Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir R. P. gynėjo advokato R. Lelertavičiaus kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atėmimu teisės dirbti policijos pareigūnu vieneriems metams, R. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – atėmimu teisės dirbti policijos pareigūnu vieneriems metams.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. ir nuteistojo R. P. gynėjo bei nukentėjusiųjų A. K. ir P. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K., dirbdamas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patruliu, ir R. P., dirbdamas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės patruliu, patruliuodami kartu, 2007 m. kovo 8 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini) rajone, Šilainių kaime, turėdami įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos policijos patrulių veiklos instrukcijos 66 straipsnio 4 punkte, gavę iš budėtojo pranešimą apie tikėtina daromą nusikalstamą veiką, sustabdė patikrinti automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo A. K. ir P. B. Neišaiškinę sustabdymo ir patikrinimo pagrindo, padaryto pažeidimo esmės bei nesant būtinybės naudoti specialiąsias priemones, pažeisdami Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymas Nr. VIII–2048) 23 straipsnio 1 dalies ir policijos patrulių veiklos instrukcijos 113, 115 straipsnių nuostatas, viršijo savo įgaliojimus – prieš A. K. ir P. B. neteisėtai panaudojo fizinį smurtą: R. K., sugriebęs A. K. už plaukų, ištraukė jį iš automobilio, spyrė į kairę koją, paguldė ant kelio veidu į važiuojamąją dalį, keliais prispaudė nugarą ir, užlenkęs rankas už nugaros, uždėjo antrankius, spyrė gulinčiam ne mažiau kaip šešis kartus į krūtinę, sėdmenis ir kojas, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo metu R. P., sugriebęs P. B. už kaklo ir striukės, jėga ištraukė jį iš automobilio, paguldė ant kelio veidu į važiuojamąją dalį, spyrė gulinčiam į krūtinės dešinįjį šoną ir, rankas užlenkęs už nugaros, uždėjo antrankius, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. K. ir R. P. viršijo savo įgaliojimus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, A. K. ir P. B.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, savo nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, atsakė į visus apeliacinių skundų argumentus, motyvavo, kodėl nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Tai, kad nuteistųjų gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jas ginčija ir prašo kitaip vertinti bylos duomenis, nesudaro pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes tyrė neišsamiai ir pažeidė BPK 320 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Pagal BK 30 straipsnio prasmę akivaizdu, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Tais atvejais, kai asmuo įstatymo nustatytas pareigas atlieka nesilaikydamas jame nurodytų tokių pareigų vykdymo sąlygų, atlikdamas profesines pareigas peržengia teisės aktų nustatytas profesinių pareigų vykdymo ribas, už padarytą žalą jis traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais pagal pasekmes kaip už tyčinės ar neatsargios priklausomai nuo kaltės formos, tikslų bei motyvų, nusikalstamos veikos padarymą.

Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamiesi įstatymu padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, kad abu nuteistieji, vykdydami jiems pavestas policijos pareigūnų pareigas, viršijo suteiktus įgaliojimus, be jokio teisinio pagrindo prieš juos (nukentėjusiuosius) panaudojo fizinį smurtą ir specialiąsias priemones (antrankius), dėl to buvo sutrikdyta šių sveikata bei padaryta didelė neturtinė žala. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai procesinės teisės normų, kurios nurodytos kasaciniuose skunduose (BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 punktai, 301 straipsnio 1 punktas, 305 straipsnio 4 punktas, 324 straipsnio 10 punktas, 332 straipsnio 7 punktas), nepažeidė, visus bylos nagrinėjimo metu ištirtus rašytinius įrodymus įvertino, išanalizavo ir padarė motyvuotas išvadas.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu.

Nukentėjusysis A. K. teigia, kad neturėjo jokio pagrindo vengti susitikti su policijos pareigūnais, vairuodamas automobilį pamatė iš paskos atvažiuojančios transporto priemonės šviesas, šiam automobiliui priartėjus prie jo vairuojamo automobilio, buvo įjungti specialūs švyturėliai. Supratęs, kad tai policijos pareigūnų automobilis, jis, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, nedelsdamas sustabdė transporto priemonę. Prie jo priėjęs nuteistasis R. K. atidarė vairuotojo dureles ir, nieko nepaaiškinęs bei neprisistatęs, liepė pakelti rankas. Nors Kelių eismo taisyklės tokios pareigos vairuotojui nenumato, neskubėdamas pakėlė rankas ir bandė išsiaiškinti, ar policijos pareigūnai ko nors nesupainiojo. R. K., nieko nepaaiškindamas, čiupo jį už plaukų, jėga ištraukė iš automobilio, spyrė į kairę koją žemiau kelio, jėga paguldė ant kelio važiuojamosios dalies (žvyrkelio) veidu į žemę, nors jis nesipriešino; jokių teisėtų reikalavimų, kurių būtų nevykdęs, jam nebuvo pareikšta. R. K. ne tik neprisistatė, kaip to reikalauja Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, bet ir nepaaiškino, dėl kokios priežasties esąs sustabdytas, neprašė pateikti transporto priemonės dokumentų ir vairuotojo pažymėjimo. Paguldęs jį ant žvyrkelio veidu į žemę, R. K. užsitaisė su savimi turėtą pistoletą, pasakė, jei sujudėsi, nušausiu, ir nors jis ramiai gulėjo ir jo neleistiniems veiksmams nesipriešino, keliais prispaudė jo nugarą, užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. Nei pradėdamas naudoti fizinį smurtą, nei naudodamas specialiąsias priemones (antrankius) R. K. apie tai jo neįspėjo (Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis). Neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus matė liudytojai J. S. ir A. S. Nuteistųjų gynėjo kasaciniuose skunduose akcentuojami parodymuose esantys neatitikimai yra neesminiai ir logiškai suprantami.

Nukentėjusysis P. B. teigia, kad R. P. gynėjo kasacinio skundo argumentai yra nesuprantami, akivaizdžiai prieštaraujantys nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Jau kitą dieną po įvykio, t. y. 2007 m. kovo 9 d., jis davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie tai, kad, privažiavus automobiliui ir įjungus švyturėlius, A. K. nedelsdamas sustabdė automobilį, prie jo, tuo metu sėdinčio priekinėje keleivio sėdynėje, priėjo nuteistasis R. P., atidarė dureles ir, nieko nepaaiškinęs, sugriebė už sprando bei striukės, jėga ištraukė iš automobilio, paguldė ant žemės veidu į žemę ir spyrė į krūtinės dešinės pusės šoną. Jis nepriešino, paprašė, kad jo nemuštų, nes buvo po širdies šuntavimo operacijos. R. P., nereaguodamas į jo prašymą, atsakė, jog jis pats padarys jam operaciją, užlaužė už nugaros rankas, uždėjo antrankius, taip ir nepaaiškinęs, ką jis pažeidė ir kodėl su juo taip elgiamasi. Tokius R. P. veiksmus kasatorius bando pateisinti tuo, kad vėliau jis (nukentėjusysis) buvo nubaustas administracine tvarka už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 194 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nukentėjusiojo manymu, jis neturi nieko bendro su nuteistųjų padaryta nusikalstama veika.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad jis nevykdė kokių nors teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ar nurodymų, nes jokių teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ar nurodymų paprasčiausiai nebuvo.

Nukentėjusysis teigia, kad jis neneigė ir neneigia, kad po medžioklės 2007 m. kovo 8 d. išgėrė vaistų spiritiniu pagrindu, dėl to jo kraujyje galėjo atsirasti alkoholio. Dėl to buvo nubaustas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 194 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau tai neturi nieko bendro su nuteistųjų įgaliojimų viršijimu.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymus – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik priimtų teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikomi įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasaciniais skundais ir pats kasatorius šiuo aspektu, t. y. dėl išnagrinėtų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, priimto nuosprendžio bei paskesnės nutarties neginčija ir tokio klausimo nekelia. Kasatoriaus nuorodos, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1–4 punktų reikalavimus, yra deklaratyvios, teisiniais argumentais nepagrįstos, o iš kasacinių skundų turinio akivaizdu, kad iš esmės yra ginčijamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ištirtų įrodymų visuma, nuteistųjų gynybos versija išanalizuotais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis motyvuotai atmesta. Visos bylos aplinkybės ištirtos, pažymėtina, kad ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kad priimtas nuosprendis neatitinka BPK 301 ir 305 straipsniuose (kuriuos nurodo kasatorius) nustatytų reikalavimų.

Kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, iš esmės yra tie patys kaip ir buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose. Kaip jau buvo minėta, nuosprendžio pagrįstumas, nesusijęs su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą nuosekliai išanalizavęs ištirtus įrodymus konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas kaltės klausimas, atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 305, 331 straipsniai).

Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, kad teismai, patikėdami ne nuteistųjų, o nukentėjusiųjų ir liudytojų J. ir A. S. parodymais, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą lygybės prieš įstatymą principą, atmestini. Nukentėjusiųjų parodymai nėra prieštaringi, kad prieš juos buvo vartojamas fizinis smurtas patvirtina liudytojų J. ir A. S. parodymai, specialisto išvados; iš liudytojų S. D., A. Č. parodymų matyti, kad policijos komisariate nukentėjusieji aiškino, jog policijos pareigūnai juos sumušė. Nagrinėjant bylą rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas. Tirti ir vertinti įrodymus yra teismo pareiga, o tai, kad įrodymus teismas įvertino kaltinamiesiems (nuteistiesiems) nepalankiai, negali būti traktuojama kaip lygybės principo, kurį pažymi kasatorius, pažeidimas.

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė R. P. ir R. K. gynybos teises, nes, nutartyje nurodęs, kad nukentėjusieji buvo mušami ir rankomis, faktiškai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį padidindamas nuteistųjų padarytų veiksmų apimtį, taip pat atmestini. Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo ribų neperžengė, nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nuo aplinkybių, kurios išdėstytos kaltinamajame akte, nesiskiria. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, nuosprendyje jokių pakeitimų nepadarė. Liudytojų J. ir A. S. parodymai, kad nukentėjusieji policijos patrulių buvo mušami ir rankomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosiose dalyse yra nurodyti, tačiau dėl tokių jų parodymų (mušimo rankomis) kaltinimai nebuvo keičiami, už nukentėjusiesiems smūgių sudavimą rankomis R. P. bei R. K. nėra nuteisti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo išvados, kad prieš nukentėjusiuosius buvo neteisėtai panaudotas fizinis smurtas, pagrįstumas, negali būti tapatinami su kaltinimo pakeitimu (BPK 256 straipsnis).

Dėl Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies taikymo

Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu ir priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tai paprastai būna veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti ir kt.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes R. K. ir R. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Policijos patrulis yra policijos pareigūnas, savo darbe privalantis vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais. Policijos patrulių veiklos instrukcijoje (kuri patvirtinta policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660), nustatyta, kad patrulis asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, turi paaiškinti jo esmę, sudaryti galimybę jam paaiškinti savo veiksmus (Instrukcijos 113, 115 straipsniai), kad patruliai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, fizinę ir kitą prievartą gali naudoti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją (Instrukcijos 123 straipsnis). Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Policijos pareigūno teisė panaudoti fizinę prievartą negali būti aiškinama atsietai nuo fizinės prievartos panaudojimo pagrindų, nustatytų minėto įstatymo 24 straipsnyje. Pagal šio įstatymo nuostatas policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviai veiksmais vengia sulaikymo.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji A. K. ir P. B., atvykę į medžioklę, automobilį pastatė prie apleistų buvusių kultūros namų. Po medžioklės grįžo prie automobilio ir, A. K. vairuojant, važiavo namo į Kauną. Policijos patruliai R. K. ir R. P., gavę pranešimą apie, tikėtina, daromą nusikalstamą veiką – buvusių kultūros namų ardymą, metalo grobstymą, atvykę prie šio pastato matė nukentėjusiųjų automobilį, matė nukentėjusiuosius, suprato, kad jie medžiotojai. Pastarieji jiems jokių įtarimų nesukėlė. Tik po to, kai gatvėje stovėję vietiniai gyventojai pasakė, kad nuvažiavęs automobilis jiems buvo sukėlęs įtarimų, kad juo atvykę žmonės galėjo ardyti minėtą pastatą, kad dėl šio automobilio buvo paskambinta į policiją, policijos patruliai nutarė jį pasivyti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiesiems sustabdžius savo automobilį, jiems nebuvo paaiškinta, kodėl jie sustabdomi, kokį pažeidimą padarė ar kuo jie yra įtariami, o patiems pabandžius tai išsiaiškinti paklausiant ar pareigūnai kažko nesupainiojo, ar neįvyko klaida, prieš juos buvo panaudota fizinė prievarta – panaudojant fizinį smurtą jie buvo ištempti iš automobilio, paguldyti ant žemės, uždėti antrankiai, sumušti spardant kojomis. Tokie policijos pareigūnų veiksmai nebuvo būtini, fizinė prievarta panaudota nesant Policijos veiklos įstatyme numatytų sąlygų ir pagrindų, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad R. K. ir R. P. viršijo jiems suteiktus įgaliojimus. Byloje nustatyta, kad dėl padaryto įgaliojimų viršijimo didelės žalos patyrė ir fiziniai asmenys – A. K. bei P. B., ir valstybė. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, nuosprendyje jis išsamiai ir motyvuotai atskleistas.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, R. K. ir R. P. padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

BK 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo pagal šį Kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Byloje nustatyta, kad R. K. ir R. P., vykdydami profesines pareigas, viršijo Policijos veiklos įstatymu bei Policijos patrulio veiklos instrukcija nustatytus įgaliojimus, todėl kasatoriaus nuorodos dėl BK 30 straipsnio taikymo yra nepagrįstos.

Pirmosios instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų. Tačiau pažymėtina, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kuriomis buvo sukurtas precedentas. Kasaciniuose skunduose nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis, kuria, panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį, byla, pritaikius BK 30 straipsnį, buvo nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A–3/2008). Nagrinėtoje byloje asmuo buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jis net nebuvo kaltinamas įgaliojimų viršijimu, todėl nagrinėjama byla BK 30 straipsnio taikymo aspektu nėra analogiška nagrinėtai bylai.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės nutarties naikinimo bei keitimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. K. ir R. P. gynėjo advokato R. Lelertavičiaus kasacinius skundus atmesti.