- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-11
- Bylos Nr.
- 1S-156-1020/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00683-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: pakeisti teismo nutartį/sprendimą
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Kaltinamasis
- Lietuvos Respublikos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Tomo Danylos (toliau – prokuroras) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties perduoti baudžiamąją bylą, kurioje L. G. kaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. 2020 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos teismui buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje L. G. kaltinamas BK 209 straipsnyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu.
2. Pagal byloje pateiktą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro 2019 m. gruodžio 16 d. kaltinamąjį aktą L. G. kaltinamas tuo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. „Jis, būdamas UAB „G“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2008-2012 metais, privalėdamas veikti bendrovės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, būdamas atsakingas už UAB „G“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodamas apie UAB „G“ įsiskolinimus kreditoriams, sąmoningai blogai valdė bendrovę bei jos turtą, t. y. turėdamas nepanaudotų avansų likutį, jo neįnešė į UAB „G“ kasą, tokiu būdu sumažino UAB G“ apyvartines lėšas dėl ko žymiai pablogino UAB „G“ finansinę ir turtinę padėtį ir nesuteikė galimybės įmonei iš dalies ar visiškai atsiskaityti su kreditoriais, kas lėmė UAB „G“ nemokumo atsiradimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. bankroto bylos iškėlimą, ir dėl to padarė didelės – 45 020,99 Eur turtinės žalos kreditoriams. Tokiais savo veiksmais kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje.“
2.2. „Jis, būdamas UAB „G“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2008-2012 metais direktoriumi ir akcininku, turėdamas savo žinioje UAB „G“ buhalterinės apskaitos dokumentus, siekdamas sutrukdyti nustatyti juridinio asmens – UAB „G“ veiklą, turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-30 įrašant ūkines operacijas, kurių bendra suma 13210.30 Lt (3825.97 Eur), į 2012 m. „Didžiosios knygos“ ir „Kasos knygos nuo 2012-01-01 iki 2012-10-01 už 2012-08-30“ nepagrindžiant apskaitos dokumentais: 2012-01 mėn. buhalterinė sąskaita „6113 Draudimo sąnaudos“-91.00 Lt, t. y. panaudojant atskaitingo asmens gautas lėšas ir įrašant jas avanso likutis 2012-01-31-357730.28 Eur (103605.85 Eur) 2012-02 mėn. buh. sąsk. „6113 Draudimo sąnaudos-75.00 Lt, panaudojant atskaitingo asmens gautas lėšas, kurių bendra suma 3775.00 Lt ir įrašant jas į nepanaudotą avanso likutį 2012-06-30-357355.28 Lt (103497.24 Eur, 2012-07 mėn. buhalterines sąskaitas: „2431 gautinas PVM“-6028.00 Lt, „61111 Automobilio remonto sąnaudos“-287.04 Lt, „6113 Draudimo sąnaudos“-75.00 Lt, t. y. panaudojant atskaitingo asmens gautas lėšas ir įrašant nepanaudoto avanso likutį 2012-07-31 -356932.96 Lt (103374.93 Eur), 2012-08 mėn. sąskaitas: „2014 pirktos prekės, skirtos perparduoti“ -30.56 Lt, „2431 gautinas PVM“-23.77 Lt, „272 Kasa“- 10 110.00 Lt „6006 Įrankių nuoma“-82.65 Lt, „6113 Draudimo sąnaudos“-75.00 Lt, „272 Kasa“-2000.00 Lt, t. y. UAB „G“ išmokėjo grynuosius pinigus iš kasos atskaitingam asmeniui ir nepanaudoto avanso likutį įrašant 2012-08-31 data- 348 610.98 Lt (100964.72 Eur), o t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, tokiu būdu iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę, bei duomenis apie turtą, neišsaugant apskaitos dokumentų, pagrindžiančių įrašytas ūkines operacijas, kurių bendra suma 13210.30 Lt (3825.97 Eur), į 2012 m. „Didžiosios knygos“ ir „kasos knygos nuo 2012-01-01 iki 2012-10-01 už 2012-08-30“ apskaitos registrus, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių atskaitų patvirtinimo saugoti ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, dėl to negalima iš dalies nustatyti nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-08-30. Šiais savo veiksmais L. G. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje.“
2.3. „Jis, būdamas UAB „G“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2008-2012 metais direktoriumi ir akcininku, būdamas atsakingu asmeniu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, užimamų pareigų pagrindu, atsakingu už jam patikėtą UAB „G“ turtą – pinigines lėšas, naudotinas atsiskaitymui įmonės reikmėms, turėdamas parašo teisę, laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-30 kaip atskaitingas asmuo gavęs iš UAB „G“ kasos pagal kasos išlaidų orderius 100964,72 Eur avanso bendrovės veiklos išlaidoms, bei nepateikęs šių piniginių lėšų panaudojimą pagrindžiančių buhalterinių dokumentų, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „G“ priklausantį turtą – pinigus 100964,72 Eur, kuriuos panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Šiais savo veiksmais L. G. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 str. 2 d.“ (byloje pateiktų kaltinimų tekstas netaisytas).
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi, priimta rašytinio proceso tvarka, perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o 2020 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje, teismui iškėlus klausimą dėl kaltinamojo akto trūkumų ir prokurorui atsisakius keisti ar tikslinti kaltinimą, 2020 m. vasario 20 d. nutartimi nuspręsta perduoti bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme.
3.1. Nutartyje nurodyta, kad kaltinimas pagal BK 209 straipsnį pažeidžia kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nes kaltinime nesuformuluoti inkriminuojamo nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai. Taip pat jame nėra nurodytos konkrečios ūkinės operacijos, kurių vykdymas ar nevykdymas sukėlė BK 209 straipsnyje numatytus padarinius – įmonės nemokumą ir žalą kreditoriams. Žalos padarymo priežastis kaltinamajame akte nurodyta abstrakčiai – žala padaryta L. G. negrąžinant 45 020,99 Eur nepanaudoto avanso likučio. Tačiau iš 2019 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvados matyti, kad L. G. nepanaudoto avanso likutis sudarė daug didesnę sumą, nei nurodyta kaltinime, – 100 964,72 Eur. Kaltinime nurodyta 45 020,99 Eur suma specialisto išvadoje niekur nefigūruoja, taip pat nėra tokios sumos apskaičiavimo. Todėl, teismo įsitikinimu, neaišku, iš kur ši suma atsirado ir kokius konkrečiai L. G. išmokėto avanso negrąžinimo atvejus kaltinimas laikė sukėlusiais įmonės nemokumą ir žalą kreditoriams. Be to, teismas konstatavo, kad BK 209 straipsnio norma yra blanketinio pobūdžio, todėl kaltinime turėjo būti nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurios buvo pažeistos kaltinamojo, tačiau to nepadaryta. Dėl šių priežasčių nei teismas, nei kaltinamasis neturi galimybės nustatyti, kuo konkrečiai L. G. yra kaltinamas.
3.2. Kaltinimo dalis dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nesuprantama, o inkriminuojamų aplinkybių aprašymo formuluotės nepaaiškinamos – iš jų aprašymo neįmanoma suprasti, kur baigiasi viena mintis ir prasideda kita. Be to, pagal pateiktą kaltinimą L. G. lyg ir kaltinamas į buhalterinę apskaitą įtraukęs dokumentais nepagrįstas ūkines operacijas, kurių vertė 13 210,30 Lt. Visgi sudėjus kaltinime nurodytas ūkines operacijas gaunama didesnė suma – 16 610 Lt.
3.3. L. G. pareikštas kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį prieštarauja kaltinimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pagal kaltinimą padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, L. G. per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m rugpjūčio 30 d. gavo tik 579,20 Eur avanso. Visgi jam taip pat inkriminuota, kad per tą patį laikotarpį jis gavo 100 964 Eur dydžio avansą ir jį pasisavino. Todėl neaišku, kokia, prokuroro nuomone, yra tikroji kaltinime nurodytu laiku gauto, dokumentais nepagrįsto ir pasisavinto avanso suma. Šis klausimas svarbus sprendžiant ir dėl bylos teismingumo.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
4. Prokuroras skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui.
4.1. Prokuroras nurodo, kad, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, baudžiamoji byla dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto prokurorui gali būti perduota tik tada, kai kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų ir trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdo nagrinėti bylą.
Žemesnės instancijos teismas
4.2. Prokuroro teigimu, byloje pateiktas kaltinimas pagal BK 209 straipsnį suformuluotas tinkamai. L. G. sąmoningai blogas įmonės valdymas pasireiškė tuo, kad jis, turėdamas nepanaudoto avanso likutį, jo neįmokėjo į įmonės kasą ir taip pablogino įmonės finansinę padėtį bei sukėlė BK 209 straipsnyje numatytus padarinius. Teismas nepagrįstai interpretuoja kaltinimą, teigdamas, kad didelė turtinė žala buvo padaryta negrąžinant 45 020,99 Eur nepanaudoto avanso likučio. Anot prokuroro, didelė 45 020,99 Eur žala kreditoriams buvo apskaičiuota remiantis UAB „G“ bankroto byloje pateiktu kreditorių reikalavimų sąrašu bei byloje pateiktu bankroto administratoriaus civiliniu ieškiniu, kadangi tik bankroto bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kokio dydžio UAB „G“ kreditorių reikalavimai po bankroto bylos iškėlimo liko nepadengti. Prokuroro teigimu, prieš priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nepagrįstai neapklausė bankroto administratoriaus apie UAB „G“ turtą ir jo realizavimo galimybes.
4.3. Nesutikdamas su teismo išvada, kad kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį formuluotės nesuprantamos ir nelogiškos, prokuroras pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal šią normą svarbiausias kaltinimą grindžiantis dokumentas yra specialisto išvada. Tyrimo pareigūnui ir prokurorui, įvertinant specialisto išvadoje nustatytus pažeidimus, paliekama minimali diskrecijos teisė spręsti, ar nustatyti pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Anot prokuroro, teisminio nagrinėjimo metu teismas negalėjo būti pasyvus, o manydamas, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neaiškus, galėjo apklausti išvadą surašiusį specialistą.
4.4. Prokuroras nesutinka ir su išvada, kad kaltinimas L. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį prieštarauja šiam asmeniui pareikštam kaltinimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra nurodyti UAB „G“ buhalterinės apskaitos pažeidimai, o kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nurodyta, kiek pinigų buvo išmokėta L. G., kokios piniginės sumos jis negrąžino į įmonės kasą ir nepateikė šių lėšų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Prokuroras pažymi, kad šie kaltinimai surašyti pagal specialisto, kuris prireikus gali būti apklaustas teisme, išvadą.
4.5. Skunde pažymima, kad byloje pateiktas kaltinimas proceso dalyviams buvo aiškus ir abejonių sukėlė tik teismui. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog „byla perduodama prokurorui, kad būtų surašytas naujas kaltinamasis aktas, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir taip padės teismui nustatyti tiesą byloje“ (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357-489/2017). Vadovaudamasis šia taisykle bei teigdamas, kad šioje byloje surašyto kaltinamojo akto turinys atitinka BK 219 straipsnyje nurodytas struktūrines dalis, prokuroras nurodo, kad kaltinamasis aktas negalėtų būti papildytas naujais duomenimis. Todėl nėra aplinkybių, kurios trukdytų teismui nagrinėti bylą ir priimti nešališką, objektyvų procesinį sprendimą.
4.6. Skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas, perduodamas bylą prokurorui, pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nenustatė jokio termino nutartyje aptartiems pažeidimams pašalinti.
III. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai
Prokuroro skundas tenkintinas iš dalies.
5. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, bylos medžiaga ir prokuroro skundo argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui teisingas, nes teismo nutartyje nurodyti baudžiamojo proceso teisės pažeidimai surašant kaltinamąjį aktą yra esminiai ir trukdantys nagrinėti bylą. Visgi priimdamas tokį sprendimą teismas turėjo nustatyti terminą, per kurį prokuroras privalo pašalinti padarytus pažeidimus, todėl ši teismo sprendimo dalis keistina.
6. Nagrinėjamo klausimo kontekste teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktriną, kurioje pabrėžiama bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išreikšta kaltinimo pareiškimo reikšmė ir svarba: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką; asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).
7. Tokios konstitucinės jurisprudencijos, taip pat prokuroro skundo argumentų kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog Lietuvoje galiojęs teisinis reguliavimas dėl bylos perdavimo prokurorui buvo keičiamas iš pagrindų ir paskutinėmis pataisomis šioje srityje teismo teisės buvo išplėstos. Pagal ankstesnį reguliavimą perduoti bylą prokurorui buvo galima esant trijų sąlygų visumai: 1) kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 reikalavimų; 2) kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti teisme bylos nagrinėjimo metu; 3) kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti nagrinėti bylą. Toks įstatymo aiškinimas ir teismų praktika buvo suformuoti galiojant ankstesnei BPK 234 ir 254 straipsnių redakcijai, tačiau būtent tokia teismų praktika ir toks įstatymo aiškinimas menkino kaltinamajam aktui ir ikiteisminio tyrimo kokybei keliamus reikalavimus, todėl vėliau BPK 234 ir 254 straipsnių nuostatos buvo keičiamos.
8. Pirmiausia dar 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojo įstatymo leidėjo priimto įstatymo pataisos, kuriomis, be kita ko, iš BPK 234 straipsnio 2 dalies ir atitinkamai 254 straipsnio 3 dalies pašalinti žodžiai ir sąlyga, jog kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti teisme. Tokius įstatymo pokyčius aiškiai parodo lyginamoji 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1236 priimtų pakeitimų redakcija (čia ir toliau tekste išbrauktas tekstas žymi anksčiau galiojusias, o paryškintas – naujas nuostatas):
8.1. „Byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis tai trukdo nagrinėti bylą“ (BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatų pakeitimas, įsigaliojęs 2007 m. liepos 21 d.).
8.2. „Jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui“ (BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų pakeitimas, įsigaliojęs 2007 m. liepos 21 d.).
9. Vėliau, 2011 m. gruodžio 22 d., Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 426 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 308-1 straipsniu įstatymą Nr. XI-1852, kuriuo dar kartą keitė BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį bei dar labiau išplėtė teismų galimybes perduoti bylą prokurorui. Įstatymų leidėjas numatė, kad tokį sprendimą teismas gali priimti ne tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, bet ir dėl kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Lyginamoji minėtų nuostatų redakcija yra tokia:
9.1. „Byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą“ (BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatų pakeitimas, įsigaliojęs 2011 m. gruodžio 31 d.).
9.2. „Jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui“ (BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų pakeitimas, įsigaliojęs 2011 m. gruodžio 31 d.).
10. Pažymėtina, kad minėtose BPK 234 straipsnio 2 dalies ir 254 straipsnio 3 dalies nuostatose minima esminių baudžiamojo proceso pažeidimų sąvoka nėra tapati BPK 369 straipsnyje apibrėžtai esminių BPK pažeidimų sąvokai. BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų, kaip kasacijos pagrindų, samprata siejama tik su tais baudžiamojo proceso teisės pažeidimais, kurie lėmė ar galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės, t. y. neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-942/2015, Nr. 2K-553-942/2015). Akivaizdu, kad bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijose teisme, dar nėra priimtas teismo nuosprendis ir byla nėra išnagrinėta iš esmės, todėl minėtuose straipsniuose įtvirtinta pažeidimų samprata jokiu būdu negali būti tapatinama su esminiu baudžiamojo proceso teisės pažeidimu kaip kasacinio skundo pagrindu. Esminio procesinio pažeidimo samprata šiuo atveju turi būti siejama su bylos parengimo nagrinėti teisme ir teisminio nagrinėjimo metu vertinamais ikiteisminio tyrimo pažeidimais, taigi apima tuos ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytus baudžiamojo proceso teisės pažeidimus, kurie pagal savo pobūdį nėra formalūs ir gali būti vertinami kaip kliūtis ne tik išsamiam, objektyviam ir nešališkam, bet ir greitam bei netrukdomam baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymi, kad tokia baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, kaip bylos perdavimo prokurorui pagrindų, samprata išplaukia ir iš įstatymų leidėjo ketinimų. Jie, be kita ko, tiesiogiai įvardyti ir jau aptartus BPK 234 straipsnio 2 dalies ir 254 straipsnio 3 dalies pakeitimus numačiusio Baudžiamojo proceso kodekso 100, 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 302, 308(1), 426 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Jame nurodoma, kad, be kitų tikslų, siūlomu pakeitimu būtų „įvesta labai efektyvi galimybė pakelti ikiteisminio tyrimo kokybę, teismai būtų atlaisvinti nuo papildomo darbo taisyti ikiteisminio tyrimo klaidas ar neretai patys pildyti ikiteisminį tyrimą taip atlikdami darbą, kuris gali būti traktuojamas kaip teismo išankstinio suinteresuotumo išraiška“.
12. Iš tokio teisinio reguliavimo pokyčių ir jį lėmusių priežasčių akivaizdu, jog įstatymų leidėjas išreiškė valią, jog teismas, gavęs bylą su kaltinamuoju aktu ir nustatęs kaltinamojo akto trūkumus ir kitus baudžiamojo įstatymo pažeidimus, turi įvertinti, ar ikiteisminio tyrimo metu padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai ir reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas trukdo sklandžiai, operatyviai ir išsamiai išnagrinėti bylą, o jei taip, turi teisę perduoti bylą prokurorui net ir tuo atveju, kai šiuos pažeidimus teisminio nagrinėjimo metu iš esmės galima ištaisyti, bet tai apsunkintų bylos nagrinėjimą, pailgintų teismo procesą ir pan. Taigi tokie teisinio reguliavimo pokyčiai leidžia nukrypti nuo kartais vis dar pasitaikančios ir prokuroro skunde minimos teismų praktikos, kurioje pripažįstama, kad perduoti bylą prokurorui galima tik esant šio sprendimo 7 pastraipoje jau minėtų trijų sąlygų visumai.
13. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą bylos perdavimas prokurorui galimas esant šių dviejų sąlygų visumai: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų; 2) kaltinamojo akto trūkumai arba kiti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Panašios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-77-318/2018; 2019 m. liepos 1 d. nutartis byloje Nr. 1S-142-318/2019).
14. Pagal BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktą kaltinamajame akte, be kita ko, turi būti tiksliai nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad „kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes“ (LAT 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011).
15. Be to, teismo įsitikinimu, kuris pabrėžtas ir kitose nagrinėtose bylose (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 1S-215-1020/2017 ir kt.) kaltinamasis aktas, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiantis ir svarbiausias šios stadijos procesinis dokumentas bei kaip valstybės vardu reiškiama oficiali pozicija (būtent taip apibrėžiamas valstybinis kaltinimas ir kaltinamasis aktas Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime), ne tik turi atitikti tiesiogiai BPK 219 straipsnyje nurodytus kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus, bet ir konkrečioje byloje, siekiant objektyviai, išsamiai ir greitai ištirti visas bylos aplinkybes teisme, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir joje kylančius ginčo aspektus, turėtų būti pagrįstas racionaliais tokį valstybinį kaltinimą pagrindžiančiais argumentais tiek, kad kaltinamasis aktas ir valstybės kaltintojo pozicija būtų visiškai aiški. To nesant, bylos nagrinėjimas rungtyniškame procese, kuris įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, negali būti sklandus, be to, tai gali lemti bylos nagrinėjimo trukdymą.
16. Tokia teismo išvada grindžiama ir Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje, be kita ko, pabrėžiama, jog „ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai. Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
17. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra reikšmingas ir teisės į gynybą užtikrinimo aspektu. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be kitų principų, nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Kaltinamajam visa apimtimi ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis galima tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Kaltinimas aiškumo ir konkretumo kriterijus atitinka tik tada, kai tiksliai nurodomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl bylos perdavimo prokurorui ir netinkamai surašyto kaltinamojo akto pažymėta, kad nei proceso dalyviai, nei teismas negali būti įpareigojami spėlioti dėl byloje pareikšto kaltinimo ir atskirų inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių bei ieškoti šių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje. Įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės už prokurorą suformuluoti kaltinimo, nes taip būtų paneigta ikiteisminio tyrimo, kaip vienos iš baudžiamojo proceso stadijų, esmė (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-195-453/2017). Panašios pozicijos laikomasi ir vėlesniuose teismo sprendimuose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. 1S-318-654/2019).
19. Skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuotos išvados dėl kaltinamojo akto trūkumų yra detalios ir tikslios, nes nagrinėjamoje byloje teismui pateiktas kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant esminių BPK 219 straipsnio reikalavimų – jis yra neaiškus ir surašytas nesilaikant elementarių kalbos reikalavimų, prieštaringas ir neturintis loginės sekos, taip pat verčiantis spėlioti, kuo kaltinamas L. G. ir ką siekia įrodyti prokuroras. Toks kaltinimas ne tik apsunkina kaltinamojo teisę į gynybą, bet ir neaiškiai apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas.
20. Aukštesnysis teismas pastebi, kad nagrinėjamoje byloje apygardos teismas jau pirmame posėdyje, iškart po to, kai nustatė kaltinamojo asmenybę, išaiškino proceso dalyviams jų teises ir patenkino prokuroro prašymą pateikti papildomą medžiagą, sprendė klausimą dėl kaltinamojo akto trūkumų ir klausė proceso dalyvių pozicijos dėl kaltinamojo akto aiškumo. Be to, apygardos teismas, prieš išklausydamas prokuroro poziciją šiuo aspektu, jam uždavė papildomus ir labai konkrečius klausimus: ar jam pačiam aišku, iš ko susideda inkriminuojamos ir kaltinime nurodytos sumos ir pan. (priešingai nei nurodoma prokuroro skunde, kaltinamasis aktas sukėlė neaiškumų ne tik teismui, bet ir kaltinamojo gynėjai). Visgi prokuroras į teismo klausimus neatsakė ir apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad jei jis pateikė kaltinimą teismui, kaltinimas yra aiškus ir kad jis nemato pagrindo keisti ar tikslinti kaltinimo, bei išvengė atsakymo į konkrečius jam užduotus klausimus dėl kaltinimo formuluočių, inkriminuojamų sumų ir pan. (2020 m. vasario 10 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas nuo 10 min. iki 11 min. 14 sek.). Atsižvelgiant į tokią prokuroro poziciją, sklandus ir greitas bylos nagrinėjimas nebuvo galimas, nes teisminio nagrinėjimo ribos pagal byloje pateiktą kaltinamąjį aktą neaiškios.
21. Vertindamas kaltinamojo akto trūkumus, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad, siekiant inkriminuoti BK 209 straipsnyje numatytą nusikaltimą, būtina nurodyti konkrečias ūkines finansines operacijas, kurių (ne)vykdymas nulėmė įmonės bankrotą arba padarė didelę žalą kreditoriams. Kaltinime, taip pat ir skunde, tokios operacijos nenurodytos bei apsiribojama abstrakčiais teiginiais, pvz., jog L. G. „turėdamas nepanaudotų avansų likutį, jo neįnešė į UAB „G“ kasą“. Kaltinime pagal BK 209 straipsnį nurodoma, kad L. G. „sąmoningai blogai valdė bendrovę bei jos turtą, t. y. turėdamas nepanaudotų avansų likutį, jo neįnešė į UAB „G“ kasą, tokiu būdu sumažino UAB G“ apyvartines lėšas dėl ko žymiai pablogino UAB „G“ finansinę ir turtinę padėtį ir nesuteikė galimybės įmonei iš dalies ar visiškai atsiskaityti su kreditoriais, kas lėmė UAB „G“ nemokumo atsiradimą <...>, ir dėl to padarė didelės – 45 020,99 Eur turtinės žalos kreditoriams“. Kitoje ir tiesiogiai susijusioje kaltinimo dalyje pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – L. G. yra kaltinamas dėl UAB „G“ patikėtų 100 964 Eur dydžio avansinių lėšų pasisavinimo. Dėl to teismas visiškai pagrįstai konstatavo kaltinime esančius prieštaravimus ir neaiškumą, kokiais L. G. veiksmais ir kokios sumos pasisavinimas lėmė UAB „G“ bankrotą (nemokumą) – ar 100 964 Eur vertės įmonės avansinių lėšų pasisavinimas, ar avansinio likučio 45 020,99 Eur neįmokėjimas į įmonės kasą. Prokuroro skunde nurodoma, kad kaltinime pagal BK 209 straipsnį 45 020,99 Eur dydžio žala apskaičiuota įvertinus UAB „G“ bankroto bylos duomenis, tačiau tokie argumentai niekaip nepanaikina jau minėto prieštaravimo dėl to, kas nulėmė įmonės nemokumą.
22. Be to, kaltinime pasisavinus UAB „G“ turtą, panašiai kaip ir dėl kaltinimo pagal BK 209 straipsnį, nėra nurodoma, kokie konkretūs kasos išlaidų orderiai ir dėl kokių tikslių sumų išmokėjimo jie buvo panaudoti pasisavinant įmonės turtą. Apygardos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad BK 209 straipsnio dispozicija yra blanketinio pobūdžio – reikalaujanti nurodyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kurios kaltinamajam sąmoningai blogai valdant ūkio subjektą buvo pažeistos, tačiau to nepadaryta.
23. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai išsakė esminę kritiką ir dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Šio sprendimo 2.2 pastraipoje ir skundžiamos nutarties 4.1 pastraipoje cituotas kaltinimo tekstas apskritai nesuprantamas, padrikas ir neturintis aiškios loginės sekos. Net darant prielaidas apie kaltinimo esmę ir tai, kuo šioje dalyje kaltinamas L. G., neaiškumą kelia inkriminuojamų sumų nesutapimai (L. G. inkriminuojamų į buhalterinę apskaitą galimai įtrauktų dokumentais nepagrįstų ūkinių operacijų suminė vertė yra didesnė, nei nurodoma kaltinime). Aukštesniojo teismo vertinimu, toks kaltinimas jokiu būdu negali būti laikomas atitinkančiu valstybės vardu reiškiamai oficialiai pozicijai keliamus reikalavimus, nes jis paprasčiausiai neatitinka elementarių procesinio dokumento turinio reikalavimų, taip pat yra prieštaringas. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad taip suformuluoto kaltinimo neįmanoma suprasti, todėl šią kaltinimo dalį iš esmės reikia perrašyti.
24. Kaip jau minėta, prokuroras teismo posėdyje neatsakė į teismo klausimus dėl šios kaltinimo dalies. Net ir ginčydamas priimtą teismo nutartį, prokuroras nenurodė jokių aiškių argumentų, paneigiančių teismo išvadas. Jis pabrėžė, kad formuluojant kaltinimą dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo svarbiausias dokumentas yra specialisto išvada, o prokuroro diskrecija, sprendžiant, ar buhalteriniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, yra itin siaura. Prokuroro įsitikinimu, siekiant pašalinti neaiškumus, posėdyje pakanka apklausti išvadą surašiusį specialistą.
25. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokie prokuroro teiginiai, negalėjimas paaiškinti pateikto kaltinimo esmės, bandymas perkelti atsakomybę dėl kaltinamojo akto trūkumų specialistui, taip pat siūlymas aiškintis kaltinimo prasmę iškviečiant specialistą, rodo, kad kaltinimas galimai nesuprantamas ir pačiam prokurorui. Pagal Konstituciją ir baudžiamojo proceso įstatymą tik prokuroras gali priimti sprendimą dėl konkrečių kaltinimų asmeniui, jis turi pareigą ir išimtinę kompetenciją palaikyti valstybinį kaltinimą, todėl tik jis yra atsakingas dėl surašyto ir paties pasirašyto kaltinamojo akto bei privalo būti užtikrintas dėl palaikomo kaltinimo. Tais atvejais, kai proceso dalyviams ar pačiam teismui kyla neaiškumų dėl pareikšto kaltinimo ar kitų bylos aspektų, prokuroras, atsižvelgdamas į teismo klausimus, privalo tą paaiškinti (jei tam reikia papildomo laiko, prašyti pertraukos ir pan.) ir veikti siekdamas sklandaus bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju kaltinimas suformuluotas neatsakingai, o bylos nagrinėjimo ribas siūloma apsibrėžti bylos nagrinėjimo metu. Toks kaltinimas ir valstybinio kaltinimo palaikymas teisme yra nederamas ir iškreipia Konstitucijoje bei baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą procesinių funkcijų paskirstymą.
26. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas teisme nebuvo pradėtas ir sprendimas perduoti bylą prokurorui buvo priimtas iškart po pirmojo teismo posėdžio, kuriame prokuroras negalėjo paaiškinti pateikto kaltinimo ir nurodė, jog nemato pagrindo jo tikslinti. Todėl teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui, net ir turint omenyje faktą, jog teismas prieš tai jau buvo priėmęs sprendimą dėl jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, yra suprantamas ir pateisina teismo siekį pašalinti kliūtis, kurios aiškiai trukdo ir apsunkina bylos nagrinėjimą.
27. Aukštesnysis teismas pažymi, kad daugeliu atvejų kaltinamojo akto trūkumus ir baudžiamojo proceso teisės pažeidimų teisinius padarinius galima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, tačiau visais atvejais turi būti įvertinama, koks būdas taisant padarytus pažeidimus yra greičiausias ir labiausiai atitinka proceso dalyvių bei teisingumo interesus. Tais atvejais, kai tokie pažeidimai įžvelgiami rengiantis nagrinėti bylą ar tik pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o prokuroras neįžvelgia padarytų pažeidimų, galimybės perduodant bylą prokurorui ištaisyti padarytus pažeidimus yra kur kas platesnės ir gali paspartinti bendrą proceso trukmę. Tais atvejais, kai pažeidimus galima ištaisyti teisme ir kaltinamojo akto trūkumų taisymas perduodant bylą prokurorui lemtų ilgesnę viso baudžiamojo proceso trukmę, bylos perdavimas į pirmesnę proceso stadiją prieštarautų BPK paskirčiai.
28. Nagrinėjamu atveju teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai perduodant bylą prokurorui gali būti pašalinti per gana trumpą laiką ir greičiau, nei tai būtų įmanoma padaryti teisiamojo posėdžio metu. Tai netrukdytų proceso dalyvių ir užtikrintų kaltinamojo teisę nuo teisiamojo posėdžio pradžios žinoti, kuo jis yra kaltinamas, be to, teismui nereikėtų perimti kaltintojo funkcijos ir teismo posėdyje atlikti tyrimo veiksmus, kuriuos daug greičiau gali atlikti prokuroras, siekdamas suformuluoti tinkamą kaltinimą. Toks teismo sprendimas yra orientuotas ne į teismo pareigų perkėlimą prokurorui, o į esminių baudžiamojo proceso principų ir šio proceso paskirties užtikrinimą, todėl byla perduotina prokurorui, kuris pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį privalo pašalinti teismo konstatuotus pažeidimus.
29. Toks procesinis sprendimas ir prokuroro įpareigojimas visiškai atitinka Konstitucijoje apibrėžtą aktyvaus teismo modelį ir valstybės kaltinimą palaikančio prokuroro įgaliojimus. Konstitucinio Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad <...> teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams“. Taigi toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į jo priėmimo stadiją, šiuo atveju atitinka iš Konstitucijos ir BPK paskirties išplaukiančius teisingumo interesus.
30. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį „teismas, perduodamas bylą prokurorui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų ar tyrimo papildymo, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti.“ Ši nuostata reiškia, jog visais atvejais teismas, perduodamas bylą prokurorui, turi nustatyti konkretų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti, ir nereiškia, kad tokio termino nereikia nustatyti tais atvejais, kai byla prokurorui perduodama dėl esminių BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo. Tokią išvadą teismas daro sistemiškai aiškindamas pirmosios instancijos teismo teisę perduoti bylą prokurorui numatančias BPK 234 straipsnio 2 dalies ir BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, šios teismo teisės tikslus baudžiamojo proceso paskirties kontekste, taip pat BPK 234 straipsnio 2 dalies ir BPK 254 straipsnio 3 dalies pirminę redakciją bei vėliau darytus šių teisės normų pakeitimus (pareiga nustatyti aiškų terminą padarytiems pažeidimams pašalinti buvo numatyta jau tuomet, kai teismo teisė perduoti bylą prokurorui buvo numatyta tik dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų, o jokie kiti esminiai proceso pažeidimai neleido priimti tokio teismo sprendimo; tokio termino nustatymas gali užtikrinti spartesnį procesą, kurio siekis įtvirtintas BPK 1 straipsnyje ir pan.). Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui keistinas nustatant konkretų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti.
31. Šioje byloje jau pakankamai ilgai vyko procesiniai ginčai dėl prokuroro teisės skųsti apygardos teismo sprendimą (turimas omenyje procesas dėl praleisto skundo termino atnaujinimo), nors skundo argumentų dalis dėl bylos perdavimo prokurorui yra nepagrįsta. Siekiant išvengti nepagrįsto delsimo byloje, nagrinėjamu atveju nustatytinas 2 dviejų mėnesių terminas minėtiems pažeidimams pašalinti. Toks terminas, turint omenyje vasaros laikotarpį, taip pat sunkumus organizuojant teismo posėdžius dėl šalyje paskelbto karantino, leis ištaisyti padarytus pažeidimus ir pakankamai greitai bei optimaliu laiku grįžti prie bylos nagrinėjimo, jei byloje bus surašytas naujas ir aiškiai bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiantis kaltinamasis aktas.
Atsižvelgdamas į visa tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 3 dalimi bei 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį iš dalies pakeisti – nustatyti 2 (dviejų) mėnesių terminą nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
Kitos nutarties dalies nekeisti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.