Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. P., G. P., A. M. S., R. P., A. Š., G. K., T. G. (T. G.), R. B., A. U., T. V., V. Š., G. T., M. P., S. C., R. R., I. O., G. K., J. M., R. G., A. M., Ž. M., I. V., J. K., S. V., A. V., M. V., V. T., Z. Z., E. K., V. V., Č. Z., I. T., A. G. U., G. U., A. A., A. S. B., Č. C. ir J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, civilinėje byloje Nr. 2-1811-577/2016 pagal ieškovų V. P., G. P., A. M. S., R. P., A. Š., G. K., T. G. (T. G.), R. B., A. U., T. V., V. Š., G. T., M. P., S. C., R. R., I. O., G. K., J. M., R. G., A. M., Ž. M., I. V., J. K., S. V., A. V., M. V., V. T., Z. Z., E. K., V. V., Č. Z., I. T., A. G. U., G. U., A. A., A. S. B., Č. C. ir J. J. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ir draudimo išmokų priteisimo, tretieji asmenys: Lietuvos bankas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas akivaizdžiai pažeidė ieškinio priėmimo taisykles, nes skundžiama nutartis buvo priimta praėjus 2 metams ir 3 mėnesiams nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, o ne per 10 dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos (CPK 137 str. 3 d.). Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų išaiškinimais, pateiktais visai kitais teisės aiškinimo klausimais arba bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi. Priešingai nei vertino teismas, ieškovai ginčijamų sutarčių negaliojimą grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. AB banko SNORAS vykdytu klientų klaidinimu tiek dėl įsigyjamų instrumentų draustumo, tiek ir dėl AB banko SNORAS finansinės padėties.Skundžiamoje nutartyje nėra detalizuojama, kokiu būdu ieškovai galėtų įvykdyti teismo nutartyje įvardintus nurodymus. Ieškovai objektyviai negali įvykdyti skundžiamos nutarties.Lietuvos teismų praktika analogiškose bylose pagrindžia poreikį pareikštą ieškinį nagrinėti iškart visų ieškovų atžvilgiu, pavyzdžiui, Lietuvos apeliaciniame teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-4-516/2016, Vilniaus apygardos teisme - civilinės bylos Nr. 2-3255-614/2016, e2-2109-232/2016 ir e2-3084-852/2016. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-376-330/2015 konstatavo, kad tikslingiau visų ieškovų reikalavimus nagrinėti vienoje byloje. Nagrinėjant atskiras 35 bylas, tai neabejotinai drastiškai ir neracionaliai padidintų ne tik ieškovų ir atsakovų patiriamas bylinėjimosi išlaidas, tačiau ir paties teismo išlaidas bei laiko sąnaudas. Teismų praktika ir teisės doktrina patvirtina, kad CPK 43 straipsnis suteikia šalims teisę sujungti ne tik kelis ieškovo savarankiškus reikalavimus (CPK 136 str.), bet ir kelių ieškovų savarankiškus reikalavimus. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad kilus klausimui dėl bylų sustabdymo ar sujungimo, prioritetas turėtų būti teikiamas keleto bylų sujungimo galimybei, kadangi tokiu būdu yra tinkamiausiai įgyvendinami civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai.

Teismas pagrįstai nurodė, kad faktinė bylos medžiaga kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu yra individuali. Iš byloje likusių 38 ieškovų dalis yra pareiškę reikalavimus dėl indėlio sertifikato sutarčių ginčijimo, kita dalis - dėl obligacijų sutarčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai bylai aktualioje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra skirtingi dėl indėlių sertifikatų ir obligacijų. Visiems banko indėlių sertifikatus turėjusiems asmenims, taip pat ir tiems, kurie nesutiko pasirašyti taikos sutarties, yra išmokėtos indėlių draudimo išmokos už indėlių sertifikatus, asmenys atsiėmė išmokas už indėlių sertifikatus arba turi teisę jas bet kuriuo momentu atsiimti. Pasisakant dėl banko obligacijas įsigijusių asmenų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškino, jog banko obligacijų (nenuginčytų) atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Todėl obligacijas įsigiję asmenys gali nebent kiekvienas individualiai įrodinėti savo suklydimą / suklaidinimą pasirašant obligacijų sutartį. Tokiu atveju kiekvieno iš obligacijas įsigijusių ieškovų atžvilgiu turi būti analizuojamos ir vertinamos asmeninės kiekvieno ieškovo savybės, sandorio sudarymo aplinkybės. Dalies ieškovų obligacijos neįsigaliojo iki banko draudžiamojo įvykio dienos. Tokių asmenų atžvilgiu kasacinio teismo formuojama praktika dar kitokia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pateikimo dėl neįsigaliojusių obligacijų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumų pašalinimui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Teismas 2016 m. vasario 23 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą nutartį, kuria nustatė terminą iki 2016 m. kovo 18 d. ieškinio trūkumams pašalinti – apeliantų (ieškovų) pareikštus reikalavimus išskirti į atskirus ieškinius, nagrinėjamame ieškinyje paliekant tik vieno iš ieškovų reikalavimus. Apeliantai su tokia teismo nutartimi nesutinka.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų ieškinį priėmė dar 2013 m. gruodžio 2 d. ir pradėjo pasirengimą bylos nagrinėjimui: į bylą pateikti proceso dalyvių atsiliepimai į ieškinį, buvo atliekami kiti su pasirengimu bylos nagrinėjimui susiję procesiniai veiksmai. 2014 m. kovo 7 d. nutartimi nagrinėjama byla sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-172/2014. Taigi, ieškinio priėmimo stadijoje trūkumai nebuvo konstatuoti ir jis buvo priimtas, nors tuomet ieškovų buvo dar daugiau nei faktiškai liko po to, kai kita 2016 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą, patvirtino dalies ieškovų ir atsakovių BAB banko SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016 m. vasario 8 d. sudarytą taikos sutartį, atitinkamą bylos dalį nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą, be kita ko, grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-99-157/2015 ir 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-943/2015. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėtos bylos precedentinės galios nagrinėjamai bylai neturi dėl iš esmės besiskiriančių savo faktinėmis aplinkybėmis nuo ginčo atvejo - abiem paminėtais atvejais Lietuvos apeliacinis teismas sprendė dėl ieškinio trūkumų šalinimo instituto (ne)taikymo dar ieškinio priėmimo, o ne vėlesnėje – kaip nagrinėjamu atveju - stadijoje. Todėl jomis besąlygiškai vadovautis nėra pagrindo.

Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka detalizuojama civilinio proceso ir kituose įstatymuose. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Tačiau teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su civilinėje teisenoje įtvirtintais procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7, 12, 17 str.).

CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas reikalauja, kad byla būtų išnagrinėta ir teismo sprendimas įvykdytas kuo ekonomiškiau. Šis principas nustatytas todėl, kad teismų sistema ir jos funkcionavimas brangiai kainuoja tiek valstybei (teismų sistema išlaikoma iš valstybės lėšų), tiek šalims (šalys moka žyminį mokestį, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kiek įmanoma ekonomiškiau naudoti tiek valstybės, tiek proceso šalių lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-330/2015). Kuo vėlesnėje proceso stadijoje teismui bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje ieškinio trūkumų šalinimo klausimas iškyla, tuo griežčiau teismas turėtų vertinti, ar ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas nepažeis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismas, priėmęs ieškinį ir tik vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumus, gali jį palikti nenagrinėtą tik tuo atveju, kai dėl tų trūkumų negalima išnagrinėti bylos iš esmės. Trūkumų šalinimo instituto taikymas siejamas su trūkumų esmingumo kriterijumi, t. y. trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso ei­gai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis – užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, o ne kliudyti asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui (CPK 5, 7 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1. Teismų praktika. 2012, 36, p. 347-393).

Neabejotina, kad didelis ieškovų skaičius daro bylos nagrinėjimą sudėtingesnį, tačiau tai nereiškia, kad bylos dėl to išnagrinėti negalima iš esmės. Nagrinėjamu atveju teismas ir nekonstatavo, kad dėl to, jog vieną ieškinį pareiškė daug ieškovų, šios bylos išnagrinėti iš esmės apskritai nėra galimybės. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, teismas nustatė terminą trūkumų šalinimui dėl to, kad galiojantis civilinio proceso įstatymas nenumato kitokios nei privalomas ar neprivalomas procesinio bendrininkavimo formos (CPK 43 str.), o nagrinėjamu atveju nėra nei privalomo, nei fakultatyvinio ieškovų bendrininkavimo. Teismas neišdėstė jokių motyvų, jog toks ieškinys - net ir tuo atveju, kai nėra pagrindo konstatuoti CPK 43 straipsnyje nurodytų sąlygų - negalėjo būti pareikštas bei priimtas iš viso (beje, nustačius tai, trūkumų šalinimo institutas ir negalėtų būti taikomas), o nustatė terminą trūkumų šalinimui. Tai savo ruožtu reiškia, kad teismas, nepaisant motyvų, susijusių su procesinio bendrininkavimo nebuvimu, pripažino, kad byla po trūkumų pašalinimo teismo nustatytu būdu gali būti išnagrinėta iš esmės. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje faktiškai ir nenurodė, kuo pagal savo formą ar turinį neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų pareikštas ieškinys (CPK 111, 115, 138 str.). Teismas nurodė apeliantų pareikštus reikalavimus (tik) išskirti į atskirus ieškinius, nagrinėjamame ieškinyje paliekant tik vieno iš ieškovų (apeliantų) reikalavimus, taigi, iš esmės pripažino, kad kiekvieno ieškinys gali būti nagrinėjamas ir toks, koks pareikštas, tik pareikštas jis turi būti atskirai. Tačiau, kaip minėta, ieškinys jau priimtas jau daugiau nei prieš du metus, dalis bylos jau ir išnagrinėta, jokių esminių ieškinio trūkumų ir neatitikimų CPK 135 straipsnyje nurodytų reikalavimų aspektu nekonstatuota ir skundžiamoje nutartyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas turi teisę pats išskirti kelių ieškovų sujungtus reikalavimus, jei pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium (CPK 136 str. 3 d.). Tuo tarpu minėta teismo pozicija skundžiamoje nutartyje faktiškai reiškia nustatymą apeliantams pareigos patiems išskirti/atskirti savo individualų reikalavimą atskirame ieškinyje toje pačioje jau ilgai besitęsiančioje byloje (nes trūkumų pašalinimo pasekmės yra reikšmingos būtent tai bylai). Kitaip tariant, apeliantams pateikus atskirus ieškinius, toje pačioje byloje būtų pareikšta didelis skaičius faktiškai analogiškų ieškinių, kas lemtų tik dar didesnę bylos apimtį ir teismas juos turėtų nagrinėti kaip ir šiuo metu toje pačioje byloje arba spręsti dėl jų išskyrimo į atskiras bylas, ką galima padaryti, jei tai būtų pripažinta tikslinga, ir šiuo metu be trūkumų šalinimo instituto taikymo. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantai, iš skundžiamos nutarties apskritai neaišku, kas iš apeliantų turi (ne)šalinti trūkumus teismo nurodytu būdu, o kurio iš jų ieškinys paliktinas esamas (ar tai turi padaryti visi apeliantai).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog kiekvieno iš ieškovų reikalavimai atsakovėms BAB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kildinami iš individualiai su šiuo banku sudarytų sandorių. Tačiau, viena vertus, apeliantai teigia (ir tai matyti iš ieškinio), jog visi jie siejami su bendrai įrodinėjama aplinkybe - AB banko SNORAS (galbūt) vykdytu klientų klaidinimu dėl įsigyjamų instrumentų draustumo ir dėl AB banko SNORAS finansinės padėties, kita vertus, teismas ir bylos – tiek sujungtame, tiek išskirtame variante – nagrinėjimo metu gali aiškintis individualiai reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgdamas į aptartų civilinio proceso principų turinį, į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo priimtas, jau pradėtas pasirengimas bylos nagrinėjimui (gauti proceso dalyvių atsiliepimai į pareikštą ieškinį) bei kitus pirmiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Skundžiamos nutarties motyvas dėl reikalingumo užtikrinti proceso koncentracijos principą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne tik nėra įtikinamas, bet ir yra pagrindas manyti, kad esamoje nagrinėjamos bylos stadijoje proceso koncentracijos principą labiau pažeistų būtent toks ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas, taip pat be pakankamo pagrindo lemtų papildomas bylos šalių laiko sąnaudas bei bylinėjimosi išlaidas.

Aptartų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti toliau iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.