Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Ž. (O. Ž.) gynėjo advokato Ričardo Varno (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo O. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš O. Ž. civiliniam ieškovui priteista 185,58 Eur žalos atlyginimo bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą 185,58 Eur sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Civilinės ieškovės V. B. (S.) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš O. Ž. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinės ieškovės I. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš O. Ž. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

O. Ž. vardu išduotas neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą Nr. (duomenys neskelbtini), ginklo įsigijimo dokumentai ir dujinis revolveris „Bruni Olympic 38“, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal 2023 m. sausio 16 d. kvitą B Nr. OVS005876 perduotas saugoti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o dokumentai pagal 2023 m. sausio 13 d. tarnybinį pranešimą perduoti saugoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui, palikti saugoti policijos įstaigoje iki administracine tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus galiojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo O. Ž. gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 dalies ir teisės į gynybą pažeidimo

8. Nagrinėjamu atveju byloje prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu O. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį įgaliojimų viršijimu, t. y. tuo, kad 2022 m. liepos 16 d., apie 17.30 val., parduotuvės ,,A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas UAB ,,K“ apsaugos darbuotoju, tyčia sugriebė I. B. už kaklo, dešine koja spyrė jai į kairę blauzdą, po to dešinės rankos delnu sudavė smūgį į dešinį petį ir sugriebęs abiem rankom už plaukų tampė, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką dešine koja spyrė nukentėjusiajai I. B. į kairę blauzdą ir vieną kartą į dešinę blauzdą, taip padarydamas abiejų blauzdų sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis šiose srityse, galvos sumušimą, kaklo raiščių patempimą, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat konflikto metu tyčia kaire ranka sugriebė V. B. (S.) už plaukų ir juos tempė, taip padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą pakaušio srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu viršijo apsaugos darbuotojo įgaliojimus ir tokiais neteisėtais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų I. B. ir V. B. (S.) sveikatą. Taigi, nuteistajam O. Ž. pareikštame kaltinime nurodyta tik tai, kad jis viršijo įgaliojimus, tačiau nebuvo nurodyti jokie jo, kaip apsaugos darbuotojo, teises ir įgaliojimų ribas apibrėžiantys teisės aktai, jų konkrečios nuostatos, kuriomis jam suteiktus įgaliojimus jis savo veiksmais viršijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kaltinimas negali būti pripažintas atitinkančiu BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nes tai riboja kaltinamojo teisę nuo tokio kaltinimo gintis. Pirmosios instancijos teismas, nepasinaudojęs BPK 254 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti, 2023 m. kovo 3 d. nutartimi perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas analogiškai kaip ir valstybinis kaltintojas kaltinamajame akte. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu matyti, kad valstybinis kaltintojas net ir baigiamųjų kalbų metu nenurodė konkrečių kaltinamojo O. Ž. pažeistų teisės aktų nuostatų, nors kaltinamojo gynyba kaltinamojo akto neaiškumą, nekonkretumą akcentavo. Pirmosios instancijos teismas į tai nesureagavęs, apie faktinių aplinkybių pakeitimą kaltinamajam iš anksto nepranešęs, išėjo priimti galutinį procesinį sprendimą byloje ir tik paskelbtame nuosprendyje išdėstė teisės aktus, kuriuos, teismo teigimu, kaltinamasis O. Ž. pažeidė. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagal pirmiau aptartą BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkantį kaltinimą išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino O. Ž. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatęs analogiškas kaip ir pirmiau paminėtame kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, motyvuojamojoje šio nuosprendžio dalyje savo iniciatyva, nesant dėl to pareikšto kaltinimo ir apie faktinių aplinkybių pakeitimą nepranešęs kaltinamajam, papildomai konstatavo, kad O. Ž. nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytais veiksmais nesilaikė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, reikalavimų, taip pat UAB „K“ apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3.1.2, 3.1.7, 3.1.8, 3.1.9 punktų nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks procesas pirmosios instancijos teisme, o kartu ir priimtas sprendimas, nesuderinami su teisės į gynybą užtikrinimu, o kaltinamojo teisė gintis pirmosios instancijos teisme buvo esmingai suvaržyta.

Dėl įrodymų vertinimo bei BK 228 straipsnio 1 dalies ir BK 30 straipsnio nuostatų taikymo

11. Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą dėl bylos esmės, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022). Kartu pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

15.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tam tikrais atvejais veiką pripažįstant piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, turi būti vertinama ne vien tai, ar pareigūnas pažeidė (ar nepažeidė) konkrečius draudimus ar kitais norminiais aktais nustatytas jo veiklą detalizuojančias taisykles, bet ir tai, ar jis vadovavosi bendro pobūdžio nuostatomis, t. y. tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas; ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio ir esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007, 2K-37-699/2016). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia teismų praktika formuojama bylose, kuriose įrodinėjamas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o kartu ir tokios veikos padariniai – žalos valstybės interesams, o ne konkretaus fizinio asmens sveikatai, padarymas.

16.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad O. Ž. nesilaikė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes matydamas, kad nukentėjusios ruošiasi įvykdyti prekių vagystę, apie tai nedelsdamas nepranešė policijai. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vykdydamas asmens ir turto apsaugos funkcijas apsaugos darbuotojas privalo nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, kad rengiamas, daromas ar padarytas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad O. Ž. pats policijai iki nukentėjusiųjų sulaikymo apie daromą svetimo turto vagystę nepranešė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė niekaip nepagrindžia jam teisės aktais suteikto įgaliojimo panaudoti fizinę prievartą (bus aptartas vėliau) viršijimo. Pažymėtina, kad paminėta teisės norma nustato vieną iš bendrųjų apsaugos darbuotojo pareigų ir turi būti vertinama sistemiškai viso Įstatymo taikymo kontekste, be to, ši norma taikytina ir atsižvelgiant į faktinę įvykio situaciją, nes iki sulaikymo pradžios gali būti realizuojama ne visada. Pastebėtina, kad minėtoje teisės normoje aiškiai nurodytos elgesio alternatyvos – nedelstinas pranešimas apie rengiamą arba daromą, arba padarytą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką. Tuo tarpu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apsaugos darbuotojas gali sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu arba asmeniu, ar tuoj po to, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie sulaikytą įtariamą teisės pažeidėją nedelsiant turi būti informuota policija ir jai atvykus sulaikytas įtariamas teisės pažeidėjas perduodamas policijai įvykio vietoje. Taigi, vertinant sistemiškai, Įstatymas nedraudžia administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką darantį asmenį sulaikyti dar nepranešus policijai ir tik po sulaikymo nedelsiant informuoti apie tai policiją. Be to, pažymėtina, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – įgaliojimų viršijimas, gali būti realizuojamas tik veikimu, o Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurio nuostatų nevykdymu pirmosios instancijos teismas grindžia O. Ž. kaltę, minimas neveikimas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir konstatavus, kad O. Ž. policijos apie nukentėjusiųjų daromą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką prieš sulaikymą neinformavo policijos, nėra pagrindo spręsti, kad jis viršijo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus įgaliojimus. Juo labiau, kad byloje yra duomenys apie tai, kad jis radijo ryšiu informavo kitus parduotuvės darbuotojus apie pradėtą ir vykdomą sulaikymą, o pats sulaikymo metu neturėjo jokios objektyvios galimybės pats apie sulaikomus asmenis informuoti policijos. Be to, pastebėtina, kad tokio elgesio iš apsaugos darbuotojo reikalauti nebūtų ir protinga, nes ne kiekvienas užkluptas administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką darantis ar padaręs asmuo iki sulaikymo momento ar sulaikytas ir pristatytas į parduotuvėje esančias apsaugos patalpas bando pasišalinti ar aktyviais pasipriešinimo veiksmais išvengti sulaikymo. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo ir aplinkybę, kad O. Ž. nespaudė pavojaus mygtuko ir nekvietė kitų prekybos centro apsaugos darbuotojų (pastiprinimo), net neturėjo su savimi apsaugos darbuotojo pultelio su pavojaus mygtuku. Pastebėtina, kad toks reikalavimas nei byloje esančiose UAB „K“ apsaugos darbuotojo pareiginėse instrukcijose, nei Įstatyme nėra nustatytas, todėl ši aplinkybė iš esmės neturi įtakos vertinant O. Ž. panaudotos fizinės prievartos teisėtumą. Tuo tarpu pirmiau aptarti teisės aktai ir teismo akcentuotos jų nuostatos negali būti vertinamos kaip apsaugos darbuotojo pareiginė instrukcija, kurios kiekvieną nuostatą apsaugos darbuotojas turi vykdyti paeiliui nuoseklia chronologija ir tik po to imtis fizinės prievartos veiksmų.

17. Apibendrindama šios nutarties 15 ir 16 punktuose ir jų papunkčiuose išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio argumentai, kuriais teismas konstatavo, jog O. Ž., vykdydamas savo profesines pareigas, viršijo Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei UAB „K“ apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos 3.1.2, 3.1.7, 3.1.8, 3.1.9 punktuose nustatytus įgaliojimus, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apsaugos darbuotojo teisės ir pareigos, kiek jos susijusios su fizinės prievartos prieš įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu, panaudojimu, išdėstytos Įstatymo 17, 24 ir 25 straipsniuose, reglamentuojančiuose asmenų sulaikymą ir perdavimą policijai, fizinės prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo bendrąsias sąlygas bei fizinės prievartos panaudojimo pagrindus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad savo veiksmais O. Ž. viršijo įgaliojimus, nustatytus ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Šiose teisės normose nustatytų įgaliojimų viršijimą pirmosios instancijos teismas argumentavo tuo, kad fizinę prievartą prieš nukentėjusiąsias panaudojo nesilaikydamas Įstatyme nustatytų fizinės prievartos sąlygų – prieš panaudodamas prievartą neįspėjo nukentėjusiųjų, kad prieš jas bus panaudota prievarta, jeigu jos nevykdys jo nurodymų, bei panaudojo nebūtiną ir neproporcingą fizinę jėgą nei buvo būtina nukentėjusiųjų daromiems veiksmams nutraukti ir abiem nukentėjusiosioms padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

18.1. Teisėjų kolegija šių teisės normų taikymo aspektu pažymi, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog [...] apsaugos darbuotojas gali sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu [...], ar tuoj po to. Įtariamo teisės pažeidėjo sulaikymo metu fizinė prievarta ar šaunamasis ginklas prieš įtariamą teisės pažeidėją gali būti panaudotas tik šio įstatymo VI skyriuje numatytais atvejais ir laikantis nustatytų fizinės prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo bendrųjų sąlygų. Taigi, pačios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatos savaime neapibrėžia fizinės prievartos panaudojimo teisėtumo pagrindų ir sąlygų, o tik į jas nukreipia, todėl šios nuostatos reikšmingos tik tiek, kiek reikia spręsti, ar nagrinėjamu atveju apsaugos darbuotojo funkcijas vykdžiusiam O. Ž. atsirado diskrecijos teisė (atsižvelgiant į tai, kad įstatyme tokia teisė apibrėžiama žodžiu „gali“) sulaikyti nukentėjusiąsias I. B., V. B. (S.) ir liudytoją R. B. (M.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos, paties O. Ž., nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų, taip pat vaizdo įrašų matyti, kad įvykio metu nukentėjusiosios I. B., V. B. (S.) ir liudytoja R. B. (M.) atvyko į parduotuvę „A“ padaryti svetimo turto vagystę ir tokį priešingą teisei nusikalstamą sumanymą pradėjo realizuoti. Apklausiama teisme liudytoja R. B. (M.) parodė, kad buvo atvykusios vogti prekes, iš pačios nukentėjusiosios V. B. (S.) 2022 m. liepos 16 d. pareiškimo matyti, kad ji taip pat teigė, kad norėjo pavogti kremus. Iš byloje esančio vaizdo įrašo ir jį atitinkančių O. Ž. parodymų matyti, kad nukentėjusiosios ir liudytoja į rankines bei po drabužiais viena po kitos slėpė įvairias prekes. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad O. Ž., vykdydamas apsaugos darbuotojo pareigas, turėjo teisę imtis trijų administracinį nusižengimą ar galimai nusikalstamą veiką darančių nukentėjusiųjų ir liudytojos sulaikymo veiksmų.

18.2. Šioje dalyje teisėjų kolegija Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies taikymo prasme pripažįsta teisiškai nereikšmingu pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio argumentą, kad nukentėjusiosios buvo sulaikomos prekybos salėje, nebuvo praėjusios pro kasas ir iki išėjimo iš parduotuvės dar galėjo persigalvoti, išsigąsti, todėl palikti prekes parduotuvėje, jų nevogti, iš parduotuvės su prekėmis nebėgo, toliau lėtai vaikščiojo prie lentynų su prekėmis ir jas apžiūrinėjo, be to, parduotuvės „A“ administracija pretenzijų dėl vagystės nukentėjusiosioms neturėjo, nes su prekėmis pro kasas jos nepraėjo. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, teisė sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją apsaugos darbuotojui nėra siejama su tokio teisės pažeidimo baigtumu, kadangi šioje teisės normoje nustatyta, jog apsaugos darbuotojas gali sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką, t. y. iš esmės jo nepabaigusį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas pirmiau nurodytas aplinkybes, neatsižvelgė į tokį teisinį reglamentavimą, kartu neįvertino faktų, kad apsaugos darbuotojas ne visą laiką stebėjo svetimą turtą rankinėse bei po drabužiais slepiančias nukentėjusiąsias ir liudytoją, jam nebuvo žinoma, kiek tiksliai ir kokios vertės turto buvo tokiu būdu paimta, kad kol jis priėjo, pastarosios turėjo galimybę paimti ir daugiau turto, kurio vertė galėjo viršyti ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje nustatytos atsakomybės už smulkią vagystę ribas, kas sudarytų pagrindą veiką vertinti kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (priklausomai nuo turto vertės baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą), be to, net ir atėjus apsaugos darbuotojui, nukentėjusiosios jo akivaizdoje ne visą turtą galėjo išimti iš rankinių ir drabužių, o vyriškos lyties darbuotojas jų detaliai apžiūrėti prekybos salėje nebūtų galėjęs.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad O. Ž., vykdydamas apsaugos darbuotojo pareigas, turėjo teisę sulaikyti užkluptas administracinį nusižengimą ar galimai nusikalstamą veiką darančias nukentėjusiąsias ir liudytoją, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tokiu būdu jis viršijo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus.

20. Konstatavus, kad O. Ž. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies prasme turėjo teisę sulaikyti užkluptas administracinį nusižengimą ar galimai nusikalstamą veiką darančias nukentėjusiąsias ir liudytoją, jo prieš nukentėjusiąsias panaudoti veiksmai toliau vertintini Įstatymo 24 ir 25 straipsniuose apibrėžtose ribose, t. y. sprendžiant, ar buvo Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai nukentėjusiųjų ir liudytojos sulaikymo metu panaudoti fizinę prievartą, o jei buvo, tai ar tokia prievarta panaudota laikantis Įstatymo 24 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų tokios prievartos panaudojimo bendrųjų sąlygų.

20.1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad O. Ž. kaltę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl įgaliojimų viršijimo visų pirma patvirtina nukentėjusiųjų V. B. (S.) ir I. B. parodymai apie tai, kad apsaugos darbuotojas, priėjęs prie jų, buvo agresyvus, iškart ėmėsi fizinių veiksmų prieš jas – sugriebė už plaukų, spyrė į kojas, joms labai skaudėjo, todėl bandė išsilaisvinti ir trenkė apsaugos darbuotojui. Norėjo tik išsilaisvinti nuo skausmo, niekur nesiruošė bėgti. Be to, teismas pažymėjo, kad liudytoja R. B. (M.) patvirtino, jog matė, kaip O. Ž. priėjęs iškart ėmė muštis – pagavo dukterėčią (I. B.), sugriebė ją už plaukų. Kai dukrą ėmė ginti motina (V. B.), apsaugos darbuotojas taip pat paėmė ją už plaukų, mušė kumščiais į galvą, buvo agresyvus. Nukentėjusios norėjo išsilaisvinti, šaukė, kad joms skauda, prašė paleisti, gelbėti, kviesti policiją, po įvykio ji matė gumbą V. B. (S.) galvoje. Vis dėlto, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo savo vidinį įsitikinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nukentėjusiųjų ir paminėtos liudytojos parodymų negretino su esminiame bylos įrodyme – vaizdo įraše objektyviai užfiksuotomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad šiame įraše iš esmės užfiksuota visa įvykio priešistorė bei įvykio eiga, kuri tik iš dalies atitinka nukentėjusiųjų V. B. (S.) ir I. B. parodymų turinį. Antai, tai, kad pasak nukentėjusiųjų, nuteistasis priėjęs prie jų iškart sugriebė už plaukų, spyrė į kojas, taip pat, pasak liudytojos R. B. (M.) parodymų, kad nuteistasis priėjęs iškart ėmė muštis – pagavo dukterėčią (I. B.), sugriebė ją už plaukų, po to V. B. (S.) pradėjus ginti dukrą, jis šią taip pat paėmė už plaukų, mušė kumščiais į galvą. Vis dėlto, pastarosios aplinkybės nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytos hiperbolizuotai, kadangi neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Kartu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tiesiogiai įvykio nemačiusio liudytojo L. S. parodymais, juos be pagrindo vertindamas greičiau kaip specialisto paaiškinimus, tačiau nenurodė, kokias aplinkybes jie patvirtina. Be to, teismas nenurodė, kodėl atmeta nuteistojo gynybos versiją, o visa tai nulėmė, jog buvo nustatytos ir įvertintos ne visos ir ne visai tikslios įvykio faktinės aplinkybės, kurios itin reikšmingos vertinant nuteistojo O. Ž. veiksmus tiek BK 228 straipsnio 1 dalies ir BK 30 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, tiek nagrinėjamos bylos kontekste šių baudžiamojo įstatymo normų turinio nustatymui reikšmingų Įstatymo 24 ir 25 straipsnių atskirų dalių ir punktų taikymo aspektu. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir teismo procesinio sprendimo motyvavimas negali būti pripažintas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

20.2. Kaip minėta, fizinės prievartos panaudojimo pagrindai nustatyti Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad [...] apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą; 2) gindamas saugomą asmenį nuo užpuolimo, gresiančio šio asmens sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą; 4) sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų. Nustačius, kad savo pareigas vykdęs apsaugos darbuotojas turėjo bent vieną iš pirmiau paminėtų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų, toliau jo veiksmai vertintini atsižvelgiant į bendrąsias fizinės prievartos panaudojimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 2-4 dalyse. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiradus pagrindui (minėta, kad pagrindai nustatyti Įstatymo 25 straipsnyje) panaudoti fizinę prievartą [...], apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas privalo įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą [...], jeigu šis nevykdys apsaugininko ar apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugininko ar apsaugos darbuotojo, ar saugomo asmens gyvybei ar sveikatai arba įspėti dėl susidariusios situacijos yra neįmanoma; Įstatymo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad [...] apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti; Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad [...] apsaugos darbuotojas, naudodamas fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą, privalo stengtis išvengti įtariamo teisės pažeidėjo sveikatos sutrikdymo ar mirties.

20.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų fizinės prievartos pagrindų egzistavimo nagrinėjamoje byloje iš esmės nepasisakė, nors tai viena iš reikšmingų aplinkybių, kurios turi būti nustatytos sprendžiant dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – įgaliojimų viršijimo. Tuo tarpu Įstatymo 24 straipsnio 2-4 dalyse numatytų bendrųjų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų viršijimą konstatavo iš esmės atsižvelgdamas į tai, kad prieš panaudodamas prievartą O. Ž. neįspėjo nukentėjusiųjų, kad prieš jas bus panaudota fizinė prievarta, jeigu jos nevykdys jo nurodymų, bei panaudojo nebūtiną ir neproporcingą fizinę jėgą nei buvo būtina nukentėjusiųjų daromiems veiksmams nutraukti ir abiem nukentėjusiosioms padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šioje dalyje pirmiausia pažymėtina, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – įgaliojimų viršijimas, gali būti realizuojamas tik veikimu, o tuo tarpu neįspėjimas, kaip veika, kurią akcentavo pirmosios instancijos teismas, laikytinas neveikimu, todėl negali sudaryti nagrinėjamo nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Antra, pirmosios instancijos teismas detaliai O. Ž. atliktų fizinės prievartos veiksmų neaptarė, neanalizavo jų atlikimo priežasčių ir būtinybės konkrečioje dinamiškoje, t. y. besikeičiančioje situacijoje, nenurodė, kodėl atmeta nuteistojo ir jo gynybos argumentus, kad tokia prievarta nagrinėjamu atveju buvo būtina, bei iš esmės deklaratyviai konstatavo, kad tokia apimtimi panaudota fizinė prievarta nebuvo būtina ir proporcinga, t. y. iš esmės nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą taikyti BK 30 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apkaltinamojo nuosprendžio motyvavimas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

20.4. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl fizinės prievartos panaudojimo pagrindų šioje konkrečioje byloje, pirmiausia aktualus dviejuose Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytas teisinis reglamentavimas. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę, be kita ko, panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, o pagal šio straipsnio 4 punktą, sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusi faktinė situacija sudaro pagrindą spręsti, kad šie du fizinės prievartos panaudojimo pagrindai nustatytini ir nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad šiuo aspektu vertinant nuteistojo O. Ž. prieš nukentėjusiąsias atliktus veiksmus, esminę reikšmę turi parduotuvės vaizdo kameromis užfiksuoto įvykio analizė, kadangi šiame vaizdo įraše užfiksuotas iš esmės visas įvykis, ir šio įrašo pagrindu buvo formuluojamas kaltinimas.

20.5. Antai, iš byloje esančio vaizdo įrašo pavadinimu ,,Camera3_192.168.8.111_A2_ 20220716164700_20220716164940_63193706.mp4“, kurio trukmė 2.40 min. (CAMERA 03), matyti, kaip prekybos salėje vaikšto trys moterys: raudonų plaukų moteris, ant galvos užsidėjusi juodos spalvos akinius nuo saulės, ant peties laikanti juodos spalvos rankinę, antroji moteris rudų plaukų, ant galvos užsidėjusi akinius, kurių kojelės raudonos spalvos, su kuprine, trečioji moteris juodų plaukų, ant galvos užsidėjusi juodos spalvos akinius nuo saulės, ant peties užsidėjusi šviesios spalvos rankinę. Moterys pradeda imti įvairias prekes ir slėpti jas po drabužiais, dėti į kuprines. Vaizdo įrašo 0:01:37 sekundę matyti į kameros stebėjimo lauką įeinantis apsaugos darbuotojas, kuris prieina prie juodų plaukų moters ir kažką moterims pasakęs ranka bando sugriebti juodų plaukų moteriai už rūbų ar rankinės, o šiai nežymiai atsitraukus vis tik sugriebia jai už rūbų, raudonų plaukų moteris pradeda trauktis, tačiau apsaugos darbuotojas kita ranka sugriebia už raudonų plaukų moters rūbų bei bando jas išvesti. Taigi, kaip jau aptarta šios nutarties 18 punkte, akivaizdu, kad nuteistasis O. Ž., vykdydamas apsaugos darbuotojo pareigas, turėjo teisę sulaikyti administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką darančias nukentėjusiąsias ir liudytoją bei šią teisę pradėjo realizuoti suimdamas jas už drabužių. Tokia aplinkybė paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad nuteistasis, priėjęs prie jų, iškart sugriebė už plaukų, spyrė į kojas, taip pat liudytojos R. B. (M.) parodymus, kad nuteistasis priėjęs iškart ėmė muštis – pagavo dukterėčią (I. B.), sugriebė ją už plaukų, po to V. B. (S.) pradėjus ginti dukrą, jis šią taip pat paėmė už plaukų, mušė kumščiais į galvą. Tokių aplinkybių vaizdo įraše nefiksuota, kadangi iš įrašo matyti, jog nuteistojo pirminiai veiksmai apskritai apsiribojo suėmimu už rūbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau suimdamas priešingą teisei veiką darančias nukentėjusiąją I. B. ir bandančią atsitraukti liudytoją R. B. (M.) už drabužių, nuteistasis iš esmės ėmėsi fizinės prievartos panaudojimo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad įvertinus tai, jog nagrinėjamoje situacijoje priešingą teisei veiką darė trys moterys, kurios visos savo rankinėse ir drabužiuose slėpė daug daiktų, o apsaugos darbuotojas buvo vienas, tai, kad jo tikslas buvo sulaikyti kuo daugiau asmenų, kad nebūtų pagrobta daug turto, tai, kad pradiniame etape jis nesudavė jokių smūgių, o dviem iš šių moterų suėmė už drabužių, tiesioginių veiksmų, nukreiptų sukelti fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą neatliko, o tik siekė išvesti iš prekybos salės į apsaugos patalpas, tokie veiksmai susiję su minimaliu prievartos panaudojimu, iš esmės negali būti pagrindu spręsti, kad tokiais veiksmais jis viršijo savo įgaliojimus, leidžiančius pradėti sulaikymą. Juo labiau, kad prieš suimant už drabužių, moterys aktyviai slėpė svetimą turtą rankinėse ir drabužiuose, jos visos aiškiai suprato, kokia buvo tokių apsaugos darbuotojo veiksmų priežastis, nes tik pamačiusios apsaugos darbuotoją pradėjo kai kuriuos daiktus grąžinti į lentynas (vaizdo įrašo 0:01:46 skundė), todėl pagrindo konstatuoti Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto fizinės prievartos panaudojimo pagrindo nebuvimą bei 24 straipsnio 2 dalies punkto nesilaikymą dėl to, kad nuteistasis neįspėjo, kad prieš nukentėjusiąsias gali būti panaudota fizinė prievarta, teisėjų kolegija iš esmės nenustatė. Juo labiau, kad net ir nustačius Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos nesilaikymą ar nevisiškai tikslų laikymąsi, nei nuteistajam pareikšto kaltinimo, nei skundžiamame nuosprendyje nurodytose ribose, ši nuostata nėra esminė, kadangi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, jog pagal šio teismo nustatytas faktines aplinkybes O. Ž. nuteistas iš esmės dėl susiklosčiusioje situacijoje neproporcingos ir nebūtinos fizinės prievartos panaudojimo, ką apibrėžia Įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalys (bus aptarta vėliau). Pažymėtina, kad tuoj po to, kai nuteistasis minėtas moteris suėmė už drabužių, jos pradėjo aktyviai vengti sulaikymo. Antai, iš minėto vaizdo įrašo 0:01:49 sekundę matyti, kad moterys ima stangintis, muistytis, vengti būti išvedamos. Įrašo 0:01:51 sekundę raudonų ir juodų plaukų moterys pradėjo iš drabužių traukti pagrobtus daiktus, o juodų plaukų moteris (I. B.) kremo indu vieną kartą sudavė apsaugos darbuotojui į krūtinę, raudonų plaukų moteris (R. B. (M.)) išsilaisvino ir pabėgo. Taigi, tokia įvykio seka rodo, kad apsaugos darbuotojui atsirado Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies atitinkamuose punktuose numatyti pagrindai naudoti fizinę prievartą didesne apimtimi, kadangi, pirmiausia, įtariamos teisės pažeidėjos aktyviais veiksmais vengė sulaikymo (Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 4 punktas), be to, I. B., suduodama apsaugos darbuotojui į krūtinę gana dideliu kremo indu, kėsinosi į jo sveikatą, o jis šį kėsinimąsi turėjo teisę atremti (Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad nepaisant tokių nukentėjusiosios I. B. atliktų vengimo būti sulaikytomis bei prieš apsaugos darbuotoją nukreiptų smurtinių veiksmų, nuteistasis O. Ž. ir toliau aktyvesnių fizinės prievartos veiksmų prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tiesiog bandydamas ją sulaikyti apglėbęs iki įrašo 0:02:05 sekundę užfiksuoto momento, kai nukentėjusioji, ištraukusi antrą kremo indą, vėl pakartotinai bandė suduoti apsaugos darbuotojui į veido/krūtinės sritį, tačiau šį smūgį apsaugos darbuotojas atrėmė. Pažymėtina, kad vaizdo įrašo 0:02:06 sekundę matyti, jog apsaugos darbuotojui atrėmus smūgį, nukentėjusioji I. B. užsisuko ir laikydama rankoje kremo indą susigūžė, o tuo metu O. Ž. spyrė nukentėjusiajai į kairės kojos vidinę pusę. Tokį savo elgesį apklausiamas teisme O. Ž. argumentavo tuo, kad siekė, jog besipriešinanti ir bandanti jam suduoti I. B. prarastų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija pastebi, kad būtent po šio spyrio iš nukentėjusiosios rankos iškrito minėtas kremo indas, kuriuo nukentėjusioji bandė suduoti apsaugos darbuotojui. Kitaip tariant, toks O. Ž. atliktas fizinės prievartos veiksmas pasiekė vieną iš jam palankių rezultatų – padėjo išmušti įrankį, kuriuo nukentėjusioji I. B. siekė jį sužaloti. Nepaisant to, atsisukusi nukentėjusioji I. B. rankomis kabinosi į apsaugos darbuotojo krūtinę, tuo tarpu apsaugos darbuotojas dešinės rankos delnu atliko mosto judesį I. B. kryptimi, tačiau iš esmės nėra aišku, ar sudavė ir ar pataikė (įrašo 0:02:11 sekundė). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad O. Ž. sudavė į dešinį petį, tačiau iš vaizdo įrašo galima tik numanyti, kad nuteistasis pataikė, be to, iš byloje esančios 2022 m. rugpjūčio 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados matyti, kad jokie sužalojimai dešiniajame nukentėjusiosios petyje nekonstatuoti, kaip ir nekonstatuoti sužalojimai kakle, nors kaltinimas pareikštas dėl suėmimo už kaklo, kas neužfiksuota vaizdo įrašuose (2 t., b. l. 1), taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šiais veiksmais būtų nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šie veiksmai, taip pat nurodomas suėmimas už kaklo (iš vaizdo įrašo matomas bandymas I. B. apkabinti per sprandą), daugiau vertintini kaip siekis nuslopinti aktyvų sulaikymo vengimą. Pažymėtina, kad po pastarojo momento apsaugos darbuotojas toliau laikė nukentėjusiąją I. B. už drabužių, smūgių nesudavė, tuo tarpu pastaroji ir toliau aktyviai bandė ištrūkti iš apsaugos darbuotojo rankų ir jai į pagalbą atėjo nukentėjusioji V. B. (S.) (įrašo 0:02:16 sekundė), kuri bandė atplėšti apsaugos darbuotojo rankas nuo nukentėjusiosios I. B. ir tik atsižvelgdamas į dviejų moterų pasipriešinimą apsaugos darbuotojas sugriebė nukentėjusiajai I. B. už plaukų viena, o po to ir antra ranka (įrašo 0:02:21 sekundė). Vėliau iš vaizdo įrašo matyti, kad laikydamas I. B. už plaukų, apsaugos darbuotojas ją atitraukia atgal į prekybos salę nuo kitų žmonių bei išveda iš vaizdo kameros stebėjimo lauko, t. y. link apsaugos kambario. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pastarasis nuteistojo veiksmas sudarė jam galimybę valdyti situaciją ir tam momentui gana reikšmingai sumažino nukentėjusiosios I. B. pasipriešinimą, t. y. pasiekė fizinės prievartos panaudojimo tikslą, numatytą Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 4 punkte, o kartu atitiko Įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo tarpu iš byloje esančio atrojo vaizdo įrašo, kurio pavadinimas ,,Camera8_192.168.8.11 _A2_20220716164930_20220716165650_63713444.mp4“ (CAMERA 08), matyti toliau kitoje parduotuvės prekybos salėje sekę įvykiai, t. y. matyti, kaip raudonų plaukų moteris (R. B. (M.)) bėga per prekybos salę. Vaizdo įrašo 0:00:14 sekundę užfiksuota, kaip apsaugos darbuotojas, dešine ranka laikydamas juodų plaukų moteriai (I. B.) už plaukų, kaire ranka rudų plaukų moteriai (V. B. (S.)) už plaukų, jas už plaukų veda link apsaugos patalpų durų, tačiau moterims besimuistant ir vengiant būti nuvestoms į šias patalpas sustoja. Taigi, pažymėtina, kad apsaugos darbuotojas suėmė nukentėjusiąsias už plaukų tik reaguodamas į jų vengimą būti sulaikytomis ir pristatytomis į apsaugos patalpą bei smurtinius veiksmus ir tik tada, kai jam savo pareigų nepavyko įgyvendinti suėmus nukentėjusiąsias už drabužių, t. y. prieš tai vienai iš įtariamųjų ištrūkus ir pasišalinus, o kitoms bandant ištrūkti. Toliau iš vaizdo įrašo matyti, kad prie apsaugos darbuotojo prieina šviesių plaukų moteris (parduotuvės darbuotoja), apsaugos darbuotojas jai kažką pasako, tuomet ji apsisuka ir greitu žingsniu nueina link prekybos salės. Byloje O. Ž. parodymais bei kitais įrodymais nustatyta, kad tuo metu apsaugos darbuotojas prašė uždaryti/užrakinti parduotuvės duris, kas iš esmės vėliau ir buvo padaryta. Vaizdo įrašo 0:00:15 sekundę matyti, kaip juodų ir rudų plaukų moterys bando išsilaisvinti iš apsaugos darbuotojo rankų, stanginasi, priešinasi vedamos į apsaugos patalpas. Moterys bando įsikibti į šalia esančią lentyną, tuomet apsaugos darbuotojas, bandydamas išmušti moteris iš pusiausvyros, dešine koja spiria juodų plaukų moteriai į kairę koją, tačiau neaišku, ar pataiko, moterys ir toliau bando išsilaisvinti (vaizdo įrašo 0:00:37 sekundė). Taigi, akivaizdu, kad nuteistasis spyrius nukentėjusiosioms į kojas bandė atlikti siekdamas išmušti jas iš pusiausvyros ir turėdamas tikslą jas išvesti į apsaugos patalpas. Kitaip tariant, tiek laikymas už plaukų, tiek smūgiai koja buvo atlikti ne siekiant sužaloti nukentėjusiąsias, o siekiant Įstatymo 24 straipsnio 3 dalies prasme neutralizuoti jų pasipriešinimą ir įgyvendinti sulaikymą. Toliau iš vaizdo įrašo matyti, kad juodų plaukų moteris (I. B.) paima butelį iš lentynos ir bando juo suduoti apsaugos darbuotojui, suduoda jam buteliu į ranką (vaizdo įrašo 0:00:54 sekundė). Juodų plaukų moteris išsilaisvina, apsaugos darbuotojo rankose lieka tik rudų plaukų moteris, kurią jis toliau laiko už plaukų. Juodos spalvos plaukų moteris prieina prie lentynos, paima dar vieną butelį į rankas ir meta jį į apsaugos darbuotoją, butelis sudūžta atsitrenkęs į grindis šalia apsaugos darbuotojo. Tada juodos spalvos plaukų moteris atsitraukia ir nueina, o apsaugos darbuotojas toliau laiko rudų plaukų moterį sugriebęs už plaukų. Matyti, kaip juodų plaukų moteris fotografuoja apsaugos darbuotoją ir rudų plaukų moterį, kuriai pastarasis laiko sugriebęs už plaukų. Matyti, kaip juodų plaukų moteris kalba su parduotuvės klientu, kuris prieina prie rudų plaukų moters ir apsaugos darbuotojo bei kalbasi tarpusavyje. Minėta šviesių plaukų parduotuvės darbuotoja prabėga pro apsaugos darbuotoją, rudų plaukų moteris išsilaisvina, apsaugos darbuotojas paleidžia jos plaukus ir sugriebia rudų plaukų moteriai už rankos. Palaikęs rudų plaukų moteriai už rankos galiausiai ją paleidžia ir rudų plaukų moteris kartu su juodų plaukų moterimi kartu nueina į prekybos salę.

21. Kaip minėta, Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad [...] apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti, o Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad [...] apsaugos darbuotojas, naudodamas fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą, privalo stengtis išvengti įtariamo teisės pažeidėjo sveikatos sutrikdymo ar mirties. Taigi, šios įstatymo nuostatos nenustato konkrečių fizinės prievartos panaudojimo ribų, o apibrėžia jas tik kaip vertinamąsias pagal konkrečios situacijos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju iš esmės nepasisakė, kiek ir kokių priemonių bei kokiu mastu turėjo panaudoti nuteistasis, tam, kad neutralizuotų nukentėjusiųjų pasipriešinimą, apsiribodamas deklaratyviu teiginiu, kad panaudota prievarta nebuvo proporcinga ir būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad viso šio įvykio metu nukentėjusioji I. B. nuolat siekė išvengti sulaikymo, bandė įvairiais daiktais suduoti ir sužaloti apsaugos darbuotoją ir iš jo ištrūkti, jai ėmėsi padėti ir nukentėjusioji V. B. (S.), kuri taip pat griebė apsaugos darbuotojui už rankų, bandė jas atitraukti, o liudytoja R. B. (M.) pasišalino ištrūkusi iš apsaugos darbuotojo rankų. Tuo tarpu apsaugos darbuotojo O. Ž. naudotos fizinės prievartos pobūdis keitėsi priklausomai nuo nukentėjusiųjų pasipriešinimo intensyvumo, reaguojant į jų smurtinio pobūdžio veiksmus, tiek ginantis nuo suduodamų smūgių, tiek lygiagrečiai bandant neutralizuoti jų pasipriešinimą, neleisti pasišalinti nukentėjusiosioms, įtariamoms teisei priešingos veikos padarymu. Sutiktina, kad nuteistojo veiksmai suimant nukentėjusiąsias už plaukų, spiriant į kojas ir taip bandant jas išmušti iš pusiausvyros išties vizualiai atrodė gana šiurkščiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek apsaugos darbuotojų, tiek pareigūnų fizinės prievartos panaudojimas paprastai nėra vizualiai patrauklus veiksmas, kadangi jis susijęs su sulaikomo asmens elgesiu ir labai reikšminga dalimi nuo jo priklauso. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo iš esmės aišku, kad nuteistasis tik siekė nukentėjusiąsias išvesti į apsaugos patalpas, todėl jei jos būtų paklususios, aktyvesnių veiksmų jis nebūtų ėmęsis. Pastebėtina ir tai, kad dalį nukentėjusiosioms sukeltų nemalonių pojūčių nulėmė ne tik nuteistojo O. Ž. elgesys suimant ir tempiant už plaukų, tačiau ir jų pačių elgesys muistantis ir bandant ištrūkti, kai nuteistasis jas laikė už plaukų. Tokią išvadą leidžia daryti visa vaizdo įrašuose užfiksuota įvykio seka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokioje dinamiškoje situacijoje, kai sulaikomi keli teisės pažeidėjai, nėra pagrindo iš apsaugos darbuotojo reikalauti kitokio ir dar švelnesnio elgesio, kas tikėtina kitaip būtų vertinama sulaikant vieną asmenį. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kiek ir kokios fizinės prievartos panaudojimo konkrečioje situacijoje būtų pakakę apsaugos darbuotojo pareigų tinkamam įvykdymui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog visumoje nuteistasis vengė sukelti nukentėjusiosioms sunkesnius ir rimtesnius sužalojimus, o jo panaudota fizinė prievarta apsiribojo tik būtinais veiksmais. Pastebėtina, jog nuteistasis iš esmės atliko tik du fizinės prievartos veiksmus, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. suėmė ir laikė nukentėjusiąsias už plaukų bei spyrė į koją, siekdamas išmušti teisės pažeidėjas iš pusiausvyros. Minėta, kad byloje esančiomis specialisto išvadomis nustatytas vienas iš švelniausių nukentėjusiosioms padarytas sužalojimų mastas, kuris priežastiniu ryšiu iš esmės greičiau susijęs su tik suėmimu už plaukų ir tik galimai spyriais į kojas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš vaizdo įrašo matyti O. Ž. mostai koja, o specialisto išvada I. B. nustatytos poodinės kraujosruvos blauzdose, tačiau iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad pirmuoju spyriu O. Ž. nukentėjusiajai pataikė į kairės šlaunies vidinę pusę (Camera03 0:02:09 s), kur sužalojimai specialisto nekonstatuoti, antruoju spyriu apskritai nepataikė (Camera08 0:00:36 s), o trečiuoju spyriu neaišku, ar pataikė į kojas (Camera08 0:00:37 s). Vertinant proporcingumo prasme O. Ž. veiksmų mastą kilusios situacijos kontekste pažymėtina, kad iš „Camera8“ užfiksuoto vaizdo įrašo taip pat matyti, jog po to, kai nukentėjusioji I. B. ištrūko, o nukentėjusioji V. B. (S.) nurimo, O. Ž. paleido nukentėjusiosios V. B. (S.) plaukus ir laikė ją tik už rankos, o uždarius duris apskritai paleido pastarąją, t. y. netęsė jokių fizinės prievartos veiksmų, kas tik patvirtina išvadą, jog nuteistojo veiksmai tiesiogiai priklausė nuo pačių nukentėjusiųjų elgesio ir iš esmės atitiko proporcingumo reikalavimus Įstatymo 24 straipsnio 3 dalies prasme.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su pačių nukentėjusiųjų veiksmais, tarp jų ir vienos iš jų bandymu sužaloti apsaugos darbuotoją, abiejų nukentėjusiųjų veiksmų intensyvumą vengiant sulaikymo ir kitas pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apsaugos darbuotojo O. Ž. panaudotos fizinės prievartos pobūdis neviršijo įgaliojimų, numatytų Įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, atitinkamai šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad fizinę prievartą jis panaudojo vykdydamas savo darbo funkcijas, yra pagrindas nustatyti BK 30 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu teisiniu pagrindu.

23. Byloje yra pareikšti Vilniaus teritorinės ligonių kasos, nukentėjusiųjų I. B. ir V. B. (S.) civiliniai ieškiniai. BPK tiesiogiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4/2013, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-209/2016). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti.

24. Priėmus sprendimą baudžiamąją bylą nutraukti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, O. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. nuosprendį, kuriuo O. Ž. (O. Ž.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę baudžiamąją bylą nutraukti.

Civilinių ieškovų Vilniaus teritorinės ligonių kasos, I. B. ir V. B. (S.) civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

O. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

O. Ž. vardu išduotą neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą Nr. (duomenys neskelbtini), ginklo įsigijimo dokumentus ir dujinį revolverį „Bruni Olympic 38“, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal 2023 m. sausio 16 d. kvitą B Nr. OVS005876 perduotas saugoti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o dokumentai pagal 2023 m. sausio 13 d. tarnybinį pranešimą perduoti saugoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui, grąžinti O. Ž.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.