- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- 2K-279-697/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32873-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rima Ažubalytė (pirm.), Audronė Kartanienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- Ą. P.
- Civilinis atsakovas
- ADB ,,G.“, UAB ,,B.“
- Nukentėjusysis
- D. S., V. J., M. S.
- Advokatai
- Valda Grigonytė
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžių.
Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu Ą. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 dalimi, Ą. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones vienerius metus, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš civilinės atsakovės ADB ,,G.“ priteista nukentėjusiajai D. S. 700 Eur turtinei ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. J. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai M. S. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš civilinės atsakovės UAB ,,B.“ priteista nukentėjusiajai D. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. J. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai M. S. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš nuteistojo Ą. P. priteista nukentėjusiajai D. S. 1500 Eur teisinei (advokato) pagalbai apmokėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 dalimi, Ą. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones vienerius metus, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista ir iš nuteistojo Ą. P. bei civilinės atsakovės UAB ,,B.“ priteista po 250 Eur nukentėjusiajai D. S. teisinei pagalbai, suteiktai apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ą. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 13 d. apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes Benz Atego“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ? KET) 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, t. y., važiuodamas (duomenys neskelbtini) ir artėdamas prie sankryžos su (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas), pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 127 punktas), važiavo 69 km/h greičiu ir viršijo gyvenvietėse leistiną maksimalų 50 km/h greitį (KET 129 punktas), atsiradus kelyje kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. iš kairės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengus pėsčiajam V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), nedelsdamas nestabdė vairuojamo automobilio ir nesustojo (KET 128 punktas), dėl to kliudė pėsčiąjį V. S., taip įvyko eismo įvykis, dėl kurio V. S. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų žuvo įvykio vietoje.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis Ą. P. ir jo gynėja advokatė V. Grigonytė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 5 dalį, 54 straipsnio 1, 2 dalis, 41 straipsnį), nes jį taikė nesant jo taikymo pagrindui, ir padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Be to, netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatos, nes nukentėjusiosioms priteistas per didelis neturtinės žalos atlyginimo dydis, o apeliacinio teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo pagrįstos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos.
2.2. Kasaciniame skunde aptariamos teismų praktikos nuostatos, kad būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, kokie konkretūs KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, t. y. turi būti nustatyta, kad būtent dėl konkretaus pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2013, 2K-143-976/2015, 2K-157-895/2016, 2K-154-699/2016 ir kt.). Kasatoriai pažymi būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles, priežastinio ryšio pobūdį (dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis), teigia, kad turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018). Tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai priežastinį ryšį dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo nukentėjusysis V. S., siejo tik su KET 9, 127, 128, 129 punktų pažeidimais ir neišsamiai išnagrinėjo bylos rašytinius įrodymus: 2018 m. gegužės 7 d. ekspertizės aktą, 2017 m. sausio 18 d. rašto Nr. V5-77 priedą ir vaizdo medžiagą, kurioje nufilmuotas eismo įvykis.
2.3. Kasatoriai aptaria KET 45 punkto, reglamentuojančio pėsčiųjų elgesį kelyje, nuostatas ir teigia, kad byloje esančiame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis, pamatęs nuteistojo vairuojamą automobilį, pradėjo bėgti ne statmenai (KET 42 punktas ir ekspertų skaičiavimai), bet ta pačia kryptimi, kuria važiavo šis automobilis. Dėl to ekspertizės akte V. S. judėjimo kryptis važiuojamąja dalimi neteisingai apskaičiuota statmenai automobilio važiavimo krypčiai, o nukentėjusiojo ėjimo greitis įvertintas remiantis paprasčiausiais rekomendaciniais metodiniais nurodymais ir į skaičiuojamą formulę neįtraukus dėmens, padidinančio V. S. ėjimo važiuojamąja dalimi trukmę. Aptardami ekspertizės akto skaičiavimus ir išvadas, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kasatoriai teigia, kad ekspertizės akto ir skundžiamų nuosprendžių išvada, jog jeigu krovininis automobilis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu ir judėjęs nestabdomas, pėsčiasis būtų spėjęs išeiti apie 0,9–1,8 metro atstumu, yra neteisinga. Šiose išvadose nepagrįstai neįvertinta ir nepasisakyta, kad jeigu V. S. būtų bėgęs ne automobilio važiavimo kryptimi, o statmenai, tai jis neabejotinai būtų spėjęs išbėgti už važiuojamosios dalies. Dėl to kasatoriai, pažymėdami V. S. būseną (neblaivus) ir jo elgesį (netikėtai, visiškai nesidairydamas į šalis, išėjo į važiuojamąją kelio dalį ir pradėjo bėgti tiesiai prieš automobilį), teigia, kad šiuo atveju eismo įvykio priežastinis ryšys susijęs būtent su KET 42 ir 45 punktų pažeidimais. Abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino byloje atliktų keturių ekspertizių išvadų, kurios yra priešingos, ir aplinkybės, kad būtent nukentėjusiojo padaryti KET 42 ir 45 punktų pažeidimai buvo susiję pagrindiniu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismai, nustatydami tik nuteistojo kaltę ir neįvertinę V. S. padarytų KET 42 ir 45 punktų pažeidimų, netinkamai taikė ir BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.
2.4. Abiejų instancijų teismai klaidingai taikė priežastinio ryšio nustatymo taisykles, suformuluotas teismų praktikoje dėl eismo įvykių, kuriuose keli eismo dalyviai pažeidžia KET, pagal kurias reikia nustatyti, būtent kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-522/2010, 2K-73/2011, 2K-470/2011 ir kt.). Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatoma ir įvertinama tiek žuvusiojo elgesys, tiek jam kliūtį sudariusio vairuotojo (šiuo atveju – nuteistojo) veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės įvykiui. Be to, net ir nustačius KET pažeidimą bei jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir padaryta žala kitam asmeniui, turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-434-788/2015). Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai netinkamai nustatė nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – kaltę, pagrindiniu kaltininku nurodydami tik nuteistąjį ir visiškai ignoruodami nukentėjusiojo padarytus KET 42, 45 punktų pažeidimus, t. y. priežastį, kodėl nuteistajam buvo sudėtinga sustoti nekliudant V. S..
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės išimtinai tik specialistų išvadomis, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino bylos įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Kasatorių nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta, neargumentuota, padaryta išsamiai nepatikrinus visų bylos duomenų ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad eismo įvykio ekspertizės akto išvados yra tik prielaida daryti teisinę išvadą ir negalima apsiriboti šių išvadų pakartojimu, nes priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-528/2008, 2K-409/2013, 2K-143-976/2015).
2.6. Nagrinėjamoje byloje ekspertizės akto išvados ir šias išvadas pateikusių specialistų (ekspertų H. V. ir K. G.) parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra prieštaraujantys vieni kitiems. Kasatorių teigimu, eksperto K. G. nurodytas nukentėjusiojo judėjimo laiko didelis skirtumas patvirtina, kad viso bylos tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatytas tokio judėjimo į važiuojamąją dalį pradžios momentas, t. y. pirmo žingsnio žengimo laikas, bei tiksli vieta, iš kurios jis (V. S.) pradėjo judėti. Be to, byloje pakeitus kaltinimą iš esmės, pagrindine eismo kilimo priežastimi vietoj nuteistojo viršyto leistino greičio buvo įvardyta per vėlus automobilio stabdymo pradžios momentas, tačiau tokia išvada neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes padaryta remiantis išimtinai eksperto K. G. išvadomis, kurios, kasatorių nuomone, yra visiškai neišsamios. Kartu tai reiškia, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 punkte padaryta išvada dėl nuteistojo važiavimo greičio, t. y. kad nuteistasis, važiuodamas 69 km/h greičiu, pristabdė, greičiui sumažėjus iki 34 km/h (toks automobilio greitis buvo susidūrimo metu) ėmė intensyviai stabdyti, prieštarauja ekspertizės išvadai. Kasatoriai nurodo leistinus maksimalius važiavimo greičius kelyje (duomenys neskelbtini) ir atitinkamose jo atkarpose bei nuteistojo vairuotojo automobilio važiavimo greitį ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas klaidingą situacijos vertinimą – nuteistojo padarytą KET 128 punkto pažeidimą, tačiau prieštaraujantį ekspertizės akto medžiagai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, šis teismas, nepagrįstai atmesdamas gynybos prašymą dar kartą apklausti ekspertus ir taip pašalinti byloje esančius prieštaravimus, pažeidė kaltinamojo teisę gintis nuo pateikto kaltinimo, naudojantis įstatymo leidžiamomis teisėtomis gynybos priemonėmis (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnis).
Šalies argumentai
2.7. Kasatoriai nesutinka ir su nukentėjusiosioms priteistu iš nuteistojo ir civilinių atsakovių neturtinės žalos dydžiu (11 000 Eur). Aptardami neturtinės žalos nuostatas, įtvirtintas CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes nepagrįstai paliko iš nuteistojo Ą. P. priteistą žymiai didesnį, nei teismų praktikoje atsižvelgiant į nukentėjusiojo elgesį paprastai priteisiama, neturtinės žalos atlygintiną dydį.
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės V. Grigonytės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:
3.1. Kasacinio skundo argumentai ir prašymas yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama šiame skunde, abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėdamas BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl nuteistojo Ą. P. kaltės ir jo atliktų veiksmų (padarytų KET pažeidimų, lėmusių kilusį eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusysis V. S., kvalifikavimo), turi būti palikti nenagrinėtini. Šie kasacinio skundo argumentai dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtų bylos įrodymų ir dėl to netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės grindžiami kasatorių nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, savaip vertinamų dalies bylos įrodymų (specialistų išvadų ir ekspertizės aktų dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo priežasčių, vaizdo įrašo turinio) ir pateikiamu savu šių įrodymų vertinimu, taip keliamos abejonės dėl teismų išvados dėl Ą. P. kaltės. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nuteistojo kaltė grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu. Teismai, įvertinę visus teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus, tarp jų nuteistojo parodymus, kasatorių akcentuojamas specialistų išvadas ir ekspertizių aktus, juos pateikusių ekspertų paaiškinimus, vaizdo įrašo turinį ir kt., motyvuotai atmetė gynybos argumentus dėl būtinojo priežastinio ryšio, t. y. pėsčiojo V. S. padaryto KET 42 ir 45 punktų nuostatų pažeidimo vertinimo, kaip pagrindinės eismo įvykio kilimo priežasties. Kartu tai reiškia, kad teismai rėmėsi ne tik specialisto išvadomis ir ekspertizės aktų išvadomis, bet ir kitais faktiniais bylos duomenimis, vertindami juos kaip visumą, t. y. tinkamai laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
3.2. Prokurorui nekyla abejonių, kad pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teisingai konstatuota, jog nuteistasis pažeidė KET 9, 127, 128, 129 punktus ir tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismai, remdamiesi nagrinėjamos bylos įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo, kad Ą. P., važiuodamas didesniu nei leistinu maksimaliu greičiu, iš kairės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengus pėsčiajam V. S., t. y. atsiradus kelyje gerai matomai kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nedelsdamas nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir jos nesustabdė, dėl to prarado galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju (kliūtimi) arba jį saugiai apvažiuoti ir kliudė pėsčiąjį V. S., taip sukeldamas eismo įvykį, dėl kurio V. S. nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Skundžiamuose nuosprendžiuose pagrįstai konstatuota, kad būtent nuteistojo padaryti minėtų KET punktų reikalavimų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis, todėl jo atsakomybės nepašalina nukentėjusiojo padaryti KET 42, 45 punktų reikalavimų pažeidimai. Prokuroras teigia, kad nors šie pažeidimai techniniu požiūriu ir nebuvo priimtini bei neatitiko KET reikalavimų, tačiau tokie veiksmai nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei Ą. P. būtų važiavęs neviršydamas leistino maksimalaus greičio ir laiku bei tinkamai būtų sumažinęs greitį (stabdęs), jis būtų turėjęs galimybę išvengti susidūrimo su kliūtimi.
3.3. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, kuriais grindžia nuosprendį, pateikė jų vertinimą, išanalizavo įrodymų turinį, palygino juos tarpusavyje, patikrino įrodymų teisėtumą, išdėstė motyvuotas išvadas dėl kiekvienos teismo nustatytos bylos aplinkybės bei informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Nuosprendyje pateikti pakankami motyvai, kodėl teismas kritiškai vertina nuteistojo parodymus, o teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą (kurio argumentai iš esmės pakartoti kasaciniame skunde), išvadą dėl Ą. P. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo padarė įvertinę visas byloje nustatytas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Abiejų instancijų teismai pakankamai išsamiai atskleidė visų būtinų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių egzistavimą jo veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad, sprendžiant Ą. P. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padaryta nebuvo.
3.4. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo kasaciniame skunde nurodytą gynybos prašymą dar kartą teismo posėdyje apklausti ekspertus. Šis prašymas buvo apsvarstytas teismo posėdyje ir, išklausius proceso dalyvių nuomonių, teismo motyvuotai atmestas, juolab kad tik teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės, sprendžia, kiek ir kokių įrodymų pakanka bylai teisingai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai, teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl šio skundo esmės, jo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, atskleidė įrodymų esmę, pateikė įrodymų visumos išsamią analizę ir vertinimą, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidžiančią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Be to, teismų sprendimai neprieštarauja teismų praktikai šios kategorijos baudžiamosiose bylose ir nagrinėjamoje byloje teisės taikymo klaidų nepadaryta. Tai, kad kasatoriai kitaip nei teismai vertina įrodymus, nustatytas aplinkybes, kad juos netenkina teismų išvados, nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus nuosprendžius.
3.5. Prokuroro nuomone, kasatoriai nepagrįstai teigia ir dėl netinkamai išspręsto neturtinės žalos dydžio klausimo. Pažymėdamas kasacinės instancijos teismo šio klausimo nagrinėjimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-271/2010, 2K-341/2010) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo didelį neatsargumą, gali – tačiau neprivalo – sumažinti atlygintinos žalos dydį. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai, nesutikdami su neturtinės žalos dydžio klausimo išsprendimu, neanalizuoja minėtų CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų ir jose nurodytų neturtinės žalos nustatymo kriterijų kaip visumos, pateikia tik nuteistajam palankias aplinkybes, ypač akcentuodami teismo nustatytą nukentėjusiojo didelį neatsargumą. Abiejų instancijų teismai atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų ir į kasaciniame skunde akcentuojamą nukentėjusiojo elgesį, įvertino juos kaip visumą bei pagrįstai nustatė adekvačias ir proporcingas pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti. Be to, kasaciniame skunde nenurodomos iš esmės jokios naujos neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingos aplinkybės, į kurias neatsižvelgė bylą išnagrinėję teismai. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų teisinių pagrindų panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės V. Grigonytės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinės instancijos teismo ribų ir kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas
5. Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, BK 281 straipsnio 5 dalies, neteisingai įvertintų byloje surinktų įrodymų ir taip iš esmės pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir neteisingai išspręstų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti, priteisiant per didelį šios žalos atlyginimą iš nuteistojo ir civilinių atsakovių.
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.).
7. Iš nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės kasacinio skundo turinio matyti, kad pagrindinis jame dėstomų argumentų aspektas yra nesutikimas su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų (eismo įvykio vietos vaizdo įrašo, nukentėjusiojo būsenos ir elgesio eismo įvykio metu ir vietoje, specialistų išvadų ir ekspertizių aktų bei jas atlikusių specialistų (ekspertų) paaiškinimų) vertinimu bei šios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis, kuris nesietinas su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatorių paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamas ikiteisminio tyrimo aplinkybes ir atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
8. Kasatorių teiginiai dėl netinkamo CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo ir neteisingai išspręstų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti, priteisiant per didelį šios žalos atlyginimą iš nuteistojo Ą. P., paliekami nenagrinėti. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra priteisti iš juridinių asmenų civilinių atsakovių ADB „G.“ ir UAB „B.“, kurios tokio sprendimo kasacine tvarka neskundžia. Iš nuteistojo Ą. P. yra priteistas nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys tik proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms atlyginti (apeliacinės instancijos teismas priteisė atlyginti dalį šių išlaidų, kurias nukentėjusioji patyrė apeliacinio proceso metu), tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka taip pat neskundžiama ir kasatoriai nekelia klausimo dėl turtinės žalos priteisimo iš civilinės atsakovės ADB „G.“. CK 6.264 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbuotojus samdantis asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Minėto įstatymo trečioji dalis nustato, kad jeigu įstatymų nurodytais atvejais darbuotojus samdantis asmuo ir darbuotojas atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar neatsargumas. Kasaciniame skunde nebuvo nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis darbuotojui (nuteistajam Ą. P.) pareikštas ar ateityje būtų keliamas klausimas dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo regreso tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamos rūšies žalą priteisti iš civilinių atsakovių šioje proceso stadijoje nuteistajam nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių, t. y. jis tiesiogiai neatsako už padarytą neturtinę (taip pat ir turtinę) žalą. Kasaciniame skunde nėra nurodyta ir pagrįsta civilinių atsakovių teisė ateityje regreso tvarka išsiieškoti šios žalos atlyginimą iš nuteistojo, todėl nagrinėjamoje byloje neatsirado pagrindo Ą. P. kasacine tvarka apskųsti teismų nuosprendžių dalį dėl civilinių ieškinių, tiesiogiai priteistų ne iš jo, bet iš kitų proceso dalyvių (BPK 367 straipsnio 1 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 5 punktas).
9. Kasatorių teiginiai dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 41 straipsnio bei pažeistų Konvencijos 6 straipsnio nuostatų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir BK 281 straipsnio 5 dalies taikymu
10. Kasatorių teiginiai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, yra nepagrįsti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi abiejų instancijų teismų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
11. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą, taip pat ir jo neatsargią kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-697/2016, 2K-359-697/2017, 2K-146-895/2018 ir kt.). Priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes. Eismo įvykio bylose svarbu tai, kad ekspertizėse eismo įvykis, eismo dalyvių veiksmai yra vertinami techniniu požiūriu. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurio įrodinėjimas yra teismo, bet ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada, kaip teisingai ir nurodoma kasatorių kasaciniame skunde, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-110-699/2017, 2K-204-697/2017 ir kt.).
12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
13. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, teismai pagrįstai pripažino, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo ir negrįžtamų padarinių atsiradimo priežastis buvo būtent nuteistojo Ą. P. padaryti KET 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimų pažeidimai. Byloje nustatyta, kad Ą. P., vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį – krovininį automobilį, viršydamas gyvenvietėse leistiną maksimalų važiavimo greitį, aiškiai pamatęs iš kairės pusės į kelio važiuojamąją dalį įžengiantį ir keliu pradėjusį eiti pėsčiąjį ir taip atsiradus kelyje gerai matomai kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nedelsdamas nestabdė vairuojamo automobilio, tik pristabdė, atleido greičio akceleratorių (2 t., b. l. 127–128), pradėjo signalizuoti, bet jo nesustabdė, taip prarado galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, krovininio automobilio dešiniąja priekine puse jį kliudė ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjęs pėsčiasis žuvo. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad būtent Ą. P. padaryti minėti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo nukentėjusysis, kilimo sąlyga, ir nors Ą. P. nenumatė, jog dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyti padariniai, tačiau tiek pagal teismų išsamiai išanalizuotas veikos aplinkybes, tiek pagal savo asmenines savybes, turimą ilgametę vairavimo patirtį (be kita ko – ir ne kartą važiuojant toje pačioje gyvenvietėje, tuo pačiu keliu) turėjo ir galėjo tai numatyti. Juolab kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes skundžiamuose nuosprendžiuose teisingai konstatuota, kad šiuo atveju būtent nuteistasis Ą. P. pažeidė minėtus KET punktų reikalavimus, tarp nuteistojo veiksmų (padarytų KET pažeidimų) bei kilusių padarinių (žuvo žmogus) yra būtinasis priežastinis ryšys, ir nuteistasis veikė neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) forma. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymo klaidos nepadaryta.
14. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. gegužės 7 d. komisinės autotechninės ekspertizės akte ir jo patikslinime nustatyta, kad krovininio automobilio vairuotojo Ą. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir jis, tiek važiuodamas paties pasirinktu (apie 69 km/h) greičiu, tiek jeigu būtų važiavęs leistinu (50 km/h) greičiu, laiku stabdydamas, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki eismo įvykio vietos ir taip išvengti pėsčiojo partrenkimo. Kasatoriai ginčija tiek šias ekspertizės išvadas, tiek teismo išvadą dėl nuteistojo važiavimo 69 km/h greičiu bei netinkamo stabdymo ir teigia, kad nuteistasis važiavo neviršydamas leistino greičio (ar viršijo tik nežymiai), stabdė iš karto pamatęs keliu einantį pėsčiąjį, o teismai netinkamai vertino įrodymus. Tačiau, kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, o remiasi žemesnės instancijos teismų nustatytais įrodymais. Minėta ir tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Visų byloje esančių ekspertizių aktuose pateikta kategoriška išvada, kad nuteistasis viršijo gyvenvietėse leistiną vairavimo greitį. Teismo posėdyje apklausti šiuos ekspertizių aktus pateikę ekspertai, taip pat ir ekspertas K. G., kuris, be kitų aplinkybių, paaiškino ir tai, kad jeigu važiavimo greitis būtų buvęs 50 km/h, tai vairuotojas būtų galėjęs išvengti eismo įvykio (2 t., b. l. 128–130). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti išsamiomis ir iš esmės vienodomis ekspertizių išvadomis, kurias pateikę specialistai, be kita ko, įvertino tiek nuteistojo vairuoto krovininio automobilio stabdymo kelią, tiek ir kasaciniame skunde akcentuojamą nukentėjusiojo judėjimo trajektoriją bei ėjimo greitį. Be to, viso bylos proceso eiga rodo, kad byloje surinkti įrodymai – tiek nuteistąjį Ą. P. kaltinantys, tiek jį teisinantys – buvo išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti, o vertinant minėtas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadas buvo tiriamos visos faktinės bylos aplinkybės. Iš posėdžių protokolų turinio matyti, kad tiek gynyba, tiek ir kiti proceso dalyviai uždavė minėtiems specialistams (ekspertams) klausimus ir aktyviai aiškinosi jiems svarbias eismo įvykio kilimo aplinkybes. Todėl sutikti su kasacinio skundo argumentais ir daryti išvadą, kad teismai teikė prioritetą išskirtinai tik šioms ekspertizių išvadoms ir (ar) jas pateikusių specialistų paaiškinimams, nėra teisinio pagrindo.
15. Teismai, remdamiesi nagrinėjamos bylos įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo ir tai, kad kasaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiojo padaryti KET 42 ir 45 punktų pažeidimai nepašalina nuteistojo Ą. P. atsakomybės už dėl jo kaltės kilusį eismo įvykį ir atsiradusius padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju gyvenvietėje važiuojančios krovininės transporto priemonės vairuotojo Ą. P., nuo pareigos vairuoti saugiai, neviršyti leistino greičio, pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, kaip to ir reikalauja KET 9, 127–129 punktai. Šie įpareigojimai automobilio vairuotojui nustatyti nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius dėl nukentėjusiojo elgesio vertinimo ir priežastinio ryšio nustatymo, pakartotinių ekspertizių aktų išvadas pateikusių specialistų apklausų, priimto naujo nuosprendžio 11, 13–14 punktuose nurodė tokio sprendimo išsamius motyvus ir kasaciniame skunde nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų, taip pat ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
16. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, kuriais abiejų instancijų teismai grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, išsamiai aptarti skundžiamuose nuosprendžiuose; teismų išvados dėl nuteistojo kaltės nuosprendžiuose motyvuotos bei abejonių nekelia ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas. Tai, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, pasinaudoję savo prerogatyva įvertinti bylos įrodymų visumą, padarė išvadas, nepalankias nuteistajam ir jo gynėjai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Ą. P. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.
17. Taigi, darytina bendra išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose visi byloje surinkti bei teismų posėdžiuose ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nepadarė esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys), dėl kurių skundžiamus nuosprendžius reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą atmesti.