Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. P. K. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Lietuvos bankas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. birželio 9 d. nutartimi ieškovo R. P. K. ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu išskirtas į atskirą bylą ir jos nagrinėjimas sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016. Išnykus civilinės bylos sustabdymo pagrindui, 2018 m. liepos 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Teisme 2018 m. liepos 10 d. bei 2018 m. spalio 9 d. gauti ieškovo papildomi paaiškinimai, kuriuose prašoma tenkinti pareikštą ieškinį, pripažinti, kad ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovės pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, priteisti iš atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei draudimo išmoką, neviršijant 22 000 Eur; priteisti iš atsakovų, ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog ieškovas tiek ieškinyje, tiek 2018 m. liepos 10 d. teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog jos pareikštiems reikalavimams prašo taikyti indėlininkų apsaugos sistemą, o jei dėl kokių nors priežasčių pastaroji negalėtų būti taikomas – investuotojų apsaugos sistemą. Teigia, kad ieškovė neturi papildomai kreiptis į atsakovą dėl draudimo sistemos pasirinkimo, nes tinkamai įgyvendino šią teisę. Elgdamasi geranoriškai, ieškovė 2018 m. rugsėjo 26 d. pateikė atsakovui raštą, kuriame papildomai nurodė, kad jos reikalavimams prašo taikyti indėlininkų apsaugos sistemą, o jei dėl kokių nors priežasčių pastaroji negalėtų būti taikoma – investuotojų apsaugos sistemą. Kadangi atsakovas yra praleidęs prievolės įvykdymo (draudimo išmokos išmokėjimo terminą), ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų turėtų būti tenkinamas.

Į teismo posėdį ieškovas R. P. K. neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad ieškovo interesus teisme atstovauja advokato padėjėjas, byla nagrinėjama ieškovui nedalyvaujant. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo atsisakymo, taip pat prašė tenkinti reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovių IID bei BAB banko Snoras, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovės IID atstovė palaikė paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nurodė, jog nepripažįsta, kad išmokėdama draudimo išmoką atsakovė patenkino ieškinio reikalavimą, teigia, kad įgyvendino asmens teisę į draudimo išmoką pagal ESTT išaiškinimus, kuomet buvo pareikšta galutinė valia. Mano, kad draudimo išmoką išmokėjo laiku; pasak atsakovės, anksčiau jos išmokėti negalėjo.

Į teismo posėdį atsakovės BAB banko Snoras atstovas neatvyko; apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nagrinėjama atsakovės BAB banko Snoras atstovui nedalyvaujant. 2018 m. spalio 10 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, jog atsakovė BAB bankas Snoras neturėjo neįvykdytos piniginės prievolės ieškovei, BAB banko Snoras atžvilgiu buvo reiškiamas nepiniginis ieškinys dėl pripažinimo. Be to, ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų prieštarauja Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoms, todėl netenkintinas.

Trečiųjų asmenų atstovai į bylos nagrinėjimą neatvyko; byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Priimtinas ieškovo atsisakymas nuo ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir ši bylos dalis nutrauktina; kita ieškinio dalis tenkintina iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 3 d. ieškovas P. K. su atsakove AB banku Snoras Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įsigijo 83 vnt. 100 Eur nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, iš obligacijų emisijos Banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 12. Sutartyje numatytas obligacijų apmokėjimo terminas – 2011 m. lapkričio 3 d., obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d. (1 t., b. l. 114). Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą pripažinti AB banką Snoras nemokiu, atšaukti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui AB bankui Snoras iškelta bankroto byla. Ieškovų atstovas kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su pretenzijomis dėl draudimo išmokų BAB Snoras indėlininkams, sudariusiems sutartis dėl obligacijų įsigijimo, mokėjimo (1 t., b.l. 126-153), tačiau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmokas obligacijų turėtojams (1 t., b.l. 154-156). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, taip pat iš esmės analogiškose bylose Nr. 3K-3-232-969/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018 nurodė, jog pagal Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatas, banko Snoro obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku Snoru susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to bankas Snoras negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje ieškovo bankui sumokėtas lėšas. <...>Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas gavo, nes pagal minėtą sutartį nurašė lėšas iš minėtoje sutartyje nurodytos ieškovo sąskaitos ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties laikytina, kad obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė.

Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 taip pat nurodė, kad pagal ESTT išaiškinimus, pateiktus 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime (sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16), skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų, ir tuo atveju, kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant minėtas direktyvas įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Be to, tiek pirmiau paminėtoje nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 konstatuota, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal Direktyvą 94/19/EB ar Direktyvą 97/9/EB, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar ieškovai siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų, įgyvendinant šias dvi direktyvas.

Kasaciniam teismui priėmus pirmiau nurodytą nutartį, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl to, kad ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo. Į bylą pateikti įrodymai, kad VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 2018 m. spalio 8 d., t. y. bylos nagrinėjimo eigoje, ieškovui pervedė 8 297,61 Eur draudimo išmoką už neįsigaliojusias obligacijas (3 t., b. l. 198). Kaip minėta, ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos už neišsigaliojusias obligacijas priteisimo.

Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 293 straipsnio 4 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisako ieškinio ir atsisakymą teismas priima. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad atsisakymas nuo dalies ieškinio prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui, pažeidžia asmenų teisių ir teisėtų interesų, nėra (CPK 42 straipsnio 1 ir 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo atsisakymas nuo ieškinio priimtinas, civilinės bylos dalis pagal ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Taigi viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, jog kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos priteisiamos ne tik tada, kai piniginė prievolė atsiranda sutarties pagrindu, bet ir kitais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas palaiko reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėtos draudimo išmokos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki draudimo išmokos sumokėjimo ieškovei dienos, t. y. 2018 m. spalio 8 d., priteisimo.

Kaip minėta, ieškovas procesines palūkanas prašo priteisti tiek iš atsakovės BAB banko SNORAS, tiek iš atsakovės IID, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad turtinis reikalavimas pareikštas tik atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t.y. būtent iš šios atsakovės reikalavo priteisti draudimo išmokas. BAB bankui Snoras ieškovų pareikšti reikalavimai nebuvo susiję su piniginių prievolių vykdymu, todėl sutiktina su šio atsakovo argumentais, kad nėra teisinio pagrindo skaičiuoti ir priteisti iš banko procesines palūkanas. Šio atsakovo atžvilgiu ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.

Atsakovė IID taip pat nesutinka su ieškovo reikalavimu dėl procesinių palūkanų priteisimo, teigdama, kad draudimo išmoką sumokėjo ne tenkindama ieškinio reikalavimą, o atsižvelgdama į ESTT išaiškinimą, ieškovui pateikus galutinę valią dėl sistemos pasirinkimo. Pasak atsakovės, jos prievolė mokėti draudimo išmoką iki ieškovo papildomo prašymo pateikimo nebuvo kilusi.

Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktų procesinių dokumentų turinį, neturi pagrindo pritarti tokiai atsakovės IID pozicijai. Pažymėtina, kad kreipdamasis į teismą ieškovas dar 2013 m. lapkričio 22 d. ieškinyje suformulavo reikalavimą pripažinti, kad ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartį AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; ir tik netenkinus tokio reikalavimo - priteisti iš atsakovo draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur. Pradiniame ieškinyje (60-65 punktai) netgi išskirti argumentai, kuriais grindžiamas prašymas ieškovus, įsigijusius obligacijas, kurios neįsigaliojo, pripažinti indėlininkais pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalis. Teikdamas papildomus paaiškinimus, ieškovas nurodė, jog neturi pareigos pakartotinai nurodyti, kokią draudimo sistemą pageidauja taikyti, ir tik elgdamasis geranoriškai atsakovei IID 2018 m. rugsėjo 26 d. pateikė raštą. Taigi, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jo pagal Obligacijų sutartį BAB bankui Snorui perduotos piniginės lėšos yra indėlis. Banko sąskaitos rekvizitai taip pat buvo pateikti į bylą (ieškinio priedas Nr. 2). Ieškovo atstovo 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymo, su kuriuo atsakovė IID sieja išmokos mokėjimo pagrindą, formuluotė nesiskiria nuo teismui pateiktų reikalavimų (argumentų). Priešingai, jame nurodoma, kad klientai teismui teiktuose ieškiniuose jau yra pasirinkę taikytiną draudimo išmokų mokėjimo sistemą, t. y. indėlininkų draudimo sistemą, o jeigu pastaroji dėl kokių nors priežasčių negalėtų būti taikoma – investuotojų apsaugos sistemą.

Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad byloje buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, todėl IID nepagrįstai teigia, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas bei nurodytos aplinkybės dėl draudimo sistemos pasirinkimo nebuvo pakankamas pagrindas draudimo išmokos mokėjimui. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-214-701/2018, 3K-3-232-969/2018, 3K-3-233-219/2018, nustatęs, jog byloje yra aiškiai išreikšta ieškovo (ieškovų) valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo, teisiškai nepagrįstomis pripažino IID keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo ir, laikydamas ieškovų reikalavimus pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką pagrįstais, jokių įpareigojimų ieškovams dar kartą kreiptis į IID nenustatė. Tokią praktiką taip pat formuoja Lietuvos apeliacinis teismas (2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3-516/2018).

Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau ir IĮIDĮ) redakcijos 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1, 3 dalis, Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos Valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4, 13 punktą), indėlininkas teisę į draudimo išmoką įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos, o pareiga apskaičiuoti bei išmokėti tokią išmoką nustatyta draudimo įmonei, t. y. IID. Atsakovės minimi ESTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai tik patvirtino ieškovo teisę į draudimo išmoką, dėl kurios priteisimo ji kreipėsi į teismą.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. aplinkybę, kad ieškovas nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, prašė priteisti draudimo išmoką (konkrečią priteistiną sumą nurodęs priede Nr. 2) bei procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgijęs asmuo, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, tenkinus jo reikalavimus (išmokėjus draudimo išmokas), turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovės IID 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo išmokėtos draudimo išmokos sumos (8 297,61 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2013 m. gruodžio 2 d. iki draudimo išmokos ieškovui išmokėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, pateikė įrodymus, jog už teisines paslaugas Advokato Irmanto Norkaus ir partnerių kontorai „Raidla Lejins & Norcous“ sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį - šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ieškinio dalies reikalavimų atsisakė, nes jo pagrindinis reikalavimas buvo patenkintas iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo. Atsakovės IID samprotavimai, kad ji draudimo išmoką išmokėjo tenkindama ieškovo prašymą, o ne ieškinio reikalavimą, remiantis aukščiau šiame sprendime nurodytais argumentais atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat sprendžiant šio prašymo pagrįstumą, įvertintina tai, kad pradiniame ieškinyje ieškovas R. P. K. reiškė reikalavimus ir dėl išmokų pagal kitas, t. y. Indėlio sertifikato sutartis, tai, kad 2016 m. vasario 23 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir bylos dalis, susijusi su ieškovų (įskaitant R. P. K.) ieškinio reikalavimais dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių, nutraukta; šalys susitarė, kad kiekvienai Šaliai tenka jos patirtos bylinėjimosi ir kitos išlaidos, susijusios su byla, o dabar nagrinėjamoje prašomos priteisti išlaidos patirtos iki bendro ieškinio pateikimo (2013 m. lapkričio 14 d.), jų nedetalizuojant.

Taigi, įvertinus šias aplinkybes, taip pat nustačius, kad ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, kadangi jis buvo patenkintas bylos nagrinėjimo metu, o reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas šiuos sprendimu, ieškovo prašymas priteisti 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų tenkinamas iš dalies, priteisiant 72,40 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės IID (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Priimti ieškovo Rolando P. K. atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias BAB bankas Snoras obligacijas priteisimo ir šią bylos dalį nutraukti.

Likusią ieškinio dalį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (j. a. k. 110069451) ieškovui R. P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 8 297,61 Eur (aštuonių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt septynių eurų 61 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. spalio 8 d.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 72,40 Eur (septyniasdešimt du eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. P. K..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.