- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-707-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00486-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R., D. G.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1863-614/2017 pagal ieškovų A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R. ir D. G. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R. ir D. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) pripažinti negaliojančia A. U. su atsakove BAB banku Snoras 2011-11-14 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO201111114S990008 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės A. U. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (41 991,94 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ); 2) pripažinti negaliojančiomis V. B. su atsakove BAB banku Snoras 2011-03-02 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO201103024K990003, 2011-03-14 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110314K990001, 2011-04-21 obligacijų pasiršaymo sutartį Nr. FO20110421K990011, 2011-07-11 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110711K990014, 2011-07-15 obligacijų sutartį Nr. FO20110715K990022, 2011-09-12 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110912K990010 ir 2011-09-22 obligacijų pasirašymo suatrį Nr. FO20110922K990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės V. B. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (5 297,90 Lt, 4 999,87 Lt, 6 999,82 Lt, 16 796,09 Lt, 31 992,54 Lt, 10 698,89 Lt, 9 999,44 Lt, iš viso – 86 784,55) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 3) pripažinti negaliojančia V. M. su atsakove BAB banku Snoras 2011-10-09 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111009L990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. M. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (14 997,71 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 4) pripažinti negaliojančia ieškovo Š. B. su atsakove BAB banku Snoras 2011-11-09 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111109Z990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo Š. B. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (17 245,03 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 5) pripažinti negaliojančia J. V. su atsakove BAB banku Snoras 2011-11-16 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111116L990010 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės J. V. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (10 997,89 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 6) pripažinti negaliojančia J. K. su atsakove BAB banku Snoras 2011-11-02 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111102M990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo J. K. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (37 249,27 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 7) pripažinti negaliojančia M. R. su atsakove BAB banku Snoras 2011-06-30 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110630Z990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo M. R. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (4 999,92 Lt) BAB bankui Snoras ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 8) pripažinti negaliojančia D. G. su atsakove BAB banku Snoras 2011-04-08 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110408K990010 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės D. G. sumokėtą pagal šią sutartį sumą (17 492,62 Lt) BAB bankui Snoras ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 9) priteisti iš atsakovių ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovų teigimu, ginčo sutarčių sudarymo metu jie nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis. Atsakovė BAB bankas Snoras, priimdama lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, šiose sutartyse aiškiai ir suprantamai nenurodė, kad pagal šias sutartis priimamoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas. Nuo ieškovų buvo slepiama tikroji banko finansinė padėtis, pateikti melagingi duomenys, susiję su jo finansine padėtimi, spaudoje melagingai skelbiama apie gerą padėtį. Taigi ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovės BAB banko Snoras neteisėti veiksmai (CK 1.90 str.), ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-01-23 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei BAB bankui Snoras iš ieškovų A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R., D. G. lygiomis dalimis po 43,75 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš ieškovų A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R., D. G. lygiomis dalimis po 43,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.Priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) prasme nėra priskirta prie draudimo objektų. Vertinant, ar buvo suklysta, teismas taikė protingumo kriterijų, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį vertino atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Ir nors kartu svarbu atsižvelgti ir į tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį, netinkamai informuojant investuotoją, galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Pagal tokius vertinamuosius krtiterijus teismas įvertino ir ieškovų suklydimą / suklaidinimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, pernelyg pasitikėdami atsakove BAB banku Snoras, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas. Ieškovai tiek dėl amžiaus, tiek dėl jų nurodytos socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. kad sudaromo sandorio esmė – investavimas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, kaip ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas, siekdamas išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad jis apgaudinėjo klientus. Taip pat sprendė, kad ieškovų pateikti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos nelemia vertinimo, jog bankas, ieškovams sudarant ginčo sutartis, buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus, kaip antai didesnes palūkanas. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad banko apgaulė neįrodyta.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovai A. U., V. B., V. M., Š. B., J. V., J. K., M. R. ir D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-01-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, paskirstyti ir priteisti ieškovams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai nepagrindė įrodymais savo teiginių, jog bankas apgaule klaidino ieškovus apie savo ekonominę, ūkinę būklę bei veiklos perspektyvas. Aplinkybė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu trūko daugiau nei pusės į atsakovo balansą įrašyto turto, yra įrodyta ir pagrįstą į bylą pateiktais įrodymais – Lietuvos banko 2012-01-07 parengta banko bankroto proceso apžvalga, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kad bankas turėjo turto už 4 108 130 000 Lt (šios apžvalgos 15 puslapis), o trūksta turto už 3 871 640 000 Lt. Be to, bankroto administratorius 2012-06-08 parengė ir viešai paskelbė ataskaitą, pagal joje pateiktą 2011-12-07 balansą bankas turėjo turto už 3 913 334 000 Lt, o padaryti turto verčių koregavimai į neigiamą pusę sudaro iš viso 4 066 445 000 Lt. Teismas visiškai nevertino ieškovų argumentų, kad bankas pažeidė Vertybinių popierių įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, nes turėjo nedelsiant pranešti rinkos, kurioje prekiaujama jo išleistais vertybiniais popieriais, operatoriui, priežiūros institucijai ir šio įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka viešai paskelbti, įdėti į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę, savo interneto svetainėje informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį, šiuo atveju – apie pusės balanse įrašyto turto dingimą. Banko turto praradimai ar koregavimai, kurie buvo nurodyti bankroto administratoriaus ataskaitoje, negalėjo atsirasti dėl vieno rizikos veiksnio atsiradimo. Tokie turto praradimai galėjo atsirasti tik per ilgą laiko tarpą, o tai reiškia, kad atsakovė neteisingai ir galimai melagingai finansinėse ataskaitose, o tuo pačiu ir prospektuose, nurodė duomenis, susijusius su jos turtine padėtimi, kurie egzistavo ir ginčo sutarčių sudarymo metu.
Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįsti skundo argumentai, kad nuo ieškovų buvo nuslėpta esminė informacija, susijusi su banko turtinės padėties pasikeitimu. Ieškovų ginčijami obligacijų įsigijimo sandoriai sudaryti laikotarpiu nuo 2011-03-02 iki 2011-11-16. Tuo tarpu byloje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra nei vieno įrodymo, jog būtent šiuo laikotarpiu ar būtent konkretaus ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovės viešai pateikta finansinė padėtis iš esmės skyrėsi nuo realios. Įrodymai, kuriais siekiama pagrįsti minėtus teiginius, surašyti po bankroto bylos iškėlimo, todėl juose nuodyti duomenys neturi sąsajų su byloje ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo argumentai, atmetant ieškovų teiginius dėl melagingos informacijos apie ekonominę, finansinę būklę ir veiklos perspektyvas pateikimą, visiškai atitinka Lietuvos teismų formuojamą praktiką. Antai, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, konstatuota, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovų argumentu, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami dėl banko finansinės padėties. Aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu pripažino tam tikrus banko veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Taigi aplinkybė, kad po minėto nutarimo bankas pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas.
Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįsti skundo teiginiai, kad bankas netinkamai paskelbė apie esminį įvykį – pusę į balansą įrašyto turto dingimą. Nei skunde nurodytoje Lietuvos banko parengtoje bankroto proceso apžvalgoje, nei administratoriaus ataskaitoje esantys duomenys nepatvirtina, kad ginčo obligacijų sutarčių pasirašymo metu / prospekto paskelbimo metu bankas buvo nemokus. Be to, minėti dokumentai surašyti po bankroto bylos bankui iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionaliųjų rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03. nutartis byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2016-12-23 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016, 71, 73 punktai). Teismas teisingai nustatė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo standartą, o tai reiškia, kad jie galėjo suprasti sudaromų sutarčių esmę, o jei neaiškumų ir kilo – turėjo galimybes plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis. Ieškovų turimas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis leido jiems suvokti savo veiksmus, sudarant ginčo sutartis, bei galinčias kilti teisines pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija patikrina teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą atsižvelgdama į pačių apeliantų apeliacinės instancijos teismui iškeltus klausimus, t. y. kad ginčo sandorių sudarymo metu banko finansinė padėtis buvo sudėtinga ir tai buvo slepiama nuo klientų. Tokių teismo išvadų, kad apeliantų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina draudiminė apsauga, kad ieškovai priskirtini vidutinių vartotojų kategorijai, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių bei jiems taikomos draudiminės apsaugos, apeliantai nekvestionuoja.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK1.91 straipsnių pagrindais
Kaip minėta, apeliantai nesutikimą su priimtu teismo sprendimu iš esmės grindžia argumentu, kad teismas netinkamai įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus – Lietuvos banko 2012-01-17 atliktą BAB banko Snoras bankroto proceso apžvalgą, bankroto administratoriaus 2012-06-08 ataskaitą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia apeliantų pozicija, visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į analogiškuose ginčuose jau pateiktus teismų išaiškinimus dėl analogiškomis aplinkybėmis sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teismai, spręsdami tokius šalių ginčus, ne kartą jau yra pasisakę dėl tokių pačių, kaip ir šioje byloje apeliantų skunde išdėstytų argumentų, susijusių su banko mokumu ir jo finansine būkle ginčo sandorių sudarymo metu, vertinimo ir reikšmės, sprendžiant sudarytų sandorių galiojimo klausimus. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Todėl ir nagrinėjamos bylos kontekste būtina atsižvelgti į analogiškose bylose teismų pateiktus išaiškinimus.Atsakovės savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą pagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 precedentinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4), padarytomis išvadomis, be kita ko, ir konstatuota aplinkybe, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį, remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse, priimtose analogiškose bylose, taip pat ne kartą yra pripažinęs akcentuojamą apeliantų aplinkybę, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, teisiškai neaktualia ir savaime neįrodančia banko nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Taip pat precedentinėje nutartyje pasisakyta, kad toks draudimas neribojo kitos banko veiklos vystymo ar siūlymo įgyti obligacijas, nurodant jų pranašumus. Pažymėtina, kad minėtu Lietuvos banko draudimu tik apribota galimybė bankui siūlyti savo indėlininkams didesnes nei rinkoje esančios palūkanas, pratęsiant terminuotų indėlių sutartis, tačiau neuždraustas tokių indėlių sutarčių pratęsimas kitomis sąlygomis. Tokia aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui jau buvo iškelta bankroto byla, pati savaime taip pat nėra pakankama vertinimui, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi, kaip ir faktas, kad 2011-09-19 – 2011-11-11 buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas pats savaime nereiškia, kad bankas 2011-10-27 buvo nemokus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 nutarties civilinėje byloje Nr.e2A-890-370/2016 71,73, 75 p.). Šios precedentinės nutarties, vertinusios analogiškus teisinius santykius bei dokumentus, kaip ir nagrinėjamoje byloje, išaiškinimai taip pat yra aktualūs. Taigi, pirmiau paminėtais atvejais teismai konstatavo, kad nei bankroto bylos bankui iškėlimas, nei Lietuvos banko nustatyti draudimai nepatvirtina fakto, jog iki moratoriumo paskelbimo (2011-11-16) bankas buvo faktiškai nemokus ir šią informaciją slėpė nuo savo klientų. Nors apeliantai tvirtina, kad banko nemokumą ir tokios informacijos jiems neatskleidimą patvirtina į bylą pateikti ir pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai – Lietuvos banko 2012-01-17 atlikta BAB banko Snoras bankroto proceso apžvalga ir bankroto administratoriaus 2012-06-08 ataskaita, šie duomenys kitokio situacijos vertinimo taip pat nesuponuoja.Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, jog 2016-02-12 Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl 2011-10-21 sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia analogiškais, kaip ir nagrinėjamoje byloje pagrindais, apeliacinis teismas tokių pačių tos bylos apeliacinio skundo argumentų dėl tų pačių dokumentų įrodomosios reikšmės nelaikė pagrįstais. Teismas konstatavo, kad pateikti įrodymai – Lietuvos banko parengta ir viešai prieinama atsakovo bankroto proceso apžvalga, atsakovo bankroto administratoriaus 2012-06-08 ataskaita, neįrodo banko faktinio nemokumo būsenos ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties metu (2011-10-21), nes šie įrodymai, apibūdina atsakovo ekonominę būklę konkrečiomis datomis – 2012-01-07 ir 2012-06-08 (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-15-370/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantų prašomos pripažinti negaliojančiomis sutartys sudarytos 2011-03-02–2011-11-16 laikotarpiu, t. y. gerokai anksčiau iki nurodytų dokumentų bankroto byloje surašymo, o kitokių faktinio banko nemokumo įrodymų, kurie anksčiau teismų dar nebuvo įvertinti, į nagrinėjamą bylą nepateikta (CPK 12 str., 178 str.). Tai šaliai, kuri siekia nuginčyti sandorį, tenka ir sandorio negaliojimo pagrindų įrodinėjimo pareiga. Todėl darytina išvada, jog vien iš tokių įrodymų negalima spręsti, kad būtent apeliantų nurodytu laiku banko pateikta vieša informacija apie jo finansinę padėtį iš esmės skyrėsi nuo realios, o apeliantai buvo sąmoningai suklaidinti / apgauti dėl sudaromų sandorių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų pateikti įrodymai neteikia pagrindo aptariamų aplinkybių vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta anksčiau analogiškose bylose priimtuose teismų sprendimuose bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Nepaneigta skundo argumentais ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad informacija, susijusi su banko turtine padėtimi, apskritai nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl obligacijų pasirašymo sandorių sudarymo. Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad iki sudarant sandorius, jų sudarymo metu arba vėliau būtų siekę gauti kokios nors informacijos apie banko finansinę padėtį, jo mokumą bei veiklos perspektyvas, o bankas būtų atsisakęs ją pateikti arba pateikęs aiškiai klaidinančius duomenis. Labiau tikėtina, kad apsisprendimą sudaryti sandorius būtent dėl tokių vertybinių popierių, kaip obligacijos, įsigijimo lėmė didesnė jų finansinė grąža, nei terminuotų indėlių sutarčių sudarymo / pratęsimo atveju, atitinkamai, buvo prisiimta ir didesnė rizika, kad tokie lūkesčiai gali ir neišsipildyti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų reikalavimą pripažinti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo ieškovų apeliacinio skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų (ieškovų) inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovės BAB banko Snoras iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 343,41 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių. Tačiau atsižvelgus į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, į tai, kad atsakovė yra dalyvavusi ne vienoje analogiško pobūdžio byloje, civilinėse bylose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d., ), teisėjų kolegija atsakovei kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 300 Eur. Šias išlaidas apeliantai atsakovei įpareigojami kompensuoti lygiomis dalimis, t. y. po 37,50 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) Š. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus 50 centų) iš kiekvieno jų, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (įmonės kodas 112025973).