- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- e2A-765-513/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02686-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė, Irma Čuchraj, Žilvinas Jaraminas
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žilvino Jaramino ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui V. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. Č. ieškiniu prašė pripažinti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 159/574 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo V. M. valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas atstovaujant ieškovės interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimu atmestas, iš ieškovės R. Č. atsakovo V. M. naudai priteistas 8 033,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, trečiajam asmeniui AB SEB bankui priteistas 266,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
3. Teismas nustatė, kad šalys santuokos nesudarė, bet turi nepilnametę dukterį A. M., gimusią (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2018 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 319/574 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas). Nekilnojamajam turtui įsigyti 2018 m. rugsėjo 12 d. atsakovas ir trečiasis asmuo AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 48 250 Eur sumai (38 250 Eur turto įsigijimui ir 10 000 Eur buto įrengimui), kurios įvykdymo užtikrinimui 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo įkeistas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis ginčo turtas. Ieškovė argumentavo, kad šalys minėtą turtą siekė įsigyti bendrosios nuosavybės teise ir abi vienodai investavo į jį. Atsakovas argumentavo, kad toks susitarimas niekada neegzistavo, turtą jis įsigijo išimtinai iš asmeninių lėšų, t. y. iš motinos dovanotų pinigų pradiniam įnašui ir iš AB SEB banko suteikto kredito.
4. Teismas nurodė, kad sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų, darbo ar kitokių įnašų ir jų naudojamas.
5. Ieškovė tvirtino, kad su atsakovu bendrą ūkį vedė nuo 2015 metų, kai jie apsigyveno jos tėvų namuose, iki 2023 metų, kai išsiskyrė. Atsakovas teigė, kad kaip pora su ieškove gyveno maždaug nuo 2016 m. iki 2021 m. vasaros, o laikotarpiu iki 2023 metų atsirado stiprus nepasitikėjimas ieškove dėl finansų, tarp jų vyravo nesutarimai ir jie nebeturėjo jokių santykių. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojais apklaustų ieškovės tėvo, sesers, atsakovo motinos ir draugo parodymus, padarė išvadą, kad bendro ūkio vedimas, kai šalys savarankiškai rūpinosi savo bendra buitimi ir bendrais poreikiais, vyravo nuo tada, kai jie atsikėlė gyventi į atsakovo nuosavybės teise įsigytus namus, t. y. nuo 2018 metų, ir tęsėsi iki 2023 metų – penkerius metus. Teismas vertino, kad pateikto ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo nuo 2015 m. gruodžio mėnesio turinys nėra rišlus, kad jį būtų galima laikyti turinčiu ypatingą įrodomąją reikšmę, tačiau jis pagrindžia egzistavus šalių santykius iki 2023 metų, tačiau šalys turėjo skirtingą suvokimą apie finansų tvarkymą.
6. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų apie bendras šalių santaupas ar bendro biudžeto tvarkymą, kiekviena iš šalių savo finansus tvarkė asmeniškai. Iš pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovė mokėjo dalį mokesčių, pirko medikamentus, drabužius, maisto produktus, pirko prekes namų ūkiui, įvairiomis sumomis nuo 20 iki 150 Eur. 2017–2022 metų atsakovo sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, kad jis mokėjo paskolos įmokas, taip pat pirko maisto ir ne maisto prekių parduotuvėse, vaistinėse, degalinėse. Šalys 2022 metais užsiėmė ir individualia veikla, iš kurios gavo pajamas. Ieškovės pajamos 2018–2022 metais sudarė jos 600–700 Eur atlyginimas, Sodros išmokos, tačiau ji turėjo kreditinių įsiskolinimų, taigi ir asmeninių išlaidų. Atsakovas taip pat gavo pajamas iš darbinės veiklos. Teismas nurodė, kad nors šalys pervesdavo viena kitai įvairaus dydžio lėšas, tačiau ieškovė neįrodė konkrečios sumos, kurią ji laiko investavusi bendrai su atsakovu nuosavybei sukurti, neatskyrė sumos, kuri buvo skirta jos būtiniesiems poreikiams (jos asmeninėms išlaidoms, asmeniniams poreikiams) tenkinti ir sumos, kuri buvo skirta poreikiams, skirtiems bendram šalių ūkiui. Teismas vertino, kad šalių tarpusavio piniginių lėšų pervedimai nepatvirtina susitarimo įsigyti bendrą nuosavybę, o šalių pajamos ir / ar išlaidos visiškai atitinka bet kurio asmens kasdieninių poreikių tenkinimo apimtį ir, kaip minėta, šalių, kaip buvusios poros, kasdienių poreikių tenkinimo apimtį, bet nepatvirtina, kad tai yra lėšos, skirtos bendrai nuosavybei sukurti.
7. Teismas pažymėjo, kad pagrindas bendrai nuosavybei atsirasti yra šalių susitarimas kartu ją sukurti. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.
8. Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto įsigijimui reikiamo pradinio įnašo 9 450 Eur dalį 2017 m. gegužės bei lapkričio mėnesį pervedė atsakovo motina, taip pat ji atsakovui įvairiomis sumomis laikotarpiu nuo 2019 iki 2023 metų pervedė 14 150 Eur, mokėjimo paskirtyje nurydama „parama“, „dovana sūnui“. Atsakovas mokėjo didžiąją dalį paskolos įmokų.
9. Teismas vertino, kad šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie jų bendrą darbą įrengiant atsakovo įsigytą būstą patvirtinti bendrą šalių gyvenimą, tačiau nepagrindžia ieškovės indėlio, kuris būtų laikomas esminiu indėliu į bendros nuosavybės sukūrimą, t. y. ieškovės prisidėjimas prie ginčo turto nebuvo esminis. Teismas vertino, kad ieškovė galbūt galėtų siekti kompensacijos, tačiau tokio reikalavimo ji nepareiškė.
10. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovei palankaus sprendimo atveju be kreditoriaus AB SEB banko sutikimo būtų sukurta situacija, kai be hipotekos kreditoriaus sutikimo ir valios būtų sukurti teisiniai santykiai tarp AB SEB banko ir ieškovės. Šiuo atveju ieškovė, kuri sąmoningai sutiko su tuo, kad butas bus įgyjamas atsakovo asmeninės nuosavybės teise ir būtent atsakovas sudarys kredito sutartį su AB SEB banku, siekia šią situaciją pakeisti be kreditoriaus sutikimo, kuris nėra susijęs su šalių tarpusavio santykiais.
11. Teismas sprendė, kad įrodymų visuma: tiek apklaustos šalys, tiek liudytojai, tiek pateiktas susirašinėjimas yra pakankami spręsti apie penkerių metų šalių vestą bendrą ūkį, tačiau nepakankami konstatuoti nuoseklų šalių gyvenimą kartu ir ketinimą toliau gyventi kartu, o taip pat siekti bendro tikslo – bendros nuosavybės įgijimo. Bendrų finansų tarp šalių buvimas taip pat neįrodytas, o ieškovė turėjo savo asmeninių finansinių įsipareigojimų. Teismas vertino, kad šalių santykiai neatitinka jungtinės veiklos, nustatytos CK 6.970, 6.969, 6.974–6.976 straipsniuose.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
12. Ieškovė R. Č. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, pripažinti ieškovei ½ dalį ginčo turto arba įpareigoti atsakovą teisingai atlyginti ieškovės indėlį, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tai lėmė netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą ir taikymą. Teismas padarė išvadas, kurios yra priešingos byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams, nustatytiems faktams, suformuotai Aukščiausiojo teismo praktikai, todėl teismo sprendimas turėtų būti pripažintas kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų bei LAT Senato nutarimo. Be to, sprendimas nepakankamai motyvuotas ir grįstas prielaidomis, neišdėstytas daugelio įrodymų teisinis vertinimas, nepasisakyta, kodėl įrodymas yra nepatikimas, vertinamas kritiškai, atmetamas, kodėl juo vadovaujamasi ar kodėl nesivadovaujama, taikyti dvigubi standartai ir apribotos galimybės įrodyti reikalavimų pagrįstumą. Prašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti visus įrodymus, nustatyti jos nurodytas faktines aplinkybes.
14. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių bendros buities laikotarpis prasidėjo tik nuo 2018 m., remdamasis vien tuo, kad tais metais šalys persikėlė gyventi į atsakovui nuosavybės teise priklausantį būstą. Teismas neatsižvelgė į rašytinius įrodymus, ji pateikė šalių susirašinėjimus (2015 m.), kuriuose kalbama apie jau vykstantį bendrą gyvenimą, planus, finansus, buitinius sprendimus. Be to, šalys 2017 m. susilaukė pirmo bendro vaiko ir ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina bendro gyvenimo faktą jau iki 2017 m. Kaip liudytojais apklausti jos tėvas ir sesuo parodė, kad šalys ieškovės tėvų namuose gyveno kartu kaip pora ir turėjo bendrą buitį maždaug jau nuo 2014–2015 m. Atsakovas pats nurodė, kad bendrą buitį su ieškove vedė maždaug nuo 2016 m., gyveno jos tėvų namuose, o jo motina parodė, kad sūnus tik pradėjęs draugauti su ieškove norėjo gyventi kartu su ja, dėl to išsinuomojo butą, tačiau ieškovei nepanorus gyventi nuomojamame bute pora nusprendė gyventi ieškovės šeimos namuose. Neteisingas bendros buities pradžios nustatymas yra reikšmingas kitų įrodymų bei aplinkybių įvertinimui, todėl galėjo turėti įtakos teismo sprendimui. Šalys gyveno kartu kur kas ankščiau negu nustatė teismas ir bylos aplinkybės aiškiai rodo ir atsakovo iniciatyvą bei planus kurti bendrą gyvenimą su ieškove nuo pat draugystės pradžios. Šalių bendro ūkio vedimas vyko nepertraukiamai apie 8 metus, t. y. nuo 2015 m. iki 2023 m.
15. Esminiai kriterijai bendram ūkiui nustatyti turėtų būti faktinis gyvenimas kartu, finansinių išlaidų pasidalijimas, bendra veikla ir planai, o ne būsto nuosavybės forma. Atsakovas patvirtino, kad pora, gyvendama ieškovės šeimos namuose turėjo bendras atostogas, bendrai pirko ir vartojo maisto produktus, įvairias buities prekes, kartu leido laisvalaikį ir dalijosi jo išlaidomis, susilaukė bendro vaiko.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės pateiktą susirašinėjimą kaip nepakankamą įrodymą bendros buities laikotarpiui ir namų bendrumui nustatyti, tačiau jį laikė reikšmingu spręsdamas apie šalių santykius iki 2023 metų ir net skyrybų priežastį. Byloje buvo pateiktas itin didelis kiekis rašytinių įrodymų – susirašinėjimų, apimančių kelerius bendro gyvenimo metus, kuriuose nuosekliai atsispindi šalių bendri sprendimai, kasdienybė, finansiniai klausimai, buities organizavimas ir ilgalaikiai planai. Susirašinėjimuose atsispindi, kad šalys būsto įsigijimo bei remonto klausimus sprendė kartu iki mažiausių smulkmenų. Įrodymuose matomas paties atsakovo akcentavimas, jog kuriami namai yra bendri. Teismas nemotyvavo, kodėl susirašinėjimas laikytinas nereikšmingu, neaiškiu ar nepakankamu, nors yra aiškus, įskaitomas, atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus.
17. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys neturėjo bendro biudžeto ar bendrų finansų. Byloje pateikti įrodymai apie ieškovės nuolatinius piniginius pervedimus atsakovui. Šios lėšos buvo naudojamos būsto remontui, paskolos dengimui, komunalinėms išlaidoms bei kitoms bendro ūkio reikmėms. Banko sąskaitų išrašai, ieškovės paaiškinimai bei pridėtos įrodo, kad ji iš savo sąskaitos dengė kasdienes šeimos išlaidas, atsakovo asmenines sąskaitas, būsto komunalinius mokesčius ir pan. 2024 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad be visų banko išrašuose matomų pavedimų, ieškovė jam duodavo ir grynųjų pinigų, už kuriuos jis pirko maistą šeimai bei kitus pirkinius. Be to, atsakovas bendro gyvenimo laikotarpiu neteikė atskiro išlaikymo vaikui. Tai reiškia, kad visos vaiko išlaikymo išlaidos buvo dengiamos abiejų šalių (tą patvirtino ir pats atsakovas), o tai savaime reiškia bendrą finansų tvarkymą. Atsakovas taip pat keletą kartų paaiškino teismui, kad padėjo ieškovei dengti jos vardu turimus įsiskolinimus, o ieškovė savo ruožtu prisidėjo prie atsakovo turimų įsipareigojimų vykdymo. Tai yra akivaizdus finansų bendrumo įrodymas, kurio teismas neįvertino.
18. Teismas netinkamai įvertino šalių vykdytą individualią veiklą ir jos įtaką bendram biudžetui. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad individualią veiklą, nors ji ir buvo įteisinta atsakovo vardu siekiant neprarasti ieškovės gaunamų socialinių išmokų, sugalvojo, įgyvendino, vykdė ir plėtojo būtent ieškovė, kuri rūpinosi prekių, klientų paieška, pardavimais bei pajamų generavimu. Atsakovas neneigė šio fakto, tačiau teigė, kad jautėsi prisidėjęs ir vertiną šį verslą bendru. Šios veiklos pajamos siekia 29 197,11 Eur, kurių, tikėtina, pirmosios instancijos teismas neįvertino, nes sprendime nurodė kitus bylos lapus, kuriuose užfiksuoti visai kiti duomenys.
19. Nurodo, kad iš ieškovės vykdytos veiklos sąskaitos atsakovui į jo asmeninę sąskaitą pervesta 12 966 Eur, dar keletas tūkstančių į asmeninę sąskaitą atsakovas gavo tiesiogiai iš pirkėjų. Ieškovė taip pat pervedė atsakovui 5 782 Eur iš savo asmeninės banko sąskaitos, maistui išleido apie 9 000 Eur, o tai sudaro reikšmingą šeimos biudžeto dalį. Taip pat duodavo atsakovui grynųjų pinigų, šią aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas, teigdamas kad už tuos pinigus pirkdavo maisto, kitų prekių šeimai. Ieškovė taip pat pateikė pirkinių kvitus, įrodančius bendram ūkiui skirtas išlaidas, kurios buvo dengiamos jos asmeninėmis lėšomis. Teismas ignoravo disproporciją tarp šalių piniginių pervedimų, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės piniginiai pervedimai buvo ne tik reikšmingi, bet ir nepalyginamai didesni už atsakovo pavedimus jai, sumenkino jų apimtis ir reikšmę.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas, aiškindamas bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo sąlygas rėmėsi CK 6.970 straipsniu, kuris reglamentuoja jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nurodyto straipsnio taikymas šeimos gyvenimą ir bendrą ūkį vedusiems asmenims, kurie kartu augino vaiką ir santykius grindė tarpusavio pasitikėjimu, o ne rašytinėmis sutartimis, yra abejotinas.
21. Teismas, vertindamas atsakovo motinos pervestus 14 150 Eur, atsižvelgė į atsakovo pateiktus išrašus, kuriuose matyti tik motinos pervedimai, tačiau nėra aiškus šių lėšų panaudojimas. Teigia, kad byloje yra pateikti 5 metų abiejų šalių banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad reikšminga dalis šių lėšų buvo panaudota automobilių įsigijimui ir remontui, dalis – kitų kreditų dengimui, o didžiausia dalis pinigų buvo išgryninta. Pirkinių remonto prekių parduotuvėse ar kitų pirkinių, kurie galėtų būti panašūs į investicijas būstui, išrašuose matyti itin mažai.
22. Pats faktas, kad atsakovas gavo lėšas iš motinos, dar neįrodo, kad jos visos buvo naudojamos būsto gerinimui ar šeimos poreikiams. Be to, teismas nurodė, kad tai motinos „dovana“, „parama“, nepaiso pats atsakovas negalėjo įvardyti, ar tai dovana, ar paskola, bent 7 kartus įvardija, kad lėšas iš mamos skolinosi. Teismas nevertino aplinkybės, kad lėšos atsakovo motinai buvo atiduodamos bendro šalių gyvenimo laikotarpiu, naudojant jų abiejų lėšas. Tuo tarpu, ieškovės pavedimams teismas taikė visiškai kitokį vertinimą. Be to, atsakovas pripažino prašydavęs motinos pinigų pirkti maisto produktus, dengti būsto paskolą. Teismas šiuos pavedimus galėtų vertinti kaip įvairiapusišką pagalbą atsakovui, bet ne kaip indėlį į būsto gerinimą. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės šeima atitinkamai padėjo šalims ankstesniu gyvenimo laikotarpiu (2015–2018) suteikdama nemokamą gyvenamąjį plotą, dengdama šalių maisto išlaidas, komunalinius mokesčius. Akivaizdu, kad per 4 metų laikotarpį ši suma taip pat būtų ženkli. Be to, nors atsakovas skolinosi ir gavo pinigus iš savo motinos (jo paties liudijimu neaišku, ar tai buvo skola, ar dovana), ieškovė sugalvojo, įgyvendino ir vystė verslą, iš kurio šeima gavo papildomas pajamas.
23. Teismas konstatavo, kad atsakovas padengė didžiąją dalį būsto paskolos, tačiau ignoravo byloje pateiktus įrodymus, kad dažnai paskolos įmokas atsakovas dengė iš ieškovės pervestų lėšų. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovė jau faktiškai dengė kredito įsipareigojimus, gali būti pakankamas pagrindas pripažinti ją solidaria skolininke.
24. Teismas nepagrįstai sumenkino liudytoja apklaustos jos sesers ir tėvo parodymus apie tai, kad šalys viską darė kartu, savo rankom, kartu savo pinigais ir savo darbu. Teismas šį liudijimą vertina, kaip patvirtinimą apie bendrą šalių gyvenimą, bet ne ieškovės indėlį, nors būsto įrengimas ir remontas (pagerinimas iš esmės) nėra „tiesiog bendra buitis“. Šalys atsikėlė gyventi į neįrengtą būstą, kuriame nebuvo nei šildymo sistemos, nei remonto, apdailos, įrengimo. Ieškovė su atsakovu ne tik vykdė smulkius remonto darbus, bet iš esmės įrengė būstą taip, kad jis būtų tinkamas gyventi, vėliau pagerino, sutvarkę kiemą (tvora, veja, terasa, kiemo danga), beveik padvigubino gyvenamojo ploto dydį. Šalys bendro gyvenimo metu bendru darbu ir finansais būstą pagerino ir jo vertę padidino iš esmės, tačiau teismas netenkino jos prašymo atlikti turto vertinimą taip apribojęs galimybę įrodyti būsto pagerinimo apimtis. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė savo reikalavimo dėl kompensacijos, tačiau pats teismas apribojo ieškovės galimybes įrodyti turto vertės pokytį, kuris galbūt leistų apskaičiuoti ieškovės indėlį pinigine išraiška ir jo reikšmę. Kompensavus tik jos investuotas lėšas, atsakovas neteisėtai įgytų nepagrįstą pranašumą, nes ji, įdėjusi ne tik pinigines lėšas, bet ir fizinį darbą, organizacines pastangas bei laiką, gautų kompensaciją tik už finansinius įnašus, neįvertinant kitų jos pastangų, o atsakovui liktų visas turto pagerinimo rezultatas, kurį jis įgijo ieškovės darbo ir bendros buities, išlaidų pasiskirstymo sąskaita.
25. Mano, kad teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo motinos parodymus, kuri pati pripažino, kad į sūnaus namus buvo kviečiama itin retai ir neturėjo galimybės stebėti poros gyvenimo. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi ir atsakovo draugo, gyvenančio Rusijoje ir Lietuvoje apsilankančio vos porą kartų per metus, parodymais.
26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovės indėlis nėra esminis ir kad ji nepagrindė reikalavimo dėl nuosavybės teisės. Ieškovės ir atsakovo įnašai buvo pasiskirstę pagal poreikius ir galimybes. Kol atsakovas rūpinosi dokumentų tvarkymu ir kreditavimo klausimais, ieškovė projektavo būsto išplanavimą, ieškojo interjero sprendimų, planavo erdves bei namų įrengimo darbus. Remonto ir įrengimo darbus pora atliko kartu – atsakovas tam tikrus darbus atliko vienas ar su draugo pagalba, tuo metu ieškovė rūpinosi bendru vaiku. Ieškovei kompensavus tik jos investuotas lėšas, atsakovas neteisėtai įgytų nepagrįstą pranašumą. Ieškovė, įdėjusi ne tik pinigines lėšas, bet ir fizinį darbą, organizacines pastangas bei laiką, gautų kompensaciją tik už finansinius įnašus neįvertinant kitų jos pastangų. Atsakovui liktų visas turto pagerinimo rezultatas, nors atsakovas pats pripažino, kad komunikuodavo, jog namai yra bendri, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad jos pastangos kuriant bendrą buitį bus įvertintos.
27. Teismas neįvertino, kad abi šalys mokėjo paskolą, ieškovė reguliariai prisidėdavo pervesdama atsakovui pinigus, kurie buvo naudojami kredito įmokoms. Atsakovas sumokėjo pradinį įnašą 9450 Eur, o likusią sumą faktiškai mokėjo abi šalys. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad namai įrengti atsakovo motinos dovanotomis lėšomis (14 150 Eur), tačiau vien iš atsakovės uždirbtų lėšų atsakovas gavo virš 20 000 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė egzistavus susitarimą dėl būsto bendrumo. Šalių bendravimas, elgesys, finansiniai įsipareigojimai ir atsakovo liudijimai patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas laikė būstą bendru.
29. Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę priteisti ieškovei kompensaciją už jos indėlį į ginčo turtą, ji nurodė, kad teisinga kompensacija galėtų būti ½ turto vertės, atskaičiavus nepadengtą paskolos dalį, todėl kompensacijos priteisimas būtų tinkama alternatyva, tačiau teismas jos nepasiūlė, prašymą atlikti turto vertinimą atmetė, todėl nebuvo galimybės nustatyti pagerinimo apimtis ir tikslų kompensacijos dydį. Prašo teismo įvertinti visus galimus teisių gynimo būdus, įskaitant ir kompensacijos priteisimą.
30. Taip pat mano, kad teismas priteisė iš jos per dideles bylinėjimosi išlaidas atsakovui, kuris tik siekia apsunkinti jo ir jų vaiko gyvenimą ir elgiasi amoraliai.
Atsiliepimas
31. Atsakovas V. M. atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
32. Nurodo, kad butą ir dalį žemės sklypo už 48 000 Eur įsigijo asmeninės nuosavybės teise 2018 m. rugsėjo 5 d., pardavėjui sumokėjo 9 750 Eur, kuriuos jam padovanojo motina, ir 38 250 Eur, 2018 m. rugpjūčio 29 d. gavęs būsto paskolą iš AB SEB banko, taip pat bankas suteikė 10 000 Eur kreditą buto įrengimui. Visą laikotarpį dengė ir dengia kredito ir palūkanų įmokas, be to, jo motina dovanodavo lėšas, kurios buvo naudojamos tiek būsto įrengimui, tiek įvairių daiktų įsigijimui, kartais ir paskolos įmokoms.
Žemesnės instancijos teismas
33. Neginčija, kad gyveno kartu su ieškove, tačiau santuokos sudarę nebuvo, todėl byloje neturi būti taikomos šeimos santykius reglamentuojančios teisės normos. Aplinkybės, kad su ieškove vedė bendrą ūkį, taip pat neginčija, tačiau byloje nėra svarbu, kada tiksliai šalys pradėjo vesti bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo santykiams taikytinos jungtinę veiklą reglamentuojančios CK normos. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Nuosavybės sukūrimas šalims vedant bendrą ūkį arba, kitaip tariant, vykdant jungtinę veiklą savaime nesuponuoja išvados, kad nuosavybė yra bendra dalinė nuosavybė arba, kad egzistuoja susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, o kiekvienas iš partnerių turi įrodyti ir pagrįsti egzistavus susitarimą dėl turto įgijimo bendrojon nuosavybėm ir aiškiai išreikštas ir suprantamas kiekvienos šalies indėlis į bendro turto sukūrimą ir įgijimą. Susitarimas įgyti turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn negali būti preziumuojamas, o ieškovė buvus tokį susitarimą neįrodė ir nepagrindė, priešingai, turtas įgytas iš jo asmeninių lėšų, jo valia buvo įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn ir tokia valia buvo įgyvendinta. Aplinkybė, kad šalys iki atsakovui asmeninės nuosavybės teise įsigyjant nekilnojamąjį turtą jau kurį laiką draugavo, užtruko turto ir finansavimo suteikimo procesai, tik patvirtina, kad sprendimas nebuvo skubotas ir buvo priimtas sąmoningai, atsižvelgiant į visas aplinkybes.
34. Argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neprisidėjo prie nuosavybės sukūrimo ir įsigijimo jokiomis lėšomis. Ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose neatsispindi jos prisidėjimas nei prie turto įsigijimo, nei prie jo pagerinimo. Ieškovės pateikti maisto prekių, vaikiškų rūbų įsigijimo, kitų prekių kvitai patvirtina bendro ūkio vedimo faktą, dėl kurio ginčo nekyla. Atsakovas taip pat pirkdavo maistą, buities prekes, namų apyvokos reikmenis, dovanojo ieškovei dovanas ir pan. Tačiau šios kasdienės buities prekės niekaip nesusijusios su jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Jungtinė veikla nėra santuoka, gyvenimas kartu, vaikų auginimas, rūpinimasis namų tvarka ir pan. savaime negali būti laikoma įnašu konkrečiam turtui įgyti. Ieškovė, norėdama įrodyti ir pagrįsti susitarimą įgyti turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn, turėjo pagrįsti asmeninių lėšų naudojimą turto įsigijimui. Iš Ieškovės pateiktų įrodymų, kuriuos ji vertina kaip daiktus, pirktus į namus, prie turto pagerinimo galima priskirti dirbtinę eglutę, kalėdines dekoracijas, karnizus ir jų antgalius, dienines užuolaidas, vandens maišytuvą, stabdymo mechanizmus, spintos rėmą, lentyną, lovos rėmą, sulankstomą dušo pertvarą, šlifavimo pagalvėlę, patalynę, čiužinuką, daiktadėžę, žaislų dėžę, kilimą, kurių visų bendra vertė pagal pateiktus kvitus sudaro 914,40 Eur, o didžiąją dalį nurodytų daiktų išsikraustydama pati ieškovė ir išsivežė bei šią aplinkybę patvirtino teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtos aplinkybės gali patvirtinti faktą, kad šalys vedė bendrą ūkį, dėl to iš esmės nekyla ginčas, tačiau nė vieno ieškovės argumento negalima laikyti pagrindu įgyti pusę atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.
35. Ieškovė viso proceso metu siekė įrodyti, kad būtent ji uždirbo didelės pinigines lėšas, iš esmės išlaikė šalis ir mažametę dukrą, už viską mokėjo. Pažymi, kad ieškovė 2017 m. iš viso gavo 1215,97 Eur darbo užmokesčio, 2018 m. – 7 483,15 Eur, 2019 m. – 8 184,48 Eur, 2020 m. gavo 6 492,24 Eur išmokų, 2021 m. – 6 608,73 Eur išmokų, 2022 m. – 5 276,03 Eur išmokų ir kitų pajamų. Iš ieškovės buvo vykdomi išieškojimai – užvesta keliolika vykdomųjų bylų. Iš ieškovės pajamų atlikti atskaitymai skolų dengimui ir per visą laikotarpį ieškovė gavo iš viso 34044,63 Eur pajamų, iš jų beveik pusė – 16 330, 84 Eur – buvo atskaityta skolų dengimui. Be to, ieškovė 9 637,27 Eur pervedė įvairioms internetinėms lošimų bendrovėms, 4 817,38 Eur buvo pervesta įvairioms greituosius kreditus teikiančioms bendrovėms, 3 865,37 Eur buvo pervesta į kriptovaliutų sąskaitas, 3 810,87 Eur į užsienio elektronines sąskaitas, kurių išrašus ieškovė atsisakė pateikti. Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde minimos ženklios ieškovės pajamos iš vykdomų veiklų panaudotos priverstiniam išieškojimui, lošimams ar nuostolingoms investicijoms į kriptovaliutas, taigi, ieškovė objektyviai negalėjo prisidėti prie bendro turto įsigijimo, pati pripažino, kad jo motina jai paskolino 11 000 Eur įsiskolinimams dengti. Ieškovė neatskyrė sumos, kuri buvo skirta jos asmeninėms išlaidoms ir asmeniniams poreikiams tenkinti ir sumos, kuri buvo skirta poreikiams, skirtiems bendram šalių ūkiui. Be to, ir ieškovės artimieji paliudijo, kad jokių lėšų turtui įsigyti ir gerinti ieškovei jie neskyrė, savo darbu prie remonto taip pat neprisidėjo.
Šalies argumentai
36. Ieškovės pridedamose susirašinėjimų analizėse pateikiami komentarai bei paaiškinimai neatskleidžia susirašinėjimų nuotrupų esmės, kadangi jose pateikiama asmeninė ieškovės nuomonė bei jai naudingi išaiškinimai. Be to, susirašinėjimas negali būti vertinamas kaip tinkama įrodinėjimo priemonė, kadangi ne visada juose fiksuojami šalių pasisakymai yra tikri. Juo labiau, kad kaip matyti iš byloje pateiktų susirašinėjimų, juose galima rasti ir visiškai priešingos informacijos ir teiginių – vienuose nurodoma, kad „namai mūsų“, kituose, kad „namai tavo“. Sąvoka „mūsų namai“ negali būti vertinama kaip susitarimas dėl bendro turto įgijimo, tik vieta, kur gyvena žmonės, juo labiau, kaip taip gali būti vadinamas ir, pavyzdžiui, nuomojamas būstas. Todėl ieškovės teiginiai, kad teismas neteisingai vertino jos byloje pateiktus susirašinėjimus bendro ūkio vedimo kontekste nėra reikšmingi, kadangi ginčo dėl bendro ūkio vedimo byloje nekilo. Šiuo atveju nėra reikšmingas nei bendro ūkio vedimo pradžios momentas, nei tai, jog ieškovė bando šį faktą įrodinėti nerišliais tarpusavio susirašinėjimais, kurie negali būti vertinami kaip tinkama įrodinėjimo priemonė civilinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
37. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į hipotekos kreditoriaus poziciją, o priešingi ieškovės teiginiai yra nepagrįsti. Jeigu visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime būtų pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, tai pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nei sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį, nei atsakovui imant paskolą, ieškovė nereiškė jokių pretenzijų, o priešingai – byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad ieškovė būtų siekusi išreikšti savo valią, kad jos būsimas indėlis ar gautos lėšos bus skirtos jos 1/2 nuosavybės daliai užtikrinti.
38. Pažymi, kad nors ieškovė prašo pripažinti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise 159/574 dalį žemės sklypo, tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas tik sandoriu, t. y. sumokant kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę. Taigi, nėra galimybės tenkinti tokio ieškovės reikalavimo.
39. Apeliantė kelia naujus reikalavimus apeliaciniame procese – pripažinti ieškovei ½ dalį ginčo turto arba įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovės indėlį teisinga kompensacija įvertinant visas jos patirtas išlaidas ir įdėtas pastangas bei bendro vaiko interesus. Reikalavimas dėl kompensacijos nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme, todėl apeliaciniame skunde negali būti keliamas (CPK 312 straipsnis). Be to, apeliantė prašo ištirti visus įrodymus, nustatyti aplinkybes ir įvertinti visus galimus alternatyvius jos teisių gynimo būdus. Pažymi, kad teismas atlieka įrodymų, teisinio pagrindo vertinimo, tačiau jokiu būdu ne ieškovei naudingiausių pasiūlymų teikimo funkciją. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei ne kartą išaiškino jos teises pasinaudoti ir tinkamai įgyvendinti teisių gynimo būdus, taip pat teismas ne kartą siūlė tinkamai suformuluoti ir patikslinti ieškinio reikalavimus net bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Šiuo atveju reikalavimas dėl kompensacijos negali būti nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje.
40. Ieškovės kritika dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatitikimo jos asmeninei nuomonei savaime nesudaro pagrindo abejoti teismo atliktu įrodymų vertinimu, išvadų pagrįstumu bei nesudaro pagrindo pakartotiniam bylos nagrinėjimui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir iš esmės išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino civilinėje byloje surinktus įrodymus, nėra jokių pagrindų, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad yra padaryti CPK 327 straipsnio pažeidimai, kurių pagrindu reikėtų bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tokių pagrindų apeliaciniame skunde nenurodo ir apeliantė.
41. Mano, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, jis yra apmokėjęs visas atstovės išrašytas jam PVM sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, pateikta suteiktų teisinių paslaugų ir atliktų darbų detalizacija. Darbų apimtis yra tiesiogiai susijusi su itin didelės apimties pačios ieškovės teiktais rašytiniais įrodymais ir reikštais prašymais. Be to, jo patirtos išlaidos neviršija rekomenduojamų ir nėra teisinio pagrindo jas mažinti, o ieškovės samprotavimai apie atsakovo požiūrį į ją ir vaiką niekaip nesusiję su bylinėjimosi išlaidų skirstymu.
Atsiliepimas
42. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
43. Nurodo, kad su atsakovu 2018 m. rugsėjo 12 d. sudarė kredito sutartį, kurios vykdymo užtikrinimui įkeistas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas ir dalis žemės sklypo. Atsakovas santuokos sudaręs nebuvo, dėl kredito į banką kreipėsi tik jis, prieš priimant sprendimą sudaryti kredito sutartį bankas vertino tik atsakovo turtinę padėtį bei mokumą, jokių duomenų apie ieškovę bankas neturėjo, atsakovas tapo banko skolininku ir vieninteliu turto savininku. Taigi, tokia buvo šalių valia. Jei ieškovė kartu su atsakovu pageidavo sudaryti kredito sutartį su banku, galėjo tai padaryti.
44. Pažymi, kad ieškovės reikalavimui prieštaravo, o jeigu būtų priimtas ieškovei palankus sprendimas, tuomet be kreditoriaus sutikimo būtų sukurta situacija, kai bankui taps įkeistas turtas, kurio pusė nebepriklauso kredito gavėjui bei be hipotekos kreditoriaus sutikimo ir valios bus sukurti teisiniai santykiai tarp banko ir ieškovės. Tai šiurkščiai pažeistų sutarties laisvės principą, nes būtų pažeista banko teisė laisvai sudaryti sutartis bei draudimas versti asmenį sudaryti sutartį. Taip pat ir prievolės modifikavimas iš asmeninės į solidarią be kreditoriaus sutikimo nėra galimas, todėl visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ją būtų galima pripažinti solidaria skolininke, juo labiau, kad tokio reikalavimo ieškovė nė nereiškė.
Šalies argumentai
45. Ieškovė procesiniuose dokumentuose pati nurodo, kad sąmoningai sutiko su tuo, kad butas bus įgyjamas atsakovo asmeninėn nuosavybėn, ir būtent atsakovas sudarys kredito sutartį su banku, siekia šią situaciją pakeisti be kreditoriaus sutikimo, kuris niekaip nėra susijęs su ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiais. Nesupranta, kodėl ieškovė reiškia būtent tokius reikalavimus, tačiau nereiškia reikalavimo dėl jos asmeninių lėšų, panaudotų kredito mokėjimui (jei tokios lėšos buvo mokėtos), priteisimo ar kito nekilnojamojo daikto įsigijimo.
46. Pažymi, kad skirtingai nuo teisinių santykių, kylančių iš santuokos, bylose dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisinių santykių netaikomas įgyto turto lygių dalių principas ir turėtų būti įrodinėjama, kaip nustatoma reikalaujama dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Bankas sutinka su atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad atsakovas įrodė, jog įkeistą turtą įgijo išimtinai iš asmeninių lėšų – iš atsakovo motinos dovanotų lėšų pradiniam indėliui bei iš banko kredito. Po nuosavybės įgijimo aplinkybės dėl bendro ūkio vedimo nebeturi jokios teisinės reikšmės. Taip pat ieškovė neįrodė, kad jos lėšomis buvo iš esmės pagerintas asmeninis atsakovo turtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
47. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
48. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo
49. Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas, teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).
50. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du teismo nešališkumo aspektai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą, peticijos Nr. 42095/98, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 21257/93; 21258/93; 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 33958/96).
51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).
52. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Kaip minėta, asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant, t. y. asmuo, teigdamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nei ieškovė, nei jos atstovė nušalinimo bylą nagrinėjančiai pirmosios instancijos teismo teisėjai nereiškė nė karto, o apeliaciniame skunde abejones dėl teismo nešališkumo apeliantė dėsto remdamasi išimtinai tuo, kad teisėja, jos manymu, priėmė nepalankų procesinį sprendimą, netenkino procesinių prašymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad teismas priėmė suinteresuotam asmeniui nepalankų sprendimą, kitų procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Apeliantė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėja) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas, kaip minėta, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio (atskirojo) skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo.
Dėl ginčo esmės
53. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.
54. Nustatyta, kad atsakovas V. M. 2018 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 319/574 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). 2018 m. rugsėjo 12 d. atsakovas ir trečiasis asmuo AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui suteikta 48 250 Eur paskola (38 250 Eur turto įsigijimui ir 10 000 Eur buto įrengimui), jos įvykdymas užtikrintas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo turto hipoteka.
55. Ieškovės teigimu, ji su atsakovu pradėjo bendrauti 2014 m., maždaug nuo 2015 m. gyveno kartu kaip pora, iš pradžių jos tėvų namuose, turėjo bendrą buitį, (duomenys neskelbtini) gimęs vaikas neišgyveno, o (duomenys neskelbtini) šalims gimė dukra. Šalys santuokos nesudarė ir 2022 m. jų santykiai nutrūko. Ieškovės nuomone, bendras šalių gyvenimas, bendra buitis, šalims gimęs vaikas, šeimos santykių planavimas pagrindžia jos nuosavybės teisę į ½ dalį atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo turto.
56. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Taigi šiame kontekste nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas turėjo taikyti šeimos ir sutuoktinių turtinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina ir aplinkybė, jog ieškovės pozicija šiuo klausimu nenuosekli – pirmosios instancijos teisme įrodinėjusi, jog šalis siejo būtent jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai ir susitarimas sukurti bendrą turtą, apeliacinės instancijos teisme apeliantė dėsto argumentus apie šeimos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą ir vaiko, gyvenančio su motina, interesų apsaugą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra sprendžiami vaiko interesų apsaugos klausimai, juo labiau, kad vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo klausimus šalys yra išsprendusios teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Taigi, apeliantė siekia nepagrįstai išplėsti nagrinėjamo ginčo ribas ir dalyką ir plačiau dėl šių apeliantės argumentų nepasisakytina.
57. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Vis dėlto, aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Taigi, nustačius šalių jungtinės veiklos pradžią bei faktą, kad nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, vien pats šalių gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir šalių nuosavybės teisė taip pat turi būti įrodyta.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės procesinė pozicija, jog tarp jos ir atsakovo buvo sudarytas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo turint bendrą tikslą sukurti bendrą dalinę nuosavybę – ginčo turtą ir taip gerinti buitį, sukurti patogesnį bendrą gyvenimą, iš esmės grindžiama tik pačios ieškovės deklaratyviais teiginiais įpareigojant atsakovą juos paneigti.
59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės apie šalių gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimą nėra pakankamos spręsti apie šalių valią ir siekį sukurti būtent bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jungtinės veiklos tikslą, kuomet vertinamas dviejų asmenų galimas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos – bendros nuosavybės sukūrimą ar siekį ją sukurti, sprendžia, kad vien ilgalaikis gyvenimas kartu negali būti savaiminis pagrindas pripažinti buvus šalių nerašytinį susitarimą vykdyti bendrą jungtinę veiklą būtent nurodytu tikslu – sukurti bendrą dalinę nuosavybę.
60. Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalių bendro gyvenimo ir bendros buities pradžią nuo 2018 m., o ne nuo 2015 m., teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė painioja bendro gyvenimo ir jungtinės veiklos pradžios momentus. Pati apeliantė nurodė, kad šalys pradėjo bendrauti 2014 m., maždaug 2015 m. atsakovas atsikėlė gyventi kartu su ja ir jos tėvais. Šalys ieškovės tėvų bute gyveno kelerius metus ir tik apie 2017 m. pradėjo mąstyti apie savą būstą. Taigi, vien šalių bendro gyvenimo faktas nuo 2015 m. nėra pakankamas konstatuoti bylai reikšmingą juridinę reikšmę turinčią aplinkybę – kad šalys jau nuo 2015 m. tik pradėjusios gyventi kartu buvo sutarusios bendrai veikti siekdamos vienodo tikslo – bendro turto sukūrimo, kuris joms priklausytų dalinės nuosavybės teise.
61. Nors ieškovė įrodinėjo buvus šalių bendrus finansus ir biudžetą siekiant bendro tikslo – bendrosios nuosavybės sukūrimo, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių tarpusavio susirašinėjimai patvirtina, jog šalims nuolat trūko pinigų, iš esmės jie nesugebėjo susitvarkyti savo finansų, nuolat turėjo finansinių sunkumų, ieškovė turėjo antstolių priverstinai išieškomų įsiskolinimų, taip pat lošdavo, tačiau tuo pačiu metu šalys daug išlaidavo pramogoms, savaitgalio išvykoms ir pan. Be to, pačių šalių susirašinėjimai pagrindžia ir tai, kad nebuvo aiškaus šalių susitarimo dėl bendro biudžeto, pavyzdžiui, viena vertus, ieškovė klausia atsakovo „o tai nekalbėjom, kad aš maistą perku, o tu mokesčius moki?“, kita vertus, 2019 m. liepos susirašinėjime atsakovas klausia ieškovės, ar ji gali paskolinti pinigų, kadangi „mano nemažai paskolos išėjo pasidegint Šventojoje“ (kalba netaisyta). Ieškovė atsako: „tai susimokėk iš tų, kur ant baldų likę, o aš po to dadėsiu baldams“ (kalba netaisyta), atsakovas atsako, kad jokių baldų pinigų nėra ir paaiškina, kad jie išleisti Šventojoje. 2021 m. gruodžio 28 d. surašinėjime ieškovė reiškia pretenzijas atsakovui, kad „aš norėčiau, kad visi pinigai nuo kėdžių būtų padedami, tarkim, į spintelę ir kad aš matyčiau, kiek jų, kad galėčiau planuotis, kiek galiu toliau užsakyt, kiek yra pinigų ir pan.“. Atsakovas į tai atsako: „o aš pasiimu, pamirštu ir jau kaip savo naudoju“, „tu visiškai teisi“.
62. Ieškovė taip pat įrodinėjo reikšmingai prisidėjusi prie ginčo turto įgijimo ir įrengimo, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2017–2022 m. laikotarpiu ieškovės pajamos sudarė apie 37 300 Eur, t. y. vidutiniškai apie 6 200 Eur per metus arba 520 Eur per mėnesį. Be to, 2018–2022 m. iš ieškovės buvo vykdomas priverstinis išieškojimas devyniose vykdomosiose bylose ir nors ieškovė teigia, jog šeimos biudžetui tai neturėjo įtakos, kadangi antstoliams ji mokėjo nedideles įmokas, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, jos įsiskolinimai sudarė apie 16 400 Eur, t. y. reikšmingą dalį – apie pusę tuo pačiu laikotarpiu ieškovės gautų pajamų. Be to, ieškinyje ieškovė pripažįsta atsakovui apie savo skolas nieko nesakiusi, tačiau vėliau ją „prispaudė pradelsti įsipareigojimai“ ir atsakovas bei jo motina padėjo juos sumokėti. Ieškovė taip pat neneigia atsakovo nurodytos aplinkybės dėl lošimų ir pati pripažįsta negalėjusi gauti paskolos būstui įsigyti, nes 2017 m. išėjo iš darbo ir turėjo finansinių įsipareigojimų. Tuo tarpu, iki ginčo turto įsigijimo atsakovo motina jam 2017 m. pervedė 9 450 Eur bei dar 3 000 Eur 2019 m., 3 100 Eur 2021 m., 4 900 Eur 2022 m., 3 150 Eur 2023 m. Nors ieškovė argumentuoja, kad atsakovas neįrodė, jog motinos jam duoti pinigai buvo panaudoti būtent buto įrengimui, vis dėlto, ieškinyje ji pripažino, kad įrengimui reikalingas medžiagas ir daiktus pirko iš atsakovo motinos duotų pinigų ir abiejų šalių darbo užmokesčių, kurie nebuvo dideli. Ieškovė taip pat pripažįsta, kad atsakovo motina skolino jai pinigų ir jos pačios turimiems asmeniniams įsiskolinimams padengti bei tai, kad pradinį įnašą už įsigyjamą turtą atsakovas sumokėjo iš savo motinos gautais pinigais ir, kaip minėta, atsakovas paėmė asmeninę paskolą iš banko 38 250 Eur turto įsigijimui ir 10 000 Eur buto įrengimui. Teisėjų kolegija pažymi, byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė būtų reiškusi pretenzijas į atsakovo turto dalį nei prieš jam įsigyjant turtą, nei po to ir nėra jokio teisinio pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad būtent jo valia buvo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise.
63. Nors ieškovė argumentuoja sugalvojusi verslo idėją ir šį verslą vykdžiusi bei pervedusi atsakovui itin reikšmingą sumą, tačiau pati nurodo, kad veikla buvo registruota atsakovo vardu siekiant finansinės naudos, t. y. neprarasti socialinių išmokų ir išvengti vykdomų išieškojimų. Taigi, nesielgusi sąžiningai ieškovė turi prisiimti ir tokio elgesio neigiamas pasekmes.
64. Ieškovė teigė nuolat pervesdavusi atsakovui pinigų, iš kurių būdavo mokamos ir kredito įmokos, ir mokesčiai, perkamas maistas, taip pat duodavusi atsakovui grynaisiais pinigais, vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė neturėjo tokių reikšmingų sumų, sudarančių pagrindą pripažinti jos esminį indėlį į ginčo turtą. Tuo tarpu, kartu kaip šeima gyvenančių asmenų piniginiai pervedimai vienas kitam, taip pat komunalinių paslaugų mokesčių ar retkarčiais būsto paskolos įmokų dengimas, prisidėjimas prie kasdienių išlaidų tik patvirtina egzistavusius šalių tarpusavio santykius, bendrą gyvenimą, tačiau savaime nesukuria nuosavybės teisės į pusę bendro gyvenimo metu vienos iš šalių asmeninės nuosavybės teise įgyto turto. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad savo darbu, pastangomis ir turimomis lėšomis pagal galimybes ieškovė prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ir jo pagerinimo (įrengimo), taigi, nėra neigiamas ieškovės indėlis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad jos indėlis buvo toks esminis ir reikšmingas, kad ji galėtų pretenduoti į pusę ginčo turto. Pažymėtina, kad šiuo turtu ieškovė taip pat naudojosi, jame gyveno, t. y. gavo jo teikiamą naudą, todėl visiškai normalus ir pagrįstas jos prisidėjimas tiek prie kasdienių išlaidų, tiek perkant baldus, namų apyvokos reikmenis, maistą ar mokant mokesčius, tačiau vien naudojimosi būstu faktas, prisidėjimas prie jo įrengimo ir išlaikymo nėra pakankamas jungtinės veiklos sutarties sukurti bendrąją dalinę nuosavybę sudarymui pagrįsti ar, juo labiau, pripažinti ieškovę solidaria skolininke prieš atsakovui asmeninį kreditą suteikusį AB SEB banką.
65. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors apeliantė akcentuoja šalių susirašinėjimų ištraukas, kuriose atsakovas mini, jog namai yra bendri, toks būsto įvardijimas savaime negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl bendro turto įgijimo, juo labiau, kad apeliantė nutyli susirašinėjimų vietas, kuriose pati įvardija, jog namai ne jo, bet atsakovo: „tiesiog jau viską palikau spręst tau, nes namai tavo“, „neaišku, ar išbūsim mes iki tų namų kartu (...), tai kaip ir ne mano reikalas, kaip kas bus“, „o namai juk tavo“ ir pan. Taigi, apeliantė nėra nuosekli ir atsakovui įsigijus butą pati laikė, jog tai ne jos, o atsakovo turtas, t. y. nelaikė savęs ginčo turto savininke. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai pagrindžia išvadą, jog šalių susitarimo įgyti bendrą turtą nebuvo. Vien tai, kad apeliantė, gyvendama su atsakovu tikėjosi, kad jo įgyjamas turtas bus kartu ir jos, ar, kad ji pagelbėdavo atsakovui savo darbu ar pinigais, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovo įgytas turtas yra šalių jungtinės veiklos rezultatas. Atsižvelgiant į tai ir nesant patikimų ir pakankamų įrodymų, kad šalys siekė bendromis pastangomis įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, spręstina, jog ieškovė tik padėjo atsakovui remontuoti / įrengti butą, tačiau neįgijo jo kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto. Bylos duomenys nepatvirtina, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį – susitarimą įsigyti žemės sklypą ir butą kaip bendraturčiai ir kad šio susitarimo dalyvė – ieškovė būtų atlikusi nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Taigi, kaip minėta, vien tik nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu ar bendro ūkio vedimas, nėra pakankamas pagrindas, pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl tam tikro turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
66. Nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; kt.). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Taigi, priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šių sąlygų egzistavimą ir pagrįstai konstatavo, jog apeliantės indėlis nėra esminis, sukuriantis jai nuosavybės teisę į pusę ginčo turto, nes viena iš jungtinės veiklos sutarties esminių sąlygų yra partnerių įnašų tapimas visų partnerių daline nuosavybe, nes būtent įnašais sukuriama jungtinės veiklos materialinė bazė.
67. Kaip minėta, jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą. Tačiau net ir nepripažinus šių objektų jungtinės veiklos rezultatu, apeliantei nėra užkirstas kelias reikalauti užmokesčio už konkretų jos piniginį indėlį ar atliktus darbus pagerinant atsakovui priklausančią nuosavybę, tačiau šios aplinkybės taip pat turi būti įrodinėjamos CPK nustatyta tvarka. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo, neįrodinėjo jos dydžio, nors tokia galimybė jai buvo išaiškinta. Reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo apeliantė pareiškė tik apeliacinės instancijos teisme ir argumentuoja, jog teismas privalėjo aiškintis bent jau tai, kokia buvo turto pagerinimo vertė ir apskaičiuoti pagerinimo išlaidų dalį. Teismas, nesant suformuluoto reikalavimo ir neturėdamas jokių rašytinių įrodymų, pasiremdamas spėjimais ar asmeniniais vertinimais, negali spręsti dėl priteistinų piniginių kompensacijų. suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo teisė ir pareiga. Pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės, ieškovas realizuoja savo teisę kreiptis į teismą, jo manymu, dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: dėl įgyvendinimo būdų ir apimties, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdų, teisės atsisakymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018).
68. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą ieškovo pareigą suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškinio (ir jo patikslinimų) bei ieškovės apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 302 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi procesinės teisės nuostatos įtvirtina apeliacinio proceso ribas, kurių peržengimas, t. y. naujų reikalavimų nagrinėjimas bei ginčo objekto išplėtimas, akivaizdžiai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai bei tikslui – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad byloje susiklostę teisiniai santykiai būtų kvalifikuoti netinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinėje instancijoje nagrinėti ieškovės reikalavimo pagrįstumą pirmosios instancijos teisme nenagrinėtu ir ieškovės nenurodytu aspektu.
69. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas faktines aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apeliantės naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir neišsamiai ar įvertino juos neteisingai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo turtas buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas ir nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei į 1/2 dalį šio turto.
70. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės reikalavimu, jos nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
71. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
72. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
73. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.
74. Atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 1 633,50 Eur, todėl ši suma jo naudai priteistina iš ieškovės.
75. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 266,20 Eur, ši suma jo naudai priteistina iš ieškovės, kadangi trečiojo asmens procesinė pozicija byloje buvo priešinga nei ieškovės, trečiasis asmuo dalyvavo atsakovo pusėje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. Č. 1 633,50 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt trys eurai 50 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo V. M. naudai.
Priteisti iš ieškovės R. Č. 266,20 Eur (du šimtai šešiasdešimt šeši eurai 20 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, akcinės bendrovės SEB banko naudai.