Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-264-1053/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-09
Bylos Nr.: 1A-264-1053/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18518-2024-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nukentėjusysis: P. T.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Kaltinamasis: E. P.
Advokatai: Olegas Šibkovas, Vita Neverauskaitė

Kategorijos

1.1.6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
2.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15pavadinimo nepavyko patikrinti
4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-1053/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18518-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.2.4.4.1; 2.1.14; 2.1.15; 4.4.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mindaugo Povilansko,

sekretoriaujant Kamilei Sipavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Miglei Lukševičienei,

asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta, E. P., jo gynėjai advokatei Vitai Neverauskaitei,

nukentėjusiajam P. T. (P. T.), jo atstovui advokatui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato Olego Šibkovo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. P., padaręs nusikalstamą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojo Ž. P. atsakomybėn, nustatant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nutrauktas procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, patvirtinus E. P. ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2025 m. sausio 15 d. Žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį Nr. 3538, kuria E. P. įsipareigojo atlyginti 1 814,72 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.

Nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato Olego Šibkovo pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo E. P. nukentėjusiojo P. T. naudai priteista 720 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio dalyje dėl nukentėjusiajam P. T. padarytos neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Nukentėjusiojo P. T. prašymas priteisti patirtas atstovavimo išlaidas atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2024 m. gegužės 10 d., apie 2.30 val., prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje, Jeruzalės g. 4, Vilnius, kilusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju P. T. metu tyčia vieną kartą trenkė jam kumščiu į veido sritį, padarydamas jam kairės akies ir nosies sumušimus, pasireiškusius kairės akies abiejų vokų poodinėmis kraujosruvomis, kairės akiduobės dugno lūžiu, kairės pusės nosikaulio lūžiu, kraujo patekėjimu kairės akies junginėje. Šiais savo veiksmais E. P. nesunkiai sutrikdė P. T. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo P. T. atstovas advokatas Olegas Šibkovas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti E. P. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį skiriant jam įstatymo numatytą bausmę, priteisti P. T. iš E. P. 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Eur nukentėjusiojo patirtoms jo atstovavimo pirmos instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

2.1. Apelianto teigimu, nutraukdamas baudžiamąją bylą E. P. atžvilgiu pagal BK 40 straipsnį, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – netinkamai įvertino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą dėl visiško savo kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes E. P. tik formaliai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, neišreiškė jokio nuoširdaus gailėjimosi, be to, nėra pagrindo manyti, kad E. P. atlygins nukentėjusiajam padarytą žalą.

2.1.1. E. P. pirmą kartą apklaustas 2024 m. spalio 15 d., tačiau šios apklausos metu jis apie savo veiksmus parodymų nedavė, tik pareiškė, kad jam prieš tai reikia susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Savo kaltę dėl įvykio E. P. pripažino tik 2024 m. spalio 28 d. vykusios apklausos metu, po to, kai 2024 m. birželio 19 d. P. T. asmens parodymo atpažinti metu jau buvo atpažinęs E. P. kaip asmenį, sudavusį jam smūgį, ir buvo peržiūrėti vaizdo įrašai įvykio aplinkybėms nustatyti. Visgi ir šios apklausos metu jis savo veiksmus bandė pateisinti ir nurodė, kad buvo išprovokuotas suduoti smūgį. Iš esmės tokius pat parodymus E. P. davė ir teisminio nagrinėjimo metu. E. P. visą laiką kaltino nukentėjusįjį P. T., siekė pateisinti savo veiksmus tuo, kad P. T. jį išprovokavo, stengėsi pateikti savo veiksmus kaip mažiau pavojingus. Be to, E. P. iki šiol nebandė susisiekti su P. T. ir jo atsiprašyti. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad E. P. nėra visiškai pripažinęs savo kaltės, juo labiau nėra išreiškęs nuoširdaus gailėjimosi.

2.1.2. Pažymėtina, kad nė vienas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, kad P. T. būtų E. P. provokavęs. Pats P. T. ir su juo buvęs liudytojas Š. S. vienodai parodė, kad jokio konflikto nebuvo, E. P. buvo agresyvus, neblaivus ir be jokios priežasties sudavė P. T. smūgį į veidą. Šių asmenų parodymus patvirtina vaizdo įrašai iš įvykio vietos ir kiti byloje esantys duomenys.

2.1.3. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodo, kad svarstant galimybę taikyti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės būtina remtis bylos duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pagrįsti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga yra imperatyvi – asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausimą reikšmę turi ne tik formalus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas, bet ir įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, apibūdinančios veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką ir pan. Teismo sprendimo dėl baudžiamosios atsakomybės realizavimo (atleisti nuo jos ar skirti bausmę) neturi lemti vien kaltininko interesai, o atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės turi būti išimtinis, antraip baudžiamasis įstatymas netektų imperatyvaus pobūdžio, taip būtų pažeidžiamas ir konstitucinis visų lygybės prieš įstatymą principas.

2.1.4. Ypač svarbu ir tai, kokiu būdu E. P. ėmėsi veiksmų siekdamas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Tik bylą jau nagrinėjant teisme ir tik pateikus teismui prašymą atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą į teismo depozitinę sąskaitą buvo pervesti 300 Eur, skirti žalos atlyginimui. Šios pinigų sumos dydis, tai, kokiu metu ji pervesta, ir tai, kad ji pervesta ne paties E. P., iš esmės žemina nukentėjusįjį, rodo siekį formaliai įvykdyti BK 40 straipsnio reikalavimą, o ne atlyginti žalą.

2.1.5. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodo, kad sprendžiant apie kaltininko įsipareigojimą atlyginti žalą, taip pat ar yra pagrindas manyti, jog žala bus atlyginta, turi būti atsižvelgiama i tai, kiek kaltininko ketinimai yra realūs, kuo paremti, ar apskritai jis pripažįsta žalą, jos dydį. Vertinant, ar yra BK 40 straipsnio 2-4 punktuose nurodytos sąlygos, neturi kilti abejonių ar neaiškumų.

2.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis P. T. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismas įvertino, kad atlygintina tik 2 000 Eur neturtinė žala, be to, sumažino priteistiną sumą 1 280 Eur, nurodydamas, kad P. T. gavo draudimo išmoką, lygią 1 280 Eur. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

2.2.1. Apelianto vertinimu, 2 000 EUR suma neturtinei žalai atlyginti nėra teisinga. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur. Visgi teismas rėmėsi 2016 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o nuo tada priteistini neturtinės žalos dydžiai reikšmingai padidėjo. Be to, net ir vertinant paties teismo nurodytas sumas, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje teismo priteista suma yra artima minimaliai.

2.2.2. Skundžiamame nuosprendyje pats teismas nurodė, kad P. T. 2024 m. gegužės 10 d. – 2024 m. gegužės 23 d. buvo suteiktos šios paslaugos: radiologinis ištyrimas, otorinolaringologo pagalba, kompiuterinė tomografija, kai atliekamas vienos anatominės srities tyrimas ambulatorinėmis sąlygomis, burnos chirurgo paslauga, radiologinis ištyrimas, veido ir žandikaulių operacija. Nukentėjusiajam konstatuotas kairės akies ir nosies sumušimas, kairės akies akiduobės dugno lūžis, kairės pusės nosikaulio lūžis, kraujo patekėjimas kairės akies junginėje, kraujosruvos po akimis. Vis dėlto teismas vertino ne P. T. patirtų išgyvenimų ir nepatogumų pobūdį bei dydį, o byloje nenustatytas aplinkybes – tai, kad nukentėjusysis neturi randų, nepateikė duomenų, kad jis buvo nedarbingas.

2.2.3. Teismas, visiškai nemotyvuodamas savo sprendimo, sumažino priteistinos sumos dydį dėl to, kad P. T. gavo draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, su kuria jis pats buvo sudaręs savo sveikatos draudimo sutartį. Pažymėtina, kad priteistina žala gali būti atlyginta trečiųjų asmenų tik tuo atveju, jei jie yra atsakingi už kaltininko veiksmus. Minėdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnį, teismas visiškai nevertino šio straipsnio turinio. CK 6.246 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymai gali nustatyti, jog žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė). Teismų praktikoje daug kartų konstatuota, kad žalą, padarytą neteisėtais veiksmai arba nusikaltimu, tretieji asmenys atlygina tada, kada jie yra atsakingi už kaltininko veiksmus, pavyzdžiui, eismo įvykio atveju padarytą žalą gali atlyginti už kaltininko veiksmus atsakinga draudimo bendrovė, su kuria asmuo sudarė civilinės atsakomybės sutartį. Nagrinėjamoje byloje teismas supainiojo subjektus, turinčius pareigą atlyginti žalą už kaltininko veiksmus – draudimo bendrovė, su kuria nukentėjusysis P. T. sudarė sveikatos draudimo sutartį, nėra atsakinga už E. P. veiksmus, padarytus P. T. atžvilgiu. P. T. savarankiškai sudarė draudimo sutartį su draudimo bendrove ir mokėjo draudimo įmokas. Visiškai nesuprantama, dėl kokios priežasties P. T. draudimo sutartis turi būti naudinga E. P.. Atsižvelgiant į tai, iš E. P. turi būti priteista visa P. T. padaryta neturtinė žala, ji negali būti mažinama dėl to, kad draudimo bendrovė P. T. išmokėjo draudimo išmoką pagal su juo pačiu sudarytą sutartį.

2.2.4. Vertindamas prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, teismas be jokių argumentų konstatavo ir tai, kad P. T. siekia nesąžiningai praturtėti. Šis teismo argumentas yra neetiškas. Nukentėjęs asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, jis savo patirtą žalą įvertina pinigine išraiška, kurią pateikia teismui. Teismas privalo išnagrinėti pateiktą civilinį ieškinį ir neturi jokios teisės vertinti jį kaip rodantį asmens nesąžiningumą be jokių argumentų. Priešingu atveju tokiu teismo vertinimu išreiškiamas nemotyvuotas palankumas vienai iš šalių. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju galima teigti, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo tendencingas ir neproporcingai palankus kaltinamajam E. P., kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

2.2.5. Apeliantas papildo, kad po įvykio atliktos operacijos metu nukentėjusiajam buvo įdėtas titaninis sietelis, kuris laikė jo akiduobę, o tai lėmė papildomus nepatogumus. Po maždaug mėnesio, kai patinimai atslūgo, nukentėjusysis pastebėjo, kad jo nosis yra kreiva ir jam sunku kvėpuoti, kankina kasdieninė sloga, didelis knarkimas, sunku kokybiškai išsimiegoti. Nors 2023 m. liepos 26 d. nukentėjusiajam buvo atlikta nosies pertvaros ir nosies kriauklių operacija, po kurios jis jautėsi labai gerai, dėl E. P. smūgio visi anksčiau nukentėjusįjį varginę negalavimai atsinaujino. Po 2024 m. gegužės mėn. atliktos operacijos jo kairė veido pusė nuo kaktos iki dantenų buvo pusę metų visiškai nutirpusi, porą mėnesių po operacijos teko kentėti skausmą ir gerti nuskausminamuosius. Net ir šiuo metu nukentėjusysis akies srityje jaučia dilgčiojimus. Be kita ko, po patirtų sužalojimų nukentėjusysis juto ir stiprų psichologinį poveikį – labai stiprų nerimą, nuolatinę įtampą, buvo sunku susikaupti, bendrauti su žmonėmis. Nukentėjusysis jautėsi emociškai nestabilus, apatiškas, patirdavo panikos priepuolius, jam teko vartoti antidepresantus.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo išlaidų atstovavimui pripažinimo ir priteisimo klausimą. Skundžiamu nuosprendžiu teismas atmetė nukentėjusiojo prašymą atlyginti jam išlaidas, patirtas dėl jo atstovavimo pirmosios instancijos teisme. Teismas nurodė, kad jam nėra pateikta pakankamai patikimų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo turėtas išlaidas. Apelianto vertinimu, toks teismo sprendimas gali būti nemotyvuoto ir nesuprantamo nepalankaus požiūrio į nukentėjusįjį P. T. ir neproporcingai palankaus požiūrio į E. P. tąsa.

2.3.1. P. T. ir advokato Olego Šibkovo teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta 2024 m. spalio 30 d. Tą pačią dieną P. T. buvo išrašyta išankstinė mokėjimo sąskaita už atstovavimą ikiteisminiame tyrime dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo. Šioje sąskaitoje dėl techninės klaidos buvo nurodyta neteisinga data, tačiau akivaizdu, kad ši sąskaita galėjo būti išrašyta tik po teisinių paslaugų sutarties sudarymo.

2.3.2. Su P. T. buvo sutarta, kad pilna PVM sąskaita-faktūra jam bus išrašyta po to, kai jis apmokės visą sąskaitos sumą – 1 500 Eur. Kadangi P. T. neturi pakankamai lėšų, ši sąskaita dar nėra apmokėta, todėl PVM sąskaita-faktūra dar neišrašyta. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad apmokėjimas atstovui už sutartą darbą gali įvykti ir po teismo sprendimo priėmimo, jei asmuo neturi pakankamai lėšų.

2.3.3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas vienas dokumentas, patvirtinantis P. T. 500 Eur sumokėjimą, tačiau teismas nusprendė nekompensuoti P. T. net ir šios sumos. Teismas iš esmės be jokių argumentų nurodė, kad nėra žinoma, už ką sumokėta ši suma, nors teismui buvo žinoma, kokias paslaugas atstovas suteikė P. T.. Jei visgi kilo abejonių dėl paslaugų suteikimo ar apmokėjimo pagrįstumo, buvo galima šią aplinkybę aiškintis su nukentėjusiuoju, tačiau teismas, net ir žinodamas atstovo darbo apimtis, esant pateiktam prašymui dėl itin nedidelės sumos atstovavimo išlaidų atlyginimo, atmetė nukentėjusiojo prašymą, tokiu būdu nepagrįstai suvaržydamas jo procesines teises.

2.3.4. Atstovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui bus pateikti papildomi duomenys dėl nukentėjusiojo išlaidų atstovavimui baudžiamojoje byloje.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, E. P. gynėja advokatė Vita Neverauskaitė prašo nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendį nepakeistą.

3.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.

3.2. Gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją, t. y. švelnesnę kaltinamajam įstatymo redakciją, galiojusią veikos padarymo metu.

3.3. Anot gynėjos, bylos duomenys patvirtina, kad buvo tenkintos visos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, numatytos BK 40 straipsnyje. E. P. ne tik pripažino kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, bet ir pateikė teisingus parodymus apie įvykį, išsakė apgailestavimą ir atsiprašė nukentėjusiojo, kuris nei viename teismo posėdyje nepasirodė, visiškai atsisakė bendrauti tiek su kaltininku, tiek su jo advokate. Tokiu būdu E. P. jokio kito būdo, kaip tik atsiprašyti teismo posėdžio metu ir pervesti pinigus į teismo depozitinę sąskaitą neturėjo. Gailėjimosi dėl savo veiksmų faktas matomas ir iš žalos atlyginimo fakto bei kaltinamojo elgesio: jis bendradarbiavo su teisėsauga, nesiėmė jokių veiksmų vengti atsakomybės. Tai, kad E. P. pateikė savo įvykio versiją, nereiškia kaltės neigimo. E. P. parodė, kad nukentėjusysis įžeidinėjo jį ir grasino, būtent tai ir sukėlė E. P. pyktį, dėl kurio jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, po ko P. T. nenukrito, susiėmė už veido, o E. P. nuėjo, nes nenorėjo daugiau eskaluoti situacijos. Taip pat E. P. pripažino, kad apsvaigimas nuo alkoholio kažkiek turėjo įtakos jo elgesiui. Jis pripažino visas kaltinimo aplinkybes, neneigė situacijos, taip pat manė, kad jo nurodytos aplinkybės nepateisina jo elgesio, jo parodymai buvo nuoseklūs, nebuvo bandoma iškraipyti esminių faktų. Remiantis bylos duomenimis, tarp E. P. ir nukentėjusiojo nėra ginčo dėl esminių kaltinimo aplinkybių, o būtent, kad bylai aktualiu laiku ir vietoje, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilus žodiniam konfliktui, kaltinamasis E. P. vieną kartą savo rankos kumščiu trenkė P. T. į veido sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam kaltinime nurodytus sužalojimus. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai skiriasi dalyje dėl to, kuris iš jų buvo konflikto iniciatorius, tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

3.4. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti E. P. nuo atsakomybės buvo ne tik teisėtas, bet ir proporcingas. Laidavimo institutas numatytas įstatyme kaip viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslus, netaikant bausmės. Tai nėra išimtinai „švelni“ priemonė, bet viena iš teisėtų alternatyvų. Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas nebuvo pažeistas - sprendimas priimtas remiantis konkrečiais bylos faktais ir įstatymo normomis.

3.5. Gynėjos nuomone, apeliacinio skundo pateikimas ir nukentėjusiojo advokato pozicija, neigianti sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat dėl veikos perkvalifikavimo, laidavimo netaikymo ir t.t. susiformavo tik 2025 m. vasario 17 d. – antro teismo posėdžio metu, kai nepavyko jo atidėti. Advokato buvo laukta 15 minučių ir tik prasidėjus teismo posėdžiui jis paprašė teismo posėdį atidėti, nes teismo posėdyje norėtų dalyvauti ir baigiamosiose kalbose pasisakyti nukentėjusysis, kuris tuomet negalėjo dalyvauti dėl darbo, nors jokio prašymo nepateikė. Pirmosios instancijos teismui nesutikus, advokatas nesutiko dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, nors šis klausimas buvo išspręstas prieš tai vykusiame teismo posėdyje. Po to buvo pademonstruotas klasikinis pavyzdys, kaip piktnaudžiauti procesu ir jį vilkinti: paprašyta 10 minučių pertraukos, kad būtų galima nueiti į kitą teismo posėdį, tada dar bandyta atidėti bylos nagrinėjimą, o nepavykus – prijungti bylinėjimo išlaidas patvirtinantys, tiksliau nepatvirtinantys, dokumentai ir pasišalinta iš teismo posėdžio, tokiu būdu advokatas nepadarė net pagrindinio savo, kaip nukentėjusiojo atstovo, veiksmo – nepasakė savo baigiamosios kalbos.

3.6. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo sužalojimo pobūdį, trukmę, pasekmes ir kaltinamojo turtinę padėtį, pagrįstai priteisė nukentėjusiajam 720 Eur žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo prašoma 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra ne tik nepagrįsta, neatitinka teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, bet ir neįrodyta. Psichinį nukentėjusiojo skausmą ir kitas neturtinę žalą lemiančias aplinkybes galima buvo tik preziumuoti, nes nukentėjusysis nepateikė nei vieno įrodymo, kuris galėtų tai patvirtinti. Net apie jo ligoninėje praleistą laiką yra sprendžiama tik iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų. Remiantis teismų praktika, pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis yra tinkamas, neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Žemesnės instancijos teismas

3.7. Pirmosios instancijos teismas, pasak gynėjos, pagrįstai konstatavo ir tai, kad nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo prašymo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, kadangi atstovavimo išlaidų dydis nėra automatiškai priteisiamas – jis turi būti pagrįstas konkrečiais dokumentais ir leistinais įrodymais. Iki įrodymų tyrimų teisme pabaigos nukentėjusiojo atstovas ne tik nepateikė tinkamų atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tačiau taip pat tinkamai neatliko savo atstovavimo pareigų, pasišalindamas iš teismo posėdžio.

4. Teismo posėdyje nukentėjusysis P. T. ir jo atstovas advokatas Olegas Šibkovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Miglė Lukševičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų, susijusių su jo atstovavimu baudžiamajame procese, priteisimo. Asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, E. P. gynėja advokatė Vita Neverauskaitė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2016, 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-976/2017).

7. Iš apeliacinio skundo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad byloje nekyla ginčo dėl to, jog E. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniu skundu ginčija tai, kad skundžiamu nuosprendžiu: 1) E. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – jis turėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas, paskiriant jam įstatyme numatytą bausmę, 2) netinkamai išspręstas nukentėjusiojo atstovo byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimas – civilinis ieškinys turėjo būti tenkintas visiškai, o draudimo bendrovės nukentėjusiajam sumokėta išmoka iš atlygintinos neturtinės žalos dydžio neturėjo būti išskaičiuota, 3) netinkamai išspręstas nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų, susijusių su jo atstovavimu baudžiamajame procese, klausimas – iš E. P. nukentėjusiajam turėjo būti priteistos jo patirtos 1 500 Eur dydžio proceso išlaidos.

Dėl E. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

8. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – viena baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Kasacinio teismo praktikoje atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės apibrėžiamas kaip asmens, teismo pripažinto padariusiu nusikalstamą veiką, sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441/2010).

9. Viena atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, susijusios su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (originali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2000, Nr. 89-2741)). Asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visų BK 40 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų sąlygų visumai. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai, kuriais inter alia (be kita ko) pakeistos ir BK 40 straipsnio nuostatos, tačiau šie pakeitimai sunkina E. P. padėtį (detalizuotos atlygintinos ar pašalintinos žalos, siekiant būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, rūšys (turtinė ir (ar) neturtinė žala), be to, numatyta, kad visa asmeniui padaryta žala turi būti atlyginta per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas), todėl nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, taikytinos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK nuostatos (BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalys).

10. Byloje nekyla ginčo, kad E. P. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kad yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nekeliamas klausimas ir dėl E. P. laiduotojo asmenybės. Apeliaciniame skunde atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas ginčijamas, tvirtinant, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog E. P. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, taip pat, anot apelianto, E. P. tik formaliai atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, nėra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins padarytą žalą.

11. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-1073/2020, 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-628/2023 ir kt.).???

12. 2024 m. spalio 15 d. įtariamojo apklausos metu E. P. parodė, kad savo kaltės poziciją komentuoti atsisako, pageidauja susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tik po to duos išsamius parodymus apie jam įteikto pranešimo esmę (t. 1, b. l. 174-176). Tačiau jau 2024 m. spalio 28 d. papildomos įtariamojo apklausos metu, dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui, jis parodė, kad savo kaltę pripažįsta, nenorėjo sužaloti P. T., labai gailisi dėl šio įvykio. Šios apklausos metu E. P. davė išsamius parodymus (t. 1, b. l. 180-182). E. P. parodymai dėl jo prisipažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką nesikeitė ir bylą nagrinėjant teisme. Jo gailėjimąsi pagrindžia, be kita ko, ir savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas – apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad savo poelgio niekada nepateisino, gailisi iki šiol, didžiulės išlaidos dėl žalos atlyginimo – kaina, kurią jis turi sumokėti, o P. T. jis ne vieną kartą atsiprašė ir darkart atsiprašo. Apie E. P. gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos galima spręsti taip pat iš to, kad jis deda pastangas, siekdamas atlyginti savo nusikalstama veika padarytą žalą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2025 m. sausio 15 d. E. P. sudarė žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo atlyginti Valstybinei ligonių kasai padarytą 1 814,72 Eur turtinę žalą per 25 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos (t. 2, b. l. 58-59), jis sumokėjo pirmąją pagal minėtą sutartį numatytą įmoką – 86,72 Eur (t. 2, b. l. 60). G. P. į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą pervedė 300 Eur sumą, kurią prašo priteisti P. T., taip atlyginant dalį jam E. P. nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos (t. 2, b. l. 61).

13. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad E. P. pateikė kiek kitokią nei nukentėjusysis įvykio faktinių aplinkybių versiją. Tačiau vien tai jokiu būdu nesuteikia pagrindo spręsti, kad jis neprisipažįsta ar nesigaili padaręs nusikalstamą veiką. E. P. niekada neneigė esminių įvykio faktinių aplinkybių (kad sudavė smūgį nukentėjusiajam). Išsiskiria asmenų požiūris į konflikto priežastis, tačiau šioje dalyje nei E. P. nei P. T. versija, dėl ko prasidėjo konfliktas, neturi reikšmės nei kaltinimo esminėms aplinkybėms, nei E. P. veiksmų kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013, 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

14. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios nutarties 12 punkte minėtos aplinkybės dėl konkrečių E. P. veiksmų siekiant atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, pirmosios instancijos teismo taip pat pagrįstai vertintos kaip rodančios, jog asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, savo turtinius įsipareigojimus vertina atsakingai. Jis yra dirbantis (vykdantis individualią veiklą), todėl yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins padarytą žalą. Apelianto teiginiai dėl per mažos dalies neturtinės žalos atlyginimo, netinkamo laiko tam ir netinkamo asmens, pervedusio pinigus, skirtus daliai neturtinės žalos atlyginti, vertintini kaip jo subjektyvus situacijos vertinimas, grįstas nepasitenkinimu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokių apelianto teiginių, nesant jokių objektyvių duomenų dėl asmens negalėjimo ar nepasiryžimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo šio savo įsipareigojimo nevykdys.

15. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygos – E. P. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, jis iš dalies atlygino padarytą žalą, įsipareigojo ją visiškai atlyginti ir yra pagrindo manyti, kad jis šį įsipareigojimą įvykdys, o dėl to, kad E. P. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, kad yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, ginčo byloje, kaip minėta, nekyla.

16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015, 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismo sprendimą atleisti ar ne asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025).

17. E. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nors šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus sveikatą, už jo padarymą straipsnio sankcijoje nustatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų, taigi, šis nusikaltimas vertintinas kaip nesunkus. Aptariamas nusikaltimas padarytas E. P. tyčia vieną kartą trenkus kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį. Tokios veikos padarymo aplinkybės nerodo santykinai didesnio veikos pavojingumo. E. P. asmenybę charakterizuoja šios aplinkybės: jis yra vykdantis individualią veiklą (t. 1, b. l. 148), neteistas (t. 1, b. l. 146), administracine tvarka per paskutinius 3 (trejus) metus nebaustas (t. 1, b. l. 165). Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad E. P. asmenybė charakterizuojama teigiamai, jo padaryta nusikalstama veika atsitiktinė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtų neteisinga jo atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisėta ir pagrįsta – byloje nustatytos visos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, nenustatyta, jog E. P. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės prieštarautų teisingumo įgyvendinimui. Taigi, naikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla E. P. atžvilgiu nutraukta, ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo atstovo civilinio ieškinio

19. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato Olego Šibkovo pareikštą civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš kaltinamojo E. P. nukentėjusiojo P. T. naudai 720 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio dalyje dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas P. T. patirtą neturtinę žalą bendrai įvertino 2 000 Eur , tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad draudimo bendrovė Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialas (toliau – draudimo bendrovė) P. T. dėl 2024 m. gegužės 10 d. patirtos traumos ir nustatytų sužalojimų išmokėjo 1 280 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas išskaičiavo iš neturtinės žalos atlyginimo sumos šią išmoką ir nustatė, kad priteistina neturtinės žalos suma yra 720 Eur. Apeliaciniame skunde ginčijamas tiek bendras neturtinės žalos dydis, tiek draudimo išmokos išskaičiavimas.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatydamas lygų 2 000 Eur, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visus byloje esančius duomenis. Minėta suma neatitinka teismų praktikos panašiose bylose.

21. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018, 2021 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008, 2013 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2013, 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018, 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-458/2020).

22. Teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis, todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas. Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018, 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021), kartu teismas turi atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020).

23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nekyla abejonių, jog nukentėjusysis P. T. dėl kaltinamojo E. P. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus – nukentėjusiajam buvo padaryta kairės akies abiejų vokų poodinė kraujosruva, nustatyti kairės akiduobės dugno lūžis, kairės pusės nosikaulio lūžis, kraujo patekėjimas kairės akies junginėje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur, taip pat į tai, jog nukentėjusysis nepateikė teismui jokių duomenų apie jo patiriamas skaudžias, ilgą laiką trunkančias ar iš esmės neįmanomas pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmes, nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, kaip minėta, įvertino ne civiliniame ieškinyje prašyta priteisti 8 000 Eur, o 2 000 Eur suma.

24. Nors pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nagrinėjamoje byloje nustatytą atlygintinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi 2016 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priteistinų sumų ribos neturtinei žalai atlyginti bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, iki šiol reikšmingai nesikeitė. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, nustatomas neturtinės žalos dydis už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą svyruoja nuo 1 000 Eur iki 4 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-105-222/2019, 2K-289-693/2019, 2K-227-697/2022, 2K-207-628/2023, 2K-85-594/2024, 2K-254-1214/2024). Visgi tiek kasacinio teismo, tiek naujausios apeliacinės instancijos teismų praktikos nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose analizė leidžia daryti išvadą, kad 1000-4000 Eur ribose mažesnės sumos (1000-2000 Eur) priteisiamos tais atvejais, kai nepatiriami kaulų lūžiai, arba konstatuojami ne veido kaulų lūžiai, lūžiai dėl kurių neprireikė stacionarinio ar specifinio gydymo, nukentėjusysis jau anksčiau turėjo susijusių sveikatos problemų (pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-174-932/2025, Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1A-125-616/2025, Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-14-360/2025 ir kt.). Bylose, kur nustatyti keli lūžiai, veido kaulų lūžiai, sužalojimai, kada prireikė operacijų, stacionaraus gydymo, nustatomos ilgalaikės, išliekančios pasekmės, priteisiamos didesnės, nuo 3000 iki 4000 Eur, žalos atlyginimo sumos (pvz., Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1A-243-383/2025, 1A-229-737/2025, 1A-241-530/2025, Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-111-795/2025, Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-8-879/2025, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-399-497/2024).

25. Nagrinėjamu atveju, nors nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo vartotas intensyvus smurtas (suduotas vienas smūgis), buvo padaryti net du lūžiai veido srityje (kairės akiduobės dugno lūžis ir kairės pusės nosikaulio lūžis). Nukentėjusysis, nors ir neilgai, bet buvo gydomas stacionare. Iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 40-41) matyti, kad jam padaryta operacija su bendra nejautra, jos metu atlikta akiduobės dugno rekonstrukcija, titano implantu, paakinio nervo dekompresija, nosikaulių repozicija. Išrašytas esant stabiliai būklei, gerai savijautai, be komplikacijų, rekomenduota esant poreikiui vaistai nuo skausmo, 4 savaites nesiremti, vengti fizinio krūvio ir kt. Iš šių rekomendacijų matyti, kad pooperacinis laikotarpis truko apie keturias savaites. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis patyrė civiliniame ieškinyje nurodytas pasekmes – dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą, skausmą, nesaugumo jausmą. Atsižvelgusi į tai, taip pat įvertinusi šioje nutartyje pirmiau analizuotą teismų praktiką santykinai panašiose bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam P. T. atlygintina neturtinės žalos suma padidintina iki 3 000 Eur. Visgi tenkinti civilinio ieškinio reikalavimą visa apimtimi (8 000 Eur) nėra pagrindo, nes ši suma peržengia teismų praktikoje nustatytas maksimalias ribas, be to, byloje nėra duomenų, kad P. T. būtų patyręs ilgalaikes pasekmes (ilgalaikis nedarbingumas, pakartotinės operacijos ar pan.). Vien apeliacinės instancijos teismui pateikta atmintinė rengiantis ausų, nosies ir gerklės operacijoms, nereiškia, kad tokia operacija P. T. bus atliekama, taip pat nėra jokių duomenų apie jos sąsajas su byloje nagrinėjamu įvykiu.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylose esančius duomenis, taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš P. T. atlygintinos neturtinės žalos sumos išskaičiavo draudimo bendrovės jam išmokėtą išmoką – 1 280 Eur.

27. CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta, jog draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Pagal CK 6.988 straipsnį draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis (CK 6.988 straipsnio 1 dalis), draudimo šakos yra gyvybės ir ne gyvybės draudimas (CK 6.988 straipsnio 2 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 91 straipsniu, atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys taip pat skirstomos į nuostolių draudimo sutartis (turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams) ir sumų draudimo sutartis (gyvybės draudimo sutartys, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai).

28. Iš byloje esančio draudimo bendrovės 2025 m. sausio 21 d. rašto dėl informacijos pateikimo Nr. Z-24-04777/2 (toliau – draudimo bendrovės raštas) matyti, kad tarp draudimo bendrovės ir P. T. buvo sudaryta gyvybės draudimo sutartis. Taip pat draudimo bendrovės rašte nurodoma, kad draudimo išmoka dėl 2024 m. gegužės 10 d. patirtos traumos ir nustatytų sužalojimų apdraustajam išmokėta remiantis tarp jo ir draudimo bendrovės sudarytu papildomu susitarimu dėl draudimo nuo traumos dėl nelaimingo atsitikimo (toliau – papildomas susitarimas). Pagal aptariamo papildomo susitarimo bendrųjų sąlygų 3.1 punktą draudžiamuoju įvykiu yra laikomas apdraustojo kūno sužalojimas dėl nelaimingo atsitikimo, įvykusio draudimo apsaugos galiojimo metu. Nelaimingas atsitikimas – prieš apdraustojo valią dėl staigių, netyčinių, nenumatytų išorinių jėgų įvykęs atsitikimas, dėl kurio apdraustasis patiria kūno sužalojimą, įskaitant, bet neapsiribojant, skendimu, šilumos smūgiu, saulės smūgiu, nušalimu, apsinuodijimu dujomis ar kitomis toksiškomis medžiagomis, atsitiktinai patekusiomis į organizmą, išskyrus apsinuodijimą maistu (papildomo susitarimo bendrųjų sąlygų 2.1.1 punktas). Naudos gavėju pagal papildomą susitarimą gali būti tik apdraustasis, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip (papildomo susitarimo bendrųjų sąlygų 5.1 punktas). Įvykus draudžiamajam įvykiui draudimo išmoka mokama kaip visa draudimo suma arba jos procentinė dalis, priklausomai nuo apdraustojo sveikatos pažeidimų dydžio. Konkretus draudimo išmokos dydis nustatomas pagal „Draudimo išmokų, mokamų dėl nelaimingo atsitikimo atveju patirtų traumų, apskaičiavimo lentelę“ (papildomo susitarimo bendrųjų sąlygų 7.1 punktas).

29. Taigi, aptariamas papildomas susitarimas laikytinas savanoriškuoju ne gyvybės draudimu. Šis draudimas yra sumų draudimas – asmuo susitarė su draudimo bendrove, kad mokės įmokas tam, kad įvykus draudžiamajam įvykiui jam draudikas išmokėtų konkretaus dydžio draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai, nepriklausomai nuo to, kokią žalą patyrė apdraustasis. Apdraustajam padaryta žala, sprendžiant dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kitaip nei nuostolių draudimo sutarties atveju, nagrinėjamu atveju apskritai nėra vertinama. Iš draudimo bendrovės rašto taip pat matyti, kad naudos gavėjas pagal papildomą susitarimą – P. T. (ne kitas trečiasis asmuo), nes būtent jam išmokėta išmoka. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, galima spręsti, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmokos sumą (1 280 Eur) įskaityti į jam atlygintinos neturtinės žalos sumą (2 000 Eur) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-648/2017 Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1729-798/2015, Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-607-587/2025).

Dėl nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų advokato darbui apmokėti

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

31. Nukentėjusiojo P. T. atstovas advokatas Olegas Šibkovas pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą nukentėjusiojo naudai priteisti jo patirtas proceso išlaidas. Visgi pirmosios instancijos teismas nusprendė nukentėjusiajam jo patirtų proceso išlaidų nepriteisti. Teismas nurodė, jog nėra duomenų, kad advokatas Olegas Šibkovas tikrai atstovavo nukentėjusįjį P. T. ikiteisminiame tyrime, nes pateikta išankstinė sąskaita išrašyta 2024 m. rugsėjo 28 d., tai yra prieš mėnesį iki sudarant šioje sąskaitoje nurodytą 2024 m. spalio 30 d. teisinių paslaugų sutartį, be to, minėta išankstinė sąskaita nepatvirtina teisinių paslaugų suteikimo fakto. Su šiomis pirmosios instancijos išvadomis nesutiktina.

32. Pažymėtina, kad nėra pagrindo abejoti, jog Olegas Šibkovas atstovavo nukentėjusįjį baudžiamajame procese, inter alia (be kita ko) ikiteisminiame tyrime. Tai patvirtina byloje pateikta advokato Olego Šibkovo P. T. išrašyta 1 500 Eur išankstinė sąskaita, Serija OS Nr. 00025, datuota 2024 m. rugsėjo 28 d., už teisines paslaugas (atstovavimą ikiteisminiame tyrime) pagal 2024 m. spalio 30 d. teisinių paslaugų sutartį (2 t., b. l. 63), taip pat byloje pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad P. T. advokatui Olegui Šibkovui 2025 m. sausio 14 d. pervedė 500 Eur už teisines paslaugas pagal 2024 m. spalio 30 d. teisinių paslaugų sutartį (2 t., b. l. 62). Be to, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovas pateikė ir papildomus dokumentus: išrašą iš 2024 m. spalio 30 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties bei darbų, teikiant teisines paslaugas P. T., ataskaitą. Kadangi išankstinėje 2024 m. rugsėjo 28 d. sąskaitoje nurodyta, kad sąskaita išrašoma pagal 2024 m. spalio 30 d. sutartį, nėra pagrindo netikėti gynėju, kad pateikti dokumentai yra tikri, o sąskaitoje nurodyta data yra rašymo apsirikimas.

33. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad išankstinė sąskaita nepatvirtina teisinių paslaugų suteikimo fakto, neatitinka paskutiniu metu formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad išlaidų realumui patvirtinti šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

34. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą E. P. nagrinėjamu atveju nepriteisti P. T. jo patirtų proceso išlaidų, susijusių su apmokėjimu advokatui už darbą atstovaujant nukentėjusįjį baudžiamajame procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje pateiktą minėtą darbų, teikiant teisines paslaugas P. T., ataskaitą, 1 500 Eur suma nagrinėjamu atveju nelaikytina itin didele ir neproporcinga, todėl nėra pagrindo jos sumažinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu.

nutaria:

nukentėjusiojo P. T. (P. T.) atstovo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti.

Pagal nukentėjusiojo P. T. atstovo advokato O. Šibkovo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš kaltinamojo E. P. nukentėjusiojo P. T. naudai neturtinei žalai atlyginti priteistą sumą padidinti iki 3 000 Eur.

Iš E. P. priteisti nukentėjusiajam P. T. jo patirtas proceso išlaidas, susijusias su jį atstovavusio advokato darbo apmokėjimu – 1 500 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusUgnė GailiūnienėMindaugas Povilanskas