Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. kovo 8 d. nutarčių civilinėje byloje pareiškėjos akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (atsakovės pagal išnagrinėtą bylą) pareiškimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo, suinteresuoti asmenys byloje V. K. (ieškovas pagal išnagrinėtą bylą), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, biudžetinė įstaiga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, civilinėje (darbo) byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į buvusį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

35. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

37. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

38. Apelianto su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. vasario 22 d. nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones Nr. 13.12.-11, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės nesusijęs su sprendžiamo klausimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimu, informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymo turinį, negali patvirtinti arba paneigti aplinkybių, kurios yra reikšmingos šioje konkrečioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje vertinant skundžiamos teismo nutarties, kuria spręstas teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas, teisėtumą bei pagrįstumą, t. y. pateikti duomenys neatitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu reikalavimų. Nagrinėjamu atveju skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl įvykdytos ir vėliau panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo, kuriuo apeliantui iš pareiškėjos priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, dalies įvykdymo atgręžimo, minėtu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu nebuvo nagrinėjamos aplinkybės ir sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės draudimo galimos įtakos priteistinoms sumoms. Paaiškėjus, apelianto teigimu, reikšmingoms naujoms faktinėms aplinkybėms, galėtų būti pagrindas svarstyti klausimą dėl galimo proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje ar reikšti naujus su tuo susijusius reikalavimus (pvz., dėl nepagrįsto praturtėjimo), tačiau tai nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo, nes, nagrinėjant su vykdymo atgręžimu susijusius klausimus, įvykdyto teismo sprendimo ar sprendimo, kurio pagrindu turi būti vykdomas įvykdymo atgręžimas, teisėtumas ir pagrįstumas nėra ir negali būti vertinamas. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui teikiamą papildomą įrodymą – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. vasario 22 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones Nr. 13.12.-11 – atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

40. Atsakovė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą įvykdė (e. t. 5, b. l. 30–34): ieškovui V. K. 2022 m. birželio 15 d. sumokėjo 26 400,95 Eur už priverstinę pravaikštą ir 4 356 Eur priteistas bylinėjimosi išlaidas (e. t. 5, b. l. 32), taip pat sumokėjo nuo V. K. priteistos 45 476,18 Eur sumos tenkančius mokesčius: 2022 m. birželio 3 d. Sodrai – 10 784,87 Eur priskaičiuotas privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas (e. t. 5, b. l. 33) bei 2022 m. birželio 15 d. sumokėjo VMI 9 095,25 Eur gyventojų pajamų mokestį (e. t. 5, b. l. 34).

43. Pareiškėja (atsakovė) (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą dėl įvykdyto Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo.

44. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-12416-727/2023, pareiškimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo tenkino: atgręžė įvykdytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalį dėl 13 783,83 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės (duomenys neskelbtini); priteisė iš suinteresuoto asmens (ieškovo pagal išnagrinėtą bylą) V. K. pareiškėjai (atsakovei pagal išnagrinėtą bylą) (duomenys neskelbtini) 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permoką, 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos, 2 903,37 Eur VSDFV sumokėtų VSD ir PSD įmokų permokas; išdėstė priteistą 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permoką 12 mėnesių laikotarpiui; grąžino pareiškėjai (duomenys neskelbtini) 198 Eur žyminio mokesčio permoką; priteisė iš V. K. pareiškėjai (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

46. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-3116-1171/2024, pareiškimą tenkino: atgręžė įvykdytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalį dėl 13 783,83 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės (duomenys neskelbtini); priteisė pareiškėjai iš suinteresuoto asmens V. K. 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permoką, 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos; išdėstė priteistos 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permokos mokėjimą 10 mėnesių laikotarpiui, nustatant, kad suinteresuotas asmuo turi mokėti pareiškėjai 9 mėnesius po 803 Eur, o 10 mėnesį – 809,47 Eur, pirmąją įmoką atliekant einamąjį mėnesį po teismo nutarties įsiteisėjimo, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; nutarė grąžinti pareiškėjai 198 Eur žyminio mokesčio permoką; priteisė pareiškėjai iš suinteresuoto asmens 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

47. Dėl šios teismo nutarties apeliantas V. K. padavė nagrinėjamą atskirąjį skundą.

48. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. vasario 19 d. nutarties, kuria nutarta atgręžti įvykdytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalį dėl 13 783,83 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalies įvykdymo atgręžimo, kai atgręžiamą sumą sudaro: 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidos (skirtumas tarp Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022 pagrindu išmokėtos ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-652-861/2023 ieškovui priteistos sumos ((26 400,95 Eur + 4 356 Eur) – (18 720,48 Eur + 4 000 Eur)); 2 645,99 Eur GPM (9 095,25 Eur – 6 449,26 Eur) suma; 2 903,37 Eur VSD ir PSD įmokų (9 979,98 Eur – 7 076,61 Eur) suma, 198 Eur žyminio mokesčio (907 Eur – 709 Eur).

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutarties

50. Suinteresuotas asmuo (apeliantas) V. K., pateiktu atskiruoju skundu nesutikdamas su skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi, kelia klausimus dėl: CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyto sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo netaikymo (ne)pagrįstumo; 2 645,99 Eur pareiškėjos VMI sumokėtos GPM įmokos permokos priteisimo iš jo ne(pagrįstumo); CPK 267 straipsnyje nustatyto draudimo priimti sąlyginį teismo sprendimą (ne)pažeidimo; 5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur sumų priteisimo (ne)pagrįstumo; dėl teismo nutarties dalies vykdymo išdėstymo klausimu (ne)pagrįstumo; bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai iš apelianto priteisimo (ne)pagrįstumo.

Dėl CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyto sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo

51. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022, dalies įvykdymo atgręžimo, t. y. dėl 7 680,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką (skirtumas tarp Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022 pagrindu išmokėtos ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-652-861/2023 ieškovui priteistos sumos ((26 400,95 Eur – 18 720,48 Eur) ir 2 645,99 Eur GPM, išskaičiuoto iš apeliantui priteistos vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką (9 095,25 Eur – 6 449,26 Eur) permokos įvykdymo atgręžimo.

52. Apelianto nuomone, šiuo atveju, byloje sprendžiant Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, turėjo būti taikomas CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatytas sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimas. Apelianto teigimu, teismas nevertino vidutinio darbo užmokesčio sampratos naujojo DK kontekste, apsiribojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuota praktika, taikyta esant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatoms. Apeliantas nurodė, kad, nesant aiškaus apibrėžimo senajame DK dėl vidutinio darbo užmokesčio, teismai citavo kasacinio teismo praktiką, kad vidutinio darbo išmoka, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu, pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui, tačiau įstatymų leidėjas naujajame DK pašalino senajame DK buvusį neapibrėžtumą dėl vidutinio darbo užmokesčio ir kompensacijos, įstatymų leidėjas nedaro išlygų ar išimčių bei nenustato, kad vidutinio darbo užmokesčio sąvoka prilygintina kompensacijai.

53. Pagal CPK 760 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 760 straipsnį sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindai yra tokie: 1) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir bylos nutraukimas; 2) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir pareiškimo palikimas nenagrinėto; 3) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir naujo sprendimo, kuriuo ieškinys netenkinamas, priėmimas. Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimas galimas ir tais atvejais, kai sprendimas panaikinamas atnaujinus procesą byloje (CPK 373 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2010; 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2014).

54. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – užtikrinti, kad, panaikinus neteisėtą ir įvykdytą teismo sprendimą, išieškotojas ir skolininkas būtų grąžinti į iki teismo sprendimo vykdymo buvusią padėtį, t. y. skolininkui grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą.

55. Nors teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto pagrindu suteikiama galimybė pašalinti šalių tarpusavio santykiuose atsiradusį neteisėtumą (net jei jo pagrindas buvo tuo metu galiojęs teismo sprendimas), tačiau toks grąžinimas į ankstesnę padėtį galimas ne visada. Kai kurių kategorijų civilinėse bylose įstatymas nustato tam tikrus sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013).

56. CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Taigi, sprendžiant dėl minėtame straipsnyje įtvirtinto įvykdyto sprendimo atgręžimo ribojimo, yra svarbu nustatyti, ar apeliacine ar kasacine tvarka ieškovo naudai priteista išmoka yra darbo užmokestis ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka. Nustačius, kad priteista išmoka yra darbo užmokestis ar yra laikytina darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, turi būti vertinamas ieškovo, kaip darbuotojo, elgesio (ne)sąžiningumas bei sąskaitybos klaidų (ne)buvimas ir tai, ar šios aplinkybės turėjo įtakos panaikinto teismo sprendimo priėmimui.

57. Sprendimo įvykdymo atgręžimas nėra ribojamas tais atvejais, kai darbuotojui iš darbdavio buvo priteistos ir išieškotos išmokos, kurios nepriskirtinos nei darbo užmokesčiui, nei jam prilygtinoms išmokoms, taip pat tais atvejais, kai, nors priteistos ir išieškotos išmokos priskirtinos darbo užmokesčiui ar jam prilygintoms išmokoms, tačiau darbdavys įrodo, kad darbuotojas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų ir tai lėmė teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas, priėmimą.

58. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, darbuotojo darbo užmokestį sudaro: bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis); papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; priedai už įgytą kvalifikaciją; priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Pagal DK 204 straipsnio 1 dalį vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių arba darbo sutarčių nustatytais atvejais ir yra apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

59. Galiojančiuose teisės aktuose yra pateikiama tik sąvokos „darbo užmokestis“ samprata, o sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ samprata nėra pateikta. Teisės aktuose nesant pateiktos sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ sampratos, šios sąvokos turinys aiškintinas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konkrečiose bylose pateiktus jos turinio aiškinimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis – jis mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-3-90-684/2024).

60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmokos priteisimo, yra ne kartą konstatavęs, kad ši išmoka yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui, jos tikslas – kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Be to, kasacinis teismas, įvertinęs vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, pripažino, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-701/2016; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-684/2024). Tokia kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ir naujausioje, šiuo metu galiojančio DK aiškinimo bei taikymo praktikoje.

61. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriskiriamas darbo užmokesčiui ar darbo užmokesčiui prilygintai išmokai, todėl, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatytą ribojimą sprendimo įvykdymui atgręžti. Apelianto argumentas, kad šiuo atveju apeliantui priteista suma, dėl kurios įvykdymo atgręžimo sprendžiama šioje byloje, turi būti laikoma darbo užmokesčiu ar jam prilyginama išmoka, atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl paminėto, nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti aplinkybes dėl darbuotojo nesąžiningumo ar sąskaitybos klaidų buvimo, nes, kaip minėta aukščiau, šių aplinkybių vertinimas turėtų būti atliekamas tik tuo atveju, jei būtų sprendžiama dėl apeliacine ar kasacine tvarka panaikinto sprendimo atgręžimo įvykdymo bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo (CPK 762 straipsnio 4 dalis), kas nagrinėjamu atveju nėra aktualu.

Dėl 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permokos priteisimo ne(pagrįstumo) ir CPK 267 straipsnyje nustatyto draudimo priimti sąlyginį sprendimą (ne)pažeidimo

62. Apeliantas pateiktu atskiruoju skundu dėl teismo 2024 m. vasario 19 d. nutarties nesutinka su skundžiamos teismo nutarties dalimi dėl 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permokos priteisimo pareiškėjai iš apelianto, argumentuodamas, jog teismas, priteisdamas pareiškėjai iš apelianto minėtą sumą, kurios šis niekada neturėjo, ir spręsdamas, kad šią sumą apeliantas atgaus iš mokesčio administravimo funkciją vykdančios institucijos, jei ištaisys 2020 m. mokestinio laikotarpio deklaracijoje esančius trūkumus, priėmė sąlyginį sprendimą ir, apelianto teigimu, taip pažeidė CPK 267 straipsnyje nustatytą draudimą.

63. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartą faktinę situaciją, kai, panaikinus teismo sprendimo dalį, kurios pagrindu pareiškėja į valstybės biudžetą sumokėjo nuo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmokos skaičiuojamą GPM, susidarė šio mokesčio permoka, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, civilinės bylos medžiagą, šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Tokia išvada daroma remiantis žemiau nurodytais argumentais.

64. Pirma, nors sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog apeliantas 2 645,99 Eur pareiškėjos VMI sumokėtos GPM įmokos permokos nėra iš pareiškėjos gavęs, tačiau nagrinėjamu atveju, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, ši pajamų mokesčio permoka iš valstybės biudžeto gali būti grąžinama tik apeliantui, šalims teisės aktų nustatyta tvarka pateikus mokesčių administratoriui teisės aktuose nustatytas deklaracijas, o pareiškėja teisės susigrąžinti iš VMI minėtą GPM permoką neturi.

65. Gyventojų gautų ir (arba) uždirbtų pajamų apmokestinimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – GPMĮ), pagal kurio 3 ir 5 straipsnius, pajamų mokesčio objektas yra pajamos, o šį mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) uždirbęs gyventojas. Vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką pagal pajamų mokesčio mokėjimo tvarką priskiriama A klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį, vadovaujantis GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, išskaičiuoti ir sumokėti privalo ją išmokantis Lietuvos vienetas. Pajamų mokestis yra deklaruojamas, šio mokesčio prievolė įvykdoma (mokėtina suma sumokama) ir (ar) mokesčio permoka grąžinama pateiktų deklaracijų pagrindu (GPMĮ 24 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pareiškėjai, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, išmokant Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu V. K. priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, kilo pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPMĮ nustatytą pajamų mokestį bei deklaruoti V. K. per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) išmokėtas A klasės išmokas ir nuo jų išskaičiuotą pajamų mokestį (GPMĮ 23-24 straipsniai). Tokios per mokestinį laikotarpį išmokėtos išmokos ir nuo jų išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti deklaruojamas, pateikiant Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos GPM312 formą (toliau — GPM312 forma) VMI. VMI viršininko 2018 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. VA-9 „Dėl metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos GPM312 formos, jos priedų GPM312L, GPM312U formų ir jų užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos GPM312 formos, jos priedų GPM312L, GPM312U formų užpildymo ir pateikimo taisyklių“ 56 punkte nustatyta, kad išmokas išmokėjęs asmuo pateiktą deklaraciją tikslina, pateikdamas mokesčių administratoriui naujai užpildytą deklaraciją to mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų), kurio duomenys tikslinami. Tačiau 57.2.2 punkte nurodoma, kad negali būti tikslinamos mokestiniu laikotarpiu (kalendoriniais metais) per daug išskaičiuotas GPM nuo tuo laikotarpiu gyventojams išmokėtų išmokų. Taigi, GPM permoka pareiškėjai tiesiogiai iš valstybės biudžeto nebegali būti grąžinama, nes 2022 m. laikotarpio GPM312 formoje pateikti duomenys apie išskaičiuotą pajamų mokestį šiems metams pasibaigus nebegali būti tikslinami (Metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos GPM312 formos, jos priedų GPM312L, GPM312U formų užpildymo ir pateikimo taisyklių 57 punktas).

67. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja įvykdė mokestį išskaičiuojančio asmens pareigas: 2022 m. birželio 15 d. sumokėjo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu apeliantui priteistą (atskaičius mokesčius) 26 400,95 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir 4 356 Eur priteistas bylinėjimosi išlaidas (e. t. 5, b. l. 32), taip pat sumokėjo nuo apeliantui priteistos 45 476,18 Eur sumos VMI tenkantį sumokėti 9 095,25 Eur gyventojų pajamų mokestį (e. t. 5, b. l. 34), 2023 m. kovo 7 d. pateikė VMI GPM312 formą už 2022 m. mokestinį laikotarpį, kurioje deklaravo, kad apeliantui priskaičiuota 45 476,18 Eur suma, iš kurios išskaičiuota pajamų mokesčio suma – 9 095,25 Eur (e. t. 5, b. l. 66). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja tinkamai patikslino GPM312 deklaracijos duomenis, susijusius su apelianto 2022 m. pajamomis ir iš jų išskaičiuotinu GPM. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi, naujai apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi panaikintoje sprendimo dalyje, apeliantui priteisus iš (duomenys neskelbtini) 32 246,35 Eur (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pareiškėjai, kaip darbdavei, nuo apeliantui priteistos 32 246,35 Eur sumos teko pareiga VMI sumokėti 6 449,26 Eur dydžio GPM įmoką. Pareiškėja 2023 m. balandžio 25 d. pateikė VMI patikslintą įmonės GPM312 formą už 2022 m. mokestinį laikotarpį, kurioje deklaravo, kad apeliantui priskaičiuota 32 246,35 Eur suma ir išskaičiuota pajamų mokesčio suma – 9095,25 Eur. Minėta pajamų mokesčio suma 9 095,25 Eur faktiškai apskaičiuota ne nuo 32 246,35 Eur sumos, o nuo ankstesniu teismo sprendimu priteistos išmokos už priverstinį pravaikštos laikotarpį sumos (45 476,18 Eur), susidarė 2 645,99 Eur (9 095,25 Eur – 6 449,26 Eur) GPM permoka. Aplinkybes dėl GPM deklaravimo patvirtino ir suinteresuotas asmuo VMI.

68. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog apeliantas taip pat ėmėsi veiksmų susigrąžinti iš VMI susidariusią 2 645,99 Eur GPM permoką, kuri suinteresuotam asmeniui nėra grąžinta dėl jo paties neveikimo. Vadovaujantis VMI viršininko 2019 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. VA-93 „Dėl Pavyzdinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM311 formos ir jos priedų formų ir jų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, pareiškėjos, kaip mokestį išskaičiuojančio asmens, GPM312 formoje pateikti duomenys apie išmokėtas išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį perkelti į apelianto Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (toliau – GPM311 forma), kurią užpildo ir teikia jis pats, deklaruodamas savo metines pajamas. VMI duomenimis, apeliantas 2022 m. mokestinio laikotarpio pajamas deklaravo pateikdamas GPM311 formą 2023 m. balandžio 29 d. Į šią deklaraciją įtraukta iš pareiškėjos gautų pajamų suma – 35 043,88 Eur (32 246,35 Eur + 2 797,53 Eur) ir išskaičiuota pajamų mokesčio suma – 9 652,36 Eur (9 095,25 Eur + 557,11 Eur). Kaip atsiliepime nurodė VMI, apelianto 2022 m. mokestinio laikotarpio deklaracija yra priimta ir jos pagrindu jam susidarė 2 856,65 Eur pajamų mokesčio permoka, tačiau šios pajamų mokesčio permokos mokesčių administratorius apeliantui negrąžino, nes pastarasis iki šiol (2023 m. rugpjūčio 22 d. duomenimis) nėra patikslinęs ankstesnio mokestinio laikotarpio, t. y. 2020 m., deklaracijos, kurioje nustatyti trūkumai; pajamų mokesčio permoka bus grąžinama apeliantui, jeigu jis ištaisys 2020 m. mokestinio laikotarpio deklaracijoje esančius trūkumus; pajamų mokesčio permokos sumą sudaro ir mokesčio dalis, kurią pareiškėja prašo jai sugrąžinti (2 645,99 Eur) taikant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą.

69. Antra, dėl 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM permokos priteisimo pagrįstumo iš esmės analogiškai pasisakyta ir įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2443-852/2023 (e. t. 6, b. l. 30–44). Šioje nutartyje, remiantis į bylą pateiktais įrodymais bei VMI paaiškinimais, taip pat atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygas, kai minėti duomenys buvo perkelti į apelianto metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir kurios pagrindu jam susidarė pajamų mokesčio permoka, šią mokesčio permoką priteisė pareiškėjai iš apelianto, o tokia sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka atitinka šiuo institutu siekiamą rezultatą, nes taikant šį specialų įstatyme įtvirtintą procesinį pažeistų teisių gynimo būdą skolininkui turi būti grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta jam vykdant panaikintą teismo sprendimą.

70. Trečia, vertinant tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2443-852/2023, konstatuotos aplinkybės apeliantui žinomos (jis buvo bylos šalimi), o jis pats ėmėsi veiksmų susigrąžinti iš VMI susidariusią 2 645,99 Eur GPM permoką – 2023 m. balandžio 29 d. deklaravo 2022 m. mokestinio laikotarpio pajamas, pateikdamas GPM311 formą, apelianto argumentas dėl 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permokos priteisimo nepagrįstumo laikytinas deklaratyviu.

71. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sąlyginį sprendimą dalyje dėl 2 645,9 Eur pareiškėjos VMI sumokėtos GPM įmokos permokos. CPK 267 straipsnis imperatyviai draudžia sąlyginio teismo sprendimo priėmimą ir nustato, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio Kodekso 262 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 267 straipsnį draudžiama priimti sąlyginius sprendimus, sprendimai turi būti besąlyginiai. Sąlyginiai sprendimai negali būti priimami, nes jais neišsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas ir tuo taip pat paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-331-1075/2020).

72. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2024 m. vasario 19 d. nutartį, priteisė pareiškėjai iš apelianto 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permoką, šios nutarties dalies įvykdymas nėra susietas su jokių sąlygų įvykdymu ir (ar) neįvykdymu, pareiškėjos naudai priteistą GPM įmokų permoką apeliantui kils pareiga sumokėti nepriklausomai nuo to, bus jis, ar ne, įvykdęs jam, kaip mokesčių mokėtojui, kylančią pareigą teisingai ir tinkamai deklaruoti pajamas, taip pat pasinaudojęs teise susigrąžinti šių mokesčių permokas, o tarp šalių kilęs ginčas dėl 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permokos išspręstas. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą, apelianto kvestionuojama 2024 m. vasario 19 d. nutarties nuoroda, kad apeliantui ištaisius 2020 m. mokestinio laikotarpio deklaracijoje esančius trūkumus, jam būtų grąžinta 2 856,65 Eur pajamų mokesčio permoka, yra informacinio pobūdžio. Dėl nurodytų argumentų spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl 2 645,99 Eur pareiškėjos VMI sumokėtos GPM įmokos permokos nėra sąlyginė, dėl to atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama 2024 m. vasario 19 d. nutartimi priteisdamas pareiškėjai iš apelianto 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos permoką, priėmė sąlyginį sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

73. Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas atgręžti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) įvykdytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priteisti iš apelianto pareiškėjai 2 645,99 Eur VMI sumokėtą GPM permoką, kurią apeliantas gali susigrąžinti ištaisęs 2020 m. deklaracijos trūkumu. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti nurodyta teismo išvada.

Dėl 5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur sumų

75. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.

76. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-652-861/2023, nustatė, kad ieškovas pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) skirti jam ilgalaikio darbo išmoką. 2022 m. spalio 17 d. VSDFV tenkino ieškovo prašymą ir išmokėjo 5 899,24 Eur ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV nustatė, jog išnyko Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas, kuriuo remiantis ieškovui buvo skirta ir išmokėta ilgalaikio darbo išmoka. Dėl to, vadovaujantis Nuostatų 19 punktu, numatančiu pareigą VSDFV Darbuotojui išmokėtą IDI į Ilgalaikio darbo išmokų fondą grąžinti ne Darbuotojui, bet Darbdaviui, VSDFV 2022 m. spalio 21 d. pranešimu kreipėsi į atsakovę su reikalavimu į ilgalaikio darbo išmokų fondą grąžinti apeliantui išmokėtus 5 899,24 Eur. Atsakovė 2022 m. lapkričio 7 d. minėtą sumą sumokėjo. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą susiklosčiusios situacijos specifiką, minėta 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi sumažino ieškovui priteistiną kompensacijos sumą jo iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo gautų lėšų dydžiu – 5 899,24 Eur.

77. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-652-861/2023, nustatė, kad teismo sprendimu darbuotojas buvo grąžintas į darbą, tačiau faktiškai darbuotojo pareigybei esant panaikintai, darbdavė, grąžindama darbuotoją, negalėjo suteikti jam darbo sutartimi sulygto darbo. Kasaciniam teismui nutartimi pripažinus neteisėta ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria darbuotojas buvo grąžintas į darbą, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis apeliantui buvo priskaičiuotas bei išmokėtas darbo užmokestis už grąžinimo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta bei įvertinus tai, jog ieškovas jo grąžinimo į darbą laikotarpiu realiai nedirbo, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas įskaityti atsakovės ieškovui išmokėtą 2 797,53 Eur sumą į pagal DK 218 straipsnio 4 dalį darbuotojui priteistinas sumas, dėl to 2 797,53 Eur suma sumažino apeliantui priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

78. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atskirojo skundo argumentai, kuriais jis ginčija įvykdyto 2022 m. birželio 2 d. teismo sprendimo atgręžimą nurodytų sumų apimtimi (5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur) atmestini kaip nepagrįsti.

79. Pirma, atgręžiamu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu apeliantui buvo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nebuvo nagrinėjamos aplinkybės ir sprendžiamas klausimas dėl 5 899,24 Eur ilgalaikio darbo išmokos priteisimo ar dėl 2 797,53 Eur darbo užmokesčio darbuotojui priskaitymo pagrįstumo, dėl to ir skundžiama 2024 m. vasario 19 d. nutartimi nebuvo sprendžiama dėl 5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur sumų atgręžimo, todėl apelianto argumentai dėl šių sumų atgręžimo nepagrįstumo nesusiję su skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi ir neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, dėl to atmestini kaip nepagrįsti.

80. Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nagrinėjamu atveju nepagrįstai sutapatina sprendimo įvykdymo atgręžimo ir prievolių įskaitymo institutus. Pažymėtina, kad būtent Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir vykdytina, buvo galutinai išspręstas iš šalių darbo teisinių santykių kilęs ginčas ir šia nutartimi, sprendžiant dėl apeliantui priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, atlikus 5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur sumų įskaitymą, sumažinta apeliantui priteistina iš pareiškėjos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką suma jo iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo gautų lėšų dydžiu – 5 899,24 Eur bei atsakovės išmokėta ieškovui 2 797,53 Eur darbo užmokesčio suma. Be to, minėta, skundžiama nutartimi sprendžiamas ne Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutarties, bet Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas. Taigi, kaip teisingai nurodė pareiškėja atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą, tokia apelianto pozicija dėl 5 899,24 Eur sumos bei dėl 2 797,53 Eur sumos galėtų būti kasacinės bylos dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutarties, bet ne šios bylos nagrinėjimo objektas. Pastebėtina, kad apeliantas teikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutarties, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė jį priimti ir grąžino apeliantui.

81. Trečia, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti ankstesnę šalių materialinių teisinių santykių padėtį, buvusią iki teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ir byla išspręsta iš esmės kitaip, nei buvo nustatyta pirminiu teismo sprendimu, darytina išvada, kad, spręsdamas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, teismas gali išspręsti tik klausimus, betarpiškai susijusius su panaikinto sprendimo įvykdymo atgręžimu; šia tvarka nėra sprendžiama dėl šalių materialinių teisinių santykių, atsiradusių jau po panaikinto sprendimo įvykdymo, taip pat nėra ir negali būti vertinamas atgręžiamo teismo sprendimo ar atgręžimo pagrindu esančio teismo sprendimo teisėtumas ir / ar pagrįstumas; tokio pobūdžio klausimai sprendžiami ne teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto, o kitų procesinių įrankių nustatyta tvarka.

82. Ketvirta, nepagrįstu apeliacinės instancijos teismas laiko ir apelianto argumentą dėl 2 797,53 Eur sumos įvykdymo atgręžimo ribojimo, nes, kaip minėta aukščiau, šių aplinkybių vertinimas turėtų būti atliekamas tik tuo atveju, jei būtų sprendžiama dėl apeliacine ar kasacine tvarka panaikinto sprendimo atgręžimo įvykdymo bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo (CPK 762 straipsnio 4 dalis), kas nagrinėjamu atveju nėra aktualu. Tai, kad nurodyta suma buvo įskaityta nustatant priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, nekeičia to, kad atgręžiamu teismo sprendimu buvo priteista ir, atitinkamai, turi būti atgręžtas įvykdymas kai sumokėta būtent kompensacija už priverstinę pravaikštą.

83. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl 5 899,24 Eur ir 2 797,53 Eur sumų nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu; pirmosios instancijos teismas, įvertinus skundžiamą nutartį paminėtų atskirojo skundo argumentų aspektu, proceso ir materialinės teisės normų nepažeidė.

Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo

84. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamos teismo nutarties įvykdymo išdėstymu, priteistą 8 036,47 Eur sumą išdėstant 10 mėnesių laikotarpiui, 9 mėnesius mokant po 803 Eur, o 10 mėnesį – 809,47 Eur, nurodo, kad jam tinkama mėnesio mokėjimo suma būtų 400 Eur per mėnesį. Apeliantas argumentuoja, kad teismo nustatytos sumos viršija jo 2023 m. gautas vidutines mėnesio darbo pajamas (apelianto 2023 m. darbo užmokesčio pajamos sudarė 14 400 Eur ir 1 088 Eur pagal autorines darbo sutartis, t. y. vidutiniškai apie 1 300 Eur per mėnesį (t. y. apie 800 Eur per mėnesį „į rankas“), tai, apelianto teigimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principų bei iš esmės pažeidžia apelianto interesus, ženkliai apsunkinta jo, kaip tėvo, pareigą materialiai išlaikyti vaikus (apeliantas augina 2 mokyklinio amžiaus vaikus). Apelianto teigimu, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, galėjo savo iniciatyva (taikant analogišką atvejį kaip ir dėl darbo užmokesčio) kreiptis arba pasiūlyti apeliantui pateikti papildomus įrodymus.

85. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas rašytinių įrodymų apie savo turtinę padėtį bei kad nutraukus darbo sutartį su pareiškėja aktyviai ieškojo darbo, nepateikė, taip pat į tai, kad jis yra dirbantis asmuo; teismui išreikalavus duomenis apie apelianto gaunamas pajamas, matyti, jog jo pajamas sudaro reguliariai gaunamas darbo užmokestis bei pajamos pagal autorines sutartis, pastovios mėnesio pajamos yra didesnės nei vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje, o taip pat, kad pareiškėja, vykdydama teismo sprendimą, pervedė apeliantui iš karto gana ženklią pinigų sumą, abu sutuoktiniai šeimoje turi rūpintis vaikų išlaikymu, sprendė, kad nagrinėjamu atveju protinga ir optimalu išdėstyti priteistos 8 036,47 Eur sumos sumokėjimą 10 mėnesių laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas šiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritaria ir vertina, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

86. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju vertinant prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, iškyla poreikis įvertinti, ar prašymo patenkinimas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).

87. Nagrinėjamu atveju, apeliantas, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai objektyvių duomenų apie savo turtinę padėtį, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pagrindžiančių, kad apeliantas nėra finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą teismo nustatyta tvarka. Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Apelianto apie jo turtinę padėtį pateikti duomenys fragmentiški ir neatspindi visos jo turtinės padėties, įsipareigojimų bei turto balanso, visų įsipareigojimų vykdymo terminų bei turimo turto vertės, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl itin sudėtingos turtinės situacijos apeliantas negali įvykdyti sprendimo pirmosios instancijos teismo išdėstytų mokėjimų apimtimi. Grindžiant tokio pobūdžio prašymus, turi būti pateikti įrodymai apie visą šeimos turtinę padėtį (šeimos pajamas, santaupas, kitą turtą, prievoles), kad teismas galėtų įvertinti realias asmens galimybes vykdyti teismo sprendimus. Paprastai tokiais įrodymais gali būti pažymos iš darbovietės apie gaunamą darbo užmokestį ir kitas pajamas, pažymos iš socialinio draudimo įstaigų apie gaunamas išmokas (pensijas, pašalpas ir kt.), Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintos gyventojo turto (pajamų) deklaracijos, pažymos iš bankų ar kitų kredito įstaigų apie turimas santaupas ar gautas paskolas, duomenys iš viešųjų registrų apie registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Apeliantas tokių visos šeimos turtinę padėtį atspindinčių duomenų neteikė, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais dėl gaunamų pajamų ir auginamų vaikų.

88. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo iniciatyva gauti duomenys apie apelianto gautas pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios 2003 m. rugsėjo mėnesį buvo 4 800 Eur neatskaičius mokesčių, 2023 m. spalio, lapkričio mėnesiais – 3 600 Eur neatskaičius mokesčių, 2023 m. gruodžio mėnesį – 2 400 Eur neatskaičius mokesčių, nėra laikytinos pakankamu pagrindu išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, kas mėnesį mokant po 400 Eur, t. y. dvidešimties mėnesių laikotarpiui, taip pat nepagrindžia suinteresuoto asmens turtinės padėties sunkumo bei to, kad jis nėra pajėgus mokėti teismo nustatytų sumų. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą apelianto prašomam laikotarpiui, suinteresuoto asmens finansiniams interesams būtų suteiktas nepagrįstas finansinis pranašumas, sudarytos prielaidos paneigti teismo sprendimo privalomumą bei tai neatitiktų įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Vis dėlto, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei tai, kad pareiškėja iš esmės pritaria sprendimo įvykdymo išdėstymui 10 mėnesių laikotarpiui ir jo neginčija, spręstina, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas šiuo konkrečiu atveju neprieštarauja ir atitinka šalių interesų pusiausvyros principą bei pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką.

89. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino šalių nurodytas aplinkybes, turimus duomenis apie suinteresuoto asmens turtinę padėtį, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo įvykdymo išdėstymą (CPK 284 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

Dėl pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo (ne)pagrįstumo

90. Pareiškėja, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymus priteisti iš ieškovo 6 146,80 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, iš jų: 2 565,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su pareiškimo dėl sprendimo vykdymo atgręžimo parengimu, pagal 2023 m. balandžio 28 d., 2023 m. gegužės 31 d., 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų ataskaitas bei mokėjimo nurodymus (e. t. 5, b. l. 122–131), 1 984,40 Eur teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimu, pagal 2023 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų ataskaitą bei mokėjimo nurodymą (e. t. 6, b. l. 11–14), 1 089 Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su taikos sutarties projekto rengimu ir derybomis dėl taikos sutarties, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimu, pagal 2023 m. gruodžio 29 d. ir 2024 m. sausio 12 d. PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų ataskaitas bei mokėjimo nurodymus (e. t. 6, b. l. 138–143) ir 508,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su nuomonės dėl bylos sustabdymo bei prašymo dėl įrodymų prijungimo rengimu, pagal 2024 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų ataskaitą bei mokėjimo nurodymą (e. t. 6, b. l. 192–196).

91. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 19 d. nutartyje pasisakė ir tenkino pareiškėjos prašymą dėl 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš apelianto, nutartyje liko nepasisakyta dėl 1 984,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų (e. t. 6, b. l. 11–14). Susipažinęs su pareiškėjos atstovės byloje rengtais procesiniais dokumentais, teisinių paslaugų teikimo laiku ir įvertinęs Rekomendacijose nustatytas maksimalias galimai priteistinas sumas už paslaugų teikimą, teismas pripažino, jog prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių. Teismas sprendė, kad, nors ši civilinė byla iškelta dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, tačiau ginčas teisiniu aspektu nebuvo lengvas, šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjos atstovei kilo poreikis rinkti papildomus įrodymus bei teikti paaiškinimus.

92. Apeliantas atskirajame skunde dėl 2024 m. vasario 19 d. nutarties nurodo, kad nesutinka su pareiškėjai priteistos 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos dydžiu, nes suma nustatyta vadovaujantis deklaratyviais ir nepagrįstais teiginiais, ir prašo teismo pasinaudoti diskrecijos teise sprendžiant dėl konkretaus priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, net ir tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apeliantas nesutinka su teismo argumentacija, kad ginčas teisiniu aspektu buvo nelengvas, ir atkreipia dėmesį, kad byla grąžinta į pirmosios instancijos teismą ne dėl apelianto kaltės, o todėl, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes. Apelianto teigimu, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, svarbu įvertinti, ar advokatai buvo susipažinę su bylos aplinkybėmis, ar reikėjo rinkti naujus įrodymus, ar reikėjo dalyvauti teismo posėdyje ir pan.

94. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (su vėlesniais pakeitimas ir papildymais) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamą išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).

95. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių Rekomendacijose nustatytų dydžių, o teisinių paslaugų sudėtingumas ir apimtis nesudaro pagrindo spręsti dėl pareiškėjai priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, nes aptariamas užmokestis yra proporcingas teiktų teisinių paslaugų sudėtingumui ir advokato darbo laiko sąnaudoms. Pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos už teisines paslaugas yra realios ir pagrįstos. Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai iš suinteresuoto asmens 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai apmokėti.

96. Pirma, nagrinėjamu atveju susiklostė gan sudėtinga faktinė ir teisinė įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo situacija. Tą patvirtina specifiniai byloje nagrinėti klausimai, kai tam, kad būtų tinkamai atgręžtas įvykdytas sprendimas, turėjo būti analizuojamas teisinis reglamentavimas, apimantis ne tik darbo teisės, bet ir mokesčių teisės taikymo sritį, kas lėmė papildomus laiko kaštus faktinei ir teisinei situacijos analizei, teisinėms pareiškėjos konsultacijoms bei įrodymų rinkimui. Be to, sprendžiamų klausimų specifiškumą, o tuo pačiu ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo pagrįstumą rodo ir tai, kad byla apeliacinės instancijos teismo buvo grąžinta ir buvo iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.

97. Antra, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos, minėta, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Teisinės paslaugos pareiškėjai buvo teikiamos nuo 2023 m. balandžio mėnesio iki 2024 m. sausio mėnesio. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, aptariamoms teisinių paslaugų išlaidos pagrįsti aktualūs 2022 m. IV ketvirčio – 2023 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiami vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiai. Pagal Rekomendacijų 8.19-8.20 punktus, maksimali priteistina 1 val. teisinių paslaugų kaina aptariamu laikotarpiu buvo nuo 190,03 Eur iki 201,82 Eur. Tuo tarpu pareiškėjai teisinės paslaugos per visą laikotarpį buvo teikiamos 121,00 Eur / val. (su PVM) įkainio tarifu.

98. Aukščiau nurodyti argumentai pagrindžia, kad iš apelianto pareiškėjai priteistos 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidos yra proporcingos bylos dalykui bei teiktų teisinių paslaugų sudėtingumui ir advokatės darbo laiko sąnaudoms, neviršija maksimalių Rekomendacijose nustatytų dydžių. Pripažintina, kad apelianto atskirojo skundo argumentai dėl pareiškėjos pirmosios instancijos teisme patirtų 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 93, 98 straipsnių nuostatas, todėl atskirojo skundo argumentai dėl pareiškėjos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo, grindžiami subjektyvia apelianto nuomone dėl bylos sudėtingumo ir / ar teiktos teisinės pagalbos apimties, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. nutarties

99. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pateikė teismui prašymą priimti papildomą nutartį ir priteisti iš suinteresuoto asmens V. K. pareiškėjos (duomenys neskelbtini) naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį, sudarančią 1 621,40 Eur, kurios atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi, bei priteisti iš suinteresuoto asmens pareiškėjos naudai jos šioje byloje patirtas 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už prašymą dėl papildomos nutarties parengimą. Pareiškėja prašyme priimti papildomą nutartį nurodė, kad 1 621,40 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėja patyrė Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2S-2443-852/2023 pagal V. K. 2023 m. rugsėjo 21 d. pareikštą atskirąjį skundą, prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dalį, sudarančią 1 621,40 Eur, patvirtinančius įrodymus Vilniaus apygardos teismui pareiškėja pateikė kartu su 2023 m. lapkričio 30 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų prijungimo (e. t. 6, b. l. 11–14).

100. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-3116-1171/2024, prašymą priimti papildomą nutartį tenkino – priėmė papildomą nutartį priteisti pareiškėjai iš V. K. 1 437,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą maksimali priteistina suma yra 783,96 Eur (1 959,90 Eur x 0,4), todėl pareiškėjos prašymą dėl 1 621,40 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies – priteisė 783,96 Eur. Teismas taip pat sprendė, kad prašoma priteisti 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už prašymo dėl papildomos nutarties rengimą ir derinimą neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių už minėtas paslaugas, todėl prašymą dėl jų priteisimo tenkino. Paslaugos teiktos 2024 m. I ketvirtį (2 018,2 Eur užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu už prašymo dėl papildomos nutarties rengimą ir derinimą maksimali galimai priteistina suma yra 807,28 Eur (2 018,2 Eur x 0,4).

101. Nesutikdamas su 2024 m. kovo 8 d. papildoma nutartimi, apeliantas nurodo, kad teismas 2024 m. kovo 8 d. papildoma nutartimi priteisė sumas, dėl kurių jau išspręsta 2024 m. vasario 19 d. nutartimi, be to, teismas nevertino priteistinų išlaidų pagrįstumo.

102. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nepagrįsti. Pareiškėja, kreipdamasi su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo, savo reikalavimą buvo apibrėžusi išimtinai apeliacinės instancijos teisme patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, t. y. 1 621,40 Eur suma, kuri buvo įtraukta į 2023 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HIT 1996, kurios suma – 1 984,40 Eur. Aukščiau minėta, kad bendra pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų iki prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo suma – 6 146,80 Eur, tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartyje pasisakyta dėl pareiškėjos patirtų 4 041,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad dėl pareiškėjos patirtų 1 621,40 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo jau buvo pasisakyta 2024 m. vasario 19 d. nutartyje. Pareiškėja pateikė nurodytas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus (e. t. 6, b. l. 11–14), kurie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti. Pareiškėja teikė Vilniaus apygardos teismui atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą, būtent už šias teisines paslaugas pareiškėjai buvo priteistas 783,96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Taip pat pareiškėja teikė prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo, už kurio parengimą teismas 2024 m. kovo 8 d. papildoma nutartimi priteisė pareiškėjai 653,40 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos dedamosios (t. y. 783,96 Eur ir 653,40 Eur) teismo buvo įvertintos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose nustatytą teisinį reguliavimą. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų 8.16 punktu sumažino pareiškėjos prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą nuo 1 621,40 Eur iki 783,96 Eur.

103. Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 8 d. papildoma nutartimi visapusiškai ištyrė ir įvertino pareiškėjos prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir realumą bei priteisė išimtinai pagrįstas ir Rekomendacijose nustatytus dydžius atitinkančias bylinėjimosi išlaidas, tinkamai taikė CPK 88, 93, 98 straipsnių nuostatas, todėl atskirojo skundo argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjai priteistų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

104. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Teismo vertinimu, kiti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šioje proceso stadijoje vertinant pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

105. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą, sprendimo įvykdymo išdėstymą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstas nutartis, kurių atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to atskirieji skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo nutartys paliktinos nepakeistos (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

106. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kaip nurodoma teismų praktikoje, toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017).

107. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad atskirieji skundai atmetami, suinteresuoto asmens (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o pareiškėjai išlaidų advokato pagalbai atlyginimas galėtų būti priteisiamas, jei prašymas dėl jų būtų pateiktas įstatymo nustatyta tvarka ir laiku (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

108. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla pagal atskiruosius skundus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi skirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2024 m. gegužės 2 d. 8.30 val. Apie bylos nagrinėjimo laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus, 2024 m. gegužės 2 d. 11.17 val. priėmė nutartį, kuria atidėjo sprendimo (nutarties) priėmimą ir paskelbimą iki 2024 m. gegužės 9 d. 11.30 val. Pareiškėja po minėtos teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutarties priėmimo (2024 m. gegužės 2 d. 12.02 val.) pateikė teismui duomenis apie bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 524,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.

109. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja patirtas 1 524,60 Eur bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus apeliacinės instancijos teismui pateikė po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nesant duomenų, kad pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus teismui pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, taip pat pareiškėjai nenurodžius ir neįrodžius jokių svarbių priežasčių prašymui dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo tik tam, kad būtų priimti pavėluotai, po bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikiami bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai, pagrįsti, pareiškėjos prašymas dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

110. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. kovo 8 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 2VP-3116-1171/2024, palikti nepakeistas.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.