvirai, nesislėpdamas, su žmona, o ne grupe galinčių sudaryti grėsmės įspūdį asmenų, kalbėjosi kieme girdint žmonai, nereiškia, kad jis nedarė neleistino poveikio nukentėjusiam asmeniui, kad šis duotų melagingus parodymus, nes asmuo skirtingais būdais gali bandyti neteisėtai paveikti nukentėjusį asmenį – tai gali padaryti tiek slapta, tiek atvirai, tiek dienos, tiek nakties metu, atvykęs vienas, su artimaisiais ar kitais asmenimis ir pan. Prokuroro teigimu, visos paminėtos aplinkybės (nukentėjusiojo J. G., liudytojų parodymai) įrodo, kad G. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. l d., todėl dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis turi būti pripažintas kaltu ir jam turi būti paskirta bausmė.

Dėl BK 64¹ str. taikymo prokuroras pažymi, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad G. Ž. neprisipažino kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl teismas nepagrįstai G. Ž. pritaikė BK 64¹ str. ir sumažino bausmę 1/3.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistasis G. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir BK 64¹ str. taikymo

Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausiami asmenys ir tiriami rašytiniai įrodymai dėl G. Ž. padarytų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 286 str. (2013 m. gruodžio 21 d. veikos), šiuo atveju nereiškia, jog buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kaip tai numatyta BPK 273 str. Nagrinėjamu aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad G. Ž., Radviliškio apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtinus prokuroro nutarimą, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 286 str. (2013 m. gruodžio 21 d. veikos), padarymo, tačiau per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą. Esant tokioms aplinkybėms ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustojo galioti (BK 38 str. 4 d.) ir Kelmės rajono apylinkės teismas sprendė dėl G. Ž. baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, kokia tvarka turi vykti bylos nagrinėjimas teisme, paaiškėjus, jog asmuo, nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, yra konstatavęs, kad sujungta byla nagrinėjama, vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami, o įrodymų tyrimas pirmojoje byloje atnaujinamas tam, kad būtų ištirti bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini teisingam kitų nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimų išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P–429/2007). Nors Lietuvos Aukščiausias Teismas šioje nutartyje pasisakė tik dėl bylų, kurios yra nutrauktos teismo nuosprendžiu, tačiau, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, analogiškai sprendžiama ir tuomet, kai byla nutraukiama BK 38 str. pagrindu ikiteisminio tyrimo metu.

Taigi šiuo atveju procesas pirmosios instancijos teisme vyko ne sutrumpinto įrodymų tyrimo (BPK 273 str.), o bendra tvarka, atsižvelgiant į vienintelį ypatumą – pakartotinai netiriant Radviliškio apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartyje (4 t., 45–46 b. l.) išdėstytų įrodymų. Kadangi skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis priimtas nenaudojant nė vienos iš BK 64¹ str. numatytos procesinės formos, sprendžiama, kad BK 64¹ str. nuostatos nuteistojo G. Ž. atžvilgiu buvo pritaikytos nepagrįstai. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1, 2 p.).

Dėl G. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 233 str.1 d.

BK 233 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 str. 1 d. duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 str. numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013).

Iš J. G., kuris 2015 m. sausio 25 d. tyrėjos nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju (2 t., 69 b. l.), parodymų matyti, kad 2015 m. sausio 26 d. pas jį į namus su žmona atvykęs G. Ž. reikalavo atsiimti pareiškimą, sakyti, kad apsipažino ir buvo sumuštas kitų asmenų, kitaip neišeis iš namų. Akistatos su G. Ž. metu ir apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat teisiamojo posėdžio metu J. G. dar kartą patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad pas jį į namus atvykęs G. Ž. jo (j. G.) paklausė, ar jis žino, ką reiškia (duomenys neskelbtini) „zajavas“, liepė atsiimti pareiškimą, sakė, kad neišeis iš namų, liepė sakyti, kad apsipažino (2 t., 78–79, 82–85 b. l., 5 t., 123 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo, kadangi nukentėjusiojo J. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir nukentėjusiojo M. Ž. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad J. G. jam sakė, jog G. Ž. buvo atvykęs į namus, liepė atsiimti pareiškimą, kad neišeis iš namų (5 t., 125 b. l.). Netikėti J. G. parodymais apie G. Ž. grasinimą neduoda pagrindo ir jo vėlesni veiksmai – jis nedelsdamas, dar tą pačią dieną, apie jam darytą poveikį pranešė pareigūnams (2 t., 57, 65–68 b. l.). Vertinant aplinkybę, jog pirmiausia G. Ž. prieš vykdamas pas J. G. per kitą asmenį bandė sužinoti, ar J. G. parašė pareiškimą – liudytojas M. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad G. Ž. buvo atvažiavęs pas jį ir prašė paskambinus J. G. paklausti, ar šis parašė pareiškimą (5 t., 66 b. l.), G. Ž. ir jo žmonos D. Ž. teisiamojo posėdžio metu deklaruota versija, kad pas G. Ž. važiavo tik dėl žmogiškumo, pasidomėti, kaip jo sveikata, atmetama kaip nepagrįsta (5 t., 127, 129 b. l.).

Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad G. Ž. į nukentėjusiojo namus atvyko tik su žmona, šviesiu paros metu, kolegijos nuomone, nuteistojo G. Ž. veiksmai (kito asmens klausinėjimas, ar J. G. parašė pareiškimą, vėliau atvykimas pas nukentėjusįjį į namus) ir pasakyti žodžiai – nurodymas atsiimti pareiškimą, sakyti, jog apsipažino, jog jį sumušė kiti asmenys, žodžiai „neišeisi iš namų“, suponuoja tiesioginį spaudimą nukentėjusiajam ir vertintini kaip poveikis nukentėjusiajam pagal BK 233 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad G. Ž. siekė, jog J. G. atsiimtų pareiškimą, nes jautėsi pats su žmona užpulti ir sumušti, tačiau tai, kolegijos vertinimu, nepaneigia aplinkybės, jog G. Ž., darydamas poveikį nukentėjusiajam J. G. (reikalaudamas atsiimti pareiškimą), suprato, jog neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, ir vis tiek siekė atlikti tokius veiksmus. Manydamas, kad jis yra nukentėjęs, pats turėjo teisę paduoti pareiškimą policijai. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji – padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti, todėl G. Ž. turi būti nuteistas pagal BK 233 str. 1 d.

Nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, jog, nors J. G. akistatos metu teigė, kad G. Ž. liepė atsiimti pareiškimą ir per M. L. (2 t., 82–85 b. l.), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją šios aplinkybės neminėjo (2 t., 78–79 b. l.), teisiamojo posėdžio metu taip pat to nepatvirtino (5 t., 123 b. l.). Be to, liudytojas M. L., tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamojo posėdžio metu, nurodė, jog G. Ž. neprašė J. G. pasakyti, kad pastarasis atsiimtų pareiškimą, negrasino, norėjo sužinoti tik tai, ar pareiškimas parašytas (2 t., 188–189 b. l., 5 t., 66 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pašalina iš prokuroro G. Ž. pateikto kaltinimo aplinkybę, kad „G. Ž. 2015 m. sausio 25 d., apie 18 val., susitikęs su M. L. paprašė jo susisiekti su J. G. ir pasakyti J. G., kad jis atsiimtų parašytą pareiškimą“. Taip pat iš kaltinimo pašalinama aplinkybė, kad G. Ž. J. G. sakė „bus blogai“, bylos medžiagoje nesant pakankamai duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad tokie žodžiai buvo pasakyti – akistatos metu J. G. nurodė, kad tokius G. Ž. žodžius jam perdavė M. L. (2 t., 84 b. l.), tačiau pastarasis apklaustas kaip liudytojas teisme apskritai neigė, kad G. Ž. grasino (5 t., 66–67 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu cituodamas pokalbio su G. Ž. turinį J. G. šių žodžių taip pat nenurodė (5 t., 123 b. l.).

Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad:

G. Ž. siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2015 m. sausio 26 d., apie 10 val., atvykęs prie nukentėjusiojo J. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini), įtikinėjo pastarąjį pakeisti parodymus jo (G. Ž.) atžvilgiu ikiteisminio tyrimo byloje, nurodyti, kad sumušė ne jis, o nepažįstami asmenys, nurodydamas, kad, jei taip nepasielgs, negalės išeiti iš namų, taip siekė paveikti nukentėjusįjį J. G., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Šiais savo veiksmais G. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalis dėl G. Ž. išteisinimo pagal BK 233 str. 1 d. naikinama ir G. Ž. atžvilgiu priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant G. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d. (BPK 329 str. 2 p.).

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į G. Ž. padarytos nusikalstamos veikos (BK 233 str. 1 d.) pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą teisingumui), kaltininko asmenybę (anksčiau neteistas, tačiau būdamas atleistas nuo atsakomybės pagal BK 38 str. padarė naują tyčinį nusikaltimą), G. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas bausmės skyrimui reikšmingas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad G. Ž. turi būti paskirta BK 233 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1, 2 p., 329 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį pakeisti:

G. Ž. panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str. taikymą pagal BK 284 str. 1 d. (2013 m. gruodžio 21 d. veika) ir pagal BK 286 str. paskirtai subendrintai bausmei.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį dėl G. Ž. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 str. 1 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 4 d., Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir 286 str. (2013 m. gruodžio 21 d. veika) paskirtą subendrintą l metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. (2015 m. sausio 24 d. veika) paskirtą subendrintą l metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 str. 1 d. paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti jas iš dalies sudedant ir G. Ž. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.