- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-25
- Bylos Nr.
- 2A-614-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02666-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- V. P., R. P., A. Š., R. B., V. Š., M. P., G. K., J. M., S. V., E. K., A. A., A. S. B., J. J.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos bankas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6099-577/2016 pagal ieškovų V. P., R. P., A. Š., R. B., V. Š., M. P., G. K., J. M., S. V., E. K., A. A., A. S. B., J. J. ieškinį atsakovėms atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų pritesimo, tretieji asmenys Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai V. P., R. P., A. Š., R. B., V. Š., M. P., G. K., J. M., S. V., E. K., A. A., A. S. B. bei J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami: pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų sutartis AB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų sutartis AB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais; jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko „Snoras“ obligacijos ir indėlių sertifikatai nėra drausti, pripažinti ieškovų su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įgijimo sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.90 straipsnio ir (arba) CK 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įgijimo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko „Snoras“ einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; pripažinus ieškovų su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įgijimo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; priteisti iš atsakovių ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad AB bankui „Snoras“ perdavus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalingus duomenis, o 2015 m. gruodžio 14 d. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjus indėlių sertifikatus įsigijusiems asmenims priklausančias draudimo išmokas, ieškovai atsisakė nuo pagrindinių ieškinio reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1811-577/2016 priimtas ieškovų atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų, kylančių iš indėlių sertifikatų įsigijimo sandorių, dalyje dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir ši civilinės bylos dalis nutraukta.Ieškovai nurodė, kad palaiko reikalavimus dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo 2013 m. gruodžio 2 d. iki draudimo išmokų už indėlių sertifikatus pervedimo į AB banką „SEB“ dienos ir prašo jas priteisti solidariai iš atsakovių, taip pat solidariai iš atsakovių priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovių kaltės – BAB bankas „Snoras“, įvykus draudiminiam įvykiui nepateikė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų, reikalingų išmokėti ieškovams priklausančias draudimo išmokas, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įvykus draudiminiam įvykiui nesilaikė pareigos išmokėti investuotojams draudimo išmokas, nepareikalavo iš AB banko „Snoras“ duomenų, reikalingų išmokų mokėjimui, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas normas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei V. P. 149,05 Eur, R. P. 153,60 Eur, A. Š. 6 172,26 Eur, R. B. ai 214,45 Eur, V. Š. 215,04 Eur, M. P. 2 083,34 Eur, G. K. 1 059,79 Eur, J. M. 256,89 Eur, S. V. 956,71 Eur, E. K. 4 697,90 Eur, A. A. 13,03 Eur, A. S. B. 1 846,62 Eur, J. J. 2 060,67 Eur procesinių palūkanų, kitoje dalyje ieškovų reikalavimus atmetė, taip pat iš atsakovių BAB bankas „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lygiomis dalimis priteisė ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) redakcijos 9 straipsnio 1 dalis numatė, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis). Pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos Valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4, 13 punktas nustatė draudėjo, kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, pareigą pateikti draudimo įmonei draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Todėl teismas konstatavo, kad indėlininkas teisę į draudimo išmoką įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos, o pareiga apskaičiuoti bei išmokėti tokią išmoką nustatyta draudimo įmonei, t. y. atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.Teismas atmetė atsakovių argumentus, kad pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Šioje nutartyje pateikti išaiškinimai tik patvirtino ieškovų teisę į draudimo išmoką, dėl kurios priteisimo jie kreipėsi į teismą. Ieškovai prieš pateikdami ieškinį, kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos priteisimo, o dėl dokumentų, reikalingų draudimo išmokai apskaičiuoti ir mokėti, prašė kreiptis tiesiogiai į banką. Įrodymų apie tokį kreipimąsi atsakovė nepateikė. Be to, konkretūs duomenys (sutartys dėl indėlių sertifikatų) buvo pateikti kartu ieškiniu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti procesines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų už indėlių sertifikatus pervedimo ieškovams dienos, yra pagrįstas ir priteisė ieškovų naudai procesines palūkanas iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, apskaičiuotas taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatą 5 procentų palūkanų dydį nuo draudimo išmokos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2013 m. gruodžio 2 d. iki draudimo išmokų ieškovams pervedimo, t. y. 2015 m. gruodžio 14 d.Teismas nustatė, jog ieškovai ieškinio dalies reikalavimų atsisakė, nes jų siektas pažeistų teisių gynybos būdas teisme buvo realizuotas, t. y. jų reikalavimai buvo patenkinti iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo. Tačiau jeigu atsakovės būtų neneigusios, kad ieškovų indėlių sertifikatams taikytina draudimo apsauga, t. y. atsakovė BAB bankas „Snoras“ būtų vykdžiusi įstatyme nustatytą pareigą perduoti ieškovų duomenis atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o pastaroji apskaičiuotų ir išmokėtų draudimo išmokas, ieškovai nebūtų inicijavę teismo proceso bei patyrę bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl abejų atsakovių kaltės, todėl jos turi būti priteisiamos iš abejų atsakovių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji prievolė nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, ir į tai, kad toks pagrindas nenustatytas, ieškovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš abiejų atsakovių lygiomis dalimis.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimus dėl dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų pritesimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Nuo tada, kai 2015 m. gruodžio 15 d. indėlių draudimo išmokos už indelio sertifikatus ieškovams buvo išmokėtos, byloje nebeliko ginčo dalyko, todėl negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl išvestinio reikalavimo – procesinių palūkanų priteisimo.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nebuvo pažeidusi IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas. Remiantis minėtu IĮIDĮ reglamentavimu, atsakovė nebuvo praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nebuvo pažeidusi išmokų mokėjimo tvarkos, nebuvo atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu.Teismas netinkamai įvertino momentą, nuo kurio atsiranda atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką. Pagal IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, BAB bankas „Snoras“ 2015 m. lapkričio 24-27 dienomis perdavė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie banko indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas. Todėl pagrindas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėti indėlių draudimo išmokas buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė mokėjimų agentui AB bankui „SEB“, kuris išmokėjo indėlininkams indėlių draudimo išmokas. Nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties iki 2015 m. gruodžio 15 d., kada ieškovai galėjo atsiimti indėlių draudimo išmoką, susidaro 20 darbo dienų terminas, koks ir nustatytas IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo priteisti ieškovų prašomas procesines palūkanas.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ perdavė duomenis apie ieškovus atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, todėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimas negali būti laikomas ieškinio pripažinimu ir jo reikalavimų įvykdymu, be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinis elgesys buvo netinkamas, ji nepažeidė indėlių draudimo išmokų išmokėjimo tvarkos, todėl ieškovų naudai negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.Teismas, priteisdamas ieškovams bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos 2016 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 ir 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-924-236/2016. Šiose nutartyse Lietuvos apeliacinis teismas buvo konstatavęs, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinis elgesys buvo tinkamas, ji negalėjo išmokėti draudimo išmokų ieškovams, kol negavo atitinkamų duomenų iš banko.Ieškovai V. P., R. P., A. Š., R. B., V. Š., M. P., G. K., J. M., S. V., E. K., A. A., A. S. B. bei J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ klaidingai vertina prievolės išmokėti draudimo išmoka atsiradimo momentą, kadangi ginčo laikotarpiu galiojusios IĮIDĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatatyta, jog indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, šiuo atveju – AB banko „Snoras“ bankroto.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, nesukūrė ir nepakeitė IĮIDĮ 9 ir 10 straipsniuose nustatytų taisyklių dėl draudimo išmokos išmokėjimo tvarkos, o tik jas paaiškino, t. y. vadovavosi IĮIDĮ nustatytu reguliavimu ir patvirtino ieškovų teisę į draudimo išmoką. Todėl atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga, kylanti iš IĮIDĮ pagrindu nustatytų taisyklių išmokėti draudimo išmokas ieškovams egzistavo tiek iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo dienos, tiek ir po jos.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ elgėsi nesąžiningai, nesilaikė CK 1.5, 6.38 straipsniuose nustatytų reikalavimų civilinių santykių dalyviams, kadangi apie ieškovų reikalavimus išmokėti pagrįstas draudimo išmokas žinojo dar prieš šios civilinės bylos iškėlimą, tačiau nepaisant to šių reikalavimų nevykdė ir geranoriškai nebendradarbiavo su ieškovais, dėl ko ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą ir, be kita ko, prašyti skaičiuoti procesines palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma nustato procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017).Nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad ji prievolės įvykdymo terminų nepraleido, nepažeidė IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas. Taip pat nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ji negalėjo išmokėti draudimo išmokos, nes bankas jai nebuvo perdavęs duomenų apie indėlių sertifikatų turėtojus. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį (2012 m. lapkričio 15 d. redakcija) indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis). Draudiminis įvykis nagrinėjamu atveju buvo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2361-611/2012 BAB bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla. Ieškovų atstovas 2013 m. kovo 19 d. – 2013 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į apeliantę su pretenzijomis ir raginimais dėl draudimo išmokų ieškovams išmokėjimo (t. 2, b. l. 91-149). Tačiau apeliantė tiek 2013 m. balandžio 24 d., 2013 m. spalio 25 d. raštais (t. 2, b. l. 150-154), tiek bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ilgą laiką apskritai nepripažino indėlio sertifikatų kaip draudiminės apsaugos objekto iš esmės (t. 1, b. l. 92-111) ir iki pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuri tik patvirtino ieškovų teisę į draudimo išmokas, priėmimo atsisakė ieškovams išmokėti draudimo išmokas. Todėl labai tikėtina, kad ji nebūtų draudimo išmokos mokėjusi nepriklausomai nuo to, ar jai (ne)perduoti iš banko atitinkami duomenys, juo labiau kad byloje nėra ir duomenų, jog apeliantė būtų tenkinusi ieškovų teiktą prašymą kreiptis tiesiogiai į BAB banką „Snoras“ dėl dokumentų, reikalingų draudimo išmokai apskaičiuoti ir išmokėti. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų apeliantė nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.Atsižvelgdama į nutarties 13 punkto motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi priteisė iš apeliantės ieškovų naudai procesines palūkanas, apskaičiuotas taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 procentų palūkanų dydį nuo draudimo išmokos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2013 m. gruodžio 2 d. iki draudimo išmokų pervedimo ieškovams 2015 m. gruodžio 14 d. Pažymėtina, kad apie analogiškus reikalavimus teisme pareiškusių asmenų teisę į procesines palūkanas, apie jų skaičiavimo tvarką bei apie šių palūkanų mokėtoją (subjektą, turinti pareigą jas sumokėti) jau yra pasisakyta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017).Apeliantė savo apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo jos pateikti pirmosios instancijos teismui ir šio teismo ištirti bei įvertinti. Apeliantė nenurodo jokių konkrečių pirmosios instacijos teismo padarytų įrodinėjimo instituto taikymo ar įrodymų vertinimo, teisės aiškinimo klaidų, vien deklaratyviai nesutikdama su teismo išvadomis bei siekdama tų pačių duomenų pagrindu jai palankių išvadų padarymo.
Dėl apeliantės pareigos atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas
CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, nes jiems nebuvo išmokėtos draudimo išmokos už iš atsakovės BAB banko „Snoras“ įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluoti atsižvelgiant būtent į atsakovių pozicijas nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos ir neišmokėti draudimo išmokų, o reikalavimai preikšti abiems atsakovėms, taigi ir apeliantei. Draudimo išmokos ieškovams buvo išmokėtos tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėta 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi konstatavo, kad indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Tik po šios nutarties priėmimo ieškovų reikalavimai buvo patenkinti ir būtent tai lėmė dalies ieškovų ieškinio reikalavimų atsisakymą, todėl ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl apeliantės kaltės (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 7d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1459-943/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1659-464/2016). Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1491-464/2016, konstatavo, jog kitokios išvados dėl ieškovų patirtų teisminių išlaidų atsiradimo priežasties nesuponuoja ir tokie argumentai, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo ir poreikio spręsti ypatingai sudėtingus teisinius klausimus, susijusių su atsakovės BAB banko „Snoras“ platintais indėlio sertifikatais. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad ji nėra kalta dėl inicijuoto teisminio proceso ir jos procesinis elgesys buvo tinkamas, kaip nepagrįstus.Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 2-924-236/2016 ir Nr. 2-806-516/2016, kadangi šiose bylose VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinė padėtis buvo ne atsakovės, o trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Nagrinėjamai bylai analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bei byloje dalyvaujančių asmenų procesine padėtimi bylose teismai jau buvo išaiškinę, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl indėlių sertifikatams taikytinos indėlių garantijų sistemos nebuvo teisiškai aiškus nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusių asmenų teisė į turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją, prie kurios mokėjimo kartu su atsakove BAB banko „Snoras“ turi lygia dalimi prisidėti ir apeliantė, jeigu jai toje konkrečioje byloje reiškiami reikalavimai kaip atsakovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1659-464/2016). Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kaip ir BAB bankas „Snoras“, nepripažino ieškovų teisės į draudimo išmoką, todėl ji būtų atsisakiusi mokėti draudimo išmoką net ir nepaisant to, ar jai būtų perduoti kitos atsakovės duomenys apie ieškovų įgytus indėlio sertifikatus; atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo išmokėjo indėlių draudimo išmokas visiems BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatų turėtojams, dėl to ieškovai atsisakė įskaitytinai ir apeliantei pareikštų ieškinio reikalavimų dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė teisingai ir nenukrypo nuo teismų suformuotų išiaškinimų.Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantė, nenustatė.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.