Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. patikslintą ieškinį atsakovei G. M. ir atsakovės patikslintą ieškinį (prijungus bylą) ieškovui dėl santuokos nutraukimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškovo K. M. patikslintas ieškinys ir atsakovės G. M. patikslintas ieškinys (prijungus bylą) tenkinami iš dalies.

Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės

Nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini). Tiek ieškovas, tiek atsakovė prašo nutraukti jų santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalys nurodo, kad nuo 2018 m. vasaros iki šiol gyvena atskirai, neturi bendro ūkio ir nepalaiko šeimos santykių. Santuokos nutrūkimo priežastimis šalys įvardija charakterių skirtumus, skirtingus interesus ir požiūrius į šeimą, gyvenimą, buitį.

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu, sukūrimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60, 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016). Pažymėtina, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad sutuoktiniai kartu negyvena daugiau kaip vienerius metus, abu sutuoktiniai palaiko artimus santykius su kitais asmenimis. Byloje nenustatyta, jog šalys būtų dėjusios pakankamas pastangas atkurti šeiminius santykius, ieškojusios sutarimo ir kompromiso, todėl darytina išvada apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutrūkimo ir konstatuotina, kad yra pagrindas nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 3.69 straipsnio 1 dalį sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Teismo posėdyje atsakovė suformulavo prašymą po santuokos nutraukimo palikti jai iki santuokos turėtą pavardę, šis jos prašymas tenkintinas. Taigi po santuokos nutraukimo ieškovui K. M. paliekama jo pavardė, atsakovei G. M. – (duomenys neskelbtini).

Dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo po santuokos nutraukimo reikalavimų nepareikšta, todėl jis nepriteistinas.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos

Nustatyta, kad šalys turi nepilnametę dukterį K. M., gim. (duomenys neskelbtini).

Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas, be kita ko, privalo išspręsti vaikų gyvenamosios vietos, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalis).

Ginčo dėl nepilnamečio vaiko K. M. gyvenamosios vietos nustatymo byloje nėra. Ieškovas prašė vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove; atsakovė taip pat reiškia reikalavimą nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja. Institucijos, teikiančios išvadą byloje, atstovas neprieštaravo, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis išimtinai vaiko interesais (CK 3.169, 3.174 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove prieštarautų vaiko interesams. Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, kad vaikas šiuo metu gyvena su atsakove ir jai tenka kasdienis rūpinimasis vaiku, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su atsakove (CK 3.169 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalis).

Prašymų dėl ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymo nepareikšta. Atsižvelgiant į teismo posėdžio metu šalių išdėstytą poziciją, jog ginčo dėl ieškovo bendravimo su vaiku nėra, konkreti bendravimo tvarka nenustatoma (CK 3.170 straipsnis), kartu konstatuojant, kad atsakovas su nepilnamete dukra bendrauja ir dalyvauja ją auklėjant šalių susitarimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus (CPK 385 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas, be kita ko, privalo išspręsti vaikų išlaikymo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl išlaikymo, priteistino jų nepilnametei dukrai K. M., dydžio. Atsakovė G. M. patikslintu ieškiniu (prijungus bylą) prašo teismo priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnametei dukrai po 250 Eur kas mėnesį. Nors ieškovas K. M. patikslintame ieškinyje prašė iš jo priteisti 205 Eur kasmėnesinį išlaikymą, teismo posėdyje ieškovas sutiko teikti nepilnametei dukrai 220 Eur išlaikymą kas mėnesį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka nuostatas, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje (tėvams yra numatyta didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje (vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti) bei CK 3.192-3.203 straipsniuose (tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus).

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

Teismas atkreipia dėmesį, jog civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Atsakovei, pareiškusiai reikalavimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo iš ieškovo, tenka pareiga įrodyti nepilnamečio vaiko poreikių dydį. Tuo pačiu pažymėtina, jog, vertinant vaikui reikalingų išlaidų dydį, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir jis neturėtų būti susietas išimtinai tik su dokumentais pagrįstų išlaidų buvimu.

Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Taigi teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pateiktas išaiškinimas, jog minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Nuo 2020 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. Nr. 669 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nutarimu patvirtintas minimaliosios mėnesinės algos dydis sudaro 607 Eur (neatskaičius mokesčių). Reali dirbančio ir minimalią mėnesinę algą gaunančio asmens disponuojama suma, atskaičius mokesčius svyruoja tarp 425 – 445 Eur.

CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirba (duomenys neskelbtini) tolimųjų reisų vairuotoju, uždirba apie 1 300 Eur per mėnesį. Atsakovė dirba (duomenys neskelbtini) ir jos grynasis darbo užmokestis yra apie 740 Eur per mėnesį. Teismas pažymi, jog sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004). Kaip jau minėta, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, jog ieškovo gaunamas darbo užmokestis leidžia ieškovui teikti prašomą išlaikymą šalių nepilnametei dukrai.

Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, iš bendrų nustatytų vaiko 500 Eur išlaidų vaiko būtiniesiems poreikiams atėmus 60 Eur valstybės paramą vaikui, iš atsakovo priteistina po 220 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis šalių dukters išlaikymui (CK 3.192 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šalims išaiškinta, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms (šalies turtinės padėties pasikeitimas, papildomos vaiko priežiūros išlaidos ir kt.), šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis).

Vaiko išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirtina atsakovė (CK 3.190 straipsnio 1 dalis).

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, šalių prievolės bankui modifikavimo ir šios prievolės vykdymo tvarkos nustatymo

Atsakovė G. M. patikslintu ieškiniu (prijungus bylą) prašo teismo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui K. M. priklausančią ½ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir ją priteisti asmeninės nuosavybės teise atsakovei, o iš atsakovės ieškovui už jam priklausančią buto dalį priteisti 13 745,42 Eur kompensaciją.

Nustatyta, kad iki santuokos sudarymo šalys 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimui šalys, kaip solidarūs skolininkai, 2013 m. rugpjūčio 9 d. su AB DNB banku (šiuo metu – Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią šalims buvo suteiktas 116 000 Lt (33 595,92 Eur) kreditas. Negrąžinto kredito likutis 2019 m. sausio 31 d. pagal minėtą kredito sutartį buvo 25 509,15 Eur.

Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovas K. M. patikslintu ieškiniu (DOK-42861), be kita ko, prašo, teismui patenkinus atsakovės G. M. reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, modifikuoti solidariąsias sutuoktinių prievoles pagal Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ir šalių sudarytą kreditavimo sutartį, nustatant, jog įsipareigojimai bankui pagal šią sutartį po santuokos nutraukimo lieka asmenine atsakovės G. M. prievole. Iš šio reikalavimo bei ieškovo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad ieškovas su atsakovės reikalavimu atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės sutinka tik tuo atveju, jei solidarioji sutuoktinių prievolė bankui būtų modifikuota į asmeninę atsakovės prievolę. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmiausiai pasisakytina dėl to, ar yra teisinis pagrindas modifikuoti šalių solidariąją prievolę bankui.

Visų pirma, pažymėtina, kad trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą (DOK-32486), kuriame nurodė, jog nesutinka su tokia ieškovo pozicija, prašo laikyti prievolę solidaria. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, nebent kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007). Prievolės transformavimas į dalinę arba asmeninę dėl santuokos nutraukimo iš esmės pakenktų kreditoriaus interesams, nes kiltų grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Nors abi šalys davė paaiškinimus, kad derėjosi su banku dėl prievolės pagal kreditavimo sutartį perkėlimo atsakovei (2020 m. liepos 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 47 min., 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašo 20, 21 min.), tačiau galutinis banko sprendimas dėl prievolės perkėlimo atsakovei nebuvo priimtas. Nagrinėjamu atveju bankas atsiliepime aiškiai išreiškė, kad neatsisako abiejų skolininkų solidariosios prievolės. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo modifikuoti prievolės, ir ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimas dėl prievolės modifikavimo atmetamas.

Taigi toliau teismas vertins, ar, nesant teisinio pagrindo modifikuoti solidariąją sutuoktinių prievolę bankui, yra pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą dėl turto atidalijimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovė G. M., patikslinusi ieškinį (DOK-8729), buvusį prijungtoje byloje, taip pat prašo, nekeičiant ir nemodifikuojant solidariosios šalių prievolės kreditoriui Luminor Bank AS pobūdžio, nustatyti, jog, nutraukus santuoką, visus įsipareigojimus kreditoriui Luminor Bank AS pagal 2013 m. rugpjūčio 9 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)vykdys asmeniškai atsakovė G. M. savo lėšomis.

CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pasiūlytas atidalijimo būdas yra ginčo butą asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei, o ieškovui už jam priklausančią pusę buto išmokėti kompensaciją.

Esant tokiam pareikštam reikalavimui, teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, jog, kai vienas iš bendraturčių reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jo dalį, o kitas – nustatyti daikto naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės; kita vertus, kai atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas privalo teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Pažymėtina, kad nors šiuo atveju naudojimosi butu tvarka nėra nustatyta CK 4.81 straipsnio prasme, t. y. nėra nustatyta, kad konkrečiomis izoliuotomis buto dalimis naudojasi ieškovas ir atsakovė, tačiau civilinė teisė yra grindžiama sutarties laisvės ir nesikišimo į privačius santykius principais (CK 1.2 straipsnis) ir šalys yra sudariusios susitarimą, kuriuo išsprendė naudojimosi ginčo butu klausimus. Šalys 2018 m. rugsėjo 6 d. sudarė rašytinį susitarimą dėl buto dalies, asmeninės nuosavybės teise priklausančios K. M., naudojimo, dėl šios buto dalies išlaikymo, dėl kreditavimo sutarties vykdymo. Šiuo susitarimu teisė naudotis ieškovui priklausančia buto dalimi neatlygintinai perleista atsakovei ir šalių nepilnamečiam vaikui (susitarimo 1 punktas); ieškovas įsipareigojo jam priklausančia buto dalimi nesinaudoti (susitarimo 5 punktas); numatyta, kad šio buto kreditavimo sutartį susitarimo galiojimo laikotarpiu vykdys atsakovė, neįgydama atgręžtinio reikalavimo teisės į ieškovą, kaip bendraskolį, dėl bankui, vykdant kreditavimo sutartį, išmokėtų sumų (susitarimo 4 punktas). Šis susitarimas galioja ir yra vykdomas jau du metus. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teismas mano, kad, tarp šalių galiojant susitarimui dėl naudojimosi butu, nėra pagrindo teikti prioritetą išimtiniam atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdui, t. y. atidalijimui, kai vienam iš bendraturčių išmokama kompensacija.

Kartu pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovė turi teisę naudotis visu ginčo butu 2018 m. rugsėjo 6 d. susitarime numatytomis sąlygomis ir juo naudojasi, todėl aplinkybės, susijusios su tuo, kad sutuoktiniai išsiskyrė konfliktiškai ir kiekvienas iš jų turi naujus asmeninius santykius, šiuo atveju nėra reikšmingos, nes, kol minėtas susitarimas galioja, ieškovas ginčo butu nesinaudoja.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad šalims priklausančios buto dalys yra lygios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs ir tai, kad bet kuriuo atveju daiktas negali būti atidalijamas taip, jog atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galimai tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018; kt.), o tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Pažymėtina, kad ieškovas turto atidalijimui prieštarauja iš esmės dėl to, kad, perleidus ginčo buto dalį atsakovei, jis liktų solidariai atsakingas bankui, kol bus visiškai įvykdyta prievolė pagal kreditavimo sutartį. Teismas tai vertina, kaip reikšmingą ieškovo teisių suvaržymą ir šalių interesų pusiausvyros pažeidimą. Visų pirma pažymėtina, kad šalių paaiškinimais nustatyta, jog šalys derėjosi su banku dėl prievolės pagal kreditavimo sutartį perkėlimo atsakovei (2020 m. liepos 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 47 min., 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašo 20, 21 min.), atsakovės nurodytos priežastys, dėl kurių ji neužbaigė darybų su banku, t. y. nesutiko prisiimti dalies turto vertinimo išlaidų, nesutiko su kompensacijos išmokėjimo terminu, teismo vertinimu, yra mažareikšmės, taigi atsakovė nepakankamai bendradarbiavo ir kooperavosi su ieškovu, siekdama abiejų bendraturčių interesus atitinkančio bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas sutiko su atsakovės siūlomu kompensacijos dydžiu, tačiau atsakovės pozicija dėl kompensacijos ieškovui išmokėjimo, teismo vertinimu, nėra nuosekli. Atsakovės brolis, dirbantis ir gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, teismo posėdyje davė parodymus, kad turi finansinių galimybių paskolinti atsakovei pinigines lėšas kompensacijai išmokėti, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių savo santaupas ar kt., teismui nepateikė, be to, kartu nurodė, kad dėl pandemijos jam būtų reikalingas bent vienerių metų terminas šioms lėšoms atsakovei paskolinti. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip pat suformulavo teismui prašymą dėl teismo sprendimo, kiek jis susijęs su kompensacijos išmokėjimu, vykdymo atidėjimo vieneriems metams. Pažymėtina, kad sprendimo vykdymo atidėjimas yra galimas tik išimtiniais atvejais, paisant šalių interesų pusiausvyros. Taigi atsakovė iš esmės nepagrindė savo finansinių galimybių sumokėti kompensaciją bendraturčiui, įsiteisėjus sprendimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šiuo atveju, galiojant šalių susitarimui dėl naudojimosi butu ir prievolių bankui vykdymo, šalių dalims bendrojoje dalinėje nuosavybėje esant lygioms, atsakovei nepagrindus savo galimybių realiai išmokėti kompensaciją ieškovui bei ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams, atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovės prašomu būdu, liekant reikšmingai suvaržytiems solidariąja atsakomybe prieš banką, teismas daro išvadą, kad atsakovės reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neatitinka teismų praktikoje suformuluotų proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų, taip pat išimtinumo tokiam atidalijimo būdui taikyti kriterijaus, todėl netenkinamas.

Atmetus atsakovės reikalavimą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nėra pagrindo spręsti dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Šiame kontekste paminėtina, kad CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Vadinasi, CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra dispozityvi, įstatymas numato solidariųjų bendraskolių teisę sutartimi solidariųjų bendraskolių tarpusavio santykius sureguliuoti kitaip nei atsakomybė vienam prieš kitą lygiomis dalimis. Atsakovės patikslinto ieškinio reikalavimo teismui nustatyti, kad, nutraukus santuoką, visus įsipareigojimus kreditoriui vykdys atsakovė, kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė sureguliuoti solidariųjų skolininkų tarpusavio santykius pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį suteikiama įstatymui ir pačioms solidariosios prievolės šalims sutartimi. Taigi tokia teisė nėra suteikiama teismui. Kartu pabrėžtina, kad teise sureguliuoti tarpusavio santykius sutartimi šalys, kaip solidarieji bendraskoliai, yra pasinaudojusios, sudarydamos 2018 m. rugsėjo 6 d. susitarimą ir būtent jame numatytomis sąlygomis. Šis šalių, kaip solidariųjų skolininkų ir bendraturčių, susitarimas yra galiojantis ir vykdomas jau dvejus metus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl solidariųjų bendraskolių tarpusavio santykių nagrinėjamu atveju nustatymo ir atsakovės patikslinto ieškinio reikalavimą nustatyti, kad, nutraukus santuoką, visus įsipareigojimus kreditoriui vykdys atsakovė, atmeta.

Dėl kilnojamojo turto padalijimo

Nagrinėjamoje byloje šalys, be kita ko, prašo tarp sutuoktinių padalinti kilnojamuosius daiktus: minkštą kampą, sekciją, miegamojo lovą su čiužiniu, televizorių, skalbimo mašiną, šaldytuvą, mikrobangų krosnelę. Ieškovas taip pat prašo tarp sutuoktinių padalinti sieninę spintą.

Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodyta, patikslintame ieškinyje, prašomi padalinti kilnojamieji daiktai yra įgyti ir iki, ir po santuokos sudarymo.

Ieškovo prašymas priteisti visus kilnojamuosius daiktus atsakovei yra grindžiamas tuo, kad šie daiktai yra bute, kuriuo faktiškai naudojasi atsakovė. Vertinant šių argumentų pagrįstumą, pažymėtina, jog ieškovas nepateikė jokių argumentų, kodėl ginčo daiktai yra nedalomi, ginčo kilnojamieji daiktai nėra kažkaip specialiai pritaikyti konkrečiai patalpai, jos išplanavimui, jie nėra įmontuoti ar kaip kitaip susieti su konkrečia vieta, todėl nėra teisinio pagrindo netaikyti turto padalijimo natūra būdo. Pažymėtina, jog CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota, jog CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra nepakitęs ir toliau laikomasi pozicijos, jog turto padalijimas natūra yra prioritetinis, o kitoks turto padalijimo būdas yra išimtinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020). Santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas bendrąja jungtine nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančius daiktus padalija atsakovės prašomu būdu, ieškovui priteisdamas minkštą kampą ir sekciją, o atsakovei – televizorių.

Kartu pažymėtina, kad, kaip paaiškino atsakovė (2020 m. liepos 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 49 min.), kitas iki santuokos įgytas kilnojamasis turtas – miegamojo lova, šaldytuvas, skalbimo mašina ir mikrobangų krosnelė – įgytas šalių bendromis lėšomis, joms vedant bendrą ūkį iki santuokos sudarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas kilnojamasis turtas yra bute, adresu (duomenys neskelbtini), jis buvo šalių įsigytas ir naudojamas pradžioje bendram gyvenimui, vėliau šeimos poreikiams tenkinti. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje ir šios bylos procesiniuose dokumentuose ne kartą cituojamoje teismų praktikoje taip pat įtvirtinta, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

Pirmiau išdėstytais argumentais dėl prioritetinio turto dalijimo natūra būdo miegamojo lova, šaldytuvas, skalbimo mašina atitenka atsakovei G. M., o ieškovui K. M. – mikrobangų krosnelė.

CK 3.119 straipsnyje nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto verte ir ją įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012). Šalims papildomų įrodymų dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto vertės nepateikus, teismas dalytino turto vertę nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

Atsakovė pateikė naudotų daiktų skelbimus portale skelbiu.lt (DOK-48657). Ieškovas taip pat nurodė, kad, nurodydamas vertes rėmėsi šiuo portalu, tačiau savo nurodomą turto vertę pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių kilnojamųjų daiktų vertę byloje nėra. Todėl teismas remiasi atsakovės nurodytomis vertėmis. Atsižvelgiant į tai, ieškovui tenkančio kilnojamojo turto vertė yra 520 Eur, o atsakovei – 360 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad bendra kilnojamojo turto vertė yra 880, taigi kiekvienam iš sutuoktinių turėtų tekti turto už 440 Eur, todėl atsakovei priteistina 80 Eur dydžio kompensacija už jai tenkančią mažesnę kilnojamojo turto dalį.

Dėl kompensacijos už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę priteisimo

Atsakovė G. M., patikslinusi ieškinį (DOK-8729), buvusį prijungtoje byloje, prašo teismo priteisti iš ieškovo 2 000 Eur piniginę kompensaciją už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad ieškovas už 4 000 Eur pardavė santuokos metu jo vardu įregistruotą automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Ieškovas nesutinka su tokiu atsakovės reikalavimu ir nurodo, jog minėtos transporto priemonės įsigijimui visą pinigų sumą paskolino ieškovo tėvas A. M., nes šalys neturėjo lėšų transporto priemonės įsigijimui. Už transporto priemonę A. M. sumokėjo pardavėjui 5 500 Eur. Kadangi transporto priemonė buvo įsigyta iš skolintų lėšų, ją perleidus kreditoriui ieškovo tėvui, laikoma, kad dalis skolos, t. y. 4 000 Eur, yra grąžinta.

Nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 22 d., t. y. šalių santuokos metu, ieškovas K. M. buvo įregistruotas transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. Pažymėtina, jog CK 3.88 straipsnio 1 dalis punktas numato, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Todėl ginčo transporto priemonė pripažįstama bendrąja jungtine šalių nuosavybe.

2018 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovas šią transporto priemonę pardavė už 4 000 Eur. Kelių transporto priemonių registro duomenimis automobilis yra perleistas ieškovo tėvui A. M. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog nuo 2018 m. vasaros iki šiol sutuoktiniai gyvena atskirai, todėl tikėtina, kad sprendimą dėl transporto priemonės perleidimo ieškovas priėmė savarankiškai be atsakovės žinios. Ieškovas šios aplinkybės neginčija.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. M. (2020 m. liepos 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 40-47 min.) nurodė, kad buvo susitaupęs pinigų baldams, tačiau nusprendė juos paskolinti sūnaus automobiliui; kadangi santaupos buvo skirtos baldams įsigyti, A. M. nuvyko į banką pasiskolinti pinigų, kad ieškovas galėtų įsigyti transporto priemonę; bankas suteikė 10 000 Eur kreditą, kurį A. M. su žmona iki šiol moka; automobilio su ieškovu A. M. važiavo pirkti kartu į Marijampolę; radus automobilį, kitą rytą A. M. atsiskaitė su pardavėju; paskolintus pinigus A. M. palaipsniui nuėminėjo nuo sąskaitos ir laikė grynais; parsivaręs automobilį, sekančią dieną jį įregistravo; automobilį A. M. nutarta perrašyti, kai šalys pradėjo nebesutarti; pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų pinigų negavo.

Ieškovo paaiškinimai ir liudytojo parodymai vertintini kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismui yra pateikta ginčo transporto priemonės įsigijimo sutartis, iš kurios matyti, kad transporto priemonė įsigyta 2016 m. rugsėjo 10 d. Austrijoje (Mauterndorf), šią sutartį yra pasirašęs ieškovas K. M.. Vartojimo paskola A. M. yra suteikta 2016 m. rugsėjo 16 d., t. y. vėliau nei įsigyta transporto priemonė. Pažymėtina, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų piniginių lėšų skolinimą sutuoktiniams byloje nėra, nei ieškovas, nei atsakovė nenurodė turintys kreditorių, nors ieškovo ir liudytojo teigimu grąžinta ne visa transporto priemonės kaina, liudytojas taip pat nenurodė turįs pretenzijų dėl tariamos likusios skolos grąžinimo. A. M. sąskaitos išrašuose nurodytos dvi grynųjų pinigų nuėmimo operacijos, kurių bendra suma 1 600 Eur, nors automobilio kaina pirkimo-pardavimo sutartyje yra 5 500 Eur. Pažymėtina, kad šios lėšos nuo sąskaitos nuimtos 2016 m. rugsėjo 20 ir 22 d., t. y. jau po automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir automobilio įregistravimo. Pažymėtina, kad nei ieškovas, nei liudytojas nepateikė svarių argumentų, kodėl neįformino paskolos sandorio, kodėl transporto priemonės savininku negalėjo būti įregistruotas ieškovo tėvas, o valdytoju ja faktiškai besinaudojantis asmuo, taip pat kodėl transporto priemonės grąžinimas už tariamą skolą buvo įformintas pirkimo-pardavimo sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė paskolos fakto, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad automobilis buvo perleistas dengiant sutuoktinių prievolę.

Kartu pažymėtina, kad tiek transporto priemonės neatlygintino perleidimo, tiek jos pardavimo be atsakovės žinios atvejais sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė sumažėja šios transporto priemonės verte, t. y. 4 000 Eur.

Pagal CK 3.94 straipsnio 3 dalį, jeigu sutuoktinis, kuris vienas tvarko turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tą daro aplaidžiai ar neprotingai ir nerūpestingai, tai jis privalo kompensuoti iš savo asmeninio turto nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. CK 3.98 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti; kompensacija išmokama, kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, santuokos nutraukimo atveju – išsprendus sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą. Bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo vieno sutuoktinio veiksmais kito sąskaita atvejus ir iš to kylančius teisinius padarinius taip pat reglamentuoja CK 3.115 straipsnio 2 dalis ir 3.123 straipsnio 3 dalis. Aptariamose CK teisės normose reglamentuojama, kad jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą; jeigu ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prieš mažiau nei metus iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo ieškovas be atsakovės sutikimo sumažino bendrąją jungtinę nuosavybę, perleisdamas ginčo transporto priemonę, todėl jam priteistina pusės jos vertės – 2 000 Eur – kompensacija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas byloje sumokėjo 243 Eur žyminio mokesčio: 75 Eur už ieškinio reikalavimus nutraukti santuoką ir susijusius neturtinius reikalavimus (dėl pavardžių, vaiko gyvenamosios vietos), 150 Eur už patikslinto ieškinio reikalavimą dėl prievolės modifikavimo ir 18 Eur už patikslinto ieškinio reikalavimą padalinti kilnojamąjį turtą.

Bylos duomenimis nustatyta ir tai, jog atsakovė byloje sumokėjo 705 Eur žyminio mokesčio: 75 Eur už pradinio ieškinio reikalavimus nutraukti santuoką ir susijusius neturtinius reikalavimus (dėl pavardžių, vaiko gyvenamosios vietos), 585 Eur už reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, 45 Eur už reikalavimą dėl kompensacijos už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę priteisimo (DOK-10147).

Abiejų šalių reikalavimai dėl santuokos nutraukimo ir susiję neturtiniai reikalavimai (dėl pavardžių, vaiko gyvenamosios vietos) buvo patenkinti, todėl šaliai viena iš kitos žyminis už šiuos reikalavimus nepriteistinas.

Ieškovo reikalavimas dėl prievolės modifikavimo ir atsakovės reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo atmesti, todėl už šiuos reikalavimus šalių sumokėtas žyminis mokestis joms nepriteisiamas.

Ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už kilnojamąjį turtą priteisimo buvo patenkintas iš dalies, proporcingai patenkinto reikalavimo daliai ieškovui iš atsakovės priteistina 1,76 Eur žyminio mokesčio.

Atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę priteisimo buvo patenkintas, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 45 Eur žyminio mokesčio.

Ieškovas taip pat patyrė 3 452 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (DOK-38015). Atsakovės atstovė abejoja šių išlaidų pagrįstumu, be kita ko, tuo aspektu, kad atstovavimo išlaidos yra paskaičiuotos už posėdžius, kurie truko trumpiau nei pusę valandos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 9, 10 punktuose numatyta, jog atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas; jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. gegužės 31 d. parengiamasis posėdis truko 19 min., 2020 m. vasario 25 d. posėdis truko 5 min., ieškovo išlaidos advokatui mažinamos 300 Eur. Dėl kitų atsakovės atstovės argumentų teismas pažymi, kad pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus duomenis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis skaičiuojamas pagal 2020 m. II ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje yra 1 399 Eur. Rekomendacijų 8 punkte numatyti tokie koeficientai: už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 2,5. Taigi maksimalus priteistinas užmokestis už ieškovo advokato teikiamas teisines paslaugas yra 8 044,25 Eur ((2 x 2,5 x 1 399 Eur) + (5 x 0,15 x 1 399 Eur)). Be to, Rekomendacijose yra numatytas užmokestis už paklausimus, dalyvavimą derybose dėl taikos sutarties sudarymo, teisines konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, teismas nenustatė, kad kiti ieškovo advokato užmokesčio dydžiai viršytu nustatytuosius Rekomendacijose. Taigi šioje byloje paskirstytinos ieškovo patirtos 3 152 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Ieškovas taip pat rašytiniais įrodymais pagrindė 150 Eur išlaidas turto vertinimui apmokėti (DOK-42574). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodo pats ieškovas šis vertinimas buvo atliktas mediacijos metu abiejų šalių bendru sutarimu, juo ieškovas nesirėmė kaip įrodymu, byloje buvo atlikta turto vertės nustatymo ekspertizė, todėl nėra pagrindo šias išlaidas pripažinti ieškovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.

Atsakovė nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais pagrindė 1 902,12 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 320 Eur ekspertizės išlaidų, iš viso 2222,12 Eur.

Atsižvelgiant į šiuo teismo sprendimu patenkintus reikalavimus, konstatuotina, kad du ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai buvo patenkinti visiškai (dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), du reikalavimai patenkinti iš dalies (dėl išlaikymo priteisimo ir kilnojamojo turto padalijimo), o vienas atmestas (dėl prievolės modifikavimo); taip pat buvo visiškai patenkinti keturi atsakovės patikslinto ieškinio reikalavimai (dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kilnojamojo turto padalijimo, kompensacijos už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę priteisimo), vienas reikalavimas patenkintas iš dalies (dėl išlaikymo priteisimo), du reikalavimai atmesti (dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir prievolės vykdymo). Vadinasi, yra patenkinta 50 procentų ieškovo ieškinio reikalavimų ir 68 proc. atsakovės ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 576 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (3 156x0,5), o atsakovei iš ieškovo – 1 511,04 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai ir ekspertizei apmokėti (2 222,12x0,68)

Prie išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pridėjus pirmiau nurodytą žyminį mokestį, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 577,76 Eur (1,76+1 576) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 1 556,04 Eur (45+1 511,04) bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui iš atsakovės priteistina 21,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo atsakovė buvo atleista, išieškomos iš ieškovo valstybei, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Mokėtinas žyminis mokestis už šioje patenkintus ieškinio reikalavimus yra 59 Eur ((220 x 12 = 2640 Eur); (2640 Eur x 3 proc. x 75 proc.). Esant tokioms aplinkybėms, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 59 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

tenkinti ieškovo K. M. patikslintą ieškinį iš dalies. Tenkinti atsakovės G. M. patikslintą ieškinį (prijungus bylą) iš dalies.

Nutraukti santuoką tarp ieškovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įregistruotą (duomenys neskelbtini) dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo sutuoktiniams palikti šias pavardes: ieškovui K. M. – „M.“, atsakovei G. M. – „Š.“.

Nustatyti šalių nepilnametės dukters K. M., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Nustatyti, kad ieškovas K. M. su nepilnamete dukra K. M. bendrauja ir dalyvauja ją auklėjant šalių susitarimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus.

Priteisti iš ieškovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnamečiui vaikui K. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2019 m. vasario 7 d. iki vaiko pilnametystės, priteistas lėšas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Nustatyti, kad šias vaiko išlaikymui priteistas lėšas atsakovė G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) tvarko uzufrukto teise.

Teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Po santuokos nutraukimo šalių prievolę pagal jų ir Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, 2013 m. liepos 26 d. Kreditavimo sutartį Nr. v, palikti solidaria ieškovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievole.

Sieninę spintą perduoti G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepriteisiant už šį kilnojamąjį daiktą kompensacijos atsakovui K. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

Dvigubą miegamojo lovą su čiužiniu (50 Eur vertės), televizorių (150 Eur vertės), skalbimo mašiną (80 Eur vertės), šaldytuvą (80 Eur vertės) priteisti asmeninės nuosavybės teise G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Minkštą kampą (400 Eur vertės), sekciją (100 Eur vertės) ir mikrobangų krosnelę (20 Eur vertės) priteisti asmeninės nuosavybės teise K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 80 Eur (aštuoniasdešimties eurų) kompensaciją už jam tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį.

Priteisti iš ieškovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) piniginę kompensaciją už sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę.

Atmesti kitą ieškovo K. M. patikslinto ieškinio dalį.

Atmesti kitą atsakovės G. M. patikslinto ieškinio (prijungus bylą) dalį.

Priteisti iš atsakovės G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 21,72 Eur (dvidešimt vieną eurą septyniasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 59 Eur (penkiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, pasirinktą sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos šį sprendimą elektroninių ryšių priemonėmis išsiųsti santuoką įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nustatyta tvarka įregistruotų santuokos nutraukimą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.