Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės V. P. ir nukentėjusiosios A. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. pareikštas civilinis ieškinys dėl 5 822,33 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. L. buvo kaltinamas tuo, kad, panaudodamas žinomai netikrą dokumentą, apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę, o būtent:

1.1. Jis, siekdamas apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – A. L. priklausančius 425 741,43 Eur (atitiko 1 470 000 Lt), tyčia, žinodamas, kad A. L. jokių pinigų A. L. nėra skolinga, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 20 d., Klaipėdos mieste, tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apgaule ant tuščio popieriaus lapo išgavo A. L. parašą su rankraštiniu įrašu „A. L.“, po to pagamino netikrą vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. vekselį, kuriame melagingai nurodė, kad neva skolininkė A. L. besąlygiškai įsipareigoja iki 2011 m. gruodžio 20 d. sumokėti 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) A. L.; tęsdamas nusikalstamą veiką, šį žinomai netikrą dokumentą – 2009 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį 2011 m. gruodžio 21 d. pateikė Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei A. G. su prašymu išduoti vykdomąjį raštą pagal paprastąjį vekselį dėl skolos išieškojimo iš skolininkės A. L. ir tą pačią dieną notarė A. G., būdama suklaidinta, išdavė A. L. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 9079) dėl 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo vekselio mokėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo dienos išieškojimo iš A. L., po to A. L., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į antstolio Jono Petriko kontorą, adresu (duomenys neskelbtini)., su prašymu išieškoti iš A. L. skolą pagal žinomai netikrą vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) vertės paprastąjį vekselį ir šį vekselį bei 2011 m. gruodžio 21 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą pateikė antstoliui, dėl to antstolis J. Petrikas, būdamas suklaidintas, pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0172/1101506, kurioje 2011 m. gruodžio 21 d. patvarkymu dėl turto arešto areštavo A. L. ir V. L. jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tokiu būdu A. L., panaudodamas žinomai netikrą dokumentą – paprastąjį vekselį, apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į A. L. priklausantį turtą – 1 474 412 Lt (425 741,43 Eur).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, vykdant vykdomąją bylą Nr. 0172/11/01506, iš A. L. kaltinamojo A. L. naudai išieškota 5 822,33 Eur, o tai atitinka jos prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį. Paprašytas priteisti neturtinės žalos atlyginimas atitinka nukentėjusiosios A. L. patirtą moralinę skriaudą, sveikatos pablogėjimą, patirtą pažeminimą, dvasinius išgyvenimus dėl sūnaus, artimo šeimos nario tokio elgesio. Nagrinėjamu atveju taip pat turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad kaltinamojo A. L. veiksmais sukelta situacija paspartino nukentėjusiosios sutuoktinio, kaltinamojo tėvo mirtį, nes jis, sužinojęs apie A. L. nusikalstamas veikas jų šeimos atžvilgiu, gavęs iš antstolio raginimą įvykdyti sprendimą, patyrė šoką, emocinį stresą, po to ištiko insultas. Be to, antstolis išieškojimą vykdė nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. iš A. L. darbo užmokesčio ir pensijos, nepalikdamas gyvenimui reikalingų piniginių lėšų, ši suma iki šiol nėra grąžinta. Nukentėjusioji buvo priversta savo teises ginti teisme ir tai truko ilgą laiko tarpą. Atsižvelgiant į visus byloje esančius duomenis ir į civiliniame ieškinyje pateiktus argumentus, manytina, kad 20 000 Eur neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir turėtų būti priteistas iš kaltinamojo A. L..

3.5. Klaipėdos apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-611-253/2014) ir Lietuvos apeliaciniame teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-11-943/2017 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovams A. L., notarei A. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu ir notarų biuro vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas. Šioje byloje A. L. 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio atsiradimą grindė tuo, kad jo asmeninėmis lėšomis, tačiau ieškovės A. L. vardu nuo 2002 m. buvo įgytas visas turtas, kurį ieškovė žadėjo jam padovanoti, o šio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti tariamai išrašė 1 470 000 Lt sumos vekselį. Taigi šiuo atveju išryškėja akivaizdūs A. L. versijų prieštaravimai, t. y. civilinės bylos Nr. 2-1264-512/2011 nagrinėjimo metu A. L. bandė teismą įtikinti, kad žemės sklypą jis pirko už savo pinigus mamos vardu, namą statė už savo pinigus ir esą už draugo bendraatsakio N. L. pinigus, apie jokio vekselio egzistavimą neužsiminė nei žodžiu, nei raštu, nors vekselis jau turėjo būti pateiktas A. L.. 2012 m. spalio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, A. L. nurodė, kad namą statė iš savo lėšų, tačiau nebenurodė aplinkybės dėl namo statybos iš N. L. priklausančių piniginių lėšų. Civilinėje byloje Nr. 2-611-253/2014 A. L. teismui nurodė, kad jo lėšomis, tačiau atsakovės A. L. vardu buvo įgytas turtas, kurį A. L. žadėjo jam padovanoti, o šio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti išrašė vekselį. A. L. civilinės bylos Nr. 2A-11-943/2017 nagrinėjimo metu negalėjo teisėjų kolegijai atsakyti į užduotą klausimą, kodėl kai pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., N. L. už 30 000 Lt, nesumažino vekselyje nurodytos sumos. Tokie A. L. prieštaringi veiksmai sudaro pagrindą abejoti jo parodymų objektyvumu ir teisingumu.

3.12. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-412-450/2019 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei A. L. dėl turto dalies priteisimo, tretieji asmenys UAB Medicinos bankas, G. L.. Taigi, tiek šioje civilinėje byloje, tiek auksčiau minėtose civilinėse bylose yra nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio vardu įgytas turtas yra įgytas jos ir sutuoktinio lėšomis. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, kaip ir anksčiau minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose, turi prejudicinę galią, ir teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą negalėjo jų ignoruoti ir nuosprendžiu paneigti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės V. P. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nukentėjusiosios A. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Šioje byloje, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriuo konstatuota, kad kaltinamasis A. L. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, apeliacinius skundus pateikė ir prokurorė, ir nukentėjusioji. Apeliantės teigia, kad nepagrįstą kaltinamojo išteisinimą lėmė netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas, nesivadovavimas prejudiciniais faktais, taip pat nepagrįstas nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykių vertinimas kaip neperžengusių civilinių teisinių santykių ribos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, teiktus teismo posėdžio metu, nusprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai yra pagrįsti. Šią savo išvadą motyvuos toliau nuosprendyje nurodytais argumentais.

Dėl įrodymų vertinimo ir A. L.kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-942/2019). Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013 ir kt.).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-170-895/2018).

14. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Minėtas in dubio pro reo principas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-251-1073/2018, 2K-179-942/2021).

15. Skundžiamu nuosprendžiu A. L.pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, teismui nepavyko pašalinti abejonių dėl reikšmingų bylos aplinkybių, o teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsajas, nenurodė jokių motyvų, kodėl nesivadovauja civilinėse bylose priimtuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, sprendimą dėl išteisintojo A. L.nekaltumo priėmė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, nustatęs, kad yra prieštaravimų dėl reikšmingų bylos aplinkybių ir tiesiogiai taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, nesiėmė priemonių ir neišnaudojo visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to, spręsdamas A. L.kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. L.padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje.

17. BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Taigi, sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui. Turtinė nauda, be kita ko, pasireiškia ir turtinės teisės įgijimu. Sukčiavimui būdinga apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Apgaulė gali pasireikšti suklastotų dokumentų panaudojimu kaip priemone, siekiant pateikti tikrovės neatitinkančius (melagingus) teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių sprendžiama apie teisių ar pareigų atsiradimą ir kita (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-329-222/2015).

18. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

19. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-648/2018). Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Tai reiškia, kad turtinei teisei įgyti nėra būtinas faktinis turto užvaldymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101/2014).

20. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013). Teismų praktikoje nurodyta, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015).

21. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šios veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.).

22. Šioje byloje A. L. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule ant tuščio popieriaus lapo išgavo A. L. parašą su rankraštiniu įrašu „A. L.“, po to pagamino netikrą vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. vekselį, kuriame melagingai nurodė, kad A. L. besąlygiškai įsipareigoja iki 2011 m. gruodžio 20 d. sumokėti 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) kaltinamajam, ir šį paprastąjį vekselį 2011 m. gruodžio 21 d. pateikė notarei su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės A. L., o gavęs vykdomąjį įrašą 2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į antstolio Jono Petriko kontorą su prašymu išieškoti iš A. L. skolą, dėl to antstolis pradėjo išieškojimo iš skolininkės A. L. veiksmus.

23. Kaltinamasis A. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė, kad būtų apgaule išgavęs iš A. L. parašą ir suklastojęs vekselį, siekdamas įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą. A. L. teigė, kad iki 2002 m. dešimt metų dirbo Amerikoje, užsidirbo pinigų ir grįžęs į Lietuvą nutarė juos investuoti į žemės sklypus, taip pat į namo statybas, įkūrė taksi įmonę. Visą turimą turtą registravo tėvų vardu, kadangi baiminosi reketo, todėl kaip garantą, kad niekam kitam turtas neatiteks, paprašė pasirašyti vekselį, kurio suma atitiktų perrašyto turto vertę, t. y. 425 741,43 Eur (atitiko 1 470 000 litų). 2009–2010 m. buvo krizė, visas turtas nuvertėjo, pašlijo santykiai su tėvais ir broliu, prasidėjo konfliktai dėl turto, todėl, bijodamas ir matydamas, kad mama užrašo turtą broliui, prisiminė vekselį ir pateikė jį vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pateikta kaltinamojo versija, įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, stokoja pagrįstumo.

24. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji A. L. akcentavo, kad ji niekada iš savo sūnaus A. L. nesiskolino jokių pinigų ir niekada nepasirašinėjo ir neišdavė jokio paprastojo vekselio. Apie tokį dokumentą kaip parastasis vekselis ji nebuvo girdėjusi, nemoka naudotis kompiuteriu ir spausdintuvu. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusioji neigė kada nors pasirašiusi ant tuščių lapų, tačiau vėliau parodymus patikslino ir nurodė, kad vieną kartą yra padėjusi parašą ant dviejų tuščių lapų. Nukentėjusioji taip pat teigė, kad su savo sutuoktiniu V. L. turėjo santaupų, už savo turimas lėšas pirko sklypus Klaipėdos rajone prie (duomenys neskelbtini), o A. L. savo lėšomis nei prie sklypų pardavimo, nei prie namo statybų neprisidėjo, kadangi jis pinigų neturėjo. Nukentėjusioji patvirtino kaltinamojo nurodytas aplinkybes dėl jo išvykimo į Ameriką, tačiau teigė, kad jis ten pinigų neužsidirbo ir grįžęs neįsigijo jokio turto.

25. Kolegijos vertinimu, kaltinamojo versijai, jog jis turėjo pakankamai piniginių lėšų, už kurias įsigijo ir žemės sklypus, ir namą, ir kitą turtą, o nupirktą turtą užrašė tėvų vardu siekdamas išvengti reketo, pagrįsti byloje nėra pakankamai įrodymų. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą.

26. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, leidžiančio įsitikinti kaltinamojo versijos, kad turtas, įsigytas už jo turimas lėšas, buvo užrašomas tėvų vardu baiminantis reketo grėsmės, pagrįstumu. Nei baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, nei teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys nepatvirtina, kad A. L. būtų kada nors kilusi reketo grėsmė, taip pat nėra jokių duomenų ir apie kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus prieš A. L.. Kolegijos vertinimu, ši versija nelaikytina įtikinama dar ir dėl tos priežasties, kad menkai tikėtina, jog A. L., norėdamas išvengti galimo reketo, tokios grėsmės galimybę nukreiptų į savo tėvus.

27. Antra, šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į prieštaringus A. L. parodymus. Kaip teisingai pastebėjo nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu A. L. tvirtino, jog iš Amerikos, kur dirbo ir gyveno metus laiko, jis grįžo 2002 m. pavasarį, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė Amerikoje dirbęs 15 metų. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 1 470 000 Lt suma susidarė, nes jis tėvų vardu 2003 ar 2004 m.(nepamena) pirko sklypus Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) k., kuriuos tėvai vėliau pardavė, taip pat mamos vardu pirko septynis brangius automobilius „Mercedes Benz“, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė, jog savo pinigus investavo į namą, į sklypus, taip pat teigė, kad jis su broliu mamos vardu turėjo taksi įmonę „(duomenys neskelbtini)“, taip pat UAB „B“. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė nepamenantis, kas jam patarė surašyti vekselį, tačiau teisiamajame posėdyje, praėjus daug laiko nuo įvykio, A. L. jau nurodė konkretų asmenį – notarą. Ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad tėvams paliko iš interneto atspausdintą paprastojo vekselio pavyzdį – tuščią formą, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad pas tėvus nuvyko prieš tai atsispausdinęs vekselio tuščią formą, turėjo tuščių baltų lapų. Ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog sklypą ir namą nusprendė parduoti savo pažįstamam L. siekdamas išsaugoti savo turtą, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad pardavė namą draugui, nes buvo skolingas 36 000 litų, grąžino jam skolą, kad šis perrašytų jam sklypą.

28. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1264-512/2011 pagal ieškovų A. L. ir V. L. ieškinį atsakovams A. L. ir N. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškovai šioje byloje siekė pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu A. L., turėdamas tėvų įgaliojimą, pardavė N. L. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (kuriame stovėjo neįregistruotas gyvenamasis namas), priklausantį A. L.. Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino. Kaip pažymi nukentėjusioji apeliaciniame skunde, minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu A. L. atstovas advokato padėjėjas L. M. 2011 m. kovo 3 d. teismui pateikė ir paprašė prie bylos pridėti 2009 m. birželio 20 d. Patvirtinimą dėl turto priklausomybės. Šioje civilinėje byloje A. L. paaiškino, kad paprašė motinos, jog ši surašytų jam priklausantį turtą, ir mama surašė 2009 m. birželio 20 d. patvirtinimą. Taigi iš A. L. paaiškinimų matyti, kad jis pateiktu 2009 m. birželio 20 d. patvirtinimu dėl turto priklausomybės siekė įrodyti, jog jis teisėtai pardavė N. L. 0,15 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kadangi šiame patvirtinime nurodyta, kad A. L. asmeniškai priklauso: 1) lengvieji automobiliai „Mercedes Benz“, kurių valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 2) 0,15 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 3) nebaigtas statyti namas ant 0,15 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nuo pat statybos pradžios, o A. L. ir G. L. lygiomis dalimis priklauso: 1) lengvasis automobilis „Mercedes Benz“, kurio valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini); 2) UAB „B“ akcijos – po 50 proc. iki ir po įstatinio kapitalo padidinimo kiekvienam; 3) UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos – po 50 proc. įstatinio kapitalo; 4) žemės sklypai, 0,8106 ha ir 0,6494 ha (unikalus numeriai (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini) k. Tačiau, ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 3 d. duodamas parodymus iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, A. L. parodė, jog jis asmeniškai pirko sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, kuriuos tėvai vėliau pardavė, ir septynis prabangius automobilius „Mercedes Benz“. Taigi tokia nenuosekli išteisintojo A. L. pozicija dėl bylai aktualių aplinkybių kelia abejonių ir dėl jo parodymų patikimumo.

29. Šioje byloje ir nukentėjusioji, ir liudytojas G. L. parodė, kad A. L. pinigų, kurių pakaktų įsigyti nekilnojamąjį turtą, neturėjo, grįžęs iš Amerikos nieko nenusipirko, gyveno nuomojamame bute. Teisme apklaustas liudytojas Ž. R. parodė, kad grįžęs iš Amerikos A. L. kurį laiką gyveno jo namuose, vėliau gyvendavo moterų, su kuriomis susitikinėdavo, namuose. Taip pat šis liudytojas parodė, kad A. L. nei sklypams pirkti, nei namui statyti pinigų neturėjo, – pinigų jam davė tėvai. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti šio liudytojo parodymais, nes R. R. dirbo kartu su G. L., tačiau pastebėtina, kad šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, vertindamas išteisintojo A. L. turtinę padėtį, nurodė, jog iš 2005 m. balandžio 27 d. gyventojo (šeimos) turto deklaracijos matyti, kad A. L. 2005 m. deklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą: 21 000 Lt vertės vertybinius popierius, meno kūrinius, juvelyrinius dirbinius ir 182 000 Lt piniginių lėšų (t. 5, b. 1. 63). Įvertinęs 2012 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktą A. L. 2010 m. gruodžio 9 d. pildytos metinės gyventojo turto deklaracijos patvirtintą nuorašą už 2009 m. mokestinį laikotarpį, nustatė, kad A. L. deklaravo turėtas pinigines lėšas – 220 000 Lt (t. 3, b. 1. 122–125). Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad A. L. nebūtų galėjęs pagrįsti turimo turto.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvada, jog kaltinamasis įrodė galėjęs turėti jo nurodomą turtą, padaryta neįvertinus kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų.

32. Iš baudžiamojoje byloje esančio Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius ir akcininkas buvo A. L., 2014 m. liepos 3 d. skundo“ matyti, kad Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. FR0682, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti 49 288 Lt pridėtinės vertės mokestį, 9 034 Lt PVM delspinigius, 14 786 Lt PVM baudą ir kitus mokėjimus, be kita ko, nurodė, kad ginčo atveju pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą savo veiklos vykdymo laikotarpį nuo jos įsteigimo dirbo nuostolingai, t. y. pareiškėjos į apskaitą įtrauktų pajamų nepakako jos deklaruotoms išlaidoms padengti, tikrinamuoju laikotarpiu, pagal buhalterinės apskaitos duomenis, sąnaudos buvo dengiamos pareiškėjos direktoriaus ir akcininko A. L. piniginiais įnašais (buhalterinėje apskaitoje 2011 m. gruodžio 31 d. fiksuotas 17 693 Lt, 2012 m. liepos 31 d. – 72 439 Lt įsiskolinimas A. L., 2013 m. balandžio 4 d. deklaruota 2012 m. rugpjūčio 2 d. A. L. pareiškėjai suteikta 90 000 Lt paskola), nors, pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, minėtas asmuo neturėjo finansinių galimybių tokias lėšas įnešti į įmonę (civilinės bylos Nr. 2-611-253/2014 3 t., b. l. 150–171, sprendimo 14 psl. 2 pastraipa). Mokestinių ginčų komisija sprendime taip pat konstatavo, kad A. L. pateikė Klaipėdos apskrities VMI vekselių kopijas, patvirtinančias, kad laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 8 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. pasiskolino pinigines sumas iš asmenų: A. A. (110 000 Lt ir 140 000 Lt), D. K. (120 000 Lt ir 45 000 Lt), R. V. (180 000 Lt) ir N. L. (46500 Lt), iš viso 641 500 Lt. Komisijos vertinimu, Klaipėdos apskrities VMI, atlikusi priešpriešinį informacijos surinkimą, pagrįstai nustatė, kad minėti asmenys neturėjo galimybių suteikti paskolas, todėl A. L. neužteko oficialių lėšų išlaidoms padengti (8 t., b 1. 64–74). Taigi Mokestinių ginčų komisija savo sprendime, be kita ko, konstatavo, jog A. L. neturėjo finansinių galimybių įnešti į įmonę nurodytų piniginių lėšų. Papildomai kolegija pažymi, kad vėl pastebimas A. L. versijų prieštaringumas, t. y. vienu atveju A. L. įrodinėja, kad pagal vekselius tariamai iš minėtų asmenų gautas pinigines lėšas jis investavo į A. L. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)r., statybas, kitoje, pavyzdžiui, Mokestinių ginčų komisijos byloje, A. L. įrodinėjo priešingas aplinkybes, t. y. kad pagal vekselius gautas lėšas jis nešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“.

33. Taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir kito byloje esančio įrodymo, reikšmingo kaltinamojo turtinės padėties įvertinimui. Tai yra, nevertinta Lietuvos antstolių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. pažyma, iš kurios matyti, kad išieškojimai iš A. L. vykdomi nuo 2001 m. iki šiol (7 t. b. 1. 1–10).

34. Analizuodamas nukentėjusiosios ir liudytojo G. L. versiją, kad nekilnojamasis turtas buvo perkamas už tėvų lėšas, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors A. ir V. L. 2005 m. buvo deklaravę 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą: A. L. – 175 000 Lt privalomai registruotino turto, 40 000 Lt vertės vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių ir 328 000 Lt piniginių lėšų (t. 5, b. l. 63), o V. L. – 390 000 Lt privalomai registruotino turto, 19 500 Lt vertės vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių ir 123 000 Lt piniginių lėšų (t. 5, b. l. 63), tačiau 2013 m. balandžio 8 d. Klaipėdos apskrities VMI pažymoje Nr. AB5-28 nurodyta, kad pateiktose 2005 m. gegužės 2 d. turėto turto 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijose deklaruoto turto įsigijimui pagrįsti A. L. ir V. L. trūksta 388 052 Lt oficialių pajamų. 2004 ir 2005 m. A. L. ir V. L. neturėjo oficialių lėšų šaltinių, iš kurių būtų galėję įsigyti žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose (t. 8, b. l. 113–119).

35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ir A. L., ir G. L. nurodė, jog niekas iš L. šeimos 2008–2012 metais ir anksčiau visos nekilnojamajam turtui įsigyti reikalingos pinigų sumų neturėjo, ir teigė, kad statybos buvo vykdomos palaipsniui, t. y. iš pradžių abu broliai (G. A. A. L.) prikalbino tėvus investuoti turimas santaupas į žemės sklypus ir, A. suradus sklypą, 2002 m. jis buvo nupirktas (duomenys neskelbtini) kaime. 2004 m. buvo perkami sklypai (duomenys neskelbtini) kaime, o (duomenys neskelbtini) k. namo statyba buvo pradėta tik 2004 m. Statybų pradžiai buvo naudojami pinigai, kurie buvo gauti pardavus L. priklausiusį vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Gyvenamojo namo statybai buvo reikalingi pinigai, kurių jie neturėjo, todėl iš UAB Medicinos banko 2007 m. UAB „B“, kurios akcininke buvo A. L., vardu buvo paimta 500 000 Lt paskola. Laiduotojais buvo G. L., A. L. ir V. L., kurie laidavo bankui visu savo turimu turtu. Byloje yra tai patvirtinantys duomenys, t. y. 2009 m. rugsėjo 15 d. laidavimo sutartis Nr. LOAN100668, 2007 m. rugsėjo 17 d. laidavimo sutartis Nr. 07-28 L, 2009 m. rugsėjo 15 d. papildomas susitarimas prie 2007 m. rugpjūčio 17 d. kredito sutarties Nr. LOAN 45454, 2007 m. rugsėjo 17 d. kredito sutartis Nr. LOAN 45454. Byloje nėra duomenų, kad ir A. L. būtų buvęs laidavimo sutarčių šalimi. Ši aplinkybė sustiprina jau anksčiau minėtas aplinkybes, jog A. L. neturėjo pakankamai piniginių lėšų įsigyti byloje minimą nekilnojamąjį turtą.

36. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių, jog nekilnojamasis turtas buvo įsigytas iš A. L. lėšų, nurodė ir tai, jog liudytojos P. G. ir I. K. patvirtino, kad žemės sklypų pardavimo, sutarčių suderinimo klausimus sprendė tik su kaltinamuoju, tačiau pas notarą žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė nukentėjusioji A. L.. Pažymėtina, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, t. y. išteisintasis A. L. pripažino, jog preliminariąją sutartį pildė ne A. L., o G. L., liudytoja I. K., iš pradžių tvirtinusi, kad preliminariąją sutartį pildė kaltinamasis, vėliau jau nurodė, kad tiksliai nepamenanti, ar sutarties pasirašyti atvyko ir A. L., ar kartu buvo ir G. L. (2019 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas). Pastebėtina, jog aplinkybių, kad A. A., ir G. L. aktyviai dalyvavo / padėjo tėvams įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir vystant verslą, neneigė nei nukentėjusioji, nei liudytojas G. L..

37. Kritiškai vertintinas ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, kad G. L. neneigė, jog su broliu (kaltinamuoju) pirko turtą – žemės sklypus, tačiau, liudytojo teigimu, nekilnojamasis turtas buvo perkamas už tėvų lėšas, taip pat tėvai padėjo įsteigti UAB „B“, tačiau, kodėl visas turtas buvo užrašomas mamos vardu, G. L. paaiškinti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išsamesnis paaiškinimas, kodėl perkamas turtas buvo užrašomas tėvų vardu, įvertinus G. L. parodymus, jog turtas buvo perkamas už tėvų lėšas, nėra tikslingas ir net laikytinas pertekliniu.

38. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusios nuo 2011 metų vyksta įvairūs civiliniai ginčai dėl turto, neanalizavo ir nevertino civilinėse bylose nustatytų ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui turinčių reikšmės aplinkybių.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tiek civilinėse, tiek administracinėse bylose priimti sprendimai neturi prejudicinės ar prima facie (didesnės galios) įrodymų reikšmės baudžiamojoje byloje sprendžiant kaltės klausimą ar nustatant veikos požymius, tačiau jie nustato teisiškai reikšmingus faktus, kurie turi būti nagrinėjami kartu su kitais bylos įrodymais nustatant veikos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2021).

40. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-11-943/2017 pagal ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-611-253/2014 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovams A. L., notarei A. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu ir notarų biuro vykdomojo įrašo panaikinimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo – UAB Medicinos bankas. Minėtoje byloje ieškovė A. L. ieškiniu prašė pripažinti 425 741,42 Eur (1 470 000 Lt) paskolos sutartį tarp jos ir atsakovo A. L. nesudaryta, pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį, panaikinti 2011 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini)notaro biuro vykdomąjį įrašą Nr. 9079 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Minėtame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės:

40.1. Buvusią gerą finansinę padėtį ir galimybę ieškovės vardu įgyti turto už 1 470 000 Lt sumą atsakovas įrodinėja 2005 m. balandžio 28 d. turto deklaracija, pagal kurią jis 2003 metais turėjo 182 000 Lt piniginių lėšų, liudytojų parodymais, iš draugų skolintomis lėšomis, taip pat aplinkybe, kad vienerius metus dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, papildomai užsidirbdavo dainuodamas įvairiuose renginiuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nepagrindžia fakto, kad atsakovas už 1 470 000 Lt sumą ieškovės vardu įgijo turto. Pirma, byloje esanti turto deklaracija patvirtina tik tai, kad 2003 metais atsakovas turėjo 182 000 Lt sumą, tačiau byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kokiu tikslu ši suma buvo panaudota ir ar buvo panaudota; antra, liudytojų parodymai, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, statybose dalyvavo ir joms vadovavo atsakovas A. L., atsižvelgiant į ieškovės amžių bei jos ir atsakovo artimus giminystės ryšius, taip pat nepagrindžia, kad darbai buvo vykdomi būtent atsakovo lėšomis; trečia, atsakovo į bylą pateikti vekseliai, kuriais jis kitiems asmenims įsipareigojo sumokėti iš viso 461 500 Lt sumą (t. 2., b. l. 112–116), jokiais aspektais neįrodo, kad jis tokią sumą paskolos sutarčių pagrindu būtų gavęs ir (ar) panaudojęs įsigyti nekilnojamojo turto ieškovės vardu, priešingai, šie vekseliai įrodo, kad atsakovas buvo įsiskolinęs kitiems asmenims, todėl suteikia pagrindo abejoti jo turtinę finansinę padėtį buvus gerą ir (ar) bent jau stabilią; ir, penkta, įrodymų, kad vienerius metus dirbęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kartkartėmis dainuodamas renginiuose atsakovas būtų gavęs pajamų, juolab uždirbęs 1 470 000 Lt sumą ir už šias lėšas ieškovės vardu įgijęs turto, kurį ieškovė būtų įsipareigojusi jam padovanoti, byloje nėra (28 sprendimo punktas).

40.4. Atsakovas įrodinėja, kad iš viso jis savo lėšomis, tačiau ieškovės ir jos sutuoktinio vardu buvo įgijęs turto už 425 741,42 Eur (1 470 000 Lt), kadangi ieškovė įsipareigojo jam šį turtą padovanoti, tai vekselio suma sutampa su atsakovo įgyto turto verte. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje atsakovas A. L. pripažino, kad įmonių akcijas ir lengvuosius automobilius „Mercedes Benz“ įgijo kartu su broliu G. L., prašė teismo sprendimu nustatyti, kad jiems šis turtas priklauso lygiomis dalimis, o savo ieškinio reikalavimus įvertino gerokai mažesne nei nurodyta vekselyje, t. y. 650 000 Lt, pinigų suma (sprendimo 32 punktas).

40.5. Atsakovas neįrodė ieškovės vardu įgijęs turto už 1 470 000 Lt sumą. Vadinasi, ieškovės pasirašytas ginčo vekselis negali būti suprantamas kaip dovanojimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Taigi, ginčo vekselis, kuriuo ieškovė įsipareigojo atsakovui sumokėti atitinkamą sumą, civilinėje teisinėje apyvartoje egzistuoja be jokio faktinio ir teisinio pagrindo (sprendimo 34 punktas).

40.6. Tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2012 m. balandžio 2 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-24 (12), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-786(14), tiek diplomuoto chemiko – dokumentų technikos eksperto dr. Jürgeno Hanso Büglerio atlikus techninę dokumento ekspertizę suformuotos išvados iš esmės sutampa – jeigu Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai nustatė, kad tikėtina, jog 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiau buvo įrašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o po to išspausdintas vekselio tekstas, tai Vokietijos eksperto atliktas tyrimas šią išvadą vienareikšmiškai patvirtino. Kadangi trijų ekspertų atliktos išvados savo esme beveik sutampa, t. y. vienos kitas patvirtina, tai padidina jų patikimumą. Be to, eksperto dr. Jürgeno Hanso Büglerio atlikta ekspertizė leidžia spręsti, kad ginčo vekselis buvo atspausdintas ne 2009 metais, kaip jame nurodyta, o 2011 metais, t. y. tuo metu, kai ieškovė turimą turtą neatlygintinai nusprendė perleisti atsakovo broliui G. L.. Aplinkybę, kad ginčo vekselyje nepagrįstai nurodyta, jog jis išduotas 2009 metais, netiesiogiai patvirtina ir ant jo esantys veidrodiniai vaizdai, kuriuose matyti 2011 m. lapkričio 20 d. data (sprendimo 42 punktas).

40.7. Ginčo vekselis nagrinėjamu atveju yra atsakovo nesąžiningų veiksmų rezultatas (sprendimo 48 punktas).

41. Iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad atsakovė A. L. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei A. L. dėl turto dalies priteisimo, tretieji asmenys UAB Medicinos bankas, G. L.. Šioje civilinėje byloje ieškovas A. L. Klaipėdos apygardos teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad 2002 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjos A. L. sudaryta dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra apsimestinė ir negaliojanti, ir nustatyti, kad žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise pagal šią sutartį įgijo ieškovas; 2) pripažinti, kad 2002 m. rugpjūčio 30 d. turto perdavimo–priėmimo aktas dėl žemės sklypo perdavimo atsakovės A. L. nuosavybėn yra apsimestinis ir negaliojantis, ir nustatyti, kad žemės sklypą nuosavybės teise priėmė ieškovas; 3) pripažinti žemės sklype esantį nebaigtos statybos namą ieškovo asmenine nuosavybe; 4) jei teismas manytų, kad pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta pirkėjos A. L., nėra apsimestinė ir galiojanti, yra pagrindas vertinti šalių santykius kaip sutartinius dėl jungtinės veiklos: i) pripažinti, kad žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas ieškovui ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise; ii) pripažinti, kad ieškovui ir atsakovei priklauso lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį, nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo, kiekvienam po 139 915,50 Eur (483 094,77 Lt); iii) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės: atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo bei 1/2 dalį gyvenamojo namo, priteisiant atsakovei visą žemės sklypą ir visą jame esantį statinį natūra, o ieškovui už jo turto dalį priteisiant iš atsakovės 139 915,50 Eur (483 094,77 Lt) piniginę kompensaciją, kurią atsakovė ieškovui privalėtų sumokėti per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Klaipėdos apygardos teismas patikslintą ieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad žemės sklypas ir jame esantis neįregistruotas statinys – gyvenamasis namas ieškovui ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise; pripažino, kad ieškovui ir atsakovei priklauso lygiomis dalimis po 1/2 dalį žemės sklypo ir jame esančio neįregistruoto statinio – gyvenamojo namo; nutarė atidalyti ieškovo 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį jame esančio neįregistruoto statinio – gyvenamojo namo iš bendrosios dalinės ieškovo ir atsakovės nuosavybės ir priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą ir jame esantį neįregistruotą statinį – gyvenamąjį namą; priteisti atsakovei iš ieškovo 94 500 Eur kompensaciją už jai tenkančią atidalyto turto 1/2 dalį; kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas patikslintas ieškinys, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – šią patikslinto ieškinio dalį atmetė; kitą Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Minėtame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės:

41.2. Atsakovės A. L. pozicija dėl ginčo sklypo įgijimo ir namo statymo iš asmeninių lėšų, siekiant jame gyventi kartu su sutuoktiniu, pagrįsta ne tik jos nuoseklių paaiškinimų, bet ir byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia, jog atsakovės ir jos sutuoktinio finansinė padėtis buvo stabili ir pakankamai gera. Apeliantė kartu su sutuoktiniu gaudavo virš 2 000 Lt pensiją; 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovė deklaravo, kad turi 123 000 Lt lėšų sumą, o jos sutuoktinis – 328 000 Lt, iš viso 451 000 Lt; atsakovės 2013 m. kovo 26 d. VMI teiktas paaiškinimas įrodo, kad 2005 m. balandžio 28 d. atsakovė buvo deklaravusi turinti turto už 390 000 Lt sumą, jo sutuoktinis – už 175 000 Lt sumą (sprendimo 34 punktas).

41.3. Byloje ginčo dėl to, kad 2002 m. birželio 28 d. ieškovas ir pardavėjas J. G., atstovaujamas P. G., sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią žemės sklypo pardavėjui buvo sumokėtas 2 000 Lt avansas, nėra. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ši aplinkybė įrodo buvus šalių susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pozicija, pažymi, kad pagrindinė 2002 m. rugpjūčio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovės vardu; žemės sklypas 2002 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo–perdavimo aktu perduotas apeliantei A. L.. Sklypo detaliojo plano rengimo dokumentai taip pat buvo išduoti atsakovės vardu. Kad atsakovė ginčo turtu disponavo kaip savo asmenine nuosavybe, pagrindžia ir 2008 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir trečiojo asmens UAB Medicinos banko, kuria atsakovė laidavo už UAB „B“ prievoles, įsipareigodama atsakyti trečiajam asmeniui visu savo turimu turtu kaip solidarioji bendraskolė. Ta aplinkybė, kad ieškovas padėjo savo motinai (atsakovei) surasti žemės sklypą, negali būti vertinama kaip apelianto įnašas į jungtinę veiklą ir pati savaime nėra nuosavybės įgijimo į žemės sklypą pagrindas, nes nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė ginčo turtu disponavo kaip vienintelė savininkė. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sklypas buvo įgytas atsakovės atliktais veiksmais, todėl negali būti pripažįstamas bendrosios dalinės nuosavybės, kaip ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos rezultato, objektu (sprendimo 37 punktas).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės ir įrodymai, įvertinus kiekvieną jų atskirai ir jų visumą, laikytini pakankamais susiformuoti įsitikinimui, kad, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kaltinamasis A. L. neįrodė, kad nekilnojamasis turtas, įskaitant bendrovių įsteigimą, buvo įgytas iš jo lėšų. Taip pat byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ir A. L. versijos dėl ginčo vekselio atsiradimo ir jo panaudojimo tikslo.

43. Šioje byloje nukentėjusioji A. L. parodė, kad jai buvo sunku grąžinti namo statybai paimtą paskolą, todėl jai padėdavo G. L.. Prasidėjusi ekonominė krizė sukėlė sunkumų G. L. verslui, o A. L. tuo laikotarpiu gėrė ir nebesirūpino statybų reikalais, todėl, kilus sunkumų dėl paskolos grąžinimo, buvo nutarta parduoti sklypą su nebaigtu statyti namu. Tačiau sužinojo, kad A. L., turėdamas jam išduotą įgaliojimą, nei tėvams, nei broliui nežinant sklypą pardavė savo draugui už mažą pinigų sumą. Analogiškas aplinkybes parodė ir G. L.. Jis taip pat nurodė, kad santykiai su broliu pašlijo 2009 m., kai šis ėmė gerti ir kai sužinojo, kad jis 2010 metų vasarą be tėvų žinios pardavė tėvams priklausantį žemės sklypą su statiniu (duomenys neskelbtini) kaime. 2011 m. spalio 5 d. Klaipėdos apylinkės teisme buvo priimtas sprendimas pripažinti negaliojančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., pirkimo–pardavimo sutartį. Kilus nesutarimų su šeimos nariais, A. L. nepavykus pasiekti to, ko norėjo, t. y. parduoti sklypą su namu niekam nežinant, A. L. kerštaudamas po šio teismo sprendimo ir surašė vekselį.

44. Kaltinamasis A. L. pateikė kitokią ginčo vekselio atsiradimo versiją, t. y. kad jo motina A. L. pasirašė 2009 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) suma atitiko kaltinamajam priklausančio turto, kuris buvo registruotas jo tėvų vardu, vertę, kaip garantą tam, kad minėtas turtas niekam kitam neatitektų.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamojo A. L. versija nelaikytina įtikinama. Visų pirma, kaip jau minėta šiame nuosprendyje, byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog byloje minimą nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir bendroves, A. L. galėjo įsigyti už savo lėšas.

46. Antra, kaip teisingai pastebi prokurorė apeliaciniame skunde, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1264-512/2011, kurioje ieškovai A. L. ir V. L. siekė pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu A. L., turėdamas tėvų įgaliojimą, pardavė N. L. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (kuriame stovėjo neįregistruotas gyvenamasis namas), priklausantį A. L., A. L. nenurodė jokių aplinkybių apie egzistuojantį vekselį. Duomenų apie vekselį nėra ir A. L. deklaracijoje, teiktoje už 2009 metus, kurią, pasak kaltinamojo, jam padėjo pildyti VMI specialistas. Menkai įtikima, kad A. L. būtų pamiršęs apie egzistuojantį itin didelės vertės vekselį.

47. Trečia, bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. spalio 3 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. L. nurodė, kad „jis tėvams paliko iš interneto atspausdintą paprastojo vekselio pavyzdį – tuščią formą. <...>. Maždaug po mėnesio mama pasakė, kad tėvas sutinka pasirašyti vekselį. 2010 metų pavasarį–vasarą jis paskambino mamai ir paklausė ar ji pasirašė paprastąjį vekselį. Mama sakė, kad pasirašė. Pasakė, kad privažiuos prie jos namų. <...> Mama jam išnešė jos vardu pasirašytą paprastąjį vekselį. <...> Vekselio forma buvo visiškai kitokia, negu, kad jis buvo palikęs. <...> Jis nežino, ar mama turi kompiuterį, spausdintuvą. Nežino, kas atspausdino šį paprastąjį vekselį“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši gynybinė versija laikytina menkai įtikinama, kadangi nėra aišku, kodėl turėdamas tėvų 2009 liepos 7 d. jam išduotą įgaliojimą disponuoti žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., kaltinamasis, nesant jokių duomenų apie realų pavojų prarasti neva jam asmeniškai priklausantį turtą, siekia apsaugoti savo interesus ir vekseliu, tačiau atvykti jo pasiimti delsia net vienerius metus. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji nuosekliai viso proceso metu tvirtino nemokanti naudotis kompiuteriu ir spausdintuvu, apie vekselius apskirtai nieko neišmaniusi iki šio proceso.

48. Trečia, A. L. nurodyta aplinkybė, jog „jis šio vekselio nebūtų pateikęs, jei nebūtų praradęs sklypo ir statomo namo Klaipėdos rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Kai su vykdomuoju įrašu kreipėsi į antstolį, sužinojo, kad visą turtą tėvai padovanojo broliui“, kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad kaltinamojo tėvai būtų sudarę dovanojimo sandorį su G. L. dėl žemės sklypo ir jame statomo namo, esančių Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Byloje nėra duomenų, kad G. L. būtų buvę padovanoti ir žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime. Kodėl buvo nuspręsta per du kartus G. L. padovanoti UAB „B“ akcijas, paaiškino G. L., t. y. jis nurodė, kad, kai prasidėjo byla dėl namo, A. A. perleido L., tėvai jam perleido sodo namelį ir UAB „B“ akcijas. Iš pradžių tėvai jam padovanojo 50 proc. bendrovės akcijų, o kitas 50 proc. akcijų ketino padovanoti A., tačiau įsitikinę, kad problemos dėl A. L. priklausomybės alkoholiui nesibaigia, ir likusias bendrovės akcijas padovanojo G.. Taigi, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių A. L. versiją, jog vekselį vykdyti jis pateikė po to, kai sužinojo praradęs jam priklausantį turtą – sklypą ir statomą namą (duomenys neskelbtini) kaime.

49. Iš byloje esančių liudytojo G. V. parodymų matyti, kad A. L. jam skundėsi, kad brolis laimėjo paslaugų teikimo konkursą, bet jis jį labiau „išdūrė“ ir smarkiau pakenks finansiškai. Minėtas liudytojas taip pat parodė, kad A. L. jam papasakojo apie to dokumento atsiradimą: jis parodė vekselį su parašu, pasakė, kad dabar susitvarkys reikalus. G. V. paaiškino buvęs A. L. namuose, gėrė alų, valgė žuvį ir jis pirštais ištepė tą vekselį su riebalais ir nors visomis jam žinomomis priemonėmis stengėsi išvalyti riebalų dėmes, jos liko dokumente. Vėliau A. L. jam pasakė, kad turi mamos dokumentą su parašu, ir aiškino, kad taip būdavo daroma: blankai iki pusės būdavo užpildomi, mama pasirašydavo, o paskui dokumentas būdavo užpildomas visiškai; taip buvo daroma, kad nereikėtų trukdyti mamos, nes verslai buvo mamos vardu. G. V. parodė, kad šiuo atveju dokumentas buvo iki pusės atspausdintas su parašu, pusę A. A. nukirpo.

50. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesivadovavo liudytojo G. V. parodymais, kadangi 2018 m. gegužės 24 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(2501)-ISl-2945 buvo konstatuota, jog UZCT testo metu tiriamasis G. V. sakė netiesą. Tačiau, kaip teisingai pažymėta prokurorės apeliaciniame skunde, kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017 ir 2K-31-511/2018). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, G. V. parodymai svarbūs tuo aspektu, kad aplinkybę, kurią nurodė minėtas liudytojas, patvirtina ir byloje apklaustas liudytojas ekspertas dr. Jürgenas Hansas Bügleris. Tai yra, kaip matyti iš bylos duomenų, G. V. apklausos metu parodė, kad būtent A. L. pagamino vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. vekselį, t. y., turėdamas iki pusės atspausdintą dokumentą su mamos parašu, nukirpo pusę to lapo ir po to atspausdino tą vekselį su mamos parašu. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas dr. Jürgenas Hansas Bügleris vienareikšmiškai parodė, kad vekselyje esantis tekstas ir parašas yra skirtingų datų, o pats lapas yra apkarpytas. Taigi ekspertas dr. Jürgenas Hansas Bügleris, nebūdamas susipažinęs su liudytojo G. V. duotais parodymais, nurodė, kad vekselio lapas yra nukirptas ir yra beveik per pusę mažesnis nei A4 formato lapas. Todėl nustačius, jog liudytojo G. V. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, nėra pagrindo nesivadovauti šiais liudytojo parodymais.

51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant ekspertų padarytos kategoriškos išvados, jog pirmiau buvo įrašyti žodžiai „A. L.“, o tik po to išspausdintas vekselio tekstas, negalima daryti neabejotinos išvados, kad kaltinamasis vekselį suklastojo.

52. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad siekiant nustatyti, kokiu eiliškumu buvo surašytas ir pasirašytas vekselio tekstas, buvo atliktos keturios ekspertizės dėl 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio tyrimo (dvi ekspertizės atliktos nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-11-943/2017 ir dvi – šioje baudžiamojoje byloje). Iš bylos duomenų matyti, kad:

52.1. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2012 m. balandžio 2 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad tirti pateiktame paprastajame vekselyje pirmiau buvo parašytas rankraštinis įrašas, o veidrodiniai pašaliniai tekstai atsispaudė vėliau.

52.2. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog yra tikimybės, kad tirti pateiktame 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiau buvo įrašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o po to išspausdintas vekselio tekstas. Prie tokios išvados prieita dėl to, kad nustatyti įrašo (parašo) atlikimo pirmumo požymiai (sferinės neuždažytos „tonerio“ dalelės) ir tai, kad įrašo štrichuose nėra plokščių ar sutraiškytų, įgavusių metalinį blizgesį (paveiktų rašymo priemonės rašymo mazgu ir padengtų rašto medžiaga) „tonerio“ dalelių. Ekspertizės išvadoje pažymėta, kad kategoriškos išvados formuluoti negalima, kadangi rankraščio ženklų štrichų srityje tinkamų tyrimui „tonerio“ dalelių nėra daug, be to, dokumentas buvo paveiktas terminiu būdu, cheminių medžiagų ar drėgmės.

52.3. Dokumentų technikos ekspertui dr. Jürgenui Hansui Bügleriui atlikus techninę dokumento ekspertizę prieita prie išvados, kad 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje visų pirma buvo parašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o tada buvo atspausdintas visas likęs vekselio tekstas. Konstatuota, kad „ilgasis“ parašas buvo padėtas prieš dažais atspausdinant visą teksto šriftą, be to, vekselis nebuvo pasirašytas ir surašytas 2009 m. liepos 10 d., laiko atžvilgiu yra sąryšis su 2011 m. data.

52.4. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. kovo 20 d. ekspertizės akte nurodyta, kad metodikų, leidžiančių nustatyti, kada išspausdinti dokumentų tekstai, nėra. Rankraštinių įrašų amžiaus nustatymo tyrimai Lietuvos teismo ekspertizės centre neatliekami, todėl atsakyti į klausimus, ar 2009 m. liepos 10 d. paprastasis vekselis pagamintas (pasirašytas) ir atspausdintas 2009 m. liepos 10 d., ar šiame vekselyje rankraštiniai įrašai padaryti ir tekstas atspausdintas tuo pačiu metu, koks laikotarpis skiria rankraštinių įrašų spausdintinio teksto atlikimą, negalima. Nustatyti, ar 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiau buvo parašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o po to išspausdintas paprastojo vekselio tekstas, ar atvirkščiai – pirmiausiai buvo išspausdintas vekselio tekstas, o vėliau atlikti rankraštiniai įrašai ir parašas, negalima, nes vekselio spausdintinio teksto ženklai su rankraštiniais įrašais ir parašu nesikerta, o ties tinkamais tokiam tyrimui įrašais ir parašo ženklų štrichais esančių „tonerio“ dalelių dėl intensyvių vekselio įvairaus pobūdžio eksploatacijos požymių nėra (neliko). 2009 m. liepos 10 d. 1 470 000 Lt sumos paprastajame vekselyje pašaliniai veidrodinio vaizdo spausdintiniai ženklai atsispaudė ant parašytų žodžių „A. L.“ ir parašo, t. y. vekselyje pirmiau buvo atlikti rankraštiniai įrašai ir parašas, o po to atsispaudė pašaliniai, su vekselio turiniu nesusiję, veidrodinio vaizdo spausdintiniai ženklai. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. kovo 20 d. ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad pašaliniai tekstų atspaudai abiejose 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio ir abiejose 2011 m. lapkričio 10 d. „ElektroBalt“ PVM sąskaitos faktūros pusėse atsirado ne spausdinimo metu, bet tiesiogiai ir ne vieną kartą kontaktuojant aukštesnės nei įprasta spausdinimo procesui temperatūros aplinkoje jau išspausdintiems dokumentams. 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio pirmoje pusėje ties žodžiais „PAPRASTASIS VEKSELIS“ tiesioginio kontakto metu atsispaudė 2011 m. lapkričio 10 d. „ElektroBalt“ PVM sąskaitos faktūros serija, Nr., skaitiklis, eilutėje „Prekes priėmė“ esančios linijos fragmentas ir po ja esantis tekstas „(pareigos, vardas, pavardė, parašas)“, o ties rankraštiniu įrašu „A.“ – šios sąskaitos faktūros blanko apatinės paraštės su įmonės rekvizitais fragmentas. 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio antroje pusėje tiesioginio kontakto metu atsispaudė 2011 m. lapkričio 10 d. „ElektroBalt“ PVM sąskaitos faktūros serija Nr. skaitiklis turinys nuo lapo viršuje esančio įmonės logotipo iki eilutės „Iš viso suma su PVM...“. Ant 2011 m. lapkričio 10 d. ,.ElektroBalt“ PVM sąskaitos faktūros serija Nr. skaitiklis abiejose pusėse tiesioginio kontakto metu atsispaudė 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio tekstas. Pirminiai dokumentų tekstų abipusiai atspaudai susidarė įdėjus 2009 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį į pusiau perlenktą 2011 m. lapkričio 10 d. „ElektroBalt“ PVM sąskaitą faktūrą, veikiant temperatūrai ir spaudimui pirmoje vekselio pusėje atsispaudė sąskaitos faktūros apatinėje lapo dalyje esančio teksto atspaudai, antroje pusėje – viršutinėje sąskaitos faktūros lapo dalyje išspausdintas tekstas, o PVM sąskaitos faktūros apatinėje lapo dalyje atsispaudė vekselio tekstas. Tuomet vekselis su jo pirmoje pusėje jau atsispaudusiais sąskaitos faktūros tekstų fragmentais tiesiogiai kontaktavo su šio dokumento lapo antra puse. pasukta gulsčiai, ir dar mažiausiai kartą pasukus lapą vertikaliai. Kitų dokumentuose susidariusių atspaudų atsiradimo eiliškumo dėl jų blyškumo nustatyti negalima. Pirmiau buvo išspausdintas 2009 m. liepos 10 d. paprastojo vekselio turinys ir atlikti rankraštiniai įrašai bei parašas, o po to šiame dokumente atsirado pašalinio teksto veidrodiniai atspindžiai.

53. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. kovo 20 d. ekspertizės aktas nepaneigia dr. Jürgeno Hanso Büglerio atliktos techninės dokumento ekspertizės išvados, kad 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiausia buvo parašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o tada buvo atspausdintas visas likęs vekselio tekstas. Kaip matyti, 2020 m. kovo 20 d. ekspertizės akte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad rankraštinių įrašų amžiaus nustatymo tyrimai Lietuvos teismo ekspertizės centre neatliekami, kadangi nėra metodikų, leidžiančių nustatyti, kada išspausdinti dokumentų tekstai ir atlikti rankraštiniai įrašai. O kitos 2020 m. kovo 20 d. ekspertizės akte padarytos išvados nėra susijusios su nukentėjusiosios A. L. parašo ir vekselio teksto atspausdinimo pirmumo nustatymu, todėl nelaikytinos esminėmis aplinkybėmis, kurios leistų paneigti dr. Jürgeno Hanso Büglerio išvadą, kad ginčo vekselyje pirmiausia buvo parašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o tada buvo atspausdintas visas likęs vekselio tekstas, ar Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvadą, jog yra tikimybės, kad tirti pateiktame 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiau buvo įrašyti žodžiai „A. L.“ ir pasirašyta, o po to išspausdintas vekselio tekstas.

54. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendime taip pat konstatuota, kad tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2012 m. balandžio 2 d. specialisto išvadoje Nr. UK-24 (12), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-786(14), tiek diplomuoto chemiko – dokumentų technikos eksperto dr. Jürgeno Hanso Büglerio atliktoje techninėje dokumento ekspertizėje suformuotos ekspertizės išvados iš esmės sutampa: jeigu Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai nustatė, kad tikėtina, jog 2009 m. liepos 10 d. paprastajame vekselyje pirmiau buvo įrašyti žodžiai „A. L." ir pasirašyta, o po to išspausdintas vekselio tekstas, tai Vokietijos eksperto atliktas tyrimas šią išvadą vienareikšmiškai patvirtino.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima ignoruoti aplinkybės, jog trijų ekspertų atliktos išvados savo esme iš esmės sutampa, t. y. vienos kitas patvirtina, ir tai padidina jų patikimumą.

56. Kolegija taip pat kritiškai vertina ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimą, kad nors Vokietijos ekspertas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pirmiau ant lapo buvo pasirašyta, o tik po to atspausdintas tekstas, tačiau ekspertas taip ir negalėjo konkrečiai paaiškinti, kokiais tarptautinėje praktikoje pripažintais metodais šią išvadą grindžia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad eksperto dr. Jürgeno Hanso Büglerio atliktos ekspertizės akte yra įvardyti ekspertiniam tyrimui naudoti metodai: stereomikroskopija su apšvietimu iš viršaus ir šono; rašymo priemonių cheminė analizė naudojant aukštos galios plonasluoksnę chromatografiją; rašymo medžiagos cheminė analizė naudojant dujų chromatografiją ir masinę spektometriją su termine desorpocija; kt. Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, kodėl šie nurodyti tyrimo atlikimo metodai nelaikytini pakankamais / patikimais eksperto išvadai pateikti, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

57. Taigi apibendrinant tai, kas nurodyta ir aptarta, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma laikytina pakankama konstatuoti, kad kaltinamasis A. L., siekdamas apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – A. L. priklausančius 425 741,43 Eur (kas atitiko 1 470 000 Lt), tyčia, žinodamas, kad ji jokių pinigų kaltinamajam nėra skolinga, apgaule ant tuščio popieriaus lapo išgavo A. L. parašą su rankraštiniu įrašu „A. L.“, po to pagamino netikrą vertybinį popierių – ginčo vekselį, kuriame melagingai nurodė, kad neva skolininkė A. L. besąlygiškai įsipareigoja iki 2011 m. gruodžio 20 d. sumokėti 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) A. L., ir jį pateikė notarei, o ji, būdama suklaidinta, išdavė vykdomąjį įrašą, kurį kaltinamasis pateikė antstoliui vykdyti, o pastarasis pradėjo vykdymo procesą.

58. Vertindama išteisintojo argumentų, jog tarp jo ir nukentėjusiosios susiklostę santykiai yra civilinio pobūdžio, pagrįstumą, kolegija pažymi, kad nors A. L. inkriminuoti veiksmai iš tiesų atlikti civilinių teisinių santykių (susijusių su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, vykdymu) srityje, tačiau nagrinėjamojoje byloje nustatytas nusikalstamas jų pobūdis. Pažymėtina, kad paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei konstatuojama, kad surašytas vekselis tapo priemone turtui įgyti apgaule.

59. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodomos pagrindinės taisyklės, taikomos sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo sąlygų ir kriterijų: 1) civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis; 2) esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas arba panaikinimas, turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą; nesąžiningas sandorio šalies elgesys savaime nereiškia sukčiavimo sudėties požymių jo veikoje buvimo; 3) negalimas toks teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011).

60. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau tokiu pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrus ketinimus, tikrąją valią. Jei svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas yra susijęs su apgaulės, esmingai apsunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, panaudojimu, tokie veiksmai laikytini nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašo netikrus duomenis, jis ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-895/2018, 2K-32/2015, 2K-514/2014, 2K-329/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, nei teigiama išteisintojo atsiliepime į apeliacinius skundus, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nusikalstamo kaltininko atliktų veiksmų pobūdžio. Kaip antai, galimybė priimti sprendimą dėl vykdomojo įrašo išdavimo atsirado kaltinamajam notarei pateikus netikrą dokumentą; visi tolesni veiksmai, susiję su nukentėjusiajai priklausančiu turtu, buvo atliekami pasitelkiant apgaulę, naudojant tikrovės neatitinkančią informaciją įtvirtinantį dokumentą; į byloje nustatytos apgaulės mechanizmą buvo įtraukti ir kiti vienu ar kitu būdu turintys teisę priimti teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiajai priklausančio turto asmenys (notarė, antstolis); kaltininko veiksmai atlikti veikiant tiesiogine iš anksto susiformavusia tyčia, suprantant tiek savo veiksmų pavojingą pobūdį, tiek ir jų padarinius A. L.; akivaizdu, kad apgaule pagrįstų veiksmų buvo imtasi siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Šiuo aspektu ne mažiau svarbu, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji savo teises bandė ginti civilinio proceso tvarka, nereiškia, kad teisiniai santykiai savaime tapo civiliniais teisiniais santykiais, o kaltininko veiksmai – ne nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-895/2018, 2K-311-677/2016). Aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje dėl paskolos pripažinimo nesudaryta, paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu ir notarų biuro vykdomojo įrašo panaikinimo patenkino ieškovės A. L. ieškinį, savaime nelemia išvados dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo negalimumo. Tai, kad kaltinamajam inkriminuoti veiksmai laikyti pakankamais juos pripažinti nusikalstamais, be kitų jau nurodytų argumentų, patvirtina ir tai, kad A. L., suvokdamas, kad daro nusikalstamą veiką, naudojo apgaulę, kuri buvo esminė, t. y. turėjo lemiamą įtaką A. L. apsisprendimui atlikti veiksmus – pasirašyti ant tuščio lapo. Taip pat A. L. prieš A. L. naudojo vieną iš apgaulės formų – piktnaudžiavimą (manipuliavimą) pasitikėjimo santykiais, susiklosčiusiais tarp A. L. ir A. L. dėl tarpusavio ryšių (motinos ir sūnaus).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai sureikšmintas nukentėjusiosios nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.

62. Išties kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017 ir kt.). Kita vertus, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, 2K-76-788/2020).

63. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ir A. L., ir A. L. patvirtino, jog 2009 metais jų tarpusavio santykiai buvo geri, taip pat geri santykiai buvo ir tarp brolių A. L. ir G. L.. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad 2009 m. liepos 7 d. A. ir V. L. įgaliojo A. L. atlikti įgaliojime numatytus atitinkamus veiksmus, susijusius su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Kaip parodė nukentėjusioji, iki to laiko A. L. veikdamas jos pavedimu dažnai vykdavo į valstybės institucijas tvarkyti dokumentų, o tam reikėjo A. L., kaip žemės savininkės, parašų, todėl visiškai pasitikėdama sūnumi A. L. pasirašė ant keleto tuščių popieriaus lapų, kad jai jos darbo metu nereikėtų atsiprašyti iš darbo ir vykti kartu. Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios paaiškinimu, kad ji neturėjo pagrindo nepasitikėti savo sūnumi ir tuo metu neturėjo pagrįstų abejonių dėl galimų neteisėtų sūnaus veiksmų ar nusikalstamų ketinimų. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ir laikyti pagrįstomis teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes dėl nukentėjusiosios elgesio neatitikties bonus pater familias principui ir pripažinti, jog A. L. elgėsi nerūpestingai.

64. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja būtinybę taikyti baudžiamąją atsakomybę A. L. ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

65. Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad A. L., siekdamas apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – A. L. priklausančius 425 741,43 Eur (kas atitiko 1 470 000 Lt), tyčia, žinodamas, kad A. L. jokių pinigų A. L. nėra skolinga, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 20 d., Klaipėdos mieste, tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apgaule ant tuščio popieriaus lapo išgavo A. L. parašą su rankraštiniu įrašu „A. L.“, po to pagamino netikrą vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. vekselį, kuriame melagingai nurodė, kad neva skolininkė A. L. besąlygiškai įsipareigoja iki 2011 m. gruodžio 20 d. sumokėti 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) A. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, šį žinomai netikrą dokumentą – 2009 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį 2011 m. gruodžio 21 d. pateikė Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini)notaro biuro, esančio (duomenys neskelbtini)., notarei A. G. su prašymu išduoti vykdomąjį raštą pagal paprastąjį vekselį dėl skolos išieškojimo iš skolininkės A. L. ir tą pačią dieną notarė A. G., būdama suklaidinta, išdavė A. L. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 9079) dėl 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo vekselio mokėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo dienos išieškojimo iš A. L., po to A. L., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į antstolio Jono Petriko kontorą, adresu (duomenys neskelbtini)., su prašymu išieškoti iš A. L. skolą pagal žinomai netikrą vertybinį popierių – 2009 m. liepos 10 d. 1 470 000 Lt (425 741,43 Eur) vertės paprastąjį vekselį, ir šį vekselį bei 2011 m. gruodžio 21 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą pateikė antstoliui, dėl to antstolis J. Petrikas, būdamas suklaidintas, pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0172/1101506, kurioje 2011 m. gruodžio 21 d. patvarkymu dėl turto arešto areštavo A. L. ir V. L. jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tokiu būdu A. L., panaudodamas žinomai netikrą dokumentą – paprastąjį vekselį, apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į A. L. priklausantį turtą – 1 474 412 Lt (425 741,43 Eur).

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. L. veikos atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtį. Kadangi asmens kaltė nekelia abejonių ir yra įrodyta visiškai, todėl jam pagrįstai kyla baudžiamoji atsakomybė.

Dėl bausmės skyrimo

67. BK 41 straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

68. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

69. Baudžiamasis įstatymas numato, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą – bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

70. Kaltinamojo A. L. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

71. Teismas, skirdamas A. L. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į A. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – tiesiogine tyčia padaryta viena baigta tęstinė nusikalstama veika, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (veika priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams), ir viena baigta tęstinė nusikalstama veika, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (veika priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valdymo tvarkai, susijiems su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu). Atsižvelgiama į tai, kad nenustatyta nei kaltinamojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, nusikalstamos veikos padarytos siekiant savanaudiškų tikslų. Teismas taip pat įvertina ir byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamąjį A. L. – išsiskyręs, dirbantis, baustas administracine tvarka (6 t., b. l. 127–139), nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas. Iš Klaipėdos priklausomybės ligų centro 2012 m. vasario 6 d. pažymos Nr. SR-2-359 nustatyta, kad A. L. įskaitoje yra nuo 1993 metų; diagnozė – priklausomybės nuo alkoholio sindromas, šifras – F 10.4.

72. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam A. L. už padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrus laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, o už padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

73. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrinamos taikant apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskiriama 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

74. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu A. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką (nusikalstama veika padaryta 2014 m. lapkričio 10 d.), numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 21 MGL dydžio (790,86 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 64¹straipsnio 1 dalimi, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 14 MGL dydžio (527,24 eurų) bauda.

75. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. A. A. A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2018 m. liepos 17 d.), numatytą BK 201 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 40 MGL (2 000 eurų) bauda. Taip pat A. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką (nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2018 m. rugsėjo 11 d.), numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 70 MGL (3 500 eurų) bauda. Taip pat A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2018 m. rugsėjo 11 d.), numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 80 MGL (4 000 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje, subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu ir A. L. paskirta subendrinta bausmė – 80 MGL (4 000 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su paskirta bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 3 dalyje, dalinio sudėjimo būdu ir A. L. paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (5000 eurų) bauda.

76. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju šioje byloje inkriminuojamas nusikalstamas veikas kaltinamasis padarė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 21 d. Tai yra, nusikalstamos veikos, dėl kurių A. L. yra kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, yra įvykdytos iki Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamojo įsakymo ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytina BK 63 straipsnio 9 dalis.

77. Kaip jau minėta, nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, dėl kurios padarymo A. L. yra pripažintas kaltu šioje byloje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl, remiantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausmė subendrintina su Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 14 MGL dydžio (527,24 eurų) bauda, paskirta už nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, taikant apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirtina 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

78. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą ekonomikai ir verslo tvarkai, vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams ir vieną nesunkų nusikaltimą valdymo tvarkai, susijusį su dokumentų klastojimu. Taigi, formaliai vertinant, nusikalstama veika, kuri inkriminuota kaltinamajam šioje baudžiamojoje byloje, ir nusikalstama veika, už kurią nuteistas A. L. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu, skiriasi viena kategorija, tačiau nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą. Ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir šio straipsnio 2 dalyje numatytos padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą, kadangi nusikalstamais veiksmais padaryta žala tam pačiam objektui – nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Todėl, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra dviejų būtinų BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytų sąlygų visumos, kad būtų galima taikyti bausmių apėmimą. Todėl šiuo atveju bausmės bendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 6 ir 9 dalimis, prie paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės visiškai pridedant Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtą 100 MGL (5000 eurų) baudą, ir skirtina galutinė bausmė – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė ir 100 MGL (5000 eurų) bauda. Taip pat įskaitytina bausmė, visiškai atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamąjį įsakymą – 14 MGL (527,24 Eur) paskirta ir visiškai sumokėta bauda.

79. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, Nr. 2K-61-895/2015, Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-379-697/2018 ir kt.).

80. BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

81. Dėl kaltinamojo atitikties formaliems BK 75 straipsnio taikymo kriterijams jokių abejonių vertinamu atveju nekyla. Šiuo nuosprendžiu A. L. nuteistas už sunkų nusikaltimą ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri subendrintina su Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, ir paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė ir 100 MGL dydžio (5000 Eur) bauda. Taigi, pagal šiuo metu galiojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio redakciją. Tačiau be kaltinamojo atitikties formaliems pagrindams turi būti nustatyta ir kita BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir iš dalies atidėjus bausmės vykdymą.

82. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, dar kartą įvertinusi su analizuojamu klausimu susijusius aktualius duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad bausmės paskirtis A. L. gali būti įgyvendinta iš dalies atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. L.padarė vieną nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, ir vieną – nesunkių. Nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko praėjo beveik dešimt metų. Nuteistasis dirba, yra sumokęs Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą. Iš dalies neatidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, kaltinamajam kils objektyvių sunkumų sumokėti paskirtą baudą ir atlyginti nukentėjusiajai priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgusi į visas aptartas aplinkybes – padarytų veikų pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija nusprendžia, jog aptarta duomenų visuma patvirtina, jog šiuo atveju yra pagrindas iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, – manytina, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti nuteistajam iš dalies atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir šio straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytą pareigą tęsti darbą.

Dėl civilinio ieškinio

83. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

84. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y. teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

85. Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji A. L. pareiškė civilinį ieškinį ir prašo priteisti iš A. L. 5 822,33 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (8 t., b. l. 99–103). Ieškinyje nurodyta, kad vykdant vykdomąją bylą Nr. 0172/11/01506 iš A. L. kaltinamajam A. L. išieškota 5 822,33 Eur suma. Kadangi minėta suma išieškota nesant tam teisėto pagrindo – išieškojimas buvo pradėtas ir vykdomas remiantis šioje byloje nustatytais kaltinamojo nusikalstamais veiksmais, prašo šią sumą priteisti iš A. L.. Reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą grindžiamas tuo, kad dėl nusikalstamų A. L. veiksmų pablogėjo nukentėjusiosios sveikata, ji patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus dėl sūnaus, artimo šeimos nario, tokio elgesio. Pasak A. L., šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad kaltinamojo A. L. veiksmais sukelta situacija paspartino nukentėjusiosios sutuoktinio, kaltinamojo tėvo mirtį, nes jis, sužinojęs apie A. L. nusikalstamas veikas, padarytas jų šeimai, gavęs iš antstolio raginimą įvykdyti sprendimą, patyrė šoką, emocinį stresą, po to ištiko insultas. Taip pat pažymima, kad antstolis išieškojimą vykdė nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. iš A. L. darbo užmokesčio ir pensijos, nepalikdamas gyvenimui reikalingų piniginių lėšų, kurios iki šiol nėra grąžintos.

86. Bylos medžiaga nustatyta, kad dėl kaltinamojo A. L.nusikalstamų veikų A. L. patyrė žalos, kadangi kaltinamasis notarei A. G. pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą remiantis netikru dokumentu – suklastotu vekseliu, notarei išdavus vykdomąjį įrašą, A. L. kreipėsi į antstolį Joną Petriką su prašymu pradėti vykdymo procesą, dėl to antstolis J. Petrikas, būdamas suklaidintas, pradėjo vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0172/1101506, kurioje 2011 m. gruodžio 21 d. patvarkymu dėl turto arešto areštavo A. L. ir V. L. jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir A. L. iš A. L. išieškojo 5 822,33 Eur. Tarp atsiradusios žalos ir kaltinamojo veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, būtent kaltinamojo veiksmai sąlygojo atsiradusią turtinę žalą, žala nėra atlyginta, todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas visiškai įrodytu ir pagrįstu, todėl tenkintinas ir iš kaltinamojo A. L. nukentėjusiajai priteistina 5 822,33 Eur turtinės žalos atlyginimo.

87. Spręsdamas dėl nukentėjusiosios reikalavimo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

88. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018).

89. Nukentėjusioji, pagrįsdama reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, akcentuoja, kad dėl A. L. nusikalstamų veikų ji patyrė itin didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus, iki šiol jaučia pažeminimo, pasinaudojimo jos pasitikėjimu, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus. Nurodo, kad itin skausmingus dvasinius išgyvenimus sukelia faktas, kad ja pasinaudojo artimas šeimos narys – sūnus. Išgyvenimai pasireiškia nemiga, emociniu skausmu, nerimu, įtampa, padidėjusiu dirglumu. Šiems išgyvenimams mažinti ir slopinti ji priversta vartoti raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Pasak nukentėjusiosios, kaltinamojo nusikalstami veiksmai paspartino jos sutuoktinio sveikatos pablogėjimą. Taip pat daug neigiamų išgyvenimų suteikė ir pažeistų teisių dėl nepagrįstai vykdyto išieškojimo gynimas ir visas baudžiamosios bylos procesas, kuris trunka nuo 2012 metų.

90. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog nukentėjusioji nepateikė rašytinių įrodymų dėl civiliniame ieškinyje minimų aplinkybių, t. y. kad ji kreipėsi į psichiatrą ir nukentėjusiajai buvo išrašyti raminamieji ir (ar) migdomieji vaistai, nėra pagrindo abejoti, jog kaltinamojo A. L. nusikalstami veiksmai sukėlė A. L. itin didelių neigiamų dvasinių išgyvenimų, kurie pasižymi tęstiniu poveikiu nukentėjusiosios sveikatai ir emocinei būsenai. Sutiktina su A. L. argumentais, jog šiuo atveju kaip reikšmingos aplinkybės, vertinant atlygintinos neturtinės žalos dydį, vertintina tai, kad nusikalstamas veikas įvykdė jai artimas žmogus – sūnus. Šiais nusikalstamais veiksmais, tikėtina, negrįžtamai pažeista itin reikšminga neturtinė vertybė – šeiminiai santykiai. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą.

91. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus ir įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taikydama CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, atsižvelgdama ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, įvertinusi visumą aplinkybių, nusprendžia iš kaltinamojo A. L. nukentėjusiajai A. L. priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

92. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti, be kita ko, ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

93. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie turėtas proceso išlaidas, taip pat nepateiktas nukentėjusiosios prašymas priteisti iš kaltinamojo bylinėjimosi išlaidas, todėl šis klausimas nespręstinas.

94. Kardomoji priemonė – A. L. rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

95. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

96. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vokas Nr. 1, kuriame yra 147 000 Lt sumos paprastasis vekselis, kuriuo A. L. įsipareigoja iki 2011 m. gruodžio 20 d. A. L. sumokėti 147 000 Lt sumą, originalas; vokas Nr. 2, kuriame yra 4 CD laikmenos, paliktini saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

A. L.pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti bausmes:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį – 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 14 MGL dydžio (527,24 eurų) bauda, ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 3, 6 ir 9 dalimis, paskirtą subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme visiškai pridedant Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtą 100 MGL (5000 eurų) baudą ir paskirti A. L. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 100 MGL (5000 eurų) baudą.

Įskaityti į bausmę, visiškai atliktą pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamąjį įsakymą – 14 MGL (527,24 Eur) paskirtą ir visiškai sumokėtą baudą, nustatant, kad nesumokėta 86 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, A. L. paskirtos galutinės subendrintos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti iš dalies, nustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 (šešis mėnesius), likusios bausmės – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. L. paskirti pareigą pradėti dirbti/tęsti darbą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti A. L. iš A. L. 5 822,33 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt du eurus 33 ct) turtinės ir 5 000,00 Eur (penkis tūkstančius eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: voką Nr. 1, kuriame yra paprastasis 147 000 Lt sumos vekselis; voką Nr. 2, kuriame yra 4 CD laikmenos, palikti saugoti prie bylos.

Bausmės pradžią A. L.skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo, vykdant šį nuosprendį.