Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Pirma, liudytojas A. S. ir nuteistasis M. G., teismo nuomone, žino tikrąją reikalavimo susimokėti ir A. S. bei S. P. atvykimo pas M. G. priežastį, tačiau ją slepia. Teismas taip pat nurodo, kad nuteistasis M. G. iškėlė versiją, jog liudytojas A. S. ir nukentėjusysis S. P. pas M. G. atvyko, norėdami jį „apmokestinti“, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių jis turėjo būti „apmokestintas“.

Antra, teismas, nors ir tiesiogiai nenurodo, tačiau iš motyvuojamosios nuosprendžio dalies darytina išvada, jog, teismo nuomone, lazda prieš nuteistąjį nebuvo panaudota.

Trečia, teismas abejoja nuteistojo M. G. paaiškinimais, kad išėjęs iš namo laiptinės jis pasisvei­kino su nukentėjusiuoju S. P. ir liudytoju A. S., kadangi, pasak teismo, peilis, paslėptas dešiniojoje rankovėje, besisveikinant būtų turėjęs iškristi.

Ketvirta, teismas akcentuoja, kad nuteistojo paaiškinimai apie tai, kas jį mušė ir kaip jis smūgiavo peiliu nukentėjusiajam, nenuoseklūs, nuteistasis savo paaiškinimų prieštaravimus teisina užmaršumu, tačiau visuomet nurodydavo, kad smūgiavo nukentėjusiajam ne iš nugaros pusės.

Penkta, teismas nuosprendyje daro išvadą, jog neįtikėtina, kad M. G. po jam suduotų smūgių galėjo tiksliai susiorientuoti, didele jėga suduoti smūgius nukentėjusiajam bei matyti, kur nuėjo nukentėjusysis ir A. S., teismo nuomone, peilis po nuteistojo patirtų smūgių, jei šie smūgiai buvo stiprūs, turėjo nevalingai iškristi nuteistajam iš rankovės ar iš rankos. Teismas nurodo, kad nukentėjusysis S. P. griuvo toje vietoje, kurioje ir buvo sužalotas, ir atmeta nuteistojo argumentus, jog S. P. po jo patirto sužalojimo dar paėjo kelis žingsnius.

Šešta, teismo teigimu, net jei kėsinimasis į nuteistąjį M. G. buvo, šis kėsini­masis M. G. panaudojant peilį jau buvo žinomai pasibaigęs, todėl kėsinimasis buvo tik nuteistojo vaizduotėje.

Septinta, teismas nuosprendyje nurodė, jog M. G., sužalodamas nukentėjusįjį S. P., veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Aštunta, Klaipėdos apygardos teismas, apibendrinęs nurodytus motyvus, padarė išvadą, kad M. G. smūgiavo peiliu S. P. ne būtinosios ginties situacijoje.

Kadangi M. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir todėl byla jo atžvilgiu nutrauktina, bausmės skyrimo ir civilinių ieškinių tenkinimo klausimai turėtų būti neaktualūs. Kita vertus, net jei būtų pripažinta, kad M. G. neveikė būtinosios gin­ties sąlygomis ar veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, mano, jog jam paskirta per griežta bausmė, o civiliniai ieškiniai tenkinti per didele, nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros neužtikrinančia apimtimi.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog M. G. iškėlė versiją, kad nakties metu atvykęs į susitikimą A. S. norėjo jį apmokestinti, klausė nuteistojo, ar jis nori susimokėti, tačiau nuteistasis nepaaiškino, už ką ar dėl ko būtų reikėję mokėti. Liudytojas A. S. tokias nuteistojo versijas paneigė, bet savo versijos, kodėl jis pats ar S. P. norėjo susitikti su kaltinamuoju, nepateikė. Todėl yra pagrindo manyti, kad ir nuteistasis, ir A. S. tikrąją susitikimo ar reikalavimo susimokėti priežastį žino, bet nuo teismo ją slepia. Iš nurodytų motyvų matyti, kad, teismo nuomone, prie M. G. namo laiptinės įvyko konfliktas, kurio priežastis slepia tiek kaltinamasis, tiek ir liudytojas A. S.. Šio nežinia dėl ko kilusio konflikto metu sužalotas S. P.. Su tokiomis teismo išvadomis sutikti negalima - M. G. nurodyta aplinkybė, kad A. S. ir S. P. iš nuteistojo siekė prievartauti pinigus, visiškai pagrįsta byloje surinktais įrodymais - paties nuteistojo M. G. parodymais, liudytojo T. S. parodymais, byloje surinkta A. S. ir S. P. charakterizuojančia medžiaga, 2010 04 19 tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota telekomunikacijų operatoriaus pateikta informacija apie S. P. ir A. S. bandymus telefonu susisiekti su nuteistuoju M. G.. Teismas labai supaprastintai vertino santykius tarp S. P., A. S. ir M. G., t.y., kad nukentėjusysis ir A. S. prieš pat įvykį skambino nuteistajam telefonu, trukdė jam ir jo šeimos nariams ilsėtis, ir dėl to supykęs M. G. nutarė, kaip teigia teismas nuosprendyje, „pats padaryti tvarką“. Teismas deramai neįvertino 2010 m. balandžio 19 d. tarnybiniame pranešime (t.II, b.1.4-5) užfiksuotos informacijos apie tai, kad S. P. ir A. S. dar prieš 2010-03-22 nuolatos skambi­ndavo nuteistajam, į daugelį skambučių šis neatsiliepdavo, kiti pokalbiai būdavo labai trumpi, kai kuriomis dienomis buvo skambinama labai intensyviai per 1 val. net 9 kartus, o naktį prieš pat įvykį - 9 kartus per 20 minučių. Teismas taip pat neįvertino, jog iš M. G. A. S. ir S. P. dar prieš 2010-03-22 reikalavo „susimokėti“. Tai, kad A. S. ir S. P. reikalaudavo pinigų, patvirtino ir liudytojas T. S..

S. P. ir iš dalies A. S. asmenybes teismas įvertino tik priteistinos nukentėjusiajai neturtinės žalos kontekste. Informacija, susijusi su A. S. ir S. P. teistumais ir administraciniais baustumais, rodo, kad šie asmenys buvo linkę nusikalsti, kelis kartus buvo baudžiami už nusižengimus, atliktus grupėje vienas su kitu. Negana to, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad S. P. jokia legalia darbine veikla neužsiėmė nuo 2008 04 13, o A. S. - nuo 2009 10 01. Taigi, pilnai tikėtina, kad A. S. ir S. P. pas M. G. atvyko siekdami prievartauti pinigus, grėsminga situacija jau buvo sukurta iki įvykio, kai buvo sužalotas S. P.. Neturėtų stebinti ta aplinkybė, kad M. G. negali nurodyti, kodėl A. S. ir S. P. galėjo reikalauti iš jo „susimokėti“. Turto prievartavimas ir pasireiškia tuo, kad iš asmens be jokio pagrindo reikalaujama perduoti turtą, būtent į tokią situaciją ir pateko nuteistasis M. G.. Aplinkybes, kodėl iš M. G. reikalauta „susimokėti“, gali paaiškinti tik A. S., tačiau jis ne­nurodo tikrųjų atvykimo pas M. G., o taip pat kontaktų su M. G. ieškojimo priežasčių. Nurody­damas šias aplinkybes, A. S. duotų parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog ir liudytojas T. S. nurodė, kad A. S. ir S. P. buvo atvykę pas jį, kai šis turėjo automobilių ardymo aikštelę, A. S. reikalavo iš T. S. susimokėti mokestį („nalogą“), o šiam atsisakius, paėmė T. S. automobilį, kurį liudytojas atgavo tik padedant draugams. Nurodytos aplinkybės turi reikšmę vertinant ir būtinosios ginties situaciją. Tokiu būdu teismo teiginiai, kad tikrąją susitikimo 2010 03 22 naktį priežastį slepia tiek liudytojas A. S., tiek nuteistasis M. G., nepagrįsti, kadangi M. G. neturi galimybių paaiškinti nei liudytojo, nei nukentėjusiojo turėtų tikslų. Byloje neabejotinai nustatyta, jog A. S. ir S. P. įvykio metu buvo neblaivūs, todėl šių asmenų elgesį paaiškinti yra dar sudėtingiau.

Teismui taip pat kilo abejonių, ar S. P. sužalotas galėjo nusinešti ir numesti lazdą ten, kur ji buvo surasta – po automobiliu ir tuo pačiu, ar nukentėjusysis iš viso tą lazdą turėjo. Iš teismo motyvų galima spręsti, kad M. G. išgalvojo jo užpuolimo metu lazdos panaudojimo versiją. Tokia nuostata visiškai neatitinka byloje surinktų įrodymų, kurie patvirtina, kad liudytojas A. S. ir nukentėjusysis S. P. prieš nuteistąjį panaudojo smurtą, sudavė smūgius įvykio vietoje rasta gumine lazda, nors iki galo ir nėra aiškios visos M. G. sužalojimo aplinkybės. Kodėl ši lazda nebuvo surasta iš karto po įvykio atvykus policijos pareigūnams, nors nesunkiai buvo surasta iš ryto, kaltinamasis negali, o ir neprivalo paaiškinti. Tikimybę, jog pats nuteistasis pasirūpino, kad lazda atsirastų įvykio vietoje ar kad toji lazda įvykio vietoje atsirado atsitiktinai, visiškai paneigia Klaipėdos apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus pateikta garso įrašo laikmena, iš kurios matyti, kad anksčiau už liudytoją A. O. policijai skambino moteris, kuri pranešė, kad prie Smiltelės gatvės 16-ojo namo vyksta muštynės, „mušamasi beisbolo lazdomis“ (t.II, b.1.26-28). Byloje nustatyta, kad skambinusioji moteris - M. G. sesuo S. G. (D.). Tai, kad M. G. išėjus iš namų, liudytoja S. G. skambino į policiją ir pranešė, kad lauke mušamasi beisbolo lazdomis, akivaizdžiai patvirtina, kad lazdos buvimo įvykio vietoje versija nėra išgalvota, nors iš tiesų ir nebuvo nustatyta, kam priklausė įvykio vietoje rasta lazda ir kas ją panaudojo. Tokiu atveju M. G., siekdamas sufabrikuoti jo užpuolimo versiją, turėjo pats sau pasidaryti sužalojimus, tačiau ant jo kūno buvusias sužalojimo žymes iš karto po įvykio matė jo sesuo. O tai, kad liudytoja nurodė, jog mušamasi beisbolo lazdomis, aiškintina tuo, kad ši liudytoja tiksliai negalėjo matyti viso įvykio, kadangi jį stebėjo pro langą, be to, suprasdama, kad gali būti mušamas jai artimas asmuo - brolis, neabejotinai buvo susijaudinusi ir pamatytą lazdą galėjo supainioti su beisbolo lazda. Nors lazdos panaudojimo aplinkybės nėra aiškios, tačiau taip yra dėl to, kad netikėtai užpultas ir gavęs smūgius į galvą M. G. patyrė šoką ir negali visiškai tiksliai nurodyti visų reikšmingų aplinkybių. Tuo tarpu A. S. akivaizdžiai vengia duoti teisingus parodymus, kadangi šių parodymų davimas reikštų A. S. parodymus apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Situacija, kad iš karto po įvykio nebuvo tinkamai apžiūrėta įvykio vieta ir ne iš karto po įvykio rasta lazda, sunkina M. G. padėtį ir tai aiškiai neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Lazdos neradimas pirminės apžiūros metu ir radimas atliekant įvykio vietos apžiūrą aiškintinas keliomis aplinkybėmis: pirma, pradinę apžiūrą atliko patrulinės tarnybos pareigūnai, tuo metu buvo tamsu; antra, įvykio vietos apžiūrą atliko tyrėjai, kai jau buvo prašvitę. Šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje įžvelgtinas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, o taip pat ir nuteistojo teisių, numatytų LR BPK, nepagrįstas suvaržymas. BPK 20 str. 5 d. nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šioje nuosprendžio dalyje teismas įrodymus vertino nevisapusiškai, kadangi nebuvo įvertinti liudytojų S. G. ir J.R. G. parodymai, Klaipėdos apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus pateikta garso įrašo laikmena, kuri aiškiai paneigia tikimybę, jog lazda įvykio vietoje atsirado atsitiktinai ar kad pats nuteistasis minėtą lazdą paliko įvykio vietoje, siekdamas pagrįsti savo gynimosi versiją. Šioje nuosprendžio dalyje taip pat pažeista ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostata, įpareigojanti teismą nurodyti motyvus, kuriais remdamasis teismas atmeta kai kuriuos įrodymus. Šiuo atveju teismas nenurodo jokių motyvų, kodėl nuosprendyje nėra remiamasi liudytojų S. G. (D.) ir J.R. G. parodymais bei Klaipėdos apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus pateiktoje garso įrašo laikmenoje esančia informacija, aiškiai paneigiančia teismo spėjimą, kad lazda aplamai galėjo būti nepanaudota. M. G. nurodytomis aplinkybėmis, jog jis buvo mušamas, abejoti nėra jokio pagrindo, be to, bau­džiamajame procese galioja taisyklė, kad kaltinimas privalo be pagrįstų abejonių įrodyti kaltinamojo kaltę, o ne kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą ir tai reiškia, kad kaltinamajam nurodžius pagrįstas abejones dėl savo kaltės ar kitų reikšmingų bylai aplinkybių, atsiradusios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Ši taisyklė akcentuojama tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Esant šiai situacijai, teismo abejonės dėl lazdos prieš nuteistąjį panaudojimą yra nepagrįstos, su šia aplinkybe susiję neaiškumai privalo būti vertinami M. G. naudai. Atmesdamas lazdos panaudojimo galimybę, teismas rėmėsi ir liudytojo A. S. parodymais apie tai, kad A. S. kokių nors lazdų turėjimą paneigė visiškai. Šis liudytojas nėra suinteresuotas atskleisti tikrąsias S. P. sužalojimo aplinkybes, kadangi tai padarydamas jis duotų parodymus prieš save.

Nuosprendyje nurodoma, kad „remiantis kaltinamojo parody­mais, susitikimo metu visi trys pasisveikino, kaltinamasis jiems padavė ranką. Paprastai sveikinamasi paduo­dant dešinę ranką, o dešinėje rankovėje M. G., jo parodymais, slėpė peilį, kurį tos pačios rankos delnu turėjo prilaikyti, kad peilis iš rankovės, jeigu ji specialiai peilio laikymui nepritaikyta, neišslystų. Todėl kalti­namojo parodymai apie pasisveikinimą, paduodant vienas kitam ranką, kelia pagrįstas abejones. Tokių abejonių nekiltų, jei kaltinamasis peilį slėpė kairėje rankovėje. Dėl peilio didelio ilgio (t.2, b.1.110-112) staigiai ir nepastebimai ištraukti jį iš dešinės rankovės grumtynių įkarštyje toje pačioje rankovėje buvusia ranka, kaire ranka besiginant nuo smūgių, praktiškai neįmanoma“. Teismas ir šioje vietoje nenurodo, kokią išvadą reikia daryti iš teismo nurodomų samprotavimų - ar teismas mano, jog M. G. nesisveikino su A. S. ir S. P., paduodamas jiems ranką, ar kad peilis buvo paslėptas ne dešinėje, o kairėje rankovėje. Nurodytos teismo išvados visiškai nepagrįstos, be to, teismas neturėjo pagrindo tokias išvadas dėstyti apkaltinamajame nuosprendyje. Visų pirma, kaip jau minėta, visi neaiškumai ir prieštaravimai vertintini kaltinamojo naudai. Antra, BPK 301 str. 1 d. įtvirtina principinę nuostatą, kad teismo nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Aplinkybės, susijusios su M. G. galimybe pasi­sveikinant paduoti ranką A. S. ir S. P., dešiniojoje rankovėje slepiant peilį, nebuvo analizuojamos teisiamajame posėdyje, taip pat nebuvo tiriama, kokios buvo M. G. rūbų rankovės, siekiant nustatyti, ar jis galėjo jose slėpti peilį. Kadangi nurodyti teismo teiginiai ir išvados (dėstomos tik nuospren­dyje) nebuvo nagrinėjamos teisiamajame posėdyje, teismas neturi teisės šiomis aplinkybėmis remtis.

Nuosprendyje nurodoma, kad M. G. parodymai apie tai, kas jį mušė ir kaip jis smūgiavo nukentėjusiajam, nėra nuoseklūs, o parodymų prieštaravimus kaltinamasis pateisina užmar­šumu, tačiau visada tvirtino, kad nukentėjusiajam smūgiavo ne iš už nugaros. Remiamasi ir teismo medicinos specialisto parodymais teisme apie tai, kad nukentėjusiajam buvo durta iš nugaros pusės, stovint už nugaros. Tokie teismo teiginiai nepagrįsti. Nors M. G. tiksliai neprisimena visų įvykio aplinkybių, faktą, kad M. G. buvo sužalotas būtent 2010-03-22 įvykio metu, patvirtina 2010-03-23 specialisto išvada Nr.397/10(03) (t.II, b.1.35), kurioje nurodoma, kokie sužalojimai buvo padaryti M. G. ir kada jie galėjo būti padaryti. Kad M. G. įvykio metu buvo sužalotas, patvirtino ir liudytojai J. R. G., R. K., T. S.. Be to ir pats nuteistasis viso proceso metu nuolat tvirtino, kad buvo mušamas lazda, o ji ryte po įvykio buvo surasta netoli įvykio vietos. Esant šiems įrodymams, nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad įvykio metu prieš patį nuteistąjį buvo naudojamas smurtas, t.y., nukentėjusysis S. P. bei liudytojas A. S. arba vienas iš šių asmenų sudavė nuteistajam M. G. smūgius lazda, yra visiškai pagrįsta. Būtina atkreipti dėmesį į teismo nurodomas aplinkybes, jog „teismo medicinos ekspertas D. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiajam buvo durta iš nugaros pusės, stovint už nugaros. Tai patvirtina žaizdų kryptis iš užpakalio į priekį, iš dešinės į kairę ir kiek iš viršaus į apačią“. Šiuo atveju teismas nurodė tik tuos eksperto paaiškinimus, kurie pagrindė teismo nurodomą versiją, jog M. G. smūgiavo peiliu nukentėjusiajam po to, kai pasikėsinimas į M. G. (jei toks ir buvo) jau buvo pasibaigęs. Apklausos metu ekspertas D. V. nurodė ir kitas aplinkybes, tačiau šios aplinkybės teismo nuosprendyje nenurodomos, o pateikiamos tik kaltinimą patvirtinančios aplinkybės. Ši situacija prieštarauja LR BPK 20 str. 5 d. nuostatai, taip pat LR BPK 7 str. įtvirtintam rungimosi prin­cipui. Nors gynyba pateikė savo klausimus ekspertui ir šis į pateiktus klausimus atsakė, eksperto paaiškinimai, patvirtinantys nuteistojo M. G. nurodytas aplinkybes, neatsispindi nuosprendyje. Teismo posėdžio metu ekspertas D. V., atsakinėdamas į nuteistojo gynėjo klausimus, nurodė, kad nuteistasis M. G. galėjo suduoti smūgius peiliu S. P., kai nukentėjusysis su nuteistuoju stovėjo veidu vienas į kitą (jei M. G. laikė peilį geležte žemyn), taip pat ekspertas patvirtino, kad M. G. ga­lėjo smūgiuoti peiliu S. P. tuo metu, kai S. P. stovėjo M. G. už nugaros (jei M. G. peilį laikė geležte į viršų). Abiem šiais atvejais galėjo atsirasti S. P. mirtį sąlygoję sužalojimai. Šias aplinkybes tinkamai ir išsamiai galima išsiaiškinti tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausus ekspertą D. V., todėl prašo Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą.

Sprendžiant iš nuosprendžio motyvų apie tai, kaip sužalotas S. P., darytina išvada, jog, teismo nuomone, S. P. jau ėjo nuo laiptinės link taksi automobilio, o M. G. iš nugaros smūgiavo nuken­tėjusiajam peiliu. Su tokiais teismo motyvais negalima sutikti. Teismas abejoja nuteistojo M. G. nurodyta versija, kad jis sugebėjo po pirmųjų smūgių lazda į galvą susiorientuoti, tiksliai su didele jėga staigiai vieną po kito beveik į tą pačią vietą suduoti du smūgius jį mušusiam S. P., po to stebėti, kur nuėjo sužeistasis, o kur A. S.. Šioje nuosprendžio dalyje reiškiami teismo samprotavimai klausimais, kurie nebuvo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ir šiuo atveju taip pat pažeidžiamos BPK 301 str. 1 d. nuostatos, kadangi teisia­mojo posėdžio metu nebuvo aiškinamasi, kokia jėga padaryti sužalojimai, rasti ant nuteistojo kūno, ar nuo šių sužalojimų nuteistasis turėjo prarasti orientaciją, ar nuo M. G. patirtų smūgių jis turėjo kristi ant žemės, ar ant jo kaktos turėjo atsirasti, kaip nurodo teismas, ne tik guzas. Teismas teigia, kad niekas nesutrukdė suduoti smūgius nuteistajam M. G. bet kokia jėga, sudavus lazda turėjo atsirasti ne vien guzas, ir pirmas prie laiptinės turėjo kristi kaltinamasis, o jo peilis ne­valingai iš rankovės ar rankos turėjo nukristi ant žemės. Teismas nenurodo jokio objektyvaus pagrindo, kuriuo remdamasis modeliuoja tokią situaciją. Nurodęs savo samprotavimus apie turėjusią būti įvykio eigą, teismas nurodo, kad jo nurodomų aplinkybių nebuvo, todėl daro išvadą, kad nuteistojo nurodomos aplinkybės - abejo­tinos. Tokiu būdu teismas nuteistojo nurodytas aplinkybes paneigia savo paties prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Jei teismas mano, kad sužalojimai M. G. nebuvo padaryti konflikto su S. P. ir A. S. metu, tuomet, remiantis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas turėjo, remdamasis ne savo prielaidomis, o byloje esančiais įrodymais, paaiškinti, kodėl atmeta M. G. sužalojimą patvirtinančius įrodymus (ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad 2010-03-23 specialisto išvadoje Nr.397/10(03) konstatuota, kad sužalojimai iš tiesų galėjo būti padaryti naktį iš 2010-03-21 į 03-22).

Teismas nurodo, kad smūgių M. G. suduoti bet kokia jėga niekas netrukdė, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog M. G. suduotų smūgių tikslas greičiausiai buvo ne sužalojimas ar gyvybės atėmimas, o turto prievartavimas, taigi, smūgiai M. G. nebuvo suduoti tokia jėga, nuo kurios, kaip nurodo teismas, būtų atsiradęs ne vien guzas - turto prievartavimo atveju smūgiai turėjo būti suduodami ne tam, kad nužudyti ar sužaloti asmenį, o tam, kad palaužti jo pasipriešinimą nusikalstamiems reikalavimams mokėti „duoklę“ (nuteistojo įvardintą kaip „nalogą“).Be to, būtina akcentuoti, kad M. G. negali paaiškinti, kodėl smūgiai jam buvo suduoti didesne ar mažesne jėga. Šiuo klausimu papildomai pažymėtina, jog smūgiai, kurie buvo suduoti M. G. per rankas, buvo pakankamai stiprūs, kadangi įvykio metu M. G. vilkėjo odinę striukę, tačiau, nepaisant to, ant M. G. rankų liko sumušimų žymės. Prašo teismo apžiūrėti M. G. striukę apeliacinio proceso metu, kadangi dėl to, kuo vilkėjo M. G. įvykio metu, ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi.

Teismas nurodo, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajam smūgiuota iš nugaros. Nors smūgiai S. P., sprendžiant iš eksperto paaiškinimo, suduoti į nugarinę kaklo dalį, tačiau tai nereiškia, kad M. G. suduodamas smūgius buvo nukentėjusiajam už nugaros ar vijosi nukentėjusįjį, siekdamas smūgiuoti peiliu. Šias aplinkybes būtina išsamiai ištirti apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, kadangi, kaip minėta, eksperto D. V. paaiškinimai, duoti atsakant į M. G. gynėjo klausimus, nuosprendyje neminimi ir teismas jais nesiremia. Teismas nurodo, kad nukentėjusysis negalėjo su patirtais sužalojimais nueiti kelis metrus ir tik tuomet nukristi, kadangi po patirtų sužalojimų jis turėjo parkristi būtent toje vietoje, kurioje ir buvo sužalotas. Šie teismo teiginiai nepagrįsti. Teismas “versiją“, kad S. P., patyręs smūgius peiliu, paėjo kelis žingsnius ir tik tada pargriuvo ant žemės, nepagrįstai priskyrė S. G.. Aplinkybę, jog S. P. paėjo kelis žingsnius, o tik tada pargriuvo, nurodė ir liudytoju apklaustas A. S., teigdamas, jog kraujo dėmės buvo būtent toje vietoje, kurioje susmuko nukentėjusysis S. P., nuėjęs kelis žingsnius (t.III, b.1.97-98) Šie jo parodymai nurodyti pačiame teismo 2010 11 24 nuosprendyje („kai liudytojas pakvietė S. P. važiuoti, šis paėjo apie 3 metrus ir sukniubo“). Kad S. P. paėjo kelis metrus nuo laiptinės ir tik tada susmuko, A. S. nurodė ir 2010-03-22 apklausos metu. Kad prie laiptinės buvęs vienas asmuo paėjo ir pargriuvo ant žemės, patvirtino ir liudytoja J.R. G.. Teismas remiasi eksperto paaiškinimais, kad su tokiais sužalojimais, kuriuos patyrė S. P., jis ne­būtų pajėgęs paeiti, tačiau nuteistojo M. G., liudytojų J.R. G. ir A. S. duotais parody­mais aiškiai nustatyta faktinė aplinkybė, kad S. P. paėjo kelis žingsnius nuo laiptinės ir tik tuomet pargriuvo. Įrodymų įvertinimo visapusiškumui teismas turėjo nurodyti, kodėl jis remiasi eksperto paaiškinimais, kuriuos ekspertas duoda remdamasis išvestine informacija, ir atmeta liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymus.

Teismas nepagrįstai nurodo, kad M. G. pyktį sukėlė įkyrus skambinėjimas prieš pat įvykį. Šiuo atveju teismas nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nevertino 2010-04-19 tarnybiniame pranešime (t. II, b.1.4-5) esančios informacijos, jog ne tik prieš pat įvykį, o gerokai anksčiau A. S. nuolatos įkyriai skambindavo M. G.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. S. ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-22 ir 2010-04-06 apklausiamas liudytoju apie bendravimą ar bandymus susisiekti su M. G. nieko nenurodė, o 2010-04-22 apklausos metu, paprašytas paaiškinti, kodėl nuolatos skambindavo M. G., nurodė – „nežinau, negaliu paaiškinti“. Taigi, turto prievartavimo iš M. G. versija yra visiškai tikėtina, tačiau negali būti iki galo atskleista A. S. vengiant duoti teisingus parodymus. Esant šiai situacijai negalima sutikti su teismo išvada, kad M. G. susierzinimas sukeltas tik prieš pat įvykį, kadangi M. G. turėjo pagrindo manyti, jog atvykę į jo namus A. S. ir S. P. sieks prievartauti iš jo turtą.

Taip pat teismas nurodo, kad M. G. turėjo kitą išeitį - jis galėjo likti namuose ir kviesti į pagalbą policiją. Nuteistojo M. G. veiksmai - išėjimas į laiptinę, pilnai suprantami ir pateisinami. M. G. suvokė, kad pas jį atvyksta agresyviai nusiteikę ir neblaivūs S. P. bei A. S. ir nenorėdamas, kad grėsmė kiltų ne tik jam, bet ir namiškiams, išėjo į laiptinę susitikti su liudytoju ir nukentėjusiuo­ju. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal LR BK 28 str. asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar val­džios institucijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Išeidamas iš namų susitikti su liudytoju ir nukentėjusiuoju M. G. suprato, kad jam neišėjus, gali būti bandoma laužtis į butą, todėl tuo pagrindu, kad jis, pasak teismo, turėjo galimybę kviesti į pagalbą policiją, negalima atsisakyti taikyti LR BK 28 str. nuostatas. Pažymėtina, kad M. G., prieš išeidamas į laiptinę, liepė namiškiams kviesti policiją. Teismas teigia, kad ši aplinkybė neabejotinais įrodymais nepagrįsta, tačiau ši teismo išvada neteisinga. Apie tai plačiau dar bus pasisakyta. Nuosprendyje teismas nurodo prieštaringus argumentus - jei pasikėsinimas ir buvo prasidėjęs, puolant gumine lazda, tai prieš padarant S. P. mirtinus sužalojimus, šis puolimas jau buvo žinomai pasibaigęs. Taigi šioje vietoje teismas nurodo, kad vis dėlto galėjo būti kėsinimasis puolant M. G. lazda. Vėliau pats sau prieštaraudamas teismas nurodo, kad M. G. patirti sužalojimai nežymūs ir į pavojingą kėsinimąsi lazda, teismo manymu, nepanašu. Šiuo klausimu atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-22 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2008 analizuota situacija, kuomet „tarp P.Š.P. ir A.G. įvyko žodinis konfliktas, po kurio A.G., būdamas neblaivus, pradėjo agresyviai artintis prie P.Š.P., o šis išsitraukė turėtą šaunamąjį ginklą - pistoletą. A.G. bandė sustabdyti įvykio vietoje buvęs G.A., tačiau A.G. ir toliau demonstravo agresiją - šokinėdamas, mojuodamas rankomis imitavo kovinius veiksmus, keikėsi, grėsmingai artinosi prie P.S.P., o šis nuo jo traukėsi. Taip P.Š.P. buvo persekio­jamas kelis metrus, todėl, pagrįstai manydamas, kad gali būti sumuštas, iššovė į A.G.“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriais konstatuota, kad P.Š.P. peržengė būtinosios ginties ribas, ir nutraukė P.Š.P. atžvilgiu baudžiamąją bylą, remdamasis LR BPK 3 str. 1 d. 9 p. Taigi, remiantis Lietuvos Aukščiau­siojo Teismo praktika, būtinoji gintis konstatuotina net tuo atveju, kai užpuolikas dar nėra pradėjęs smurtauti, tačiau besiginantysis susidariusioje situacijoje pagrįstai baiminasi užpuolimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nereikalauja ir daugmaž proporcingo atitikimo tarp puolimo ir gynybos priemonių - laikoma tinkama būtinąja gintimi šaunamojo ginklo panaudo­jimas ir tokioje situacijoje, kai puolantysis neturi jokio ginklo. Atsižvelgtina ir į tai, kad abu puolantieji - S. P. ir A. S. - buvo daug aukštesni ir stambesni už besigynusįjį M. G., neblaivūs ir agresyviai nusiteikę.

Šioje byloje tiriamas įvykis, kurio metu prieš kaltinamąjį nukreiptas pavojingas kėsinimasis jau buvo prasidėjęs ir buvo sustabdytas tik dėl to, kad M. G. panaudojo aktyvią gynybą. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Įvykio, kurio metu sužalotas S. P., aplinkybės rodo, jog kėsinimasis, nuo kurio gindamasis kalti­namasis panaudojo smurtą, atitinka pavojingumo, realumo ir akivaizdumo sąlygas. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad iki įvykio M. G. buvo įkyriai persekiojamas, maždaug prieš mėnesį susitikę prie prekybos centro „Big“ A. S. ir S. P. iš M. G. reikalavo pinigų (tai galėjo būti maždaug 2010 metų vasario mėnesio vidurys, šią aplinkybę patvirtina tai, kad 2010-02-17 laikotarpiu nuo 12.31 val. iki 13.31 val. A. S. M. G. skambino 9 kartus, 2010-02-27 A. S. skambino M. G. 3 kartus, įvykio metu vėlgi iš M. G. buvo reikalaujama pinigų, A. S. ir S. P. buvo liudytojo T. S. neigiamai charakterizuoti M. G., o A. S. ir S. P. su savimi įvykio vietoje turėjo mažiausiai vieną specialiai žmogui sužaloti pritaikytą priemonę - guminę lazdą, naudojamą policijos ir saugos tarnybų. Kėsinimosi realumas ir akivaizdumas pasireiškė tuo, jog pavojingas kėsinimasis, prieš M. G. panaudojant peilį, jau buvo prasidėjęs - pirmiausiai nuteistajam suduoti, kaip teigia nuteistasis, keturi smūgiai gumine lazda (teismo medicinos eksperto išvadoje nurodomi trys sužalojimai, neatitikimai paaiškinami tuo, jog įvykio metu nė vienas užpultasis neskaičiuoja jam smogiamų smūgių - jis tuo metu stengiasi apsiginti), o tik po to kaltinamasis savo gynybai panaudojo peilį. Teismas teigia, jog „prielaida, kad išeidamas į lauką susigrumti su A. S. ir S. P., kaltinamasis namiškiams liepė kviesti policiją, neabejotinais įrodymais nepagrįsta“. Ši teismo išvada visiškai nepagrįsta, ji padaryta neįvertinus byloje esančių įrodymų. Liudytojas A. O. parodė, kad jam paskambinus į policiją apie 00.33 val., telefonu atsiliepęs pareigūnas paaiškino, jog ekipažas jau išvykęs. Tai patvirtina nuteistojo nurodytą aplinkybę, jog išeidamas iš namų, jis namiškiams liepė kviesti policiją. Šią aplinkybę patvirtina ir policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (t. I, b.1.9), vertintinas kartu su greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele (t. I, b.1.46). Pagal minėtą tarnybinį pranešimą iškvietimas dėl muštynių adresu Smiltelės 16, Klaipėda, gautas 2010-03-22, 00.34 val., (skambino M. G. sesuo S. G. ir A. O. galėjo suklysti keletą minučių dėl jo skambučio laiko), o pagal greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę iškvietimas dėl sužalojimo gautas keturiomis minutėmis vėliau – 2010-03-22, 00.38 val. Tai patvirtina, kad M. G. visų pirma siekė pasitelkti į pagalbą policiją, tačiau išėjęs į lauką buvo mušamas, todėl buvo priverstas gintis. Nuosprendyje nepasisakoma dėl nuteistojo M. G. artimųjų - motinos J.R. G. ir S. G. (D.) parodymų vertinimo, tačiau, sprendžiant iš nuosprendžio, šių asmenų parodymai nebuvo deramai įvertinti, nenurodant to priežasčių. Teismas neatsi­žvelgė į J.R. G. parodymus, kad sūnus, išeidamas iš namų, liepė kviesti policijos pareigūnus, į tai, kad S. G. parodė mačiusi, jog lauke mušamasi lazdomis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tam tikrų įrodymų ignoravimas, remiantis juos duodan­čio asmens giminystės ryšiais su proceso dalyviu, laikomas netinkamu įrodymų vertinimu. Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2010 nurodoma, jog „LR BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o šio straipsnio 5 dalies nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje apygardos teismas nevertino įrodymų visumos, o V.K. ir J.S. kaltę patvirtinančius liudytojų parodymus atmetė vien dėl to, kad šie asmenys yra susiję giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju. Toks parodymų vertinimas esmingai prieštarauja LR BPK 20 str. nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Vien tai, kad liudytojai yra susiję giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju, nėra pagrindas atmesti jų parodymus. Teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įstatymu“. Nors šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako dėl nukentėjusiojo artimųjų parodymų ver­tinimo, analogiška nuostata turėtų būti taikoma ir kaltinamajam. Iš bylos matosi, kad J.R. G. ir S. G. parodymai nuoseklūs, nenustatyta jokių pagrindų jų parodymais abejoti. Taigi teismas, pakankamai neatsižvelgdamas į šių liudytojų parodymus, pažeidė BPK 20 str. nuostatas.

Teismas išvadą dėl M. G. tyčios padarė atmesdamas M. G. nurodytas aplinkybes, jog jis veikė gindamasis nuo užpuolimo. Teismas šios bylos aplinkybes nustatė netinkamai ir dėl to neteisingai nustatė ir M. G. tyčios turinį. Pažymėtina, kad teismo nuosprendyje nurodoma tik tikėtina išvada apie M. G. tyčią ir tai yra sąlygota nevisapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo.

Teismas, apibendrindamas ankstesnius nuosprendyje jau išdėstytus savo motyvus, padarė išvadą, kad būtinosios ginties nuostatos (LR BK 28 str.) M. G. netaikytinos. Nors teismas prieš tai minėtų samprotavimų pagrindu padarė išvadą, kad M. G. veikė ne būtinosio ginties sąlygomis, tačiau konkrečiai nuosprendyje nenurodė, kokios buvo S. P. sužalojimo aplinkybės. Teismas nurodė, kad pavojingas kėsinimasis galėjo būti, bet jo galėjo ir nebūti, sužalojimai, rasti ant M. G. kūno, galėjo būti padaryti įvykio vietoje rasta gumine lazda, tačiau kita vertus, teismas nurodė, kad šie sužalojimai nepanašūs į sužalojimus, atsirandančius suduodant lazda, dėl pačios lazdos, iš teismo nuosprendžio neaišku, ar teismas laiko, jog ji įvykio metu buvo panaudota, ar nebuvo. BPK 1 str. 1 d. nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Šiuo atveju teismas, nenurodydamas konkrečių aplinkybių, kurioms esant M. G. sužalojo S. P., nepasiekė BPK 1 str. 1 d. numatyto tikslo išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką.

A. S. yra akivaizdžiai susikompromitavęs kaip liudytojas, dar ikiteismi­nio tyrimo metu tapo aišku, kad šis asmuo duoda neteisingus parodymus, nors ir žino tikrąsias įvykio ir bendravimo su M. G. aplinkybes. Tokį A. S. elgesį gali paaiškinti nebent tai, kad šis asmuo, duodamas teisingus ir išsamius paro­dymus, apkalbėtų pats save, t.y. duotų parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šis liudytojas keitė parodymus, iš pradžių nurodydamas, kad jie vyko pas asmenį, pravarde „kareivis“, norėdami pasilinksminti - tai paliudijo nukentėjusioji V. M., apklausiama 2010-03-24 (t. I, b.1.66-68), o po to kalbėdamas apie kažkokį reikalą, kurį nukentėjusysis S. P. tariamai turėjo aptarti su kaltinamuoju M. G.. 2010-04-06 apklausos metu (t. I, b.1. 96-99) A. S. papildomai nurodė, kad „kareivio“ (M. G.) telefoną turėjo užsirašęs šiaip sau, kad matytų, kas skambina. Taip pat nurodė, kad pusmetį iki įvykio M. G. yra skambinęs pasikalbėti, pasiteirauti, kaip sekasi. Analizuojant 2010-04-19 tarnybiniame pranešime užfiksuotą telekomunikacijų operatoriaus pateiktą informaciją, vargu ar galima tikėti šiais A. S. parodymais. 2010-04-22 apklausos metu (t. I, b.l. 102-104) į užduotą klausimą „kaip ga­lite paaiškinti telefono skambučius, pastovų skambinėjimą įtariamajam M. G., kurį vadinate „kareiviu“, visą laiką jūsų iniciatyva?“, A. S. atsakė, jog nežino, paaiškinti negali. Jau minėtos nukentėjusiosios V. M. apklausos protokole (t. 1, b.1. 66-68) užfiksuota, jog liu­dytojas A. S. nukentėjusiajai V. M. iškart po įvykio – 2010-03-22, apie 03.00 val. - teigė, kad „pakeliui iki „kareivio“ namų „kareivis“ jam (A. S.) pastoviai skambinėjo“. Tuo tarpu telekomunikacijų operatoriaus pateikta ir 2010-04-19 tarnybiniame pranešime išanalizuota informacija rodo, kad prieš pat įvykį (2010-03-21 - 23.38 ir 23.41, 2010 03 22 - laikotarpiu nuo 00.18 iki 00.25 tris kartus, t.y. tą naktį iš viso 5 kartus) M. G. skambino S. P., 2010-03-22 laikotarpiu nuo 00.09 val. iki 00.29 val. M. G. 9 kartus skambino A. S., o M. G. tuo laikotarpiu jiems neskambino. L. M. B. (t. 1, b.l. 182-184) nurodė, kad 2010-03-22, apie 00.00 val., išgirdęs, kaip loja jo šuo, atsikėlė iš lovos ir žiūrėjo pro langą, pro kurį matė ant šaligatvio gulintį vyriškį. Vė­liau liudytojas apsirengė ir išėjo į kiemą. Būdamas kieme M. B. girdėjo, kaip „kitas“ vaikinas (A. S.) sakė pareigūnams, jog nepažįsta asmens, sužalojusio S. P., ir kad šis asmuo iš kažkur atsirado, o vėliau įbėgo į namo laiptinę. Taigi A. S. klaidino ir pareigūnus, atvykusius į įvykio vietą iš karto po S. P. sužalojimo, iš vėliau ikiteisminio tyrimo metu paties A. S. duotų paaiškinimų ir kitų ikiteisminio tyrimo duomenų akivaizdžiai matyti, kad A. S. pažinojo nuteistąjį M. G., žinojo, kad M. G. ne šiaip sau įbėgo į namo laiptinę, o kad toje laiptinėje yra butas, kuriame nuteistasis gyvena. Galima pagrįstai spėti, jog A. S. buvo suinteresuotas, kad iš karto po įvykio M. G. nebūtų apklaustas ir kad nebūtų išsamiai apžiūrėta įvykio vieta, kadangi šis liudytojas negalėjo nežinoti, jog įvykio vietoje yra lazda, kuria M. G. buvo suduoti smūgiai. Kadangi be nuteistojo M. G. A. S. yra vienintelis asmuo, tiesiogiai dalyvavęs konflikte, kurio metu sužalotas S. P., tačiau išsamių parodymų neduoda siekdamas savęs neapkalbėti, šioje byloje susiklostė sudėtinga situacija, dėl kurios kyla klausimas, ar A. S. parodymais, grindžiant M. G. kaltę, aplamai galima remtis.

Teismas netinkamai ir pažeisda­mas LR BPK nuostatas vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, padarė klaidingas išvadas. Visų pirma, teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad M. G. buvo įkyriai skambinėjama įvykio dieną, bet ir į tai, kad A. S. ypač įkyriai ieškojo kontaktų su nuteistuoju. Šios aplinkybės, taip pat A. S. ir S. P. asmeninės savybės leidžia teigti, kad S. P. ir A. S. pas M. G. važiavo siekdami jį "apmokestinti" ir dėl to kilo konfliktas.

Antra, teismas be pagrindo abejoja dėl lazdos prieš nuteistąjį panaudojimo. Net jei ir buvo abejonių kurios kilo dėl to, kad iš karto po įvykio nebuvo kruopščiai apžiūrėta įvykio vieta, teismas turėjo šią situaciją vertinti M. G. naudai.

Trečia, remdamasis byloje esančiais įrodymais - specialisto išvada, kurioje fiksuoti dieną po įvykio ant M. G. kūno buvę sužalojimai, liudytojų R. K., T. S., J.R. G. parodymais, teismas privalėjo konstatuoti, jog sužalojimus M. G. patyrė jo nurodytomis aplinkybėmis, o ne remtis abstrakčiais samprotavimais, kad nuo įvykio vietoje rastos lazdos turėjo atsirasti didesni sužalojimai. Teismas taipogi turėjo atsižvelgti ne tik į tuos eksperto D. V. paaiškinimus, kurie patvirtina, jog S. P. smogta puolant iš už nugaros, bet ir kitus paaiškinimus, pagal kuriuos S. P. galėjo būti suduota ir stovint veidu į veidą ar atsisukus į nukentėjusįjį nugara. Esant šiems prieštaravimams ir atsižvelgiant į tai, kad nei vienas iš liudytojų nenurodo (nes negali arba nenori nurodyti) aplinkybių, kuriomis M. G. sužalojo S. P., o pats nuteistasis nuosekliai tvirtina, jog nukentėjusįjį sužalojo besigindamas, teismas, remdama­sis nekaltumo prezumpcija, turėjo konstatuoti, kad M. G. sudavė smūgius S. P. ne klastingai puldamas iš už nugaros, o besigindamas.

Ketvirta, teismas visiškai nevertino, nors turėjo vertinti LR BK 28 str. nuostatas, t.y., kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Teismas nepagrįstai ir neatsižvelgdamas į prieš tai nurodytą normą teigia, kad nuteistasis turėjo pasirinkimą - kreiptis pagalbos į policiją. Be to, teismas, tinkamai vertindamas įrodymus - policijos pareigūno tarnybinį pranešimą (t.I, b.1.9), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę (t.I, b.1.46), turėjo konstatuoti, kad nuteistasis M. G. iš tiesų prašė namiškių iškviesti policiją dar prieš išeidamas į lauką susitikti su A. S. ir S. P..

Jei teismas nebūtų padaręs apeliaciniame skunde nurodytų pažeidimų bei būtų tinkamai ir vadovauda­masis nekaltumo prezumpcijos principu nustatęs įvykio faktines aplinkybes, turėjo būti konstatuota, kad M. G. buvo persekiojamas gerokai iki įvykio, o prieš pat įvykį jam buvo skambinėjama ypač įkyriai. Prieš išeidamas iš namų M. G. nurodė namiškiams kviesti policiją. Įvykio vietoje surasta lazda leidžia teigti, kad A. S. arba S. P. ar abu šie asmenys kartu sudavė M. G. smūgius, padarė spe­cialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, o M. G. su savimi turėtu peiliu, besigindamas nuo suduodamų smūgių, sudavė S. P. ir jį sužalojo. Šioje situacijoje nėra jokio pagrindo abejoti, jog M. G. LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Tai patvirtina tiek baudžiamojo įstatymo normos, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti išaiškinimai būtinosios ginties klausimais.

LR BK 28 str. 1 dalis nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsi­žvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Pagal to paties LR BK straipsnio 2 dalį, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtino­sios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuome­nės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties klausimu plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-16 nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-336/2009) – „pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripa­žįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kriminalinės justicijos patirtis vis dėlto rodo, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Juri­dinio tokių situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais - pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nuro­dytas LR BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto nelie­čiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvu­mo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduo­tėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t.y., toks, kokį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami sie­kiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentė­jusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai,..., prievarta ... brautis į svetimą butą ir t.t. Jeigu pavo­jingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžia­masis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąly­gomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklau­somai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kėsi­nimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduo­dami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatyme nerei­kalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pvz., panau­dojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis“.

Prieš tai paminėti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu analizuoti duomenys patvirtina, kad prieš M. G. buvo panaudotas smurtas - specialiai pritaikytu žmogui sužaloti daiktu suduoti smūgiai, taigi M. G. gynėsi nuo jau pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę. Vertinant šioje byloje susidariusią situaciją iš būtinosios ginties pozicijų, būtina atkreipti dėmesį į kelias reikšmingas aplinkybes.

Visų pirma, M. G. nebuvo konflikto su A. S. ir S. P. iniciatorius, priešingai, nukentėjusysis S. P. ir liudytojas A. S. nakties metu atvyko pas nuteistąjį ir prieš jį panaudojo smurtą. Antra, būtina įvertinti tai, kad M. G. susidariusią situaciją pagrįstai įvertino kaip pavojingą jo svei­katai, o gal ir gyvybei - jį užpuolė ne vienas, o du neblaivūs ir agresyviai nusiteikę asmenys, be to, užpuolikai naudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytą priemonę, ne kartą smogdami gumine lazda jam į galvą. Trečia, būtina atsižvelgti į tai, kad A. S. ir S. P. dar prieš konfliktą sukūrė grėsmingą situaciją - ne kartą skambino M. G. telefonu, tame tarpe ir nakties metu (2010-03-21, 01.36 val. A. S. skambino M. G., 2010-03-22, laikotarpiu nuo 00.09 val. iki 00.29 val. A. S. M. G. skambino 9 kartus, 2010-03-20, 23.03 val. S. P. skambino M. G., S. P. M. G. skambino ir 2010-03-21 - 23.38 val. ir 23.41 val., 2010-03-22 S. P. skambino M. G. laikotarpiu nuo 00.18 val. iki 00.25 val. 3 kartus) todėl M. G., baimindamasis, kad nebūtų pradėta veržtis į namus, išėjo į kiemą. Ketvirta, kaip jau minėta prieš tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-22 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-186/2008 analizuotoje situacijoje būtinąja gintimi pripažinti asmens gynybiniai veiksmai kai užpuolimas prieš besiginantįjį dar net nebuvo prasidėjęs. O šioje byloje analizuojamoje situacijoje M. G. gynėsi nuo jau prasidėjusio užpuolimo. Remiantis kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse formuojama praktika taipogi galima pagrįstai tvirtinti, kad M. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-11-23 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010 nurodyta, kad „išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties situacija gali iškilti nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas ar ne, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, aktyvesnis ar pasyvesnis ir pan. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesio­ginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę būseną, netikėtumo situaciją. Todėl įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos ir t.t. Teismų praktika patvirtina, kad kartais ranka sudavus vieną stiprų smūgį padariniai būna mirtini. Todėl tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos ar ne būtinosios ginties ribos, tai tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant bylos aplinkybių, tarp jų ir besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį, santykius su besiginančiuoju, visumą“.

Teismas skundžiamame nuosprendyje dviprasmiškai pasisakė dėl smurto, naudoto prieš M. G. - teismas abejoja, ar smūgiai suduoti įvykio vietoje rasta lazda, nes, pasak teismo, nuo smūgių minėta lazda turėjo atsirasti „ne tik guzas“, kitoje nuosprendžio dalyje teismas teigia, jog pasikėsinimas į M. G., puolant lazda, galėjo ir būti, tačiau nebuvo labai pavojingas, nes M. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Remiantis ką tik pateik­tais Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais, Klaipėdos apygardos teismas, nustatęs, jog pasikėsinimas į M. G. buvo, turėjo atsi­žvelgti į tai, kad puolimo ir gynybos priemonės nebūtinai turi būti proporcingos ir laikyti M. G. veiką atlikta būtinosios ginties sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pats Klaipėdos apygardos teismas 2010 11 24 nuosprendyje pripažino, jog nuteistasis M. G. lauke buvo tik kelias minutes, taigi, net jei laikytume, kad M. G. smūgius peiliu sudavė S. P. po kėsinimosi pabaigos, laiko tarpas nuo kėsinimosi pabaigos momento iki M. G. nukentėjusiajam suduotų smūgių buvo labai trumpas ir nepakankamas, kad M. G. suvoktų, jog kėsinimasis baigėsi. Taipogi būtina atsižvelgti į tai, kad pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį teismas pa­grįstai nuteistojo naudai aiškino aplinkybę, ar nukentėjusysis turėjo užpuolimui skirtą įrankį - atsuktuvą - t.y., teismas pripažino šią aplinkybę nustatyta, remdamasis tuo, jog didesnė tikimybė, kad nukentėjusysis įrankį turėjo. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas nepripažino, jog prieš M. G. panaudota įvykio vietoje rasta lazda, nors tokią aplinkybę aiškiai patvirtino byloje esantys įrodymai, todėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu.

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog M. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo atžvilgiu taikytinos LR BK 28 str. nuostatos. Pagal LR BPK 3 str. 1 d. 9 p. nuostatas, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtasis turi būti nutrauktas, jei egzistuoja LR BK numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kadangi LR BK 28 str. numatyta būtinoji gintis priskirta prie baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, baudžiamasis persekiojimas M. G. atžvilgiu nutrauktinas. Net jei pilna apimtimi M. G., teismo nuomone, negalima taikyti LR BK 28 str. 1 d., teismas turėjo apsvarstyti galimybę pripažinti, jog M. G. veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas ir atitinkamai švelninti baudžiamąją atsakomybę. Teismo apsisprendimą netaikyti LR BK 28 str. nuostatų šioje byloje nulėmė tai, kad teismas, kaip minėta prieš tai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė prieštaringas išvadas. Todėl ypatingai reikšminga šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą, kad tikrosios S. P. sužalojimo aplinkybės būtų tinkamai išsiaiškintos.

Kadangi M. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, t.y. esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, LR BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu nuteistojo atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktinas, taigi, šiuo atveju bausmės M. G. skyrimo klausimas nespręstinas. Nustačius, kad M. G. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, bausmė M. G. turi būti sušvelninta.

Dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės papildomai nurodytina, kad Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui, pasak teismo, įtakos ne be liudytojo A. S. pagalbos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. P. elgesys, veika padaryta dėl susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo S. P. ir liudytojo A. S. veiksmai. Šiuo atveju teismas pripažino, kad A. S. ir S. P. veiksmai buvo neteisėti, jų elgesys - provokuojantis, tačiau nuosprendyje konkrečiai nenurodoma, kokius minėtų asmenų veiksmus teismas laiko neteisėtais. Tai dar kartą patvirtina, kad teismo nuosprendis prieštaringas - jei teismas mano, kad A. S. ir S. P. neteisėti veiksmai pasireiškė smurto prieš M. G. panaudojimu (tokios galimybės teismas nuosprendyje, kaip minėta, taipogi neatmetė), teismas neabejotinai turėjo svarstyti galimybę pripa­žinti, jog veika atlikta būtinosios ginties sąlygomis. Bet kuriuo atveju šioje dalyje teismo nuosprendis nėra aiškus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir pats nuteistasis M. G. prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo M. G. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d., naikinamas, o baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 28 str. 1 d., 2 d., nutraukiama dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustačius, kad M. G. atėmė gyvybę S. P. įgyvendinęs teisę į būtinąją gintį ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų. (BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., 3 str. 1 d. 9 p.).

Iš bylos matosi, kad nors joje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės atitinka BPK 219 str. reikalavimus, tačiau duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas M. G., išdėstyti labai trumpai ir lakoniškai. Tie duomenys, kurie dėstomi kaltinamajame akte, t.y. tik dalis kaltinamojo ir liudytojų parodymų, taip pat teismo medicinos specialisto išvada ir kiti bylos dokumentai, faktiškai patvirtina tik tai, kad S. P. gyvybę atėmė M. G., suduodamas smūgius peiliu, to neginčija ir pats nuteistasis. Tuo tarpu kitos svarbios bylos aplinkybės kaltinamajame akte plačiau neišdėstytos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiau, teisiamajame posėdyje betarpiškai buvo išnagrinėti ne tik išdėstyti kaltinamajame akte, bet ir papildomi bylos duomenys, apklausti kiti liudytojai, teismo medicinos išvadą pateikęs ekspertas, betarpiškai apžiūrėti daiktiniai įrodymai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, vertindamas išnagrinėtus įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, be to, skundžiamo kaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. reikalavimų. Kai kurios teismo išvados prieštarauja vienos kitoms, dalis teismo išvadų grindžiamos tik prielaidomis, o ne teismo išnagrinėtais įrodymais. Be to, išdėstęs įrodymus, kuriais grindžia išvadas dėl M. G. kaltės, teismas neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, kaltinamojo kaltę paneigiančius įrodymus, kai kurie teismo motyvai, dėl kurių buvo atmesti tie įrodymai, neįtikinantys ir nepagrįsti konkrečiais bylos duomenimis. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą, buvo išnagrinėti dar ir nauji įrodymai, tarp jų ir paskirtos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados. Įvertinus visumą išnagrinėtų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalis pirmosios instancijos teismo išvadų, taip pat ir išvada, kad M. G. atėmė gyvybę S. P. tarp jų kilusio konflikto metu, o ne gindamasis nuo S. P. pavojingo kėsinimosi, neatitinka bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teisme išnagrinėti įrodymai skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti. Nustatyta, kad ikiteismini tyrimas pradėtas remiantis tarnybiniais pranešimais apie 2010 m. kovo 22 d. Klaipėdoje prie (duomenys neskelbtini)esančio namo laiptinės įvykusias muštynes, ten rastą sužalotą vyriškį (po to nustatyta, kad tai buvo S. P.), taip pat remiantis Klaipėdos apskrities ligoninės pranešimu, kad tą naktį GMP į šią ligoninę atvežė S. P., kuriam nustatytos dvi kaklo srities durtinės-pjautinės žaizdos. Iš mirties akto įrašų matosi, kad S. P. ligoninėje mirė. Iki mirties nukentėjusysis buvo gydomas reanimacijos skyriuje, jo būklė buvo kritiška ir apie jo sužalojimo aplinkybes jis nebuvo apklaustas.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)(ekspertas D. V.) nurodyta, kad S. P. mirė nuo durtinių-pjautinių kaklo sužalojimų su kiauriniu stuburo ir nugaros smegenų pažeidimu. Sužalojimai buvo mirtini, nes nupjauti nugaros smegenų kakliniai segmentai. S. P. buvo padarytos dvi durtinės-pjautinės žaizdos sprande pažeidžiant kaklo II, IV slankstelius ir nugaros smegenis. Žaizdų kryptis beveik skersa, kanalų kryptis – iš užpakalio į priekį, kiek iš viršaus į apačią ir iš dešinės į kairę. Sprendžiant iš žaizdų pobūdžio, lokalizacijos, kanalų krypties ir kitų požymių, kaklo sužalojimai padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu, turėjusiu plokščią geležtę, tikriausiai peiliu, dviem stipriais dūriais į kaklo užpakalinį paviršių. Smūgiai suduoti per trumpą laiko tarpą, netrukus vienas po kito, nukentėjusiajam ir jį sužalojusiam asmeniui esant toje pačioje padėtyje (ar kūno padėčiai tik nežymiai pakitus), tai rodo artimas žaizdų išsidėstymas sprando paviršiuje, praktiškai tokia pat jų kryptis ir žaizdų kanalų kryptis kakle. Abu durtiniai-pjautiniai kaklo sužalojimai padaryti vienu įrankiu. Iš medicininių dokumentų spręsti apie nukentėjusiojo blaivumą spręsti negalima, nes ligoninėje nepaimtas kraujas alkoholio nustatymui. Išoriškai stebėta poodinė-minkštųjų audinių kraujosruva kairėje kaklo pusėje galvos sukamojo raumens srityje yra durtinės-pjautinės kaklo žaizdos kanalo priekinio galo zonoje ir neatsirado nuo atskiro trauminio poveikio (žiūr. Fotolentelę Nr. 1). Mirusiojo kūno tyrimo metu rasta poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje, matyt, nebuvo padaryta įvykio metu, o gavosi nukentėjusįjį transportuojant į gydymo įstaigą arba atsirado jau ligoninėje. Iš tos pačios specialisto išvados tiriamosios dalies taip pat matosi, kad mirusio S. P. ūgis buvo 194 cm.

Tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2010 m. kovo 22 d. naktį, 0.34 val. gavę pranešimą apie muštynes, į įvykio vietą prie (duomenys neskelbtini)esančio namo atvyko policijos patrulinės rinktinės pareigūnai. Įvykio vietoje rastas ant šaligatvio gulintis sužalotas S. P. ir šalia jo buvęs A. S., pareigūnams pasakęs, kad jo draugą sužalojęs asmuo įbėgo į namo laiptinę. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sužalotąjį išsivežė GMP brigada, namo laiptinėje asmenų ir kraujo dėmių nerasta. Taip pat nurodyta, kad kieme aštrių daiktų (peilių ir kt.) nerasta. Detaliau įvykio vieta apžiūrėta tik 2010 m. kovo 22 d. 8.10 val. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo pridėtų plano-schemos bei fotonuotraukų matosi, kad maždaug už 5 metrų nuo 3-ios namo laiptinės ant šaligatvio rasta raudonos spalvos panaši į kraują dėmė. Apžiūros metu peilis nerastas, tačiau po maždaug už 1,5 metro nuo kraujo dėmės stovinčiu automobiliu surasta ir paimta guminė lazda. Iš specialistų išvadų matosi, kad surastos guminės lazdos bendras ilgis 649 mm, pagal požymius ji sutampa su policijos ir saugos tarnybų naudojamomis guminėmis lazdomis. Ši lazda prie nešaunamųjų ginklų nepriskiriama, ant jos asmens identifikavimui tinkamų rankų pėdsakų nerasta. Iš policijos tarnybinio pranešimo ir laikino sulaikymo protokolo matosi, kad M. G. į policiją buvo pristatytas ir BPK 140 str. tvarka laikinai sulaikytas 2010 m. kovo 23 d. Nustatyta, kad M. G. gyvena Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sužalotas S. P. ir kraujo dėmė rasta šalia buto, kuriame gyveno M. G., laiptinės. Sulaikytasis M. G. iš karto pats parašė prisipažinimą, kuriame nurodė, kad tą naktį jam keletą kartų telefonu skambino pažįstamas vardu A., sakė „lįsk laukan“, jis išėjo iš savo buto, bet įtardamas, kad atvažiavę prie jo namo asmenys gali jį primušti, pasiėmė peilį, kurį laikė rankovėje. Išėjus iš namo, kalbėjosi su Andriumi, o tuo metu Andriaus draugas pradėjo jį daužyti juoda lazda. Gindamasis jis iš rankovės išsitraukė peilį, dūrė jį mušančiam vyriškiui į petį ir grįžo į savo butą. Peilį numetė prie kanalizacijos vamzdžių.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas D. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktą teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Teisme jis paaiškino, kad S. P. smūgiai peiliu buvo suduoti iš nugaros pusės, tai, eksperto nuomone, patvirtina skersos žaizdos kūno atžvilgiu ir žaizdų kanalų kryptys. Ekspertas taip pat paaiškino, dėl tokių sužalojimų, kurie buvo padaryti S. P., nukentėjusysis turėjo susmukti vietoje. Kadangi nugaros smegenys buvo pilnai nupjautos, nukentėjusysis, eksperto nuomone, po patirtų sužalojimų paeiti maždaug 5 metrus negalėjo. Be to, jeigu jis rankose būtų laikęs lazdą, tai ją dėl patirtų sužalojimų būtų nevalingai iš karto paleidęs iš rankų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai dar kartą buvo apklaustas ir teismo medicinos ekspertas D. V.. Ekspertas dalyvavo teismo posėdyje apžiūrint jau paminėtą striukę ir paaiškino, kad vilkint tokią striukę, M. G. dilbyje nustatytas nubrozdinimas smūgiais lazda negalėjo būti padarytas, jo nuomone, galėjo būti padarytos tik mažos kraujosruvos. Kita vertus, ekspertas paaiškino, kad pagal lokalizaciją sužalojimas kairiame dilbyje tikrai galėjo gautis M. G. ranka dengiantis nuo suduodamų smūgių, t.y. pasyviai ginantis. Ekspertas taip pat paaiškino, kad M. G. nustatyti sužalojimai kaktoje ir pakaušyje tikrai galėjo būti padaryti suduodant smūgius gumine lazda. Ekspertas dar kartą patvirtino savo pateiktą specialisto išvadą dėl S. P. mirties priežastis, jam nustatytų kūno sužalojimų ir jų padarymo aplinkybių. Paaiškino, kad jis neįsivaizduoja kaip S. P. nustatyti sužalojimai galėtų būti padaryti kaltininkui ir nukentėjusiajam stovint vienam prieš kitą ištiestos rankos atstumu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje eksperto paaiškinimai dėl S. P. sužalojimų aplinkybių buvo jau ne tokie kategoriški. Ekspertas D. V. paaiškino, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant smūgius peiliu ne tik iš už nugaros. Paaiškino, kad jeigu nukentėjusysis būtų pasisukęs į nuteistąjį 45 laipsnių kampu ir šiek tiek pasilenkęs, tokiu atveju smūgiai peiliu į sprandą galėjo būti suduoti. Nors ekspertas dar kartą nurodė, kad po patirtų sužalojimų S. P. nuo laiptinės iki vietos, kur rasta kraujo dėmė, jo nuomone, nueiti negalėjo, tačiau jis neatmetė galimybės, kad refleksiškai kelis žingsnius nukentėjusysis paeiti galėjo.