Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-15-370/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-02-12
Bylos Nr.: 2-15-370/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02715-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: V. L.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2-15-370/2016;Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02715-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6.; 3.4.2.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2434-611/2013, pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui (toliau - BAB) SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydama: 1) 2011-10-21 AB banko SNORAS ir V. L. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021K990007 pripažinti negaliojančia; 2) taikyti restituciją ir grąžinti pagal 2011-10-21 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021K990007 ieškovės sumokėtus 10 099,43 Eur į terminuoto indėlio sutarties Nr. DE20090318K990131 pagrindu atidarytą sąskaitą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir AB bankas SNORAS 2011-10-21 pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021K990007 (toliau – obligacijų pasirašymo sutartis), pagal ją ieškovė įsigijo 101 vnt. ( vieneto vertė 99,9944 Eur) banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijų Nr. 10.LT1000401448, už jas bankui sumokant 10 099,43 Eur, pervedant lėšas iš ieškovės sąskaitos, atidarytos pagal 2009-03-18 terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20090318K990131. Pagal obligacijų pasirašymo sutartį bankas įsipareigojo išpirkti obligacijas 2012-11-05. Pasirašyta ir Neprofesionalaus aptarnavimo sutartis Nr. K9954858. Nurodė, kad ieškovė buvo tyčia apgauta banko darbuotojos, suteikus neteisingą informaciją apie investavimo į vertybinius popierius realias sąlygas, taip pat apie realią banko būklę. Banko darbuotoja L. Č. ieškovei pasiūlė vietoj terminuoto indėlio sutarties sudaryti banko obligacijų pasirašymo sutartį, nes už obligacijas yra mokamos žymiai didesnės palūkanos (4,5 proc. metinių palūkanų), kai už terminuotą indėlį tik 1,9 proc. metinių palūkanų. Taip pat nurodė ieškovei, kad obligacijos yra saugi investicija, nes bankas prisiima įsipareigojimą nustatytu terminu išpirkti obligacijas, tai prilyginama įsipareigojimui grąžinti terminuotą indėlį pasibaigus sutarties terminui, o indėlius obligacijomis lygiai taip pat apdraudžia valstybė, kaip ir piniginius. Darbuotoja ieškovės akivaizdoje sutartyje pabraukė teiginį, jog „Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jokie papildomi dokumentai ieškovei, tarp jų ir sutartyje minimi Prospektas ir Galutinės sąlygos, ieškovei įteikti nebuvo. Ieškovė neturi jokių specialių finansinių-ekonominių žinių, niekada nebuvo susijusi ir nedalyvavo jokiose investicijose, banko paslaugomis naudojosi kaip eilinė indėlininkė. Dėl to negalėjo pati įvertinti investavimo rizikos. Atsižvelgiant į tai, ieškovė CK 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu prašė teismo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją.

Dublike papildomai nurodė, kad ieškovė nagrinėjamu atveju atitinka vartotojos ir neprofesionalios investuotojos statusą (FPRĮ 3 str. 22 d., VTAĮ 2 str. 15 str.), todėl jai taikomas aukščiausias investuotojų teisinės apsaugos lygis. Jei ieškovė būtų žinojusi tikrąją padėtį apie atsakovo ekonominę, finansinę padėtį bei veiklos perspektyvas, ginčo objektu esančios obligacijų perleidimo sutarties iš viso nebūtų sudariusi. Atsakovas savo parengtame prospekte pateikė melagingą informaciją apie savo ekonominę, finansinę būklę bei veiklos perspektyvas, šią melagingą informaciją pateikė tyčia, o ieškovė neturėjo visiškai jokių, net teorinių, galimybių įvertinti atsakovo jai pateiktos informacijos teisingumo.

Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ginčo sutartį iš atsakovo pusės sudariusi jo darbuotoja L. Č. nei dabar, nei ginčo sutarties sudarymo metu neturėjo finansų maklerio licencijos (nei generalinės, nei maklerio patarėjo).

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime ir triplike nurodė nesant pagrindų, dėl kurių sandorį būtų galima pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės ar suklydimo. Ieškovei rūpėjo didesnė finansinė nauda, o ne lėšų saugumas. Banko darbuotoja pasiūlė ieškovei įsigyti obligacijas, nes joms taikomos 4,5 proc. metinės palūkanos, o terminuotiems indėliams 1,75 proc. metinės palūkanos. Darbuotojos veiksmuose nėra apgaulės, nes ji nurodė terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Ieškovės abejojimas prieš sudarant sandorį liudija, kad ji suprato, jog sudaro iš esmės kitą sandorį, todėl galėjo ir turėjo labiau pasidomėti obligacijomis. Ieškovė suprato investicijų į obligacijas rizikingumą ir siekė didesnės finansinės naudos, o jei iki galo nesuprato, tai pasielgė nerūpestingai, neapdairiai ir neatidžiai, nes turėjo galimybę gauti iš banko darbuotojos daugiau informacijos ir paaiškinimų. Ieškovė į obligacijas investavo ne visas savo santaupas, turėjo keletą terminuotųjų indėlių sutarčių, todėl diversifikuodama savo riziką obligacijų įsigijimui skyrė tik dalį savo turimų santaupų. Ginčijamos sutarties 1.22 p. nurodo, kad ieškovė buvo susipažindinta su visais rizikos veiksniais, kylančiais investuojant, ir supranta jų pasekmes, visos sutarčių sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, taip pat supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Prospektai ir obligacijų emisijų galutinės sąlygos buvo viešai prieinamos, kaip ir IĮIDĮ tekstas. Ieškovė, nesusipažinusi su visa informacija, nebuvo pakankamai atsargi ir rūpestinga. Taip pat ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, kuriame nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų. Ieškovės elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, ji prisiėmė visas rizikas, todėl atsakovo apgaulės nėra. Obligacijų draudimo sąlygos nebuvo esminės apsisprendžiant dėl sutarties sudarymo. Be to, visa informacija apie obligacijas yra prieinama viešai.

Trečiasis asmuo rašytiniuose paaiškinimuose prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė buvo informuota apie tai, kas yra draudimo objektas, ir kad ginčo atveju ieškovui indėlių draudimo išmoka nebus mokama. Atsakovas iki pat moratoriumo tinkamai vykdė atsiskaitymus, todėl nesutiko, kad atsakovas dar prospekto parengimo dieną buvo nemokus, taip pat nesutiko, kad prospektas buvo pateiktas ne laiku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str.

Nurodė, kad sprendžiant dėl to, kiek padarytas pažeidimas lėmė kliento suklydimą ar apgaulę, turi būti atsižvelgiama ir į kliento turimą patirtį investuojant. Obligacija pagal teisės aktus priskiriama prie nesudėtingų finansinių priemonių (FPRĮ 22 str. 10 d., Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr.1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 58 p.). Teismas nustatė, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad niekada nėra investavusi į finansines priemones, nors byloje esantys duomenys apie ieškovės patirtį perkant finansines priemones (obligacijas ir kt. vertybinius popierius) paneigia tokius ieškovės teiginius. Be to, ieškovė teigė, jog nėra susipažinusi su prospektu, tačiau taip pat nurodė, kad atsakovas suklaidino ją dėl savo turtinės padėties, nors tokia informacija buvo atskleista būtent obligacijų emisijos prospekte. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad ieškovė buvo susipažinusi su atsakovo obligacijos emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Kita vertus, atsakovo nemokumo (bankroto) rizika ir tai, kad dėl bankroto atsakovas gali neišpirkti obligacijų, buvo atskleista apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (toliau – aprašymas), atsakovo kaip finansų maklerio įmonės įsipareigojimų draudimo taikymo atvejai buvo apibrėžti veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukoje (toliau – santrauka), aprašymas ir santrauka ieškovei buvo įteikti pasirašytinai, tai patvirtina ieškovės parašai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“. Šis sutarties priedas, kaip sudėtinė minėtos sutarties dalis, yra atskiras nuo pačios sutarties teksto, sutarties pasirašymas nereiškia automatinio ir šio priedo pasirašymo, todėl toks įrodymas yra pakankamas gavimo faktui patvirtinti, ieškovė šio įrodymo nepaneigė. Teismas nustatė, kad nei ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje, nei jokiame kitame dokumente nebuvo nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlio draudimu. Pažymėjo, kad pagal ginčijamą sutartį įgytos obligacijos yra paprastesnis finansinis produktas nei ieškovės anksčiau pirktos kitų bankų platintos obligacijos, susietos su tam tikromis rinkomis, ir kurios turėjo daugiau rizikos veiksnių nei nagrinėjamos bylos atveju. Nors niekur nebuvo įrašo apie draudimo obligacijoms negaliojimą, o atsakovas neįrodė, kad ieškovei aiškiai atskleidė draudimo negaliojimą obligacijoms, tačiau atsižvelgiant į tai, kad: 1) ginčo sutartyje nėra įrašo apie draudimo galiojimą; 2) ieškovė turėjo tokio pobūdžio investavimo patirties ir neįrodinėjo bei neįrodė, kad jai ir anksčiau perkant kitų bankų obligacijas nebuvo atskleista informacija apie draudimo netaikymą; 3) į obligacijas investavo ne visas santaupas, teismas pripažino, kad ieškovei turėjo būti ir buvo žinoma, kad obligacijų įsigijimo atveju egzistuoja atsakovo nemokumo rizika ir kad tokiu atveju ji negaus indėlio draudimo išmokos. Dėl to atsakovo galimas nevisiškai tinkamas draudimo negaliojimo atskleidimas, teismo vertinimu, neturėjo teisinės reikšmės, nes ieškovė turėjo investavimo į obligacijas patirties. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad ieškovė suklydo dėl sudarytų ginčijamų obligacijų sutarčių esmės ar neteisingai suvokė sutarčių sąlygas, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 1.90 str. nurodyto sutarčių negaliojimo pagrindo.

Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.91 str. taikymo nagrinėjamu atveju, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas siekė ieškovę apgauti, taip pat, kad atsakovas suklaidino ieškovę ir nuslėpė nuo jos savo tikrąją turtinę padėtį. Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodoma, kad joms taikomas indėlio draudimas, o aprašyme nurodoma atsakovo galima nemokumo rizika. Aplinkybės, kad atsakovo darbuotoja ieškovei teigė, jog obligacijoms taikomas indėlio draudimas, ieškovė neįrodė. Teismas nesutiko, kad atsakovas suklaidino ieškovę ir nuslėpė nuo jos tikrąją turtinę padėtį. Byloje nustatytos aplinkybės leido daryti labiau pagrįstą išvadą apie tai, kad bankas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo mokus.

Teismas ieškovės argumentą, jog L. Č. neturėjo finansų maklerio licencijos, todėl pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009-11-26 išaiškinimą Nr.13K-10 dėl asmenų, per kuriuos finansų maklerio įmonės ir kredito įstaigos teikia klientams investicines paslaugas, kompetencijos ribų, ji neturėjo teisės konsultuoti kliento, atmetė, nurodydamas, kad minėtas išaiškinimas nedaro ginčijamo sandorio niekiniu, nes pagal CK 1.80 str. niekinis ir negaliojantis yra tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, o nagrinėjamu atveju minėtas Vertybinių popierių komisijos išaiškinimas nėra įstatymas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškovės ieškinys atmestas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė atskirajame skunde teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį; 2) išspręsti klausimą iš esmės ir ieškovės ieškinį tenkinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie ginčo sutartimi jai tenkančią riziką. Ieškovė iš atsakovo niekuomet nebuvo gavusi jokio rizikos veiksnių aprašymo. Ieškovės pasirašytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties bendroji ir specialioji dalis buvo sudarytos pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas. Taigi, būtent atsakovui, kaip standartines sutarties sąlygas parengusiai šaliai, tenka pareiga įrodyti, kad ieškovė buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, tarp jų ir Aprašymu. Atsakovas šių aplinkybių jokia apimtimi neįrodė. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su atsakovo parengtomis standartinėmis sutarties sąlygomis, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovei dėl atsakovo kaltės nebuvo tinkamai atskleista sutarties tenkanti rizika. Ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl sutartimi įsigytų obligacijų draustumo indėlių draudimu. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovės kartu su ginčo sutartimi pasirašytoje neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje buvo nurodyta, kad „Siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ar vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra drausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ši nuostata ieškovę suklaidino dėl ginčo Sutartimi įsigytų obligacijų draustumo indėlių draudimu.Skundžiamoje nutartyje buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su atsakovo ekonomine būkle ginčo sutarties sudarymo metu. Lietuvos bankų priežiūros institucijos – Lietuvos banko parengta ir viešai prieinama AB bankas Snoras bankroto proceso apžvalga, taip pat paties atsakovo bankroto administratoriaus 2012-06-08 ataskaita patvirtina, kad: 1) atsakovas savo finansiniuose dokumentuose (tuo pačiu ir prospektuose) pateikė neteisingą informaciją apie savo turtinę padėtį; 2) atsakovo realaus ir deklaruoto turto skirtumas buvo esminis (realaus turto buvo daugiau nei dvigubai mažiau, nei deklaruoto ir nurodyto finansinėse ataskaitose); 3) realaus ir deklaruoto atsakovo turto skirtumas buvo atsiradęs dar iki bankroto bylos iškėlimo. Nei vieno iš šių dokumentų atsakovai neginčijo, todėl juose nurodytos faktinės aplinkybės turėjo būti laikomos kaip ieškovės įrodytos.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie sutartimi jai tenkančią riziką. Ieškovė pasirašė atskirame dokumente (Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai), kad gavo Aprašymą (Apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas), ir Santrauką (Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką). Ieškovės patirtis sudėtingesniuose sandoriuose papildomai patvirtina tai, kad ieškovei buvo žinoma apie rizikos veiksnius. Nesutiktina su ieškovės argumentu, kad ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų draustumo indėlių draudimu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei ginčijamoje obligacijų sutartyje, nei jokiuose kituose dokumentuose nėra nurodoma, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Pagal IĮIDĮ 3 str. 2 d. ir 9 str. 1 d. įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami, tačiau draudimo objektas yra „įsipareigojimai grąžinti investuotojams vertybinius popierius“, be to, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką „tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios“. Ginčo byloje ieškovė turi ginčo obligacijas, be to, ginčo obligacijos nebuvo perleistos be ieškovės valios.Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovo finansine padėtimi. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovo ekonominė būklė esmingai skirtųsi nuo tos, kurią deklaravo atsakovas. Ieškovės nurodomi dokumentai apibūdina atsakovo ekonominę būklę konkrečiomis datomis, kurios yra vėlesnės nei sandorio sudarymo data, o prospekte yra atskleista rizika, kad banko būklė gali keistis dėl banko vykdomos veiklos pobūdžio ir specifikos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi šią civilinę bylą sustabdė, iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. 3K-7-172/2014. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinę bylą atnaujino.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. sausio 14 d. gauti trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytiniai paaiškinimai, juose prašoma pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikti išaiškinimai yra reikšmingi šiai bylai. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį. Obligacijoms (nenuginčytoms) negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Ieškovė, įsigydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias pinigines lėšas mainais įgydama banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio ir obligacijų pasirašymo sutartis turi ieškovės valios trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2011-10-21 pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021K990007 pagal kurią ieškovė įsigijo 101 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos ir patvirtintos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011-06-15, Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 10, LT1000401448 (toliau – obligacijų pasirašymo sutartis), bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 10 099,43 Eur. Obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (b. l. 5).

Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

Ieškovė 2012-11-19 su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. 1 d., CK 1.5 str. nuostatomis. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės pozicija, prašė ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi ieškovės ieškinys atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju civilinės bylos pagal ieškovės atskirąjį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ). Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas Snoras) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartis yra pasirašyta ir įsigaliojusi, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarties 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartį, netaikytina ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su atskirajame skunde ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo ir / ar apgaulės. Ieškovė procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad ji buvo suklaidinta dėl obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Nurodė, kad bankas ne tik, kad neatskleidė ir neišaiškino ieškovei esminių šios sutarties sąlygų, bet ir pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie šios investicijos tariamą saugumą, nurodydamas, kad indėliai obligacijomis yra taip pat apdrausti, kaip ir piniginiai. Banko darbuotoja ieškovės akivaizdoje pabraukė sutartyje teiginį, kad „Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Detaliau ieškovei niekas nebuvo paaiškinta, neįteikti papildomi dokumentai tarp jų ir Prospektas bei Galutinės sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, konstatavo esant labiau tikėtina, kad ieškovė buvo susipažinusi su atsakovo obligacijos emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Be to, nors sutiko su ieškove, kad niekur nebuvo įrašo apie draudimo obligacijoms negaliojimą, o atsakovas neįrodė, kad ieškovei aiškiai atskleidė draudimo negaliojimą obligacijoms, padarė išvadą, kad ieškovei turėjo būti ir buvo žinoma, kad obligacijų įsigijimo atveju egzistuoja atsakovo nemokumo rizika ir, kad tokiu atveju ji negaus indėlio draudimo išmokos. Dėl to atsakovo galbūt ne visiškai tinkamas draudimo negaliojimo atskleidimas neturi teisinės reikšmės ginčui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą poziciją.

Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje, nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kitaip tariant nors rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (FPRĮ 22 str.), tačiau ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypatingai – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį per vidutinio vartotojo etaloną ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ar ne. Atskirojo skundo argumentai susiję su banko netinkamai atlikta pareiga informuojant apie ieškovei tenkančią riziką, taip pat suklaidinimą dėl įsigytų obligacijų draustumo indėlių draudimu iš esmės nėra teisiškai reikšmingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko ne visiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, kurių pagrindu priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį: 1) ieškovė atsisakė pateikti informaciją apie save, jai pasirašytinai buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės (b. l. 48); 2) ieškovė turėjo patirties perkant finansines priemones (obligacijas ir kitus vertybinius popierius), neįrodinėjo ir neįrodė, kad jai ir anksčiau perkant kitų bankų obligacijas nebuvo atskleista informacija apie draudimo netaikymą; 3) į obligacijas investavo ne visas santaupas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nepaisant atsakovo informavimo pareigos atlikimo (ne)tinkamumo, ieškovė esmine aplinkybe nelaikė obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė turi du aukštuosius išsilavinimus (istorijos ir etikos), dirba mokytoja, todėl, nors ir neturėdama specialaus ekonomikos, finansų ar teisės išsilavinimo, atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Ieškovė 2011-10-21 neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje Nr. K9954858 skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 5 p. patvirtino, kad turi galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu (b. l. 6). Be to, nors ieškovė ieškinyje teigė, kad niekada nebuvo susijusi ir nedalyvavo jokiose investicijose, banko paslaugomis naudojosi kaip eilinė indėlininkė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė skirtingose finansų įstaigose, skirtingais laikotarpiais turėjo įsigijusi finansinių priemonių (b. l. 129-151), tarp jų ir sudėtingesnių finansinių priemonių nei atsakovo pasiūlytos obligacijos, 2013 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje ieškovė šių aplinkybių neneigė (b. l. 165), paklausta apie indėlių draudimą, nurodė, kad žino, jog jie draudžiami 345 000 Lt suma (b. l. 166). Be to, ieškovė nuolatine banko indėlininke buvo nuo 2003 m., į obligacijas investavo ne visas santaupas, tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis, nesutiko sudaryti ir sutarties dėl kitų pinigų (136,37 Eur) (b. l. 166), t. y. 2011-10-22 sudarė terminuoto indėlio sutartį. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nepaisant to, jog bankas ne visiškai tinkamai įgyvendino pareigą suteikti išsamią informaciją apie įsigyjamas finansines priemones (obligacijas), su jomis susijusią riziką, tačiau ieškovei šis momentas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi jos apsisprendimą pasirašyti ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį, taip pat, atsižvelgiant į jos investavimo patirtį bei istoriją, kad ieškovė žinojo (turėjo žinoti) esminius indėlio ir obligacijos skirtumus.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.), konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ieškovė buvo atsakovo apgauta. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškino, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau tokie banko veiksmai nebuvo pripažinti kaip atlikti tyčia, siekiant suklaidinti asmenis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo nesant pagrindo teigti, kad atsakovas siekė ieškovę apgauti tiek aktyviais veiksmais, tiek pasyvumu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Nr. K9954858, Kliento patvirtinimuose ir pasirinkimuose 2 p. klientas (šiuo atveju – ieškovė) parašu patvirtino, kad be kitų dokumentų gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Ieškovė, atskirajame skunde nesutikdama su tokia teismo išvada ir laikydamasi pozicijos, jog buvo netinkamai informuota apie ginčo sutartimi jai tenkančią riziką, šio teismo argumento nepaneigė (CPK 178 str.). Priešingai nei nurodo ieškovė, net jei ir būtų laikoma, kad ji nesusipažino su finansinių priemonių ir joms būdingos rizikos aprašymu, tai vertintina kaip ieškovės aplaidumas, neatidumas, o ne banko tyčiniai veiksmai, nes, kaip minėta, ieškovė parašu patvirtino, jog rizikų aprašymą gavo. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl įsigytų obligacijų draustumo pagal IĮIDĮ ar ginčo sutartimi jai tenkančią riziką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad atsakovas suklaidino ir nuslėpė nuo ieškovės tikrąją turtinę padėtį, atsakovo prospektuose bei finansinėse ataskaitose buvo nurodyta neteisinga, klaidinga ir melaginga informacija apie atsakovo turtinę padėtį. Minėta, kad banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186, nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d., o obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta 2011-10-21. Apeliantės atskirajame skunde pateikiami įrodymai, neva patvirtinantys nurodytą aplinkybę –Lietuvos banko parengta ir viešai prieinama atsakovo bankroto proceso apžvalga, taip pat atsakovo bankroto administratoriaus 2012-06-08 ataskaita, neįrodo banko faktinio nemokumo būsenos ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties metu (2011-10-21), šie įrodymai, kaip teisingai pažymėjo trečiasis asmuo, apibūdina atsakovo ekonominę būklę konkrečiomis datomis, kurias įvardijo pati apeliantė atskirajame skunde – 2012-01-07 ir 2012-06-08. Byloje nesant duomenų, o ieškovei neįrodžius, kad nei ginčo obligacijų emisijos išleidimo, nei ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu bankas buvo faktiškai nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė