- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-228-908/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35872-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Kaltinamasis
- L. Ž.
- Civilinis atsakovas
- akcinės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Nukentėjusysis
- S. K.
- Advokatai
- Viktoras Dovidaitis, Renata Janušytė, Aleksandras Kovalevskis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)
- 1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
- 2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
- 2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. (dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjai advokatei Renatai Janušytei,
išteisintajam L. Ž. (dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,
civilinio atsakovo – akcinės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ – įgaliotai atstovei V. P. (dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjos advokatės Renatos Janušytės ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio (past. – nuosprendžio data ištaisyta 2024 m. vasario 21 d. nutartimi), kuriuo L. Ž., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymu, išteisintas nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o A. Š., padaręs BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, kaltininkui ir nukentėjusiajai S. K. susitaikius, ir baudžiamoji byla A. Š. atžvilgiu nutraukta.
A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas įmokėti 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – nustatant 2 (dviejų) mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Atmestas S. K. (past. – nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai parašyta nukentėjusiosios pavardė) prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent jis 2022 m. liepos 25 d., apie 21.38 val., (A.) – (B.) g. nereguliuojamoje sankryžoje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį mopedą „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 181 punkto reikalavimus, numatančius, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir raide „A“, ne maršrutinėms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiavo jam draudžiama važiuoti, maršrutiniam transportui skirta važiuoti „A“ juosta, jo kelyje atsiradus kliūčiai – iš (A.) g. į (B.) g. sukusiam automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam L. Ž., nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, nepraleido automobilio „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei su juo susidūrė ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivė S. K., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
2. L. Ž. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent, 2022 m. liepos 25 d., apie 21.38 val., (A.) – (B.) g. nereguliuojamoje sankryžoje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas MB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 155 punkto reikalavimus, numatančius, kad lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms, jeigu transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiuodamas (A.) gatve ir (A.) – (B.) g. sankryžoje sukdamas į dešinę, į (B.) gatvę, įvažiavo į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, pažymėtą „A“, ir nepraleido jam iš dešinės (A.) g. „A“ juosta važiavusio mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo A. Š. bei su juo susidūrė; kai pastarasis, vairuodamas mopedą „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas (A.) g. „A“ juosta, kryptimi nuo (E.) g. link (F.) g., pažeidė Kelių eismo taisyklių 181 punkto reikalavimus, numatančius, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir raide „A“, ne maršrutinėms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama.“, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. važiavo jam draudžiama važiuoti, maršrutiniam transportui skirta važiuoti „A“ juosta, ir, jo kelyje atsiradus kliūčiai – iš (A.) g. į (B.) g. sukusiam automobiliui „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam L. Ž., nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, nepraleido automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu dėl abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltės buvo sužalota mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivė S. K., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjos advokatės R. Janušytės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl L. Ž. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – nuteisti L. Ž. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį; priteisti A. Š. naudai jo patirtas 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas L. Ž. išteisinantį nuosprendį, nevertino jo kaltę įrodančių aplinkybių ir nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodymus vertino atsietai, pirmenybę teikdamas L. Ž. teisinantiems duomenims, be to, neteisingai vertino specialisto išvadą. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 20 straipsnio taikymo ir skundžiamame nuosprendyje apsiribojo bendromis frazėmis, kad L. Ž. turi būti išteisintas, o nuosprendyje išdėstė ne visus proceso metu surinktus reikšmingus įrodymus, be to, iš nuosprendžio nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis, buvo nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl L. Ž. išteisinimo.
3.2. Bylos duomenys (specialisto išvada, specialisto apklausa) pagrindžia, jog L. Ž. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 128, 155 ir 181 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šias aplinkybes patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-709 (23), kurioje nurodoma, jog eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai. Apeliaciniame skunde cituojamos specialisto išvadoje išdėstytos išvados dėl eismo įvykio eigos ir eksperto Valdemaro Venckaus pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai. Be kita ko, cituojami ir A. Š. parodymais, kuriuos duodamas jis patvirtino, kad automobilis „Toyota Prius“, nerodydamas posūkio, pasuko dešinėn, t. y. į autobuso juostą, taip užkirto kelią A. Š. važiuojamojoje juostoje, dėl to šis prisispaudęs prie dešinio kelkraščio atsitrenkė į automobilio galinį dešinį sparną. Dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jokie objektyvūs įrodymai nepaneigia L. Ž. parodymų, jog jis nekirto ištisinės linijos, o eismo įvykis kilo tik dėl motociklą vairavusio A. Š. kaltės, kuris neva staiga įvažiuodamas į „A“ eismo juostą, norėdamas aplenkti iš dešinės antroje eismo juostoje stovėjusius automobilius, o pastebėjęs kliūtį, nesugebėjo sustabdyti automobilio ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 128 bei 181 punktų reikalavimus. Apeliantų vertinimu, tokios apylinkės teismo išvados prieštaringos ir nelogiškos, o nuosprendžio išvados buvo grindžiamos iš esmės tik L. Ž., t. y. asmens, turinčio suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymais. Skunde nesutinkama su nustatyta aplinkybe, kad, L. Ž. vairuotam automobiliui tik pradėjus posūkį į (B.) gatvę, maždaug tuo metu į „A“ juostą įvažiavo A. Š. motociklas, norėjęs iš dešinės aplenkti eismo juostoje stovinčius automobilius.
3.3. Be kita ko, nesutinkama ir su išvada, kad L. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus. Apeliantų įsitikinimu, jie nebuvo nuoseklūs, priešingai nei A. Š. parodymai. L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus keitė abu kartus, kai buvo apklausiamas, dėl to jais negalima remtis, tuo labiau, jog juos paneigia ne tik A. Š., bet ir liudytojų parodymai, specialisto išvada. Apeliaciniame skunde aprašant L. Ž. proceso metu duotus parodymus, siekiant pagrįsti jų nenuoseklumą nurodoma, kad L. Ž. pirmą kartą teigė, jog motociklas bandė aplenkti jį iš dešinės, lenkdamas A juosta, o antrą kartą – šių aplinkybių nenurodė, tik pažymėjo, kad matė A juosta dideliu greičiu artėjantį motociklą, kurio vairuotojas buvo iki 100 m atstumu nuo jo automobilio ir jis buvo pravažiavęs autobuso stotelę, nematė, kuriuo metu jis įvažiavo į A juostą. Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu duodamas parodymus L. Ž. nurodė, kad paties susidūrimo su motociklu nematė, taip pat nematė, iš kur šis atvažiavo ir kaip judėjo; mano, kad buvo už jo vairuojamo automobilio ir bandė aplenkti automobilius iš dešinės autobusams skirta juosta. Teigiama, kad nėra pagrindo tikėti L. Ž. parodymais, jog jis buvo sustabdęs automobilį ir tuo metu įvyko smūgis, nes juos paneigė liudytoja G. K., nurodžiusi, kad automobilis nebuvo sustojęs. Laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik nenuosekliais L. Ž. parodymais, atmesdamas A. Š. parodymus bei specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą.
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. Strokinienės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria L. Ž. išteisintas ir priimti naują nuosprendį: pripažinti L. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, per kurį L. Ž. turėtų atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Civilinį ieškinį priteisti solidariai iš A. Š. ir L. Ž..
4.1. Apeliaciniame skunde cituojant skundžiamo nuosprendžio išvadas, laikomasi pozicijos, kad nuosprendžio dalis dėl L. Ž. išteisinimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie įrodo L. Ž. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kurias didžia dalimi motyvavo paties teismo iškeltomis prielaidomis apie nuoseklius L. Ž. parodymus, juos paversdamas svaresniais už eksperto pateiktus paaiškinimus. Nuosprendyje nepasisakyta dėl konkrečių eksperto išvadų, nepaneigti ir kito kaltininko parodymai, o tam tikros nukentėjusiosios, liudytojų parodymų aplinkybės apskritai nevertintos arba atmestos.
4.2. Apylinkės teismas padarė klaidingas išvadas, nemotyvuotai atmesdamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. balandžio 4 d. išvadą Nr. 11-709, apie kurią paaiškinimus teisme davė ir pats specialistas V. Venckus, paneigęs L. Ž. versiją, jog transporto priemonių susidūrimas galėjo įvykti automobiliui neįvažiavus į maršrutiniam transportui skirtą juostą ir tai padarius būtent dar esant ištisinei eismo juostai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nesuprantamas teismo sutikimas su L. Ž. versija, jog A. Š. vairuotas motociklas, stabdydamas atsitrenkė į automobilio galinę dalį. Pabrėžiama, kad ekspertas įvardino, jog motociklas susidūrimo metu buvo vertikalioje ar jai artimoje padėtyje, kairiu šonu turėjo slystamo pobūdžio kontaktą su automobilio dešiniu šonu, o po kontakto motociklas (A.) ir (B.) gatvių sankryžoje griuvo ant dešinio šono ir nučiuožė į vietą, kurioje buvo užfiksuotas, skirtingai nuo L. Ž. automobilio, kuris tyčia buvo patrauktas iš įvykio vietos. Be to, ekspertas paaiškino, kad, jei staigiai stabdant, blokuotųsi ratai, būtų stiprios žymės ant kelio ir motociklas verstųsi per galvą kartu su keleive. Pažymima, kad versiją, jog motociklas priekiu trenkėsi, o po to slydo per automobilį, patvirtina ant automobilio palikti vairo ir metalinių dalių padaryti apgadinimai bei išsamūs liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai, kad buvo trenktasi į automobilio priekį ar vidurį. Be kita ko, teigiama, kad teismas visiškai nepaaiškino, kodėl motociklas, kuris pagal eksperto išvadą važiavo didesniu nei 18 km/h greičiu, be kliūčių, važiavo ne tiesia, o kitoje eismo juostoje, susigretinęs su L. Ž. automobiliu, į jį trenkėsi ir slydo per šoną. Pabrėžiama, kad ekspertas paneigė teismo nuosekliais vertintuose L. Ž. parodymuose nurodytas aplinkybes, kad šalia jo (L. Ž.) buvęs motociklas staiga stabdė ir galiniu ratu atsitrenkė į galinę automobilio dalį.
4.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojų duotus parodymus, kuriuose teismas įvertino tik galimą posūkio parodymą, o tai vertintina kritiškai. Nurodoma, kad liudytoja G. K. negalėjo aiškiai įvardinti, ar matė, kaip L. Ž., prieš sukdamas į (B.) g., rodė posūkį, ar tik girdėjo garsą, tačiau pabrėžiama, jog liudytoja buvo su ausinėmis ir klausė muzikos, tad negalėjo girdėti posūkio garso. Be to, po posūkio iš (E.) g. į (A.) g. kitas posūkis buvo po keleto minučių, dėl to, liudytoja galėjo netiksliai fiksuoti, kada matė jungiamą posūkio signalą. Pabrėžiama ir tai, kad liudytoja įvardino, jog automobilis jau buvo padaręs užsisukimą, galimai 30 laipsnių kampu, į (B.) g., tačiau apylinkės teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, kaip ir dėl liudytojo D. J., kuris būdamas netoli įvykio vietos negirdėjo išskirtinių garsų (išskyrus susidūrimo garsą), parodymų.
4.4. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl eksperto išvadoje konstatuotų aplinkybių bei jo paaiškinimų interpretacijos, kad A. Š. įvažiavus į „A“ eismo juostą ir važiuojant net ir leidžiamu greičiu nebuvo galimybės sustabdyti mopedo iki L. Ž. vairuoto ir į dešinę posūkio manevrą darančio automobilio, nes mopedo stabdymo kelias esant 50 km/h greičiui yra 30 metrų. Pažymima, kad specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės, kurioms esant eismo įvykis nebūtų įvykęs, t. y. jeigu motociklo vairuotojas, net važiuodamas 50 km/h greičiu, nors 30 metrų atstumu būtų pamatęs kokią nors kliūtį, turėjo galimybę sustoti ir išvengti susidūrimo, tačiau A. Š. tokios galimybės neturėjo, nes atsiradus kliūčiai jis negalėjo stabdyti, o susidūrimo bandė išvengti manevruodamas. Teigiama, kad įvykio priežastinis ryšys yra tai, jog L. Ž. vairuotas automobilis, įvažiavęs į „A“ eismo juostą, užkirto kelią ten važiavusiam, nors ir neturėjusiam teises ten važiuoti, A. Š. motociklui.
4.5. Prokurorė nesutinka su teismo nuostatą dėl nuoseklių ir nepaneigtų L. Ž. parodymų, pabrėždama, kad juose yra prieštaravimų, kuriuos paneigia A. Š., nukentėjusiosios ir liudytojų teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai bei kategoriška eksperto išvada bei jo paaiškinimai. Juo labiau, kad skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. Š. vairuoto motociklo greitis nebuvo didelis, t. y. viršijo 18 km/h, o laiko įsibėgėti, kai persirikiavo į „A“ juostą, neturėjo. Be to, A. Š. nurodė, kad priekyje iki toliau už (B.) g. posūkio esančio šviesoforo buvo ir daugiau automobilių, o L. Ž. automobilyje važiavusi liudytoja nenurodė buvus dideliam greičiui, nes prieš posūkį į (B.) g. automobilis nebuvo stabdomas. Prokurorės teigimu, paneigtina ir apylinkės teismo išvada, kad L. Ž. veiksmuose nėra KET 155 punkto pažeidimo, nes automobilio keleivės parodymai, paties įtariamojo paaiškinimas ir kiti duomenys leidžia daryti priešingą išvadą. Nors protokole neužfiksuota, tačiau 2023 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įraše turėtų būti girdimi liudytojos G. K. paaiškinimai, jog vairuotojas prieš posūkį žiūrėjo į navigaciją, o L. Ž. paaiškino, netikėtai išvydęs motociklą. Tai, kad atsirado kliūtis, nurodė ir A. Š., taip pat eksperto išvada leidžia teigti, jog L. Ž. manevras darytas neįsitikinus, kad minėta juosta yra laisva, o taip buvo užkirstas kelias „A“ juosta važiuojančiai transporto priemonei. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad L. Ž. buvo įsitikinęs, jog ta juosta be matyto troleibuso niekas važiuoti negali, vis dėlto, anot apeliantės, pavojaus šaltinį vairuojantis asmuo visada turi įsitikinti, kad manevrą atlikti yra saugu, gi L. Ž., prieš darydamas manevrą į dešinę, neįsitikino tokio manevro saugumu, įvažiavo į „A“ juostą ir netikėtai sudaręs kliūtį A. Š. motociklui, pažeidė KET nuostatas.
5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria išeisintas L. Ž., panaikinti bei priimti naują nuosprendį: pripažinti L. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam arešto bausmę 35 paroms, jos vykdymą atidedant 6 mėnesių laikotarpiui, taip pat nukentėjusiosios S. K. civilinį ieškinį tenkinti ir jai priteisti prašomą sumą iš akcinės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, o nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas priteisti solidariai iš L. Ž. ir A. Š.. Prokurorė, pasisakydama dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjos apeliacinio skundo, pažymėjo, kad kaltinamųjų patirtos atstovavimo išlaidos nėra priteisiamos. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėja advokatė R. Janušytė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o išteisintojo L. Ž. gynėjas advokatas V. Dovidaitis prašė apeliacinius skundus atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai
6. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas specialistas Valdemaras Venckus, taip pat apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prokurorė buvo įpareigota atlikti papildomus tyrimo veiksmus (4 t., b. l. 171).
7. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus vyresniojo specialisto 2024 m. rugsėjo 25 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta vieta, esanti (duomenys neskelbtini), (B.) g. – (A.) g. – (D.) g. Prie protokolo pridėta eismo įvykio vietos planas, plano juodraštis ir fotolentelė. Protokole nurodoma, kad atstumas nuo (D.) g. iki (B.) g. yra 112,30 metro, o nuo (D.) g. iki (duomenys neskelbtini) stotelės ženklo yra 12,7 metro. (B.) g. šaligatvio plotis – 1,8 metro.
8. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus vyresniojo specialisto 2024 m. rugsėjo 26 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta vieta, esanti (A.) g. – (D.) g. – (B.) g. Prie protokolo pridėta planas ir plano juodraštis. Protokole nurodoma, kad atstumas nuo (duomenys neskelbtini) stotelės metalinio ženklo iki stotelėje pažymėtos geltonos linijos pradžios yra 2,4 metro kryptis link (B.) g.; atstumas nuo (duomenys neskelbtini) stotelės metalinio ženklo iki stotelėje pažymėtos geltonos juostos pabaigos – 10,7 metro. Geltonos juostos plotis – 0,5 metro, ilgis – 8,3 metro. Nuo (duomenys neskelbtini) stotelėje pažymėtos geltonos juostos pradžios iki sankirtos su (B.) g. yra 97,2 metro atstumas, nuo juostos pabaigos – 88,90 metro; atstumas iki sankryžos su (B.) g. nuo geltonos juostos pradžios – 94,4 metro, nuo pabaigos – 86,1 metro
9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas V. Venckus paaiškino, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko dar neprivažiavus sankryžos, šią aplinkybę leido nustatyti objektyvūs duomenys, t. y. nukritusios šukės ir jų išsidėstymas, kontakto metu šukės skriejo į priekį, reiškia susidūrimas įvyksta dar iki nukritusių šukių. Tai lemia fizikos dėsniai. Jis į įvykio vietą nevažiuoja ir šukių nematuoja, nerenka; laikoma, kad šukės buvo būtent toje vietoje, kurioje užfiksuota schemoje. Būna, kad policijos pareigūnai išmatuoja kokį paliktą stabdymo pėdsaką ir priskiria jį konkrečiam eismo įvykiui, o ekspertai mano, jog jis yra ne nuo to įvykio. Anot specialisto, nustatant sankirtą, imamas tik važiuojamųjų dalių sankirtų plotas, o sankryžą – prie ploto prisideda ir šaligatvio užapvalinimai (past. – šias aplinkybes specialistas paaiškino rodydamas ir komentuodamas specialisto išvadą). Susidūrimas įvyko iki sankryžos, vadinasi, automobilis posūkį pradėjo dar anksčiau. Dėl galimybės išvengti susidūrimo, specialistas nurodė, kad automobilis turėjo tokią galimybę, praleisdamas motociklą; taip pat susidūrimas nebūtų įvykęs, jeigu motociklo vairuotojas nebūtų važiavęs eismo juosta, kuria jam buvo neleidžiama važiuoti. Jis padarė tikėtiną išvadą, kad motociklininkas nesuko į dešinę; taip pat akcentavo, kad tai nebūtų keitę specialisto išvados.
9.1. Atsakydamas į klausimą, kokia buvo automobilio ir motociklo kontakto pradžia, paaiškino, kad ant automobilio šono pakankamai aukštai yra padarytos braukimo žymės nuo motociklo, vadinasi, motociklas turi būti ant dviejų ratų ir vertikalioje arba pilnoje padėtyje. Tai reiškia, kad motociklas tikrai atsitrenkė į automobilį nenugriuvęs – buvo stabilus arba artimoje padėtyje. Kadangi yra braukimo žymės, vadinasi, nebuvo blokuojančio smūgio (jog būtų įlenktas automobilio dešinys šonas), o tai, kad praslydo, reiškia, jog tarp transporto priemonių nebuvo labai didelio kampo, kadangi esant dideliam kampui, padaromos automobilio deformacijos, įlenkimai. Matyti, kad yra nubrauktas automobilio dešinys šonas ir nubrauktos dulkės, jau prasideda kontakto žymės, praktiškai ties galiniu žibintu; nuo galinės dalies, praktiškai iki priekinio sparno. Jeigu motociklas važiavo autobusų juosta ir kliudė automobilio galinę dalį, reiškia, galinė dalis jau buvo eismo juostoje; kai pataikoma į priekinę dalį, reiškia, jog galinė dalis dar buvo pirmoje juostoje. Specialisto teigimu, prieš pat kontaktą visas dešinys šonas (automobilio) judėjo autobusų juosta.
9.2. Specialistas pažymėjo, kad šukės ir įbrėžimai – nėra tas pats; pirmiausia, įvyksta fizinis kontaktas, tuomet šukių dar nėra, jos atsiranda tik atsidalinus kontakto metu; visą laiką taip būna, ypač su motociklu, kontakto pradžioje jis yra stabilus, bet dėl kontakto motociklas praranda pusiausvyrą ir po to nugriūva ant šono, kaip šiuo atveju motociklas griuvo ir čiuožė. Specialistas paaiškino, kad šukės iš inercijos skrieja į priekį, jeigu jų niekas nepaspiria atgal, šukės atgal niekada neskrieja; jos skrieja į priekį, nes kontakto metu jų greitis yra toks, kaip ir transporto priemonės greitis ir atsidalinusi šukė tokiu greičiu lekia, nes yra nutolusi nuo pagrindo, kol nukrenta ant žemės, kažkiek paskrieja į priekį. Specialistas nurodė, kad yra metodika, jog iš šukės galima apskaičiuoti transporto priemonės greitį, jeigu žinai, nuo kurios vietos šukė yra atsidalinusi.
9.3. Dėl eismo įvykio vietos plane pažymėto žemių nubyrėjimo specialistas paaiškino, kad šiuo atveju jis pažymėtas maršrutinio transporto eismo juostoje; taip dažniausiai būna, kad, jeigu motociklas važiavo per kelią ir yra prikibusio grunto, smėlio ir t. t., tai parodo, kurioje vietoje jis pirmiausia nugriuvo, kai nugriuvo – tai yra suduodamas didžiausias smūgis motociklui ir tada atsidalina purvas ir jis slysdamas pradeda čiuožti, tada prasideda įbrėžimai. Į klausimą, kokiu būdu buvo nustatyta, kad čia motociklo žemės, nurodė, jog jos yra iki įbrėžimo į asfaltą; tai leidžia daryti tikėtiną išvadą, nes apsunkina faktas, jog automobilis buvo patrauktas iš įvykio vietos. Jeigu nebūtų patrauktas, būtų galima pritaikyti kompiuterinį modeliavimą ir t. t. Specialistas nurodė, kad sankirtoje, sankryžoje yra pėdsakai, palikti, užfiksuoti ir braukimo žymės, taip pat ir žemės (jos dažniausiai atsidalina nuo transporto priemonės smūgio metu); pirmos šukės yra daug anksčiau iki sankryžos, tai išduoda susidūrimo vietą, o kad motociklas griuvo – išduoda braukimo žymės ir prieš jas yra nukritęs purvas. Pirmiausia yra purvo žymės, tada prasideda braukimo žymės, o šukės yra dar anksčiau; visą laiką reikia žiūrėti motociklo važiavimo kryptimi, kas pirmiau krito. Specialistas pažymėjo, kad motociklo stabdymo žymių neužfiksuota, bet kategoriškai galima teigti, jog prieš pat susidūrimą, motociklas buvo užstabdytas, nes galinė padanga yra šviežiai nutrinta nuo stabdymo (tai gali būti ir Nr. 6 pažymėtas įbrėžimas). Be to, nurodė, kad, jeigu ant kelio dangos pakliūva kažkoks mažytis akmuo ir motociklas yra stabdomas, tai jį pasigauna ir tas akmenukas brėžia.
9.4. Dėl skundžiamame nuosprendyje minimo 1 metro atstumo iki brūkšninės linijos pradžios, specialistas nurodė, kad turi būti palikti pėdsakai, jog būtų galima atsakyti, koks atstumas; turi būti arba motociklo važiavimo trajektoriją apibūdinantys pėdsakai (turėjo palikti stabdymo pėdsaką ir tada jis matytųsi, pavyzdžiui, nutolęs 1 metro atstumu). Ekspertas negali ir negalėjo pasakyti, nes nėra paliktų ir automobilio ratų pėdsakų; išvada (past. – padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) ne eksperto pasiremta; ekspertas to nenustatė; jeigu būtų galėjęs nustatyti, būtų tai paminėjęs išvadoje. Šiame kontekste pabrėžė, kad šukės apibūdina ilgio atžvilgiu, tačiau pločio atžvilgiu jos neapibūdina (4 t., b. l. 166–171).
10. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išteisintasis L. Ž. buvo įspėtas dėl byloje jam pareikšto kaltinimo keitimo, t. y. kad gali būti keičiama kaltinimo dalis, kurioje inkriminuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, ją keičiant (papildant) nuoroda, jog L. Ž. pažeidė KET 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams; taip pat KET 3 priedo 1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį kirsti plačią ištisinę liniją, žyminčią, be kita ko, ir važiuojamosios dalies eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui.
11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis L. Ž., išklausęs įspėjimą dėl galimo kaltinimo keitimo parodė, kad pozicija dėl kaltinimo nepasikeitė; akcentavo, jog ištisinės linijos nekirto, viskas įvyko labai staigiai, o motociklas važiavo labai dideliu greičiu. Nurodė, kad leidosi nuo kalno, pasuko link (B.) g., link vietos, kur buvo įvykis, jis buvo pirmas prie šviesoforo, praleido viešąjį transportą. Parodė, kad prieš kirsdamas autobusų juostą, įvažiuodamas į sankryžą, žiūrėjo į veidrodėlį, kuriame matė gale stovinčią viešojo transporto priemonę (negalėjo pasakyti ar autobusą, ar troleibusą), o prieš darydamas posūkį pasižiūrėjo per dešinį veidrodėlį ir tuo pačiu momentu išgirdo važiuojant (riaumojant) motociklo variklį, dar kartą pasižiūrėjus jau buvo veiksme. L. Ž. teigimu, buvo neįmanoma sureaguoti.
12. Teismo posėdžio metu prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė panaikinti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl L. Ž. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti jį kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, skirti jam 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmę, jos vykdymą atidedant 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui; taip pat priteisti nukentėjusiosios prašoma sumą turtinei ir neturtinei žalai atlyginti iš draudimo bendrovės ADB „(duomenys neskelbtini)“, o jos patirtas atstovavimo išlaidas priteisti iš L. Ž. ir A. Š. solidariai. A. Š. gynėja advokatė R. Janušytė taip pat palaikė savo pateiktą apeliacinį skundą, o L. Ž. gynėjas advokatas V. Dovidaitis prašė palikti išteisinamąjį nuosprendį ir apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
13. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma gautuose apeliaciniuose skunduose.
14. Iš pateiktų apeliacinių skundų matyti, kad jais iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. K. sveikata, lėmė tik skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. Š. veiksmai, todėl nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu išteisinti L. Ž., kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniuose skunduose nekeliamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pripažintas A. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, susitaikius su nukentėjusiąja, klausimas. Atsižvelgdamas į anksčiau minėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl minėtų sprendimų, priimtų A. Š. atžvilgiu, kiek tai nesusiję su L. Ž. išteisinimo (ne)pagrįstumo vertinimu.
15. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjos bei prokuratūros apeliacinius skundus, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat duomenis, kurie buvo gauti baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, sprendžia, kad minėtų apeliacinių skundų prašymai ir argumentai dėl nepagrįsto L. Ž. išteisinimo, laikytini pagrįstais ir tenkintinais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria išspręstas L. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimas, laikytina nepagrįsta, priimta netinkamai vertinant byloje surinktus duomenis, todėl L. Ž., netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai išteisintas dėl jam reikšto kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas, priimant naują nuosprendį, kuriuo L. Ž. turi būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
17. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad A. Š., vairuodamas transporto priemonę – mopedą „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET, Kelių eismo taisyklės) 181 bei 128 punktų reikalavimus, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiavo jam važiuoti draudžiama eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui, ir kelyje atsiradus kliūčiai – L. Ž. vairuojamam automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, nepraleido automobilio ir su juo susidūrė, taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta mopedo keleivės S. K. sveikata. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad bylos duomenys pagrindžia, jog A. Š. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nustačius BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, A. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius. Kaip minėta, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra skundžiamas.
18. Apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta išteisinti, nepadariusį nusikalstamos veikos L. Ž., kuriam toje pačioje byloje buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis, vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 155 punkto reikalavimus, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiuodamas (A.) gatve ir (A.)–(B.) gatvių sankryžoje sukdamas į dešinę (į (B.) gatvę), įvažiavo į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą ir nepraleido jam iš dešinės (A.) gatve mopedu važiavusio A. Š., taip su juo susidūrė, kai pastarasis, pažeisdamas KET 181 ir 128 punktų reikalavimus, važiavo jam važiuoti draudžiama eismo juosta, o atsiradus jo kelyje kliūčiai – L. Ž. vairuojamam automobiliui – nesustabdė vairuojamos transporto priemonės ir nepraleido automobilio, taip dėl abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltės eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. K. sveikata. Apylinkės teismas sprendė, kad dėl KET 155 punkto reikalavimų pažeidimo nėra L. Ž. kaltės, o eismo įvykis kilo dėl A. Š. kaltės, todėl padarė išvadą, jog L. Ž. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir priėmė sprendimą jį išteisinti. Byloje gautais apeliaciniais skundais nesutinkama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes, tiek A. Š. gynėjos, tiek ir prokurorės įsitikinimu, dėl eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, yra kalti abiejų transporto priemonių vairuotojai ir eismo įvykis būtent dėl abiejų padarytų atitinkamų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, todėl apylinkės teismo nuosprendis pripažinti tik A. Š. veiksmus, kaip susijusius priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, laikomas neteisėtu ir nepagrįstu, priimtu netinkamai vertinant baudžiamojoje byloje surinktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiai apeliantų pozicijai.
19. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).
20. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai laikėsi pozicijos, kad tiek A. Š., vairavęs mopedą, tiek automobilį vairavęs L. Ž. pažeidė atitinkamus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl kurių kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji. Visgi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad KET pažeidimus padarė tik A. Š. ir būtent jo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Pažymėtina, kad proceso dalyvių parodymai, duoti tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje (Nuosprendžio 2–9 lapai), todėl iš naujo detaliai nekartotini, šiame procesiniame sprendime akcentuojant esminius apklaustųjų nurodytus aspektus, kurie yra reikšmingi atskleidžiant L. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. Š. pripažino savo kaltę, tačiau laikėsi pozicijos, kad dėl eismo įvykio yra kaltas ir L. Ž.; paaiškino, jog kirtęs sankryžą už autobusų stotelės persirikiavo į autobusų juostą, nes ketino sukti į dešinę, į (B.) gatvę. A. Š. teigimu, be posūkio signalo išlindo automobilis kirto ištisinę liniją, o jis (A. Š.) iškart „metėsi“ į dešinę link bordiūro ir stabdė, tačiau nepavyko sustoti, nes atstumas buvo per trumpas. Nurodė, nepamenantis, koks buvo motociklo greitis, tačiau jo neviršijo (4 t., b. l. 12–13). Apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu A. Š. laikėsi parodymų, duotų apklausos, kurioje buvo apklaustas kaip liudytojas, metu ir prašė jais vadovautis (2 t., b. l. 132). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausiamas A. Š. paaiškino, kad važiavo (A.) gatve motociklu su kolege S.; pravažiavęs sankryžą su šviesoforu (link (C.) gatvės, upės link), planavo sukti į (B.) gatvę, į dešinę. Pravažiavęs pro viešojo transporto stotelę dešinėje pusėje, likus maždaug 50 metrų iki (B.) gatvės, į kurią norėjo sukti, persirikiavo į autobusų juostą; A. Š. teigimu, persirikiavo, nes nežinodamas (duomenys neskelbtini) miesto gatvių, nežinojo, kaip tiksliai pakliūti į (B.) gatvę, nusprendė iš anksto persirikiuoti į autobusų juostą. Nurodė, kad likus maždaug 20 metrų iki sankryžos įjungė posūkį, tuo metu prieš jį „A“ juosta niekas nevažiavo, o kitoje juostoje pastebėjo per du ar tris automobilius nuo motociklo iš lėto judantį automobilį „Toyota Prius“, kuris staiga nerodydamas posūkio signalo pasuko dešinėn, t. y. į autobusų juostą, taip pilnai užkirto kelią A. Š., kuris stabdydamas maksimaliai prisispaudė prie dešinio kelkraščio, atsitrenkė į galinį dešinį automobilio sparną. A. Š. akcentavo, kad susidūrimas įvykio „A“ juostoje, bet dar pilnai neprivažiavus sankryžos; smūgis buvo iki (B.) g. likus 5–10 metrų (1 t., b. l. 143–146). Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. Š. laikėsi esminėse detalėse sutampančios pozicijos, jo parodymai dėl pagrindinių eismo įvykio aplinkybių neišsiskyrė.
22. Kitaip nei A. Š., L. Ž. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad leidosi nuo (duomenys neskelbtini), rodė posūkį į kairę, į (A.) gatvę; sankryžoje degė raudonas šviesoforo signalas, jo automobilis buvo pirmas. Akcentavo, kad jam įsukus nuo (duomenys neskelbtini), ten jau stovėjo autobusas, kurį pravažiavęs artėjo link posūkio į (B.) gatvę; rodė posūkį į kairę, į minėtą gatvę, artėjo link autobusų juostos, žiūrėjo į veidrodėlį ir tuo metu išgirdo riaumojant motociklą (atpažino, kad jis atvažiuoja dideliu greičiu), traukėsi atgal į kairę, sustabdė automobilį ir tuo metu įvyko smūgis. L. Ž. aiškino, kad pats susidūrimo momento nematė, taip pat tiksliai nematė, iš kur motociklas atvažiavo ir kaip judėjo; jo manymu, motociklas buvo už L. Ž. vairuojamo automobilio ir bandė aplenkti visus automobilius apvažiuodamas iš dešinės autobusams skirta juosta, norėjo pravažiuoti tiesiai; teigė, kad motociklo vairuotojas, pamatęs, jog jis (L. Ž.) bando sukti į dešinę, matyt, išsigando, gal nesuvaldė motociklo. Tvirtino, kad iš pradžių motociklo nebuvo toje juostoje. Taip pat teigė, kad kontakto metu jo automobilis buvo kairėje eismo juostoje, priartėjęs prie autobusų juostos, tačiau ištisinės juostos kirtęs nebuvo, nebuvo į „A“ juostą įvažiavęs, nebent ant juostos užvažiavę buvo automobilio ratai. Nurodė, kad motociklas atsitrenkė į automobilio kairį šoną galine dalimi. Taip pat parodė, kad posūkis į (B.) gatvę nuo vietos, kur įvyko susidūrimas, buvo maždaug 50–70 metrų atstumu (4 t., b. l. 10–12). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas L. Ž. parodė, kad keleivė sėdėjo galinėje dešinėje sėdynėje; tuo tarpu nuo (duomenys neskelbtini) link (A.) gatvės per sankryžą pravažiavo troleibusas, kuris sustojo stotelėje, o jam (L. Ž.) užsidegus žaliai rodyklei, pradėjo manevrą, pasuko į kairę (tuo metu motociklo nematė); važiuojant (A.) gatve jo greitis nebuvo didesnis kaip 30–40 km/h, nes žinojo, jog reikės sukti į (B.) gatvę. L. Ž. teigimu, likus 30–50 metrų iki (B.) gatvės, pradėjo rodyti posūkį į dešinę ir važiuodamas artėjo link skiriamosios juostos su „A“ juosta; pradėjęs rodyti posūkį, stabdė iš lėto, pažiūrėjo į dešinį veidrodėlį ir tuo metu išgirdo motociklo variklio greitį bei pamatė dideliu greičiu „A“ juosta artėjantį motociklą. L. Ž. nurodė, kad motociklas nuo automobilio buvo iki 100 metrų atstumu; jis (L. Ž.) nebuvo kirtęs savo važiuojamąją juostą skiriančios juostos, nebuvo įvažiavęs nei į „A“ juostą, nei į sankryžą, jis pristabdė automobilį ir norėjo jį pasukti arčiau važiuojamosios juostos vidurio, tačiau nepavyko, nes tuo metu jo automobilį pradėjo apvažiuoti iš kairės iš galo važiavę automobiliai, ir išgirdo motociklo stabdymo garsą bei pajuto smūgį, kuris buvo į automobilio dešinės pusės galinį sparną ir į galines dureles. L. Ž. teigimu, motociklas atsitrenkė į automobilį galine dalimi, o po smūgio jis pavažiavo apie porą metrų į priekį link autobusų juostos ir dalinai į ją įvažiavo. L. Ž. nesutiko, kad pažeidė KET 155 punkto reikalavimą ir kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės (2 t., b. l. 76–78, 89–90).
23. Iš aptartų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų (A. Š. ir L. Ž.) parodymų matyti, kad jų parodymai nesutampa tarpusavyje dėl aplinkybių, kurios nagrinėjamų atveju laikytinos esminėmis, todėl, vertinant jų patikimumą, reikšmingais laikytini ir nukentėjusiosios bei liudytojos parodymai (nukentėjusioji važiavo su A. Š. motociklu, o liudytoja – L. Ž. vairuotame automobilyje).
24. Nukentėjusioji S. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad negali tvirtinti, jog važiuojant buvo daryti manevrai, jie važiavo lėtai, kirto šviesoforą, posūkių nejuto; taip pat negalėjo pasakyti, ar nuo šviesoforo važiavo pirma eismo juosta. Teigė, kad iki eismo įvykio, ji buvo pasukusi galvą į kairę, matė kairės pusės kampą, tuomet keistai pasirodė automobilis ir įvyko susidūrimas. Nukentėjusiosios teigimu, motociklas iki susidūrimo važiavo arčiau šaligatvio, o automobilis buvo pasisukęs labiau į dešinę. Kiek prisiminė, nurodė, kad motociklas priekiu ar gal net šonu atsitrenkė į automobilio šoną (gal į keleivio galines dureles). Nematė, ar automobilis rodė posūkį. Nukentėjusioji nurodė, kad motociklo greitis nebuvo didelis, todėl nebuvo stipraus smūgio (3 t., b. l. 82–83). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu S. K. parodė, kad „Toyota Prius“ vairuotojas neparodė posūkio į dešinę pusę (1 t., b. l. 80–82, 84–85). Pastebėtina ir tai, kad 2022 m. rugpjūčio 7 d. (past. – eismo įvykis įvyko 2022 m. liepos 25 d.) paaiškinime nukentėjusioji nurodė, jog važiuodama motociklu galvą laikė pasukusi į kairę pusę, tačiau pastebėjusi juodo automobilio galą, nematė, kad būtų rodomas posūkis; jo pozicija nukentėjusiajai pasirodė keista, lyg būtų pasisukęs dešiniau (1 t., b. l. 42).
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismo posėdyje apklausta liudytoja G. K. parodė, kad nėra šimtu procentų įsitikinusi, tačiau jai atrodo, jog automobilis pristabdė ir rodė posūkio signalą; jį (posūkio signalą) girdėjo, tačiau automobilis sustojęs nebuvo. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja teigė, kad automobilis dar nebuvo įsukęs, kai įvyko susidūrimas; jis tik buvo pradėjęs sukti ir parodė, jog „paties posūkio dar nebuvo didelis kampas padarytas“ (2023 m. lapkričio 14 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 38 min. 51 sek. – 39 min. 02 sek.), tačiau neprisiminė, ar sukimo manevras buvo staigus. Liudytoja nurodė, kad automobilyje sėdėjo už vairuotojo sėdynės, o viskas vyko dešinėje, todėl ji nematė ir nežiūrėjo, o motociklą matė tik susidūrimo metu ir po jo. Kaip liudytoja parodė, atsimena, kad „atsisuko tada, kai atsitrenkė motociklas, tai greičiausiai nežiūrėjo, kai ji važiavo“ (2023 m. lapkričio 14 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 43 min. 13–18 sek.) (3 t., b. l. 84–85). Taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu G. K. nurodė, kad važiuodama automobilyje sėdėjo galinėje sėdynėje už vairuotojo; aiškino, kad buvo su ausinėmis ir klausėsi muzikos, todėl kas vyksta važiuojant, ji nestebėjo. Liudytoja teigė, kad įvažiavus į (A.) gatvę, nematė tuo metu motociklo, nes nestebėjo aplinkos, taip pat negirdėjo motociklo garso, nes buvo su ausinėmis. Nurodė mačiusi, kad automobilis prie posūkio į (B.) gatvę, maždaug prieš 5 sekundes iki posūkio, įjungė posūkio signalą, rodydamas, jog suka į dešinę. Automobiliui dar nespėjus pilnai pasukti į (B.) gatvę, jis buvo pasisukęs maždaug 30 laipsnių kampu, kai pajuto smūgį į automobilio dešinę pusę. Be to, liudytojos teigimu, ji negirdėjo, ar automobilis stabdė, nes buvo su ausinėmis, bet smūgis buvo toks, kad ir su jomis girdėjosi (2 t., b. l. 11–13). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pagal teismų praktiką teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pavyzdžiui, teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-114-511/2022). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-1073/2021, 2K-114-511/2022).
26. Įvertinus tiek eismo įvykyje transporto priemones vairavusių A. Š. ir L. Ž. parodymus, tiek ir nukentėjusiosios bei liudytojos parodymus visumoje, pastebima, kad išteisintojo L. Ž. parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų proceso dalyvių duotais parodymais. Apklaustas teisme L. Ž. nurodė, kad tiksliai nematė, iš kur atvažiavo motociklas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pažiūrėjęs į dešinį veidrodėlį pamatė dideliu greičiu „A“ juosta artėjantį motociklą. Taip pat, priešingai nei nurodė liudytoja G. K., L. Ž. buvo nurodęs, kad ji sėdėjo galinėje sėdynėje dešinėje pusėje (past. – motociklas atsitrenkė būtent į dešinę automobilio pusę). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. Ž. nurodė, jog išgirdęs riaumojant motociklą, traukėsi atgal į kairę, tačiau taip pat laikėsi pozicijos, kad kontakto metu automobilis buvo kairėje eismo juostoje, vadinasi, nėra pagrindo spręsti, jog automobiliui būtų reikėję trauktis į kairę, jeigu jis būtų kairėje eismo juostoje. Be kita ko, pats L. Ž. kėlė versiją, kad motociklo vairuotojas, pamatęs, jog L. Ž. bando sukti į dešinę, matyt, išsigando ir nesuvaldė motociklo, tačiau, būtų nepagrįsta laikyti, kad A. Š. galėjo pamatyti, jog L. Ž. bando sukti į dešinę, jeigu jis nebūtų daręs posūkio manevro, t. y. jeigu nebūtų iš kairės važiuojamosios eismo juostos įsukęs į dešinę, pažymėtą „A“ raide. Be kita ko, nors L. Ž. viso proceso metu teigė, kad rodė posūkį į dešinę pusę, taip parodydamas, jog ketina sukti į (B.) gatvę, tačiau A. Š. akcentavo, kad automobilis „Toyota Prius“ staiga nerodydamas posūkio signalo pasuko dešinėn į autobusų juostą ir pilnai užkirto jam (A. Š.) kelią. Tai, kad automobilio vairuotojas neparodė posūkio į dešinę pusę, ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi ir nukentėjusioji S. K., nors teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog nematė, ar automobilis rodė posūkį. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. Ž. nurodytų aplinkybių dėl posūkio signalo rodymo nepatvirtina ir liudytojos G. K. parodymai. Pastebėtina, kad, nors liudytoja aiškiai įvardijo, jog kelionės metu buvo su ausinėmis, nes klausėsi muzikos, o susidūrimo nematė, nes sėdėjo už vairuotojo (susidūrimas gi įvyko dešinėje pusėje), ikiteisminio tyrimo metu taip pat teigė, jog nestebėjo, kas vyksta važiuojant, būtent todėl, nes klausėsi; nestebėjo aplinkos. Visgi, prieštaringai aptartoms jos parodymų aplinkybėms, liudytoja taip pat nurodė, mačiusi, kad automobilis prieš posūkį į (B.) gatvę, maždaug prieš 5 sekundes iki posūkio, įjungė posūkio signalą. Atsižvelgiant į tokias proceso dalyvių parodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad L. Ž. parodymai yra neprieštaringi bei neabejotinai patikimi, taip patvirtinantys, jog Kelių eismo taisyklių jis nepažeidė. Tuo labiau, kad iš L. Ž. parodymų negalima suprasti, kaip abiem eismo dalyviams esant savo eismo juostose įvyko jo vairuojamos transporto priemonės susidūrimas su A. Š. vairuojamu motociklu, kurio pasekmės – sugadinti automobilio „Toyota Prius“ dešinės pusės abi durelės, galinis sparnas, galinis dešinės pusės ratas (1 t., b. l. 57–59).
Žemesnės instancijos teismas
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išteisintojo L. Ž. parodymai nagrinėjamu atveju nelaikytini patikimais, todėl nelaikytina, kad jie sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl L. Ž. išteisinimo. Pabrėžtina, kad L. Ž. parodymus esminėse aplinkybėse paneigia ne tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. parodymai, tačiau ir nukentėjusiosios bei tam tikrose aplinkybėse ir liudytojos parodymai, kurie taip pat negali būti laikomi patikimais visa apimtimi, todėl jais remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti duomenys. Juo labiau, kad išteisintojo poziciją dėl automobilio ir motociklo susidūrimo vietos bei pažeistų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, visumoje su kitais byloje surinktais duomenimis paneigia ir specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai, ne tik duoti pirmosios instancijos teisme, bet ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.
28. Eismo įvykių bylose vienas esminių klausimų yra susijusių su priežastiniu ryšiu, nes baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik tada, kai yra nustatoma, kad būtent dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Tuo tarpu šis klausimas tampa sudėtingesniu, kai nustatoma, kad KET pažeidimus padarė ne vienos transporto priemonės vairuotojas. Kasacinio teismo praktikoje išplėtota nuosekli praktika, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-522/2010, 2K-73/2011).
29. Vertinant, kurio asmens veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-251-458/2019, 2K-97-976/2020, 2K-95-697/2020). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės išvada teismo turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-99-628/2020). Pažymėtina, kad priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurio įrodinėjimas yra teismo, bet ne specialistų (ekspertų) kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2019), be to, kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-598-489/2015).
30. Kaip matyti iš byloje pateiktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. balandžio 4 d. specialisto išvados Nr. 11-709 (23), specialistas sprendė, kad atsižvelgiant į transporto priemonių sugadinimų išsidėstymą ir pobūdį, į pėdsakų išsidėstymą ant kelio dangos, galima teigti, jog transporto priemonės susidūrė eismo juostoje, skirtoje važiuoti maršrutiniam transportui, TAKSI automobiliams ir elektromobiliams, dar neprivažiavus (A.) g. – (B.) g. sankryžos (iki pirmų užfiksuotų šukių). Byloje esančiame eismo įvykio vietos plane, kaip matyti iš jos matavimų paaiškinimų, stiklo šukių pradžią žymintis skaitmuo (Nr. 4.1) plane akivaizdžiai pavaizduotas būtent „A“ juostoje, dar neprivažiavus posūkio į (B.) g. Pastebėtina, kad aplinkybes dėl susidūrimo vietos patvirtina ne tik specialisto išvada bei jo paaiškinimai, tačiau ir anksčiau nurodytos A. Š. parodymų aplinkybės, kuriomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme išvadą pateikęs specialistas kategoriškai nurodė, kad susidūrimas vienareikšmiškai įvyko „A“ juostoje (4 t., b. l. 8). Tokios pačios pozicijos dėl transporto priemonių susidūrimo vietos specialistas laikėsi ir duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Specialistas paaiškino, kas jam leido nustatyti susidūrimo vietą, nurodydamas, kad susidūrimo vietą leido nustatyti objektyvūs duomenys, t. y. nukritusios šukės ir jų išsidėstymas; o dėl susidūrimo pobūdžio, kontakto metu šukės skriejo į priekį, tai joms nukritus, reiškia susidūrimas įvyksta iki šukių (4 t., b. l. 166–169). Primintina, kad apklausiamas A. Š. nurodė, jog smūgis buvo iki (B.) g. likus 5–10 metrų. Tuo tarpu iš eismo įvykio vietos plano ir kelių eismo įvykio vietos apžiūros 2022 m. liepos 26 d. protokolo matyti, kad plane pažymėtas Xo taškas nuo sankirtos su (B.) g. yra nutolęs 6,95 metrų atstumu, o Xo taškas pagal eismo įvykio vietos planą yra nutolęs nuo minėtos sankirtos labiau nei Nr. 4.1 plane pažymėta stiklo šūkių pradžia, t. y. šukių pradžia yra arčiau posūkio į (B.) gatvę (1 t., b. l. 47–53, 55). Kita vertus, pats L. Ž. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nuo susidūrimo vietos iki posūkio į (B.) g. buvo maždaug 50–70 metrų atstumas. Iš objektyvių aptartų duomenų matyti, kad šis atstumas buvo ženkliai mažesnis, tačiau ir paties L. Ž. parodymai sustiprina išvadą, jog pats transporto priemonių susidūrimas įvyko ne (A.)–(B.) g. sankryžoje. Aptartų duomenų visumos analizė ne tik duoda pagrindą daryti išvadas apie transporto priemonių susidūrimo vietą, tačiau ir leidžia spręsti apie A. Š. parodytų aplinkybių teisingumą ir patikimumą, nes jas patvirtina ir kitų bylos įrodymų visuma. Be kita ko, pastebėtina, kad apžiūros protokoluose užfiksuota, jog automobiliui „Toyota Prius“ sugadinta dešinys šonas: abi durelės, galinis sparnas, galinis dešinės pusės ratas (1 t., b. l. 57–59). Pirmosios instancijos teisme specialistas paaiškino, kad pirminis kontaktas (motociklo su automobiliu) buvo priekine motociklo dalimi (4 t., b. l. 8–9). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat sustiprina pagrįstumą išvados, kad susidūrimas įvyko būtent toje juostoje, kuria važiavo A. Š., t. y. „A“ juostoje, o aptartų duomenų visuma paneigia L. Ž. parodymus, jog jis tik po smūgio pavažiavo apie porą metrų į priekį link autobusų juostos ir dalinai į ją įvažiavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, neįvertino visų byloje esančių įrodymais pripažintų duomenų visumos, neįžvelgė L. Ž. parodymuose esančių prieštaringumų, iš esmės nemotyvuotai atmesdamas specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, priėjo nepagrįstos išvados, kad nustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta yra tik apytikslė, todėl nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių L. Ž. parodymus, jog jis ištisinės linijos nekirto, nors, kaip jau minėta, paties L. Ž. parodymai iš dalies tam tikrose aplinkybėse paneigia jo paties teiginius.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų duomenų visuma, jų sąsajumas, leidžia spręsti, kad esmines eismo įvykio aplinkybes patvirtina ne išteisintojo L. Ž. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tačiau būtent A. Š. parodymai. Būtent jis akcentavo, kad atsitrenkė į galinį dešinį automobilio sparną, o pats susidūrimas įvyko dar neprivažiavus sankryžos. Tokias aplinkybes iš esmės patvirtina ir anksčiau aptarta specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai. Nors specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių ir jos suteikiami duomenys turi būti vertinami kitų byloje surinktų duomenų visumoje, visgi, specialisto išvadas patvirtinant ir kitiems duomenims, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. Ž. vairuoto automobilio „Toyota Prius“ ir mopedo „Suzuki“, kurį vairavo A. Š., susidūrimas įvyko dar neprivažiavus posūkio į (B.) gatvę, maršrutiniam transportui skirtoje, t. y. „A“ raide žymima, eismo juostoje. Visgi, pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad išvados dėl nebuvusios galimybės sustabdyti mopedą iki L. Ž. vairuojamo ir į dešinę posūkio manevrą darančio automobilio, taip išvengiant susidūrimo nepaneigia ir ta aplinkybė, jog eismo įvykio vietos plane pagal iš šukių išsidėstymo sumodeliuotą automobilio „Toyota Prius“ vietą susidūrimo metu, jo galinio rato ašis galimai buvo kirtusi ištisinę liniją, tačiau labai nedidelio, mažesnio negu 1 metro, atstumu iki brūkšninės linijos pradžios, nes atsižvelgus, kad mopedo greitis susidūrimo metu buvo ne mažesnis kaip 18 km/h, toks nedidelis atstumu nuo brūkšninės linijos pradžios ištisinės linijos kirtimas eismo įvykio kilimui niekaip negalėjo daryti įtakos. Apylinkės teismo vertinimu, objektyvūs įrodymai nepaneigia L. Ž. parodymų, kad jis ištisinės linijos nekirto, juolab, jog nustatyta automobilio vieta susidūrimo metu yra tik apytikslė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka dėl anksčiau aptartų duomenų visumos, juo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu specialistas, atsakydamas į užduodamus klausimus, nurodė, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta remiantis ne specialisto išvada. Kompleksinis proceso dalyvių parodymų, specialisto paaiškinimų ir specialisto išvados bei kitų byloje esančių įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas nepagrįstai suteikė prioritetą L. Ž. parodymams, spręsdamas, jog nustatytas automobilio apgadinimų pobūdis, t. y. kad automobilis ir mopedas susidūrė tarp jų esant nedideliam smailam kampui, mopedui kontakto metu perbraukiant automobilio dešinio šono pusę, atitinka būtent L. Ž. duotus paaiškinimus.
32. Kaip jau buvo minėta, 2023 m. balandžio 47 d. išvadą pateikęs specialistas sprendė, kad transporto priemonių susidūrimas nagrinėjamu atveju įvyko neprivažiavus (A.) ir (B.) g. sankryžos. Iš eismo įvykio vietos plano matyti, kad stiklo šukių pradžia (past. – eismo įvykio vietos plane pažymėtu Nr. 4.1) plane pažymėta dar iki prasidedant brūkšninei linijai (1 t., b. l. 53, 55). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, be kita ko, anksčiau aptartų procesų dalyvių parodymų kontekste, spręsdama, kad išteisintojo L. Ž. parodymai yra ne tik prieštaringi tarpusavyje, tačiau juos paneigia ir kitų bylos duomenų visuma, daro išvadą, jog L. Ž., vairuodamas automobilį „Toyota Prius“, važiuodamas (A.) g. ir planuodamas sukti į dešinę, t. y. į (B.) g., kirto plačią ištisinę liniją, atskiriančią važiuojamosios dalies eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui ir taip pažeidė KET 3 priedo 1.2 punkto nuostatas, pagal kurias tokią liniją L. Ž. buvo draudžiama kirsti.
33. Be kita ko, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendžia, jog A. Š. ir L. Ž. vairuojamos transporto priemonės susidūrė ne (A.) g. ir (B.) g. sankryžoje, o dar neprivažiavus šios sankryžos, t. y. važiuojant (A.) g., daro išvadą, kad L. Ž. netinkamai buvo inkriminuojamas KET 155 punkto pažeidimas ir vietoje jo inkriminuotina, jog L. Ž., važiuodamas (A.) g. link (C.) g., keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš kairės važiuojamosios juostos, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, ir nedavė kelio mopedą „Suzuki GSX-R 1000“ vairavusiam A. Š., kuris, pažeisdamas KET 128 ir 181 punktų nuostatas, (A.) g. (link (C.) g.) važiavo maršrutinio transporto juosta, ir taip L. Ž. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai sąlygojo eismo įvykio, kurio metu nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. K. sveikata, kilimą. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl tikslintinos susidūrimo vietos, L. Ž. apylinkės teisme reikštas kaltinimas koreguotinas, nurodant, kad L. Ž. pažeidė KET 101 punkto nuostatas, numatančias, jog „Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“. Pažymėtina, kad apie galimą kaltinimo keitimą dalyje dėl inkriminuotų Kelių eismo taisyklių pažeidimo L. Ž. buvo įspėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau ir įspėjus jį apie tokias aplinkybes, kaltės dėl nusikalstamos veikos nepripažino, pozicijos dėl kitų aplinkybių L. Ž. nepakeitė.
34. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga pažymėti, kad eismo įvykių bylose baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami visi asmenys, dalyvavę eismo įvykyje, jeigu jie padarė atitinkamus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie buvo būtina BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytų pavojingų padarinių kilimo sąlyga. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017, kurioje, be kita ko, pasisakyta, kad vieno iš eismo dalyvių patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį savaime nešalina kito eismo dalyvio baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį.
35. Nustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatuota, jog L. Ž. Kelių eismo taisyklių reikalavimų apskritai nepažeidė, spręstinas ir priežastinio ryšio tarp anksčiau apeliacinės instancijos teismo pripažintų jo padarytų KET 101 punkto ir 3 priedo 1.2 punkto pažeidimų ir kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Kaip jau buvo minėta, pagal išplėtotą kasacinio teismo praktiką, priežastinio ryšio nustatytas apima du momentus; būtent būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia, kad yra būtina nustatyti, ar kiekvieno, ar tik kažkurio vieno eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtina pavojingų padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti nustatoma tada, kai konstatuojamos aplinkybės, kurioms esant sukuriama eismo dalyvių veiksmais pavojinga žmonėms ir jų turtui, aplinkai eismo situacija, kurioje eismo dalyvis galėjo išvengti eismo įvykio, tačiau dėl padarytų KET pažeidimų jo neišvengė. Ši taisyklė taikoma naudojantis atmetimo principu, kai, paeiliui vertinant ir atmetant kiekvieno iš eismo dalyvių veiksmus (nagrinėjamoje byloje vairuotojo ir pėsčiojo veiksmus kiekvienam jų darant KET pažeidimą), žiūrima, ar, paeiliui atmetus vieno eismo dalyvio veiksmus, pavojinga veika tęsiasi ir ar dėl jos padariniai vis tiek būtų kilę. Jeigu atsakoma neigiamai, vadinasi, KET pažeidusio asmens veiksmai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Analogiškai tikrinami kito KET pažeidėjo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024).
36. Sprendžiamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, specialisto vertinimu, automobilio vairuotojas, duodamas kelią mopedui, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio; taip pat, atsižvelgiant į tai, jog motociklas važiavo jam važiuoti draudžiama eismo juosta, specialistas sprendė, kad buvusioje eismo situacijoje eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai (2 t., b. l. 22–23). Tokios išvados specialistas laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Be to, papildomai specialistas nurodė, kad jo išvados nekeistų ir ta aplinkybė, ar A. Š. būtų sukęs į dešinę pusę (4 t., b. l. 168) (past. – specialisto išvadoje nurodoma, kad iš nustatytų eismo įvykio aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog motociklo vairuotojas ketino sukti į (B.) gatvę (2 t., b. l. 22)). Nagrinėjamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tiek A. Š., tiek ir L. Ž. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai lėmė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji S. K.. Byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad tiek, jeigu A. Š. nebūtų pažeidęs KET nuostatų, eismo įvykis nebūtų įvykis, tiek ir atvirkščiai – L. Ž., laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis kilęs nebūtų. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir leidžia pritarti apeliantams, kad ne tik A. Š., tačiau ir L. Ž. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.
37. Šiame kontekste, vertinant, be kita ko, ir minėtas specialisto išvadas dėl to, kieno veiksmai techniniu požiūriu lėmė eismo įvykio kilimą bei sprendžiant teisinio pobūdžio priežastinio ryšio klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosekli bylos įrodymų grandinė leidžia spręsti, jog galimybė įsitikinti atliekamo manevro saugumu L. Ž. nebuvo esmingai apribota. Pagal apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą papildomai pateiktus duomenis, gautus atliekant matavimus atkarpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (D.) g. – (A.) g. – (B.) g., matyti, kad nuo (duomenys neskelbtini) stotelėje pažymėtos geltonos juostos pradžios iki sankirtos su (B.) g. yra 97,2 metro atstumas, nuo juostos pabaigos – 88,90 metro; tuo tarpu atstumas iki sankryžos su (B.) g. nuo geltonos juostos pradžios – 94,4 metro, nuo pabaigos – 86,1 metro. Šioje dalyje pastebėtina, kad maršrutinio transporto stotelės vietoje yra pertvarkytas šaligatvis, taip pat pakeistas autobusų juostos žymėjimas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. Š. pripažino, kad kirtęs sankryžą už autobusų stotelės jis persirikiavo į autobusų juostą, o L. Ž. proceso metu nurodė, jog pasižiūrėjęs į dešinį veidrodėlį, išgirdo motociklo variklio garsą ir pamatė dideliu greičiu artėjantį motociklą, kuris buvo iki 100 metrų atstumu nuo automobilio, jau buvo pravažiavęs autobusų stotelę. Įvertinus minėtus duomenis, darytina išvada, kad jie patvirtina, jog L. Ž. būnant pakankamai atidžiam ir laikantis KET 101 punkto reikalavimų jis būtų galėjęs laiku pastebėti A. Š. vairuojamą motociklą. Juo labiau, kad paties L. Ž. veiksmais jo veiksmų pavojingumas buvo padidintas, nes pažeidžiant KET 3 priedo 1.2 punkto reikalavimus atstumas tarp jo ir A. Š. buvo sumažintas, nes, kaip jau minėta, transporto priemonių susidūrimas įvyko neprivažiavus posūkio į (B.) gatvę.
38. Pažymėtina ir tai, kad absoliučiai bylos įrodymų analize nepagrįsta laikytina išvada, jog tik L. Ž. automobiliui pradėjus posūkį į (B.) gatvę, maždaug tuo metu į „A“ juostą įvažiavo A. Š.. Kaip jau minėta, L. Ž. teigimu, jis rodydamas posūkį į (B.) gatvę, tik artėjo link autobusų juostos ir žiūrėjo į veidrodėlį, vadinasi, jeigu tuo metu A. Š. būtų įvažiavęs į „A“ juostą, L. Ž. neabejotinai būtų jį pamatęs veidrodėlyje. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas specialisto išvadą dėl transporto priemonių susidūrimo vietos, nes ji, pasak teismo, tik apytikslė, pats remiasi prielaidomis, darydamas išvadą, kad tiek A. Š., tiek ir L. Ž. patvirtino, jog už L. Ž. automobilio galo buvo dar dvi–trys transporto priemonės, todėl „tuo atveju, jeigu L. Ž. į „A“ eismo juostą įvažiavo prieš šiuos sustojusius automobilius, atstumas iki L. Ž. vairuojamo automobilio, kuris ruošėsi sukti į dešinę, buvo pakankamai nedidelis, t. y. 15–20 metrų“. Pirmiausia, pastebėtina, kad pažymėtoje skundžiamo nuosprendžio išvadoje įžvelgtina techninė klaida, nurodant, jog L. Ž. į „A“ juostą įvažiavo prieš automobilius, buvusius už L. Ž., manytina, kad šioje vietoje pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje A. Š. vairuotą mopedą, kadangi laikėsi pozicijos, jog A. Š. norėjo aplenkti už L. Ž. buvusius du–tris automobilius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prieštaringais L. Ž. parodymais grindžiama pirmosios instancijos teismo išvada ne tik dėl A. Š. persirikiavimo momento, bet ir dėl minėto 15–20 metrų atstumo. Be kita ko, tokia apylinkės teismo išvada laikytina prieštaringa, ją įvertinus kitų teismo išvadų kontekste, nes, jeigu A. Š. būtų išvažiavęs į „A“ juostą tik apie 15–20 metrų iki L. Ž. automobilio atstumu, tai neatitiktų ir paties L. Ž. paaiškinimų, jog jam pamačius motociklą, šis buvo iki 100 metrų atstumu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas L. Ž. parodymais rėmėsi atsietai nuo visų byloje surinktų duomenų, taip pat ir neįvertinęs visų paties L. Ž. duotų parodymų nuoseklumo ir patikimumo.
39. Teismų praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, kad net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Tuo tarpu nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2011, 2K-375/2014, 2K-204-895/2018).
40. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017).
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. Ž., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 101 punkto bei 3 priedo 1.2 punkto reikalavimus, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, taip pat nenumatė, kad dėl tokio daromo Kelių eismo taisyklių pažeidimo gali kilti eismo įvykis, kurio metu bus nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, visgi, pagal veikos aplinkybes, taip pat ir savo asmenines savybes ne tik turėjo, bet ir galėjo tai numatyti, t. y. L. Ž. nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nors pripažinta, kad A. Š., vairuodamas mopedą ir važiuodamas L. Ž. kryptimi, važiavo jam draudžiama maršrutinio transporto juosta, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog tokios aplinkybės būtų esmingai sumažinę galimybę L. Ž. numatyti galimus pavojingus padarinius ir apskritai suvokti daromos veikos pavojingumą, juo labiau, kad persirikiavimo manevrą, kaip pagrindžia baudžiamosios bylos įrodymų analizė, L. Ž. pradėjo atlikti draudžiamoje vietoje, kirsdamas plačią ištisinę liniją.
42. L. Ž. veiksmuose nustačius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius sudėties požymius, spręstina, kad L. Ž. pripažintinas kaltu, nusikalstamos veikos aplinkybes išdėstant sekančiai: „jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2022 m. liepos 25 d., apie 21.38 val., (duomenys neskelbtini), (A.) g. vairuodamas MB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiuodamas (A.) gatve, persirikiuodamas ir keisdamas važiavimo kryptį, kirto plačią ištisinę liniją, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Plati ištisinė linija žymi važiuojamosios dalies kraštus automagistralėse ir greitkeliuose; atskiria važiuojamosios dalies eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui; atskiria eismo juostą nuo maršrutinio transporto stotelės; atskiria dviračių juostą. Šią liniją kirsti draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba kelio ženklai „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir „Kelias su eismo juosta maršrutiniam transportui“ negalioja“, neįsitikino, jog keisti važiavimo kryptį yra saugu, ir taip įvažiavo į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, pažymėtą „A“, ir nepraleido jam iš dešinės (A.) gatve „A“ juosta važiavusio mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo A. Š., bei su juo susidūrė, kai pastarasis, vairuodamas mopedą „Suzuki GSX-R 1000“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas (A.) gatve „A“ juosta, kryptimi nuo (E.) gatvės link (F.) gatvės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 181 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir raide „A“, ne maršrutinėms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama“, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“, t. y. važiavo jam draudžiama važiuoti, maršrutiniam transportui skirta važiuoti „A“ juosta, ir, jo kelyje atsiradus kliūčiai – iš (A.) gatvės važiavusiam automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam L. Ž., nesustabdė vairuojamos transporto priemonės ir nepraleido automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu dėl abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltės buvo sužalota mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), keleivė S. K., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata“.
43. Atsižvelgiant į perkvalifikuotus L. Ž. inkriminuotus Kelių eismo taisyklių punktus, tikslintinos A. Š. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodant, kad: pirma, mopedą „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“ jis vairavo ne (A.)–(B.) g. nereguliuojamoje sankryžoje, o (A.) gatvėje; antra, taip pat ir prie A. Š. nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytina, kad jis „<...> nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, nepraleido automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei su juo susidūrė, kai pastarasis, važiuodamas (A.) g. vairuodamas automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“, t. y. buvo neatidus ir neatsargus, važiuodamas (A.) gatve, persirikiuodamas ir keisdamas važiavimo kryptį, kirto plačią ištisinę liniją, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Plati ištisinė linija žymi važiuojamosios dalies kraštus automagistralėse ir greitkeliuose; atskiria važiuojamosios dalies eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui; atskiria eismo juostą nuo maršrutinio transporto stotelės; atskiria dviračių juostą. Šią liniją kirsti draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba kelio ženklai „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir „Kelias su eismo juosta maršrutiniam transportui“ negalioja“, neįsitikino, jog keisti važiavimo kryptį yra saugu, ir taip įvažiavo į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, pažymėtą „A“, ir nepraleido jam iš dešinės (A.) gatve „A“ juosta važiavusio mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo A. Š.. Eismo įvykio metu dėl abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltės buvo sužalota mopedo „Suzuki GSX-R 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivė S. K., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata“. Pažymėtina, kad toks aplinkybių patikslinimas nekeičia atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. teisinės padėties, juo labiau, jog L. Ž. pripažintas kaltu, bylą išnagrinėjus, be kita ko, ir pagal paties A. Š. gynėjos apeliacinį skundą, kuris iš dalies tenkinamas, pripažįstant, kad eismo įvykis kilo ne dėl vieno A. Š. veiksmų.
Dėl L. Ž. skirtinos bausmės
44. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu pripažinus L. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, spręstinas jam skirtingos bausmės klausimas.
45. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose numatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis), o individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).
46. L. Ž. pripažįstamas padaręs neatsargią nusikalstamą veiką, tuo tarpu nei jo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenų matyti, kad L. Ž. praeityje teistas, taip pat ir užsienio valstybėje (2 t., b. l. 97–102). Be kita ko, Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už trejus metus duomenimis L. Ž. ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn už įvairius administracinius nusižengimus (2 t., b. l. 93–96).
47. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios – baudos, arešto ir laisvės atėmimo iki dvejų metų – bausmės. Pažymėtina, kad vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018, 2K-70-942/2022). Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per švelni, tiek ir per griežta bausmė.
48. Prokurorės apeliaciniu skundu prašoma, pripažinus L. Ž. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, skirti jam 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, per kurį L. Ž. turėtų atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
49. Atsižvelgiant į nusikalstamą veiką ir paties L. Ž. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, spręstina, kad prokurorės siūloma L. Ž. skirti bausmė – areštas – laikytina ne per griežta, teisinga bei proporcinga. Nors BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelnesnė – baudos – bausmės alternatyva, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia bausmė būtų per švelni ir neužtikrintų bausmės tikslų pasiekimo. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatas už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Pastebėtina, kad prokurorės siūlomas bausmės dydis yra mažesnis nei galimas bausmės vidurkis. Tuo tarpu teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, arešto bausmė trisdešimt penkioms paroms laikytina tinkamai individualizuota ir proporcinga pagal padarytos nusikalstamos veikos ir paties L. Ž. asmenybę apibūdinančias aplinkybes.
50. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Visgi, be minėto formalaus pagrindo (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės), svarbus ir materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, t. y. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. Ž. skirtinos bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus arešto bausmės atlikimo. Tokia išvada darytina, atsižvelgus ir į tai, kad nusikalstama veika pasireiškė neatsargia kaltės forma, taip pat įvertinus, jog eismo įvykis kilo ne tik dėl jo vieno padarytų KET pažeidimų. Paties L. Ž. asmenybė nėra apibūdinama išskirtinai neigiamai, ankstesnis asmens teistumas nėra susijęs su nusikalstamomis veikomis transporto eismo saugumui. Siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp kaltu pripažįstamo asmens interesų ir viešojo intereso bei bausmės tikslų pasiekimą, skirtinos bausmės vykdymas L. Ž. atidėtinas ilgesniam nei minimalus – šešių mėnesių – laikotarpiui. Be to, atliepiant į prokurorės apeliaciniame skunde pateiktą prašymą dėl L. Ž. skirtinos bausmės, pažymėtina, kad tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai S. K. priteistinas ne iš L. Ž., o iš draudimo bendrovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ (išsamiau – apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų), dėl to L. Ž. neskirtinas apeliaciniame skunde prokurorės prašytas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų
52. Baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtinta nukentėjusiojo teisė gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
53. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Pažymėtina, kad teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).
54. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 1 753,09 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią prašė priteisti iš civilinio atsakovo L. Ž. (1 t., b. l. 103–107). 2023 m. vasario 6 d. nukentėjusioji pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ atlygino 60,31 Eur ir 71 Eur dydžio turtinę žalą bei 2 900 Eur neturtinę žalą, dėl to nukentėjusioji pradiniu civiliniu ieškiniu reikštus reikalavimus atitinkamai sumažino, prašydama iš L. Ž. jos naudai priteisti 1 621,78 Eur turtinei, 2 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur procesinėms išlaidoms, patirtoms dėl advokato teisinės pagalbos, apmokėti (1 t., b. l. 111–119). Be kita ko, kaip matyti iš civilinės atsakovės – ADB „(duomenys neskelbtini)“ – atsiliepimo, ji, atsižvelgdama į papildomai pateiktus civilinio ieškinio priedus, sutiko nukentėjusiajai papildomai atlyginti 1 158,66 Eur dydžio sumą turtinei žalai atlyginti, tačiau likusią ieškinio dalį (dėl 2 100 Eur neturtinės žalos ir 463,12 Eur turtinės žalos priteisimo) prašė atmesti (4 t., b. l. 3–5). 2023 m. lapkričio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, kad civilinio atsakovo ADB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime minima suma nukentėjusiajai buvo pervesta (4 t., b. l. 7).
55. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus L. Ž. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, S. K. civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktas nenagrinėtas, apeliacinės instancijos teismo sprendimu pripažinus L. Ž. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas ir jis paliktas nenagrinėtas, keistina.
56. Iš S. K. patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad bendrą 3 721,78 Eur ieškinio sumą sudarė 1 621,78 Eur turtinė žala (292,93 Eur gydymo išlaidos; 1 045,86 Eur netektos darbinės pajamos; 198,30 Eur susisiekimo paslaugos gydymosi laikotarpiu; 216 Eur papildomos išlaidos dėl naujų batų ir nutrauktų vairavimo kursų, įvertinus, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai atlygino 60,31 Eur ir 71 Eur dydžio sumas) bei likusi draudimo bendrovės neatlyginta 2 100 Eur neturtinė žala (1 t., b. l. 111–115).
57. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.283 straipsnio 2 dalyje išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesiogine žala laikomas neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos – žalos rūšis, atsirandanti kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-628/2022). Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 2K-307-689/2019).
58. Iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. lapkričio 23 d. atsiliepimo matyti, kad nukentėjusiajai buvo atlyginta 145,24 Eur už reabilitacines priemones, 599,02 Eur – negautų pajamų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, 216 Eur išlaidų už batus ir vairavimo kursus bei 198,30 Eur kelionių į / iš gydymo įstaigas išlaidų. Civilinė atsakovė pagal papildomai pateiktus dokumentus nesutiko nukentėjusiajai atlyginti 16,38 Eur už maisto papildus, nes tai nesusiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, bei likusią negautą nukentėjusiosios prašytą pajamų sumą ir išlaidas už vaistus ir žaizdų perrišimą, kurios jau buvo apmokėtos pagal ankstesnį sprendimą (4 t., b. l. 3–5). Šiame kontekste pastebėtina, kad, nors civilinės atsakovės atsiliepime nurodyta, jog sutinkama papildomai išmokėti 1 158,66 Eur, tačiau suskaičiavus konkrečiai nurodytas atlyginti sutinkamas sumas gaunama 1 158,56 Eur dydžio suma. Taigi, sulyginus patikslintą nukentėjusiosios S. K. civilinį ieškinį su papildomai jai atlygintomis sumomis matyti, kad pagal nukentėjusiosios nurodytą, jos vertinimu, jai padarytą turtinę žalą jai liko neatlyginta 147,69 Eur dydžio suma už patirtas gydymo išlaidas bei 446,84 Eur už netektą darbo užmokestį; išskaičius patikslintame ieškinyje nurodytas 71 Eur ir 60,31 Eur dydžio sumas, viso liko neatlyginta 463,22 Eur turtinės žalos.
59. Kaip minėta, pirmiausia, draudimo bendrovė nurodė atsisakanti atlyginti išlaidas, kurias nukentėjusioji patyrė įsigydama maisto papildus. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji 2022 m. gruodžio 8 d. įsigijo maisto papildus sąnariams ir odai „Hyolo Max“, kurių kaina su pakavimo mokesčiu sudarė 16,38 Eur, būtent už šiuos maisto papildus patirtas išlaidas draudimo bendrovė atsisakė kompensuoti nukentėjusiajai (3 t., b. l. 143–144). Pagrindo daryti priešingą išvadą nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi šios išlaidos nelaikytinos tiesiogiai susijusiomis su eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymu.
60. Patikslintame civiliniame ieškinyje detalizuojama, kad su sveikatos grąžinimu (gydymu) nukentėjusioji tai pat patyrė 71 Eur dydžio išlaidas už žaizdos perrišimą ir siūlų traukimą; 76,69 Eur – už vaistus; bei 145,24 Eur už reabilitavimuisi skirtas priemones, viso 292,93 Eur (1 t., b. l. 112). Būtent 145,24 Eur dydžio sumą, kurią nukentėjusioji išleido reabilitacinėms priemonėms įsigyti, kaip galima matyti iš draudimo bendrovės atsiliepimo, ji sutiko civilinei ieškovei papildomai atlyginti. Jau buvo pažymėta, kad už maisto papildus išleistą pinigų sumą nukentėjusiajai buvo atsisakyta atlyginti (76,69-16,38=60,31 Eur), tuo tarpu patikslintame civiliniame ieškinyje nurodoma, jog 71 Eur ir 60,31 Eur sumos nukentėjusiajai buvo atlygintos (past. – tai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys (2 t., b. l. 48)), kaip nurodo ir civilinė atsakovė 2023 m. lapkričio 23 d. ji nesutinka atlyginti išlaidų, kurios buvo apmokėtos pagal ankstesnį sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusiajai nebuvo atlygintos dėl eismo įvykio metu sutrikdytos sveikatos patirtos finansinės išlaidos, susijusios su gydymusi.
61. Turtinės žalos, kurią sudaro nukentėjusiosios negautas darbo užmokestis, kontekste pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-942/2022). Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos yra realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
62. Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nurodo, kad nedarbingumo laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. lapkričio 4 d. negavo su darbo santykiais susijusių pajamų, kurios atskaičius mokesčius sudaro 1856,44–2052,70 Eur per mėnesį (12–13 bazinių dydžių pareiginė alga ir priedai). Dėl to, nukentėjusiosios vertinimu, per visą laikotarpį, kurį nedirbo, neteko 1 045,86 Eur darbinių pajamų. Kaip matyti iš byloje esančius SODRA informacijos apie S. K. išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, jos nedarbingumo laikotarpis truko nuo 2022 m. liepos 26 iki 2022 m. lapkričio 4 d. (3 t., b. l. 97–98). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius nukentėjusiosios darbovietės pateiktus duomenis dėl nukentėjusiosios gautas pajamų, nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašo duomenis, pagal kuriuos nukentėjusioji iš SODROS gavo viso 3 922,09 Eur dydžio išmoką (3 t., b. l. 101), atsižvelgdama į civilinės atsakovės pateiktą paaiškinimą, kaip apskaičiuota S. K. išmokėtina suma, skirta atlyginti negautas pajamas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nenustatė pagrindo civilinei ieškovei išmokėtą sumą didinti iki sumos, kurios buvo prašoma civiliniu ieškiniu. Tuo tarpu atkreipiant dėmesį į civiliniame ieškinyje nurodomus priedus prie darbo užmokesčio, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, jog asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-600/2002, 3K-3-351/2011 kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-628/2022). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad civilinė ieškovė dėl patirto sveikatos sutrikdymo prarado didesnę sumą nei jai buvo atlyginta civilinės atsakovės.
63. Atsižvelgiant į išdėstytą, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. draudimo bendrovės išmokėta turtinei žalai atlyginti skirta suma paliktina nepakeista.
64. Kaip jau minėta, patikslintu nukentėjusiosios S. K. civiliniu ieškiniu taip pat buvo prašoma iš L. Ž. priteisti jai neatlygintą 2 100 Eur dydžio neturtinės žalos dalį. Nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymuose neturtinės žalos samprata nėra įtvirtinta, tačiau CK neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas, kuris pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau neturtinė žala, padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).
65. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika nukentėjusiajam sukelti padariniai. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-331-976/2018, 2K-70-458/2020). Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kančia nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-125-697/2018).
66. Kaip jau minėta, eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. K. sveikata. Iš specialisto išvados Nr. G 3928/2022 (01) matyti, kad jai nustatyta žaizda dešiniame dilbyje, dešinio šokikaulio lateralinės ataugos ir smulkūs avulsiniai lūžiai (1 t., b. l. 132–133). Nukentėjusioji reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, grindžia tuo, kad dėl avarijos patirtų traumų, t. y. kojos sulaužymo bei rankos sužalojimo, kentėjo didelius skausmus, jai buvo taikyta keturių savaičių kojos imobilizacija gipse, taip pat mėnesio trukmės reabilitacija poliklinikoje ir trijų savaičių – reabilitacijos centre. Nukentėjusioji pažymi, kad ir ieškinio pateikimo metu patiria sunkumus pilnai ant žemės statant koją, vaikštant be ramentų ir kt. Taip pat civiliniame ieškinyje nurodoma, kad, anot gydytojų, dėl traumos nukentėjusiajai nepavyks išvengti ilgalaikių fizinių padarinių, o siūtinis randas ant riešo liks visam gyvenimui. Reikalavimas dėl neturtinės žalos grindžiamas ir tuo, kad po traumos dėl apsunkinto miegojimo, prastėjo nukentėjusiosios miego kokybė; tapo apsunkinta ir namų buitis, be to, nukentėjusioji dėl eismo įvykio išgyveno didelį emocinį stresą ir išgąstį, prarado pasitikėjimą žmonėmis ir įgijo baimę dalyvauti eisme. Tuo tarpu emocinė būseną destabilizavo ir nedarbingumas, juo labiau, kad praleidusi daugiau nei 60 dienų nedarbingume nukentėjusioji rizikavo būti atleista iš esamų pareigų ir perkelta į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 113–115). Nurodytos aplinkybės suponuoja neabejotiną išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja neturtinės žalos atlyginimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusioji jautė ne tik fizinį skausmą, bet ir patyrė emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, tam tikru laikotarpiu jos gyvenimas buvo apsunkintas, nukentėjusioji dėl patirto sužalojimo nedarbinga buvo šiek tiek ilgiau nei tris mėnesius, o tai galėjo sukelti ir nerimą dėl civiliniame ieškinyje nurodomų aplinkybių.
67. Iš byloje esančio ADB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo nukentėjusiajai S. K. matyti, kad civilinė atsakovė, atsižvelgdama į padarytą sveikatos sutrikdymą, įvertinusi teismų praktikoje suformuotus atlygintinos neturtinės žalos principus ir dydžius, apskaičiavo 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priimdama tokį sprendimą, kaip matyti iš minėto pranešimo, draudimo bendrovė vadovavosi Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijomis (1 t., b. l. 116).
68. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018). Taigi, teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-362-697/2018 ir kt.). Eismo įvykių bylose, kai padaromi nesunkūs sveikatos sutrikdymai, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, priteisiamos neturtinės žalos dydis paprastai svyruoja nuo 580 Eur iki 3 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-372-942/2015, 2K-95-22/2017, 2K-35-895/2017, 2K-95-697/2020, 2K-18-976/2021, 2K-46-495/2021 ir kt.). Teismų praktikoje yra atvejų, kai tokiose eismo įvykių bylose, nukrypstant nuo pastarosios minėtos praktikos, nustatomi didesni neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 4 400 Eur iki 5 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-386/2009, 2K-141/2013, 2K-551/2013). Tai daroma atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, t. y. į sužalotus gyvybiškai svarbius organizmo centrus, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydomas stacionariai, jam atliekama operacija, dėl ko tokio sužalojimo pasekmės išlieka pakankamai ilgą laiką, jų atkuriamasis laikas yra ilgesnis ir pan.
69. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs teismų praktiką dėl neturtinės žalos nustatymo eismo įvykių bylose, kai nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sprendžia, kad nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti draudimo bendrovės išmokėta 2 900 Eur suma yra didesnė nei įprastai priteisiamų panašaus pobūdžio bylose sumų vidurkis. Juo labiau, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra faktinių bylos aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2013, 2K-20-689/2020, 2K-54-628/2021).
70. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad, nors sutiktina, jog bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, o nukentėjusio asmens patirti dvasiniai sukrėtimai ir išgyvenimai turi būti teisingai atlyginti. Visgi, pažymėtina, kad priteistina neturtinė žala nėra būdas papildomai nubausti nuteistą asmenį, taip pat negali tapti priemone iš nusikalstamos veikos pasipelnyti nukentėjusiam asmeniui. Šiame kontekste atkreipiant dėmesį ir į tai, kad pagal 2023 m. lapkričio 22 d. susitaikymo protokolą nukentėjusioji pareiškė A. Š. neturinti ir neturėsianti jokių pretenzijų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 6), ir civiliniu ieškiniu 5 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai padengti prašo išimtinai iš L. Ž., manytina, jog šiuo metu nukentėjusiajai draudimo bendrovės išmokėta 2 900 Eur dydžio suma ne tik atitinka šiuo metu egzistuojančią teismų praktiką, bet pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą atitinka protingumo bei proporcingumo principus, todėl nukentėjusiajai civilinės atsakovės išmokėta suma neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju laikytina pagrįsta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti aptartą nuosprendžio dalį ir tenkinti prokurorės apeliacinio skundo dalį, kurią prašoma nukentėjusiajai neatlygintą neturtinės žalos dalį priteisti jos naudai iš draudimo bendrovės.
71. Kaip jau buvo pažymėta, civiliniu ieškiniu nukentėjusioji S. K. pateikė reikalavimą ir iš L. Ž. jos naudai priteisti 700 Eur procesinėms išlaidoms dėl advokato teisinės pagalbos atlyginimo. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, išteisinus L. Ž., nukentėjusiosios prašymas buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismo sprendimu šioje dalyje skundžiamą nuosprendį naikinant ir L. Ž. pripažįstant kaltu, turi būti išspręstas ir minėtas nukentėjusiosios prašymas, kadangi, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
72. Nukentėjusiosios prašymas dėl patirtų išlaidų dėl teisinių paslaugų grindžiamas į baudžiamąją bylą pateiktais duomenimis. Proceso metu nukentėjusioji buvo atstovaujam advokato Aleksandro Kovalevskio (1 t., b. l. 92–93). Pagal 2023 m. sausio 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas Serija AK Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad už susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir civilinio ieškinio parengimą S. K. buvo išrašyta 550 Eur dydžio sąskaita, o iš 2023 m. vasario 2 d. sąskaitos už teisines paslaugas Serija AK Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad už patikslinto civilinio ieškinio parengimą S. K. buvo išrašyta 150 Eur dydžio sąskaita (1 t., b. l. 117–118; 3 t., b. l. 93).
73. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė prašė nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas priteisti iš abiejų kaltinamųjų solidariai, pastebėtina, jog anksčiau minėtoje BPK 106 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuota, kokia atsakomybės forma – dalinė ar solidarioji, priteisiant patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginamą, turi būti taikoma, kai baudžiamojoje byloje kaltais pripažinti du ir daugiau kaltinamųjų. Visgi, pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų klausimą, pagal analogiją taikomos tame pačiame BPK VIII skyriuje „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ įtvirtintos BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-1073/2018, 2K-225-303/2019, 2K-165-976/2022). BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi, šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimas (taip pat ir patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimas), esant dviem ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų, iš kiekvieno kaltinamojo išieškomas lygiomis ar kitokio dydžio dalimis, o ne solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-594/2024). Vadinasi, sprendžiant dėl nukentėjusiosios S. K. teisinei pagalbai patirtų išlaidų atlyginimo, jis galėtų būti priteisiamas tik iš kiekvieno kaltu pripažinto asmens nustatytomis dalimis, tačiau ne solidariai.
74. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau ir – Rekomendacijos), 4 punkte numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių), nagrinėjamu atveju tai 1 799 Eur. Baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio koeficientai numatyti Rekomendacijų 10 punkto atitinkamuose papunkčiuose.
75. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, išlaidos dėl nukentėjusiosios atstovavimo yra susijusios su susipažinimu su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei civilinio ir patikslinto civilinio ieškinio parengimu. Nors nukentėjusiosios prašoma atlyginti 700 Eur dydžio suma, patirta dėl teisinių išlaidų, neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia suma nelaikytina pagrįsta visa apimtimi. Pažymėtina, kad atlyginti prašomos išlaidos didžiąja dalimi yra susijusios su civilinio ieškinio parengimu, tuo tarpu patikslintas civilinis ieškinys savo turiniu, išskyrus tam tikrus patikslinimus dėl draudimo bendrovės atlygintų sumų, iš esmės sutampa su pirminiu civiliniu ieškiniu. Įvertinus, kad ikiteisminio tyrimo metu medžiagos apimtis nebuvo didelė, o iš supažindinimo su bylos medžiaga nebaigus ikiteisminio tyrimo 2022 m. lapkričio 8 d. protokolo matyti, jog nukentėjusiosios atstovas susipažino su 63 puslapiais medžiagos (1 t., b. l. 100–102), taip pat neatliko jokių kitų atstovavimo veiksmų, todėl vien civilinio ieškinio parengimas šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas tokiu sudėtingu, už kurį, įskaitant susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei patikslinto civilinio ieškinio parengimą, būtų teisinga bei proporcinga išieškoti 700 Eur dydžio sumą.
76. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji S. K. su A. Š. susitaikė, susitaikymo protokole nurodė neturinti ir neturėsianti jam pretenzijų, darytina išvada, jog ir nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos iš jo nepriteistinos. Vadovaujantis minėta teismų praktika dėl kaltu pripažinto asmens nukentėjusiajam atlygintinos dalies už priteisiamas atstovavimo išlaidas nustatymo, spręstina, kad iš L. Ž. nukentėjusiosios S. K. naudai išieškotina 250 Eur dydžio suma už nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip jos atstovas byloje, paslaugoms apmokėti.
Dėl išlaidų atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens advokato darbo apmokėjimui
77. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjos apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma A. Š. naudai priteisti jo patirtas 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Toks prašymas grindžiamas prie apeliacinio skundo pridėtais dokumentais, t. y. 2024 m. vasario 6 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Serija RJ Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. Š. buvo suteiktos advokatės R. Janušytės teisinės paslaugos – apeliacinio skundo parengimas, kurių suma su PVM – 605 Eur; tuo tarpu iš 2024 m. vasario 16 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad A. Š. bankiniu pervedimu sumokėjimo minėtą sumą (4 t., b. l. 60–63). Taip pat baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu A. Š. gynėja pateikė papildomus prašymus dėl A. Š. patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo. 2024 m. rugsėjo 16 d. prašymu prašoma A. Š. naudai priteisti 242 Eur papildomai patirtų išlaidų dėl 2024 m. rugsėjo 16 d. paskirto posėdžio (prašymas grindžiamas 2024 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Serija RJ Nr. (duomenys neskelbtini) bei A. Š. 2024 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymo kopija). Tokią pat sumą papildomai prašoma priteisti ir 2024 m. spalio 1 d. prašymu už 2024 m. spalio 4 d. (past. – prašyme neteisingai nurodytas mėnuo) teismo posėdį, prašymą grindžiant 2024 m. rugsėjo 16 d. PVM sąskaita faktūra Serija RJ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. rugsėjo 29 d. A. Š. mokėjimo nurodymu (4 t., b. l. 176–178). Visgi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti tokį atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjos prašymą.
78. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme eksplicitiškai numatyta, kad dėl advokato / advokato padėjėjo teiktų teisinių paslaugų gali būti priteisiamos ir yra atlyginamos tik išteisintam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl kaltinamojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms baudžiamajame procese apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų taikytinos tik tais atvejais, kai dėl asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, priimamas teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo šis asmuo baudžiamojoje byloje yra išteisinamas, t. y. pagal BPK 297 straipsnį teismo Lietuvos Respublikos vardu pripažįstama, kad tas asmuo, nagrinėjimo teisme dalyvis, dėl kurio BPK nustatyta tvarka buvo priimtas kaltinamasis aktas, iš viso nepadarė nė vienos pavojingos ir baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos arba nustatyta, kad, neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant bent vieną nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-489/2023, 2K-204-719/2023).
79. Šiuo gi atveju, apeliacinės instancijos teismo sprendimu A. Š. nėra išteisinamas, juo labiau, kad asmeniškai jo atžvilgiu, t. y. dėl jo išteisinimo, baudžiamojoje byloje nebuvo paduota apeliacinių skundų. Dėl to, toks apeliacinio skundo prašymas bei papildomai pateikti prašymai dėl A. Š. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo laikytini nepagrįsti ir negali būti tenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
iš dalies tenkinti nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. Š. gynėjos advokatės Renatos Janušytės ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės apeliacinius skundus.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl L. Ž. išteisinimo ir pripažinti L. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto ir S. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad civiliniu ieškiniu reikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo S. K. yra atlyginti akcinės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl S. K. prašymo dėl atstovavimo išlaidų atmetimo ir iš dalies tenkinti nukentėjusiosios S. K. prašymą – jos naudai iš L. Ž. priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Kitose dalyse Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.