- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-195-464/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02666-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- J. K., A. V., V. T.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. K. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. K., A. V. ir V. T. ieškinį atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovų grupė 2013-11-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-50). Bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-10-03 nutartimi ieškovų J. K., M. V., A. V. ir V. T. reikalavimus išskyrė į atskirą civilinę bylą, o šio teismo 2017-05-26 nutartimi į atskirą civilinę bylą iškirti ieškovės M. V. reikalavimai.Nagrinėjamoje išskirtoje bylos dalyje ieškovai J. K., A. V. ir V. T. prašė: 1) pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos nėra indėliai pagal IĮDĮ 2 straipsnio 4 dalį, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko Snoras obligacijos nėra draustos ar AB banko Snoras bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo jų sudarymo momento) bei taikyti restituciją, pripažįstant, kad atsakovei pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų atsakovės einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus ieškovų su AB banku Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; 5) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš LAB banko Snoras šioas sumas priteisiant iš bankroto administravimo sąmatos.Nurodė, kad J. K. su AB banku Snoras 2011-05-27 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110527V990029, A. V. su AB banku Snoras 2011-03-23 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323Z990001, V. T. su AB banku Snoras 2011-07-31 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110731L990001. Ieškovų teigimu, dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Atsakovės pateiktose obligacijų pasirašymo sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovai buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo – obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos, todėl ginčijamos sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis.Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimas patvirtina, kad dar iki 2011-01-18 AB bankas Snoras veikė nesąžiningai klientų atžvilgiu. AB bankas Snoras ignoravo arba vykdė formaliai Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką, tačiau Lietuvos bankas neatskleidė informacijos apie AB banko Snoras veiklos trūkumus, veiklai taikomus apribojimus bei prastą finansinę būklę. Ieškovai, žinodami, kad obligacijos nėra draustos, kad jos nėra alternatyvios terminuotiesiems indėliams priemonės bei apie banko prastą finansinę padėtį, šių sandorių nebūtų sudarę.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-05-30 sprendimu (t. 5, b. l. 25-36) ieškinį atmetė, priteisė atsakovei BAB bankui Snoras iš ieškovų po 117,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovė J. K. 2011-05-27 su atsakove AB banku Snoras sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9934189 ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110527V990029, pagal kurią ieškovė už 27 999,52 Lt įsigijo 280 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų. Ieškovas A. V. 2011-03-23 su atsakove AB banku Snoras sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9922965 ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323Z990001, pagal kurią už 12 990,06 Lt įsigijo 130 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų. Ieškovas A. V. buvo sudaręs (pratęsęs) 18 terminuotųjų indėlių sutarčių. Ieškovė V. T. 2011-07-31 su atsakove AB banku Snoras sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9944858 ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110731L990001, pagal kurią už 5 499,91 Eur įsigijo 55 vnt. 100 Eur nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų, taip pat ji buvo sudariusi ar pratęsusi 22 terminuotųjų indėlių įvairia valiuta sutartis Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į IĮIDĮ, įgyvendinantį 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo (toliau – ir Investuotojų direktyva) bei 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos (toliau – ir Indėlių direktyva) nuostatas, banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Dėl ieškovų reikalavimo taikyti jiems draudimo apsaugą kaip investuotojams pagal Investuotojų direktyvą, kuri perkelta į IĮIDĮ, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu šioje byloje atveju ieškovai nuostolių patyrė ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ nuostatas. Su ieškovų teiginiais dėl jų, kaip fizinių asmenų (vartotojų), teisių gynimo ir sutarčių nuostatų dėl draudimo apsaugos aiškinimo jų naudai teismas taip pat nesutiko, nurodęs, kad ginčo sutartys nėra vartojimo sutartimis, kadangi pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį. Pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį dėl banko netinkamai atliktos informavimo pareigos pažeidimo teismas nenustatė. Teismas pripažino, kad teismai panašiose bylose jau yra konstatavę, kad AB bankas Snoras, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansų priemonių rinkos įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina sandorių negaliojimo ar jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia ir dėl suklydimo. Visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.Vertindamas, ar ieškovai buvo suklaidinti arba apgauti, teismas tai pat nurodė, jog nors atsakovės AB bankas Snoras internetiniame puslapyje, informaciniuose lankstinukuose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, jis nėra tapatinamas su indėliu ir nėra nurodoma, kad obligacijos apdraustos indėlių draudimu. Obligacijų reklaminiame lankstinuke nurodyta, kad pats klientas, prieš priimdamas sprendimą investuoti, turėtų susipažinti su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, turėtų įvertinti, ar jam ši rizika priimtina. Ieškovai, pasirašydami obligacijų sutartis, patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį; kad jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka; kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Obligacijų emisijų baziniuose prospektuose, be kitų rizikų, buvo nurodyta ir atsiskaitymų rizika, t. y. kad investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Ieškovai, sudarydami su atsakove AB banku Snoras neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, taip pat patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka.Teismas sprendė, kad visiems ieškovams turėjo būti suprantama, jog banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Faktas, kad ieškovai nesiaiškino, kodėl už, jų manymu, alternatyvų produktą mokamos didesnės palūkanos, nesigilino į konkrečias sutarčių sąlygas (ir nukreipiančias į kitus dokumentus, teisės aktus), kad sutarčių ir kitų dokumentų neskaitė, rodo pačių ieškovų neatidumą ir (ar) nerūpestingumą. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad ieškovai buvo skubinami priimti sprendimą investuoti, kad jiems nebuvo objektyvios galimybės įvertinti sudaromų sutarčių tinkamumą, juolab kad po sutarčių sudarymo iki banko veiklos apribojimo bei jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamai laiko visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą. Ieškovai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais į teismą kreipėsi tik atsakovės bankroto proceso metu. Nurodytos aplinkybės neleido teismui sutikti su ieškovų argumentais, kad jie suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Ieškovai nenurodė ir konkrečių faktinių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė BAB bankas Snoras sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga, ar kad išleisdama obligacijų emisiją bei ją išplatindama, sudarydama obligacijų pirkimo – pardavimo sutartis su ieškovais turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų Aplinkybė, kad AB bankas Snoras po 2011-01-18 Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovai J. K. ir A. V. apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 45-62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-30 sprendimą ir jų ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovė AB bankas Snoras, kaip finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje numatytų pareigų. Vien tai, kad ieškovams sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, atsakovė BAB bankas Snoras jiems pakankamai iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, reiškia, kad atsakovė netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas, todėl obligacijų įsigijimo sandoriai pripažinti negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.Iš su ieškovais sudaromų sutarčių sąlygų bei platinamos reklaminės informacijos buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Tokiu būdu banko klientams buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis bei lūkestis, todėl AB bankas Snoras pažeidė FPRĮ bei Investicinių paslaugų teikimo taisyklių reikalavimus. Šios aplinkybės ieškovams turėjo esminės reikšmės. Bankas, teikdamas rinkodarinę informaciją ne finansų rinkos profesionalams, bet eiliniams piliečiams, suklaidino ir dėl platinamų finansinių priemonių saugumo bei patikimumo, ką apeliantai suprato kaip šių priemonių draustumą, ir dėl savo geros finansinės padėties. Apsirikdami dėl abiejų sąlygų, taigi ir dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovai iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo teismo posėdyje ieškovų nurodytas aplinkybes, taip pat netinkamai vertino faktines aplinkybes, kurios turėjo įtakos ieškovų valiai sudaryti ginčijamus sandorius.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovai galėjo ir turėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, apie obligacijų didesnį rizikingumą ir kad pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti.Investuotojų draudimo direktyvos priede nenumatytos išimtys dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo. Atitinkamai, IĮIDĮ nuostatos, kurios buvo perkeltos iš Investuotojų draudimo direktyvos, taip pat negali būti aiškinamos ir taikomos kaip numatančios kokias nors draudimo apsaugos išimtis investuotojams. Teiginys, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje įgyvendinama išimtis iš Investuotojų draudimo direktyvos, yra nepagrįstas ir neabejotinai prieštarautų Investuotojų draudimo direktyvos nuostatoms. Kadangi nėra jokios kitokios AB banko Snoras klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri numatyta pagal IĮIDĮ, jokios draudimo apsaugos išimtys šiuo atveju negali būti taikomos.IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje numatoma, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, negali būti laikoma pagrindu atleisti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nuo pareigos ieškovams mokėti draudimo išmoką. Ši teisės norma suteikia papildomą apsaugą bankų klientams, kurių pinigai panaudoti be jų valios, gauti draudimo išmoką nedelsiant, iškart nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. nelaukiant, kol sueis kiti IĮIDĮ 9 straipsnyje nurodyti terminai. Sistemiškai aiškinant IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 2 dalies ir 8 dalies nuostatas, teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme numatytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui – ir jokiu būdu nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovų valios, ar ne. ESTT 2015-06-25 prejudiciniame sprendime Indėlių investicijų draudimas ir Nemaniūnas Nr. C-671/13 nurodoma, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvoje nustatyta galimybe netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams.Atsakovė AB bankas Snoras atsiliepime į ieškovų J. K. ir A. V. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 64-73) prašo jo netenkinti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Ieškovai, turėdami patirtį sudarant terminuotų indėlių sutartis su AB banku Snoras, nenurodė priežasčių, dėl kurių jie nesugebėjo atskirti terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorių. Ieškovai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais su dabar jų ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovai negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovės veikla bus sustabdyta ir jai bus iškelta bankroto byla. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėlių draudimo atsakovės platinamoms obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovų pasvarstymai apie bankui grėsusį bankrotą bei finansinius sunkumus tėra prielaidos, kuriomis negalėjo būti grindžiamos teismo išvados.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 80-88) prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Ieškovai, pasirašydami ginčijamas sutartis, buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, o aplinkybė, kad 2011 m. pradžioje Lietuvos bankas viešai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvusių banko veiklos trūkumus ir/ar nemokumo nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu.Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovams, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Sudarydami ginčo sutartis ieškovai siekė gauti didesnę finansinę naudą, todėl esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga jų sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draudimas.Ieškovų finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo – nepasiteisinusios investicines rizikos. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 74-77) prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Iki Lietuvos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti bankų paslaugų teikimo priežiūros funkcijos, todėl atlikto AB banko Snoras inspektavimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertinami banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.Pagal viešąją vertybinių popierių apyvartą ir kitus finansų rinką reguliuojančius teisės aktus, aplinkybė, kad priežiūros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trūkumų šalinimo, savaime nereiškia, kad tokia kredito įstaiga yra nemoki. Taigi tai neužkerta kelio tokiai kredito įstaigai išleisti ir platinti savo vertybinius popierius.Ieškovams draudimo išmokos galėtų būti mokamos tik tuo atveju, jeigu jie būtų praradę įsigytas obligacijas. Nagrinėjamu atveju, ieškovai nėra praradę jų, o lėšos ieškovams nėra grąžinamos ne dėl banko kokių nors pareigų nevykdo bankas, tačiau o dėl obligacijų emitento bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl draudimo apsaugos investuotojams netaikymo
Apeliantų įsitikinimu, atsakovės AB bankas Snoras obligacijas įsigijusiems klientams turėtų būti taikoma draudimo apsauga, jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams, t. y. pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.Teisėjų kolegija, spręsdama šį klausimą, atsižvelgia į kasacinio teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, jau yra pasisakęs dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko Snoras indėlių sertifikatus bei obligacijas, ir nurodęs, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – AB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Šiuo konkrečiu atveju apeliantai įsigijo paties banko (emitento) išleidžiamų vertybinių popierių, o bankas bankrutavo, taigi apeliantai patyrė nuostolių dėl jų nepasiteisinusios finansinės rizikos, kaip jų galėjo patirti ir įsigydami bet kurio kito subjekto (emitento) vertybinių popierių, jeigu šis būtų bankrutavęs.Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir jos taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad tokio pobūdžio rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra. Apeliantų nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų bei juos įgyvendinančio IĮIDĮ aiškinimo interpretacijos taip pat nesudaro pagrindo netaikyti minėtų kasacinio teismo išaiškinimų ar teises normas aiškinti kitaip, nei savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sandorių negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CK 1.80 straipsnyje, t. y. byloje ginčijamų sandorių prieštaravimas įstatymo imperatyvui, nagrinėjamoje byloje nepasitvirtino.Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, savo skunde teigia, kad BAB bankas Snoras turėjo veikti išimtinai savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė, todėl sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu, neatsižvelgė ir į tai, jog atsakovė pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus. Visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į pirmiau išnagrinėtose kasacine tvarka civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateiktus reikšmingus ir šiai bylai išaiškinimai. Kasacinis teismas jau yra pasisakęs, kad BAB bankas Snoras, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytos finansų tarpininko pareigos (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, ką tvirtina ir apeliantai. Tačiau vien ši aplinkybė pati savaime neleidžia konstatuoti, jog dėl to sandoriai turėtų būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės ir iš esmės suklydus
Apeliantai vienu iš atsakovės BAB banko Snoras apgaulės elementų laiko banko prospekte, kuris yra ginčijamų sutarčių sudedamąja dalimi, pateiktą klaidingą informaciją apie banko finansinę būklę. Apgaulė, apeliantų vertinimu, pasireiškė ir atsakovės BAB banko Snoras veiksmais, ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiu viešai akcentuojant gerą savo finansinę padėtį. Taip pat apgaulė jų yra siejama ir su atsakovės AB banko Snoras veiksmais, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis su naujais klientais po Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo apie situaciją banke.Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas (apgautas) (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją asmuo sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, patirtį, sandorio sudarymo aplinkybes, o suklaidinimo buvimas investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose nustatomas vertinant ir finansų tarpininko elgesį (ar jis įvykdė informacines pareigas ir kaip jas vykdė), ir paties investuotojo veiksmu, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebūtų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobūdžio banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti banko obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palūkanų. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė BAB bankas Snoras buvo faktiškai nemoki ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo).Apeliantai nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų, kad ginčijamų sandorių su jais sudarymo momentu atsakovė BAB banko Snoras jau buvo nemoki, banko nemokumą grįsdami vien bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios pagal aktualią teismų praktiką analogiškose bylose neaptvirtina banko apgaulės. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad atsakovės BAB banko Snoras darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui, todėl šioje situacijoje labiau tikėtina yra išvada, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, nei jie galėjo gauti, pavyzdžiui, už terminuotus indėlius pagal tuo metu rinkoje esančias vidutines palūkanas.Sutapatinti šių dviejų produktų – terminuoto indėlio ir obligacijos – nebuvo prielaidų. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), todėl ir apeliantams turėjo būti suprantama, kad ši finansinė priemonė nėra tapati indėliui. Apeliantai taip pat tvirtina, kad jie, sudarydami jų interesams prieštaraujančias ginčo sutartis, buvo klaidingai įsitikinę, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija. Suklydus dėl obligacijų draustumo fakto, apeliantai suklydo dėl esminių sutarčių sąlygų, todėl šis suklydimas yra kitas jų ginčijamų sandorių panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi prielaidų sutikti. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti konkretų sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.Įstatymų leidėjo valia suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Todėl vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Priede prie klientų aptarnavimo sutarties jie nenurodė bankui kiekvieną jų individualizuojančios informacijos apie save, apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, dėl ko bankas nenustatinėjo, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Byloje taip pat nėra ir tokių duomenų, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavę pateikti papildomus dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti, neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose, buvo nepasiekiama. Be to, apeliantai neįvardija, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš AB banko Snoras. Aplinkybė, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia klientų apgaudinėjimo ir nesąžiningų veiksmų atlikimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad kilus bet kokių neaiškumų dėl sandorių turinio ir/ar dėl draudimo sąlygų, buvo galimybė atidėti naujų sutarčių pasirašymą ir su jų projektais išsamiau susipažinti namuose arba pasikonsultuoti su kitais asmenimis ar teisininkais. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės sandorio galiojimui, nes šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apibendrinant darytina tokia labiau tikėtina išvada, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorius lėmė atsakovės siūlomos geresnės, nei kito bankų siūlomo produkto – terminuoto indėlio sutarties – sąlygos (didesnės palūkanos ir galimybė anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis), o jų suklydimą lėmė ne klaidingai suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą banko nemokumo (jo bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybė. Tačiau vien pats faktas, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankamas pagrindas pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo, turi būti konstatuota asmens valios klaida dėl esminių sandorio elementų, o tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, taigi ir iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Tokioje faktinėje situacijoje neapdairaus elgesio padariniai tenka patiems prisiėmusiems riziką apeliantams, o jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ar lemiančiu sandorių negaliojimą. Pirmosios instancijos teismas apeliantų akcentuojamas aplinkybes, susijusias su informavimo pareigos pažeidimu, su banko finansine padėtimi ir jo inspektavimo metu konstatuotais faktais įvertino tinkamai, nenukrypdamas nuo teismams privalomų kasacinio teismo išaiškinimų (CPK 4 str.) ir pirmiau jau sukurtų precedentų analogiškose bylose. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui, todėl dėl jų išsamiau nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo apeliantų apeliacinio skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 98 str.).Atsakovės BAB banko Snoras iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 343,41 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių, todėl atsakovei kompensuotinos pilnai, priteisiant iš apeliantų lygiomis dalimis po 171,71 Eur
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 171,71 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą 71 centą) iš kiekvieno apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (j. a. k. 112025973).