- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-12
- Bylos Nr.
- 1S-215-1020/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Kaltinamasis
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Ilonos Žukaitės (toliau – prokurorė) 2017 m. gegužės 17 d. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties, perduoti baudžiamąją bylą, kurioje R. G. kaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, prokurorui, nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams per 1 (vieną) mėnesį pašalinti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme su kaltinamuoju aktu gauta baudžiamoji byla, kurioje R. G. kaltinamas BK140 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu.
R. G. kaltinamas tuo, kad 2017 m. liepos 7 d., apie 21-22 val., bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimoje aplinkoje, kas pasireiškė tuo, kad konflikto metu, savo žmonai S.G., sudavė ranka vieną kartą į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui. Šiais veiksmais R. G. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Be to R. G. kaltinamas tuo, kad, jis, 2015 m. birželio 10 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, paties sukelto eismo įvykio metu, panaudodami fizinį smurtą - nenustatytam asmeniui sudavus kumščiu nukentėjusiajam K.A. smūgį į dešinę veido pusę, po ko nukentėjusysis pargriuvo ant kairio šono, o vėliau kai nukentėjusysis atsistojo, jam - R. G. sudavus kumščiu nukentėjusiajam į apatinį žandikaulį, atimdami automobilio Ford Focus valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raktelius, apkaltindami nukentėjusįjį dėl eismo įvykio, grasindami panaudoti fizinį smurtą, liepdami nukentėjusiajam pasirašyti kaip kaltininkui užpildytoje autoįvykio deklaracijoje, bei pasirašyti paprastąjį neprotestuotinąjį vekselį, privertė nukentėjusįjį K.A. savo naudai perduoti turtinę teisę į 500 eurų. Šiais veiksmais R. G. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.
Taip pat R. G. kaltinamas tuo, kad jis, 2015 m. birželio 10 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį BMW 730, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S.G., sukėlęs eismo įvykį, t. y. nepraleidęs pagrindiniu keliu važiavusio automobilio Ford Focus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo K.A., apkaltinęs jį dėl autoįvykio, A.G. užpildžius eismo įvykio deklaraciją, įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis - autoįvykio kaltininku nurodžius K.A., pagamino netikrą dokumentą - autoįvykio deklaraciją, kurią panaudojo 2015-06-11 pateikdamas UAB DK „PZU Lietuva“, Eigulių g. 21, Vilniuje, ir taip apgaule, savo sutuoktinės S.G. naudai, įgijo svetimą, UAB DK „PZU Lietuva“ priklausantį turtą - 307,41 Eur, kurie buvo pervesti kaip draudiminė išmoka į S.G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ banke. Šiais veiksmais R. G. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnio 1 dalyje.
2017 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla priėmė nutartį, kuria nusprendė perduoti baudžiamąją bylą prokurorei nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas pabrėžė, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog R. G. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė 2017 m. liepos 7 d., nors baudžiamoji byla į teismą perduota 2017 m. balandžio 7 d., t. y. galimai iki veikos, kuria R. G. kaltinamas, padarymo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus keliamus kaltinamojo akto turiniui. Teismas taip pat pažymėjo, kad aprašant BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris inkriminuojamas R. G., iš kaltinamojo akto neaišku kas iš nukentėjusiojo atėmė automobilio raktelius, kas grasino jo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, kas liepė nukentėjusiam pasirašyti užpildytoje autoįvykio deklaracijoje, t. y. neindividualizuoti asmenų nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdyti nusikalstami veiksmai, o taip pat iš kaltinimo turinio teismui nesuprantama, kieno naudai – nukentėjusiojo ar R. G., K.A. buvo priverstas perduoti turtinę teisę – šios aplinkybės teismui neleidžia spręsti dėl kiekvieno asmens galimai dalyvavusio nusikaltimo padaryme vaidmens ir šie pažeidimai yra esminiai, trukdantys teismui nagrinėti bylą teisme. Iš kaltinamojo akto turinio, teismui taip pat neaišku, kodėl R. G. inkriminuotas netikro dokumento pagaminimas, jei kaltiname nurodyta, kad duomenis dėl autoįvykio supildė A.G., nenurodant kokius savo ruoštu dokumento gaminimo veiksmus atliko R. G. Remdamasis visu tuo, kas minėta, teismas konstatavo, jog esminiai kaltinamojo akto trūkumai suvaržo R. G. teisę į gynybą, nes dėl šių trūkumų pažeidžiama jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas – kas tuo pačiu lemia BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimą ir tai trukdo nagrinėti bylą. Anot teismo, priėmus tokio turinio kaltinamąjį aktą teismas pats privalėtų formuoti kaltinimą arba nurodyti prokurorui, kas turėtų būti kaltinime, o taip pat teismas neišvengiamai nagrinėdamas bylą turės aiškintis naujas aplinkybes ir jų pagrindu tikslinti (galimai net plėsti) kaltinimą R. G., kas pažeistų jo, kaip kaltinamojo, teises. Dėl šių priežasčių, prokuroro padarytos klaidos turi būti taisomos paties prokuroro, neperkeliant baudžiamojo persekiojimo pareigos teismui.
II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimo į skundą argumentai
2017 m. gegužės 17 d. skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti tame pačiame teisme.
Atsiliepimas
Prokurorės įsitikinimu bei remiantis BPK 219 ir 234 straipsnio nuostatomis, kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai. Dėl R. G. inkriminuoto BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, akivaizdu, jog buvo padaryta techninė klaida, vietoj 2014 m., nurodant 2017 m., ir tokio pobūdžio klaidą pateikdamas prašymą patikslinti kaltinimą teisme, prokuroras gali ištaisyti ir ji nelaikytina esmine.
Dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, neindividualizuojant nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo K.A. atžvilgiu, prokurorė nurodė, jog remiantis ikiteisminio tyrimo situacija (veikusių asmenų skaičiaus ir kt.) nustatyti, kas kokius veiksmus atliko nėra galimybės, o bet kuriuo atveju baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą normą kilti kiekvieno iš bendrai veikusių asmenų veiksmai, žodžiai nėra būtini, nes šios veikos kvalifikuojantis požymis yra fizinio smurto panaudojimas, kas ir buvo inkriminuota.
Taip pat prokurorės įsitikinimu, dėl to kieno naudai nukentėjusysis buvo priverstas perduoti turtinę teisę, teismas tiesiog pašiepia prokurorės rašymo stilių, nes iš kaltinimo visgi yra aišku, kad kaltinamojo R. G., o ne kito asmens naudai ši teisė buvo perduota – dėl to prokurorei neaišku, kokie apskritai esminiai pažeidimai trukdo teismui nagrinėti bylą.
Prokurorė nesutinka, kad kaltinime nenurodyta kokius veiksmus gamindamas netikrą dokumentą atliko R. G., nes jame aiškiai nurodyta „įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis – autoįvykio kaltininku nurodžius K.A.“. Todėl deklaracijos blankas, nors ir užpildytas kito asmens, bet pagal R. G. žodžius ir jo pasirašytas, yra netikras dokumentas. Anot prokurorės, nutartimi teismas ne tik išsakė išankstinę nuomonę vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis (įžvelgiamas galimas šališkumas), tačiau jai neaišku ir tai, apie kokius sufleravimus pasisako teismas, kai visos bylos aplinkybės yra ištirtos bei aiškios.
Pasak prokurorės, teismas nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, kurios nagrinėjimo metu gali kisti, o privalo imtis visų BPK priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios aplinkybės. Perduodant bylą prokurorui, turi būti nustatyti tokie kaltinamojo akto trūkumai, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie turi trukdyti teismui nagrinėti bylą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nepateikia motyvų, kodėl jo nustatytų trūkumų nebūtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir kaip jie trukdo teismui nagrinėti bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prokurorės skundą R. G. prašo skundą atmesti, nes kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsiliepime R. G. pateikia BPK 20 straipsnio, 187 straipsnio bei 219 straipsnio nuostatų analizę bei teigia, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai, nes jo metu netirtos faktinės aplinkybės, susijusios su kaltinimo jo atžvilgiu apimtimi ir pagrįstumu (kas kaltas dėl eismo įvykio, specialisto išvada neatsakyta į visus reikšmingus klausimus).
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai
Prokurorės skundas atmestinas. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, bylos medžiaga, skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti prokurorės skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Nagrinėjamo klausimo kontekste, teismas pastebi, kad BPK 219 straipsnyje „Kaltinamojo akto turinys“ apibrėžiama tai, kas turi būti nurodyta kaltinamajame akte: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti BPK 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kartu pažymėtina, jog BPK 232 straipsnio 3 punkte, kaip viena iš bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimamų nutarčių rūšių numatyta – nutartis perduoti bylą prokurorui. Atitinkamai BPK 324 straipsnio 2 dalyje detalizuojami atvejai, kuriems esant tokio pobūdžio sprendimas priimamas: byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, jog BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės, žinoti kuo jis kaltinamas bei BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai, sudaro pagrindą, remiantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, grąžinti bylą prokurorui.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktriną, kurioje pabrėžiama bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išreikšta kaltinimo pareiškimo reikšmė ir svarba: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką; asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas byloje Byla Nr. 3/2015-13/2015-15/2015).
Prokurorės skunde akcentuojama teismų praktika: jog norint perduoti bylą prokurorui būtina trijų sąlygų visuma – 1) kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 reikalavimų; 2) kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti teisme bylos nagrinėjimo metu 3) kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti nagrinėti bylą – yra svarbi, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad ji suformuota galiojant ankstesnei BPK 234 straipsnio redakcijai ir kad būtent tokia BPK 234 straipsnio taikymo praktika sąlygojo vėlesnius jau minėtos BPK normos pokyčius.
Pirmiausia, dar 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojo įstatymo leidėjo priimto įstatymo pataisos, kuriomis be kita ko, iš BPK 234 straipsnio 2 dalies pašalinti žodžiai ir sąlyga, jog kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti teisme (lyginamoji 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1236 priimto pakeitimo redakcija: “Byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis tai trukdo nagrinėti bylą”).
Vėliau, Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 426 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 308-1 straipsniu įstatymą Nr. XI-1852, kuriuo dar kartą keitė BPK 234 straipsnio 2 dalį ir išplėtė teismų galimybes perduoti bylą prokurorui. Įstatymų leidėjas numatė, kad tokį sprendimą teismas gali priimti ne tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto trūkumų, bet ir dėl kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (lyginamoji 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1852 priimto pakeitimo redakcija: „Byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą”).
Pažymėtina, kad BPK 234 straipsnio 2 dalyje minima esminių baudžiamojo proceso pažeidimų sąvoka nėra tapati BPK 369 straipsnyje apibrėžtai esminių BPK pažeidimų sąvokai. BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų, kaip kasacijos pagrindų, samprata siejama tik su tais baudžiamojo proceso teisės pažeidimais, kurie lėmė ar galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės, t. y. neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-942/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Akivaizdu, kad bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje dar nėra priimtas teismo nuosprendis ir byla nėra išnagrinėta iš esmės, todėl šiame straipsnyje įtvirtinta pažeidimų samprata jokiu būdu negali būti tapatinama su esminiu baudžiamojo proceso teisės pažeidimu, kaip kasacinio skundo pagrindu. Ji turi būti siejama su bylos parengimo nagrinėti teisme stadija, taigi ji apima ir ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytus baudžiamojo proceso teisės pažeidimus, kurie pagal savo pobūdį nėra formalūs ir gali būti vertinami kaip kliūtis ne tik išsamiam, objektyviam ir nešališkam, bet ir greitam bei netrukdomam baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. Aukštesniojo teismo vertinimu, būtent tokia baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, kaip bylos perdavimo prokurorui pagrindų, samprata seka iš įstatymų leidėjo ketinimų, kurie tiesiogiai įvardinti jau aptartame BPK 234 straipsnio 2 dalies pakeitimus sąlygojusio Baudžiamojo proceso kodekso 100, 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 302, 308(1), 426 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Jame nurodoma, kad be kitų tikslų siūlomu pakeitimu būtų „įvesta labai efektyvi galimybė pakelti ikiteisminio tyrimo kokybę, teismai būtų atlaisvinti nuo papildomo darbo taisyti ikiteisminio tyrimo klaidas ar neretai patys pildyti ikiteisminį tyrimą taip atlikdami darbą, kuris gali būti traktuojamas kaip teismo išankstinio suinteresuotumo išraiška“.
Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad būtent toks pagrindas ir buvo įžvelgtas nagrinėjamoje byloje, nes pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, net jei juos ir būtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trukdytų jos nagrinėjimą, sąlygotų kaltinimo pakeitimą, tikslinimą, dėl ko bylos nagrinėjimas teisiamajame posėdyje būtų apsunkintas ir truktų ilgiau.
Apygardos teismas sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad dalis kaltinamojo akto trūkumų yra techninio pobūdžio klaidos, kurios gali būti nesunkiai ištaisytos teisminio nagrinėjimo metu (pvz. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį inkriminuojamos veikos metai, arba neaiškumai, kylantys iš formuluotės „privertė nukentėjusįjį K.A. savo naudai perduoti turtinę teisę į 500 eurų“ (neaišku kieno iš tiesų naudai nukentėjusysis buvo privertas atsisakyti turtinės teisės (akivaizdu, kad ne savo, bet neaišku, ar tik kaltinamojo R. G., ar ir kaltinamojo bendrininkui, tyrimo metu nenustatytam asmeniui)). Tokių kaltinamojo akto trūkumų pataisymas esmingai nepaveiktų teisminio nagrinėjimo, todėl bylos perdavimas prokurorui vien dėl šių priežasčių reikštų formalų teismo sprendimą ir ilgesnę baudžiamojo proceso trukmę.
Visgi, esmine aplinkybe pritariant pirmosios instancijos teismo sprendimui, apygardos teismas laiko tai, jog kaltinime R. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, išties yra esminių neaiškumų. Kaip teisingai nurodo teismas, iš kaltinimo turinio neaišku ir kaltinime nenurodyta, kokius tiksliai veiksmus atliko R. G. gamindamas netikrą dokumentą, nes iš kaltinimo turinio, būtų galima spręsti, kad šiuos veiksmus galimai atliko kitas asmuo, o R. G. tik galimai jį panaudojo – o šios aplinkybės itin svarbios sprendžiant dėl aptariamų nusikalstamų veikų tinkamo kvalifikavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skųsdama teismo nutartį prokurorė pateikė informaciją, kad deklaracija buvo užpildyta kito asmens, pagal R. G. nurodymą, vėliau šį dokumentą pačiam R. G. pasirašius, tačiau kaltinime šios, t. y. prokurorei žinomos, aplinkybės, visgi neatsispindi ir jis šioje dalyje turi būti tikslinamas.
Atsižvelgdamas į visų neaiškumų ir dviprasmybių visumą, kaltinamojo akto trūkumai bylos pasirengimo stadijoje pagrįstai pripažinti kaip kliūtis sklandžiam bylos nagrinėjimui teisiamajame posėdyje.
Šioje situacijoje aukštesnysis teismas ypatingai pabrėžia tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą perdavė prokurorui iškart po bylos gavimo teisme, t.y. nepradėjęs bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje. Toks sprendimas priimtas pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje, kurios esminis tikslas - pasiruošti netrukdomam bei sklandžiam bylos nagrinėjimui, bei pašalinti kliūtis, kurios, kaip matyti iš aukščiau pateiktų argumentų, yra realios, gali trukdyti šį tikslą įgyvendinti. Vienas iš įstatyme nustatytų kliūčių šalinimo būdų yra bylos perdavimas prokurorui, įpareigojant jį pašalinti nurodytus pažeidimus. Siekdamas užtikrinti sklandų nustatytų kliūčių pašalinimą ir greitą baudžiamąjį procesą, teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų ir trūkumų turinį, gali nustatyti tam adekvatų terminą.
Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad toks procesinis sprendimas ir prokuroro įpareigojimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtą aktyvaus teismo modelį ir valstybės kaltinimą palaikančio prokuroro įgaliojimus. Konstitucinio Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad <...> teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams“.
Taigi, toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į jo priėmimo stadiją, šiuo atveju atitinka iš Konstitucijos ir BPK paskirties išplaukiančius teisingumo interesus.
Teismo įsitikinimu, kaltinamajame akte, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiančiame ir svarbiausiame šios stadijos procesiniame dokumente, kaip valstybės vardu reiškiamoje oficialioje pozicijoje (būtent taip apibrėžiamas valstybinis kaltinimas ir kaltinamasis aktas Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime byloje Nr. 3/2015-13/2015-15/2015), turi atspindėti ne tik tiesiogiai BPK 219 straipsnyje nurodyti kaltinamojo akto reikalavimai kaltinamajam aktui, bet jis konkrečioje byloje, siekiant objektyviai, išsamiai ir greitai ištirti visas bylos aplinkybes teisme, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir joje kylančius ginčo aspektus, turi būti pagrįstas racionaliais tokį valstybinį kaltinimą pagrindžiančiais argumentais, tiek, kad kaltinamasis aktas ir valstybės kaltintojo pozicija būtų visiškai aiški. To nesant bylos nagrinėjimas rungtyniškame procese, kurį įtvirtina BPK 7 straipsnis, negali būti sklandus ir taip pat gali sąlygoti bylos nagrinėjimo trukdymą.
Aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad šiuo konkrečiu atveju, perdavus bylą prokurorui, teismo nustatyti trūkumai galėjo būti pašalinti per pakankamai trumpą laiką ir greičiau, nei tai būtų įmanoma padaryti teisiamojo posėdžio metu, tai netrukdytų proceso dalyvių, kurie turėtų dalyvauti papildome teisiamajame posėdyje, tai užtikrintų kaltinamojo teisę nuo teisiamojo posėdžio pradžios žinoti, kuo jis yra kaltinamas, be to, teismui nereikėtų imtis papildomų veiksmų. Taigi, šiuo atveju, skundžiamas teismo sprendimas yra orientuotas ne į prokurorės įžvelgiamą teismo pareigų perkėlimą prokurorui, o į esminių baudžiamojo proceso principų ir šio proceso paskirties užtikrinimą.
Atsižvelgdamas į minėtų argumentų visumą, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, perduodamas bylą prokurorei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir nustatydamas vieno mėnesio terminą nustatytiems trūkumams pašalinti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl 2017 m. gegužės 5 d. nutarties keisti ar panaikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdamas į tai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Ilonos Žukaitės skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.