Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją byla pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str.1 d. laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

Iš nuteistojo A. B. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 210 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų, nukentėjusiajam S. A. 28,96 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei 724,05 Eur advokato išlaidų bei 18,83 Eur už Valstybinės teismo medicinos tarnybos apžiūrą ir specialisto išvados pateikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2012-07-03, apie 11.00 val., miškelyje, esančiame netoli (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu sudavė S. A. rankomis ne mažiau 3-jų smūgių, padarydamas S. A. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlės srityje su nosies kaulų lūžiu, poodinę kraujosruvą apatinės lūpos - smakro dešinės pusės srityje su kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje. Nuo patirtų smūgių S. A. pargriuvo ant žemės, jis patyrė kairės momeninės srities sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimus pakaušyje, kaktoje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje. Tokiu būdu A. B. padarė S. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Teismas, pripažindamas S. A. parodymus pakankamais A. B. kaltei pagrįsti, o apelianto parodymus nemotyvuotai ir be faktinio pagrindimo atmesdamas, atsisakydamas tenkinti gynybos prašymus dėl įrodymų tyrimo, nukrypo nuo įpareigojimo išsamiai ir nešališkai ištirti bylos irodymus. Toks įrodymų vertinimas turi būti vertinamas kaip BPK 20 str. 4 ir 5 d. įtvirtintų reikalavimų pažeidimas ir kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi nurodyti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.), teismo išvados dėl A. B. kaltės padarius nusikaltimą neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.). Netinkamai aiškindamas būtinosios ginties kriterijus, padarydamas išvadą, jog apeliantas nebuvo būtinosios ginties būklėje, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.).

Kadangi apeliantas veikė būtinosios ginties būklėje ir nepadarė nusikalstamos veikos, S. A. civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, A. B. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog A. B. sudavė rankomis smūgius S. A. ne tyčia siekdamas padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje A. B. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ir kt.).

Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, tačiau apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad konfliktą išprovokavo A. B. ir nukentėjusiojo S. A. veiksmai nekėlė pavojaus nuteistajam ir jo šeimai.

Tuo tarpu nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. A. nuolat reiškė pretenzijas ir kaltino, kad jo šuo sudraskė jo katiną, vartodavo necenzūrinius žodžius. 2012-09-23, apie 11.00 val., kartu su žmona ir sūnumi išėjo pasivaikščioti į miškelį ir sutiko link jų einantį nukentėjusįjį, kuris rankoje nešėsi kastuvą. Priartėjęs S. A. pradėjo jį ir jo šeimos narius įžeidinėti necenzūriniais žodžiais ir grasinti. Neapsikentęs tokio jo elgesio, nuteistasis išsitraukė mobilaus ryšio telefoną ir bandė nufilmuoti jo elgesį, ketindamas kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tai labai sunervino nukentėjusįjį ir jis pradėjo pulti bei mojuoti kastuvu, kuriuo išmušė A. B. iš rankų mobilaus ryšio telefoną. Tada A. B. išsitraukė antrą telefoną ir vėl pabandė nufilmuoti, tačiau S. A. ir vėl išmušė iš jo rankų antrą telefoną. Mojuodamas kastuvu nukentėjusysis jam sudavė penkis smūgius per rankas ir galvą, todėl gindamasis nuo šių smūgių ir siekdamas išmušti iš rankų kastuvą nuteistasis pradėjo mojuoti rankomis ir sudavė jam kelis smūgius, tačiau kur pataikė, tiksliai nurodyti negali. S. A. nukritus ant žemės jis susirinko mobiliuosius telefonus ir nuėjo į namus (t. 5, b. l. 9-11). 2014-04-22 ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. B. parodė, kad S. A. jį nepagrįstai kaltino, kad jo šuo sudraskė jo katiną. Nukentėjusysis, matydamas jį ar jo šeimos narius, keikdavo juos necenzūriniais žodžiais, įžeidinėdavo ir grasindavo susidorojimais. 2012-09-23, apie 11.00 val., jis su žmona ir vaiku vaikščiojo miškelyje. Tuo metu pamatė, kad link jų takeliu ateina S. A., kuris rankoje laikė kastuvą. Prisiartinęs jis vėl pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, įžeidinėti ir grasinti susidorojimais. Tuomet A. B. nusprendė jį nufilmuoti ir išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną. Ištraukus telefoną S. A. susinervino, pradėjo mojuoti kastuvu ir pataikė jam per dešinę plaštaką, po ko telefonas iškrito. Jis ištraukė kitą telefoną, tačiau S. A. kastuvu pataikė ir per šį telefoną. S. A. mojuodamas kastuvu pataikė ne mažiau kaip penkis kartus A. B. per galvą ir per rankas, todėl gindamasis jis su ranka kelis kartus S. A. sudavė į veidą. Pirmi smūgiai buvo nestiprūs, nes sunku buvo pasiekti per kastuvą, ir tik paskutiniu smūgiu jam pavyko S. A. pargriauti ir tokiu būdu apsiginti. Pastarojo jis nespardė ir daugiau jo nelietė, susirinko telefonus ir nuėjo namo (t. 2, b. l. 35). 2013-11-18 apklaustas įtariamuoju A. B. parodė, kad įvykio metu S. A. eilinį kartą užsipuolė jo šeimą, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir juos įžeidinėti, todėl A. B. nutarė užfiksuoti grasinimus ir norėjo telefonu nufilmuoti jo veiksmus. S. A. pirmasis pradėjo jį mušti ir daužyti kastuvu, trenkė jam per rankas, išmušdamas jo telefonus. S. A. mosikavo kastuvu ir bandė suduoti jam per galvą. Jis išsisukinėjo nuo jo smūgių, negalėjo išmušti iš jo rankų kastuvo, todėl buvo priverstas suduoti jam smūgį, tikslu nutraukti jo puolimą. S. A. mosikuojant kastuvu, A. B. iš karto nepavyko prie jo prisiartinti, tačiau pagavus momentą jam pavyko suduoti vieną stipresnį smūgį ir nutraukti jo puolimą (t. 2, b. l. 39-40). 2014-05-14 apklaustas įtariamasis A. B. parodė, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamasis nuo S. A. daužymų kastuvu, siekdamas nutraukti jo neteistus veiksmus. Gindamasis tikslaus suduotų smūgių skaičiaus neatsimena, galimai galėjo suduoti vieną smūgį (t. 3, b. l. 102-103). Taigi, nuteistojo A. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, juos patvirtina liudytojos B. B. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja B. B. patvirtino, kad daugiau nei metus laiko S. A. reiškė pretenzijas, kad jų šuo sudraskė jo katiną. Įvykio dieną ji, kartu su vyru A. B. bei vaiku išėjo pasivaikščioti ir miškelyje sutiko S. A.. Priartėjęs S. A. pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, todėl jos vyras nusprendė tokį jo elgesį nufilmuoti mobiliuoju telefonu. Jos vyras žengė link S. A. ir iš kišenės traukė mobilų telefoną, o S. A. pradėjo mojuoti kastuvu. Liudytoja matė, kad vyrui kastuvu buvo suduota per ranką. Kas vyko toliau liudytoja nematė, nes vaizdą jai užstojo krūmai. Tuomet ji kartu su vaiku sugrįžo į namus, netrukus sugrįžo ir jos sutuoktinis, kuris parodė sudaužytą mobilųjį telefoną ir sutinusią ranką (t. 4, b. l. 103-104). 2013-06-13 ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja B. B. parodė, kad miškelyje sutikus S. A., jis pradėjo juos užgaulioti, vartojo rusiškus keiksmažodžius, grasino. Jos vyras pasakė, kad tai turi liautis, todėl išsitraukė mobilų telefoną ir pradėjo eiti lygiagrečiai su S. A. takeliu, bandydamas įjungti telefono kamerą. Tuomet S. A. pradėjo mosuoti kastuvu, trenkė vyrui per ranką, po to vyras lenkėsi kažką keldamas, o S. A. toliau nesiliovė mosuoti kastuvu. Ji suriko „Atsargiai, Andriau“ ir tuo metu pamatė, kad jos vaikas viską mato, todėl greitai parvedė jį į namus. Netrukus grįžęs vyras papasakojo, kad S. A. supratęs, kad gali būti nufilmuotas, tiesiog įtūžo, pradėjo mosuoti kastuvu, trankė jam per rankas, vos nepataikė į galvą, todėl jis gindamasis sudavė S. A.. Vėliau sumušta vyro ranka pamėlo, skausmas didėjo, plaštaka pradėjo tinti, vyras kreipėsi į medikus. Jam buvo diagnozuotas plaštakos kaulo skilimas ir uždėtas gipsas ( t. 2, b. l. 18-20).

Ekspertizės akte Nr. EKG 48(124)14(01) konstatuota, kad remiantis medicininiais dokumentais bei baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, A. B. nustatyti sužalojimai: poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, kraujosruva su odos nubrozdinimais dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje delnakaulio srityje, paviršinė žaizda dešinės plaštakos antro piršto vidurinėje falangoje, padaryti daiktu turinčiu ribotą ir aštriabriaunį paviršių, galimai 2012-09-23. Sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu ir trimis trauminiais poveikiais, byloje nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimai nebūdingi paties tiriamojo smūgio sudavimui rankomis, dešinėje plaštakoje galėjo būti padaryti dengiantis rankomis nuo smūgių kastuvu (t. 3, b. l. 188-193).

2013-06-05 apžiūros protokole užfiksuoti A. B. priklausančių mobilaus ryšio telefonų „Nokia 6730 c“ ir „Sony Ericsson Xperia“ apgadinimai (t. 3, b. l. 170-179).

2014-05-12 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirto skyriaus prokurorės A. P. nutarimu, pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti BK 138 str. 1 d. numatytų požymių. Išaiškinta nukentėjusiajam A. B., kad dėl S. A. veiksmų, numatytų BK 140 str. 1 d., 187 str. 1 d., jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, dėl bylos nagrinėjimo privataus kaltinimo tvarka (t. 3, b. l. 194-198).

Liudytojų V. A., V. A., M. K. ir Z. J. parodymai dėl įvykio aplinkybių nėra informatyvūs, nes šie asmenys paties įvykio nematė.

Taigi, A. B. įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė nuosekliai, nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos B. B. nuoseklūs parodymai ir rašytinė bylos medžiaga, todėl nėra pagrindo nesivadovauti jo parodymais, kad jis S. A. sudavė smūgius tik gindamasis nuo jo smurtinių veiksmų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad konfliktą išprovokavo A. B., tačiau nuteistasis ir liudytoja B. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė, kad konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo išprovokavo būtent S. A., kuris jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, grasino, o apeliantui ketinant nufilmuoti netinkamą nukentėjusiojo elgesį, panaudojo smurtinius veiksmus. Tai nebuvo vienkartinis S. A. veiksmas, konfliktiniai santykiai tarp jų susiformavo anksčiau. Juolab, kad byloje esantys S. A. teisėsaugos institucijoms rašyti skundai patvirtina, kad jis apeliantą kaltino šuns nepriežiūra, jo katino dingimu ir pan. (t. 1, b. l. 49-54). Todėl kilus eiliniam konfliktui apeliantas bandė mobiliojo ryšio telefonais padaryti S. A. kalbų garso ir vaizdo įrašą. Šiais veiksmais A. B. neatliko neteisėtų veiksmų, nes filmuojant siekė užfiksuoti eilinius S. A. įžeidinėjimus, necenzūrinius žodžius bei kreiptis į teisėsaugos institucijas. Toks apelianto veiksmas negali būti laikomas konflikto ar fizinio smurto panaudojimo provokacija. Tuo tarpu bandymas filmuoti sukėlė neadekvačią nukentėjusiojo reakciją ir fizinio smurto panaudojimą (smūgius kastuvu apeliantui per rankas).

Šios nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir patvirtina, jog fizinis smurtas nuteistojo atžvilgiu buvo aktyviai naudojamas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Nors BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į A. B. sveikatą, šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kai jis išprovokavo konfliktą su A. B. ir pastarojo atžvilgiu naudojo minėtus smurtinius veiksmus, veikė puolamai, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pavojingais ir provokuojančiais veiksmais. Nuteistasis A. B., suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems S. A. veiksmams. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai A. B. turėjo teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam, todėl sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, analizuodamas būtinosios ginties kriterijus, padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl amžiaus, ūgio ir sveikatos būklės skirtumų S. A. ir jo veiksmai nekėlė A. B. akivaizdaus pavojaus. Tuo tarpu S. A. turėjo kastuvą, kuris muštynėse gali būti efektyviai panaudotas kaip pavojingas, žalojantis ir didelį pavojų kito asmens sveikatai keliantis įrankis, ypač suduodant smūgius kastuvo geležte. Tuo tarpu apeliantas neturėjo jokių įrankių ar priemonių, kuriuos jis galėtų naudoti, todėl jų jėgos nebuvo lygiavertės. Smūgių ranka sudavimas ginantis nuo asmens, suduodančio smūgius kastuvu, nėra neadekvati ar neproporcinga gynybos priemonė, ji atitiko užpuolimo pobūdį ir pavojingumą. Tai, kad nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, niekaip nesumažino jo keliamos grėsmės ir galimybės suduodant smūgius kastuvu padaryti A. B. sunkius sužalojimus. Atkreiptinas dėmesys, kad aktyvus fizinio smurto naudojimas besiginančio nuteistojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės ir ketinimas tą smurtą naudoti toliau byloje yra neginčytinai įrodytas. Todėl šiomis sąlygomis nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis A. B. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą buvo realus, egzistavo objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Taigi, iš aptartų įrodymų viseto, kuris patvirtina bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas A. B. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų S. A. veiksmų, ir tą teisę, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, realizavo, neperžengdamas jos ribų, t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Todėl A. B. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis naikinamas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.), o apeliantas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 str., ir baudžiamoji byla A. B. nutraukiama (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų, taip pat iš dalies tenkintas nukentėjusiojo S. A. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, priteistos nukentėjusiojo išlaidos už advokato pagalbą ir už Valstybinės teismo medicinos tarnybos apžiūrą bei specialisto išvadą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta A. B. atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 str. 1 d. 9 p. nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo bei nukentėjusiojo S. A. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato pagalbą ir už Valstybinės teismo medicinos tarnybos apžiūrą bei specialisto išvadą paliekami nenagrinėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., esant Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. numatytai aplinkybei, A. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo S. A. gydymo išlaidų atlyginimo, nukentėjusiojo S. A. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei jo patirtų išlaidų už advokato pagalbą ir už Valstybinės teismo medicinos tarnybos apžiūrą bei specialisto išvadą palikti nenagrinėtais.