- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-193-464/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02666-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- G. T., S. C., R. R.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos bankas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. T., S. C. ir R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-411-577/2017 pagal ieškovų G. T., S. C. ir R. R. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovų grupė 2013-11-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-44), kuris 2016-05-10 buvo patikslintas (t. 3, b. l. 17-20). Bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-10-03 nutartimi (t. 3, b. l. 173) ieškovų G. T., S. C., R. R. ir I. O. reikalavimus išskyrė į atskirą civilinę bylą. Šio teismo 2017-05-18 nutartimi (t. 4, b. l. 232-233) civilinės bylos dalis pagal ieškovės I. O. reikalavimą sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016. Taigi nagrinėjamoje išskirtoje bylos dalyje ieškovai G. T., S. C. ir R. R. prašė: 1) pripažinti, kad jų atsakovei BAB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovei perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos atsakovės obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo jų sudarymo momento) bei taikyti restituciją, pripažįstant, kad atsakovei pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų atsakovės einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus ieškovų su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; 5) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai nurodė, kad su atsakove BAB banku Snoras sudarė obligacijų įsigijimo sutartis: G. T. 2011-03-03, 2011-04-05, 2011-05-06, 2011-07-05, 2011-07-27, 2011-09-27, 2011-09-29, 2011-10-18 įsigijo 2 838 obligacijas už 313 906,31 Lt; S. C. 2011-09-29 įsigijo 4 000 obligacijų už 399 997,20 Lt; R. R. 2011-04-23, 2011-07-25 įsigijo 252 obligacijų už 41 387,62 Lt. Ieškovų teigimu, įkalbėti atsakovės BAB banko Snoras darbuotojų ir pagrįstai manydami, kad obligacijos yra apdraustos atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad tai yra lygiai tokios pat priemonės, kaip ir terminuotasis indėlis, taip pat manydami, kad atsakovė yra stabilus ir patikimas bankas, sudarė ginčo obligacijų pasirašymo sutartis. Jų teigimu, jie buvo suklaidinti atsakovės įgaliotų atstovų dėl esminių sandorio aplinkybių, o žinodami apie tai, kad obligacijos nėra apdraustos ir yra labai rizikingas investavimo produktas, nebūtų sudariusios ginčo sutarčių bei prisiėmusios nepagrįstai didelės rizikos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-05-18 sprendimu (t. 4, b. l. 220-231) ieškovų G. T., S. C. ir R. R. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų atsakovei BAB bankui Snoras po 62,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmesdamas ieškinio reikalavimus teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, t. y. kad asmuo, įgydamas obligaciją, kartu prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika pagal Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nėra priskirta prie draudimo objektų, todėl ieškovams, kaip investuotojams, apsauga netaikytina.Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką nėra pagrindo dėl kokių nors priežasčių ar aplinkybių ginčo obligacijų įsigijimo sandorį prilyginti banko indėlio sutarčiai. Todėl ieškovų reikalavimą ginčo sutartims taikyti indėlio sutarties nuostatas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad ieškovės G. T. ir R. R. iki ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudariusios ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį; visi ieškovai buvo sudarę Neprofesionalaus kliento aptarnavimo, banko sąskaitos bei naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sutartis; S. C. nurodė turėjęs indėlių kituose bankuose; ieškovė G. T. kituose bankuose (bendrovėse) turėjo vertybinių popierių, priede prie kliento aptarnavimo sutarties nurodė turinti pradines žinias apie investicines paslaugas bei akcijas, ir nors nėra į juos anksčiau investavusi, su kitomis finansinėmis priemonėmis sudaro nuo 10 iki 50 sandorių per metus; kiti ieškovai prieduose prie kliento aptarnavimo sutarčių nurodė atsisakantys pateikti bankui informaciją apie save ir supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie tokią jų patirtį, negalės nustatyti, kokios jo paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos; visi ieškovai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, o G. T. – ekonominį. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą. Taip pat pažymėjo, kad tai, jog ieškovai nesusipažino ar neskaitė su jais sudarytų Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių bei sutarčių dėl obligacijų pasirašymo, arba skaitė jas neatidžiai, reiškia pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisina. Vertindamas, ar ieškovai buvo suklaidinti (apgauti) atsakovės, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog banko darbuotojai aktyviais veiksmais siekė juos suklaidinti. Teismas rėmėsi ir analogiškose bylose teismų praktikoje jau suformuotu aiškinimu, kad nors po Lietuvos banko nutarimo, kuriuo buvo suvaržyta atsakovės teisė sudaryti terimuotų indėlių sutartis, atsakovė pradėjo platinti obligacijas ir viešai platintuose informacinio pobūdžio pranešimuos bei lankstinukuose deklaravo gerą savo finansinę padėtį bei obligacijų naudą, tačiau tai savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Teismas taip pat pasisakė dėl Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad klientų aptarnavimo sutartyse esantis patvirtinimas apie banko įsipareigojimų apdraudimą įstatymų nustatyta tvarka neprofesionaliam banko klientui buvo pagrįstai suprantamas kaip patvirtinimas, jog obligacijos yra apdraustos. Pažymėjo, kad minėta sąlyga yra įrašyta ne obligacijų sutartyje, o išvadoje kalbama apie banko įsipareigojimus, „dėl kurių susitariama sudarant sutartį“, tačiau neįvertinta, kad šia sutartimi aptarti ne visi banko įsipareigojimai, kurie gali būti labai įvairūs, ir numatyti atskirose sutartyse. Be to, išvadoje nieko nepasisakyta dėl nuorodos į įstatymus, t. y., kad įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatytomis sąlygomis. Todėl sprendė, kad ši išvada taip pat negali būti vertinami kaip ieškovų suklaidinimą ar apgaulę patvirtinantys duomenys.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovai G. T., S. C. ir R. R. apeliaciniame skunde prašo (t. 5, b. l. 1-18) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-18 sprendimą ir jų ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas ignoravo aplinkybę, kad bankas prisiėmė prievolę savo klientams, kurie priskiriami neprofesionalių klientų kategorijai, aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją. Tačiau šios pareigos neįvykdė ir ieškovų aiškiai neinformavo, kad obligacijoms nėra taikoma draudiminė apsauga. Tokiu būdu nuslėpė esminę ir investuotojų apsisprendimui ypatingai svarbią aplinkybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė obligacijas klientams pristatė kaip patikimas finansines priemones, akcentuodamas jų saugumą. Saugumo ir apsaugos sąvokos neprofesionaliam klientui investuotojui pirmiausia reiškia garantiją, kad investuotos lėšos nebus prarastos, t. y. draudimą. Todėl tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog obligacijos draudiminiu atžvilgiu nėra tapatūs produktai indėliui, tokia platinta informacija dėl obligacijų tariamo saugumo yra ne tinkamas klientų informavimas, bet sąmoningas jų klaidinimas. Iš su ieškovais sudaromų sutarčių sąlygų bei platinamos reklaminės informacijos buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Tokiu būdu banko klientams buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis bei lūkestis. Viešoje erdvėje buvo skelbiama tik atsakovei palanki informacija, akcentuojant stabilią jos finansinę padėtį ir gerus veiklos rezultatus. Teismas ignoravo aplinkybę, kad Lietuvos bankui 2011-01-18 pritaikius atsakovės veiklos apribojimus, neleidžiant sudaryti terminuotų indėlių sutarčių didesnėmis nei vidutinės rinkos palūkanomis dėl per didelės rizikos vartotojams, atsakovė pradėjo prekiauti savo vertybiniais popieriais, kad pritrauktų klientų srautus. Teismas ignoravo teismo posėdžio metu ieškovų nurodytas aplinkybes, kad jie banko darbuotojų buvo raginami bei įtikinėjami sudaryti obligacijų apsirašymo sutartys. Jiems buvo teigiama, kad obligacijos yra apdraustos.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovams, įsigijusiems obligacijas, netaikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų draudimo direktyva, Investuotojų direktyva) priede jokių išimčių dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo nėra numatyta. Priešingai, nurodytos išimtys yra nukreiptos ne į draudžiamus produktus, tačiau į asmenis, kurių atžvilgiu gali būti taikomos išimtys. Atitinkamai IĮIDĮ negali būti aiškinamas ir taikomas kaip numatantis kokias nors draudimo apsaugos išimtis investuotojams.Pagal Investuotojų draudimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali atleisti kredito įstaigą, kuriai taikytina ši direktyva, nuo prievolės priklausyti investuotojų kompensavimo sistemai tik su ta sąlyga, kad indėlininkams suteikta apsauga bei jų informavimas yra taikomi investuotojams tokiomis pat sąlygomis ir tuo būdu investuotojams suteikiama apsauga yra bent jau lygiavertė tai, kurią garantuoja investuotojų kompensavimo sistema. Kadangi nėra jokios kitokios atsakovės klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri numatyta pagal IĮIDĮ, darytina išvada, kad jokios draudimo apsaugos išimtys šiuo atveju negali būti taikomos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginys, kuriuo rėmėsi ir skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas draudimo išmoka investuotojams nepriklauso, kvestionuotinas. Jeigu bankrotas nebūtų laikomas draudiminiu įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka.
Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 30-40) prašo šio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas teisingai nustatė, kad nors ieškovė G. T. turėjo patirties sudarant terminuotus indėlius (iki ginčo sandorių sudarymo buvo įsigijusi vertybinių popierių AB DNB, Nordea Bank AB , AB SEB banke ir AB FMĮ „Finasta“), tačiau negalėjo nurodyti dėl kokių priežasčių nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški bei gali būti pasirašyta internetu, ir obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos lydėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais. Be to, nurodė, kad siekė gauti didesnes palūkanas, per ilgą laiko tarpą sudarė aštuonias obligacijų sutartis. Ieškovas S. C. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prieš įsigydamas obligacijas jomis nesidomėjo, nors tam turėjo pakankamai laiko. Pasirašydamas ginčo sutartis obligacijoms taikomo ar netaikomo draudimo sąlygomis nesidomėjo ir jokių draudimo įmokų nemokėjo, atsakovės finansinės būklės nenagrinėjo, apie ją konkrečiai nesidomėjo. Ieškovė R. R. nurodė, kad ginčo obligacijų įsigijimo sutartis pasirašė, nes atsakovė siūlė labai geras sąlygas – didesnes palūkanas nei už terminuotus indėlius. Paaiškino, kad obligacijų emisijos bazinio prospekto neskaitė ir banko finansine būkle nesidomėjo. Todėl teismas teisingai nustatė, kad draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar ne. Ginčo sutartys jiems atrodė patraukli ir tinkama pinigų investavimo priemonė ir dėl to nėra pagrindo teigti, jog jie buvo suklaidinti dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų ar apgauti, dėl ko esant kitoms aplinkybėms jie nebūtų sudarę analogiškų sutarčių.Ieškovai iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu ginčijami sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu – nei kad bankas tyčia juos suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo – sudaryti ginčijamus sandorius, nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Visi ieškovai aptarnavimo sutartyje savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Pasirašydami obligacijų sutartis jie taip pat patvirtino, kad susipažino su prospektu bei galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka, jog buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius. Sutiktina su teismu, kad ieškovai nepagrįstai prašė pripažinti, jog jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis bankui perduotos piniginės lėšos yra indėliai. Obligacijų sutartims negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Teismas pagrįstai atmėtė ieškovų argumentus dėl jų apgaudinėjimo dėl banko finansinės padėties. Aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovų pasvarstymai apie bankui grėsusį bankrotą bei finansinius sunkumus tėra prielaidos, kuriomis negalėjo būti grindžiamos teismo išvados.
Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 20-28) prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Jeigu ieškovai manė, kad perka indelių draudimu draustą produktą, jiems banko finansinė padėtis neturėjo būti svarbi. Jeigu asmuo rūpestingai domisi vertybinių popierių emitento finansine padėtimi, tai daro dėl to, kad suvokia emitento bankroto riziką. Todėl toks ieškovų pozicijos dvilypumas vertintinas kaip jų nesąžiningumas, siekis bet kokia kaina pasinaudoti IID administruojamo fondo lėšomis siekiant kompensuoti nepasiteisinusią investicinę riziką. Ieškovai buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, o ta aplinkybė, kad 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas viešai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir / ar nemokumo nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti ginčo sutartis. Niekas netrukdė atidėti sutarčių pasirašymą, išsinešti dokumentų projektus į namus ir su jais susipažinti. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jie negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis. Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovams, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų skirtumo už terminuotuosius indėlius ir obligacijų. Sudarydami ginčo sutartis ieškovai siekė gauti didesnę finansinę naudą, todėl esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga jų sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas. Teismas, įvertinęs ieškovų asmenines savybes (ieškovai G. T. ir R. R. iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį, visi ieškovai buvo sudarę banko paslaugų teikimo internetu sutartis, ieškovas S. C. turėjo indėlių kituose bankuose,; ieškovė G. T. kituose bankuose (bendrovėse) turėjo ir vertybinių popierių, visi yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, G. T. turėjo aukštąjį ekonominį išsilavinimą), padarė pagrįstą išvadą, kad jie atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą. Ieškovų finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo – nepasiteisinusios investicines rizikos. Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 41-44) prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Iki Lietuvos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti bankų teikimo paslaugų priežiūros funkcijas. Todėl atlikto banko inspektavimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertinami banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.Pagal viešąją vertybinių popierių apyvartą ir kitus finansų rinką reguliuojančius teisės aktus, aplinkybė, kad priežiūros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trūkumų šalinimo, savaime nereiškia, kad tokia įstaiga yra nemoki. Tai neužkerta kelio kredito įstaigai išleisti ir platinti savo vertybinių popierių.Ieškovams draudimo išmokos galėtų būti mokamos tik tuo atveju, jeigu jie būtų praradę įsigytas obligacijas. Nagrinėjamu atveju ieškovai nėra praradę įsigytų obligacijų, o lėšos ieškovams nėra grąžinamos ne dėl to, kad kokių nors pareigų nevykdo bankas, kaip investicinių paslaugų teikėjas, o dėl obligacijų emitento bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl draudimo apsaugos investuotojams netaikymo
Apeliantų vertinimu, atsakovės obligacijas įsigijusiems klientams turėtų būti taikoma draudimo apsauga, jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams, t. y. pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką. Teisėjų kolegija, spręsdama nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjęs klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko Snoras indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Kasacinis teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus sprendė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Šiuo konkrečiu atveju apeliantai įsigijo paties banko (emitento) išleidžiamų vertybinių popierių, o bankas bankrutavo, taigi apeliantai patyrė nuostolių dėl jų nepasiteisinusios finansinės rizikos, kaip jų galėjo patirti ir įsigydami kito subjekto (emitento) vertybinių popierių, jeigu šis būtų bankrutavęs. Minėtoje precedentinėje byloje kasacinis teismas, atsižvelgęs ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, taip pat yra pažymėjęs, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytais motyvais taip pat pagrįstai konstatavo, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006-03-28, 2007-10-24 nutarimuose Nr. 33/03 ir Nr. 26/07 pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina, inter alia (be kita ko), tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina, inter alia, į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantų ieškinio pagrįstumą, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kuri nagrinėjamu atveju yra aiški bei ja turi būti vadovaujamasi nagrinėjamo ginčo atveju. Apeliantai nenurodė jokių įtikinamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų kritikos argumentų, kurie objektyviai leistų spręsti apie poreikį nukrypti nuo ankstesnės kasacinio teismo praktikos ginčo klausimais. Tai, kad, apeliantų vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje byloje netinkamai įvertino bei interpretavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, nesant jokių kitų duomenų, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms
Pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindo, nurodyto CK 1.80 straipsnyje (jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms). Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad bankas turėjo veikti išimtinai savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą jų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė, todėl sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Teisėjų kolegija, nesutikdama ir su šiais apeliantų argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateiktus ir nagrinėjamai bylai reikšmingus išaiškinimus. Kasacinis teismas jau yra pripažinęs, kad BAB bankas Snoras, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytos finansų tarpininko pareigos (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, tačiau ši aplinkybė kasaciniam teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties sandoriai, tapatūs ir ginčijamiems nagrinėjamoje byloje, būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Taigi, pirmosios instancijos teismas apeliantų nurodytas aplinkybes įvertino tinkamai, atsižvelgęs į teismams privalomus kasacinio teismo išaiškinimus (CPK 4 str.).
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės
Apeliantai atsakovės BAB banko Snoras apgaule laiko banko prospekte, kuris yra ginčijamų sutarčių sudedamąja dalimi, pateiktą klaidingą informaciją apie jos finansinę būklę. Apgaulė, apeliantų vertinimu, pasireiškė ir atsakovės darbuotojų aktyviais veiksmais, kurie ginčo sutarčių sudarymo metu akcentavo gerą atsakovės finansinę padėtį. Taip pat apgaulė apeliantų siejama ir su atsakovės veiksmais, su klientais sudarant obligacijų pasirašymo sutartis nepaisant Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo.Aptariant šiuos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaulės neteisingu įvertinimu teismo sprendime, neatskleidžiant jiems visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebuvo galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti draudimai neribojo kitokio pobūdžio banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti banko obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palūkanų. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė buvo faktiškai nemoki ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo).Apeliantai taip pat nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų, kad kiekvienam iš jų sudarant nagrinėjamoje byloje ginčijamas sutartis atsakovė buvo jau nemoki. Apeliantai iš esmės banko nemokumą įrodinėja bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios pagal aktualią teismų praktiką analogiškose bylose neaptvirtina banko apgaulės. Be to, nepateikė ir tokių įrodymų, kad atsakovės darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui. Apeliantai teigia, kad bankas save pristatinėjo kaip patikimą ir vieną geriausių bankų Lietuvoje, tačiau informacija apie jo finansinę padėtį buvo nepagrįsta ir neatitinkanti faktinių duomenų, t. y. klaidinanti. Tačiau apeliantai, pateikdami banko internetiniame tinklapyje ir spaudoje skelbtos informacijos ištraukas, nenurodo kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį, vertindami banko mokumą. Apeliantai nenurodo, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.91 straipsnyje. Pažymėtinas, kad sandorius pripažinus CK 1.91 straipsnių pagrindu negaliojančiais tik dėl to, kad po tam tikro laiko po sandorių sudarymo viena sandorių šalis yra pripažinta nemokia, būtų sudarytos sąlygos nuginčyti visus sandorius, kuriuos sudariusi įmonė vėliau susidurtų su finansinėmis problemomis ir dėl to negalėtų atsiskaityti su priešinga šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti ne tai, kokia šiuo metu yra sandorio šalies finansinė padėtis ir kaip ji veikia dabartinę apeliantų nuomonę dėl galimos banko turtinės padėties sandorių sudarymo metu, bet tai, kokia informacija apeliantams buvo aktuali ir vertinta sudarant ginčo sandorius. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai galimai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės. Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingomis laikytinos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos bei nepaneigtos aplinkybės, patvirtinančios tai, kad apeliantė G. T. turėjo investavimo patirties – iki sudarant ginčo sandorius ji ir iš kitų Lietuvoje veikiančių finansų įstaigų buvo įgijusi vertybinių popierių, kad nuo pirmosios ir paskutinės ginčo sutarčių pasirašymo dienos praėjo daugiau nei puse metų. Apeliantė R. R. nors ir nenurodė turėjusi investavimo patirties, tačiau taip pat sudarė ne vieną, o dvi sutartis, kuria skiria daugiau nei trys mėnesiai. Tuo tarpu apeliantas S. C. teigia, kad nors ir turėjo pakankamai laiko, tačiau nesidomėjo nei banko turtine padėtimi, nei pasirašomų sandorių draudimine apsauga. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, nei sudarant indėlių sutartis, už kuriuos buvo mokamos mažesnės palūkanos, t. y. didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovės veiksmai, kuriais ji tyčia siekė suklaidinti apeliantus ir paveikti jų valią sudaryti sandorius su atsakove, nėra įrodyti, taigi CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas nenustatytas.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo
Apeliantai taip pat tvirtina, kad sudarydami jų interesams prieštaraujančias ginčo sutartis jie buvo klaidingai įsitikinę, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija. Todėl suklydus dėl obligacijų draustumo fakto apeliantai yra suklydę dėl esminių sutarčių sąlygų, todėl šis suklydimas yra kitas jų ginčijamų sandorių panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti konkretų sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.Įstatymų leidėjo valia suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Todėl vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Nagrinėjamu atveju visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Neabejotina, kad viena iš tokių investicinių rizikų gali būti ir emitento, t. y. asmens, kurio išleidžiamų finansinių priemonių yra įsigyjama, nemokumas plačiąja prasme (ar net bankrotas), kai pačios priemonės nors ir išlieka, bet nukrinta jų vertė arba, bankroto atveju, jos tampa ir visiškai bevertėmis. Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavę pateikti kuriuos nors negautus dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti, jie neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose, buvo jiems nepasiekiama. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės sandorio galiojimui, nes šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aktualiomis pripažino ir pirmiau jau aptartas apeliantų turimos patirties santykiuose su finansinėmis įstaigomis, jų išsilavinimo aplinkybes, suponuojančias tokią labiau tikėtiną išvadą, kad jie tikrai gebėjo atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio. Šiuo aspektu teismų praktikoje pasisakyta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentais, kad apeliantai nebuvo skubinami nedelsiant pasirašyti ginčo sutartis – tokių duomenų byloje nėra, be to, apeliantės pasirašiusios ne vieną tokią sutartį, apeliantai turėjo ankstesnės patirties sudarant sutartis dėl terminuotų indėlių, kurios savo turiniu skyrėsi nuo ginčijamų sandorių. Kilus bet kokių neaiškumų dėl naujų sandorių turinio ir / ar dėl draudimo sąlygų skirtumų, lyginant su jų anksčiau sudarytomis terminuotų indėlių sutartimis, apeliantai turėjo galimybę atidėti naujų sutarčių pasirašymą ir su jų projektais išsamiau susipažinti namuose arba pasikonsultuoti su kitais asmenimis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorius šiuo konkrečiu atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, bet banko siūlomos geresnės nei terminuotų indėlių sutarčių pasirašymo / pratęsimo atveju sąlygos (didesnės palūkanos ir galimybė anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis). Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet kokios finansų tarpininko kliento informavimo pareigos pažeidimas yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai šiuo atveju tenka patiems riziką prisiėmusiems apeliantams ir jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ar lemiančiu sandorių negaliojimą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų reikalavimą pripažinti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais ar pripažinti jas sutartimis dėl indėlių bei nepriteisdamas draudimo išmokų, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo apeliantų apeliacinio skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).Atsakovės BAB banko Snoras iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 257,55 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių. Šios išlaidos priteistinos atsakovei BAB bankui Snoras iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno jų po 85,85 Eur
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų G. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 85,85 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus 85 centus) iš kiekvieno jų, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (j. a. k. 112025973).