Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-624-1042/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-08-18
Bylos Nr.: e2A-624-1042/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-05729-2024-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Aleksandras Rusakas
Trečiasis asmuo: mažosios bendrijos „K. A.“, mažajai bendrijai „K. A.“
Ieškovas: J. L.
Atsakovas: S. N.

Kategorijos

2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas

Civilinė byla Nr. e2A-624-1042/2025 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05729-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2.; 2.6.20.4.; 3.1.7.4.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovės) J. L. ir trečiojo asmens mažosios bendrijos „K. A.“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-803-1205/2025 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei S. N., trečiajam asmeniui mažajai bendrijai „K. A.“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir lėšų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. L. ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovės S. N. 1749,09 Eur pervestų lėšų; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1749,09 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad ji 2023 m. kovo mėn., kaip mažosios bendrijos (toliau ir MB) „K. A.“ atstovė, pakvietė atsakovę S. N., veikiančią pagal individualios veiklos pažymą, teikti draudimo paslaugas MB „K. A.“ klientams, bei savarankiškai teikti kelionių agento paslaugas MB „K. A.“ klientams. Ieškovė, būdama MB „K. A.“ vadove, su atsakove sutarė, kad ši, šalia vykdomos draudimo agento veiklos, papildomai įregistruos individualią veiklą kelionės agentūrų agento paslaugoms teikti, o trečiasis asmuo MB „K. A.“ su atsakove sudarys tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė teiks tarpininko paslaugas mažosios bendrijos klientams, bei atsakovei bus apmokama už parduotas įvykusias keliones nuo kelionių organizatorių apskaičiuotų ir išmokėtų MB „K. A.“ komisinių, atskaičius mažosios bendrijos išlaidas. Atsakovė delsė įregistruoti individualią veiklą, MB „K. A.“ nepateikė veiklos registravimą patvirtinančio dokumento, nuolat keitė savo sąlygas dėl komisinių dydžio, dėl ko užtruko tarpininkavimo sutarties sąlygų derinimas, galutinai nebuvo suderintas komisinių dydis. Sutartis nebuvo sudaryta dėl pasikeitusios atsakovės valios, nes S. N. 2023 m. rugpjūčio mėn. pranešė, kad gavo kitos agentūros pasiūlymą teikti paslaugas. Pažymėjo, kad laikotarpiu, kol atsakovė S. N. ir trečiasis asmuo MB „K. A.“ derino tarpininkavimo sutarties pasirašymo sąlygas, atsakovės prašymu, kad reikalingi pinigai pragyvenimui, ieškovė iš savo asmeninės banko sąskaitos suteikė finansinę pagalbą: mokėjimo pavedimais pervedė pinigines lėšas į S. N. banko sąskaitą: 2023 m. gegužės 7 d. - 382,99 Eur; 2023 m. birželio 9 d. - 359,00 Eur; 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 1007,10 Eur, iš viso: 1749,09 Eur. Atsakovės atstovė 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė MB „K. A.“ pretenziją dėl 1243,03 Eur sumos komisinių sumokėjimo, tačiau trečiasis asmuo su pretenzija nesutiko. Kadangi tarp atsakovės ir trečiojo asmens MB „K. A.“ susiklostė civilinės paslaugų sutarties požymius atitinkantys teisiniai santykiai dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, trečiasis asmuo MB „K. A.“ narių sprendimais už atsakovės S. N. parduotas ir įvykusias keliones laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 1 d., 2023 m. spalio 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo iš viso: 2824,38 Eur sumą. Ieškovė pažymėjo, kad iš jos banko sąskaitos atsakovei pervestos lėšos buvo kaip finansinė pagalba, kurių atsakovė negrąžino. 2024 m. rugsėjo 9 d. ieškovės atstovė pateikė atsakovei pretenziją, o 2024 m. rugsėjo 24 d. - pakartotinę pretenziją, kuriomis pareikalavo grąžinti ieškovei 1749,09 Eur, nes šias lėšas atsakovė gavo nepagrįstai. Atsakovė į pretenziją nereagavo, pinigų ieškovei negrąžino.

3. Atsakovė S. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2023 m. vasario mėn. su ieškove, kaip MB „K. A.“ atstove, susitarė dėl kelionių pardavimo vadybininkės pareigų užėmimo bei aptarė esmines sąlygas, tai yra dėl darbo funkcijų, darbo vietos bei darbo užmokesčio. Žodinės darbo sutarties sudarymo metu MB „K. A.“ vadovė J. L. ją apmokė, suteikė S. N. visas darbo funkcijai atlikti reikalingas priemones, t. y. sukūrė el. paštą ((duomenys neskelbtini)), suteikė prisijungimus prie rezervacijos sistemų J. A. T., C. T., I., suteikė darbo vietą ofise ir kt. Atsakovė darbo pradžioje prie visų rezervacinių sistemų jungėsi naudodama MB „K. A.“ vadovės J. L. prisijungimo duomenis, vėliau atsakovei prašant suteikti jai asmeninius prisijungimus, agentūros vadovė išėmė dviejų rezervacijos sistemų – J. ir A. T. prisijungimo duomenis, o prie kitų sistemų (C. T., I.) atsakovė ir toliau jungėsi naudodama J. L. prisijungimo duomenis. Pažymėjo, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, apmokėjimas už darbą visą laiką buvo vykdomas iš vadovės J. L. asmeninės banko sąskaitos arba paduodant darbo užmokestį grynaisiais pinigais. Darbo metu atsakovė ne kartą prašė ieškovės oficialiai įforminti jos darbą, tačiau ieškovė nurodė, kad rengia sutartį, derina jos projektą su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovei buvo pateiktas tarpininkavimo paslaugų sutarties projektas, kuris savo nuostatomis prilygo darbo sutarčiai, tačiau atsakovei numatyta pareiga sumokėti visus susijusius mokesčius ir dar papildomus agentūros veiklos mokesčius, jei tokių būtų. Atsakovė nurodė, kad 6 mėn. buvo vilkinamas jos, kaip kelionių pardavimo agentės, įforminimas, pasiūlyta paslaugų teikimo sutartis neatitiko kelionių pardavimų agentų veiklos, ir atsakovė suprato, kad ieškovė niekada ir nesiekė sąžiningai atsiskaityti už jos darbą, todėl S. N. nutraukė darbo santykius. Agentūros vadovė J. L. patikino, kad su S. N. už jos atliktą darbą ir atliktus kelionių pardavimus bus atsiskaityta. Apmokėjimas buvo vykdomas už praėjusį mėnesį parduotas ir įvykusias keliones, o darbo sutartinių santykių nutraukimo metu (2023 m. rugpjūčio 5 d.) atsakovė buvo pardavusi kelionių, kurios dar tik turėjo įvykti (2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėn. ir 2024 m. kovo, balandžio mėn.), praėjus 2023 rugpjūčio mėn. ir atsakovei 2023 m. rugsėjo mėn. pradžioje nesulaukus atsiskaitymo už 2023 m. rugpjūčio mėn. įvykusias keliones (kurios buvo parduotos dar iki darbo sutartinių santykių pasibaigimo momento), atsakovė kreipėsi į ieškovę, tačiau ji nurodė, kad premijos už parduotas keliones nesumokės. 2023 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė pateikė pretenziją agentūrai dėl nesumokėto darbo užmokesčio, o 2023 m. rugsėjo 29 d. agentūra pateikė atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, jog pretenzijos netenkins. 2023 m. spalio 12 d. atsakovė pateikė tikslius skaičiavimus dėl jai mokėtinos 3341,91 Eur premijos (už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio mėn. ir 2024 m. kovo, balandžio, birželio mėn. įvykusias ar įvyksiančias parduotas keliones), tačiau 2023 m. spalio 19 d. agentūra atliko 2824,38 Eur pavedimą atsakovei, nenurodydama, kodėl sumokėta mažiau. Praėjus beveik metams laiko nuo ginčo išsprendimo ieškovė pradėjo teikti nepagrįstas pretenzijas atsakovei dėl lėšų grąžinimo. Atsakovės nuomone, ieškovė, kaip MB “K. A.” atstovė, iš savo asmeninės banko sąskaitos, slėpdama nelegalaus atsakovės įdarbinimo faktą, atsiskaitė su atsakove už jos darbą, t. y. atliktą kelionių pardavimo agentės funkciją. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad vykdė įprastai kelionių agentūrų (kelionių pardavimo agentų) darbuotojams priskiriamas darbo funkcijas ir buvo pavaldi darbdaviui, ji dalyvavo kelionių organizatoriaus J.! organizuotame I. T. darbo sutarties galiojimo metu 2023 m. gegužės 9 d. – 2023 m. gegužės 16 d., į kurį jai pasiūlė vykti įmonės vadovė J. L., sertifikate taip pat nurodyta, kad S. N. yra agentūros atstovė. Infoturas buvo apmokėtas iš agentūros lėšų, tačiau vėliau šios kelionės išlaidos buvo išskaičiuotos iš atsakovei mokėtinų komisinių. Atsakovei teikiami mokesčių bei komisinių paskaičiavimai, kuriuose pagal rezervacijos numerius S. N. turėdavo nurodyti / patvirtinti, už kurių kelionių pardavimą ji yra atsakinga. Kiekvieną mėnesį ieškovė J. L. pateikdavo atsakovei Microsoft Excel programa parengtą komisinių paskaičiavimą, S raide pažymint darbuotojos S. N. pardavimus. Atsakovės darbovietė – MB “K. A.”, darbuotoja dirbo agentūros naudai. Atsakovės darbas ofise sutartomis dienomis, aptarnaujant agentūros klientus, nulėmė tai, kad buvo susiklostę darbo sutartiniai santykiai ir jai buvo mokamas atlyginimas premijų forma, t. y. komisinių dalis nuo parduotų kelionių. Ieškovės teiginys, kad ji skyrė finansinę pagalbą atsakovei yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir prieštaraujantis faktinei situacijai, nes visos sumos buvo sumokėtos kaip darbo užmokestis už atsakovės vykdytą kelionių pardavimo agentės darbo funkciją ir parduotas keliones.

4. Trečiasis asmuo MB „K. A.“ su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 2023 m. bendrijos vadovė J. L. pakvietė atsakovę teikti kelionių pardavimo agento paslaugas klientams ir vedė su atsakove S. N. derybas dėl tarpininko paslaugų pagal Tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė teiks tarpininko paslaugas mažosios bendrijos klientams: teiks pasiūlymus, konsultuos, teiks informaciją apie keliones, vykdys kelionių pardavimus ir rengs dokumentus, o atsakovei bus apmokama už parduotas įvykusias keliones nuo kelionių organizatorių apskaičiuotų ir išmokėtų MB „K. A.” komisinių, atskaičius mažosios bendrijos išlaidas. Atsakovė buvo supažindinta su MB „K. A.” ir kelionių organizatorių bendradarbiavimo sutarčių nuostatomis ir sąlygomis. Iš atsakovės buvo pareikalauta įregistruoti papildomą veiklą kelionės agentūrų agento pardavimo paslaugoms teikti. Atsakovė delsė įregistruoti papildomą individualią veiklą, MB „K. A.” nepateikė veiklos registravimą patvirtinančio dokumento, nuolat keitė savo sąlygas dėl komisinių dydžio (nuo 30 proc. iki 100 proc.), todėl užtruko tarpininkavimo sutarties sąlygų derinimas, galutinai nebuvo suderintas komisinių dydis, o galiausiai sutartis nebuvo sudaryta dėl pasikeitusios atsakovės valios, nes S. N. 2023 m. rugpjūčio mėn. pranešė, kad gavo kitos agentūros „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlymą teikti paslaugas. Pažymėjo, kad atsakovės netenkino sąlygos dėl atskaitomų išlaidų dalies ir ji Tarpininkavimo paslaugų sutarties priede numatytomis sąlygomis nepasirašė. Pati atsakovė neinicijavo ir nesiekė, kad tarp jos ir trečiojo asmens būtų sudaryta darbo sutartis. Mano, kad tai, jog atsakovė teikė paslaugas MB „K. A.” ir santykiai nutrūko nepasirašius tarpininkavimo sutarties, nereiškia, kad atsakovė vykdė darbo funkcijas. Atsakovė teikė paslaugas klientams nuo 2023 m. kovo iki 2023 m. rugpjūčio, trečiasis asmuo niekada neneigė pareigos apmokėti atsakovei S. N. už jos, kaip tarpininkės, suteiktas paslaugas, jos parduotas įvykusias keliones, tačiau iki 2023 m. spalio 17 d. neatliko mokėjimų dėl to, kad nebuvo pasirašyta tarpininkavimo paslaugų sutartis, nebuvo sulygtas atsakovės teiktos paslaugos komisinių dydis, atsakovė neteikė sąskaitų, ataskaitų už suteiktas paslaugas. Atsakovė 2023 m. rugsėjo 16 d. pateikė apmokėti sąskaitą - faktūrą A. Nr. 1 – 1243,03 Eur sumai už 2023 m. įvykusias keliones, tačiau MB „K. A.“ sąskaitos nepriėmė, nes nebuvo sudaryta tarpininkavimo sutartis. Trečiasis asmuo MB „K. A.“ gavo 2023 m. rugsėjo 20 d. atsakovės pretenziją dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau nesutiko su pretenzijoje nurodytu tarp atsakovės ir MB „K. A.“ teisinių santykių vertinimu ir reikalavimu sumokėti pretenzijoje nurodytus komisinius už nurodytus laikotarpius. Trečiasis asmuo MB „K. A.“ 2023 m. spalio 17 d. narių sprendimais už atsakovės S. N. parduotas ir įvykusias keliones laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 1 d., 2023 m. spalio 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo atsakovei iš viso 2824,38 Eur sumą. MB „K. A.“ deklaravo 2023 m. išmokėtas atsakovei S. N. sumas, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė Metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją, forma GPM312. Pažymėjo, kad pareigą išmokėti atlygį už atsakovės suteiktas paslaugas mažajai bendrijai už klientams parduotas keliones turėjo MB „K. A.“, bet ne ieškovė. Atsakovė gavo pinigines lėšas iš ieškovės - fizinio asmens, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo teisinis pagrindas ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, išmokėti pinigines sumas atsakovei už juridinį asmenį MB „K. A.“. Ieškovė pervedė savo asmenines lėšas atsakovei tuo laikotarpiu, kai tarp atsakovės ir MB „K. A.“ vyko derybos, ieškovė neturėjo pareigos pervesti lėšas ir dėl to patirti savo turto sumažėjimą ar nuostolių.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, papildomai paaiškino, kad ieškovė su atsakove sutarė, kad S. N. teiks paslaugas mažajai bendrijai kelionių paketų pardavimuose individualios veiklos pagrindu, bei sutarė, kad jai bus mokami 40 procentų komisiniai už įvykusias keliones. Šias paslaugas S. N. teikė nuo 2023 m. vasario mėn. Darbo vieta nebuvo suteikta. Pažymėjo, kad ieškovė atsakovę rėmė kaip draugė, nes jos finansinė situacija buvo sunki. Tai nebuvo dovana, jos sutarė su S., kad ji, kai gaus atlygį iš MB „K. A.“, su ja atsiskaitys. Užsiklausus rinką MB „K. A.“ sumokėjo atsakovei rinkos komisinį už visas jos suteiktas paslaugas MB „K. A.“. Mano, kad ji kaip draugė, fizinis asmuo, neturėjo mokėti S. už paslaugas, kurias ji suteikė MB „K. A.“, nes atsakovė jai paslaugų niekada neteikė. S. išėjus, už jos teiktas MB „K. A.“ paslaugas, kurios buvo suvestos bendroje lentelėje, buvo paskaičiuotas 30 procentų komisinis pagal rinkos kainą ir buvo išmokėta S. 2824,38 Eur suma. Kodėl ieškovės pinigų pervedimuose atsakovei nurodytos paskirtys „sąskaitos papildymas“ ar „pinigų pervedimas“ ieškovė nežinojo. Laikė, kad MB „K. A.“ pilnai su S. atsiskaitė, nors iki šiol ji nėra pateikusi jokios išsamios sąskaitos. Jei tai yra ne skola, tuomet S. turėtų pateikti sąskaitas.

6. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, papildomai paaiškino, kad lėšos buvo pervestos turint teisinį pagrindą, tai yra darbo sutartiniai santykiai ir tokį apmokėjimo būdą pasirinko pati ieškovė, būdama įmonės vadove, sutikdama atlyginimą mokėti iš savo asmeninės banko sąskaitos. Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Apmokėjimas už darbą visada vykdavo iš agentūros vadovės J. L. asmeninės banko sąskaitos ir paduodant darbo užmokestį grynaisiais pinigais. Atsakovė nesikreipė į įmonę už parduotas keliones nuo kovo mėnesio iki liepos mėnesio, nes puikiai suprato, kad su ja už tą laikotarpį jau yra atsiskaityta, atsiskaitant grynaisiais ir iš asmeninės vadovės banko sąskaitos. Pažymėjo, kad tai buvo darbo sutartiniai santykiai, atsakovė buvo kontroliuojama darbdavio, buvo jo priežiūroje, nuolat turėjo derinti savo darbą ofise, jame atlikti funkcijas, santykiai tęsėsi šešis mėnesius. Buvo ir kitų moterų oficialiai neįdarbintų įmonėje, kurių viena išvykusi į Infoturą nežinojo kaip tai įforminti. Įmonės vadovė iš savo sąskaitos mokėjo ir kitoms moterims. S. N. nebuvo mokamas bazinis atlygis, jai buvo mokamos premijos - darbo užmokestis, tai yra tik dalis jai priklausančio darbo užmokesčio. Tai sudarė 57 procentus už parduotas keliones, o kiti 43 procentai, kaip ieškovė nurodė, sudarė agentūros mokamus mokesčius. Procentai skaičiuojami ne už parduotas keliones, o už realiai įvykusias. Pažymėjo, kad atsakovė niekada neprašė iš ieškovės finansinės pagalbos, paramos ar skolos.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė ieškinį palaikė, papildomai paaiškino, kad dėl darbo santykių, dėl darbo sąlygų ir jų suderinimo su S. N. nebuvo tariamasi. Buvo tartasi dėl rezultato, kintamo atlygio už parduotas ir įvykusias keliones, taip pat nebuvo nustatyta ir tariamasi dėl konkrečių darbo funkcijų, buvo kalba tik apie konkrečios paslaugos rezultatą ir jos apmokėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2025 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės J. L. atsakovei S. N. 1050,00 Eur išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas. Priteisė iš ieškovės J. L. 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

9. Teismas nustatė, kad 2023 m. vasario mėn. ieškovė J. L., kaip MB „K. A.“ atstovė, susitarė su atsakove S. N., veikiančia pagal individualios veiklos pažymą, kad ši teiks draudimo paslaugas MB „K. A.“ klientams ir tarpininkavimo paslaugas - kelionių agento paslaugas MB „K. A.“. Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Ieškovė, MB „K. A.“ vadovė, ir atsakovė susitarė, kad atlygis už suteiktas paslaugas bus mokamas už parduotas įvykusias keliones nuo kelionių organizatorių apskaičiuotų ir išmokėtų MB „K. A.“ komisinių, atskaičius mažosios bendrijos išlaidas. Atsakovė MB „K. A.“ tarpininkavimo (kelionių pardavimo) paslaugas pradėjo teikti 2023 m. vasario mėnesį. Ieškovė J. L. iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė į S. N. banko sąskaitą: 2023 m. gegužės 7 d. – 382,99 Eur; 2023 m. birželio 9 d. – 359,00 Eur, 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 1007,10 Eur, iš viso 1 749,09 Eur, nurodant mokėjimo paskirtį „papildymas“, „pinigų pervedimas“.

10. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp MB „K. A.“ ir atsakovės susiklostė ne darbo teisiniai santykiai, bet tarpininkavimo paslaugų teisiniai santykiai, nes ieškovė, kaip MB „K. A.“ vadovė, ir atsakovė susitarė dėl kelionių pardavimo paslaugos teikimo ir atlygio už suteiktas paslaugas – už parduotas ir įvykusias keliones. Paslaugų teikimo sutartis šalių buvo sudaryta žodine forma.

11. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai neįrodo, kad atsakovei buvo nustatomas konkretus darbo grafikas, kad ji privalėjo darbdavės nurodymu nustatytu metu būti ir atlikti darbines funkcijas MB „K. A.“ patalpose. Be to, nėra duomenų, kad atsakovė būtų buvusi pavaldi MB „K. A.“ ar ieškovei, kaip jos vadovei. Šalys derindavosi dėl buvimo ofise laiko, taip pat dėl pardavimų, tačiau atsakovė griežtų nurodymų iš ieškovės negaudavo.

12. Teismas pažymėjo, kad MB „K. A.“ su atsakove nesudarius tarpininkavimo paslaugų sutarties, tačiau atsakovei faktiškai tokias paslaugas teikiant, MB „K. A.“ neturėjo pagrindo atsakovei išmokėti atlygį, o pasirinko jį mokėti iš įmonės vadovės asmeninės sąskaitos arba paduodant pinigus grynaisiais pinigais. Teismas sprendė, kad būtent tokia atsiskaitymo su faktiškai tarpininkavimo paslaugas teikiančiais asmenimis praktika buvo nusistovėjusi įmonėje. Microsoft Excel lentelės duomenys – nurodytas atsakovės atlygis už pardavimus sutampa su ieškovės atliktais mokėjimais iš banko sąskaitos ar išmokėjimu grynaisiais pinigais.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad MB „K. A.“ ginčo laikotarpiu nebuvo sudariusi nei vienos tarpininkavimo sutarties su nei vienu asmeniu, o kilus ginčams su atsakove S. N., įmonei asmenys pagal tarpininkavimo sutartis pradėjo teikti paslaugas, be to, buvo įdarbintas žmogus ir pagal darbo sutartį.

14. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė būtų sutikusi trečiajam asmeniui teikti paslaugas už 30 procentų dydžio komisinį atlygį. Be to, nėra duomenų, kad iš tiesų rinkoje vyrautų tokio dydžio komisiniai. Teismas sprendė, kad MB „K. A.“ 2023 m. spalio 19 d. atsakovei išmokėta pinigų suma buvo komisinis atlygis už atsakovės parduotas keliones, įvykusias po santykių nutraukimo.

15. Teismas konstatavo, kad ieškovės pervestos sumos turi teisinį pagrindą pagal tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. atsakovė nepraturtėjo ieškovės sąskaita be pagrindo, o jai buvo išmokėtas jai priklausantis atlygis už jos suteiktas paslaugas, ji gavo pinigines lėšas, kurias ir turėjo gauti.

16. Teismas sprendė, kad ieškovei nepagrindus ieškinio reikalavimų dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, ir esant nenuginčytiems įrodymams, jog atsakovė teikė kelionių pardavimo paslaugas MB „K. A.“ ir už tai ieškovė, kaip MB „K. A.“ vadovė, mokėjo atsakovei atlygį už atsakovės paslaugas grynaisiais pinigais ir iš savo asmeninės banko sąskaitos. Teismas pažymėjo, kad nustačius, kad tokia atsiskaitymo su faktiškai mažajai bendrijai teikusiais paslaugas asmenimis tvarka buvo nusistovėjusi įmonėje, nėra tikslinga įrodinėti kitų nepagrįsto praturtėjimo prielaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17. Apeliaciniu skundu apeliantai (ieškovė) J. L. ir trečiasis asmuo mažoji bendrija „K. A.“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti ieškovės ieškinį, bei priteisti ieškovės ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

17.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės sumokėtos sumos atsakovei turėjo teisinį pagrindą. Byloje nebuvo nustatytas pagrindas ieškovei atsiskaityti su atsakove. Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl pagrindo ir ieškovės pareigos perduoti pinigines lėšas atsakovei.

17.3. Teismas neteisingai nustatęs faktines aplinkybes dėl atsiskaitymo prievolės subjektų, nepagrįstai sprendė, kad ne trečiasis asmuo, bet ieškovė turėjo pagrindą pervesti lėšas atsakovei.

17.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes ieškovei perkėlė pareigą įrodyti turto gavimo pagrindo egzistavimą.

17.5. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino byloje pateiktus trečiojo asmens MB „K. A.“ įrodymus, patvirtinančius, kad MB „K. A.“ su atsakove už visas įmonei atsakovės suteiktas tarpininkavimo paslaugas atsiskaitė 2023m. spalio 19d. mokėjimo pavedimu, pervesdama 2824,38 Eur sumą, kuri buvo paskaičiuota pritaikius rinkoje paplitusį 30 procentų komisinį atlygį, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad MB "K. A." 2023m. spalio 19d. atsakovei išmokėta pinigų suma buvo komisinis atlygis už atsakovės parduotas keliones, įvykusias po santykių nutraukimo.

Atsiliepimas

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė S. N. prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad apeliantės nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą patvirtinančių argumentų. Teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus byloje ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pervestos sumos turi teisinį pagrindą pagal tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. atsakovė nepraturtėjo ieškovės sąskaita be pagrindo, o jai buvo išmokėtas jai priklausantis atlygis, ji gavo pinigines lėšas, kurias ir turėjo gauti. Atsakovės vertinimu, teismas, spręsdamas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto byloje taikymo sąlygų, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

21. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 1050,00 Eur išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti ieškovės ieškinį, bei priteisti ieškovės ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

24. Apeliaciniame skunde apeliantės J. L. ir trečiasis asmuo mažoji bendrija „K. A.“ iš esmės kelia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų buvimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikymo klausimus.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl to, kad atsakovė gavo 1749,09 Eur pinigines lėšas iš ieškovės J. L., nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo pagrindu reiškiamų reikalavimų

26. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 str. 1 d.). Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita.

27. Kilus ginčui dėl nepagrįsto praturtėjimo teisiniu pagrindu reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, visų pirma išaiškintina, kad nepagrįsto praturtėjimo teisinio reguliavimo sudėtis apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

28. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 66 punktas; 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-1120/2023).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas; 2023 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023).

30. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas, taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Taigi, bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

31. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

32. Byloje nustatyta, kad 2023 m. vasario mėn. ieškovė J. L., kaip MB „K. A.“ atstovė, susitarė su atsakove S. N., veikiančia pagal individualios veiklos pažymą, kad ši teiks draudimo paslaugas MB „K. A.“ klientams ir tarpininkavimo paslaugas - kelionių agento paslaugas MB „K. A.“. Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Ieškovė, MB „K. A.“ vadovė, ir atsakovė susitarė, kad atlygis už suteiktas paslaugas bus mokamas už parduotas įvykusias keliones nuo kelionių organizatorių apskaičiuotų ir išmokėtų MB „K. A.“ komisinių, atskaičius mažosios bendrijos išlaidas. Atsakovė MB „K. A.“ tarpininkavimo (kelionių pardavimo) paslaugas pradėjo teikti 2023 m. vasario mėnesį. Ieškovė J. L. iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė į S. N. banko sąskaitą: 2023 m. gegužės 7 d. – 382,99 Eur; 2023 m. birželio 9 d. – 359,00 Eur, 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 1007,10 Eur, iš viso 1749,09 Eur, nurodant mokėjimo paskirtį „papildymas“, „pinigų pervedimas“. 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovei buvo pateiktas tarpininkavimo paslaugų sutarties projektas, o 2023 m. rugpjūčio 5 d. atsakovė informavo ieškovę, kad gavo kitos agentūros pasiūlymą teikti paslaugas ir paprašė atsiskaityti už 2023 m. liepos mėn. pardavimus ir sumokėti komisinių dalį. 2023 m. rugsėjo 16 d. S. N. pateikė sąskaitą – faktūrą 1243,03 Eur sumos apmokėjimui, 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė MB „K. A.“ pretenziją dėl 1243,03 Eur sumos komisinių sumokėjimo už 2023 m. rugpjūčio mėnesį įvykusias keliones. MB „K. A.“ su pretenzija nesutiko, 2023 m. rugsėjo 29 d. pateikė atsakymą į pretenziją. 2023 m. spalio 17 d. MB „K. A.“ priėmė visų narių sprendimą, kuriame nurodyta, kad už atsakovės S. N. parduotas ir įvykusias keliones nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarta sumokėti 2824,38 Eur. Šią sumą MB „K. A.“ sumokėjo atsakovei 2023 m. spalio 19 d. mokėjimo nurodymu. 2024 m. rugsėjo 9 d. ieškovės atstovė pateikė atsakovei pretenziją, o 2024 m. rugsėjo 24 d. pakartotinę pretenziją, kuria pareikalavo grąžinti ieškovei į S. N. banko sąskaitą pervestas pinigines lėšas: 2023 m. gegužės 7 d. – 382,99 Eur; 2023 m. birželio 9 d. – 359,00 Eur, 2023 m. rugpjūčio 5 d. – 1007,10 Eur, iš viso 1 749,09 Eur.

33. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinio teisinis pagrindas ir dalykas suformuluoti kaip prašymas iš atsakovės priteisti ieškovės pervestą nepagrįsto praturtėjimo sumą – 1749,09 Eur. Ieškovė nurodė, kad suteikė 1749,09 Eur finansinę pagalbą atsakovei S. N. ir mokėjimo pavedimais pervedė pinigines lėšas į jos banko sąskaitą nurodant mokėjimo paskirtį „papildymas“, „pinigų pervedimas“. Ieškovė pažymėjo, kad tai nebuvo dovana, ji skolino pinigus atsakovei, sutarė su atsakove, kad ši, kai gaus atlygį iš trečiojo asmens MB „K. A.“, su ieškove atsiskaitys, tačiau iki šiol negrąžino, todėl, ieškovės teigimu, atsakovei atsirado pareiga grąžinti lėšas ieškovei, kurias atsakovė yra įgijusi be teisinio pagrindo.

35. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 20 punktą). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.).

36. Atsakovė pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus, pagrindžiančius poziciją, kad į jos sąskaitą ieškovės pervestos lėšos buvo prievolės (atlygis už atliktus kelionių pardavimus) įvykdymas už trečiąjį asmenį MB „K. A.“, kuriam ji teikė tarpininkavimo paslaugas – kelionių agento, laikotarpiu nuo 2023 m. vasario mėnesio iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio, ir su kuriuo tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis taip ir nebuvo pasirašyta, nors šalys ilgą laiką derino sutarties sąlygas. Atsakovei teikiant trečiajam asmeniui paslaugas trečiasis asmuo buvo skolingas atsakovei už šios atliktas paslaugas. Pagal žodinį šalių (ieškovės, kaip trečiojo asmens atstovės ir atsakovės) susitarimą atsakovė suteikė paslaugas trečiajam asmeniui tiek iki ieškovės ginčo sumų pervedimo į atsakovės sąskaitą, tiek ir po to, kai pinigai jau buvo pervesti, nes trečiasis asmuo už likusias jam teiktas paslaugas su atsakovė atsiskaitė tik po to, kai atsakovė pareikalavo sumokėti likusias jai nesumokėtas sumas. Trečiojo asmens MB „K. A.“ 2023 m. spalio 19 d. atsakovei išmokėta pinigų suma buvo komisinis atlygis už atsakovės parduotas keliones, įvykusias po šalių santykių nutraukimo.

37. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo naštą ir pagrindė, jog jai ieškovės pervesta ginčo suma – 1749,09 Eur turi teisinį pagrindą pagal tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tai yra atsakovė nepraturtėjo ieškovės sąskaita be pagrindo, o jai buvo išmokėtas jai priklausantis atlygis už jos suteiktas paslaugas, ji gavo pinigines lėšas, kurias ir turėjo gauti, o trečiojo asmens MB „K. A.“ 2023 m. spalio 19 d. atsakovei išmokėta pinigų suma buvo komisinis atlygis už atsakovės parduotas keliones, įvykusias jau po santykių nutraukimo.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad atsakovei buvo mokama už atliktas paslaugas pervedant pinigus iš MB „K. A.“ savininkės J. L. asmeninės banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą ir paduodant pinigus grynaisiais, skaičiuojant 57 procentų komisinių dydį. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokius atsakovės teiginius pagrindžia Microsoft Excel programa parengtos lentelės duomenys – nurodytas atsakovės atlygis už pardavimus sutampa su ieškovės atliktais mokėjimais iš banko sąskaitos ar išmokėjimu grynaisiais pinigais, fotonuotraukos ir šalių duoti paaiškinimai, atsakovės ir ieškovės J. L. tarpusavio susirašinėjimai messenger programėlėje (ieškovės ir atsakovės susirašinėjime pati ieškovė inicijuoja piniginių lėšų perdavimą atsakovei, nesant atsakovės prašymo), bei kiti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, kad ieškovė, kaip trečiojo asmens atstovė, atliko pavedimus už atsakovės teiktas paslaugas trečiajam asmeniui - kelionių agento paslaugas (poilsinių kelionių pardavimas telefonu, internetu ir biure (nuo 2023 m. kovo 8 d. prekybos centre „T.“), bendravimas su esamais ir potencialiais klientais, darbas su rezervacinėmis sistemomis bei klientų aptarnavimas po pardavimo).

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės argumentus, kad jai ieškovės pervesti pinigai nebuvo skola ar finansinė parama, o apskaičiuotas atlygis už atliktus kelionių pardavimus, patvirtina ta aplinkybė, kad pinigai jai buvo pervesti centų tikslumu, sutampa su Microsoft Excel programa parengtos lentelės duomenimis, kur nurodytas atsakovės atlygis už pardavimus. Ieškovės atliktų mokėjimų sumų terminų sutaptis taip pat patvirtina atsakovės teiginius, kad ieškovė mokėjo už įmonę atsakovei, kaip kelionių pardavimo vadybininkei, priklausantį atlygį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad MB „K. A.“ buvo nusistovėjusi praktika mokėti atlygį iš įmonės vadovės asmeninės sąskaitos arba paduodant pinigus grynaisiais pinigais su faktiškai tarpininkavimo paslaugas teikiančiais asmenimis, nes MB „K. A.“ ginčo laikotarpiu nebuvo sudariusi nei vienos tarpininkavimo sutarties su nei vienu asmeniu, kurie įmonei tokias paslaugas teikė, o kilus ginčams su atsakove S. N., įmonei asmenys pagal tarpininkavimo sutartis pradėjo teikti paslaugas, be to, buvo įdarbintas žmogus ir pagal darbo sutartį. Nors apeliantai teigia, kad MB "K. A." nuostatai, bendrijos nariui nenumatė pareigos mokėti iš asmeninių lėšų darbuotojams ar kitiems asmenims, Mažųjų bendrijų įstatymo normos taip pat nenumato vadovui pareigos iš asmeninių lėšų atsiskaityti pagal mažosios bendrijos prievoles, tačiau bylos duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina faktą, kad tokia praktika įmonėje buvo, o ieškovė, kaip trečiojo asmens vadovė, pasirinkusi atsiskaityti su atsakove iš savo asmeninės banko sąskaitos už atsakovės teiktas paslaugas MB „K. A.“ veikė savo asmenine rizika dėl savo turto sumažėjimo ar nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip ir teigė šalys, tarp šalių vyko tarpininkavimo paslaugų sutarties projekto derinimas, atsakovė paslaugas trečiajam asmeniui teikė, tačiau teikti sąskaitas trečiajam asmeniui dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas atsakovei nebuvo poreikio, nes su ja atsiskaitydavo trečiojo asmens MB „K. A.“ vadovė J. L. iš savo asmeninės banko sąskaitos, ar kaip šalys nurodė, paduodama grynaisiais pinigais, o toks atsiskaitymo būdas šalis tenkino, nes ginčo tarp šalių dėl atsiskaitymo už teikiamas paslaugas iki pat santykių pabaigos nekilo. Tik kilus ginčui dėl atsiskaitymo už atsakovės parduotas keliones, įvykusias po santykių nutraukimo, atsakovė teikė pretenziją trečiajam asmeniui MB „K. A.“. 2023 m. spalio 12 d. atsakovė trečiajam asmeniui MB „K. A.“ pateikė skaičiavimus dėl jai mokėtinos 3341,91 Eur premijos (už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio mėn. ir 2024 m. kovo, balandžio, birželio mėn. įvykusias ar įvyksiančias parduotas keliones), kas patvirtina atsakovės teiginius, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario mėnesio iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio už trečiajam asmeniui MB „K. A.“ teiktas paslaugas su atsakove buvo atsiskaityta, t. y. atsakovei buvo mokama už atliktas paslaugas pervedant pinigus iš MB „K. A.“ savininkės J. L. asmeninės banko sąskaitos, todėl atsakovė už šį laikotarpį paskaičiavimų trečiajam asmeniui ir neteikė.

40. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo naštą ir pagrindė, jog jai ieškovės pervesta ginčo suma – 1749,09 Eur turi teisinį pagrindą pagal tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. atsakovė nepraturtėjo ieškovės sąskaita be pagrindo, o jai buvo išmokėtas jai priklausantis atlygis už jos suteiktas paslaugas trečiajam asmeniui MB „K. A.“.

Dėl įrodymų vertinimo

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

42. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantų nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantai įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

43. Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

44. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų skundo teiginius dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

46. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. Atmetus ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

48. Atsakovė teismo prašė iš apeliantų priteisti atsakovės patirtas 900 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

49. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovės ir trečiojo asmens priteistinos iš kiekvieno po 450 Eur advokato pagalbos išlaidų, atsakovės turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės J. L. ir trečiojo asmens mažosios bendrijos „K. A.“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens MB „K. A.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš kiekvieno po 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) atsakovei S. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Aleksandras Rusakas