Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo nuteistojo D. B. skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 2S-5134 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos“ ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 18 d. atsakymo į prašymą Nr. 7-2018, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad, D. B., laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atlieka pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-01-13 nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 str. l d., 25 str. 4 d., 253 str. 2 d., 25 str. 4 d., 199 str. 2 d., 25 str. 4 d., 253 str. 2 d., 25 str. 4 d., 199 str. 2 d., 25 str. 4 d., 253 str. 2 d., 25 str. 4 d., 22 str. 2 d., 199 str. 2 d. ir vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, pirmuosius penkerius atliekant kalėjime, o likusius - pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

BK 3 straipsnyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims, o baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį neturi grįžtamosios galios. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. TS-118-818/2014 nurodė, kad BVK yra taip pat baudžiamasis įstatymas. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad naujoji BVK 157 straipsnio redakcija sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Be kita ko, teismas darė išvadą jog nuteistojo atžvilgiu negalėjo būti taikoma naujoji BVK 157 straipsnio redakcija (galiojanti nuo 2012-07-01), kuri jo teisinę padėtį sunkina ir neturi grįžtamosios galios. Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką (Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-1533-238/2012, 2011 m. kovo 23 d. nutartis byloje Nr. 1S- 342-290/2011). Taigi BK 3 straipsnio nuostatos aiškinimu bei remiantis BVK 3 straipsnio 3 dalimi, BVK kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas. Kadangi švelnesnę padėtį numato iki 2012-07-01 galiojusi BVK 157 straipsnio redakcija, jo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos atlikus vieną trečdalį (1/3) dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, yra teisėtas ir pagrįstas.

Skunde paminėta, kad pirmosios ir aukštesnės instancijos teismai skirdami jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, negalėjo numatyti ir įvertinti, kad bausmės skyrimo metu galiojusi BVK 157 str. 3 d. 1 p. redakcija bus pakeista laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu. Jeigu bausmės skyrimo laikotarpiu pirmosios ir aukštesnės instancijų teismų teisėjai žinotų, kad nuteistasis realiai atlikęs vieną trečdalį (1/3) paskirtos laisvės atėmimo bausmės, negalės kreiptis su prašymu dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismai galėtų skirti daug trumpesne laisvės atėmimo bausmę. Tokia situacija, o būtent išnykus teisei kreiptis dėl lygtinio paleidimo atlikus trečdalį bausmės, prilygtų bausmės sugriežtinimui. Bausmės sugriežtinimas pažeistų ne tik aukščiau minėtus nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės aktus. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje įsakmiai įtvirtinta, kad asmeniui negali būti taikoma sunkesnė bausmė nei ta, kuri egzistavo nusikaltimo momentu. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas byloje Ars prieš Kanadą Nr. 91/81, Konstatavimo § 5.1, išaiškino, kad lygtinio paleidimo sąlygų pakeitimas gali pažeisti principą nulla poena sine lege Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio prasme. Analogiška pozicija išsakyta Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto byloje Teesdale prieš Trinidadą ir Tobagą Nr. 677/96. Byloje Bailey prieš Jamaiką, Nr. 709/96, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas išaiškino, kad Jamaikos įstatymų pakeitimai, pagal kuriuos, asmens teisė pateikti prašymą dėl lygtinio paleidimo atsirastų tik po 20 metų, skaičiuojant nuo 1993 metų, nors jo laisvė buvo atimta 1979 metais, pažeidžia 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Taigi atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į tai, kad laisvės atėmimo bausmė paskirta galiojant BVK 157 str. 3 d. 1 p. (nuo 2004-07-08 iki 2012-07-01), į tai, kad jis turi du nepilnamečius vaikus yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, atlikus vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Nuteistojo D. B. skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BVK 157 straipsnio 1 dalyje numato, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie įvykdė individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir kurių nusikalstamo elgesio rizika, elgesys bausmės atlikimo metu ir kitos pataisos procesui reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį atlikę nuteistieji gali būti lygtinai paleidžiami iš pataisos įstaigų.

Nuteistajam D. B. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 12 metų, todėl pagal Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 18 d. atsakymo jam pateikimo dieną galiojančią BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, lygtinio paleidimo taikymas nuteistojo atžvilgiu galimas jam tik atlikus ne mažiau kaip 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės. D. B. nėra atlikęs galiojančiame įstatyme numatytos minimalios paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dalies, kuri yra privaloma taikant lygtinį paleidimą. Esant šioms aplinkybėms pagrįstai konstatuota, jog nėra formalių sąlygų lygtinio paleidimo taikymui, todėl teikti nuteistąjį svarstyti Komisijai dėl jo lygtinio paleidimo nebuvo teisinio pagrindo.

Nuteistojo nuomone, jo atžvilgiu turėtų būti taikoma BVK redakcija, galiojusi jo nusikaltimo padarymo arba nuteisimo metu, t. y. iš esmės jis kelia teisės normų, įtvirtintų BK 3 straipsnyje, BVK 3 straipsnyje bei BVK 157 straipsnyje, aiškinimo bei taikymo klausimą. Jo teigimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos anksčiau galiojusios ir jam palankesnės BVK normos. Tačiau aukštesnės instancijos teismas šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta. BK 3 str. įtvirtina nuostata, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo, taikoma baudžiamajam, o ne bausmių vykdymo tvarką nustatančiam įstatymui. Pažymėtina, kad baudžiamuoju įstatymu laikytinas toks įstatymas, kuriame yra įtvirtinta, kokios veikos yra laikomos nusikalstamomis, nustatytos bausmės ir kitos poveikio priemonės už nusikalstamų veikų padarymą, taip pat yra nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos bei pagrindai ir sąlygos atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. Kadangi BVK numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 d.), dėl ko BVK iš esmės laikytinas procesiniu teisės aktu, nenustatančiu jokių materialinių teisės normų, todėl BVK nuostatų taikymo atveju negalima remtis BK 3 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BVK nustato, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.), todėl lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo) procese turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis. Galimybė bausmės vykdymo procese taikyti anksčiau galiojusią palankesnę įstatymo redakciją BVK nėra numatyta, o BK nuostatos dėl įstatymo galiojimo laike negali būti taikomos, kadangi, kaip jau minėta, BVK nėra baudžiamasis įstatymas ir šios normos įstatymų kolizijos, kaip skunde teigia nuteistasis, nesudaro. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo) procese turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis. Nuteistasis Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai dėl jo lygtinio paleidimo taikymo gali būti teikiamas tada, kai jo atžvilgiu nustatytos visos būtinos formaliosios sąlygos, tame tarpe ir įstatyme numatytos laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimas.

Kaip jau minėta, D. B. nuteistas laisvės atėmimu 12 metų ir šiuo metu nėra atlikęs BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos bausmės dalies. Tokiu būdu nėra vienos iš formalių sąlygų lygtiniam paleidimui ir sprendimas atsisakyti nuteistąjį teikti dėl lygtinio paleidimo, yra pagrįstas ir teisėtas.

Apylinkės teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, išsamiai išanalizavo esminius skundo teisinius argumentus ir į juos atsakė, nuteistasis skunde apygardos teismui nenurodė jokių naujų argumentų, galinčių lemti kitokį teismo sprendimą. Teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos. Pažymėtina, kad nuteistasis skunde nurodo teismų sprendimus, kurie priimti 2011 metais, t. y. iki naujos BVK 157 straipsnio reakcijos įsigaliojimo bei vėlesnius sprendimus, bet tik tuos, kuriuose pateikti jam palankūs išaiškinimai. Skunde itin akcentuojama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-09 nutartis byloje Nr. TS-118-818-2014 nėra galutinė, šis ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, todėl Komisijai apsvarsčius nuteistojo prašymą ir atsisakius tenkinti, buvo nagrinėjami skundai ir minimoje nutartyje motyvuojanti dalis iš esmės buvo priimta visiškai kitokia to paties teismo 2014-10-24 nutartimi byloje Nr. TS-156-754/2014. Šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2014-12-09 nutartimi. Taigi aktuali teismų praktika šios kategorijos bylose formuojama taip, jog BK 3 straipsnio nuostatos taikomos baudžiamajam įstatymui, o ne BVK nuostatoms (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 1S-261-92/2014, Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. 1S-532-485/2014; 2015 m. vasario 18 d. nutartis byloje 1S-283-530/2015 ir pan.). Be to, nors pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymą Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, konstatuojama, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, neprieštarauja įstatyme įtvirtintam reglamentavimui, nei nacionaliniai, nei tarptautiniai teisės aktai pažeisti nebuvo, todėl skundžiamą nutartį naikinti skunde nurodytais motyvais aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutarė:

nuteistojo D. B. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.