Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dangė“ patikslintą ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

13. Apeliantė (atsakovė) su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – notarine tvarka patvirtintų liudytojos J. P. 2023 m. balandžio 26 d. parodymų kopiją, ieškovės pareiškimą dėl įstojimo į bylą suinteresuotu asmeniu civilinėje byloje Nr. e2FB-545-723/2023, ieškovės atsiliepimą į pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. e2FB-545-723/2023.

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės (atsakovės) pateiktais naujais įrodymais, prieina prie išvados, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, o juose nurodyti duomenys nėra reikšmingi, vertinant apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (jie nei patvirtina, nei paneigia reikšmingas bylai aplinkybes). Be to, civilinės bylos Nr. e2FB-545-723/2023 duomenys yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, todėl, esant poreikiui, teismas su jais gali susipažinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina apeliantės (atsakovės) pateiktų naujų įrodymų.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

18. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovei dėl piniginių lėšų priteisimo nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

19. Byloje nustatyta, kad ieškovė į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliko penkiolika mokėjimo pavedimų (2010 m. rugpjūčio 10 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 12 d. (2 pavedimai), 2010 m. spalio 20 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 20 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 23 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 25 d. (2 pavedimai), 2010 m. rugpjūčio 30 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 6 d. (3 pavedimai), 2010 m. rugsėjo 9 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 10 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 16 d. (1 pavedimas), 2010 m. spalio 1 d. (1 pavedimas)), kiekvienąkart pervesdama po 12 500 Eur. Kai kuriuose pavedimuose nurodyta, kad tai – trumpalaikė paskola, o kituose nurodytas atliekamo mokėjimo eilės numeris. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų grąžinusi ieškovei nurodytais pavedimais pervestas pinigines lėšas, nėra ir įrodymų, jog atsakovė turėjo teisėtą pagrindą šias lėšas gauti negrąžintinai.

20. Ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00149-17 metu gautoje 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad atsakovė 153 000 Lt (44 311,86 Eur) sumokėjo SEB lizingui, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už UAB „Dangė“, ir 9 708,17 Lt (2 811,68 Eur) sumokėjo ūkio subjektams, mokėjimo nurodymuose įrašydama „už UAB „Dangė“.

21. Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, 2022 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės priteisti 140 376,46 Eur skolą (187 500 Eur – 47 123,54 Eur), 29 970,37 Eur palūkanas už naudojimąsi paskola ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.

22. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavęs, kad ieškovė neįrodė paskolos teisinių santykių fakto, ieškinį patenkino taikydamas nepagrįsto praturtėjimo institutą.

23. Apeliantė (atsakovė), kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad: 1) ieškovei ieškinyje nurodžius aplinkybes, patvirtinančias paskolos teisinių santykių egzistavimą, teismas neturėjo pagrindo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip nepagrįsto praturtėjimo; 2) piniginės lėšos buvo pervestos ne atsakovei asmeniškai, o sutuoktiniui A. M. pagal jo ir ieškovės sudarytą paskolos sutartį; 3) dalis gautų piniginių lėšų buvo pervesta sutuoktiniui A. M., kita dalis pervesta tretiesiems asmenims sutuoktinio asmeninėms prievolėms įvykdyti, dar kita dalis – tretiesiems asmenims ieškovės prievolėms įvykdyti; 4) ieškovė atsakovei buvo skolinga 100 000 Lt, todėl ši suma negalėjo būti priteista iš atsakovės; 5) ieškinys pareikštas praleidus 5 metų senaties terminą, taikomą reikalavimui dėl palūkanų, todėl palūkanos ieškovei priteistos nepagrįstai.

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškinio reikalavimo ribų (ne)peržengimo

24. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau byloje nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, todėl ieškinį patenkino nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu ir ieškovei iš atsakovės priteisė be teisinio pagrindo140 376,46 Eur sumą.

25. Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog atsakovė nepagrįstai praturtėjo, nepagrįstas praturtėjimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

26. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

27. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius (pvz., ne paskolos, o investavimo, jungtinės veiklos, bendros nuosavybės kūrimo ar kt.) ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).

28. Pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia tiek ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, tiek atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje pareiškė reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, taigi ieškovė, vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, turėjo įrodyti, kad pinigai atsakovei perduoti kaip paskola ir kad atsakovė įsipareigojo juos grąžinti. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 187 500 Eur ieškovė atsakovei pervedė į sąskaitą banke, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „trumpalaikė paskola“ arba nurodydama atliekamo mokėjimo eilės numerį, tačiau atsakovė neigia, jog pinigai jai pervesti kaip ieškovės suteiktos paskolos dalykas.

30. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).

31. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, tačiau byloje nustatytas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikavo kitaip ir patenkino reikalavimą kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, atsakovei neįrodžius sutartinio teisinio pagrindo gauti iš ieškovės 140 376,46 Eur sumą.

32. Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota, joje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą).

33. Taigi bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jeigu atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą ir kt.).

34. Jau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė laikėsi pozicijos, jog ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti ieškovei. Taigi faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė savo materialųjį teisinį reikalavimą priteisti iš atsakovės 140 376,46 Eur sumą, buvo siejamas su šalių paskolos teisiniais santykiais. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankrutuojančios ieškovės vardu ieškinį pareiškė nemokumo administratorė, kuri nėra tiesioginė ginčo teisinių santykių dalyvė – ji nedalyvavo nei susitariant dėl ginčo piniginių lėšų išmokėjimo atsakovei, nei išmokant šias lėšas. Ieškovės nemokumo administratorė, formuluodama ieškinio dalyką ir pagrindą, rėmėsi dalyje bankinių pavedimų nurodyta mokėjimų paskirtimi („trumpalaikė paskola“), todėl turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Kita vertus, pažymėtina tai, kad, nors ieškovė nurodė tarp šalių buvusius paskolos teisinius santykius (duomenų apie kitokio pobūdžio ieškovės ir atsakovės teisinius santykius nemokumo administratorė neturėjo), jos tikslas buvo įrodyti egzistuojančią atsakovės pareigą grąžinti pinigus (nesvarbu, ar kylančią iš paskolos teisinių santykių, ar nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu). Pabrėžtina tai, kad pati atsakovė, kuri yra tiesioginė ginčo teisinių santykių dalyvė ir kuriai yra geriausiai žinomos piniginių lėšų pervedimo jai aplinkybės bei šių lėšų gavimo pagrindas, byloje įrodinėjo ne tik tai, kad jos ir ieškovės dėl ginčo lėšų nesiejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau ir tai, kokiais teisiniais pagrindais jai buvo pervestos šios piniginės lėšos, t. y. teigė, jog ginčo lėšas iš ieškovės gavo kaip atsakovės ieškovei suteiktos paskolos grąžinimą, taip pat kaip atsakovės sutuoktiniui ieškovės suteiktos paskolos pervedimą į jos sąskaitą.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė byloje įrodinėjo, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, tačiau atsakovei šioje konkrečioje byloje nebuvo apribotos galimybės įrodinėti kitus ginčo piniginių lėšų pervedimo ir gavimo pagrindus. Jau nurodyta, kad nepagrįsto instituto taikymo atveju pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka būtent atsakovui. Atsakovė šiuo atveju tiek duodama paaiškinimus, tiek teikdama į bylą įrodymus siekė įrodyti, kad ginčo piniginės lėšos jai buvo pervestos kaip atsakovės ieškovei suteiktos paskolos (100 000 Lt) grąžinimas, taip pat kad į jos sąskaitą buvo pervestos sutuoktiniui ieškovės suteiktos paskolos lėšos, t. y. pati neigė paskolos gavimo iš ieškovės faktą ir įrodinėjo, jog ginčo lėšos jai buvo pervestos kitais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji teismo procese neturėjo galimybės gintis nuo reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo ir teikti teismui paaiškinimų, vertinami kaip nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų aplinkybių, nei tos, kuriomis grindė savo atsikirtimus pirmosios instancijos teisme, taip pat kitų ginčo piniginių lėšų gavimo pagrindų, nei tie, kuriuos buvo nurodžiusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

36. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, prieina prie išvados, kad, ieškovei šiuo konkrečiu atveju neįrodžius esminių paskolos sutarties sąlygų (CK 6.870 straipsnis), tačiau nustačius ginčo lėšų pervedimo atsakovei faktą, įvertinus atsakovės atsikertant į ieškinį nurodytas ginčo lėšų gavimo aplinkybes, o atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių teisinį pagrindą gauti ginčo lėšas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (CK 6.237 straipsnis). Pagal ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą bei atsakovės atsikirtimus į ieškinio reikalavimus toks teisinis ginčo kvalifikavimas neišėjo iš bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas priklauso ne šalių, o teismo kompetencijai, taip pat į byloje pateiktų procesinių dokumentų, teismo posėdyje ginčo šalių duotų paaiškinimų turinį, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišėjo už ieškinio ribų, patenkinęs ieškovės reikalavimą kitu nei ieškinyje nurodytas teisiniu pagrindu. Kadangi pirmosios instancijos teismas vertino tik šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes bei neperžengė ieškovės reikalavimo, į kurį atsakovė turėjo visas procesines galimybes pateikti atsikirtimus, ribų, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šioje byloje priėmė siurprizinį sprendimą tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Atsakovei buvo suteikta galimybė pirmosios instancijos teismo proceso metu pateikti įrodymus ir teikti paaiškinimus dėl šalis siejusių santykių pobūdžio ir jų kvalifikavimo (šia galimybe atsakovė naudojosi, įrodinėdama kitus ginčo piniginių lėšų gavimo teisinius pagrindus), kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas).

37. Atsakovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų civilinėse bylose Nr. e3K-3-259-381/2021 ir Nr. 3K-3-403-611/2017, nes kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, patvirtinančiomis paskolos teisinių santykių egzistavimą (taip yra nagrinėjamoje byloje), teismas neturi teisės nurodytų teisinių santykių kvalifikuoti kaip nepagrįsto praturtėjimo, nes taip parenkamas kitas civilinių teisių gynimo būdas ir peržengiamos ieškinio ribos, todėl šiuo atveju ieškinys negalėjo būti patenkintas.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

39. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016).

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodytos kasacinio teismo nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Pastebėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. e3K-3-259-381/2021 ir Nr. 3K-3-403-611/2017 ieškinius dėl paskolos grąžinimo reiškė tiesioginės ginčo santykio šalys (pinigus perdavę asmenys), kurioms yra (turi būti) geriausiai žinomos konkrečių santykių atsiradimo aplinkybės, sutartinių teisinių santykių pobūdis, todėl joms neįrodžius esminių paskolos sutarties sąlygų (CK 6.870 straipsnis) ieškiniai šiuo pagrindu buvo atmesti. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinį pareiškė bankrutuojančiai ieškovei atstovaujanti nemokumo administratorė, kuri nebuvo ir nėra tiesioginė ginčo teisinių santykių dalyvė, ji nedalyvavo nei susitariant dėl ginčo piniginių lėšų išmokėjimo atsakovei, nei išmokant šias lėšas. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė (jos atstovė) teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti faktinių aplinkybių, susijusių su piniginių lėšų perdavimu atsakovei, buvusių susitarimų turinio dėl paskolos suteikimo, grąžinimo terminų, paskolos suteikimo paskirties (tokie duomenys ieškovės atstovei nėra ir negali būti žinomi). Ieškovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo (kaip paskolos) suformulavimą nulėmė dalyje ginčo lėšų pervedimo atsakovei dokumentų nurodyta mokėjimų paskirtis („trumpalaikė paskola“). Atsižvelgiant į tai, pirmiau įvardytos kasacinio teismo nutartys nelaikytinos teismo precedentais nagrinėjamoje byloje ir jomis nesivadovaujama.

Dėl turto gavimo teisinio pagrindo (ne)egzistavimo

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

42. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

43. Atsakovė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ginčo piniginės lėšos buvo pervestos ne jai asmeniškai, o jos sutuoktiniui A. M. pagal jo ir ieškovės sudarytą 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, ir jis pinigų dalį panaudojo atlikdamas mokėjimus už ieškovę, taip sumažindamas savo skolos bendrovei likutį, pervedė tretiesiems asmenims arba sau pačiam į savo asmeninę sąskaitą. iš 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvados 9 priedo matyti, kad atsakovė pinigines lėšas A. M. (iš viso – 356 307 Lt) pervedė per kelias dienas nuo įskaitymo į jos sąskaitą dienos. Specialisto išvados 9 priedo 22–33 eilutėse mokėjimo paskirtis nurodyta „lėšų pervedimas į sąsk. (duomenys neskelbtini) LTL, iš Dangės pinigų gautų iš Vokiškos sąsk.“. Ši aplinkybė, anot atsakovės, pagrindžia tai, kad ji nurodytas pinigų sumas pervedė savo sutuoktiniui, todėl negalima laikyti, jog atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita. Be to, iš gautų lėšų atsakovė už A. M. pervedė 40 000 Lt M. P. ir 20 000 Lt J. P., t. y. atsakovė tretiesiems asmenims už A. M. asmenines prievoles iš gautų pinigų pervedė 60 000 Lt (specialisto išvados 9 priedo 20, 21 eilutės). Taip pat įvairiems ūkio subjektams atsakovė už ieškovę pervedė 162 708,17 Lt (specialisto išvados 7 psl., specialisto išvados 9 priedo 18 eilutė).

44. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė UAB „Dangė“ ir A. M. 2007 m. sausio 10 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Dangė“ suteikė A. M. 9 500 000 Lt dydžio paskolą 25 metų laikotarpiui. UAB „Dangė“ direktorius A. M. 2010 m. rugpjūčio 10 d. priėmė įsakymą, kuriuo įsakė pervesti paskolos A. M. dalį, sudarančią 187 500 Eur, į R. M. sąskaitą iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagal A. M. poreikį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pripažino negaliojančia UAB „Dangė“ ir A. M. 2007 m. sausio 10 d. sudarytą paskolos sutartį, taikė restituciją ir iš A. M. priteisė 2 441 550,67 Eur negrąžintą paskolą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą palikto nepakeistą. Nagrinėjant pastarąją bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčo dėl to, kad piniginės lėšos pagal ginčijamą paskolos sutartį buvo pervestos A. M.. A. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad „negrąžintos paskolos balansas turėtų būti skaičiuojamas nuo gautų pinigų į paskolos gavėjo sąskaitą pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį dienos, t. y. nuo 2007 m. sausio 15 d. ir 2007 m. sausio 17 d., kai sutartyje numatytos paskolos lėšos buvo pervestos į paskolos gavėjo sąskaitą“. Taigi, nagrinėjant ginčą dėl 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutarties nuginčijimo, A. M. patvirtino, kad visą pinigų sumą gavo į savo sąskaitą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 15 d. ir 2007 m. sausio 17 d.

45. Be to, aplinkybę, kad UAB „Dangė“ 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutarties pagrindu į A. M. sąskaitą pervedė visą paskolintą sumą, patvirtina į bylą pateikta 2020 m. spalio 29 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog UAB „Dangė“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad 2007 m. sausio 15 d. į A. M. sąskaitą buvo pervesta 500 000 Lt, o 2007 m. sausio 17 d. pavedimu pervesta 9 000 000 Lt. Specialisto išvadoje pažymima ir tai, kad UAB „Dangė“ buhalterė S. Š. 2017 m. gruodžio 21 d. apklausos protokole nurodė, jog „2007 m. pradžioje A. M. man pateikė 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį dėl 9 500 000 Lt ir nurodė atlikti pavedimą. Buhalterinėje apskaitoje įforminau paskolos mokėjimą A. M.. Buvo padaryti įrašai didžiojoje knygoje ir paskola apskaityta kaip kitas finansinis turtas“. UAB „Dangė“ direktorius A. M. 2018 m. vasario 27 d. liudytojo apklausos protokole nurodė, kad „2007 m. sausio 10 d. aš, kaip fizinis asmuo, akcininkų sprendimu iš įmonės pasiskolinau 9 500 000 Lt. Mokėjimai atlikti bankiniais pavedimais į mano asmenines sąskaitas bankuose“.

46. Pastebėtina ir tai, kad kai kuriuose ginčo mokėjimo pavedimuose nurodyta, jog tai – trumpalaikė paskola, o kituose nurodyti atliekamo mokėjimo eilės numeriai, t. y. mokėjimo pavedimuose nėra jokių duomenų, jog pavedimai būtų atlikti 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutarties ir (ar) UAB „Dangė“ direktoriaus A. M. 2010 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo pagrindu ar kad ginčo piniginės lėšos skirtos būtent A. M.. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskolos sutartis sudaryta 2007 m. sausio 10 d., o ginčo mokėjimo pavedimai į atsakovės sąskaitą atlikti laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. spalio 4 d.

47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog paskolos suteikimas A. M. pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį nesusijęs su pinigų pervedimais atsakovei 2010 metais ir paneigia atsakovės argumentus, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Dangė“ direktoriaus A. M. įsakymo pagrindu paskolos dalis (187 500 Eur) pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį buvo pervesta į R. M. sąskaitą vykdant 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį.

48. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ginčo piniginės lėšos atsakovei buvo pervestos ne pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, sudarytą jos sutuoktinio A. M. ir UAB „Dangė“, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-499-524/2017 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir iš A. M. priteista 2 441 550,67 Eur, o Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1156-479/2018 iš A. M. yra priteista 1 217 000 Eur daikto praradimo nuostolių, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Nurodyti teismų sprendimai ir iš A. M. priteistos sumos nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

49. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ji pinigines lėšas (iš viso – 356 307 Lt) pervedė A. M. per kelias dienas nuo įskaitymo į jos sąskaitą dienos, mokėjimo paskirtyje nurodydama „lėšų pervedimas į sąsk. (duomenys neskelbtini) LTL, iš Dangės pinigų gautų iš Vokiškos sąsk.“, taip pat iš gautų lėšų už A. M. pervedė 40 000 Lt M. P. ir 20 000 Lt J. P., nepaneigia pirmiau padarytų išvadų, jog ieškovės piniginės lėšos į atsakovės sąskaitą buvo pervestos ne pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, ir niekaip nepagrindžia šių lėšų gavimo teisinio pagrindo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atsakovė, gavusi ginčo pinigines lėšas iš ieškovės, jomis disponavo savo nuožiūra, taigi galėjo jas tiek perleisti savo sutuoktiniui, tiek įvykdyti sutuoktinio asmenines prievoles tretiesiems asmenims, o toks lėšų perleidimas lemia atsakovės ir jos sutuoktinio tarpusavio prievolių atsiradimą, tačiau neturi jokios įtakos atsakovės ir ieškovės tarpusavio teisiniams santykiams.

50. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ji įvairiems ūkio subjektams už ieškovę pervedė 162 708,17 Lt, jau yra įvertinta, ieškovė dėl šios sumos nereiškė ieškinio reikalavimų, t. y. atsakovei pervestos piniginių lėšų dalies, kuri vėliau buvo panaudota ieškovės interesais, ieškovė neprašė priteisti (44 311,86 Eur atsakovė panaudojo sumokėdama SEB lizingui, paskirtyje nurodydama mokėjimo paskirtį „už UAB „Dangė“, ir 2 811,68 Eur panaudojo mokėdama ūkio subjektams, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už UAB „Dangė“), pripažindama lėšų dalies panaudojimą ieškovės interesais.

51. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovė iki lėšų pervedimo 2010 metais jai buvo skolinga 100 000 Lt. Šią aplinkybę įrodo 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvados 9 priedo 3 eilutė, kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktas banko sąskaitos išrašas. Ši skola, anot atsakovės, yra pagrįsta, todėl negalėjo būti priteista ieškovei.

52. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi tai, kad atsakovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, pagrindžiančių 100 000 Lt pervedimo ieškovei teisinį pagrindą, t. y. kad tai – atsakovės ieškovei suteikta paskola (pvz., paskolos sutarties ar pan.). Iš byloje esančios specialisto išvados ir mokėjimo nurodymo matyti, kad mokėjimas atliktas 2008 m. liepos 4 d. kaip „lėšų pervedimas“, o ne paskola. Pastebėtina ir tai, kad ieškovei ginčo mokėjimo nurodymais išmokant lėšas atsakovei, mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, jog tai – paskolos grąžinimas, priešingai, nurodyta, jog tai – „trumpalaikė paskola“ arba nurodytas tik atliekamo mokėjimo eilės numeris. Atsakovė šiuo atveju byloje neįrodė (neįrodinėjo) nei paskolos ieškovei suteikimo fakto, nei jos grąžinimo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias lėšas priteisė ieškovei iš atsakovės.

53. Atsakovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad ji gautus pinigus perdavė sutuoktiniui, taip pat pervedė įvairiems ūkio subjektams už ieškovę ir (ar) įvykdė prievoles už savo sutuoktinį tretiesiems asmenims, taigi šiuo atveju egzistuoja CK 6.241 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos.

54. Pagal CK 6.241 straipsnio 2 dalį, kai asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, skirtus trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jų gauti, ir tuos pinigus jam perduoda, tai toks asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti pinigus, jeigu įrodo, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti, ir kad negalėjo jų perduoti turinčiam teisę trečiajam asmeniui.

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.241 straipsnio 2 dalį ir atleisti atsakovę nuo pareigos grąžinti pinigus, nes atsakovė neįrodė, kad gautos ginčo piniginės lėšos buvo skirtos jos sutuoktiniui pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį (CPK 12, 178 straipsniai).

56. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė, nors ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl susiklosčiusių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo, tačiau apeliaciniame skunde remiasi CK 6.241 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia turtą, kurio negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo, taip patvirtindama, jog ginčo pinigines lėšas ji gavo be teisinio pagrindo.

Dėl senaties termino taikymo reikalavimui priteisti palūkanas

57. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nemokumo administratorė apie ieškovės sąskaitą Vokietijos Respublikoje sužinojo 2015 m. vasario 19 d., taigi nuo tos dienos skaičiuotinas 5 metų ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 2020 m. vasario 19 d. Ieškinys buvo pareikštas 2022 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidus 5 metų ieškinio senaties terminą, todėl, anot atsakovės, palūkanos ieškovei negalėjo būti priteistos.

58. CK 1.125 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

59. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį pagal bendrąją taisyklę atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

60. Prievolė mokėti palūkanas yra piniginė prievolė, šios prievolės nevykdymas (savo pobūdžiu) reiškia tęstinį kreditoriaus teisės gauti pinigus pažeidimą, t. y. toks kreditoriaus teisės pažeidimas vyksta kiekvieną dieną. Dėl to ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti pradžios momentui nustatyti taikytina specialioji (CK 1.127 straipsnio 1 dalies požiūriu) teisės norma, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią, jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Toks materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo, aiškinimas atsispindi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Vadinasi, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti prasideda kiekvieną palūkanų nesumokėjimo dieną. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovė turi teisę gauti palūkanas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos.

61. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, priešingai negu nurodo atsakovė, taikydamas ieškinio senatį, t. y. palūkanas ieškovei priteisdamas už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

62. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, tinkamai, atsižvelgęs į faktinį reikalavimo pagrindą, kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir neperžengė ieškinio reikalavimo ribų, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

63. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

64. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

65. Ieškovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų jai priteisimo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.