Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. patikslintą ieškinį atsakovei O. K. dėl santuokos nutraukimo bei kitų reikalavimų išsprendimo ir pagal atsakovės O. K. patikslintą priešieškinį ieškovui A. K. dėl santuokos nutraukimo bei kitų reikalavimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Apeliacijos objektą sudaro Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).

17. Sprendžiant dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019).

18. Ieškovas patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti jam ginčo sklypą, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu prašė šį sklypą priteisti abiem šalims lygiomis dalimis. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jo faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Taigi, preliminariai įvertinus ieškovo pateiktą patikslintą ieškinį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, spręstina, jog esami duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Nors atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pakartotinai atsiliepime į atskirąjį skundą teigė, jog ieškovo reikalavimas dėl ginčo sklypo priteisimo jam asmeninės nuosavybės teise yra netenkintinas, tai nesuponuoja priešingo situacijos vertinimo. Išdėstyti argumentai pagrindžia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo ieškinys yra prima facie pagrįstas, o reiškiami reikalavimai susiję su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

19. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).

20. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

21. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-397-467/2023). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovas aktualiu prašymu iš esmės prašo taikyti dvi laikinąsias apsaugos priemones: (i) įpareigoti atsakovę nesudaryti naujų panaudos ar kitų disponavimo sandorių be ieškovo sutikimo ir (ii) nustatyti laikinąją naudojimosi žemės sklypu tvarką. Šiuo atžvilgiu byloje reikšminga nustatyti, ar yra šalių sutarimas dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šalių susitarimo buvimą, rėmėsi 2024 m. rugsėjo 19 d. ieškovo atstovo elektroniniu laišku atsakovei (el. b. 13 t., b. l. 76–77). Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su minėtu įrodymu, darytina priešinga išvada. Iš laiško turinio akivaizdu, kad tai buvo tik derybų metu pateiktas ieškovo pasiūlymas, kuriame įvardijamas galimas žemės sklypo pasidalijimo variantas, o atsakovės buvo prašoma pateikti savo pastabas bei atsakymą. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovė pasiūlymui pritarė ar kad šalys jį vykdė praktikoje. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neišanalizavo, formaliai įvertino laiško turinį ir faktiškai perėmė atsakovės pateiktą laiško interpretaciją, neįsitikinęs realaus susitarimo egzistavimu.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nesant galiojančio šalių susitarimo ir nenustačius aiškios naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos, kiekvienas bendraturtis iš esmės veikia savo nuožiūra. Tokia situacija objektyviai lemia konfliktų, savavališkų veiksmų bei galimos žalos turtui ar šalių interesams riziką. Laikinoji naudojimosi tvarka teismo proceso metu suteiktų galimybę bent minimaliai stabilizuoti šalių santykius, užtikrinti proporcingą ir sąžiningą žemės sklypo naudojimą iki galutinio ginčo išsprendimo, taip pat garantuotų ieškovui realias galimybes įgyvendinti bendraturčio teises. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neištyrė, dėl jų nepasisakė ir faktiškai nepateikė argumentų, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų netikslingas ar perteklinis. Vien tik nurodyto elektroninio laiško formalus įvertinimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu atmesti ieškovo prašymą.

25. Nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikšminga ir ta aplinkybė, kad, kaip pagrįstai nurodė ieškovas, 2025 m. liepos 29 d. jis atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl ginčo žemės sklypo dalies atlaisvinimo bei neužsėjimo (el. b. 16 t., b. l. 189). Minėtame pranešime ieškovas aiškiai prašė atsakovės neužsėti viso jai nuosavybės teise priklausančio sklypo ploto ir naudotis juo atsižvelgiant į pateiktą naudojimosi planą. Pažymėtina, kad tas pats naudojimosi planas buvo pridėtas ir prie 2024 m. lapkričio 25 d. teismui pateikto ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (DOK-47229), todėl atsakovė turėjo galimybę su juo susipažinti. Tai reiškia, jog ieškovas nuosekliai ir aktyviai siekė laikinai sureguliuoti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, kad būtų išvengta nesutarimų, o kiekvienos šalies teisės būtų realiai įgyvendinamos iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Teismas apsiribojo formaliu minėto pranešimo paminėjimu, tačiau neatliko teisinio jo reikšmės ir turinio analizės: neatskleidė, kokias faktines aplinkybes jis pagrindžia, neįvertino jo santykio su kitais bylos duomenimis, taip pat nepasisakė, kaip šis pranešimas dera su teismo konstatuotu, tačiau įrodymais nepagrįstu, šalių susitarimo dėl sklypo naudojimosi egzistavimu. Iš esmės pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad ieškovas savo veiksmais inicijavo ir siekė nustatyti laikinąją naudojimosi tvarką, o tai gali paneigti išvadą, jog šalys buvo sudariusios aiškų ir galiojantį susitarimą.

26. Šiame kontekste aktualus ir ieškovo akcentuojamas proporcingumo principo taikymas bei patiriama žala dėl negalėjimo naudotis ginčo žemės sklypu. Kaip nurodė ieškovas, jis naudojasi 69,58 ha iš turimų bendrų su atsakove 206 ha, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl tokių ieškovo argumentų nepasisakė, atkartojo atsakovės poziciją, nepateikdamas savarankiško faktinio ir teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina nustatyti faktinį žemės sklypų naudojimosi mastą, t. y. kokia konkrečia turto dalimi naudojasi kiekviena šalis ir kaip tokia situacija veikia jų ekonominius ir teisinius interesus. Toks vertinimas yra reikšmingas dviem aspektais: pirma – siekiant nustatyti ieškovo galimai patiriamą realią žalą, jei jo dalis naudojime yra akivaizdžiai neproporcingai sumažinta; antra – siekiant įvertinti poreikį laikinai sureguliuoti naudojimosi tvarką aktualiu ginčo žemės sklypu, kad nebūtų piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi ir nebūtų sudaromos kliūtys kitam bendraturčiui realizuoti savo teises. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių aspektų neanalizavo ir neįvertino jų reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymui.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ieškovo prašymas dėl atitinkamų laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo išnagrinėtas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi, kuria jis atmestas. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi pastarąją nutartį panaikino ir grąžino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šiaulių apygardos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino jokių svarbių aplinkybių, ar yra būtina nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nesiaiškino, kokiomis žemės sklypo dalimis šiuo metu šalys naudojasi; ar atsakovė naudoja visą ginčo žemės sklypą, ar neleidžia ieškovui naudotis minėtu žemės sklypu; ar atsakovės veiksmais yra daroma žala šiam turtui ar kitaip dėl to pažeidžiami ieškovo interesai; ar šis žemės sklypas yra išnuomotas tretiesiems asmenims; ar šiuo metu žemės sklypas yra apsėtas (jei taip, kada derlius turi būti nuimtas); ar pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis nebus padaryta didesnė žala atsakovei, tretiesiems asmenims; taip pat kokius nuostolius patiria ieškovas. Taigi Šiaulių apygardos teismas iš esmės konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, tinkamai neištyrė bylos aplinkybių ir neįvertino šalių pateiktų duomenų. Susipažinęs su šalių paaiškinimais ir skundžiamos nutarties motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas klausimą, iš esmės neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo nurodymus ir nesiekė išsamiai ištirti minėtų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė faktinio naudojimosi bendra turto mase santykio, neįvertino realios žalos rizikos, nepateikė argumentų dėl galimo nuostolių atsiradimo bei proporcingumo balanso tarp šalių interesų, taip pat netinkamai įvertino įrodymus dėl šalis siejusio susitarimo dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Toks vertinimas rodo, kad ginčo esmė ir esminės faktinės aplinkybės liko neišanalizuotos, o byloje esantys įrodymai – įvertinti netinkamai ir paviršutiniškai.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad didžioji dalis skundžiamos nutarties teksto pagal turinį yra pažodinis arba beveik pažodinis atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų paaiškinimų ir argumentų pakartojimas. Tai iš dalies patvirtina ieškovo teiginius, kad teismas neatliko savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, o savo išvadas priėmė remdamasis ne savarankiškai atlikto įrodymų tyrimo bei vertinimo pagrindu susiformavusio įsitikinimo, bet tik vienos iš ginčo šalių pateiktų argumentų ir paaiškinimų pagrindu. Konstatuojama, kad skundžiamos nutarties ydingumą pagrindžia ir esminius teismo išvadų motyvavimo trūkumus patvirtina tai, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė savarankišku įrodymų ištyrimu grindžiamo ginčo teisinio įvertinimo, tik pasirėmė vienos iš šalių (atsakovės) procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, o tai nelaikytina tinkamu teismo pareigos priimti pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą įvykdymu. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išnagrinėtas šalių ginčas.

29. Apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl aplinkybių ir įrodymų, kurie buvo ištirti ir įvertinti klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtos esminės anksčiau nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atitinkamų klausimų nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje ne tik neatitiktų apeliacijos tikslų – apeliacinės instancijos teismas nagrinėtų tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, tačiau, be kita ko, nepagrįstai apribotų ir šalių teisę į apeliaciją – šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo susijusius klausimus, nevisapusiškai įvertino teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje atitinkami klausimai turėtų būti nagrinėjami didele apimtimi iš naujo, sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.