Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. G. (T. G.), R. B., A. U. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-410-577/2017 pagal ieškovų T. G. (T. G.), R. B., A. U. bei T. V. ieškinį atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas SNORAS dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašė pripažinti, kad ieškovų su BAB bankas SNORAS pasirašytų obligacijų sutarčių pagrindu perduotos lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (toliau – IĮIDĮ) ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, atitinkamai ieškovui T. G. – 2 946,98 Eur (10 175,34 Lt), R. B. – 2 365,46 Eur (8 167,45 Lt), A. U. – 7 298,52 Eur (25 200,34 Lt) ir T. V. – 27 639,41 Eur (95 433,36 Lt); jei teismas konstatuotų, kad ieškovų pinigai nėra laikytini indėliais, tai priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur; jei teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos obligacijos nėra draustos ar BAB bankas SNORAS bankrotas nėra laikytinas draudiminiu įvykiu, tai pripažinti ieškovų su BAB bankas SNORAS sudarytas sutartis negaliojančiomis ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu bei taikyti restituciją ir priteisti ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei solidariai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai paaiškino, kad BAB bankas SNORAS obligacijas klientams pristatinėjo kaip terminuotiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones. Banko darbuotojai klientus įtikinėdavo, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuoti indėliai, o banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra visiškai saugi investicija. Ieškovų vertinimu, BAB bankas SNORAS perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur. Reikalavimai pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis grindžiami CK 1.80, 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Ieškovai teigia, kad jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo investicijų saugumo klausimu bei dėl BAB banko SNORAS finansinės padėties. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ieškovų obligacijų pasirašymo sutartis, nes šios finansinės priemonės nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Ieškovai negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės dėl teisės akto nuostatų nežinojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CK 1.103 straipsnyje apibrėžta, jog obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas arba kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo pripažinti, kad obligacijų pasirašymo sutartimis perduotos lėšos yra indėliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, spręsdamas dėl draudimo apsaugos taikymą vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) bei sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ir suklaidinimo reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos – nuostatas. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.Pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo taikyti jiems draudimo apsaugą kaip investuotojams, teismas pažymėjo, kad nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, be kita ko, yra nurodyta, jog Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovai sandorius ginčijo trimis sandorio negaliojimo pagrindais: CK 1.80 straipsnio (kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms), CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo) ir CK 1.91 straipsnio (dėl apgaulės). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016, pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi vertinimai, kad BAB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, jog sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.Vertindamas sandorių sudarymo aplinkybes apgaulės ir suklydimo kontekste, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog visi ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių su BAB bankas SNORAS buvo sudarę ne vieną terminuotojų indėlių sutartį, mokėjimo sąskaitos (banko sąskaitos) sutartis; visi ieškovai, išskyrus R. B., nurodė turintys galimybę nuolat naudotis internetu, ieškovė T. V. buvo sudariusi naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sutartį, taip pat turėjo vertybinių popierių, yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, ieškovo T. G. išsilavinimas vidurinis techninis, R. B. ir A. U. – vidurinis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Kasacinis teismas jau yra pasisakęs, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai T. G., R. B., A. U. ir T. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovė BAB bankas SNORAS nevykdė imperatyvių Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje įtvirtintų pareigų, nes ji ieškovams pakankamai iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką. Netgi jeigu ši informacija ir buvo patalpinta internete ir atsakovės platinamuose lankstinukuose, tai atsakovė vis tiek nesiėmė reikiamų priemonių, kad ieškovai su šia informacija būtų tinkamai supažindinti. Vadinasi, sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu. BAB bankas SNORAS obligacijas klientams pristatė kaip patikimas finansines priemones, akcentuodamas jų saugumą. Saugumo ir apsaugos sąvokos neprofesionaliam klientui investuotojui pirmiausia reiškia garantiją, kad investuotos lėšos nebus prarastos, kitaip tariant ‑ draudimą. Vadinasi, nepripažinus, kad obligacijoms taikomas draudimas, spręstina, jog BAB bankas SNORAS platinta informacija dėl obligacijų tariamo saugumo yra ne netinkamas klientų informavimas, bet sąmoningas jų klaidinimas. BAB bankas SNORAS teikta informacija ir kuriamas įspūdis klientams eliminavo bet kokią nesėkmingos investicijos įspūdžio galimybę. Be to, ieškovų apsisprendimą įsigyti BAB bankas SNORAS obligacijas lėmė ir viešai skelbiama informacija apie gerą banko finansinę padėtį, kuri buvo nepagrįsta ir neatitinkanti faktinių duomenų, t. y. klaidinanti. Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos bei jog tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams ir kad banko finansinė padėtis yra prasta, ieškovai tokių sandorių nebūtų sudarę. Ieškovai, remiantis IĮIDĮ (Nr. XI-376, 2009-07-21, Žin., 2009, Nr. 93-3969 2009-08-04 redakcija) 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į draudimo išmokas įgijo nuo bankroto BAB bankas SNORAS paskelbimo. BAB bankas SNORAS obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams – pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) prejudicinis sprendimas C-671/13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Vien tai, kad atsakovė bankrutavo nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ieškovai buvo suklaidinti. Teismų praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio ginčus yra išaiškinta, kad amžiaus ir socialinės padėties aplinkybė neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos. Pažymėtina, kad ieškovai turi patirties sudarant terminuotų indėlių sutartis su atsakove, o pirmosios instancijos teismui jie nenurodė dėl kokių priežasčių nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški, bei obligacijų įsigijimo sutarties. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais su apeliantų sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė sutarties sąlyga, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Apeliantams ši priemonė pasirodė patraukli ir tinkama pinigams investuoti dėl didesnės investicinės grąžos (palūkanų).Ieškovai negalėjo suklysti dėl BAB bankas SNORAS finansinės būklės, nes jie ja apskritai nesidomėjo.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovai patys nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis, t. y. buvo neatidūs ir neapdairūs. Jiems tik aktuali buvo didesnė piniginė grąža (palūkanos). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjo iš esmės analogišką civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015.Apeliantų pozicija dėl jų suklaidinimo yra nenuosekli. Viena vertus, jie reikalauja pripažinti, kad jų įsigyti produktai drausti indėlių ar įsipareigojimų investuotojams draudimu, kita vertus, tvirtina, jog buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Manytina, kad tokia pozicija apskritai yra negalima.Teismo posėdžių metu nei vienas iš ieškovų neteigė, kad manė, jog sudaro kitokią, t. y. ne obligacijų įsigijimo, sutartį. Visi jie suprato, kad perka banko obligacijas.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad BAB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau tai kasaciniam teismui nesudarė pagrindo pripažinti obligacijų įsigijimo sandorius prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą padaryti priešingą išvadą.Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įsigydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir kad ši rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma IĮIDĮ ir direktyvos 97/9/EB nustatyta kompensavimo sistema. Draudimo išmokos galėtų būti mokamos tik tuo atveju, jeigu ieškovai būtų praradę įsigytas obligacijas, tačiau ieškovai jų nėra praradę – lėšos jiems nėra grąžinamos dėl emitento bankroto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis (arba niekinėmis) trimis skirtingais teisiniais pagrindais: 1) CK 1.80 straipsnio, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms; 2) CK 1.90 straipsnio dėl suklydimo; 3) CK 1.91 straipsnio dėl apgaulės.Apeliantų vertinimu, BAB bankas SNORAS obligacijas įsigijusiems ieškovams turėtų būti taikoma draudimo apsauga, jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams, t. y. pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką. Teisėjų kolegija, spręsdama nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjęs klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko SNORAS indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Kasacinis teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus sprendė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytais motyvais taip pat pagrįstai konstatavo, jog Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose Nr. 33/03 ir Nr. 26/07 pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina, inter alia (be kita ko), tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina, inter alia, į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų ieškinio pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kuri nagrinėjamu atveju yra aiški bei ja turi būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje. Apeliantai nenurodė jokių įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti apie poreikį nukrypti nuo ankstesnės kasacinio teismo praktikos ginčo klausimais. Tai, kad, apeliantų vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje byloje netinkamai įvertino bei interpretavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, nesant jokių kitų duomenų, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu.

Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad BAB bankas SNORAS turėjo veikti išimtinai savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė, todėl sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas.Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu, neatsižvelgė į tai, jog atsakovė pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus. Visgi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 yra pateikti reikšmingi šiai bylai išaiškinimai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad BAB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytos finansų tarpininko pareigos (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, tačiau ši aplinkybė kasaciniam teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties sandoriai būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Taigi, pirmosios instancijos teismas apeliantų nurodytas aplinkybes įvertino tinkamai bei pagrįstai, o sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį nėra pagrindo. Visgi, aplinkybė, kad BAB bankas SNORAS netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl kitų apeliantų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų.Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 straipsnis), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 straipsnis), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).Bylos duomenimis nustatytos šios reikšmingos sandorių sudarymo aplinkybės:ieškovas T. G. su atsakove BAB bankas SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 3, b. l. 70-85). Ieškovas, pasirašydamas sutartį, be kita ko, patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu; nurodė, kad nėra investavęs į akcijas ar obligacijas, tačiau turintis virš 5 metų kitų finansinių priemonių naudojimo patirties. Ieškovas bankui nurodė, kad nori investuoti saugiai, jam priimtinas mažas vidutinis rizikos laipsnis. Ieškovas su banku buvo sudaręs 2 terminuotųjų indėlių sutartis;ieškovė R. B. su atsakove BAB bankas SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 3, b. l. 86-98; 105-110). Ieškovė, pasirašydama sutartį, atsisakė bankui pateikti informaciją apie save bei nurodė, jog supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė su banku buvo sudariusi 21 terminuotųjų indėlių sutartį;ieškovė R. U. su atsakove BAB bankas SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 3, b. l. 110-127). Ieškovė, pasirašydama sutartį, patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu; nurodė, jog atsisako pateikti bankui informaciją apie save, pažymėdama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė su banku buvo sudariusi 10 terminuotųjų indėlių sutarčių.ieškovė T. V. su atsakove BAB bankas SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 3, b. l. 128-146). Ieškovė, pasirašydama sutartį, patvirtino, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu; nurodė, jog atsisako pateikti bankui informaciją apie save, pažymėdama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė su banku buvo sudariusi 3 terminuotųjų indėlių sutartis.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo turi būti konstatuota asmens valios klaida dėl esminių sandorio elementų, o tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Sandorius pripažinus CK 1.91 straipsnių pagrindu negaliojančiais tik dėl to, kad po tam tikro laiko po sandorių sudarymo viena sandorių šalis yra pripažinta nemokia, būtų sudarytos sąlygos nuginčyti visus sandorius, kuriuos sudariusi įmonė vėliau susidurtų su finansinėmis problemomis ir dėl to negalėtų atsiskaityti su priešinga šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti ne tai, kokia šiuo metu yra sandorio šalies finansinė padėtis ir kaip ji veikia dabartinę ieškovų nuomonę dėl galimos Banko turtinės padėties sandorių sudarymo metu, bet tai, kokia informacija ieškovams buvo aktuali ir vertinta sudarant ginčo sandorius. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai, atitinkantys vidutinio vartotojo kriterijų, tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės. Apeliantai teigia, kad bankas save pristatinėjo kaip patikimą ir vieną geriausių bankų Lietuvoje, tačiau informacija apie jo finansinę padėtį buvo nepagrįsta ir neatitinkanti faktinių duomenų, t. y. klaidinanti. Tačiau apeliantai, pateikdami banko internetiniame tinklapyje ir spaudoje skelbtos informacijos ištraukas, nenurodo kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį vertindami įmonės mokumą. Apeliantai nenurodo, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš AB banko „Snoras“. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.91 straipsnyje. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovų ieškinio pagrįstumo klausimą tinkamai ir pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo kurios nukrypti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais taip pat nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovė BAB bankas SNORAS pateikė prašymą priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis 383,82 Eur išlaidas, patirtas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Visgi, susipažinus su prie prašymo pridėtais dokumentais nėra pagrindo spręsti, jog šios išlaidos buvo patirtos rengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, nes: 1) PVM sąskaita–faktūra Nr. HLO Nr. 13054 išrašyta 2016 m. liepos 31 d., tačiau skundžiamas sprendimas priimtas 2017 m. gegužės 11 d., o atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2017 m. birželio 12 d. 2) pridėtas apmokėjimo dokumentas, kuriame nurodoma, jog apmokama sąskaita–faktūra Nr. HLO13073, t.y. kita sąskaita–faktūra nei pateikta į bylą; 3) pridėtoje teisinių paslaugų ataskaitoje nurodoma, kad atliktos teisinės paslaugos „Atsiliepimas į ieškovų papildomus paaiškinimus ir prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą <...>“. Taigi, atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina bylinėjimosi išlaidų fakto apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.