Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Liepienės, nuteistųjų K. T. ir N. B. bei jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 165 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

-pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

-pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 metams.

K. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

-pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

-pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 4 metams.

M. T. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų N. B. ir K. T. priteista 2 000 Eur A. B. naudai.

Nukentėjusiosios V. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų N. B. ir K. T. priteista 500 Eur V. B. naudai.

Iš N. B. ir K. T. priteista po 500 Eur nukentėjusiajai V. B. patirtoms išlaidoms dėl advokato atstovavimo atlyginti.

Iš N. B. ir K. T. valstybės naudai priteista po 8,24 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Liepienės apeliacinis skundas atmetamas, nuteistųjų K. T. ir N. B. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistiesiems N. B., K. T. paskirtos bausmės.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Liepienės, nuteistųjų K. T. ir N. B. bei jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus, įvertinusi išnagrinėtų įrodymų visumą ir atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino M. T. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat tinkamai kvalifikavo nuteistojo K. T. veikas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino K. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir paskyrė jam pernelyg griežtas bausmes, todėl ši nuosprendžio dalis yra keičiama, pripažįstant, kad yra K. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atitinkamai paskiriant jam švelnesnes bausmes (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė K. T. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto (BK 75 straipsnio 3, 8 dalys), todėl ir ši nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai N. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, nesant būtinųjų šios nusikalstamos veikos kvalifikuojančių požymių (fizinio ir psichologinio smurto vartojimo), todėl N. B. veika perkvalifikuojama iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį ir iš naujo sprendžiamas klausimas dėl bausmių paskyrimo bei subendrinimo. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. T. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

10.1. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.

10.2. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018). Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Kadangi įstatymas nepateikia didelės žalos masto nustatymo kriterijų, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012), todėl savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t.t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Be to, inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas, t. y. psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui panaudojimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichinė prievarta, kaip savavaldžiavimo požymis, pasireiškia aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

10.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad neginčijamų įrodymų, patvirtinančių M. T. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, byloje nėra. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį M. T. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne tik išteisintojo M. T. parodymais, įvertinęs šio veiksmus iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio, bet ir kito nuteistojo K. T. parodymais, taip pat nukentėjusiųjų A. B., V. B. parodymais, vaizdo įrašais „hiv00068.mp4“ ir „hiv00069.mp4“, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

10.4. Iš išteisintojo M. T. parodymų, duotų apklausiant teismo posėdyje, matyti, jog K. T. yra jo sūnėnas, N. B. nepažįsta. Įvykio dieną buvo namuose, gėrė alų ir jam paskambino K. T., kuris paprašė pavežti iki Pasvalio. Atsisakė, nes buvo išgėręs. Po kurio laiko K. T. perskambino ir pakvietė pasivažinėti kartu, prasiblaškyti. Jis sutiko. Automobilyje buvo K. T., N. B. ir automobilio vairuotojas. Važiuodami automobiliu jie gėrė alkoholį. Kur važiavo, neklausinėjo, taip pat nematė, kur važiavo, nes buvo sutemę, lijo lietus. Sustojus automobiliui, K. T. ir N. B. išlipę kažkur nuėjo, o jis išlipęs rūkė. Tuomet išgirdo triukšmą, kažkas pradėjo rėkauti, pasirodė, kad lyg ir mušėsi, todėl nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Tada pro jį prabėgo A. B., ir gatvėje nugriuvo. Nepamena, ar ir jis bėgo. Jis pakėlė nuo žemės nugriuvusį nukentėjusįjį. Nežino, kur tuo metu buvo K. T. ir N. B., galimai visi buvo prie nukentėjusiojo. Kad A. B. kas nors muštų, nematė. Nukentėjusįjį jis parvedė namo. Nukentėjusiojo klausė, kas jam yra, o jis atsakė, kad jį muša. Jis nesuprato, ko K. T. ir N. B. reikalauja iš A. B., apie kokį automobilį jie kalba. V. B. pastebėjo tik tuomet, kai išgirdo konfliktą kieme tarp jos ir K. T.. Jis tą konfliktą nutraukė, K. T. išsivedęs iš kiemo. Negirdėjo, ko K. T. iš nukentėjusiosios reikalavo. Tik suprato, kad vyksta konfliktas ir jį reikia nutraukti. Kai A. B. parvedė ir jį paleido, nežino, kur pastarasis nuėjo, galimai namo. Kai į namus įėjo K. T. ir N. B., jis taip pat buvo įėjęs pasižiūrėti, ar prieš nukentėjusįjį nevartojamas smurtas. Jis asmeniškai jokio smurto prieš A. B. ir V. B. nenaudojo. Suprato, kad reikia ginti skriaudžiamą žmogų, nes nėra linkęs smurtauti. Jokio kito tikslo tame kieme jis neturėjo, nesuprato, kas ten vyksta. Jis tikrai neieškojo automobilio raktelių. Nesuprato, kad iš jų kompanijos kažkas nori paimti automobilį. Vėliau atvažiavo kiti asmenys, kurie prieš juos pradėjo smurtauti. Dėl to jis pabėgo iš įvykio vietos. Vėliau buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį, norėdamas pasidomėti šio sveikata. A. B. pasiskundė, kad neturi pinigų gydymuisi, todėl jis pastarajam davė prašomą pinigų sumą. Po įvykio skambino K. T., klausdamas, kas įvyko. K. T. pasakė, kad susimušė ir tiek. N. B. neskambino, nes šio nepažįsta. Iki to įvykio nukentėjusiųjų, G. J. nepažinojo.

10.5. Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų M. T. parodymų matyti, kad pastarasis nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad pamatęs, jog K. T. ir N. B. nusivijo A. B., ir supratęs, kad kažkas negerai, vijosi juos visus. Kiek pamena, K. T. ir N. B. pargriovė gatvėje A. B., pradėjo muštis. Tuomet jis traukė nuo nukentėjusiojo K. T. ir N. B.. Tada pakėlė A. B., padėjo nueiti iki namų, neleido daugiau kitiems smurtauti (t. 3, b.l. 11–15).

10.6. Iš nuteistojo K. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad jo draugas K. A. paprašė išreikalauti iš G. J. skolą, nurodė paimti šio automobilį Audi A8 kaip užstatą. Paprašė nuvažiuoti pasišnekėti, nes jis (K. T.) į kaimą, kur gyvena nukentėjusieji, važinėja pas draugę. Nesakė, koks skolos dydis. Įvykio dieną buvo neblaivus, ir prisiminė K. A. prašymą. Nenorėdamas važiuoti vienas, pasikvietė kartu važiuoti dėdę M. T., taip pat paprašė kartu važiuoti N. B.. Tuomet visi nuvažiavo į A. B. namus, jis įėjo į kiemą, po to – į garažą, kuriame buvo nukentėjusysis. Pokalbio metu A. B. metė į jį galimai metalinį daiktą ir išbėgo iš garažo. Jis pastarąjį nusivijo, bebėgdamas A. B. pats parkrito, po ko jis įspyrė nukentėjusiajam 5-6 kartus. M. T. ir N. B. nukentėjusiojo nemušė ir nespardė. Į akis nukentėjusiajam nieko nepurškė. M. T. jį atitraukė, sakydamas „nemušk, taip negalima“. Kai A. B. nukrito, jis nereikalavo, kad šis kažką atiduotų, tiesiog buvo supykęs, kad metė į jį daiktą. Mušdamas nereikalavo automobilio raktelių, tik atėjęs į kiemą kažką minėjo apie raktelius. Po to į namus grįžo V. B.. Dėl to, kad buvo išgėręs, šiai prikalbėjo visokių nesąmonių, grasino, dėl ko dabar gailisi. Vėliau juos pačius įvykio vietoje užpuolė kiti jaunuoliai. Po įvykio buvo nuvykęs pas nukentėjusiuosius, kurie iš jo reikalavo 10 000 Eur, kad jie nerašytų pareiškimo dėl turto prievartavimo. Pripažįsta, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, jis asmeniškai reikalavo raktelių, buvo įėjęs į garažą. Į namo vidų jis neįėjo, liko stovėti prie slenksčio, kol A. B. ieškojo automobilio raktelių. Prieš vykstant pas A. B., M. T. neaiškino, kokiu tikslu važiuoja. N. B. trumpai pristatė kelionės tikslą, sakė, jog reikia pašnekėti dėl skolos ir automobilio.

10.7. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo K. A. parodymų matyti, kad jis buvo paskolinęs G. J. pinigų. Šis žadėjo skolą grąžinti per dvi savaites, taip pat sakė, kad jei nesigaus grąžinti skolos, jam perleis savo turėtą automobilį „Audi“. Paskolinus pinigus, G. J. dingo. Nuo paskolos davimo jau praėjo maždaug 2 metai, todėl nepamena tikslios sumos, kurią skolino – 1000 ar 1500 Eur. Žinojo, kad jo draugas K. T. važinėja pas draugę į Pasvalį, paprašė, kad šis užvažiuotų pas G. J., pasiklaustų, kodėl negrąžina skolos. Pats neturėjo laiko važinėti į Pasvalį. Nukentėjusiųjų B. nepažinojo. Su K. T. nebuvo jokio susitarimo dėl automobilio išreikalavimo. Prašė tik tiek, kad pasidomėtų dėl pinigų, nieko daugiau. Apie tolimesnius įvykius K. T. nieko daug nepasakojo, tik pasakė, jog „prisidirbo“. Nebuvo jokios kalbos apie atsilyginimą dėl tos skolos išreikalavimo, nemanė, kad už nuvažiavimą būtų logiška kažkuo atsilyginti, nes prašė tik pasiteirauti. K. T. papasakojo ir apie G. J. siūlytą automobilį.

10.8. Iš pirmosios instancijos teisme apklausto nuteistojo N. B. parodymų matyti, jog jis pripažįsta, kad pas A. B. atvyko paklausti, ar šis nenori grąžinti skolos, dėl kurios grąžinimo K. T. ir prašė jo pakalbėti, nes jis yra vyresnis, todėl manė, kad A. B. jo paklausys ir galbūt jie susitars, o į K. T., atsižvelgiant į šio amžių, gali nekreipti dėmesio. Tokia buvo kalba automobilyje važiuojant pas B.. Tą dieną jis buvo neblaivus. Atvykus jis ėjo į kiemą ir į garažą, niekas jo neprašė pasišalinti, todėl nemano, kad įsibrovė į teritoriją ar garažą. Su A. B. buvo kalba dėl skolos grąžinimo. Šis iš pradžių bėgo iš kiemo sakydamas, kad niekas jokių skolų neatidavinės. Jis siūlė problemą spręsti paprasčiau, atiduoti automobilį, o grąžinus skolą, atsiimti automobilį. A. B. nesutiko ir buvo nusiteikęs priešiškai. Į namo vidų jis nebuvo įėjęs. Smurto prieš A. B. nenaudojo. Nežino, kodėl įvykio metu A. B. rėkė ir bėgo. Nukentėjusysis meluoja, kad jis A. B. nusivijo. Nežino, kas nukentėjusįjį sumušė, jis buvo kieme, o A. B. rėkė gatvėje.

10.9. Iš nukentėjusiojo A. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad kaltinamųjų iki įvykio nepažinojo. Įvykio metu pirmas į jo garažą įėjo K. T., paskui – N. B.. M. T. buvo toliau, stovėjo prie kelio, šis atėjo vėliausiai. K. T. jo paklausė, ar jis yra G. J. tėvas. Pasakė, kad yra patėvis. K. T. prašė automobilio raktų, nežino, kokiu tikslu. Tada ėjo iš garažo, pamatė, kad ateina N. B., prasibrovė pro garažo šoną, išlindo į kiemą ir pradėjo bėgti link kaimyno kiemo. Tada jam pakišo koją, jis pargriuvo ir pradėjo jį mušti. Jį vijosi dviese, trečio nematė. Taip išeina, kad vijosi K. T. ir N. B.. Nematė, kuris iš jų pakišo koją. Jam pargriuvus, jį pradėjo spardyti. K. T. į akis papurškė skysčio. Kai jį mušė, jis buvo užsidengęs galvą, jie jį spardė iš visų pusių. Dviese tikrai mušė, trečio nematė, nes visą laiką buvo užsidengęs galvą. Nepastebėjo, ar buvo trečias pribėgęs. Jį mušė gulintį ant žemės. Jis pats nesuskaičiavo, kiek smūgių jam sudavė, bet ekspertizės akte nurodytas sužalojimų skaičius. Spyrė ir į galvą, į šonus. M. T., jį pakėlęs nuo žemės, pasakė „nebijokit, neleisiu mušti“. Tada visi atėjo atgal į kiemą. Jie vėl pradėjo klausti, kur automobilio raktai. M. T. nieko nereikalavo, raktų reikalavo K. T.. Ieškoti raktų ėjo į gyvenamąjį namą, į kambarį. Radęs stalčiuje, raktelius atidavė K. T.. M. T. taip pat jį gynė ir nuo N. B., kai šis puolė, neleido N. B. eiti artyn jo. Kai parvažiavo jo žmona, jie puolė prie jos, gąsdino, buvo pasirengę mušti. Jo atžvilgiu jie išsakė visokius grasinimus : „užmušiu“, „papjausiu“, „nušausiu“ ir t. t. Po įvykio buvo visas sužalotas, patyrė didelį stresą, gydėsi, nes įvykio metu jam buvo sulaužytas danties protezas, nuskeltas dantis. Po to buvo atvažiavęs M. T., atsiprašė jo, iš dalies atlygino žalą, sumokėdamas 1 000 eurų. Pinigus paėmė, nes juos pats M. T. pasiūlė, pasakė, kad gali padėti, paremti. Įvykio metu M. T. jį apgynė ir kitų veiksmų jo atžvilgiu neatliko – jam negrasino, nebaugino, į teritoriją nesibrovė, elgėsi normaliai, jokio pykčio neturėjo. Tai, kad 2021 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu nurodė, kad kieme jį mušė visi trys buvę vyrai (pacitavus parodymus, t. 2, b.l. 125–128), paaiškino, jog nežino, kodėl taip pasakė, gal suklydo taip nurodydamas. Šiai dienai gali tvirtai pasakyti, kad M. T. jį gynė ir smurto prieš jį nenaudojo, jo nemušė ir toje situacijoje jį išgelbėjo. Jam į akis papurškė K. T., o spardė dviese, į šonus, į galvą. Jis buvo užsidengęs galvą, niekas kitas daugiau negalėjo spardyti, nes šalia jo buvo K. T. ir N. B.. Kitų asmenų šalia savęs nematė.

10.10. Iš nukentėjusiosios V. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad nuteistųjų K. T., N. B. ir išteisintojo M. T. iki įvykio nepažinojo. 2020 m. spalio 9 d. apie 20.15 val. grįžo iš darbo. Iš kiemo išsvirduliavo girtas jaunuolis – K. T., iš paskos ėjo N. B., pradėjo šaukti, kad atiduotų jiems automobilio raktelius. Ji išsigando, manė, kad jie nori paimti jos automobilį. Išsigandusi pasakė, kad jokių raktelių neduos ir pradėjo važiuoti. Įvažiavo į kiemą. Tada iš garažo išėjo jos vyras ir jai pasakė „bėk, banditai“. Ji iš pradžių nesuprato, apie ką kalba. Jai einant į namus, kai atsidarė duris, atėjo K. T. ir pradėjo šaukti, kad atiduotų raktelius. Iš pradžių jis paklausė, ar ji žino, kur yra Gedas. Tik vėliau suprato, kad jis reikalavo G. J. automobilio „Audi“ raktelių. Pradėjo grasinti, kad, jei neatiduos automobilio raktelių, tai sudegins, negalės ramiai gyventi, negalės ilgai gyventi ir pan. Ji grasinimus suprato kaip realius. Kai ji bandė įeiti į namus, K. T. norėjo jai užstoti kelią, kad neįeitų į namus, tada, nebežinodama ką daryti, ji pradėjo rėkti, rėkė isteriškai. Tada iš už kampo atėjo M. T., pačiupo K. T. už nugaros ir šį nusitempė. Ji surinko 112 ir kvietėsi pagalbą. Pirmas reikalavimus ir grasinimus išsakė K. T., o N. B. jos atžvilgiu jokių grasinimų neišreiškė, šis tik šūkaliojo, nes buvo labai girtas, tas matėsi akivaizdžiai. Buvo matyti, kad jie visi trys buvo girti, bet girčiausiais iš jų buvo N. B.. M. T. pamatė tik tada, kai šis pagriebė K. T.. Nežino, kodėl jie reikalavo automobilio raktelių. Apie sūnaus skolas nieko nežino. Tuo metu, kai ji parvažiavo, jos vyras buvo labai išsigandęs, jo veidas buvo sumuštas. Vyras, apimtas šoko, dar vaikščiojo, bet paskui jam reikėjo slaugymo, nes buvo sužalotas. Jai asmeniškai M. T. nieko nepadarė. Ji negali pasakyti, ar M. T. prisidėjo prie vyro sužalojimo. M. T. neturi jokių pretenzijų.

10.11. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo nukentėjusiųjų sūnaus V. B. parodymų matyti, kad įvykio dieną jam paskambino sunkiai kvėpuojantis tėvas, lyg būtų labai pavargęs, suprato, kad kažkas ne taip. Tada jis paprašė draugo, kad jį skubiai parvežtų namo. Kai jį parvežė, prie namų kiemo pamatė stovintį automobilį ir tris ar keturis stovinčius vyrus. Išlipęs paklausė, ką šie čia daro. Jie iš karto jam - „kas yra, gaidy“. Vienas jų rankose turėjo dujų balionėlį, o kitas – kažkokį metalinį daiktą, kurio neidentifikavo. Tada kaip tik atvažiavo draugas su kitu broliu. Manydami, jog užpuolikai aturi ginklų, savigynai pasiėmė pirmus pasitaikiusius daiktus - vamzdelius. Užpuolikų jis nesužalojo.

10.12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šie teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai paneigia prokurorės apeliacinio skundo argumentus, jog byloje esantis vaizdo įrašas neabejotinai patvirtina, kad M. T., atvykęs su pusbroliu K. T. į įvykio vietą, veikė kartu su juo kaip bendrininkas, todėl atsako už visus kartu su K. T. ir N. B. jų įvykdytais nusikalstamais veiksmais sukeltus padarinius nukentėjusiųjų A. B. ir V. B. atžvilgiu.

10.13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju M. T. veiksmuose nėra bendrininkavimo požymių, nes bendrininkavimas yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014, Nr. 2K-37-942/2015). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

10.14. Nagrinėjamu atveju, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog M. T. žinojo, kad K. T. ketina savavaldžiauti nukentėjusiųjų atžvilgiu, byloje nėra. M. T. parodymus apie tai, kad jis nežinojo apie skolos grąžinimo reikalavimą, patvirtina ir kitų nuteistųjų K. T. ir N. B. parodymai, taip pat byloje esantis vaizdo įrašas. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad į A. B. priklausantį namo kiemą užeina K. T., šiam iš paskos – N. B., o M. T. lieka prie automobilio. Vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad M. T. nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu būtų vartojęs fizinį smurtą (būtų pakišęs nukentėjusiajam koją ar jį mušęs). Priešingai, nukentėjusysis A. B. patvirtino M. T. parodymus, kad šis nukentėjusiajam negrasino, fizinio smurto jo atžvilgiu nevartojo, jo atžvilgiu elgėsi žmogiškai ir apgynė jį nuo K. T. agresyvių veiksmų, nes, pasak nukentėjusiojo, jeigu ne M. T., neaišku, kuo viskas galėjo pasibaigti. Iš nuteistojo K. T. parodymų matyti, jog kai nukentėjusysis bėgo, jis nusivijo, nukentėjusysis pargriuvo, niekas šiam kojos nepakišo, o jis kelis kartus įspyrė gulinčiam. Po to priėjęs M. T. jį atitraukė. Nukentėjusioji V. B. taip pat patvirtino, kad M. T. jai negrasino ir nieko jai nedarė, todėl jam jokių pretenzijų ji neturi. Taip pat parodė, kad M. T. apgynė ją nuo K. T., kai šis, agresyviai nusiteikęs, norėjo jai užstoti kelią, kad neįeitų į namus. Vaizdo įraše „hiv00069.mp4” užfiksuota, kaip M. T., apkabinęs per pečius nukentėjusįjį A. B., padeda jam sugrįžti į savo kiemą, taip pat išsiveda K. T. į automobilį ir išvažiuoja. Taigi byloje esantys įrodymai paneigia M. T. savavaldžiavimo faktą bei prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kad M. T. savavaldžiavo kartu su K. T. ir N. B. kaip bendrininkas, suvokdamas, ko reikalaujama ir kodėl reikalaujama iš B., taip pat suvokdamas, kad jų saugomoje teritorijoje, pastatuose lankosi neteisėtai, įsibrovimo būdu, ir norėjo taip elgtis. Byloje esantys įrodymai, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, patvirtina, jog M. T. veiksmuose nebuvo nei išankstinio susitarimo, nei staiga susiformavusios tyčios veikti nusikalstamai nukentėjusiųjų B. atžvilgiu. Tai, kad M. T. nusivijo pro jį prabėgusį nukentėjusįjį A. B., tik patvirtina, kad jis apie K. T. savavaldžiavimą nieko nežinojo – rūkydamas prie automobilio ir išgirdęs triukšmą garaže bei su juo atvykusių asmenų riksmus „gaudyk, gaudyk, gaudyk“, pamatęs pro šalį bėgantį A. B., suprato, kad garaže įvyko konfliktas, A. B. kažką negero padarė jo draugams, todėl nubėgo paskui jį.

10.16. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog M. T. veiksmuose nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, o būtent, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją). Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog M. T. kaltę patvirtina ta aplinkybė, kad šis buvo trumpam įėjęs į namą, kur, pabuvęs kelias sekundes koridoriuje, apsisuko ir išėjo prie automobilio, atmestini kaip nepagrįsti.

10.17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą pagal prokurorės apeliacinio skundo argumentus, šiuo konkrečiu atveju nenustatė BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiojo A. B. ir išteisintojo M. T. parodymuose esančių nesutapimų. Kita vertus, pažymėtina, jog prokurorė nevertino, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog įvykio metu A. B. ir M. T. buvo neblaivūs. A. B. nustatytas 1,09 prom. neblaivumas, be to, jis buvo streso būsenoje, ką patvirtina policijos pareigūnės A. B. parodymai, kad nukentėjusysis tuo metu buvo neblaivus, todėl negalėjo aiškiai nurodyti aplinkybių, kas atsitiko, mintis dėstė nerišliai. M. T. taip pat patvirtino, jog įvyko metu buvo girtas, alkoholį vartojo iki važiavimo ir važiavimo į įvykio vietą metu, K. T. ir N. B. taip pat patvirtino alkoholio vartojimo faktą. Dėl šios priežasties šių proceso dalyvių parodymuose esantys neesminiai netikslumai ir prieštaravimai nesudaro pagrindo jais abejoti, juolab, kad M. T. bei A. B. nurodytas faktines aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

10.18. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose NR. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas M. T. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos nepažeidė.

Dėl nuteistojo K. T. apeliacinio skundo argumentų

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. T. nesutinka su jam paskirta bausme ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi, neatsižvelgė į pernelyg ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Taip pat nurodo, jog teismas net nesvarstė galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, skiriant vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones.

11.1. Nuteistojo K. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės

11.2. Nuteistasis K. T. apeliaciniame skunde teigia, jog baudžiamasis procesas šioje byloje užsitęsė nepateisinamai ilgai, todėl tuo pagrindu prašo sušvelninti paskirtą jam bausmę. Teigia, kad jam buvo taikytos dvi kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – kas, K. T. manymu, nepagrįstai ilgą laiką ribojo jo galimybes išvykti į užsienį, kur būtų susiradęs darbą ir greičiau atlyginęs nukentėjusiesiems padarytą žalą.

11.3. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog, iš tikrųjų, Lietuvos teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas pripažįstami vienu iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu. Tokia praktika atitinka EŽTT jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius (1995 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93; 2001 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95; 2002 m. kovo 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99; 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morby prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 27156/02; 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje T. K. prieš Vengriją, peticijos Nr. 7660/01; 2005 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00; 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Bochev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 73481/01; 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04, ir kt.). Kita vertus, tiek EŽTT sprendimuose, tiek Lietuvos teismų praktikoje nėra suformuluota imperatyvų, kaip teisės į kuo trumpesnį bylos išnagrinėjimą pažeidimas turi būti kompensuojamas konkrečioje byloje konkrečiam nuteistajam. Šis klausimas kiekvienoje byloje sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, proceso organizavimą, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę, proceso metu nepateisinamo delsimo faktus ir pan. Tačiau teismo išvadą dėl to, ar buvo pažeista kaltinamojo teisė į kuo trumpesnį bylos išnagrinėjimą ir kaip tai turi būti kompensuojama, visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, Nr. 2K-87-942/2017, Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-189-1073/2019, Nr. 2K-255-689/2020, Nr. 2K-30-788/2023 ir kt.).

11.4. Bylos duomenimis, skirdamas bausmę K. T., pirmosios instancijos teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, K. T. asmenybę, aplinkybes, kad jis, būdamas baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 45–57), praeityje teistas 5 kartus, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą (t. 3, b. l. 165–176), neatlikęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, būdamas paleistas lygtinai dvejiems metams 17 dienų, padarė dvi naujas tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų, o kita - apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į nusikalstamų veikų pobūdį, motyvus bei padarinius, į tai, jog yra trys K. T. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat į aktyviausią K. T. vaidmenį nusikalstamos veikos padarymo metu, pagrįstai parinko laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu kiek didesnes už K. T. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytos šio bausmės rūšies vidurkį.

11.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju mažinti K. T. paskirtą bausmę dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pirmas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo K. T. įteiktas 2020 m. gruodžio 3 d. (t.3, b.l. 96–98), 2021 m. liepos 2 d., tenkinus nukentėjusiųjų atstovo advokato A. Penelio 2021 m. gegužės 25 d. prašymą, K. T. ir kitų kaltininkų veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio į BK 165 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį ir K. T. įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą. 2022 m. lapkričio 29 d. K. T. informuotas apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą (t. 6. b.l. 36). 2023 m. sausio 4 d. byla perduota Panevėžio apygardos teismui. 2023 m. liepos 3 d. baudžiamoji byla išnagrinėta priimant nuosprendį. Pažymėtina, jog šioje byloje baudžiamojo proceso trukmę daugiausia lėmė tiek nusikalstamą veiką padariusių asmenų nustatymas, tiek kaltininkams pareikštų įtarimų tikslinimas. Tokiais atvejais bylų nagrinėjimas natūraliai užtrunka dėl būtinumo ištirti bylos aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus ir užtikrinti kaltinamiesiems įstatymo garantuojamas teises susipažinti su jiems pareikštais įtarimais/kaltinimais bei pasirengti gynybai. Iš bylos medžiagos matyti, jog prie užtrukusio teisminio bylos nagrinėjimo prisidėjo ir tai, kad pagal Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą N. B. atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis. Kartu pažymėtina, kad, atsižvelgiant į K. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, minėti procesiniai suvaržymai dėl jam paskirtų švelniausių kardomųjų priemonių buvo reikalingi ir proporcingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad, priimant tokį sprendimą, buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios bausmės skyrimo taisykles, ar nebuvo vadovautasi proporcingumo ir teisingumo principais.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

11.6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tuo atveju, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi turi būti nustatyti du šios aplinkybę lengvinančios aplinkybės aspektai: pirma, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; antra, kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372-697/2017, 2K-132-976/2023). Prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023). Nuoširdus gailėjimasis paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023). Taigi, aptariama asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai teismo pripažįstama tokiais atvejais, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neatima teisės tai padaryti baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-49-976/2020, 2K-181-788/2021).

11.7. Nagrinėjamu atveju faktinėmis baudžiamosios bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nuteistasis K. T. kaltę pripažino iš dalies ir parodė, jog nesutinka tik su jam inkriminuotu turto prievartavimu (pažymėtina, kad M. T., K. T. ir N. B. pirmosios instancijos teismui buvo perduoti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, o 2023 m. gegužės 30 d. bylos nagrinėjimo metu, tenkinus prokurorės prašymą, jų veika iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 294 straipsnio 2 dalį), kita vertus, K. T. pripažįsta, kad važiavo pas A. B. paprašytas K. A. dėl skolos, pripažino, kad buvo įėjęs į vidų, kad nukritusiam A. B. sudavė smūgius, kad iki įvykio B. nepažinojo, pažinojo tik jų sūnų G. J.. Taip pat pripažįsta, jog reikalavo automobilio raktelių ir grasino V. B.. Taigi, vertinant K. T. parodymus, jis iš esmės ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, bet ir padėjo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atskleisti bendrininko N. B. veiksmus, taip pat patvirtino, kad M. T. nedalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodė kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Vien tai, jog K. T. nepripažino padaręs kaltinamajame akte nepagrįstai jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, nepaneigia jo pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų parodymų, kuriuos jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, kad jis prisipažįsta padaręs veikas, už kurias nuteistas, ir dėl jų padarymo nuoširdžiai galisi. Taip pat pažymėtina, kad K. T. atlygino dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos.

11.8. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs K. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netinkamai pritaikė įstatymą, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra keistina. Pripažintina, kad K. T. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl to pagal BK 165 straipsnio 1 dalį K. T. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė mažintina iki 8 mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė mažintina iki 2 metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, K. T. skirtina subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, K. T. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

11.9. Nuteistasis K. T. apeliaciniame skunde kelia ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė jo atžvilgiu taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytas nusikalstamas veikas, tiek ir jo asmenybę.

11.10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek fakto, tiek teisės taikymo aspektu, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas K. T. laisvės atėmimo bausmę, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas, paskirdamas už kiekvieną nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įskaitant nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, taip pat nepadarė įstatymo taikymo klaidų, bausmes bendrindamas tarpusavyje. Apeliantas nepateikia tai paneigiančių teisinių argumentų. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai, pažymi, kad K. T., praeityje būdamas 5 kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, naujas nusikalstamas veikas padarė neatlikęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl švelnesnė nei laisvės atėmimo bausmė būtų pernelyg švelni, neadekvati ir neproporcinga nuteistojo asmenybei, ja ne tik nebūtų pasiekti visi bausmės tikslai, bet taip pat būtų paneigiama teisingos bausmės paskirtis.

11.11. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, visiškai nieko nepasisakyta dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nors BK 75 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 3 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus yra susijęs su bausmės tikslais. Bausmės tikslai yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje – tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės vykdymo atidėjimu irgi siekiama tų pačių tikslų. Tiek BK 75 straipsnio 4 dalies kriterijus – numanymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023).

11.12. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo arba atlikus tik dalį bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017). Taigi, bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų – viena efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos priemonių, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Šiuo institutu, be kita ko, iš esmės sudaromos palankesnės sąlygos atlyginti žalą, kartu ir įgyvendinti teisingumo principą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019, 2K-257-495/2023).

11.13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju įstatymo nustatytų bausmės tikslų bus galima pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Su tokiomis šio teismo išvadomis sutikti negalima, kadangi jos padarytos remiantis išimtinai tik prielaidomis, bet ne byloje objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, reikšmingomis sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo.

11.14. Pirmiausia, kaip jau nustatyta šiame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antra, vertindamas nuteistojo asmenybę, šis teismas padarė absoliučiai prielaidomis pagrįstą formalią lakonišką išvadą, kad būtent realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas atitiks BK 41 straipsnyje keliamus tikslus, teisingumo principą ir yra pakankamas ne tik nubausti K. T. už dviejų nusikaltimų padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, tai yra pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad K. T. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimą ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas ketveriems metams. Be to, K. T. inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti 2020 m spalio 9 d., jam beveik trejus metus taikomos dvi kardomosios priemonės, kurių jis nepažeidė ir naujų nusikalstamų veikų nepadarė, šiuo metu dirba, užsiima tarptautiniais pervežimais Lietuvoje, vairuoja sunkvežimį, kuriuo veža Ukrainai humanitarinę pagalbą iki Lenkijos sienos, iš dalies atlygino nukentėjusiesiems turtinę žalą. Iš byloje pateiktos K. T. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis iš esmės pakeitė gyvenimo būdą: turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, darbovietėje UAB „Prima Line“ charakterizuojamas teigiamai, neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra, psichikos ir priklausomybių įskaitoje neregistruotas. Be to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog ir prieš tai taikyta probacija teigiamai veikė jo asmenybę, K. T. iš esmės pakeitė socialines nuostatas, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog ta aplinkybė, kad K. T. anksčiau teistas, neturi būti sureikšminta ir vertinama atskirai nuo kitų aplinkybių, nuteistojo pozityvus elgesys darbe ir gyvenimo būdas rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą, o realus bausmės atlikimas bei atskyrimas nuo šeimos, darbo, visuomenės, neigiamai paveiks jo socialinius ryšius. Remdamasi išdėstytais argumentais K. T. paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, atidėtinas 2 metams, paskiriant K. T. BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 metus ir 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti visą nukentėjusiesiems priteistą turtinę žalą. Taip pat K. T. vienerių metų laikotarpiui skirtina intensyvi priežiūra, įpareigojant jį neišeiti iš deklaruotos gyvenamosios vietos, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Be to, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 10 punktais, K. T. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui skirtini įpareigojimai – tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; be gydytojo paskyrimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių medžiagų ir pan.).

Dėl nuteistojo N. B. ir jo gynėjo Žygimanto Rutkausko apeliacinio skundo argumentų

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. ir jo gynėjas Ž. Rutkauskas (toliau tekste – ir apeliantai) prašo priimti N. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl N. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį teisėtumo ir pagrįstumo

12.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas N. B. veiką pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, teisės taikymo klaidų nepadarė. Kaip jau buvo minėta, BK 165 straipsniu yra saugoma vertybė – žmogaus būsto neliečiamumas. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2020 m. spalio 9 d. Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), N. B. ir K. T., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atvirai, be nukentėjusiojo A. B. žinios ir sutikimo, prieš jo valią įsibrovė į jam priklausantį gyvenamąjį namą, jo priklausinius bei saugomą būsto teritoriją ir nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę, todėl nuteistojo gynėjo argumentai, kad patekimas į gyvenamojo namo kiemo teritoriją, apelianto manymu, nebuvo užkardytas – buvo atviri vartai, todėl buvo nueita takeliu iki gyvenamojo namo ar ūkinio pastato su garažu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti, vertinant ir tai, kad dviejų visiškai nepažįstamų, girtų ir agresyviai nusiteikusių asmenų įsiveržimas į nukentėjusiesiems priklausantį kiemą ir garažą, kur tuo metu dirbo A. B., K. T. reikalavimas atiduoti skolą, priverčiantis nukentėjusįjį bėgti iš savo namų pas kaimynus, ir nukentėjusiojo sumušimas nesudaro pagrindo tokį nuteistųjų vizitą nurodytu adresu laikyti taikiu ir geranorišku.

Dėl N. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

12.2. Nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnyje, sudėtis ir jo kvalifikuojantys požymiai atskleisti nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu išsakytų argumentų nekartos.

12.3. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad N. B. veika atitinka BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tuo pačiu sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad N. B. iš anksto tarėsi su K. T. nukentėjusio A. B. atžvilgiu vartoti psichologinį ar fizinį smurtą, byloje nėra. Taip pat byloje esantys įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad N. B. įvykio metu smurtautų nukentėjusių A. B. ir V. B. atžvilgiu.

12.4. Iš nuteistojo N. B. parodymų matyti, jog jis pripažįsta, kad 2020 metų spalio 9 dieną apie 19.50 val. buvo nukentėjusiųjų kieme, o iki įvykio B. nepažinojo. Pažinojo tik K. T., M. T. nepažinojo. K. T. paprašė važiuoti kartu, sutiko važiuoti, nuvažiavo tik pakalbėti ir nieko daugiau. Apie B. skolą žinojo, nes K. T. jam sakė, kad yra skolingas žmogus ir nenori, neatiduoda skolos. Sako „važiuojam pakalbėti, tu esi vyresnis, galbūt susikalbėsi“. K. T. sakė, kad skola – apie 1 000 eurų. Kalba buvo tokia, kad žmogus yra skolingas, todėl važiuoja pakalbėti. Nuvažiavę paklausė A. B., ar žino apie skolą, šis atsakė, kad žino, bet niekas jokių skolų neatidavinės, ir išbėgo iš kiemo. Tik vėliau sužinojo, kad skolingas buvo B. sūnus. Jis pats apie skolą nieko smulkiau nežino, nei kada ji atsirado, nei dėl ko. Smurto prieš A. B. nenaudojo. Nežino, kodėl A. B. rėkė, bėgo. Nežino kas A. B. sumušė, jis buvo kieme, o A. B. rėkė už tvoros, gatvėje. Neatsimena, kaip įvykio metu sukonfliktavo su M. T..

12.5. Nuteistojo N. B. parodymus, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu vartoti smurtą, patvirtina ir liudytojo K. A. bei nuteistojo K. T. parodymai. Iš liudytojo K. A. parodymų matyti, jog jis K. T. prašė tik užvažiuoti ir pasiteirauti G. J. dėl negrąžintų pinigų. Su K. T. nebuvo jokio susitarimo dėl automobilio išreikalavimo. Apie tai, kas įvyko, K. T. nieko daug nepasakojo, tik pasakė „prisidirbau“. Nebuvo jokios kalbos apie atsilyginimą dėl tos skolos išreikalavimo. Iš nuteistojo K. T. parodymų matyti, kad jis prašė N. B. tik pašnekėti dėl skolos ir automobilio. Nei M. T., nei N. B. A. B. nemušė.

12.6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas „hiv00068.mp4“ patvirtina N. B. ir K. T. parodymus bei paneigia nukentėjusiojo A. B. parodymus, kad jį kartu su K. T. mušė ir N. B.. Iš peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu, kai nukentėjusįjį nusivijo M. T. ir K. T. ir po to, kai už tvoros girdisi galimai mušamo A. B. dejonės, N. B. buvo kieme ir prie jų dėl savo girtumo svirduliuodamas nuėjo paskutinis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas N. B. kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo grindė tik prielaidomis, grįstomis prieštaringais nukentėjusiojo A. B. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš pirmosios instancijos teismo posėdyje pacituotų 2021 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu A. B. parodymų matyti, kad jis iš pradžių tvirtino, kad jį mušė visi trys (K. T., M. T. ir N. B.) (t. 2, b.l. 125–128). Vėliau teismo posėdyje A. B. pakeitė savo parodymus bei nurodė, kad jį vijosi dviese, trečio nematė. Pasak nukentėjusiojo, taip išeina, kad vijosi K. T. ir N. B.. Nematė, kuris iš jų pakišo koją. Jam pargriuvus, jį pradėjo spardyti. K. T. papurškė skysčio jam į akis. Kai jį mušė, jis buvo užsidengęs galvą, jie jį spardė iš visų pusių. Dviese tikrai mušė, trečio nematė, nes visą laiką buvo užsidengęs galvą. Nepastebėjo, ar buvo trečias pribėgęs. Jį mušė gulintį ant žemės. Jis buvo užsidengęs galvą, niekas kitas daugiau negalėjo spardyti, nes šalia jo buvo K. T. ir N. B.. Kitų asmenų šalia savęs nematė. Taigi iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad jis nematė, kas jam pakišo koją ir neteisingai nurodė, kad jį vijosi K. T. ir N. B.. Pažymėtina, jog įvykio metu nukentėjusysis taip pat buvo neblaivus, jam nustatytas 1,09 prom. girtumas. Pasak nukentėjusiojo, jam parkritus K. T. papurškė skysčio į akis, jis užsidengė veidą rankomis, todėl negalėjo matyti, kas iš tikrųjų jį spardė, todėl iš pradžių teigė, kad jį spardė trise, paskui nurodė, kad tikrai mušė dviese, toliau darė prielaidą, jeigu jo nemušė M. T., reiškia mušė N. B.. Taigi, vien šiuo nukentėjusiojo A. B. spėjimu remiantis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad N. B. nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, ir N. B. veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose NR. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.).

12.7. Nagrinėjamu atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių N. B. smurto vartojimo faktą. Nukentėjusioji V. B. taip pat patvirtino, kad N. B. jos atžvilgiu jokių grasinimų neišreiškė, jis tik šūkaliojo, nes buvo labai girtas, tas matėsi akivaizdžiai. Buvo matyti, kad jie visi trys buvo girti, bet girčiausiais iš jų buvo N. B.. Taip pat nėra įrodymų, kad K. T., smurtaudamas prieš A. B., veikė vieninga tyčia su bendrininku N. B.. Priešingai, be kitų paminėtų įrodymų, iš N. B. parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad jis dėl girtumo sunkiai orientavosi aplinkoje bei sunkiai suvokė tiek savo, tiek bendrininko K. T. veiksmus. Išgirdęs, kad K. T. grasina A. B., klausdamas: „nori gyventi?“, puolė K. T. – stumdė pastarąjį ir smūgiavo, o po to susimušė su M. T.. Šie įrodymai patvirtina, kad tarp bendrininkų (K. T. ir N. B.) nebuvo jokio išankstinio susitarimo prieš nukentėjusįjį A. B. vartoti psichologinį ar fizinį smurtą, todėl sutiktina su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad K. T., savavaldžiavimo metu prieš nukentėjusįjį A. B. panaudodamas psichologinį ir fizinį smurtą, peržengė susitarimo su N. B. ribas (vykdytojo ekscesas). Nuteistojo versija, kad psichinės ir fizinės prievartos nukentėjusių atžvilgiu jis nenaudojo, išnaudojus visas galimybes, nepaneigta. N. B. negali atsakyti už bendrininko K. T. veiksmus, kuriais buvo peržengtos susitarimo su N. B. ribos. Todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas N. B. veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), ir, eliminavus aplinkybes, kad N. B. nukentėjusiųjų A. B. ir V. B. atžvilgiu vartojo psichinį ir fizinį smurtą, N. B. veika iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 294 straipsnio 1 dalį.

12.8. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nusikalstama veika įvykdyta šiomis aplinkybėmis: N. B. ir K. T. 2020 metų spalio 9 dieną apie 19.50 val. Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atvirai, be nukentėjusiojo A. B. žinios ir sutikimo, prieš jo valią įsibrovė į jam priklausantį gyvenamąjį namą, jo priklausinius bei saugomą būsto teritoriją ir, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę. Turėdami tikslą reikalauti G. J. 1000 Eur dydžio skolos K. A. grąžinimo, K. T. ir N. B. be savininko leidimo atėjo į A. B. priklausančią saugomą būsto teritoriją – kiemą bei jame esantį ūkinį pastatą, kur tuo metu buvo A. B., kur K. T. panaudojo A. B. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra pakeltu tonu reikalavo skolos grąžinimo ir grasino netrukus pavartoti fizinį smurtą, tokiu būdu kartu su N. B. sukūrė A. B. bauginančią aplinką reikalaujant skolos gražinimo. Po to, A. B. išsigandus smurto ir pabėgus iš savo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, K. T. jį nusivijo ir nenustatytam asmeniui pargriovus gatvėje nukentėjusįjį A. B. ant žemės, K. T. pastarajam į akis papurškė nenustatyto skysčio, spardė kojomis ir sudavė rankomis ne mažiau kaip 18 kartų gulinčiam A. B. į įvairias kūno vietas, taip A. B. padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies srityje, kaktoje, krūtinėje, pilvo sienoje, kairio juosmens srityje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruvą burnos ertmės gleivinėje su viršutinio dešinio ketvirto danties vainiko lūžiu (netekimu), ir nežymiai sutrikdė A. B. sveikatą. Po to parsivedus A. B. atgal į jo kiemą, kur būnant visiems kieme K. T. reikalavo už minėtą skolą atiduoti automobilį AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko nukentėjusysis A. B., būdamas įbaugintas ir keletą kartų K. T. grasinamas būti užmuštas, K. T. lydimas ėjo į savo gyvenamąjį namą ieškoti automobilio raktelių, juos rado ir atidavė K. T., po ko K. T. išėjo į kiemą ir pabandė atrakinti turimais rakteliais automobilį AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobiliui neatsirakinus, K. T. vėl grasinant fiziniu susidorojimu A. B. bei grasinant tuo metu į namus grįžusiai nukentėjusiajai V. B. fiziniu susidorojimu, iš V. B. K. T. reikalavo jiems perduoti automobilį AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip tęsė bendrininkų grupėje savavaldžiavimo veiksmus ir tokiais veiksmais padarė didelės žalos A. B. ir V. B. teisėms.

12.9. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-236-648/2020 ir kt.).

12.10. Kita vertus, BPK 255 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020).

12.11. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

12.12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kai teismas šalina iš kaltinimo tam tikras faktines aplinkybes ar perkvalifikuoja nusikalstamą veiką ne savo iniciatyva, bet atsižvelgdamas į kaltinamojo ar jo gynėjo teismo proceso metu ar apeliaciniame skunde pateiktą prašymą ir (ar) argumentus, išankstinis proceso dalyvių įspėjimas apie galimą kaltinimo keitimą praranda savo teisinę reikšmę teisei į gynybą užtikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, 2K-7-66-788/2022). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos perkvalifikavimo klausimą sprendė nuteistojo N. B. ir jo gynėjo apeliacinio skundo kontekste, kuriame, be kita ko, nuteistasis ir jo gynėjas prašė jį (N. B.) išteisinti, nes, apeliantų įsitikinimu, N. B. nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Taigi, toks faktinių aplinkybių keitimas apeliacinės instancijos teisme, nėra procesinis netikėtumas nei nuteistajam, nei kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Tiek nuteistasis, tiek ir kiti nagrinėjimo teisme dalyviai apeliacinio proceso metu turėjo galimybę išsakyti teisinius argumentus dėl galimai kaltinime keistinų faktinių aplinkybių ir tokiu keitimu nebuvo pasunkinta nuteistojo teisė į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-194-719/2023). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. B. veikos perkvalifikavimas iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 1 dalį, apie tokią galimybę nuteistajam iš anksto nepranešus, nagrinėjamu atveju nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistojo teisė į gynybą nėra suvaržyta ir jo teisinė padėtis nėra pabloginta.

Dėl N. B. paskirtos bausmės

12.13. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Skirdamas N. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad N. B. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas. Apeliantai šią aplinkybę ginčija. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog N. B. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad N. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jo teistumas nebuvo išnykęs. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad paskutinį kartą N. B. yra nuteistas Panevėžio m. apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, bei 1355 Eur dydžio bauda, 2019 m. balandžio 10 d. N. B. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro (t. 4, b.l. 98). Pagal BK 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Atkreiptinas dėmesys, kad N. B. buvo nuteistas ne tik laisvės atėmimu, bet ir 1355 Eur dydžio bauda. Teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutartimi neišieškota 677 eurų dydžio baudos dalis buvo pakeista į 107 (vieno šimto septynių) valandų trukmės viešuosius darbus, įpareigojant N. B. šiuos viešuosius darbus atlikti per 4 (keturis) mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį išdirbant po 30 (trisdešimt) valandų nemokamų viešųjų darbų visuomenės labui. Nuteistasis N. B. paskirtą jam bausmę – baudą, pakeistą viešaisiais darbais, atliko 2018 m. gruodžio 10 d. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Taigi, N. B. teistumas realiai išnyko tik 2021 m. gruodžio 10 d., o jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė 2020 m. spalio 9 d., tai yra būdamas recidyvistas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

12.14. Pažymėtina, kad N. B. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams, kas nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja bausmės paskirčiai, vertinant ir tai, kad, perkvalifikavus N. B. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 1 dalį, tai yra iš apysunkio nusikaltimo (BK 11 straipsnio 4 dalis) į nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis), BK 294 straipsnio 1 dalies sankcija, lyginant su BK 294 straipsnio 2 dalimi, yra švelnesnė ir numato padariusiam šią veiką asmeniui alternatyvias bausmes – baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat keistina. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas N. B. bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, kurios yra priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 4, b. l. 132–133), taip pat nėra duomenų, kad būtų registruotas Psichikos ir priklausomybių įskaitoje, yra trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, jog atlikęs bausmę jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą bei įvertinus nuteistąjį charakterizuojančias ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo antraeilį vaidmenį, N. B. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis – bauda, nustatant jos dydį mažesnį už šių straipsnių sankcijose nustatytą šios bausmės rūšies vidurkį (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kolegijos nuomone, tokia bausmės rūšis (bauda) yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

13. 2024 m. birželio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas nukentėjusių atstovo A. Penelio prašymas priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiosios V. B. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas 300 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

13.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės, ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-188-628/2021, 2K-19-697/2022, 2K-26-1073/2024 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nusprendus prokurorės apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti M. T. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą, o nuteistųjų K. T. ir N. B. apeliacinius skundus tenkinant iš dalies, tačiau nusprendus, jog pastarieji nukentėjusiųjų atžvilgiu įvykdė nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso metu nukentėjusiųjų turėtos 300 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti išieškotinos solidariai iš nuteistųjų K. T. ir N. B.. Atstovavimo išlaidos yra pagrįstos PVM sąskaita faktūra ir jos pagrindu atliktą mokėjimą patvirtinančiu banko išrašu, išlaidų dydis atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo N. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, dėl nuteistiesiems K. T. ir N. B. paskirtų bausmių pakeisti.

N. B. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 200 MGL dydžio (10 000 Eur) baudą.

N. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti 150 MGL dydžio (7 500 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti N. B. galutinę subendrintą bausmę – 200 MGL dydžio (10 000 Eur) baudą.

Nustatyti, kad paskirtą baudą N. B. turi sumokėti per 24 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pripažinti esant K. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

K. T. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti laisvės atėmimą 8 mėnesiams.

K. T. už nusikatamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam K. T. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu K. T. paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir paskirti K. T. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, K. T. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 metus ir 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti visą nukentėjusiesiems priteistą turtinę žalą.

K. T. vienerių metų laikotarpiui skirti intensyvią priežiūrą, įpareigojant jį neišeiti iš deklaruotos gyvenamosios vietos, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 10 punktais, K. T. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui skirti įpareigojimus – tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; be gydytojo paskyrimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų K. T. ir N. B. V. B. naudai 300 Eur atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Liepienės apeliacinį skundą atmesti.