Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Oro navigacija“ (atsakovės pagal išnagrinėtą bylą) pareiškimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo, suinteresuoti asmenys – V. K. (ieškovas pagal išnagrinėtą bylą), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, biudžetinė įstaiga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, civilinėje (darbo) byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Oro navigacija“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į buvusį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

24. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

25. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atgręžti įvykdytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalį dėl 13 783,83 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės AB „Oro navigacija“; priteisti iš suinteresuoto asmens (ieškovo pagal išnagrinėtą bylą) V. K. pareiškėjos AB „Oro navigacija“ naudai 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permoką, 2 645,99 Eur VMI sumokėtos GPM įmokos, 2 903,37 Eur VSDFV sumokėtų VSD ir PSD įmokų permokas; išdėstyti priteistą 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką permoką 12 mėnesių laikotarpiui, nustatant, kad V. K. mokės AB „Oro navigacija“ 11 mėnesių po 669,70 Eur, o 12 mėnesį – 669,77 Eur, pirmąją įmoką atliekant einamąjį mėnesį po šios nutarties įsiteisėjimo; grąžinti pareiškėjai 198 Eur žyminio mokesčio permoką; išieškoti iš suinteresuoto asmens V. K. pareiškėjos naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyto sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo taikymo

26. CPK 760 straipsnis įtvirtina sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą. Pagal CPK 760 straipsnio 1 dalį, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Jeigu grąžinti turto negalima, teismas savo sprendime, nutartyje nustato, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o kai turtas realizuotas, – suma, gauta jį realizavus (CPK 760 straipsnio 3 dalis).

27. Sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas yra specialus įstatyme įtvirtintas procesinis pažeistų teisių gynimo būdas išieškant sumas, išmokėtas pagal teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas arba neteko teisinės galios. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti šalių materialiųjų teisinių santykių padėtį, buvusią iki teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės instancijos, kasacinio teismo procesiniu sprendimu ar neteko teisinės galios priėmus teismo procesinį sprendimą proceso atnaujinimo stadijoje, ir byla išspręsta iš esmės kitaip, nei ji buvo išspręsta ankstesniu teismo sprendimu. Šio instituto taikymas grindžiamas principo ex iniuria ius non oritur taikymu, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina grąžinti šalis, įvykdžiusias tokį sprendimą, į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2010). Nors teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto pagrindu suteikiama galimybė pašalinti šalių tarpusavio santykiuose atsiradusį neteisėtumą (net jei jo pagrindas buvo tuo metu galiojęs teismo sprendimas), tačiau toks grąžinimas į ankstesnę padėtį galimas ne visada. Kai kurių kategorijų civilinėse bylose įstatymas nustato tam tikrus sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013).

28. CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Taigi sprendžiant dėl mintame straipsnyje įtvirtinto įvykdyto sprendimo atgręžimo ribojimo yra svarbu nustatyti, ar apeliacine ar kasacine tvarka ieškovo naudai priteista išmoka yra darbo užmokestis ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka. Nustačius, kad priteista išmoka yra darbo užmokestis ar yra laikytina darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, turi būti vertinamas ieškovo kaip darbuotojo nesąžiningas elgesys nagrinėjant bylą bei, ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų ir šios aplinkybės turėjo įtakos panaikinto teismo sprendimo priėmimui.

29. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-985-727/2022 atmetė ieškovo V. K. ieškinius atsakovei AB „Oro navigacija“ dėl neteisėto atleidimo, grąžinimo į buvusį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo V. K. ieškinio reikalavimus tenkino. Teismas pripažino, kad atsakovė darbo sutartį Nr. 741 su ieškovu nutraukė neteisėtai; grąžino ieškovą į buvusias pareigas; priteisė ieškovui iš atsakovės 45 476,18 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ir 4 356,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; priteisė iš atsakovės 907,00 Eur žyminio mokesčio valstybei. Atsakovė ieškovui sumokėjo priteistas sumas.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai grąžinti jį į buvusias pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylos dalį dėl ieškovui priteistinų išmokų pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžino Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

31. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą panaikintoje sprendimo dalyje, 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, priteisė ieškovui V. K. iš atsakovės AB „Oro navigacija“ 32 246,35 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 709 Eur žyminio mokesčio valstybei.

32. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėja išmokėjo apeliantui 13 783,83 Eur sumą, įvykdymo atgręžimo, kai šią sumą sudaro: 8 036,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidos (skirtumas tarp Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022 pagrindu išmokėtos ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-652-861/2023 ieškovui priteistos sumos ((26 400,95 Eur + 4 356 Eur) – (18 720,48 Eur + 4 000 Eur)); 2 645,99 Eur GPM (9 095,25 Eur – 6 449,26 Eur) suma; 2 903,37 Eur VSD ir PSD įmokų (9 979,98 Eur – 7 076,61 Eur) suma, 198 Eur žyminio mokesčio (907 Eur – 709 Eur).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-701/2016 išaiškino, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui. Todėl, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 762 straipsnio 4 dalyje numatytą ribojimą sprendimo įvykdymui atgręžti. Apelianto argumentas, kad šiuo atveju ieškovui priteista suma, dėl kurios įvykdymo atgręžimo sprendžiama šioje byloje, turi būti laikoma darbo užmokesčiu ar jam prilyginama išmoka, atmestinas kaip nepagrįstas. Nepagrįstu apeliacinės instancijos teismas laiko ir apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti aplinkybes dėl ieškovo nesąžiningumo ar sąskaitybos klaidų buvimo, kadangi, kaip minėta aukščiau, šių aplinkybių vertinimas turėtų būti atliekamas tik tuo atveju, jei būtų sprendžiama dėl apeliacine ar kasacine tvarka panaikinto sprendimo atgręžimo įvykdymo bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo (CPK 762 straipsnio 4 dalis), kas nagrinėjamu atveju nėra aktualu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindas taikyti CPK 762 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą ribojimą atgręžti sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad pareiškėja teikia reikalavimą ne dėl ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos ar jam išmokėto darbo užmokesčio priteisimo, o reikalavimą dėl panaikintos teismo sprendimo dalies, kurios pagrindu ieškovui sumokėjo panaikinta nutartimi priteistą sumą, įvykdymo atgręžimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos ir teisingos išvados, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja sprendimo įvykdymo atgręžimo sąlygos ir pareiškėja turi teisę susigrąžinti lėšas, kurias pagal panaikintą sprendimą išmokėjo ieškovui (CPK 760 straipsnio 1 dalis). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai iš apelianto priteisė 8 036,47 Eur sumą, kurią sudaro išmokos už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų dalis.

Dėl GPM, VSD, PSD įmokų, žyminio mokesčio

34. Kaip minėta aukščiau, byloje sprendžiama dėl pareiškėjos dalies vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmokos, bylinėjimosi išlaidų ir gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias pareiškėja, kaip mokesčius išskaičiuojantis asmuo, sumokėjo į valstybės biudžetą, grąžinimo sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai panaikinus teismo sprendimo dalį, kurios pagrindu pareiškėja į valstybės biudžetą sumokėjo nuo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmokos skaičiuojamus mokesčius, susidarė šių mokesčių permoka.

35. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis gyventojų gautų ir (arba) uždirbtų pajamų apmokestinimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatomis ir VMI prie FM rašytiniais paaiškinimais sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš apelianto pareiškėjai 2 645,99 Eur dydžio VMI prie FM sumokėtą GPM permoką. Teismas nurodė, kad pagal GPMĮ 3 ir 5 straipsnius, pajamų mokesčio objektas yra pajamos, o šį mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) uždirbęs gyventojas. Remiantis GPMĮ 22 straipsniu, išmoka už priverstinės pravaikštos laikotarpį pagal pajamų ir mokesčio mokėjimo tvarką priskiriama A klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį išskaičiuoti ir sumokėti privalo išmoką išmokantis Lietuvos vienetas. Taigi pareiga apskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį nuo išmokos už priverstinės pravaikštos laikotarpį teko pareiškėjai, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Suinteresuotas asmuo VMI prie FM paaiškino, kad GPM permoka grąžinama pateiktų deklaracijų pagrindu. Paaiškino, kad pareiškėja pateikė šiuo atveju aktualią GPM312 formą už 2022 m. mokestinį laikotarpį 2023 m. balandžio 25 d., kurioje deklaravo, kad suinteresuotam asmeniui V. K. išmokėjo 32 246,35 Eur sumą (2023 m. balandžio 18 d. nutartimi priteista išmokos už priverstinės pravaikštos laikotarpį suma), taip pat buvo išskaičiuota ir pajamų mokesčio suma – 9 095,25 Eur, 2 797,53 Eur išmoka ir pajamų mokesčio suma – 557,11 Eur. Tačiau pajamų mokesčio suma 9 095,25 Eur, taikant 20 proc. pajamų mokesčio tarifą, buvo faktiškai apskaičiuota ne nuo 32 246,35 Eur sumos, o nuo panaikintu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu priteistos 45 476,18 Eur išmokos už priverstinį pravaikštos laikotarpį sumos. O tai lėmė mokesčio skirtumo susidarymą, t. y. susidarė pajamų mokesčio permoka. Tačiau nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pajamų mokesčio permoka pareiškėjai tiesiogiai iš valstybės biudžeto nebegali būti grąžinama, kadangi 2022 m. laikotarpio GPM312 formoje pateikti duomenys apie išskaičiuotą pajamų mokestį šiems metams pasibaigus nebegali būti tikslinami. Todėl pareiškėjos, kaip mokestį išskaičiuojančio asmens, GPM312 formoje pateikti duomenys apie išmokėtas išmokas ir išskaičiuotą pajamų mokestį buvo perkelti į gyventojo (suinteresuoto asmens V. K.) metinę pajamų mokesčio deklaraciją, GPM311 formą, kurią užpildyti ir pateikti turi suinteresuotas asmuo V. K., deklaruodamas savo metines pajamas. VMI prie FM duomenimis, V. K. 2023 m. balandžio 29 d. jam susidarė 2 856,65 Eur pajamų mokesčio permoka, tačiau administratorius jos negrąžino, kadangi apeliantas nėra patikslinęs ankstesnio mokestinio laikotarpio, t. y. 2020 m. deklaracijos, kurioje nustatyti trūkumai. VMI prie FM pažymėjo, kad jeigu V. K. ištaisytų 2020 m. mokestinio laikotarpio deklaracijoje esančius trūkumus 2 856,65 Eur pajamų mokesčio permoka jam būtų grąžinama. O į šią permoką įeina ir mokesčio dalis, kurią pareiškėja prašo jai sugrąžinti. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir VMI prie FM pateiktus rašytinius paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygas, kai minėti duomenys buvo perkelti į apelianto metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir kurios pagrindu jam susidarė 2 856,65 Eur pajamų mokesčio permoka, šią mokesčio permoką priteisė pareiškėjai iš apelianto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka atitinka šiuo institutu siekiamą rezultatą, kadangi taikant šį specialų įstatyme įtvirtintą procesinį pažeistų teisių gynimo būdą skolininkui turi būti grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta jam vykdant panaikintą teismo sprendimą.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju aktuali ir mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnyje, kuri detalizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA–186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse.

37. Pagal MAĮ 2 straipsnio 12 dalį mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir administratoriaus teisinis santykis – prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti ir mokesčių administratorius turi pareigą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nurodyta prievolė yra piniginė, nes jos dalykas – skolininko (mokesčių administratoriaus) pareiga perduoti (įskaityti) kreditoriui (mokesčių mokėtojui) atitinkamą sumą ir kreditoriaus turtinė teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (įskaityti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2007).

38. MAĮ 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Minėto įstatymo 2 straipsnio 15 dalis expressis verbis įtvirtina bendrą taisyklę – mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikomas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Vadinasi mokestį išskaičiuojantis asmuo pakeičia mokesčių mokėtoją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-359/2010).

39. MAĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 13 punkte nurodytos PSD įmokos ir 19 punkte nurodytos VSD įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme ir šio įstatymo 87 straipsnio 4 ir 4¹ dalyse.

40. Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. MAĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos VSD įmokų ir PSD įmokų sumos yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų VMI prie FM, mokestinei nepriemokai padengti, o mokesčių mokėtojo permokėtos kitų mokesčių, administruojamų VMI prie FM, sumos – mokesčių mokėtojo mokėtinų VSD įmokų, delspinigių, baudų, palūkanų skolai padengti, VSD fondo administravimo įstaigų administruojamai žalai, atsiradusiai dėl draudėjo kaltės, atlyginti ir PSD įmokų mokestinei nepriemokai padengti VMI prie FM nustatyta tvarka, suderinta su VSDFV. Šios dalies nuostatos dėl permokėtos PSD įmokų sumos įskaitymo kitų mokesčių, administruojamų Inspekcijos, mokestinei nepriemokai padengti taikomos tik SD įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų permokėtoms PSD įmokų sumoms.

41. MAĮ 87 straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Kaip nurodyta aukščiau, šio įstatymo kontekste mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikytinas mokesčių mokėtoju, o VSD ir PSD įmokas nagrinėjamu atveju į valstybės biudžetą mokėjo pareiškėja, kaip buvusi darbdavė. Taigi pagal MAĮ 87 straipsnio 5 dalį, mokesčių mokėtojo prašymu grąžinamos permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka po permokėtų mokesčių sumų įskaitymo šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie pareiškėjos VSD ir PSD įmokų (ne)įskaitymą įstatyme numatyta tvarka. O tai galėjo turėti įtakos sprendžiant dėl mokesčių mokėtojui grąžinamos permokėtų mokesčių sumos dydžio. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 1 punktu, Fondo valdybos teritoriniai skyriai kontroliuoja priskaičiuotų VSD įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų sumokėjimą ir vykdo laiku nesumokėtų VSD įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinį išieškojimą. Suinteresuotas asmuo VSDFV nurodė, kad pareiškėjos apskaita yra vykdoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriuje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtus duomenis teismas galėjo gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus. Tačiau nagrinėjamu atveju išvados Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikti negalėjo, kadangi apskritai nebuvo įtrauktas į teismo procesą dalyvauti suinteresuoto asmens procesiniu teisiniu statusu. Atsižvelgiant į nurodytą ir remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo tvarka nagrinėjamoje byloje, priteisiant pareiškėjos į valstybės biudžetą sumokėtas VSD ir PSD įmokas tiesiogiai iš ieškovo, galėjo būti nustatyta netinkamai.

42. Apeliantas neginčija žyminio mokesčio dalies grąžinimo pareiškėjai, todėl dėl šios skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo

43. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo įvykdymo išdėstymu priteistą 8 036,47 Eur sumą išdėstant 12 mėnesių laikotarpiui, prašo priteistą sumą išdėstyti 4 metų laikotarpiui, proporcingai išdėstant mokėjimus kas ketvirtį. Nurodo, kad tik nuo šių metų rugsėjo mėnesio jam pavyko įsidarbinti, iki to laiko jis neturėjo stabilių darbinių pajamų, o prieš tai vykusios darbo paieškos buvo nesėkmingos. Taip pat, jog mokesčių administratoriaus funkciją vykdanti įstaiga Sodra taiko skolų atidėjimo ir mokėjimo dalimis tvarką – didesnę nei 1 500 Eur sumą sumokant per 4 metų laikotarpį, proporcingai išdėstant mokėjimus.

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir nuosekliai aptarė teismo sprendimo vykdymo išdėstymą reglamentuojančias procesines teisės normas bei šiam klausimui aktualią teismų praktiką. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad rašytinių įrodymų apie savo turtinę padėtį apeliantas nepateikė, jis yra dirbantis asmuo, o taip pat pareiškėja, vykdydama teismo sprendimą, pervedė jam iš karto gana ženklią pinigų sumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju protinga ir optimalu išdėstyti priteistos 8 036,47 Eur sumos sumokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas šiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritaria.

45. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju vertinant prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, iškyla poreikis įvertinti, ar prašymo patenkinimas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).

46. Nagrinėjamu atveju, apeliantas prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ketveriems metams pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai objektyvių duomenų apie savo turtinę padėtį, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pagrindžiančių, kad apeliantas nėra finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą. Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad apeliantas įsidarbino nuo šių metų rugsėjo mėnesio bei tokį sprendimo išdėstymo mechanizmą taiko Sodra, nėra laikytinos pakankamu pagrindu išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą net ketverių metų laikotarpiui. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą ketveriems metams suinteresuoto asmens finansiniams interesams būtų suteiktas nepagrįstas finansinis pranašumas, sudarytos prielaidos paneigti teismo sprendimo privalomumą bei tai neatitiktų įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Tačiau atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei tai, kad pareiškėja iš esmės pritaria sprendimo įvykdymo išdėstymui 12 mėnesių laikotarpiui ir jo neginčija, spręstina, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas šiuo konkrečiu atveju neprieštarauja ir atitinka šalių interesų pusiausvyros principą bei pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką.

Dėl bylos procesinės baigties

47. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą, sprendimo įvykdymo išdėstymą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl pareiškėjos teisės susigrąžinti GPM, priteisiant jį iš apelianto, tačiau konstatuotina, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl pareiškėjos teisės įstatymų nustatyta tvarka susigrąžinti VSD ir PSD įmokas bei jų dydžio, būtina gauti ir ištirti papildomus duomenis apie pareiškėjos VSD ir PSD į valstybės biudžetą sumokėtų įmokų (ne)įskaitymą mokestinėms nepriemokoms padengti įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą, siūlytina į procesą dalyvauti suinteresuoto asmens procesiniu teisiniu statusu įtraukti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių, siekiant gauti ir ištirti teisingam ginčo išsprendimui reikšmingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų panaikinti negali, kadangi tokiu būdu šalims, nesutinkančioms su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių įvertinimu, būtų apribota teisė į apeliaciją. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Atsižvelgiant į negautų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimtį ir pobūdį, šios nutarties 36–41 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir apeliacinės instancijos teismo teises, išnagrinėjus atskirąjį skundą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

48. Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nepasisako. Teismas taip pat nesprendžia suinteresuoto asmens biudžetinės įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo pašalinti suinteresuotą asmenį iš bylos, kadangi bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tam nebelieka faktinio ir teisinio pagrindo. Taip pat teismas nepaskirsto bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šie klausimai bus sprendžiami bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.