- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-23
- Bylos Nr.
- 2K-304/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Aldona Rakauskienė, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- L. L., V. G.
- Nukentėjusysis
- S. T. Klaipėdos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. L. ir V. G. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. bei 2008 m. balandžio 3 d. nutarčių.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu:
L. L. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 Lt) bauda; V. G. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 Lt) bauda; Iš L. L. ir V. G. solidariai priteista 2000 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai S. T.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartimi V. G. apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi L. L. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. L. ir V. G. nuteisti už tai, kad jie neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent: 2006 m. rugsėjo 25 d., apie 11. 40 val., Taikos pr. 61, Klaipėdos m., PC „Akropolis“, dirbdami UAB „VP Sauga“ apsaugos darbuotojais, neturėdami teisėto pagrindo, UAB „VP Sauga“ tarnybinėse patalpose apytiksliai 35 minutėms užrakino nukentėjusiąją S. T., taip neteisėtai atimdami jai laisvę.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis L. L. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius tvirtina, kad teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. punkto nuostatų, nes nuosprendžio aprašomoje dalyje nebuvo išsamiai aprašytas veikos padarymo būdas, nebuvo nurodyta, kas uždarė duris, kas jas užrakino. Kasatorius teigia, jog teismas nuosprendyje neišaiškino, ar jie veikė bendrininkų grupe, juolab, kad teismas to nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors ir nurodė, kad nusikaltimą nuteistieji padarė kartu. Anot kasatoriaus, teismas pažeidė jau paminėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo ir 3.1.8. punkto nuostatas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes kasatoriaus nuomone, teismo išvada, kad jis kartu su V. G. uždarė duris ir jas užrakino, pagrįsta tik spėjimu ir prielaidomis. Anot kasatoriaus, vien tai, kad jis tuo metu buvo netoli kambario, į kurį buvo įvesta nukentėjusioji, durų, nereiškia, kad jis tas duris užrakino. Be to, kasatorius skunde teigia, kad įvertinus tai, jog duris rakinti gali tik vienas asmuo, seka išvada, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti tik vienas žmogus, o ne du, kaip nurodyta kaltinime. Nuteistasis skunde pažymi, kad nukentėjusioji parodė nemačiusi, kas uždarė duris ir jas užrakino, iš kitų bylos duomenų taip pat neaišku, kas šiuos veiksmus atliko. Todėl kasatorius mano, kad jo kaltė padarius BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą liko neįrodyta.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Remdamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkto nuostatomis kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepagrįstai neatliko papildomo įrodymų tyrimo. Kasatorius tvirtina, kad jo apeliaciniame skunde be kitų argumentų buvo gana išsamiai išdėstyta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurie duomenys buvo nepagrįstai pripažinti įrodymais, todėl išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, dėl to buvo neatsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos teismo padarytoms išvadoms. Anot nuteistojo, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad didesnės minėtų jo apeliacinio skundo argumentų dalies teismas nenagrinėjo, nes nutarė neatlikti papildomo įrodymų tyrimo, o kitus argumentus išnagrinėjo tik iš dalies. Kasatorius skunde pažymi, kad tiek jis, tiek L. L. neigė savo kaltę, o jų nekaltumą patvirtino liudytojas V. N., parodęs, jog paprastai kambario, kuriame laikomi sulaikyti asmenys, durys ne tik nerakinamos, bet ir neuždaromos, bei liudytojas S. S., parodęs, kad įvykio metu jis nukentėjusiąją palydėjo į apsaugos patalpas, kad jam būnant tarnybinėse patalpose durys nebuvo uždarytos. Visi kiti liudytojai, kasatoriaus teigimu, įvykio nematė, jo aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios. Nuteistojo nuomone, kadangi esminė aplinkybė, inkriminuojant jam padarius nusikalstamą veiką, yra durų užrakinimo faktas, tai teismas privalėjo pašalinti visus byloje iškilusius prieštaravimus, išreikalaudamas iš PC „Akropolis“ ir UAB „Drogas“ vaizdo įrašus, kurie patvirtintų jo nekaltumą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė, nemotyvuotai atmetė prašymą, nurodydamas tik tai, kad apeliantas nenurodė, kodėl šie įrašai reikalingi. Nuteistasis skunde tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu policija dirbo neefektyviai, laiku nepareikalavo minėtų įrašų, todėl jis nepagrįstai buvo apkaltintas padaręs nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, buvo pažeistas ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nes nukentėjusiosios teiginius pagrindžiantys duomenys buvo surinkti tinkamai, o jo teiginius pagrindžiantys duomenys buvo surinkti nepilnai, t. y. nebuvo užtikrinta, jog prie bylos būtų pridėtas vaizdo įrašas, kuris kartu su aukščiau minėtų liudytojų parodymais būtų patvirtinęs jo nekaltumą. Anot kasatoriaus, taip buvo pažeistos jo teisės gintis nuo pareikštų kaltinimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Rima Krikščiūnaitė prašo abiejų nuteistųjų kasacinius skundus atmesti. Prokurorė teigia, kad teismas tinkamai nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, o jų kaltumą pagrindė išsamiai ir visapusiškai ištirtų įrodymų visetu. Prokurorės nuomone, teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, tame tarpe, ir nukentėjusiosios parodymus, nes sugretino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra nuoseklūs ir patikimi. Nuteistojo V. G. kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino prekybos centro vaizdo įrašų, prokurorės teigimu yra klaidinantis, nes šių įrašų pridėti prie bylos buvo neįmanoma. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „VP Sauga“ apsaugos vadovas V. N. parodė, jog apsaugos patalpų vaizdo įrašai saugomi 21 dieną. Ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios S. T. pareiškimą buvo pradėtas 2006 m. spalio 20 d., praėjus 25 dienoms po įvykio, t. y. tada, kai tie įrašai jau buvo sunaikinti. Prokurorė pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismo posėdyje dalyvavo nuteistasis V. G. ir jo gynėjas, tačiau jie neprašė teismo atlikti byloje įrodymų tyrimą, išreikalauti ar tirti naujus įrodymus. Prokurorės nuomone, nepagrįstas ir deklaratyvus nuteistojo V. G. kasacinio skundo teiginys, kad buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nes V. G. ir jo gynėjas procese turėjo lygias su kaltinimo puse teises. Jie dalyvavo tiriant įrodymus, uždavė klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams, išsakė savo nuomonę dėl įrodymų tyrimo tvarkos bei apimties, reiškė prašymus, kuriuos teismas apsvarstė, apskundė teismų sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. L. ir V. G. kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai S. T. parduotuvėje netyčia sudaužius kiaulę –taupyklę ir atsisakius už ją sumokėti, ji buvo palydėta iki bendrųjų apsaugos darbuotojų patalpų, kur viename iš kambarių ji buvo uždaryta ir užrakinta. Bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis L. L. dirbo apsaugos patalpose dispečerinėje ir jo žinioje buvo raktas, kuriuo rakinamas kambarys, skirtas sulaikytiems asmenims, o nuteistasis V. G. palydėjo nukentėjusiąją iki apsaugos patalpų. Nukentėjusiajai būnant sulaikymo patalpoje abu nuteistieji ją stebėjo per toje patalpoje įrengtą vaizdo kamerą, kol atvyko policijos pareigūnai. Pažymėtina, kad ir bendrosios apsaugos patalpos buvo rakinamos, jas atidaryti buvo galima tik žinant slaptą jų atidarymo būdą (mygtukų vietą) arba iš dispečerinės, todėl iš apsaugos patalpų nukentėjusioji savarankiškai išeiti negalėjo nepriklausomai nuo to, ar buvo užrakintos kambario, į kurį ji buvo atvesta, durys. Taip nukentėjusioji buvo sulaikyta, t.y. jai buvo atimta laisvė. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįvertino aplinkybės, kad laisvę nukentėjusiajai S. T. atėmė ne privatūs asmenys, o UAB „VP Sauga“ darbuotojai, vykdydami savo profesines pareigas. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir aplinkybės, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai lėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo išvadą, kurią net du kartus patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, kad šioje byloje tirtoje L. L. ir V. G. veikoje yra visi BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik privatus asmuo. Valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) to nusikaltimo subjektas gali būti tik tuomet, jei veikė kaip privatus asmuo. Tokia išvada darytina iš bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklės, kad, esant tokiai konkurencijai, taikoma specialioji norma. Todėl valstybės tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys atsako pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams, atitinkamas normas. Iš bylos duomenų matyti, kad abu nuteistieji priskirtini valstybės tarnautojui prilygintų asmenų kategorijai (BK 230 straipsnio 3 dalis), nes jų profesinių pareigų vykdymu teikiama viešoji paslauga – turto sauga. Asmens ir turto sauga priskirtina prie viešųjų paslaugų tiek pagal savo pobūdį, tiek dėl to, kad jos vykdymas yra reglamentuotas specialiu įstatymu. Tai 2004 m. liepos 8 d. priimtas „Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas“.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t.y. neteisėtai, ir to siekia. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji nutarė sulaikyti nukentėjusiąją S. T. ne be jokio pagrindo, o kaip įtariamą teisės pažeidėją. Ši aplinkybė abejonių nekelia, nes ją patvirtina ne tik nuteistųjų, liudytojų parodymai, bet ir byloje nustatyta įvykių eiga. Byloje nustatyta, kad priežastis sulaikyti nukentėjusiąją buvo kiaulės-taupyklės sudaužymas ir dėl to kilęs konfliktas. Surašius atitinkamus pareiškimus ir paaiškinimus, V. T. buvo perduota policijai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ir apeliacinės instancijos teismas 2008 m. balandžio 3 d. priimtoje nutartyje įvykio metu susidariusią situaciją buvo apibūdinęs analogiškai. Nutartyje nurodoma, kad prie konfliktuojančių V. T. ir parduotuvės vedėjos priėjęs apsaugos darbuotojas S. S. radijo ryšiu apie konfliktą pranešė pamainos vyresniajam L. L., kuris, netinkamai įvertinęs situaciją, nutarė V. T. sulaikyti kaip pažeidėją. Konstatavęs, kad nukentėjusiosios sulaikymas buvo padarytas dėl netinkamo susidariusios situacijos įvertinimo, apeliacinės instancijos teismas padarė šiai aplinkybei prieštaraujančią išvadą, kad nuteistieji tyčia neteisėtai atėmė nukentėjusiajai laisvę. Iš to, kas šioje nutarties pastraipoje išdėstyta, seka kad abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad nuteistieji neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai V. T. tyčia, yra nepagrįsta. Sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją ir jį perduoti policijai apsaugos darbuotojai turi teisę („Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo“ 7 straipsnio 4 punktas). Todėl tuo atveju, jeigu susidariusią situaciją nuteistieji būtų įvertinę tinkamai, jų veiksmai būtų buvę teisėti. Šiuo atveju nuteistieji neįvertino aplinkybės, kad paminėta įstatymo norma taikytina tik tuomet, kai įtariamas teisės pažeidėjas užklumpamas darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką. Šiuo atveju V. T. buvo įtariama svetimo (nuteistųjų saugoto) turto sugadinimu dėl neatsargumo. Tokia veika nepriskiriama nei prie nusikalstamų veikų, nei prie administracinių teisės pažeidimų. Tai galėtų būti tik civilinis deliktas. Įstatymas nenumato teisės sulaikyti asmenį, įtarus jį civilinio delikto padarymu. Tačiau nuteistųjų L. L. ir V. G. veiksmų sulaikant V. T. negalima vertinti ir kaip BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo ar BK 229 straipsnyje numatyto tarnybos pareigų neatlikimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad jais nebuvo padaryta didelės žalos: prieš nukentėjusiąją nebuvo naudota jokia fizinė prievarta, jai laisvė buvo atimta tik maždaug pusvalandžiui. Išvadą, kad veika nesukėlė sunkių pasekmių, padarė ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. L. ir V. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Byloje nustatytomis aplinkybėmis jų veikoje gali būti tik drausminio nusižengimo požymių. Jų veiką kvalifikavus pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Todėl skundžiami teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis) ir baudžiamoji byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį, kuriuo L. L. ir V. G. nuteisti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartį, kuria V. G. apeliacinis skundas atmestas, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 3 d. nutartį, kuria L. L. apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.