- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-537-241/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00645-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrovet“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-474-796/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrovet“ dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 437 428,54 Eur (1 510 353,25 Lt) įsiskolinimą už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės 2011 m. spalio 27 d. sprendimo ir 2011 m. lapkričio 8 d. AB „Klaipėdos vanduo“ bei Klaipėdos rajono savivaldybės sudarytos viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties pagrindu ieškovė nuo 2012 m. sausio 1 d. Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, kurioje yra ir Kretingalė, teikia geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Apie viešųjų paslaugų teikėjo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje pasikeitimą abonentai buvo informuoti spaudoje, o atsakovė – ir elektroniniu paštu. Ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, bet atsakovė rašytinės sutarties su ieškove nesudarė. Tačiau atsakovė savo veiksmais parodė, kad siekia tarp šalių sukurti tiekimo–vartojimo santykius. Atsakovei priklausantys geriamojo vandens ir buitinių nuotekų tinklai yra prijungti prie ieškovės valdomos ir veikloje naudojamos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, dėl to atsakovei neišvengiamai tiekiamas geriamasis vanduo bei tvarkomos nuotekos. Atsakovė savo vandens ir nuotekų tinklų nuo ieškovės infrastruktūros neatjungė. Kadangi atsakovė nemokėjo už suteiktas paslaugas, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. susidarė 1 510 353,25 Lt įsiskolinimas. Pažymėjo, kad atsakovės išleidžiamų nuotekų kiekis apskaičiuotas vadovaujantis ankstesnėje 2008 m. gruodžio 1 d. atsakovės ir UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ sudarytoje geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartyje deklaruotomis nuotekų taršos elementų koncentracijomis.
3. Ieškovė 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Agrovet“ 167 268,13 Eur už geriamojo vandens bei nuotekų šalinimo paslaugas, teiktas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d., ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties, kuria ši bylos dalis dėl skolos priteisimo buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo gauta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turėjo kreiptis į komisiją, teikdama derinti nuotekų valymo paslaugų kainą iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau faktiškai kreipėsi 2013 m. sausio 10 d. Be to, buvo sudaryta pažyma apie visą nuotekų kiekį, išvalytą Kretingalės nuotekų valykloje per ginčo laikotarpį. Todėl ieškovė, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, perskaičiavo atsakovės patiektas nuotekas ne pagal patiektą geriamojo vandens kiekį, bet pagal Kretingalės nuotekų valyklos visų priimtų nuotekų, atėmus visus kitus vartotojus, likutį. Taigi atsakovės nuotekų kiekis per ginčo laikotarpį sumažėjo nuo 141 626 kub. m iki 66 993 kub. m.
4. Ieškovė nurodė, kad perskaičiavo ir atsakovės UAB „Agrovet“ skolos dalį už padidėjusią taršą (170 960,29 Eur). Perskaičiuodama šią skolos dalį, ieškovė vadovavosi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintomis kainomis už nuotekų tvarkymą, tačiau buvo atsižvelgta ir į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktas išvadas dėl kainodaros už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą taikymo. Prašoma priteisti suma už padidėjusią ir specifinę taršą mažintina nuo 590 291,70 Lt (su PVM) (170 960,29 Eur su PVM) iki 110,47 Eur (su PVM). Ieškovė pažymėjo, kad jau įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu (jo dalimi) yra patenkinti visi kiti ieškovės pradiniu ieškiniu reikšti reikalavimai (nustatyta, kad ieškovė teikia atsakovei geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal 2016 m. vasario 17 d. šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas; atsakovė įpareigota leisti ieškovei atsakovės teritorijoje esančiame šulinyje įrengti atsiskaitomąjį nuotekų apskaitos prietaisą; atsakovė įpareigota sudaryti sąlygas ieškovei įrengti ir nuimti prie atsakovės teritorijoje esančio šulinio automatinį mėginių semtuvą) ir yra atmesti visi atsakovės priešieškinio reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 270 160,41 Eur sumažino ieškinio reikalavimus, turėtų būti grąžinta atitinkama žyminio mokesčio dalis.
5. Atsakovė UAB „Agrovet“ su patikslintu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad patikslintame ieškinyje ieškovė iš esmės visiškai atsisakė ieškinio reikalavimo dalies dėl nepagrįstai priskaičiuotos padidėjusios taršos, reikalaudama priteisti tik 110,47 Eur (381,43 Lt), sumažindama pradiniu reikalavimu prašomą priteisti sumą net 170 849,82 Eur (589 910,25 Lt), todėl bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukta. Nutraukus bylą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
6. Atsakovė nurodė, kad ieškovė ieškinio reikalavimus dėl atsakovės nuotekų kiekio sumažinimo motyvavo iš esmės vien teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nurodydama, kad ji perskaičiavo UAB „Agrovet“ patiektas nuotekas ginčo laikotarpiu ne pagal patiektą geriamojo vandens kiekį, bet pagal Kretingalės nuotekų valyklos visų priimtų nuotekų, atėmus visus kitus vartotojus, likutį. Išdėstytos aplinkybės suponuoja, kad ieškovės ieškinio pradinių reikalavimų dalis nuo pat pradžių buvo aiškiai nepagrįsta, nes AB „Klaipėdos vanduo“ nesąžiningai siekė nepagrįstos ekonominės naudos, t. y. už nuotekų tvarkymo paslaugas reikalavo priteisti daug daugiau, nei faktiškai išvalė ar techniškai galėjo išvalyti Kretingalės nuotekų valymo įrenginiai.
7. Atsakovė nesutiko su ieškovės apskaičiuotu nuotekų kiekiu. Nurodė, kad faktiškai į Kretingalės valymo įrenginius atsakovė išleido 51 553 kub. m nuotekų, t. y. 15 440 kub. m mažesnį nuotekų kiekį, nei patikslintame ieškinyje nurodė AB „Klaipėdos vanduo“. Pažymėjo, kad ieškovė net minimaliai neįvertino į nuotekų tinklus neišvengiamai patenkančio infiltracinio vandens kiekio. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovės patikslintame ieškinyje apskaičiuota nuotekų kaina. Nurodė, kad ieškovė perskaičiavo skolos dydį, vadovaudamasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2008 m. birželio 26 d. patvirtintomis kainomis už nuotekų tvarkymą, atsižvelgdama į komisijos pateiktas išvadas dėl kainodaros už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą taikymo, tačiau už ginčo laikotarpiu UAB „Agrovet“ patiektas nuotekas mokėtina suma turėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės 2013 m. gegužės 30 d. sprendime nustatytų ir su komisija suderintų kainų pagrindu. Tai reiškia, kad abonentų nuotekų, kurių tarša neviršija bazinės taršos, AB „Klaipėdos vanduo“ privalėjo taikyti 0,57 Eur už kub. m ir PVM nuotekų tvarkymo kainą, o ne 1,017 Eur už kub. m ir PVM kainą. AB „Klaipėdos vanduo“ už nuotekų tvarkymą skaičiuoja kainą, kuri būtų taikoma, jei būtų buvęs deklaruotas azotas, tačiau atsakovė nebuvo deklaravusi papildomų nuotekų taršos elementų koncentracijų. Atsižvelgiant į tai, nuotekų su bazine tarša kaina turėjo būti apskaičiuota taip: 51 533 kub. m × 0,57 Eur už kub. m = 29 385,21 Eur + PVM (35 556,10 Eur su PVM), todėl suma už nuotekų su bazine tarša tvarkymą mažintina nuo 81 037,08 Eur su PVM iki 35 556,10 Eur su PVM.
8. Atsakovė nesutiko su ieškovės prašoma priteisti 91,30 Eur (be PVM) arba 110,47 Eur (su PVM) suma už nuotekas su padidėjusia tarša. Nurodo, kad ieškovė nepatyrė visiškai jokių sąnaudų, susijusių su padidėjusia azoto tarša, kadangi nuotekų mėginiuose, kuriuos ištyrė žinybinė AB „Klaipėdos vanduo“ laboratorija, buvo nustatytas vienintelio taršos elemento, t. y. bendrojo azoto, didesnis kiekis, kurio Kretingalės nuotekų valymo įrenginiai nevalo. Todėl ieškovė neturi teisės skaičiuoti padidėjusios taršos kainos dalies ir padidėjusios taršos dėl bendrojo azoto. Be to, pagal Taršos integracijos ir prevencijos kontrolės (TIPK) leidimą iš Kretingalės valymo įrenginių AB „Klaipėdos vanduo“ turi teisę išleisti į paviršinį vandens telkinį po valymo proceso nuotekas, kuriu vidutinė bendrojo azoto koncentracija yra netgi 491,6 ms/l, o bendrojo fosforo – 19,7 mg/1, todėl ieškovė nuotekas su padidėjusia bendrojo azoto tarša gali, netgi jų nevalydama, išleisti į priimtuvą, nepatirdama jokių sąnaudų, susijusių su azoto taršos mažinimu. Pažymėjo, kad ieškovei išduotame TIPK leidime į gamtinę aplinką po valymo proceso AB „Klaipėdos vanduo“ išleidžiamoms nuotekoms nustatomos tiktai dviejų teršalų – BDS7 ir riebalų, ribinės vertės. Nuotekų valykla atsiskaito tik pagal BDS ir riebalus, o sankcijos už bendrąjį azotą ir bendrąjį fosforą nėra taikomos, nes valo tik BDS ir riebalus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė UAB „Agrovet“ būtų viršijusi kitų teršalų, be bendrojo azoto, normas.
9. Atsakovė nurodė, kad pagrįsta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 120 000,78 Eur, tačiau iš šios sumos turėtų būti atimti atsakovės mokėjimai už paslaugas, likusi reikalavimo dalis atmestina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 9 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino – priteisė ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ iš atsakovės UAB „Agrovet“ 167 268,13 Eur skolą už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 319 Eur bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo–vartojimo santykiai. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu nustatyta, kad AB „Klaipėdos vanduo“ teikia UAB „Agrovet“ geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal 2016 m. vasario 17 d. šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Ši teismo sprendimo dalis įsiteisėjo 2018 m. kovo 22 d.
12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovės prašomos priteisti skolos dalies, kuri susidarė už atsakovei laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. tiektą geriamąjį vandenį. Iš prie patikslinto ieškinio pridėtos UAB „Agrovet“ mokėtinos sumos už vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas iššifravimo lentelės nustatyta, jog ieškovė už vandenį prašo priteisti 70 157,26 Eur be PVM (84 890,28 Eur su PVM). Atsakovė UAB „Agrovet“ nesutinka su ieškovės patikslintame ieškinyje apskaičiuotu nuotekų kiekiu ir kaina.
13. Teismas nustatė, kad 2008 m. gruodžio 1 d. tarp UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ buvo pasirašyta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis. Šios sutarties 1.7 punkte nurodyta, jog UAB „Agrovet“ maksimalus išleidžiamų nuotekų užterštumas BDS7 – 1000 mg/l, SM – 1000 mg/l, naftos produktai – 1 mg/l, riebalai – 50 mg/l. Klaipėdos rajono savivaldybės ir ieškovės viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų Klaipėdos rajone savivaldybėje sutartis pasirašyta 2011 m. lapkričio 8 d.
14. Teismas nurodė, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.), iki viešųjų vandens tiekimo sutarčių sudarymo geriamojo vandens tiekimas vykdomas ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugos teikiamos pagal buvusio vandens tiekėjo su abonentais (vartotojais) sudarytų sutarčių dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo sąlygas. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovei ne vieną kartą buvo siūloma pasirašyti paslaugų teikimo sutartį, tačiau ji vengė ją sudaryti. Atsakovė siekė sutartinių santykių nenutraukti, naudotis paslaugomis, bet iš esmės vadovautis 2008 m. gruodžio 1 d. sutartimi, iš dalies pakoreguojant jos sąlygas. Tik Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo nustatyta, kad ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ teikia UAB „Agrovet“ geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal 2016 m. vasario 17 d. šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas.
15. Teismas nurodė, kad pati atsakovė pripažįsta faktą, jog UAB „Agrovet“ yra gamybinė įmonė ir jos veikla nuo 2008 m., kada ji UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ deklaravo padidėjusią taršą, nepasikeitė. Teismas sprendė, kad ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“, atsakovei nepasirašant naujos sutarties, apskaičiuodama nuotekų kainą, pagrįstai vadovavosi 2008 m. gruodžio 1 d. tarp UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ pasirašytos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties 1.7 punkte pačios atsakovės deklaruota padidėjusia tarša ir atsižvelgdama į nurodytus dydžius apskaičiavo nuotekų išvalymo kainą. Be to, teismas sprendė, kad bazinės nuotekų valymo kainos taikymas gamybinei įmonei neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
16. Teismas nurodė, kad savivaldybės tarybos sprendimai yra poįstatyminiai teisės aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra visais atvejais negalimas, nes poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio, ar nuolatinio galiojimo. Teismas, susipažinęs su Vilniaus administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. I-2955-484/2013, kuriuo vadovaujantis nėra draudžiama taikyti ankstesnių metų kainas tol, kol įsigalioja nauja kaina, sprendė, kad atsakovės nuotekų šalinimo įsiskolinimas turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu, o ne 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu patvirtintomis kainomis, nepaisant to, kad 2008 m. birželio 26 d. sprendime kainų galiojimas buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Ši pozicija atitinka ir teisingumo bei protingumo principus, nes situacija, kai terminas, kuriam buvo patvirtintos kainos, jau pasibaigė, o naujos kainos dar nėra patvirtintos, negali lemti situacijos, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos būtų teikiamos neatlygintinai. Nei GVTNTĮ, nei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika nedraudžia taikyti ankstesnių metų kainos tol, kol įsigalios nauja kaina. Netaikant ankstesnių metų kainos, tiekėjas negautų mokėjimo už teikiamas paslaugas, nebūtų užtikrintas nenutrūkstamas vandens tiekimas, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.
17. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. spalio 26 d. išvadose nurodyta tai, kad AB „Klaipėdos vanduo“ vėlavo kreiptis į komisiją dėl naujų nuotekų valymo kainų derinimo daugiau nei 2 metus, nėra esminė ir sąlygojanti, kokiame norminiame akte – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. ar 2013 m. gegužės 30 d. sprendime – nustatytos kainos už nuotekų valymą bus taikomos.
Šalies argumentai
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pradiniu ieškiniu ieškovė prašė priteisti 437 428,54 Eur (1 510 353,25 Lt) įsiskolinimą už geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo paslaugas. Nurodyta skola apėmė ir 170 960,29 Eur (590 291,70 Lt) sumą už padidėjusią nedeklaruotą, tačiau faktiškai rastą taršą. Nagrinėjant bylą iš naujo, gavus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadą, kurioje pasisakyta, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turėjo kreiptis į komisiją, teikdama derinti nuotekų valymo paslaugų kainą iki 2011 m. gruodžio 31 d., o faktiškai kreipėsi 2013 m. sausio 10 d., ieškovė atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, perskaičiavo atsakovės skolos dalį už padidėjusią taršą. Perskaičiuojant šią skolos dalį buvo vadovaujamasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintomis kainomis už nuotekų tvarkymą, tačiau buvo atsižvelgta į komisijos teismui pateiktas išvadas dėl kainodaros už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą taikymo. Prašomą priteisti sumą už padidėjusią ir specifinę taršą ieškovė sumažino nuo 590 291,70 Lt su PVM (170 960,29 EUR su PVM) iki 110,47 Eur su PVM. Teismas pažymėjo, jog ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ patikslinus ieškinį atsakovė nenurodė motyvų, kodėl priteistina suma turėtų būti mažinama dar labiau.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nurodė, kad nustatant kam buvo naudinga ar nenaudinga beveik dvejus metus nesikreipti į komisiją dėl kainų perskaičiavimo, reikia įvertinti, kokios sumos susidaro už visas teiktas paslaugas, t. y. tiek už geriamąjį vandenį, tiek už nuotekų valymo paslaugų suteikimą, visos prašomos priteisti skolos dydį. Nagrinėjamu atveju įvertinus ieškovės pateiktus apskaičiavimus matyti, jog bendra įsiskolinimo suma taikant Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintas kainas yra mažesnė ir naudingesnė atsakovei. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ prašomą priteisti įsiskolinimą mažinti daugiau, nei sumažino pati ieškovė patikslindama ieškinio reikalavimus.
20. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. balandžio 11 d. pažymoje nurodoma, jog 2012 m. planuojamos (laukiamos) AB „Klaipėdos vanduo“ vandens netektys – 50,6 procento. Šie duomenys buvo įvertinti apskaičiuojant ir nustatant komisijos siūlomas derinti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainas. Be to, atsakovė nurodydama, kad, jos vertinimu, į Kretingos valymo įrenginius išleido 15 440 kub. m mažesnį nuotekų kiekį, nenurodė, kaip jį apskaičiavo, o tik deklaratyviai rėmėsi institucijų pažymose nurodytais procentiniais apskaičiavimais, nuotraukomis ir aplinkybėmis, kurios tiesiogiai neįrodo, jog UAB „Agrovet“ turi būti skaičiuojamas 15 440 kub. m mažesnis nuotekų kiekis.
21. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė nuotekas su padidėjusia bendrojo azoto tarša galėjo išleisti į priimtuvą, visiškai nevalydama azoto. Teismas nurodė, kad į Kretingalės valymo įrengimus yra surenkamos nuotekos ne tik iš atsakovės, bet ir iš kitų abonentų. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog kitų abonentų patiekiamos nuotekos nebūna užterštos azotu ir ieškovė gali nuotekas išleisti nevalytas. Leistinas bazinės taršos lygis yra nustatytas norminiais aktais, ginčo, kad atsakovė ją viršijo, nėra, neprašoma priteisti daugiau negu nustatyta kaina.
22. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodomas aplinkybes, jog ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ buvo atliktas 9 490,97 Eur mokėjimas, patvirtina byloje pateikti įrodymai apie 2012 m. lapkričio 29 d. 23 203,71 Lt mokėjimą ir apie 2013 m. gruodžio 9 d. 9 566,72 Lt mokėjimą. Tačiau atsakovės mokėjimai yra įvertinti, tai matyti ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ kartu su patikslintu ieškiniu pateiktoje įsiskolinimo apskaičiavimo pažymoje, kurioje nurodyta ši suma. Todėl atsakovės prašymas iš prašomos priteisti sumos atimti 9 490,97 Eur yra netenkinamas.
23. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinio patikslinimas teismo rezoliucija buvo priimtas, įvertinus tai, jog patikslinto ieškinio priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Ieškovei įstatymas suteikta teisę pateikti teismui patikslintą ieškinį ir tokiu atveju byla yra nagrinėjama neperžengiant patikslinto ieškinio ribų. Todėl atsakovės UAB „Agrovet“ prašymas bylos dalį nutraukti yra netenkinamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės ieškinio sumažinimas neišsprendė ginčo, atsakovė nesutiko su sumažintu ieškinio reikalavimu, ginčijo nuotekų kiekius, taip pat kainą, todėl nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomų bylinėjimosi išlaidų sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
24. Atsakovė UAB „Agrovet“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės perskaičiuotu skolos dydžiu, remiantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintomis kainomis už nuotekų tvarkymą, kadangi šiuo sprendimu buvo nustatytas konkrečiu terminu apibrėžtas kainų galiojimo laikotarpis. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu suderintos ir patvirtintos kainos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Jeigu AB „Klaipėdos vanduo“ būtų laiku pradėjusi procedūrą dėl nuotekų tvarkymo kainos derinimo, būtent Klaipėdos rajono savivaldybės 2013 m. gegužės 30 d. sprendime nustatytos kainos būtų galiojusios jau nuo 2012 m.
24.2. Teismo motyvas, kad poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra visais atvejais negalimas, atmestinas kaip nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju atsakovė nekėlė reikalavimo, jog pirmosios instancijos teismas pažeistų teisės negaliojimo atgal principą, neprašė taikyti nepaskelbtą ar neįsigaliojusį poįstatyminį aktą ar pripažinti poįstatyminio Klaipėdos rajono savivaldybės 2013 m. gegužės 30 d sprendimo retrospektyvų galiojimą, bet prašė remtis minėtu teises aktu būtent kaip artimiausios reikšmės kriterijumi, nustatant teisingą ir būtinosiomis sąnaudomis pagrįstą kainą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir užpildant laikotarpio, kuriuo dėl ieškovės neveikimo nebuvo suderinta ir patvirtinta kaina už nuotekų tvarkymo paslaugas, spragą.
24.3. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė UAB „Agrovet“ siūlė nustatyti nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, remiantis artimiausios reikšmės kainos kriterijumi ir pateikė skaičiavimus dėl sumos, susidariusios už nuotekų tvarkymą per ginčo laikotarpį todėl, kaip visiškai nepagrista, atmestina ginčijamo teismo sprendimo prielaida, jog neva netaikant ankstesnių metų kainos, nuotekų tvarkytojas negautų mokėjimo už teikiamas paslaugas, nebūtų užtikrintas nenutrūkstamas vandens tiekimas, būtų pažeistas viešasis interesas.
24.4. Ginčijamu sprendimu formuojamas ydingas precedentas, kuriuo įteisinama galimybė monopolinę padėtį savivaldybėse turinčioms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančioms bendrovėms tyčia uždelsti vykdyti savo pareigą dėl naujų kainų suderinimo, kai pagal savivaldybės patvirtintą infrastruktūros plėtros ir ilgalaikio susidėvėjusio turto atkūrimo lėšų panaudojimo planą, naujai perskaičiuojamos kainos būtų abonentams ir vartotojams palankesnės nei anksčiau galiojusios kainos. Ginčijamu sprendimu nebuvo ištirta, kokios įsiskolinimo už nuotekų tvarkymą sumos būtų buvusios, jei kainos būtų suderintos laiku, todėl pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime liko neatsakyta į esminį klausimą, iškeltą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-143-178/2018 61 punkte.
24.5. Pirmosios instancijos teismas pažodžiui vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. lapkričio 30 d. rašte išdėstyta pozicija ir Vilniaus administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. I-2955-484/2013 dėl šilumos kainų derinimo, tačiau atsisakė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika vandentvarkos ir nuotekų tvarkymo srityje, t. y. 2012 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-492-1353/2012), kuriame buvo konstatuota, kad, pasikeitus metodikai, anksčiau suderintos kainos laikytinos neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų, todėl negali būti laikomos teisingai nustatytomis.
24.6. Nuo 2012 m. sausio 1 d. ne šiaip pasikeitė kainų galiojimo laikotarpis, bet pasibaigė senojo veiklos ir plėtros plano galiojimas, nes iš esmės išsiplėtė AB „Klaipėdos vanduo“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorija, kuri buvo patvirtinta specialiuoju planu. Laikotarpiui nuo 2012 – 2016 m. buvo patvirtintas naujas veiklos ir plėtros planas, atsižvelgiant į tai, kad AB „Klaipėdos vanduo“ iš AB „Klaipėdos rajono vandenys“ perėmė visas teises ir pareigas, susijusias su vandens tiekimo veikla, išplėsta AB „Klaipėdos vanduo“ nuotekų tvarkymo veiklos geografinė teritorija, padidėjo naujų abonentų ir vartotojų skaičius. Pasikeitus viešojo vandens tiekimo teritorijai, neabejotinai pasikeitė ir ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ patiriamos būtinosios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų sąnaudos. Viešosios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo išsiplėtimas lėmė ir viešojo vandens tiekėjo kainodaros objektyvių faktorių pokyčius, dėl to AB „Klaipėdos vanduo“ buvo įpareigota iš naujo derinti kainas.
24.7. AB „Klaipėdos vanduo“ savo teisės aktuose reglamentuojamą prievolę suderinti kainas pagal naują 2012 – 2016 m. laikotarpio plėtros planą įvykdė pavėluotai dėl savo, o ne dėl abonentės kaltės. Nežiūrint to, būtent remiantis nauju ir aktualiu AB „Klaipėdos vanduo“ veiklos ir plėtros planu, buvo tiksliai ir teisingai apskaičiuota kaina, todėl nėra pagrindo abonentui primesti papildomų kaštų ir finansinių rizikų vien dėl to, kad ieškovė daugiau nei du metus nevykdė savo pareigos nustatytais terminais suderinti ir patvirtinti kainas. Iš naujo su komisija suderinus kainas už padidėjusią ir specifinę taršą nuotekose, tokių nuotekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatyta, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą ir yra susieta su viešojo vandens tiekėjo padidėjusiomis sąnaudomis. Būtent toks kainų apskaičiavimas už nuotekų tvarkymą buvo nustatytas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d., kuomet ieškovė su komisija suderino ir savivaldybėje patvirtino kainas.
24.8. Už UAB „Agrovet“ patiektas nuotekas mokėtina suma turi būti apskaičiuota vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendime nurodytų kainų pagrindu, o ne Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintomis kainomis. Tai reiškia, kad abonentų nuotekų, kurių tarša neviršija bazinės taršos, tvarkymui, pasikeitus viešojo vandens tiekimo ir nuotakynės išvystymo zonai, ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ privalėjo taikyti 0,57 Eur/kub. m be PVM nuotekų tvarkymo kainą, o ne 1,017 Eur/kub. m be PVM kainą. Todėl suma už atsakovės UAB „Agrovet“ nuotekų su bazine tarša tvarkymą apskaičiuotina taip: 51 533 kub. m × 0,57 Eur/m3) = 35 556,10 Eur su PVM). Taigi ginčijamu teismo sprendimu nepagrįstai už nuotekų su bazine tarša tvarkymą priskaičiuota 45 480,98 Eur daugiau.
24.9. Atsakovė buvo nepagrįstai apmokestinta už didesnę nei bazinė nuotekų taršą. Jai pritaikyta papildoma kainos dalis už BDS7 ir skendinčių medžiagų taršos elementus, nors atsakovė nebuvo deklaravusi šių elementų padidėjusios taršos, o faktiniuose nuotekų mėginiuose, kuriuos ieškovė atlikdavo periodiškai, nebuvo aptikta didesnių nei leistinos bazinės taršos elementų koncentracijos, todėl ieškovė nepagrįstai skaičiavo papildomą kainos dalį. Atsakovei už BDS7 elemento padidintą taršą nepagrįstai pritaikyta 0,1854 Eur/kub. m kainos dalis, o už skendinčias medžiagas nepagrįstai pritaikyta 0,1825 Eur/kub. m kainos dalis. Faktiniuose nuotekų mėginiuose neaptikus taršos didesnės nei bazinė tarša, nuotekoms, kurių tarša neviršijo bazinės, tvarkymui, taikytina kaina turėjo būti 0,57 Eur/kub. m be PVM, o ne 1,017 Eur/kub. m be PVM ir ne 0,854 Eur/ kub. m.
24.10. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 22 d. šalių santykiai turi būti reguliuojami pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. AB „Klaipėdos rajono vandenys“, kuri Kretingalės abonentų nuotekas tvarkė iki 2012 m., buvo su komisija suderinusi ir abonentams taikė vien tik bazinę nuotekų tvarkymo kainą, o kintamos kainos dalies, kuri priklauso nuo padidintos nuotekų taršos elementų, apskritai netaikydavo. Abonentė net nebuvo įsipareigojusi sekti ir tikrinti išleidžiamų nuotekų užterštumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė UAB „Agrovet“ prisiėmė įsipareigojimą papildomai mokėti už atskirų taršos elementų padidėjusią koncentraciją ar neišleisti didesnės taršos nuotekų, kurių taršos koncentraciją tikrina tiktai pati ieškovė.
24.11. Atsakovė galėjo išleisti didesnes nei bazinės taršos nuotekas į ieškovės valymo įrenginius, ne tik tuo atveju, kai ji iš anksto sutartyje deklaruoja didesnės taršos koncentracijos nuotekas, bet ir tuo atveju, kai ji išleidžia didesnės nei sutartyje deklaruota taršos nuotekas ir momentinės nuotekų taršos kontrolės metu nustatoma padidinta faktinė nuotekų tarša. Nuotekų mėginius paima ir faktinį užterštumą nustato ieškovei pavaldi žinybinė laboratorija, todėl realiai atsakovė net neįsipareigojo sekti ir tikrinti išleidžiamų nuotekų užterštumo, todėl teigti, kad ji prisiėmė įsipareigojimą neišleisti didesnės taršos nuotekų, kurių taršos koncentraciją tikrina pati ieškovė savo nuožiūra, nėra pagrindo.
24.12. Ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ žinybinėje laboratorijoje buvo nustatytas vienintelio taršos elemento, t. y. bendrojo azoto, padidėjusi tarša, kurio Kretingalės nuotekų valymo įrenginiai nevalo. Esant minėtoms aplinkybėms, ginčijamu sprendimu nebuvo jokio pagrindo skaičiuoti padidintos taršos kainos dalies ir padidintos taršos už bendrąjį azotą. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovei patikslinus ieškinį, neva atsakovė nenurodė motyvų, kodėl prašoma priteisti suma turėti būti mažinama dar labiau. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės priteisdamas papildomą kainos dalį dėl tariamai padidintos azoto taršos, neįvertino reikšmiškos aplinkybės, o būtent to, kad ieškovė nepatyrė sąnaudų, susijusių su padidinto azoto tarša.
24.13. Ieškovė nepagrindė ir net nesiekė įrodyti padidėjusių azoto valymo sąnaudų, susijusių su tariamai aptikta atsakovės azoto tarša, ieškovė nepateikė duomenų, jog ji būtų sumokėjusi kokius nors mokesčius už taršą. Tai suprantama, kadangi padidėjusių išlaidų dėl azoto taršos ieškovo nepatyrė, nes ji gali išleisti į gamtą nuotekas su tokia azoto koncentracija. Teismo samprotavimas, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog kitų abonentų nuotekos nebūna užterštos azotu išeina už ginčo ribų ir neturi jokio ryšio su šio ginčo dalyku.
24.14. AB „Klaipėdos vanduo“ visiškai neatėmė infiltracinio vandens kiekio (lietaus nuotekų, drenažinio vandens, gruntinio vandens ir kitų paviršinių nuotekų), kuris neišvengiamai patenka į nesandarius nuotekų vamzdynus, o jais į Kretingalės nuotekų valyklą, ir nulemia skirtumus tarp ieškovės ir atsakovės apskaičiuoto nuotekų kiekio. Tam, kad būtų išvengta paklaidos dėl į nuotekų sistemą patenkančio infiltracinio vandens kiekio, priimtų į Kretingalės nuotekų valyklą nuotekų kiekis turi būti skaičiuojamas iš patiekto vandens kiekio atimant UAB „Agrovet“ išvežtų nuotekų, šalutinių gyvūninių produktų, išgarintą ir kitą kiekį, kuris nepateko į nuotekų sistemą. Juo labiau, kad šiuos duomenis UAB „Agrovet“ periodiškai raštu deklaruodavo ir tebedeklaruoja AB „Klaipėdos vanduo“.
24.15. Ieškovė turi teisę pakeisti tik vieną iš ieškinio elementų – ieškinio dalyką arba pagrindą. Neatmestina, kad ieškovė suprasdama, jog ji neturi teisės pakeisti abiejų ieškinio elementų, kadangi tai pripažįstama naujo ieškinio pareiškimu, patikslintame ieškinyje ir prie jo pateiktame skaičiavime sąmoningai nenurodo faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasi, keičia reikalaujamą priteisti sumos dydį. Pirmosios instancijos teismas vienašališką ieškinio reikalavimų patikslinimą turėjo laikyti ieškinio dalies atsisakymu.
25. Ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ prašo atsakovės UAB „Agrovet“ apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Atsakovė ginčija jos patiektų bei ieškovės išvalytų nuotekų kiekį iš esmės tuo pagrindu, kad pati ieškovė sutiko sumažinti ieškinio reikalavimą ir nuotekų kiekį apskaičiavo atsakovės naudai, t. y. jį apskaičiavo ne prilyginant patiektam geriamo vandens kiekiui, o iš viso Kretingalės nuotekų valyklai patiekto ir išvalyto nuotekų kiekio atėmus visų kitų abonentų ir vartotojų patiektą bei išvalytą nuotekų kiekį. Tokiu būdu buvo ženkliai sumažintas iš atsakovės UAB „Agrovet“ reikalaujamas apmokėti nuotekų kiekis. Toks ieškovės elgesys atitinka sąžiningumo bei protingumo kriterijus. Atsakovė UAB „Agrovet“ pati yra atsakinga už situaciją, kad nebuvo galimybės jos patiektų ir išvalytų nuotekų kiekio apskaičiuoti pagal nustatyta tvarka įrengtą nuotekų apskaitos prietaisą.
25.2. Atsakovė ginčija nuotekų išvalymo kainą, bet neginčija vandens tiekimo kainos, nors tie patys teisės aktai nustatė tiek geriamo vandens tiekimo, tiek nuotekų išvalymo kainą. Atsakovė nori, kad geriamo vandens tiekimo kaina būtų paskaičiuota pagal vieną teisės aktą, o nuotekų išvalymo kaina pagal kitą teisės aktą, tačiau tokia situacija negalima. Byloje buvo sprendžiama kuris teisės aktas, nustatantis geriamo vandens tiekimo ir nuotekų išvalymo kainą, turi būti taikomas aktualiu bylai laikotarpiu. Ieškovė, vadovaudamasi sąžiningumo ir protingumo principais, siekdama kuo greičiau išspręsti užsitęsusį ginčo nagrinėjimą teisme, sutiko atsakovei taikyti palankiausią teisės aktą, nustatantį geriamo vandens ir nuotekų valymo kainą – Klaipėdos rajono savivaldybės 2008 m. birželio 26 d. nutarimu patvirtintas kainas. Jeigu būtų taikomas kitas savivaldybės nutarimas bendra geriamo vandens ir nuotekų valymo kaina būtų didesnė.
Žemesnės instancijos teismas
25.3. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio19 d. sprendimu (jo dalimi) civilinėje byloje Nr. 2-78-460/2017 buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl padidintos taršos nuginčijimo, todėl šis faktas nebegalėjo būti ginčijamas. Ieškovė, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutiko sumažinti ieškinį ir taikyti atsakovei palankesnį teisės aktą, kurio pagrindu apskaičiavo mokestį už padidintą taršą.
25.4. Atsakovė ginčija bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą tuo pagrindu, kad ieškovė sumažino reikalavimo sumą. Atsakovė pageidautų, kad toks ieškovės elgesys būtų įvertintas kaip dalies ieškinio atmetimas. Su tokia atsakovės pozicija nėra pagrindo sutikti, kadangi ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ ėmėsi iniciatyvos ir sumažino ieškinio dalyką, atsižvelgdama į užtrukusio bylos nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusias aplinkybes. Atsakovės UAB „Agrovet“ atsikirtimai esmingai kito per visą šios bylos nagrinėjimą.
Atsiliepimas
25.5. Atsakovės UAB „Agrovet“ teiginiai, kad byloje buvo pakeistas ieškinio dalykas ir pagrindas, yra nepagrįsti. Atsakovė tokią išvadą daro dėl to, kad ieškovė sumažino reikalaujamą priteisti piniginę sumą ir sutiko, jog būtų taikomi kiti teisės aktai. Tačiau tokia atsakovės pozicija neteisinga, nes teisės aktai nesudaro ieškinio pagrindo. Šios bylos pagrindu buvo ir yra faktinės aplinkybės, t. y. geriamo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugos, kurias ieškovė teikė atsakovei, ir šios aplinkybės byloje nekito.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl nuotekų valymui taikytinos kainos
27. Nagrinėjamoje byloje ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovės UAB „Agrovet“ priteisti 167 268,13 Eur su PVM įsiskolinimą už geriamojo vandens bei nuotekų šalinimo paslaugas, teiktas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Ieškovė nurodė, kad atsakovės įsiskolinimą sudaro 70 157,26 Eur be PVM (84 890,28 Eur su PVM) skola už vandenį ir 66 972,79 be PVM (81 037,28 Eur) skola už nuotekų valymo paslaugas. Ieškovė paaiškino, kad skolos dydį apskaičiavo vadovaudamasi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330 patvirtintomis kainomis, taip pat atsižvelgdama į 2008 m. gruodžio 1 d. UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ sudarytą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį, kurioje UAB „Agrovet“ buvo deklaravusi maksimalų išleidžiamų nuotekų kiekį. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės nuotekų valymo kaina buvo apskaičiuota prie bazinės nuotekų kainos (2,24 Lt už kub. m), kuri nustatyta minėtu savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu, pridėjus nuotekų valymo kainą už atsakovės deklaruotą taršą, viršijančią bazinės taršos koncentraciją, kuri nustatyta Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T11-613 patvirtintame apraše (0,64 Lt už kub. m už BDS7 kiekį ir 0,63 Lt už kub. m už skendinčias medžiagas). Todėl atsakovės bendra mokėtina kaina už jos nuotekų išvalymą yra 1,017 Eur (3,51 Lt) už kub. m.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl prašomo priteisti įsiskolinimo už vandenį (70 157,26 Eur be PVM (84 890,28 Eur su PVM). Teismas atmetė atsakovės prieštaravimus dėl netinkamai ieškovės apskaičiuotos nuotekų tvarkymo kainos ir sutiko su ieškove, kad atsakovės nuotekų šalinimo įsiskolinimas turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330, o ne 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu T11-289 patvirtintomis kainomis, nepaisant to, kad 2008 m. birželio 26 d. sprendime kainų galiojimas buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas konstatavo, kad poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra visais atvejais negalimas, todėl negalima vadovautis vėlesniu tarybos sprendimu. Be to, teisės aktai nedraudžia taikyti ankstesnių metų kainos tol, kol įsigalios nauja kaina. Teismas taip pat nustatė, kad bendra atsakovės įsiskolinimo suma (už vandenį ir nuotekų tvarkymą), taikant Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330, o ne 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T11-289 patvirtintas kainas, yra mažesnė ir naudingesnė atsakovei. Teismas pažymėjo, kad atsakovei nepasirašant naujos sutarties, ieškovė apskaičiuodama nuotekų kainą, pagrįstai vadovavosi 2008 m. gruodžio 1 d. tarp UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ sudarytos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartyje pačios atsakovės deklaruota padidėjusia tarša ir todėl prie bazinės nuotekų kainos pridėjo kainos dalį (dalis) už viršytą taršą. UAB „Agrovet“ veikla nekito, todėl, teismo vertinimu, bazinės nuotekų valymo kainos taikymas (be papildomos taršos) gamybos įmonei neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
29. Atsakovė UAB „Agrovet“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. AB „Klaipėdos vanduo“ senųjų nuotekų tvarkymo kainų galiojimo laikotarpis buvo pasibaigęs, o naujųjų nuotekų tvarkymo kainos nebuvo patvirtintos, nes ieškovė nebuvo pradėjusi derinti kainų su Valstybine kainų energetikos kontrolės komisija. Todėl ieškovė, apskaičiuodama nuotekų kainą, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas įsiskolinimo pagrįstumą, negalėjo remtis ginčo laikotarpiu nebegaliojančiu Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330 patvirtintomis kainomis, o turėjo remtis artimiausiu kainos kriterijumi, kuris iš esmės atitiko Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu T11-289 patvirtintas kainas, t. y. turėjo taikyti pastarajame tarybos sprendime nustatytą bazinę nuotekų tvarkymo kainą (1,97 Lt (0,57 Eur) už kub. m.). Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės skaičiavimais ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad prie bazinės nuotekų valymo kainos turi būti pridėta papildoma kaina už atsakovės deklaruotą taršą, viršijančią bazinės taršos koncentraciją. Atsakovės teigimu, ginčo laikotarpiu ji nebuvo deklaravusi padidėjusios taršos (BDS7 ir skendinčių medžiagų).
30. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius – Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (toliau – GVTNTĮ). Ginčui aktualios šio įstatymo redakcijos 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis – vandens tiekimo sutartis, kurią viešasis vandens tiekėjas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo sudaryti su visais asmenimis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir viešosios vandens tiekimo sutarties standartinėmis sąlygomis. Šiomis imperatyviosiomis teisės normomis yra reglamentuojama ir geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka, sutarties šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą.
31. Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai reglamentuoti GVTNTĮ 22 straipsnyje, pagal kurį, kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla; geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius; kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“; nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio; viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms. GVTNTĮ 11 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba, vadovaudamasi komisijos nustatyta geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, nustato viešųjų vandens tiekėjų teikiamo geriamo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas.
32. GVTNTĮ 3 straipsnio 4 punkte apibrėžiamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo vienas iš tikslų – sukurti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų optimalias kainas abonentams (vartotojams), ir vandens tiekėjų sąnaudų, reikalingų viešajam vandens tiekimui tinkamai vykdyti, padengimą, bei principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Pagal įstatymo 10 straipsnio 1 punktą Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką ir kontroliuoja, kaip jos yra taikomos.
33. Į bylą pateiktoje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. spalio 26 d. išvadoje nurodoma, kad komisija, siekdama nustatyti kainų dėl padidintos ir specifinės nuotekų taršos apskaičiavimo principus konkretiems abonentams, kurių nuotekų teršalų koncentracijos yra didesnės už nustatytą bazinį nuotekų užterštumą ir (ar) kurių sudėtyje yra savitosios taršos komponentų, 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-217 patvirtino Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašą, kuris įsigaliojo 2011 m. rugpjūčio 10 d., ir aprašo 2 punktu nustatė, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintą aprašą nuotekų valymo kaina už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiuojama teikiant derinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Komisija aprašo 2 punktu nustatė pareigą kreiptis dėl kainų derinimo visiems geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams. Paskutinį kartą prieš aprašo patvirtinimą ieškovė dėl nuotekų valymo paslaugų kainos derinimo į komisiją kreipėsi 2008 m. sausio 3 d. Komisija 2008 m. gegužės 28 d. nutarimu suderino ieškovės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bei pardavimo kainas ir nutarimo 2 punktu nustatė, kad suderintos kainos taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi kitą kartą ieškovė į Komisiją turėjo kreiptis iki 2011 m. gruodžio 31 d. (likus ne mažiau kaip 4 mėnesiams iki kainos galiojimo termino pabaigos) pagal antrosios redakcijos GVTNTĮ ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 2015 m. sausio 1 d., 9 punktą. Ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ į Komisiją su prašymu suderinti nuotekų valymo paslaugų kainas kreipėsi 2013 m. sausio 2 d. Komisija 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu suderino kainas ir nustatė joms 4 metų terminą.
34. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė vėlavo kreiptis į Komisiją dėl naujų nuotekų valymo kainų suderinimo daugiau nei 2 metus (nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. sausio 2 d.), t. y. pažeidė GVNTĮ imperatyvias nuostatas, kuriomis viešieji vandens tiekėjai įpareigoti paslaugų kainą apskaičiuoti vadovaujantis aktualia geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, kainas suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir teikti tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia viešąsias paslaugas, taryboms.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad pasikeitus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikai, anksčiau suderintos kainos laikytinos neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų, todėl negali būti laikomos teisingai nustatytomis; esant naujai patvirtintai Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikai, laikytina, kad reikalavimas tvirtinti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, kurios buvo suderintos negaliojančiu teisės aktu, neatitinka vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo tikslų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Nr. A-492-1353-12).
36. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų nelaikė galiojančia ir aktualia praktika šiai civilinei bylai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo aiškinamos būtent šiam ginčui aktualios GVNTĮ normos, įvertintas vandens ir nuotekų kainų aktualumas tais atvejais, kai pasikeičia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2955-484/2013 nepaneigia minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties aktualumo. Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne apygardų administraciniai teismai. Antra, minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje buvo taikomos ir aiškinamos ne vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančio teisės aktų normos, o normos, kuriomis reglamentuotas valstybės šilumos ūkis (nustatytos šilumos kainos). Dėl to apygardos administracinio teismo sprendimas negali turėti precedentinės reikšmės šiai bylai.
37. Vadovaudamasi šioje nutartyje cituojamomis GVNTĮ normomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog už ginčo laikotarpiu suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas atsakovė turėjo mokėti pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330 patvirtintas kainas. Pačiame savivaldybės tarybos sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybių patvirtintą AB „Klaipėdos vanduo“ infrastruktūros plėtros ir ilgalaikio susidėvėjusio turto atkūrimo lėšų panaudojimo planą, kainos nustatomos ir taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kaip minėta, ginčo laikotarpiu įsigaliojo naujas Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašas. Be to, išsiplėtus AB „Klaipėdos vanduo“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijai, laikotarpiui nuo 2012 – 2016 m. buvo patvirtintas naujas ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ veiklos ir plėtros planas, pasikeitė naujų abonentų ir vartotojų skaičius, galimos veiklos sąnaudos. Taigi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendime Nr. T11-330 nustatytos kainos tapo neatitinkančiomis imperatyvių GVNTĮ reikalavimų, todėl jos negali būti laikomos teisingomis (optimaliomis) atsakovės atžvilgiu.
38. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra galimas ir tiesioginis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T11-289 taikymas, kadangi poįstatyminių teisės aktų atgalinis veikimas nėra galimas. Šiuo atveju susiklosčius situacijai, kuomet ginčo laikotarpiu nebuvo galiojančio teisės akto (savivaldybės tarybos sprendimo), kuris nustato teisingas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainas, taip pat GVNTĮ ar kitiems specialiesiems įstatymams nereglamentuojant tokios situacijos (nereglamentuojant atvejo, kai kainas nustatantis savivaldybės tarybos sprendimas netenka galios ir ilgą laikotarpį nėra priimamas naujas sprendimas), teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo būti taikomos bendrosios civilinės teisės normos, reglamentuojančios prievolės šalims galiojančią kainą, t. y. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kaina turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į kriterijų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.198 straipsnyje, visumą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
39. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-143-178/2018 grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog byloje nebuvo tirta, dėl kokių (ne)pateisinamų priežasčių kainos nebuvo peržiūrimos ir derinamos, kokios įsiskolinimo sumos būtų, jei kainos būtų teiktos suderinti laiku. Nagrinėjant bylą iš naujo ieškovė nenurodė jokių pateisinamų priežasčių dėl savo neveikimo, šalys nepateikė ir skaičiavimų, kokios kainos galėjo būti nustatytos ginčo laikotarpiu. Taigi pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad artimiausios kainos, kurios turėjo galioti ginčo laikotarpiu, iš esmės atitiko Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu T11-289 patvirtintas kainas, kadangi jos buvo nustatytos pagal naujai priimtą Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašą, atsižvelgus į 2012 – 2016 m. ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ veiklos ir plėtros planą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškovės neteisėto neveikimo, atsakovė negali patirti nuostolių, t. y. mokėti didesnę paslaugų kainą.
40. Nepaisant to, į bylą buvo pateikti ieškovės skaičiavimai (jų teisingumas byloje neginčijamas), iš kurių matyti, kad taikant Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330 patvirtintas kainas, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. atsakovės įsiskolinimas už geriamąjį vandenį sudarytų 70 157,26 Eur, už nuotekų tvarkymą – 66 972,79 Eur, už padidėjusią taršą – 91,30 Eur, abonentinis mokestis – 466,77 Eur, iš viso – 137 688,12 Eur (be PVM) arba 167 268,13 Eur (su PVM). Taikant 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T11-289 patvirtintas kainas laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., atsakovės įsiskolinimas už geriamąjį vandenį sudarytų 93 873,64 Eur, už nuotekų tvarkymą – 57 212,04 Eur, už padidėjusią taršą – 98,19 Eur, abonentinis mokestis – 867,40 Eur, iš viso – 152 051,27 Eur (be PVM) arba 183 982,83 Eur (su PVM).
41. Esant šiems duomenims, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimus ir kainas paskaičiavus pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. T11-330, atsirado prielaida kilti atsakovės nuostoliams. Priešingai, ieškovei priteistiną sumą skaičiuojant pagal pastarąjį savivaldybės tarybos sprendimą, kuris nustato bendrą mažesnę kainą (skaičiuojant skolą už vandenį ir nuotekų tvarkymą kartu), pati ieškovė prisiėmė nuostolius, t. y. negavo didesnės mokėtinos kainos už paslaugas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė nepagrįstai atsietai vertina mokėtinas kainas už vandenį ir nuotekų tvarkymą, t. y. siekia kainą už vandenį skaičiuoti pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. T11-330, o nuotekų tvarkymo kainą – pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T11-289. Pasikeitus Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašui ir AB „Klaipėdos vanduo“ veiklos ir plėtros planui, ieškovei atsirado pareiga perskaičiuoti ir derinti tiek vandens, tiek nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl jai taikytina kaina už patiektą vandenį yra artimesnė Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T11-330 patvirtintoms kainoms.
42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad prie bazinės nuotekų valymo kainos ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ pagrįstai pridėjo papildomą kainą už atsakovės deklaruotą taršą, viršijančią bazinės taršos koncentraciją.
43. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 33 punktas (redakcija nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.) numato, kad veiklos vykdytojai, ketinantys išleisti arba išleidžiantys gamybines nuotekas į kitų asmenų valdomą nuotakyną, privalo informuoti nuotakyną eksploatuojantį asmenį, kiek ir kokių pavojingų medžiagų su nuotekomis bus išleidžiama.
44. Nuotekų taršos koncentracija nustatoma siekiant ne tik apskaičiuoti sutarties kainą, bet ir planuoti nuotekų tvarkymo sąnaudas, kurias patirtų įmonė tvarkydama nuotekas, bei galimą taršą aplinkai, kuri neturi viršyti atitinkamų limitų. Aplinkos taršos prevencija ir jos mažinimas yra viešasis interesas, kurio turi siekti visuomenių santykių dalyviai. Paprastai sutarties šalys nuotekų taršos koncentraciją nustato įvertinusios abonento veiklos pobūdį, išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją, t. y. susitariama dėl labiausiai tikėtinos, dažniausiai abonento veikloje pasitaikančios nuotekų taršos koncentracijos. Nepaisant to, gamyboje galimi dažni atvejai, kai išleidžiamų nuotekų taršos koncentracija yra mažesnė ar didesnė nei deklaruota. Esant mažesnei nei deklaruota nuotekų koncentracijai, abonentas pagal sutartį vis tiek moka sutartyje nustatytą kainą už deklaruotos taršos koncentracijos nuotekų tvarkymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
45. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 1 d. UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir atsakovės UAB „Agrovet“ sudarytos sutarties 1.7 punkte ieškovė deklaravo, kad jos maksimalus išleidžiamų nuotekų užterštumas: BDS7 – 1 000 mg/l, SM – 1 000 mg/l, naftos produktai – 1 mg/l, riebalai – 50 mg/l. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pati atsakovė pripažino, kad ji yra gamybinė įmonė ir jos veikla nuo 2008 m., kada ji UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ deklaravo įprastinę padidėjusią taršą, iš esmės nepasikeitė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju atsakovės 2008 m. gruodžio 1 d. sutartyje deklaruoti taršos kiekiai laikytini aktualiais ir ginčo laikotarpiu. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-143-178/2018 iš esmės konstatuota, kad atsakovė pažeidė įstatymo jai nustatytą prievolę sudaryti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį. Taigi atsakovei pažeidus pareigą sudaryti sutartį su ieškove, atitinkamai pareigą iš naujo sutartyje deklaruoti labiausiai tikėtiną taršą, atsakovė dėl savo neteisėto neveikimo negali išvengti prievolės mokėti už jai priskirtiną didesnę nei normas atitinkančią taršą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gamybinei įmonei vien bazinės kainos skaičiavimas, kuri taikoma vartotojams, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
46. Nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-143-178/2018 buvo padaryta išvada (nustatyti prejudiciniai faktai), kad atsakovė UAB „Agrovet“ nebuvo deklaravusi įprastinės padidėjusios taršos. Pažymėtina, kad atsakovė nurodytoje byloje (įsiteisėjusioje bylos dalyje) priešieškiniu prašė pripažinti, kad ji 2013 m. vasario 27 d. raštu ieškovei deklaravo papildomas koncentracijas nuotekų taršos elementų: bendras fosforas – 20 mg/l; bendras azotas – 100 mg/l; detergentai – 2,0 mg/l. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu šį priešieškinio reikalavimą atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad nurodyta deklaracija yra negaliojanti, kadangi ja pildoma 2008 m. gruodžio 1 d. UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir UAB „Agrovet“ sudaryta vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis. Tačiau toks papildymas nėra galimas, nes nurodyta sutartis turėjo būti pakeista kita nauja sutartimi, o ne keičiama naujais parametrais.
47. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota ne tai, kad atsakovė laikytina nedeklaravusi įprastinės taršos, o tai, kad atsakovė, turėdama pareigą sudaryti naują sutartį, negalėjo tikslinti (pildyti) 2008 m. gruodžio 1 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties. Šios teismų konstatuotos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė atsakovės įsiskolinimą už nuotekų tvarkymą pagrįstai apskaičiavo remdamasi 2008 m. gruodžio 1 d. sutartyje deklaruotais taršos kiekiais. Priešingai, atsakovei tinkamai ir laiku, t. y. sudarant naują sutartį, nedeklaravus taršos kiekių, atsakovei liko galioti anksčiau jos deklaruoti kiekiai.
Dėl apmokestinto nuotekų kiekio
48. Atsakovė nesutiko su ieškovės patikslintame ieškinyje apskaičiuotu 66 993 kub. m. nuotekų kiekiu, nurodydama, kad į ieškovės žinioje esančius Kretingalės valymo įrenginius faktiškai išleido 15 440 kub. m mažesnį nuotekų kiekį, t. y. 51 553 kub. m nuotekų. Atsakovės teigimu ieškovė net minimaliai neįvertino į nuotekų tinklus patenkančio infiltracinio vandens kiekio, o tai lemia skirtumą tarp šalių paskaičiuoto išleistų nuotekų kiekio.
49. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. pažymoje dėl AB „Klaipėdos vanduo“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo nurodoma, kad 2012 m. planuojamos (laukiamos) AB „Klaipėdos vanduo“ vandens netektys – 50,6 procentai. Teismas sprendė, kad šie duomenys kartu su kitais, buvo įvertinti apskaičiuojant ir nustatant skyriaus siūlomas derinti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainas. Be to, atsakovė, teigdama, kad į Kretingos valymo įrenginius išleido 15 440 kub. m mažesnį nuotekų kiekį, nenurodo, kaip tokį kiekį apskaičiavo, o tik deklaratyviai rėmėsi pažymose nurodytais procentiniais apskaičiavimais, nuotraukomis ir aplinkybėmis, kurios tiesiogiai neįrodo, jog jai turi būti skaičiuojamas mažesnis nuotekų kiekis.
50. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio GVTNTĮ 23 straipsnio 2 dalį vandens tiekėjo priimtų tvarkyti nuotekų kiekis, kai nėra nustatyta tvarka įrengtų nuotekų apskaitos prietaisų, prilyginamas patiekto vandens kiekiui. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nebuvo įsirengusi atsiskaitomojo nuotekų apskaitos prietaiso. Ši aplinkybė konstatuota ir šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-143-178/2018. Taigi teisės aktai ieškovei iš esmės leido atsakovės nuotekas, išleistas į ieškovės prižiūrimus tinklus, skaičiuoti pagal patiekto vandens kiekį. Nepaisant to, ieškovė patikslintu ieškiniu sumažino savo reikalavimus ir atsakovės nuotekų kiekį apskaičiavo pagal Kretingalės nuotekų valyklos visų priimtų nuotekų, atėmus visus kitus vartotojus, likutį.
51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytas nuotekų kiekis yra apskaičiuotas neteisingai ar nesąžiningai. Visų pirma, nesant įrengto atsiskaitomojo nuotekų apskaitos prietaiso nėra galimybės apskaičiuoti tikrojo nuotekų kiekio, kurį per ginčo laikotarpį pašalino atsakovė. Antra, minėta GVTNTĮ 23 straipsnio 2 dalies norma apskritai neįpareigojo ieškovės skaičiuoti nuotekų kiekio pagal bendrą valyklos nuotekų kiekį ir kitiems vartotojams tenkančią dalį. Todėl ieškovė, iš esmės tik savo gera valia arba kaip pati nurodė, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daugiau nei dvigubai sumažino pagal teisinį reglamentavimą atsakovei tenkančios prievolės dalį. Trečia, byloje nėra žinomas bendras atsakovės veikloje susidariusių nuotekų kiekis, todėl atsakovės į bylą pateikti įrodymai (duomenys apie atsakovės valdomą rezervuarą, kuris nepajungtas prie centrinės nuotekų sistemos, nuotekų išvežimo į kitą nuotekų valyklą dokumentai, kt.) neleidžia apskaičiuoti į ieškovės tinklus atsakovės išleisto tikrojo nuotekų kiekio (jo likučio), todėl atsakovės skaičiavimai negali būti laikomi teisingais.
52. Teismų praktika, kurioje nurodoma, kad faktiniam suvartotų viešųjų paslaugų kiekiui nustatyti galima remtis įvairiais kriterijais, įskaitant ir įprastą to paties abonento sunaudotą viešųjų paslaugų kiekį per ankstesnį laikotarpį; neapskaitinio viešųjų paslaugų tiekimo atveju, abonentui suteikiama galimybė pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad faktiškai suvartotų viešųjų paslaugų kiekis buvo mažesnis, nei apskaičiavo viešųjų paslaugų teikėjas, netaikytina šiam ginčui, kadangi ji suformuota bylose dėl žalos priteisimo už neteisėtą elektros naudojimą (grobstymą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-611/2018). Pažymėtina, kad elektros energijos tiekimą, įskaitant neapskaitytos energijos kiekio nustatymą, reglamentuoja visai kitų teisės aktų normos. Be to, elektros energijos ir nuotekų kiekio nustatymas dėl jų skirtingų fizikinių savybių nelaikytinas tapačiu.
53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, kuriais būtų paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įvertinto infiltracinio vandens kiekio (jo įtraukimo ne į apmokestintą nuotekų kiekį, bet į kainą), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo ginčo aspektu.
Dėl rastos padidėjusios azoto taršos
54. Iš atsakovės UAB „Agrovet“ nuotekų mėginio tyrimo rezultatų nustatyta, kad bendrojo azoto teršalų koncentracijos, ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ žinybinės laboratorijos duomenimis, buvo: 2013 m. vasario 4 d. mėginyje (N) 124 mg/1, 2013 m. kovo 14 d. mėginyje (N) 95 mg/1; 2013 m. balandžio 30 d. mėginyje (N) 57 mg/1; 2013 m. birželio 25 d. mėginyje (N) 64 mg/1.
55. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti 91,30 Eur be PVM (110 Eur su PVM) už padidėjusią nedeklaruotą, bet faktiškai rastą bendrojo azoto taršą. Pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį tenkino ir nurodė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu bendrojo azoto koncentracijos duomenų neginčijo. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė nuotekas su padidėjusia bendrojo azoto tarša galėjo išleisti į priimtuvą (Danės upę), netgi visiškai nevalydama azoto, kadangi į Kretingalės valymo įrengimus yra surenkamos nuotekos ne tik iš atsakovės, bet ir iš kitų abonentų. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog kitų abonentų nuotekos nebūna užterštos azotu ir ieškovė gali nuotekas išleisti nevalytas.
56. Apeliaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė nepagrindė padidėjusių azoto valymo sąnaudų, susijusių su aptikta atsakovės azoto tarša, nepateikė duomenų, jog ji būtų sumokėjusi kokius nors mokesčius už taršą. Atsakovės teigimu, padidėjusių išlaidų dėl azoto taršos ieškovė nepatyrė, nes ji gali išleisti į gamtą nuotekas su daug didesne (491 mg/l) azoto koncentracija. Apeliantė taip pat kritikuoja teismo argumentą, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog kitų abonentų nuotekos nebūna užterštos azotu. Tokiu motyvu, pasak apeliantės, teismas sprendė dėl jokio ryšio su byla neturinčių aplinkybių ir išėjo už ginčo ribų.
57. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu patvirtintas Nuotekų tvarkymo reglamentas nustato pagrindinius aplinkosaugos reikalavimus nuotekų surinkimui, valymui ir išleidimui siekiant apsaugoti aplinką nuo taršos. Aprašo 2 priedo B dalyje nustatyti konkretūs teršalų, tarp jų ir bendrojo azoto kiekiai (ribinė koncentracija bei didžiausia leistina koncentracija), kuriuos galima išleisti į nuotekų surinkimo sistemą, į gamtinę aplinką. Pažymėtina, kad reglamento nuostatos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems nuotekas į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, išduodančioms sąlygas objektų, susijusių su nuotekų išleidimu, projektavimui, išduodančioms leidimus nuotekų išleidimui, vertinančioms planuojamų išleisti ar išleidžiamų nuotekų poveikį aplinkai.
58. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tikėtinos nuotekų taršos nustatymas yra labai svarbus planuojant aplinkosauginius veiksmus, todėl išleidus didesnės nei deklaruota taršos nuotekas įmonė turėtų mokėti didesnę nei nustatyta kainą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad gamybos procesas nėra pastovus ir įmonės ne visada yra pajėgios kontroliuoti nuotekų taršą, ši kaina lygiai taip pat kaip ir kitos kainos vandens valdymo ūkyje turėtų būti nustatoma vadovaujantis ne tik principu „teršėjas moka“, bet ir nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais; vandens tiekimo įmonė turi nuolat tikrinti abonentų išleidžiamas nuotekas, nedelsiant reaguoti į abonento išleidžiamas didesnės taršos nuotekas, užtikrinant tinkamą jų valymą, išsiaiškinant priežastis, stabdyti nuotekų priėmimą apie tai informuojant abonentus, jei dėl išleidžiamų didesnės taršos nuotekų yra trikdomas normalus nuotekų įrenginių valymo darbas ir kyla grėsmė aplinkai (žr. šios nutarties 44 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).
59. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė į ieškovės nuotekų tinklus galėjo išleisti didesnį teršalų kiekį nei numato teisės aktai ir už jį nemokėti. Kaip minėta, pagal bendrąjį principą išleidus didesnės taršos nuotekas abonentas turi mokėti didesnę nei nustatyta kainą, kadangi tai padeda apsaugoti aplinką nuo taršos, užtikrinti aplinkosaugos įgyvendinimą, skatina abonentus mažinti veikloje susidarančią taršą. Vadovaujantis atsakovės pozicija, susidarytų situacija, kad nuotekas išleidžiantys asmenys galėtų nepaisyti teisės aktais nustatyto galimo į nuotekų surinkimo sistemą išleisti didžiausio teršalų kiekio, vien preliminariai žinodami bendruosius nuotekų valyklos pajėgumus ar galimą nevalytų nuotekų išleidimo į nuotekų priimtuvą bendrąją koncentraciją. Tokiu atveju teisinis reguliavimas, ribojantis išleidžiamų teršalų kiekį, taptų beprasmis. Ignoruojant faktą, kad į nuotekų sistemą gali subėgti ir kitų abonentų nuotekos, kurios užterštos tomis pačiomis medžiagomis, atsirastų potenciali grėsmė aplinkai. Atsižvelgus į ieškovės reikalavimo už padidėjusią azoto taršą sumą, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas sąnaudų susigrąžinimo principas, kadangi ieškovė patiria išlaidas ne tik valydama nuotekas, bet ir stebėdama jų koncentraciją.
Dėl pagrindo nutraukti bylos dalį
60. Atsakovė prašė nutraukti bylos dalį, kuria patikslintu ieškiniu ieškovė iš esmės visiškai (99,94 procentais) atsisakė ieškinio reikalavimo dalies už nepagrįstai priskaičiuotą padidėjusią taršą, reikalaudama priteisti tik 110,47 Eur (381,43 Lt). Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą atmetė ir nurodė, kad įstatymas suteikia ieškovei teisę pateikti patikslintą ieškinį ir tokiu atveju byla yra nagrinėjama neperžengiant patikslinto ieškinio ribų.
61. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pagal CPK 141 straipsnį ieškovė turėjo teisę pakeisti tik vieną iš ieškinio elementų – dalyką arba pagrindą. Šiuo atveju ieškovė pakeitė abu ieškinio elementus ir sąmoningai nenurodė faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis, ji keičia reikalaujamos priteisti skolos dydį. Todėl, pasak apeliantės, teismas ieškovės vienašališką ieškinio reikalavimų patikslinimą turėjo laikyti ieškinio reikalavimų atsisakymu ir nurodytą bylos dalį nutraukti.
62. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti paduoto ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus.
63. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, derinant su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).
64. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įstatymas nustato ieškovui teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, teismui priėmus ieškinio pareiškimą, tačiau ir šis pareiškimas, kuriuo keičiamas ieškinio dalykas arba pagrindas, turi atitikti bendruosius ieškinio turiniui keliamus reikalavimus. Nepaisant to, ieškinio reikalavimo – ieškinio dalyko sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikomas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. e3K-3-382-687/2019). Naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui taip pat nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai irgi yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-933/2002; 2008 m sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2008, kt.).
65. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės atliktas ieškinio reikalavimo patikslinimas (jo sumažinimas) buvo neleistinas ieškinio pagrindo ir dalyko keitimas (CPK 141 straipsnis). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje ieškinio dalyko sumažinimas nelaikomas ieškinio dalyko pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Be to, sumažindama ieškinio reikalavimą dėl skolos už padidėjusią taršą priteisimo, ieškovė nepakeitė ir ieškinio pagrindo. Atsakovės skola kildinama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – prievolė mokėti už padidėjusią taršą (bendrąjį azotą) nustatyta pagal atsakovės nuotekų mėginio tyrimo rezultatus ir imperatyvų teisinį reguliavimą, pakeistas tik skaičiavimas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad nurodyta bylos dalis turėjo būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 4 punktą, t. y. ieškovei atsisakius pareikšto ieškinio dalies.
Dėl bylos procesinės baigties
66. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės UAB „Agrovet“ apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
67. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
68. Pirmosios instancijos teismui ginčą išsprendus iš esmės ir patenkinus patikslintą ieškinį visiškai, taip pat atmetus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad dalis bylos turėjo būti nutraukta, nėra, pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėjo būti skirstomos ne bendra tvarka, o pagal CPK 94 straipsnį (kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nukrypti ir nuo įprasto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi (dėl šalies netinkamo procesinio elgesio). Tai, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, šalys nesudarė taikos sutarties ar ieškovės prašymu atsakovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal pradinio ieškinio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo vertimu, negali būti laikoma netinkamu procesiniu elgesiu, t. y. nesąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimai buvo sumažinti tik po bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvados pateikimo į bylą. Nesant kitų prieštaravimų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
69. Duomenų apie šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, nėra, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.