Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dangė“ atstovui advokatui Tomui Juodžiui, atsakovės R. M. atstovui advokatui Algimantui Šindeikiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dangė“ patikslintą ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Ieškovė neturi duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi paskolą ieškovei, tačiau 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00149-17 nustatyta, kad ieškovei išmokėjus paskolą atsakovė: 1) 153 000 Lt (44 311,86 Eur) panaudojo sumokėdama SEB lizingui, nurodant mokėjimo paskirtį – „už UAB „Dangė“ ir 9 708,17 Lt (2 811,68 Eur) panaudojo mokėdama ūkio subjektams mokėjimo nurodymuose nurodant „už UAB „Dangė“. Kadangi po paskolos suteikimo atsakovė atliko mokėjimus ieškovės naudai, už ieškovę sumokėdama 47 123,54 Eur (44311,86 Eur + 2811,68 Eur), ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei, prašydama teismo priteisti 140 376,46 Eur (187 500 Eur – 47 123,54 Eur) negrąžintos paskolos dalį.

14. Visus sprendimus dėl lėšų pervedimo ir turto valdymo yra priėmęs buvęs ieškovės vadovas ir akcininkas A. M., todėl jis ar jo turto perėmėjas turėtų atlyginti žalą. Atsakovė nuo 1978 m. rugpjūčio 19 d. iki 2022 m. kovo 16 d. buvo santuokoje su A. M. todėl pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį iš atsakovės gali būti reikalaujama ne daugiau kaip 50 procentų reikalaujamos sumos. Duomenų, kad ieškovės pervestos lėšos atsakovei būtų laikomos asmeniniu atsakovės turtu, nėra (nors pagal byloje esančias specialisto išvadas akivaizdu, kad jas panaudojo A. M. savo asmeninėms reikmėms), todėl pagal prievoles sutuoktiniai turi atsakyti solidariai.

15. Prašo vadovautis kasacinio teismo praktika, kad tais atvejais, kai rašytinė paskolos sutartis nesudaryta, paskolos faktą patvirtina paskolos gavėjo valia išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad jis siekė gauti paskolą. Byloje nėra jokio dokumento, kuriuo būtų išreikšta atsakovės valia gauti ir priimti paskolą ir (ar) ją panaudoti asmeninėms ar verslo reikmėms. Kadangi atsakovė neturėjo ketinimų imti paskolą dėl akivaizdaus valios trūkumo, todėl laikoma, kad tokia sutartis su ieškove nebuvo sudaryta. Be to, nebuvo įgyvendinta esminė paskolos sutarties sąlyga – paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką ir mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskola. Dėl to galima laikyti, kad šalių nesiejo paskoliniai santykiai. Vien piniginių lėšų pervedimas negali lemti, kad šalys sudarė paskolos sutartį. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių santykių, bet ir kitų santykių pagrindu.

17. Teismo posėdyje šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Ieškovės atstovas akcentavo, kad ieškinys reiškiamas vieninteliu pagrindu, t. y. dėl skolos priteisimo pagal ieškovės suteiktą paskolą atsakovei.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė atliko į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) penkiolika mokėjimo pavedimų (2010 m. rugpjūčio 10 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 12 d. (2 pavedimai), 2010 m. spalio 20 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 20 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 23 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugpjūčio 25 d. (2 pavedimai), 2010 m. rugpjūčio 30 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 6 d. (3 pavedimai) 2010 m. rugsėjo 9 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 10 d. (1 pavedimas), 2010 m. rugsėjo 16 d. (1 pavedimas) 2010 m. spalio 1 d. (1pavedimas)) po 12 500 Eur, dalyje pavedimų nurodydama, jog tai trumpalaikė paskola, dalyje pavedimų nurodydama pervedamo mokėjimo eilės numerį. Atsakovė 153 000 Lt (44 311,86 Eur) panaudojo sumokėdama SEB lizingui, nurodant mokėjimo paskirtį – „už UAB „Dangė“ ir 9 708,17 Lt (2 811,68 Eur) panaudojo mokėdama ūkio subjektams mokėjimo nurodymuose nurodant „už UAB „Dangė“.

19. Nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, nesant tarp šalių pasirašytos paskolos sutarties, ieškovei kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodžius bankinius pavedimus, kuriais ieškovė pervedė atsakovei 187 500 Eur.

20. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

21. Paskolos sutarčių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Byloje nagrinėjamu atveju rašytinė paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės pasirašyta nebuvo, kas reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

23. Paskolos sutarties esminės sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-21-378/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes dėl paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

24. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

26. Vertinant į bylą pateiktus mokėjimo pavedimus ir juose nurodytą pavedimų paskirtį, mokėjimo pavedimai išskirtini į dvi dalis: vienuose nurodyta paskirtis „trumpalaikė paskola“, kituose nurodytas pavedimo numeris. Nors pats mokėjimo pavedimas, kuriame nurodyta pavedimo paskirtis „trumpalaikė paskola“ galėtų būti vertinamas kaip patvirtinantis paskolos dalyko perdavimo faktą, tačiau ne visuose pavedimuose, kurių pagrindu prašoma priteisti skolą, tokia paskirtis nurodyta. Vertinant kitus į bylą pateiktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad UAB „Dangė“, darydama pavedimus, mokėjimo paskirtis tiksliai neįvardindavo, konkretaus faktinio pagrindo nenurodydavo. Pavyzdžiui, 2020 m. spalio 29 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje aptariami mokėjimo pavedimai, kuriais buvo padaryti pavedimai 9 500 000,00 Lt sumai pagal A. M. ir UAB „Dangė“ pasirašytą 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį. 2007 m. sausio 15 d. mokėjimo pavedime, pervedant 500 000,00 Lt pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, nurodoma paskirtis „Mok. nurod. Nr. 686, A. M.“; 2007 m. sausio 17 d. mokėjimo pavedime, pervedant 9 000 000,00 Lt, nurodoma paskirtis „Mok. nurod. Nr. 1, A. M.“. Įvertinus tai, kad UAB „Dangė“ mokėjimo pavedimuose nurodydavo netikslias pavedimo paskirtis, galima būtų sutikti su ieškovės argumentais, kad šalys buvo susitariusios būtent dėl tokios mokėjimo tvarkos, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindu pripažinti paskolos išmokėjimą.

28. Pasisakant dėl ieškovės argumentų, kad dalis paskolos buvo grąžina, pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta jokių prievoles tretiesiems asmenims pagrindžiančių dokumentų, pagal kuriuos būtent atsakovė būtų įsipareigojusi padengti ieškovės prievoles tretiesiems asmenims. Pagal į bylą pateiktus įrodymus 25,3 procentų ieškovės atsakovei pervestos sumos (47 123,54 Eur) iš atsakovės sąskaitos buvo pervesta ieškovės įsipareigojimams padengti. Jeigu šių piniginių lėšų (47 123,54 Eur) pervedimą vertinti kaip paskolos dalies grąžinimą, susidarytų tokia logiškai nepaaiškinama situacija, kad atsakovė, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, iš jai asmeniškai suteiktos paskolos apmoka ieškovės įsipareigojimus: 44 311,86 Eur perveda SEB lizingui, nurodydama mokėjimo paskirtį – „už UAB „Dangė“ ir 2 811,68 Eur sumoka kitiems ūkio subjektams mokėjimo nurodymuose nurodant „už UAB „Dangė“. Pažymėtina, kad atsakovė nepripažino, kad atlikdama 44 311,86 Eur pavedimus tretiesiems asmenims, tokiu būdu grąžino dalį jai suteiktos paskolos.

30. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

31. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018).

32. Teismas, įvertinęs tai, kad iš byloje pateiktų įrodymų visumos akivaizdu, jog ieškovė ir atsakovė nebuvo pasirašę paskolos sutarties ar kokio nors kito skolos dokumento, ikiteisminio tyrimo dokumentuose užfiksuota, kad piniginės lėšos pervestos be faktinio pagrindo, dokumentai nėra prarasti, nenustatyta aplinkybių, kad nebuvo objektyvių galimybių pasirašyti sutartį, be to, nėra duomenų, kad ieškovę ir atsakovę siejo prievoliniai santykiai, kurių pagrindu buvo pervestos piniginės lėšos, o vienintelis ryšys su ieškove buvo tai, kad atsakovė buvo viena iš akcininkų, daro išvadą, vien mokėjimų pavedimai kitų įrodymų kontekste yra nepakankamas pagrindas pripažinti, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Ieškovei neįrodžius esminių paskolos sutarties sąlygų, reikalavimas dėl skolos priteisimo atmestinas (CK 6.870 straipsnis).

33. Teismo nuomone, atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių teisinį pagrindą gauti ginčo lėšas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės galėtų būti vertinamos, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.237 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017; 2023 m. kovo 2 d. nutartis Nr. e3K-3-79-1120/2023).

34. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia) (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

35. Akcentuotina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-690/2014; 2023 m. kovo 2 d. nutartis Nr. e3K-3-79-1120/2023).

36. Byloje nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad piniginės lėšos buvo pervestos iš ieškovės į atsakovės sąskaitą, o nustatytų aplinkybių visuma teismui leido spręsti, kad tarp šalių nebuvo pasirašyta paskolos sutartis ar kitas prievolę sukuriantis teisinis pagrindas, nebuvo ir įstatyminio pagrindo piniginių lėšų pervedimui. Ieškovė, pervedusi 140 376,46 Eur atsakovei, šia suma savo turtą sumažino, dėl to patyrė nuostolių, o atsakovė šia suma praturtėjo. Tokią situaciją, kad ir kitiems asmenims buvo pervedamos dokumentais nepagrįstos sumos patvirtina Specialisto išvada, kad UAB „Dangė“ laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 15 d. be dokumentinio pagrindo išmokėjo įvairiems subjektams pinigines lėšas ir patyrė 9 712 262,97 Lt nuostolį. Jeigu UAB „Dangė“ nebūtų pervedusi atsakovei 140 376,46 Eur, šia suma ieškovės turtas nebūtų sumažėjęs, kas patvirtina priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo buvimą. Nors atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad savo asmeninėms ar šeimos reikmėms gautų lėšų nepanaudojo, tačiau nagrinėjamai bylai nėra svarbu, kur lėšos buvo panaudotos (nėra įrodymų, kad lėšos teisėtu pagrindu panaudotos ieškovės interesais), svarbu tai, kad ieškovės turtas sumažėjo be pagrindo pervedus lėšas atsakovei ir jos nebuvo grąžintos. Bylai svarbi ta aplinkybė, kad iš viso atsakovei ieškovė pervedė 187 500 Eur, tačiau tos pervestos piniginių lėšų dalies, kuri buvo vėliau buvo panaudota ieškovės interesais, ieškovė priteisti neprašo (44 311,86 Eur panaudojo sumokėdama SEB lizingui, nurodant mokėjimo paskirtį – „už UAB „Dangė“ ir 2 811,68 Eur panaudojo mokėdama ūkio subjektams mokėjimo nurodymuose nurodant „už UAB „Dangė“), pripažindama dalies lėšų grąžinimą ieškovės interesais. Akcentuotina ir tai, kad atsakovė nors ir teigė, kad jos sąskaita disponavo ir lėšas naudojo savo reikmėms A. M., tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas atsakovės nenuoseklumą dėl pinigų panaudojimo, kai atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad savo asmeninėms ar šeimos reikmėms gautų lėšų nepanaudojo, o vėliau teigiama, kad turėtų būti priteisiama 50 procentų ieškiniu reikalaujamos sumos, nes nuimti grynieji pinigai buvo perduoti A. M. jo reikmėms, vertina kaip siekį išvengti atsakomybės, o ne sąžiningą argumentaciją dėl reiškiamų reikalavimų. Pažymėtina tai, kad ieškovė, neturėdama nei prievolinių santykių su atsakove, nei įstatyminio pagrindo, negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Įvertinus nurodytą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 140 376,46 Eur (CK 6.237 straipsnis).

Dėl palūkanų

37. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, reiškia reikalavimą priteisti 4,27 proc. dydžio metines palūkanas už penkerius metus, kas sudaro 29 970,37 Eur, ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.

38. Byloje nagrinėjamu atveju, teismui nustačius, kad šalių nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai nėra pagrindo taikyti CK 9.872 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi ši teisės norma reglamentuoja palūkanų dydį už naudojimąsi paskola. Palūkanų dydį nepagrįstai praturtėjus ar gavus turtą, nustato CK 6.240 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, šio įstatymo nuostatos taikomos tik tuomet, kai nustatoma, jog asmuo be teisinio pagrindo gavo kitam asmeniui priklausantį turtą. Patenkinus ieškovės ieškinį pripažintina, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas, tačiau kadangi ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 4,27 proc. teismas yra saistomas pareikšto reikalavimo, ieškovei iš atsakovės priteistina 4,27 proc. palūkanos už penkerius metus, iš viso 26931,83 Eur (skola 126144,38 Eur x 4,27 proc. x 1825 dienos) palūkanų.

39. Civilinio kodekso 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Iš atsakovės priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (140 376,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2022 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties

40. Civilinių teisių gynyba nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. Vienas ribojimų – ieškinio senatis, Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė pažeistos teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties terminą teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį.

41. Nagrinėjamu atveju taikytinas bendras 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019).

43. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018; 2019 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-313/2019).

44. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, reiškia ieškinį sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Nemokumo administratoriui įstatymo nustatyta pareiga per 6 mėnesius patikrinti sandorius neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016).

45. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, pasisakydama, kad pirmasis mokėjimas buvo atliktas 2010 m. rugpjūčio 13 d., todėl terminas kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo baigėsi 2020 m. rugpjūčio 13 d. paaiškina, kad ieškovė turėjo Danske Bank A/S banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašą, kuris buvo 2015 m. vasario 19 d. 9 val. 15 min. patvirtintas ieškovės įgalioto asmens D. T. parašu, tačiau į teismą nesikreipė ir nesiėmė veiksmų, kad būtų gauta informacija apie minėtą banko sąskaitą. Be to, kaip matyti iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-00149-17, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo apklausų metu žinojo apie ieškovės sąskaitą Vokietijos federacinėje Respublikoje.

46. Teismas atsakovės argumentus, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo pirmojo pavedimo atlikimo dienos, t. y. 2010 m. rugpjūčio 13 d., laiko teisiškai nepagrįstais, nes, kaip minėta anksčiu, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai yra svarbus sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie galimus teisių ar teisėtų interesų pažeidimus ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Dangė“ bankroto byla iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi, ieškinys dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2022 m. lapkričio 11 d., todėl net ir nevertinant nemokumo administratoriaus galimo sužinojimo apie mokėjimo pavedimus momento, akivaizdu, kad bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl bylos nutraukimo

48. CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad yra tapačios šalys ir nėra pagrindo spręsti, kad sutampa bylų ieškinio dalykas bei faktinis pagrindas. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-499-524/2017 buvo išnagrinėtas ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, reikalavimą pareiškiant atsakovui A. M., o nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo mokestinių pavedimų pagrindu. Kaip nustatyta teismo šioje byloje, byloje esantys įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2007 m. sausio 10 d. paskolos suteikimas A. M. yra nesusijęs su pinigų pervedimais atsakovei 2010 metais ir paneigia atsakovės argumentus, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Dangė“ direktoriaus A. M. įsakymu paskolos dalis pagal 2007 m. sausio 10 d. paskolos sutartį buvo pervesta į R. M. sąskaitą. Taigi, ieškinys negrindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Įvertinus tai, kad nesutampa bylų šalys, ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo vertinti ieškinius kaip tapačius, todėl prašymas dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

50. Kasacinės instancijos teismas pasisako, kad klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); klientas advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas moka šalių sutartą užmokestį, kurį nustatant atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 3 dalys). Taigi Advokatūros įstatymas nustato bendruosius kriterijus, į kuriuos šalys atsižvelgia, kai tariasi dėl advokato darbo užmokesčio. Tai savo ruožtu reiškia, kad teisinių paslaugų sutarčiai galioja bendrasis sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), o šalys yra laisvos susitarti, kokio dydžio atlygį klientas mokės už advokato teikiamas teisines paslaugas. Tačiau teisminio ginčo nagrinėjimo atveju proceso dalyvis, nesantis advokatą ir jo klientą siejančios sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo šalimi, nėra saistomas šios teisinių paslaugų sutarties sąlygų. Todėl tuo atveju, kai sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą yra nustatoma, kad išlaidas dėl suteiktos advokato teisinės pagalbos patyrusi šalis turi teisę į šių išlaidų atlyginimą, pareigą atlyginti šias išlaidas turinti priešinga šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo yra saistomas ne advokato su klientu sudarytoje sutartyje dėl teisinių paslaugų teikimo nustatytos šių paslaugų kainos, bet įstatyme įtvirtintų atlygintinų išlaidų dydžio nustatymo kriterijų ir maksimalių jų dydžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-219/2019).

51. Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo keistų ir išdėstytos naujos redakcijos Rekomendacijose numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta, pinigų sumų dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas, šalių elgesį proceso metu ir kitas svarbias aplinkybes.

52. Ieškovė prašo priteisti 2 200 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

53. Nagrinėjamu atveju, nors byla nėra didelės apimties, tačiau įvertinus posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų kiekį (ieškinys, patikslintas ieškinys, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiliepimas į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo), tai, kad reikėjo vertinti finansinius dokumentus, ieškinio sumą (170 346,83 Eur), todėl teismas pripažįsta, kad ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos. Pažymėtina, ir tai, kad atstovavimo išlaidos neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių atstovavimo išlaidų dydžių.

54. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistina 2 200 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

55. Iš atsakovės valstybės naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovė atleista pagal įstatymą, t.y. žyminis mokestis (CPK 80 straipsnis, 82 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės valstybės naudai priteistina 2 252,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei BUAB „Dangė“, j. a. k. 140496060, iš atsakovės R. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 140 376,46 Eur (šimtas keturiasdešimt tūkstančių trys šimtai septyniasdešimt šeši Eur 46 ct), 29 970,37 Eur (dvidešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt Eur 37 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (140 376,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2022 m. lapkričio 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei BUAB „Dangė“, j. a. k. 140496060, iš atsakovės R. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 2 200,00 Eur (du tūkstančiai du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Atmesti atsakovės R. M. prašymą dėl bylos nutraukimo.

Priteisti iš atsakovės valstybės naudai 2 252,00 Eur (du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt du Eur) žyminio mokesčio išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundas paduodamas per Vilniaus apygardos teismą.