Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1154-460/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Agrovet“ dėl įpareigojimo sudaryti šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo – pardavimo sutartį ir skolos priteisimo bei pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „KLAIPĖDOS VANDUO“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ ieškiniu, kuri vėliau patikslino, prašo nustatyti, kad AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ teikia atsakovui UAB „Agrovet“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pagal Šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. K03-201200153 sąlygas, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. – pagal Šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P04-201300179 sąlygas; priteisti iš atsakovo UAB „Agrovet“ 1 510 353,25 Lt įsiskolinimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; įpareigoti atsakovą leisti ieškovui atsakovo teritorijoje įrengti nuotekų apskaitos prietaisą bei netrukdyti šio prietaiso eksploatavimui ir priežiūrai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas UAB „Agrovet“ priešieškiniu prašo priteisti atsakovui iš ieškovo AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ pinigines lėšas už abonentų transportuotą nuotekų kiekį per UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančius nuotekų tinklus; priteisti iš ieškovo 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo abonentų gautų piniginių lėšų už nuotekų surinkimą naudojantis nuotekų tinklais laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., jas skaičiuojant nuo AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ abonentams išrašytų sąskaitų faktinio apmokėjimo momento iki šios civilinės bylos iškėlimo; priteisti iš ieškovo AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1 510 353,25 Lt vertės atsakovui priklausančio turto areštą. Tuo atveju, jeigu atsakovo nekilnojamajam turtui būtų nustatyti apribojimai, ieškovas prašė taikyti atsakovui priklausančio kilnojamojo turto bei lėšų areštą. Ieškovas patikslintame ieškinyje taip pat pareiškė prašymą priešieškinį išskirti į atskirą bylą.

Atsakovas prašė bylos nagrinėjimą sustabdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išskirti priešieškinį į atskirą bylą bei atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo turtinė padėtis nėra tokia bloga, jog jis nesugebėtų įvykdyti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui. Įvertinęs atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus teismas pažymėjo, jog ieškovo pareikšto turtinio reikalavimo suma sudaro tik 3,42 proc. atsakovo nuosavo kapitalo vertės. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo atsakovo vykdomos veiklos pelningumą bei dideles gaunamų pajamų apimtis. Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į atsakovo valdomo turto vertę, gaunamas pajamas, byloje ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas nėra reikšmingas atsakovo veiklai. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo turtui taikomus areštus. Tuo tarpu hipotekos pakeitimų teismas nelaikė papildomais turto suvaržymais. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog atsakovas sumokėjo dalį skolos ieškovui, laikė patvirtinančia jo finansinės padėties stabilumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį dalis, kuriomis teismas netenkino ieškovo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei dėl priešieškinio išskyrimo į atskirą bylą, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymus patenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vadovavosi išimtinai atsakovo balanso duomenimis, nepagrįstai sprendė, jog įmonės pelningumas paneigia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

2. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas nemoka už ieškovo teikiamas paslaugas nuo 2012 m. sausio 1 d. Atsakovas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. už teikiamas paslaugas nemokėjo ir UAB „Klaipėdos rajono vandenys“

4. Teismas nepagristai akcentavo dalinį atsiskaitymą su ieškovu. Atsakovo sumokėtos lėšos nėra susijusius su nagrinėjamu ginču.

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Hipotekos registro duomenis.

6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra būtina priešieškinį išskirti į atskirą bylą. Nepagrįstai sprendė, jog priešieškinio išskyrimas sukels sumaištį dėl įrodymų paskirstymo.

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovo AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ atskirojo skundo dalį dėl priešieškinio išskyrimo į atskirą bylą atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ši nutarties dalis yra neskundžiama.

Atsakovas UAB „Agrovet“ atsiliepime su ieškovo atskiruoju skundu nesutinka, prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo yra pagrįsti ir atitinka suformuotą teismų praktiką. Atsakovas tvirtino pateiktais įrodymais paneigęs ieškovo nurodytą grėsmę. Nurodė, jog nors atsakovas turi priešpriešinį reikalavimą, tačiau elgiasi sąžiningai ir nesiekia analogišku būdu suvaržyti ieškovo. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais dėl Hipotekos registro duomenų. Nurodė, jog hipotekos perregistravimas atsakovo turto labiau neapsunkino. Tvirtino, jog pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas atsidurtų prastesnėje procesinėje padėtyje, būtų apsunkintos veiklos vykdymo galimybės, kiltų neigiamos ekonominės pasekmės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai turi nurodyti bei įrodyti ieškovas). Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimui, jeigu jis būtų palankus apeliantui, įvykdyti egzistavimo. Duomenų, kad atsakovas siektų jo turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, nėra. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje esančios normos turinio akivaizdu, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovo piniginio reikalavimo dydį, nėra, todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliacinis teismas akcentuoja nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių išskirtinumą. Pažymėtina, jog dar iki patikslinto ieškinio pateikimo byloje jau buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis (dėl laikinųjų apsaugos priemonių) palikta nepakeista (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas tiek ieškinyje (patikslintame ieškinyje) , tiek atskirajame skunde būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentuoja iš esmės keliais pagrindais: nuo 646 251,50 Lt iki 1 510 353,25 Lt padidėjusia ieškinio suma, atsakovo nesąžiningumu piktybiškai nemokant už teikiamas paslaugas, pagal balanso duomenis pablogėjusia atsakovo finansine padėtimi bei pokyčiais Hipotekos registre, patvirtinančiais, esą atsakovas papildomai apsunkino valdomą turtą. Todėl aptariamu atveju sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti ne atsakovo turtinę – finansinę padėtį apskritai (ką jau padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami ankstesnį ieškovo prašymą), bet tai, ar aptariamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas abejoti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo perspektyvomis. Apeliacinis teismas, įvertinęs apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus, įsitikino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantas neįrodė egzistavimą grėsmės, dėl kurios teismo sprendimas (ieškinio patenkinimo atveju) galėtų būti neįvykdytas.

Kaip minėta, pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka ieškovui. Apeliacinis teismas pažymi, jog didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 2-1093/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. 2-1257/2012). Todėl apeliantas, akcentuodamas ieškinio sumos svarbą bei jos keliamą riziką sprendimo įvykdymui, turėjo pagrįsti, jog tokia ieškinio suma (1 510 353,25 Lt) atsakovui yra didelė, atsižvelgiant į jo (atsakovo) turtinę padėtį (turimą turtą, lėšas, pajamas, įsipareigojimus kreditoriams ir kt.), jog tokią sumą priteisus iš atsakovo, šis negalės įvykdyti sprendimo. Minėtos įrodinėjimo pareigos neįvykdžius, teismas neturi pagrindo spręsti, jog apelianto nurodyta suma atsakovui yra tokia didelė, kad nagrinėjamu atveju kiltų realus pavojus teismo sprendimo, kuris gali būti ieškovui palankus, įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, apelianto pateiktus atsakovo finansinės atskaitomybės duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybės, jog atsakovo nuosavą kapitalą sudaro 44 086 126 Lt, praėjusių ataskaitinių metų pelnas – 1 195 420 Lt, apyvarta – 156 779 948 Lt, atsižvelgiant į byloje pareikšto reikalavimo sumą (1 510 353, 25 Lt), paneigia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinis teismas pažymi, jog apelianto akcentuojami atnaujinti finansinės atskaitomybės duomenys, kurie, savaime suprantama, negalėjo būti vertinami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose sprendžiant ankstesnį ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (nuosavo kapitalo sumažėjimas nuo 38 627 301 Lt iki 37 016 612 Lt, pardavimo pajamų sumažėjimas nuo 172 111 634 Lt iki 156 779 948 Lt ir kt.), nepagrindžia ryškaus atsakovo turtinės padėties pablogėjimo. Pastebėtina, jog tokio pobūdžio finansinių rodiklių svyravimus paprastai lemia natūralūs rinkos pokyčiai. Tuo tarpu ieškinio sumos padidėjimas nuo 646 251,50 Lt iki 1 510 353,25 Lt sumos, atsižvelgiant į atsakovo valdomo turto vertę ir vykdomos veiklos pelningumą, nesudaro pagrindo abejoti atsakovo galimybėmis įvykdyti ieškovui tikėtinai palankų teismo sprendimą. Apeliacinis teismas taip pat sprendžia, jog apeliantas neįrodė, kad atsakovo atlikti pakeitimai Hipotekos registre (hipotekos pakeitimo įregistravimas), lėmė naują ir žymų atsakovui priklausančio turto suvaržymą (CPK 178 straipsnis). Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog apelianto akcentuojamos pasikeitusios faktinės aplinkybės – nežymiai suprastėję atsakovo vykdomos veiklos rodikliai ir ieškovo piniginio reikalavimo padidėjimas tokia suma, kuri (atsižvelgiant į atsakovo valdomo turto vertę ir veiklos pelningumą), nėra reikšminga, nesudaro nei pagrindo, nei prielaidų abejoti atsakovo galimybėmis įvykdyti apeliantui galbūt palankų teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog atsakovo veiksmai (tęstinis prievolės nevykdymas) sudaro pagrindą išvadai, esą atsakovas yra nesąžiningas, todėl gali nevykdyti ir būsimo teismo sprendimo. Apeliacinis teismas pažymi, jog apelianto nurodytos aplinkybės dėl prievolės nevykdymo arba netinkamo vykdymo aptariamu atveju yra pagrindas kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto argumentas, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimų, nėra pakankamas pagrindas spręsti apie atsakovo nesąžiningumą. Prievolių nevykdymas gali būti sąlygotas įvairiausių veiksnių. Spręsti apie atsakovo tyčinius veiksmus siekiant apsunkinti būsimo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, vykdymą pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktoje bylos dalyje esančius duomenis, nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovo materialinis reikalavimas, nebūtų kliūčių įvykdyti dėl jo priimtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi pagrįstai konstatavo, jog apeliacija dėl nutarties dalies priešieškinio išskyrimo klausimu nėra galima, todėl apeliacinis teismas neturi pagrindo vertinti atitinkamų ieškovo atskirojo skundo argumentų pagrįstumo.

Kiti apelianto išdėstyti motyvai taip pat neturi įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne) netaikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.