Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams.

Iš R. Z. priteista M. M. 30 000 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt už advokato paslaugas.

Pripažinta M. M. teisė į ieškinio patenkinimą, o civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: iš R. Z. priteista M. M. 15 000 Lt neturtinės žalos. Kita Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš R. Z. priteista M. M. 500 Lt už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

R. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., Kaune, Varnių g., vairuodamas automobilį „Chrysler Town Country“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas pirma eismo juosta nuo Linkuvos g. link K. Griniaus g., reguliuojamoje sankryžoje su Panerių g., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 73 ir 203 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui nedavė kelio iš kairės pusės nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam M. M., kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, pėsčiąjį parbloškė ir padarė jam kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi iš dalies tenkindamas nuteistojo R. Z. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. kasacinius skundus, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai išsamiai neišnagrinėjo bylos faktinių aplinkybių, nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus ir taip esmingai pažeidė BPK. Nutartyje taip pat nurodyta, kad nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka teismas privalo pasisakyti dėl pėsčiojo M. M. veiksmų atitikties KET reikalavimams ir tik po to, kai bus nustatytos tiek nukentėjusiojo, tiek R. Z. padarytos veikos, būtina spręsti klausimą dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo nuteistojo R. Z. padarytuose veiksmuose. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Z. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl R. Z. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pagrįstumo

Kasatorius skunde teigia, kad jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, kuris kirto sankryžą draudžiamoje vietoje, todėl yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Kasatorius pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., Kaune, Varnių g., vairuodamas automobilį „Chrysler Town Country“ ir važiuodamas pirmąja eismo juosta nuo Linkuvos g. K. Griniaus g. link, reguliuojamoje sankryžoje su Panerių g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 73 ir 203 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, nedavė kelio iš kairės pusės nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam M. M., kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, pėsčiąjį parbloškė ir padarė jam kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

Taigi teismai konstatavo, kad kasatorius, be KET 53 punkte nustatytos bendrojo pobūdžio nuostatos, įpareigojančios eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių, taip pat pažeidė ir KET 73 ir 203 punktus, ir šie pažeidimai buvo susiję tiesioginiu būtinuoju priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu. KET 73 punktas įpareigoja vairuotoją reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. Važiuodamas kryptimi, kurią rodo rodyklė, įjungta papildomoje sekcijoje kartu su geltonu arba raudonu signalu, vairuotojas privalo duoti kelią pėsčiajam, o KET 203 punktas įpareigoja vairuotoją įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis), ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius.

Be to teismai konstatavo, kad pėsčiasis M. M. KET reikalavimų, reglamentuojančių pėsčiųjų pareigas kertant važiuojamąją kelio dalį (KET 87, 88 ir 91 punktai), nepažeidė. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje pėsčiasis M. M. turėjo teisę pereiti važiuojamąją dalį, todėl teismas nesivadovavo ekspertizės akto teiginiu, kad pėsčiasis ėjo neleistinoje vietoje. Taip pat teismas nustatė, kad nors byloje yra pažyma, kurioje nurodyta, kad pėsčiųjų perėja yra už 85 metrų nuo Panerių gatvės (nuo vietos, kurioje buvo partrenktas pėsčiasis), tačiau šios perėjos buvimas leidžia pėstiesiems pasirinkti, kur jiems patogiau pereiti: ar šia pėsčiųjų perėja, ar reguliuojama sankryža. Tuo tarpu kasatoriaus teiginys, kad jis negalėjo pastebėti pėsčiojo, vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, kasatorius, net ir įsijungus jam leidžiančiam važiuoti šviesoforo signalui, privalėjo sustoti ir duoti kelią nespėjusiam sankryžos pereiti pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiamam šviesoforo signalui, nes antrojoje ir trečiojoje eismo juostoje stovintys automobiliai nepajudėjo iš vietos.

KET 87 punktas nustato, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, o KET 88 punktas nurodo, kad vietose, kur eismas reguliuojamas, pėstieji privalo vadovautis šviesoforais su pėsčiųjų simboliu, o kai jų nėra – transporto šviesoforų signalais. Tuo tarpu KET 91 punktas pažymi, kad užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn, pėstieji, atsižvelgdami į tai, kurioje važiuojamojoje kelio dalyje jie yra, privalo baigti pereiti ją arba sustoti saugumo salelėje, arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų išvados prieštarauja bylos aplinkybėms. Į tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipė Kauno apygardos teismo dėmesį pirmą kartą nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka ir panaikinusi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį, kuria buvo atmestas R. Z. apeliacinis skundas.

Byloje nustatyta, kad pėsčiąjį prie Panerių –Varnių gatvių sankryžos privežė bendradarbio vairuojamas automobilis ir M. M. išlipęs iš jo iš karto pradėjo eiti per Varnių gatvę į kitą važiuojamosios dalies pusę, nes, pasak M. M., jo judėjimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas. Eidamas jis vis atsigręždavo atgal pažiūrėti, ar neužsidegė raudona šviesa, nes priešais jį kitoje gatvės pusėje šviesoforo nebuvo (M. M. parodymai). Kirsdamas gatvę jis matė, kad tuo metu Varnių gatvės priešingoje eismo juostoje (antroje ir trečioje juostose) stovėjo automobiliai. Perėjęs gatvės vidurį, jis paspartino žingsnį ir ėjo toliau, tačiau pereiti važiuojamosios dalies nespėjo, nes jam iš dešinės Varnių gatvės pirmąja eismo juosta atvažiavusi kasatoriaus vairuojama transporto priemonė jį partrenkė.

Byloje nustatyta, kad šioje vietoje pėsčiųjų perėjos nėra. Dėl to pėsčiasis negalėjo matyti šviesoforo signalų pasikeitimo. Tą aplinkybę patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2007 m. gruodžio 6 d. pažyma, kurioje nustatyta, kad toje vietoje, kurioje pėsčiasis kirto važiuojamąją kelio dalį, pėsčiųjų perėjos nėra, todėl sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, pėstieji, eidami Panerių g. dešiniuoju šaligatviu, žiūrint nuo Demokratų g., Varnių g. privalo eiti tokia tvarka: Panerių, Varnių, Panerių gatvės, o per Varnių gatvės atkarpą, tarp Linkuvos ir Panerių gatvių, pėstieji privalo eiti pėsčiųjų perėja, esančia už 85 metrų nuo Panerių gatvės. Tai, kad pėsčiasis važiuojamąją kelio dalį kirto ne pėsčiųjų perėjoje patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada bei ekspertizės aktas, kuriuose pažymėta, kad pėsčiojo M. M. matomumo zonoje buvo pėsčiųjų perėjos (už 85 m nuo eismo įvykio kilimo vietos), todėl buvusioje kelių eismo situacijoje jis į kitą Varnių gatvės važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti tik pėsčiųjų perėjomis.

Be abejo, KET kategoriškai nedraudžia pėstiesiems kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja. KET 87 punktas nustato, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Taigi KET, suteikdamos teisę pėsčiajam kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja, įpareigoja pėsčiąjį tai daryti tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Iš pėsčiojo veiksmų (žvalgėsi atgal ieškodamas šviesoforo signalų) galima daryti išvadą, kad jis nebuvo įsitikinęs, jog elgiasi saugiai. Kaip parodė tolesnė įvykių eiga, jo abejonės pasitvirtino. Jis buvo parblokštas automobilio.

Vertindami pėsčiojo veiksmus ir jo parodymus, teismai neįvertino tos aplinkybės, kad jis suprato, jog eina nors ir per sankryžą, bet ne per perėją, kad elgiasi pavojingai, nes nuolat gręžiojosi, bandydamas pamatyti ar neužsidegė raudonas šviesoforo signalas. KET 90 punktas nustato, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu. Tuo tarpu KET 91 punktas pažymi, kad užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn, pėstieji, atsižvelgdami į tai, kurioje važiuojamojoje kelio dalyje jie yra, privalo baigti pereiti ją arba sustoti saugumo salelėje, arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Taigi, minėti KET 87, 90 ir 91 punktai įpareigoja pėsčiąjį, nepriklausomai nuo to, ar jis važiuojamąją kelio dalį kerta pėsčiųjų perėjoje, ar sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją, tai daryti saugiai, įvertinti atstumą iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį.

Esant šioms aplinkybėms, Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo išvada, kad pėsčiasis M. M. nepažeidė KET 87 ir 91 punktų reikalavimų yra abejotina, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Dabar įvertinkime vairuotojo veiksmus. Kai jis artėjo prie reguliuojamos sankryžos, degė raudonas šviesoforo signalas. Iš R. Z. parodymų seka, kad, matydamas tai, jis važiavo link sankryžos 30-40 km/h greičiu. Šį aplinkybė byloje nepaneigta. Likus apie 10 metrų iki sankryžos, užsidegė žalias šviesoforo signalas ir jis toliau judėjo link sankryžos. Taigi kirsdamas sankryžą užsidegus žaliam šviesoforo signalui, kasatorius KET taisyklių reikalavimų nepažeidė. Žinodamas, kad šioje vietoje pėsčiųjų perėjos nėra, jis nestabdė savo automobilio, nors gretimose eismo juostose automobiliai dar nejudėjo.

Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius, važiuodamas pirma eismo juosta ir matydamas, kad antrojoje ir trečiojoje eismo juostoje automobiliai nepajudėjo, nors jiems jau degė leidžiamas šviesoforo signalas, turėjo suprasti, jog reguliuojamoje sankryžoje yra kliūtis, tačiau kolegija pažymi, kad, užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui, kitose eismo juostose esantys automobiliai gali nepradėti judėti dėl įvairių priežasčių (pvz.: užgeso motoras, vairuotojas dar nepastebėjo leidžiančio šviesoforo signalo, lėta reakcija) ir priekyje esanti kliūtis gali būti tik viena iš daugelio.

Kalbant apie kasatoriaus veiksmų teisinį vertinimą, svarbiausias klausimas yra ne pėsčiojo, o vairuotojo kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas. Kasatoriaus nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pagrįstumą lemia KET pažeidimo nustatymas byloje.

Teismai konstatavo, kad kasatorius, be KET 53 punkte nustatytos bendrojo pobūdžio nuostatos, įpareigojančios eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių, taip pat pažeidė ir KET 73 punktą, kuris įpareigoja vairuotoją reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. Važiuodamas kryptimi, kurią rodo rodyklė, įjungta papildomoje sekcijoje kartu su geltonu arba raudonu signalu, vairuotojas privalo duoti kelią pėsčiajam. Taip pat teismas nustatė, kad kasatorius pažeidė ir KET 203 punktą, pagal kurį įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis), ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius.

Kadangi KET pažeidė pats pėsčiasis, o vairuotojas važiavo degant žaliam leidžiamam šviesoforo signalui, vietoje, kur nėra pėsčiųjų perėjos, lemiamas klausimas, apsprendžiantis kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę šioje byloje, yra tas: kada kasatorius pamatė važiuojamąją kelio dalį kertantį pėsčiąjį ir ar turėjo galimybę išvengti susidūrimo.

Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas paskyrė autotechninę ekspertizę. Kolegija pažymi, kad šiuo klausimu ekspertizės akte nepateikta vienareikšmiška išvada, nurodant, kad R. Z. atsakomybė priklauso ne tik nuo važiavimo greičio 30-40 km/h intervale, bet ir nuo pėsčiojo M. M. judėjimo greičio automobilio vairuotojo R. Z. matomumo zonoje. Išvadoje pažymėta, kad jei vairuotojui važiuojant 30 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 2,8-3,7 m atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 4,5-6,0 km/h), o automobiliui važiuojant 40 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 3,1-4,1 m atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 4,5-6,0 km/h), vairuotojo R. Z. veiksmai, - laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tuo tarpu kitu atveju, jei vairuotojui važiuojant 30 km/h greičiu pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 2,8-3,7 m atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 4,5-6,0 km/h), o automobiliui važiuojant 40 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 3,1-4,1 m atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 4,5-6,0 km/h), vairuotojas R. Z. neturėjo techninės galimybės išvengti kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje kirtusio pėsčiojo pertrenkimo laiku stabdydamas automobilį. Kolegija pažymi, kad ekspertizės akte pažymėta, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima nustatyti pėsčiojo matomumo buvusiomis eismo sąlygomis ekspertiniais tyrimo metodais. Taigi byloje nėra nustatyta, kokį atstumą pėsčiasis įveikė kasatoriaus matomumo zonoje, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad kasatorius turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pėsčiasis atsitrenkė ne į patį mašinos priekį, o daugiau į šoninę automobilio pusę – kairiojo šoninio veidrodėlio lygyje.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo šią ekspertizės išvadą, nurodydamas, kad kasatoriaus veiksmai, - laiku nestabdė transporto priemonės, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Taigi liko nepaneigta kaltinimui pagal BK 281 straipsnio 3 dalį reikšminga aplinkybė, kuri nebuvo ištirta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme – ar kasatorius galėjo laiku pamatyti pėsčiąjį ir išvengti susidūrimo su juo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą teismams apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius turėjo suprasti, jog antrojoje ir trečiojoje eismo juostoje stovintys automobiliai užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui nepradeda judėti, nes priešais juos yra kliūtis, yra tik prielaida, kuria remiantis teismai negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, ir šių aplinkybių jau negalima nustatyti pakartotinai (iš esmės trečią kartą) nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl kasatoriui byla pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir R. Z. baudžiamąją bylą nutraukti.