- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-12
- Bylos Nr.
- 2K-409/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-1-00503-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta apygardos teismo nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Aurelijus Gutauskas (pirm.), Alvydas Pikelis, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- A. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Š. paskirta galutinė 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį šią baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. Š. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas advokatu – asmeniu, pagal BK 230 straipsnio 3 dalį prilygintu valstybės tarnautojui, pažeisdamas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3, 6 punktų, 19, 39 straipsnių, Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2, 1.3 punktų nuostatas, darė poveikį nukentėjusiajam, t. y. gindamas M. B. (M. B.), kuris Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-321-468/2011 buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 79A, patalpose, siekdamas sudaryti ginamajam M. B. palankias sąlygas, leidžiančias jam išvengti baudžiamosios atsakomybės už inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą, paprašė nukentėjusįjį J. A. pakeisti savo parodymus kaltinamojo M. B. naudai ir pažadėjo už tai atsidėkoti. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. vasario 8 d., tarp 9.04 ir 9.32 val., to paties teismo patalpose paprašė J. A., kad teisiamojo posėdžio metu jis duotų melagingus parodymus apie tai, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-321-468/2011 ikiteisminio tyrimo metu J. A. parodymo atpažinti metu M. B. nurodė kaip asmenį, kuris jį sumušė, dėl policijos pareigūnų spaudimo, kurie neva prieš šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimą parodė jam M. B. nuotrauką ir liepė pasakyti tyrėjui, kad būtent šis asmuo jį sumušė. Už tokius parodymus A. Š. pažadėjo J. A. atsilyginti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo šališkai, suvaržė teisę papildomai gautais įrodymais įrodyti apskųsto nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą, taip pažeidė BPK 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, taip pat BPK 324 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas. Be to, šis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalių reikalavimus, neteisingai įvertino bylos įrodymus, lakoniškai ir nemotyvuotai atmetė dalį apeliacinio skundo argumentų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 6 ir 7 straipsnių, 324 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, nepagrįstai atmetė jo prašymus prie bylos pridėti psichologinio tyrimo išvadą dėl nukentėjusiajam J. A. ikiteisminio tyrimo teisėjo ir prokurorės 2012 m. vasario 24 d. apklausos metu daryto psichologinio poveikio ir kompleksinio lingvistinio tyrimo išvadą dėl neatitikimų tarp pareigūnų daryto garso įrašo (juo grindžiama nuteistojoje kaltė) ir jo pagrindu surašytų protokolų bei šių neatitikimų reikšmės pokalbio aiškinimui ir suvokimui; apklausti psichologinio tyrimo išvadą davusį profesorių V. J.; perklausyti paties kasatoriaus užfiksuotus 2012 m. gegužės 30 d. teismo posėdžio metu duotus J. A. ir J. A. bei 2012 m. birželio 20 d. teismo posėdžio metu duotus liudytojo R. J. parodymus, kurie teisiamojo posėdžio protokole bei nuosprendyje surašyti neteisingai; ištirti 2012 m. vasario 24 d. nuteistojo darytą pokalbio tarp jo ir J. A. įrašą ir skirti šio įrašo fonoskopinę ekspertizę. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas negali atsisakyti priimti papildomą medžiagą ir atlikti įrodymų tyrimą motyvuodamas tik tuo, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neužsiminė apie papildomus prašymus arba apie prašymą tirti įrodymus. BPK apeliantui nenumato pareigos apie visus savo prašymus informuoti tik apeliaciniame skunde, o, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 2 ir 5 dalimis, suteikia teisę visus prašymus ir papildomą medžiagą apeliacinės instancijos teismui teikti pradėjus teismo posėdį. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo pareiga, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliaciniame skunde buvo išsamiai išskirti prieštaravimai tarp J. A. vėlesnių ir ankstesnių parodymų bei liudytojo R. J. parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų (liudytojo A. Č. parodymų), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą atlikti įrodymų tyrimą tiek pagal pateiktus prašymus, tiek pagal savo iniciatyva nusistatytiną įrodymų tyrimo apimtį. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teismas protokolinę nutartį atmesti prašymus priėmė nesusipažinęs su pateikta medžiaga, išklausęs tik žodžiu trumpai pacituotus rašytinių prašymų motyvus ir išklausęs prokurorės nuomonės. Teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 5 dalies nuostatas, pateiktos papildomos medžiagos neperskaitė, todėl pats sau atėmė galimybę priimti motyvuotą ir pagrįstą nutartį dėl pateiktų prašymų. Kita vertus, teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas, papildomą medžiagą atsisakė pridėti prie bylos vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais, t. y. nors nurodė, kad pateiktos specialisto išvados teismui nekelia abejonių ir dėl to specialistų jis neapklaus, tačiau vis tiek šias išvadas atsisakė priimti. Taigi kasatorius mano, kad visus jo prašymus teismas atmetė nesilaikydamas BPK nuostatų, reglamentuojančių prašymų sprendimo tvarką, ir taip atėmė galimybę papildomais duomenimis pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus, suvaržė teisę į gynybą ir pažeidė rungimosi bei lygiateisiškumo principus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą teismą.
Be to, abiejų instancijų teismai byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir dėl to be pagrindo nenustatė, jog jis buvo nukentėjusiojo J. A. sistemingai provokuojamas padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką. Anot nuteistojo, tokią išvadą patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir liudytojų A. Č., I. A. bei paties J. A. parodymai, taip pat pastarojo elgesys viso proceso metu. Dėl šių įrodymų, taip pat ir dėl nuteistojo pateikto garso įrašo (jame užfiksuoti J. A. provokaciniai veiksmai) teismai savo sprendimuose iš esmės nepasisakė. Teismai neatkreipė dėmesio į visas J. A. bendravimo su nuteistuoju aplinkybes (bendravimo pradžią ir turinį) bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir analizavo tik dvi datas (2011 m. gruodžio 7 d. bei 2012 m. vasario 8 d.), be to, neanalizavo veiksnių, skatinusių J. A. jį provokuoti. Nuteistasis skunde dar kartą dėsto savą įvykio versiją ir pažymi, kad proceso metu nuosekliai parodė, jog ne jis ieškojo ryšių su nukentėjusiuoju J. A., o priešingai, pats nukentėjusysis ieškojo su juo ryšių, tvirtindamas, kad neturi M. B. pretenzijų. Pasak kasatoriaus, tokius jo parodymus patvirtina liudytojų I. A. ir A. Č. parodymai. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog nuteistojo parodymų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nepagrįsta ir teismo išvada, jog liudytojos I. A. parodymai patvirtina nuteistojo kaltę, nes, priešingai teismo teiginiams, ši liudytoja davė jį teisinančius parodymus. Tuo tarpu paties nukentėjusiojo J. A. parodymai dėl bendravimo su nuteistuoju pradžios yra nenuoseklūs, nes jis patvirtino, kad 2011 m. spalio 27 d. ir 2011 m. lapkričio 30 d. bendravo su nuteistuoju, bet nepripažino, kad bendravimo iniciatorius buvo jis pats. Juo labiau kad nukentėjusiojo, kaip bendravimo iniciatoriaus, vaidmenį patvirtino pirmiau minėti liudytojai I. A. ir A. Č., kurie byloje neturėjo jokio suinteresuotumo ir jų parodymais nėra pagrindo abejoti. Priešingai teismų padarytoms išvadoms, nukentėjusysis J. A. teisme patvirtino, jog pats įtikinėjo nuteistąjį, kad M. B. jo nemušė ir kad jis pats neatpažino M. B. kaip jį sumušusio asmens, o tai padarė tik pareigūnams darant jam spaudimą, t. y. iš anksto parodžius M. B. nuotrauką ir pastarąjį įvardijus. Tokius parodymus nukentėjusysis davė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau pastarasis jų tyčia neįrašė į 2012 m. vasario 24 d. apklausos protokolą (tai patvirtina apklausos garso įrašas ir nuteistojo pastabos dėl neteisingo protokolo surašymo). Kasatoriaus teigimu tai, kad nukentėjusysis anksčiau pats jam yra pasakojęs, jog M. B. jis atpažino iš policijos žodžių, patvirtina ir BPK 158 straipsnio nustatyta tvarka padarytas jo pokalbio su nukentėjusiuoju įrašas, kuriame užfiksuota nuteistojo pasakyta frazė: „Jūs pats man tai sakėte“. Pasak kasatoriaus, šiame kontekste analizuojant provokacinius J. A. veiksmus svarbus yra ir jo 2011 m. lapkričio 30 d. surašytas raštelis, kuriame jis raštu nurodė, kad M. B. atpažino tik iš policijos žodžių, kad policijos pareigūnai jam pasakė, jog jį sumušė M. B., ir parodė pastarojo nuotrauką. Nors J. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismui teigė, kad jis šį raštelį surašė ne savo iniciatyva, tačiau šiuos jo parodymus paneigia jo paties elgesys tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Jis iki 2012 m. vasario 24 d. niekam neminėjo apie pirmiau minėtą raštelį, nors buvo apklaustas du kartus. Be to, raštelio turinys leidžia spręsti, kad jis surašytas neraštingo asmens, o tai tik patvirtina, kad jį nukentėjusysis surašė pats, niekieno neveikiamas. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis kasatorius tvirtina, kad J. A. veiksmai 2011 m. spalio 27 d., 2011 m. lapkričio 30 d., 2011 m. gruodžio 7 d. ir po to sekęs paskutinio pokalbio (2012 m. vasario 8 d.) fiksavimas garso įrašymo priemonėmis yra klasikinis provokavimo pavyzdys, kai pirmųjų pokalbių metu paskatinus gynėją bendrauti su nukentėjusiuoju ir prašyti pastarojo jo nurodytą informaciją perduoti teismui įrašomas paskutinis pokalbis ir pateikiamas kaip neva darytas poveikis nukentėjusiajam. Šiame kontekste kasatorius pažymi ir tai, kad visus provokavimo veiksmus J. A. atliko su policijos pareigūnų žinia. Byloje esantis A. R. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2012 m. vasario 1 d. pareigūnas R. J. surašė tarnybinį pranešimą apie tai, jog į jį kreipėsi J. A., nurodydamas, kad A. Š. 2012 m. gruodžio 7 d. jam pasiūlė už piniginį atlygį pakeisti parodymus M. B. naudai. Tačiau tokias aplinkybes paneigė pats J. A. duodamas parodymus 2012 m. gegužės 30 d., kad dėl to į nieką nesikreipė. Tai patvirtino ir J. A.. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės rodo, kad J. A. buvo pareigūno R. J. agentas-provokatorius, kuris veikė su šio pareigūno žinia. Juo labiau kad pats R. J. patvirtino, jog J. A. pažįsta ne mažiau kaip septynerius metus ir tarp jų buvo susiklostę tam tikri santykiai. Taigi kasatorius mano, kad iš bylos duomenų matomos ir R. J. vidinės paskatos, pasitelkus J. A., išprovokuoti nuteistąjį padaryti nusikalstamą veiką, nes su šiuo pareigūnu jis turėjo konfliktą ir šis pareigūnas yra minėjęs, kad su juo anksčiau ar vėliau susitvarkys. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir M. B. bei J. A.. Remdamasis EŽTT bylomis Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą ir kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-647/2012, kasatorius teigia, kad provokacijos faktas konstatuojamas tada, jei iš visų bylos aplinkybių visumos galima spręsti, kad asmuo nebūtų daręs jam inkriminuojamų veiksmų, dėl kurių jis yra kaltinamas, jei kito asmens veiksmais jis nebūtų buvęs skatinamas daryti tuos veiksmus. Šiuo atveju pirmiau minėtos aplinkybės patvirtina, kad jei J. A. nebūtų kreipęsis į nuteistąjį 2011 m. spalio 27 d. ir nebūtų įtikinėjęs aplinkybių, kurios rodo neteisėtai įvykdytą M. B. atpažinimą, teisingumu, jis nebūtų nei bendravęs su J. A., nei jį raginęs ar prašęs pasakoti kokias nors aplinkybes apie minimą atpažinimą. Juo labiau kad, pagal bylos duomenis, nėra nustatyta, jog nuteistasis būtų ieškojęs ryšių su J. A. dar iki M. B. bylos nagrinėjimo. Dėl to J. A. veiksmai visiškai atitinka teisinius provokacijos kriterijus. Kasatoriaus nuomone, tiriant provokavimo faktą, turi būti tiriamas ne tik paskutinis kaltinamojo ir galimo provokatoriaus bendravimas, bet ir visos jų bendravimo aplinkybės (bendravimo pradžia, eiga, turinys, priežastys, tikslai, motyvai, intensyvumas, bendravimo vieta, laikas ir k.t.) ir jas patvirtinantys įrodymai siejant jas į visumą. Šioje byloje teismai, be minėtų aplinkybių, neįvertino ir to, kad nuteistasis nenaudojo jokios konspiracijos, kad neturėjo motyvo prašyti duoti melagingus parodymus, nes M. B. buvo kaltinamas ne tik J. A. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu, bet ir BK 249 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytais nusikaltimais. Pripažinus pastarąjį kaltu dėl šių veikų, jo pripažinimas kaltu dėl J. A. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ar išteisinimas dėl šio epizodo neturėtų jokios įtakos galutinei M. B. bausmei. Dėl šių aplinkybių kasatorius tvirtina, kad, esant provokavimo požymiams dar iki kaltinime nurodytų datų ir konkretiems šiuos požymius patvirtinantiems įrodymams, bylą nagrinėję teismai juos ignoravo arba interpretavo kaltinimo pusei naudinga linkme ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Be to, kasatorius mano, kad šioje byloje buvo neteisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, nes gynybai iškėlus provokavimo faktą ir pateikus tai patvirtinančius įrodymus, kaltinimui teko pareiga paneigti tokius gynybos argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-192/2013). Šiuo atveju kaltintojas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kurie paneigtų provokavimo faktą sudarančias aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo teismų praktikos, šį faktą atmetė kaltinimui jo net nebandant paneigti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, apeliaciniame skunde akcentuotą provokaciją įvertino tik kaip gynybinę versiją, kurios nepatvirtina jokie įrodymai ir, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatsakė nė į vieną iš pirmiau nurodytų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu provokavimo fakto išnagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, t. y. tik kaltinimui palankius bei paties teismo sukurtus nukentėjusiojo J. A. parodymus, tačiau nepateikė motyvų, kodėl nuosprendyje dėsto ir nukentėjusiajam priskiria tokius parodymus, kurių jis nedavė, kodėl nevertina iš tikrųjų J. A. 2012 m. gegužės 30 d. teisiamajame posėdyje duotų nuteistajam palankių, parodymų. Teismas šių parodymų nuosprendyje nepripažino neteisingais, todėl privalėjo juos vertinti kartu su kitais J. A. duotais parodymais ir kitais įrodymais, tačiau to nepadarė, ir tam, kad išvengtų kaltinimui nenaudingų parodymų vertinimo iškėlė versiją, kad nukentėjusiojo parodymus vertinti yra sudėtinga dėl šio liudytojo psichologinio tipo ir būdo. Tačiau BPK 20 straipsnio 5 dalis nenumato teismui teisės neatlikti įrodymų vertinimo vien dėl to, kad teismui pasirodė, jog šį įrodymą vertinti sudėtinga. Juo labiau kad šiuos parodymus J. A. davė atsakinėdamas ne į gynybos, o į teismo ir prokurorės klausimus, prisiekęs sakyti tiesą. Kasatoriaus teigimu, panašiai teismas pasielgė ir su liudytojos J. A. parodymais, t. y. nors ši liudytoja nepatvirtino kaltinimo aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas nežinia kokiu pagrindu padarė priešingą išvadą. Dėl to kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, įpareigojančios teismą nuosprendį pagrįsti tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, o ne paties teismo sugalvotais, nuostatas ir šie pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesigilino į tikruosius J. A. ir J. A. parodymus ir vadovavosi tais pačiais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje žinomai neteisingai surašytais šių asmenų parodymais. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstyti visi konkretūs J. A. parodymai dėl A. Š. pareikšto kaltinimo, iš kurių matyti, kad A. Š. jos vyro prašė pakeisti parodymus, tačiau tas prašymas nereiškė prašymo duoti melagingus parodymus. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde akcentavo ne šiaip kokius nereikšmingus liudytojų parodymų aprašymo nuosprendyje netikslumus, o tokių parodymų įrašymą ir aprašymą, kurių liudytojai realiai nedavė, ir neaprašymą bei neįvertinimą tų parodymų, kuriuos liudytojai davė iš tikrųjų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, konstatavo tik tai, kad nuteistasis pasinaudojo teise pateikti pastabas ir visus argumentus dėl neteisingo parodymų aprašymo skundžiamame nuosprendyje ir netinkamo jų vertinimo, pavadino parodymų netikslumą ginčijimu.
Kasatorius pažymi, kad teismai susikoncentravo tik į tuos įrodymus, kurie patvirtina, jog jis nukentėjusiojo prašė pakeisti parodymus, tačiau jam nesuprantama, kodėl jis pripažįstamas kaltu dėl prašymo duoti melagingus parodymus, jeigu byla, kurioje buvo prašoma pakeisti parodymus, dar tik nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Juo labiau kad prašymas pakeisti parodymus savaime nereiškia poveikio nukentėjusiajam ar liudytojui BK 233 straipsnio 1 dalies prasme, nes šiame BK straipsnyje poveikiu laikomas tik prašymas ar kitoks raginimas duoti tikrovės neatitinančius parodymus, nepaisant, ar to būtų prašoma pažadant atsidėkoti ar ne. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytas poveikis yra ne tada, kai prašoma pakeisti parodymus, o tada, kai prašoma duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, prašančiajam suvokiant, kad jo prašomi duoti parodymai neatitinka tikrovės. Parodymų keitimas dar nereiškia keitimo būtent į tikrovės neatitinkančius parodymus. Šioje byloje nei J. A., nei jo sutuoktinė nepatvirtino, kad A. Š. prašė duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Vien tai, kad A. Š. paprašė J. A. atskleisti M. B. bylą nagrinėjančiam teismui aplinkybes, apie kurias jis nepasakojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. y. aplinkybes apie neteisėtą M. B. atpažinimą), savaime nereiškia, kad jis prašė duoti melagingus parodymus. Taigi kasatorius mano, kad remiantis pirmiau minėtais įrodymais jo prašymas papasakoti apie neteisėto M. B. atpažinimo aplinkybes negali būti vertinamas kaip prašymas duoti melagingus parodymus ir dėl to šie veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas neteisėtai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimas buvo pradėtas pagal pareigūno R. J. 2012 m. vasario 1 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad J. A. kreipėsi į jį ir pranešė apie A. Š. daromą poveikį. Tačiau J. A. neigė, kad kreipėsi į R. J., ir nurodė, jog niekada apie A. Š. su juo nėra kalbėję. Tai patvirtino ir J. A.. Tuo tarpu R. J. tvirtinimai apie paties J. A. iniciatyvą kreiptis į jį abejotini, nes jų niekas nepatvirtino. Be to, paties R. J. nurodomos aplinkybės nelogiškos, nes poveikis esą buvo pradėtas daryti 2011 m. gruodžio 7 d., tačiau J. A. į R. J. neva kreipėsi tik beveik po dviejų mėnesių, likus tik savaitei iki 2012 m. vasario 8 d., t. y. paskutinio pokalbio, kuris iš anksto buvo paruoštas fiksuoti garso įrašymo priemonėmis, nors niekas netrukdė jam kreiptis iš karto. Nors tarnybiniame pranešime R. J. nurodė, kad J. A. į jį kreipėsi, tačiau 2012 m. birželio 20 d. apklausiamas teisme teigė esą J. A. į jį nesikreipė, o tik informavo apie A. Š. veiksmus, kai jis J. A. įteikinėjo šaukimą atvykti į 2012 m. vasario 8 d. M. B. bylos teismo posėdį. Neaišku, kodėl šaukimą įteikė būtent R. J., jei šaukimai paprastai įteikiami per paštą arba kurjerius, juo labiau kad iki šio posėdžio J. A. gaudavo visus šaukimus, siunčiamus iš teismo, nes dalyvaudavo visuose M. B. bylos posėdžiuose. Kasatoriui abejonių kelia ir tai, kad R. J. nenorėjo atskleisti vietos, kurioje jis J. A. įteikė šaukimą ir kurioje pastarasis jam perdavė informaciją. Neįtikinama aplinkybė, kad Kriminalinės policijos biuro vyr. tyrėjas susitiko su nukentėjusiuoju byloje asmeniu stoties rajone, tam kad įteiktų šaukimą, kai tą patį galima padaryti nuvykus pas nukentėjusįjį į namus arba iškvietus jį telefonu. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kasatorius mano, kad akivaizdu, jog R. J. ikiteisminio tyrimo pradėjimą inicijavo fiktyviu (melagingo turinio) tarnybiniu pranešimu, dėl savo asmeninių ambicijų, siekdamas pakenkti dėl anksčiau įvykusio konflikto. Teismai šios aplinkybės neanalizavo, nors ji rodo neteisėtą ikiteisminio tyrimo inicijavimą. Apeliacinės instancijos teismas, nešalindamas prieštaravimų tarp nukentėjusiojo, jo sutuoktinės ir R. J. parodymų bei nesiaiškindamas jų priežasčių, neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimas nuteistajam buvo grindžiamas 2012 m. vasario 3, 10 ir kovo 23 d. J. A. liudytojo apklausų protokolais, kurie yra neteisėti ir surašyti pažeidžiant BPK 8 ir 183 straipsnių nuostatas. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad protokolai surašyti lietuvių kalba, juose pažymėjus, kad J. A. moka lietuvių kalbą ir parodymus davė lietuviškai, nors akivaizdu, kad nukentėjusysis lietuvių kalbos nemoka, nes teisminio nagrinėjimo metu paprašius paaiškinti įvairius protokoluose užfiksuotus žodžius jis to padaryti nesugebėjo. Taigi J. A. šių parodymų nedavė, o protokolų turinys neatitinka parodymų, kuriuos jis iš tikrųjų davė. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šie apklausų protokolai yra neteisėtai gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys), tokiais duomenimis nesirėmė, tačiau dėl jų neteisėtumo ir negalimumo jais remtis renkant kitus duomenis nieko nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo motyvų dėl šių protokolų neteisėtumo ir negalimumo jais remtis renkant kitus duomenis nenagrinėjo, motyvų dėl jų nepateikė ir netgi rėmėsi šiais protokolais skundžiamoje nutartyje cituodamas šiuose protokoluose J. A. priskirtus parodymus. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo bei gautų duomenų (garso įrašo ir 2012 m. vasario 10 d. protokolų) neteisėtumu, t. y. dėl faktinio šio procesinio veiksmo taikymo pagrindo, o juo buvo neteisėtas J. A. 2012 m. vasario 3 d. apklausos protokolas bei pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kurie nelaikytini faktiniu pagrindu taikyti procesines prievartos priemones; dėl to, kad, pagal J. A. parodymus, jį apklausdami pareigūnai jau turėjo užfiksuotus garso įrašus, o tai rodo, jog 2012 m. vasario 3 d. protokolas neteisėtas, nes surašytas atgaline data; kad minimos procesinės prievartos priemonės taikymo protokoluose nėra nurodytos jos taikymo sąlygos ir tvarka, nors tai aiškiai įpareigoja BPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatos; kad į 2012 m. vasario 10 d. protokolus buvo surašytas žinomai neteisingas garso įrašo turinys ir kt. Be to, kasatorius pažymi, kad minėtos procesinės prievartos priemonės taikymas ir jos metu gauti duomenys pripažintini neteisėtais ir dėl to, kad ji buvo taikoma pažeidžiant A. Š. kaip advokato veiklos garantijas, t. y. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, 2012 m. vasario 7 d. A. Š. nebuvo įtariamasis, nes įtariamuoju jis tapo 2012 m. vasario 13 d., kai buvo šaukiamas į apklausą įtarimui pareikšti ir jam buvo surašytas pranešimas apie įtarimą (BPK 21 straipsnio 1 dalis), todėl ikiteisminio tyrimo teisėja leisti kontroliuoti nuteistojo susižinojimo neturėjo teisės. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl 2012 m. vasario 24 d. liudytojo J. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją neteisėtumo, žinomai neteisingai surašyto apklausos protokolo neteisėtumo ir pirmosios instancijos teismo nepagrįsto sprendimo remtis šiuo apklausos protokolu kaip teisėtu ir neva A. Š. kaltę patvirtinančiu įrodymu. Ši apklausa buvo atliekama neteisėtai, t. y. pažeidžiant BPK 183 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas būdamas šališkas, rodydamas palankumą kaltinimo pusei, o vėliau ir prokurorė bei liudytoją atlydėjęs STT pareigūnas, nuolat trikdė liudytoją dėl jo duodamų parodymų, reiškė jam nepagrįstas pastabas. Tai patvirtina apklausos garso įrašas, iš kurio matyti, kad teisėjo ir prokurorės pastabos liudytojui neįrašytos į protokolą, ir į bylą pateikta specialisto išvada, kurią apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus atsisakė pridėti prie bylos. Teismas nutartyje neanalizavo ir apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad J. A. patvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, atitikimą tikrovei, nepagrįstumo. Nebuvo tokio fakto, kad J. A. būtų patvirtinęs visus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir surašytus apklausos protokole, nes teisėjas jam perskaitė ne visą apklausos protokolą, o tik septynis sakinius iš jo apklausos.
Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde kėlė pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą nurodydamas, jog šis teismas nevykdė savo paties priimtų protokolinių nutarčių, nepradėjęs įrodymų tyrimo pasisakė dėl kai kurių duomenų įrodomosios reikšmės, nesilaikydamas BPK 255 ir 256 straipsnių išplėtė kaltinimą pavojingesnėmis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir surašė į nuosprendį parodymus, kurių liudytojai nedavė. Dėl šių klausimų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Kartu kasatorius pažymi, kad nutartyje apeliacinės instancijos teismas jo bendravimą su J. A. įvertino kaip nusikalstamą trukdymą teisingumo vykdymui. Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinkanti gynėjo kaip baudžiamojo proceso dalyvio veiklos turinį ir apimtį reglamentuojančių įstatymų. Kasatoriaus manymu, gynėjo prašymas nukentėjusiajam pakeisti anksčiau duotus parodymus pats savaime negali būti laikomas peržengiančiu BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto ribas ir trukdančiu teisingumui, jei pats nukentėjusysis ar liudytojas pripažįsta kaltinamojo gynėjui, kad anksčiau jo duoti parodymai yra neteisingi ar neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių. Priešingai aiškinant šią situaciją, tektų pripažinti, kad advokatas gali būti tik pasyvus baudžiamojo proceso dalyvis, kuris kokius nors veiksmus gali atlikti tik dalyvaudamas teismo ar teisėsaugos pareigūnų su jo ginamuoju atliekamų veiksmų metu.
Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo poziciją neatsakyti į esminius mano apeliacinio skundo argumentus motyvavo neva Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendime byloje Van de Hurk vs. Olandiją, taip pat 1997 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Heile vs. Suomija bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2K-398/2009, suformuluotomis nuostatomis, esą atmesdamas apeliacinį skundą aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento. Tačiau, kasatoriaus nuomone, minėtuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose nenurodyta, kad kiekvienu apeliacinio skundo nagrinėjimo atveju aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Sprendimuose suformuluotos visai kitos nuostatos dėl teismų sprendimų motyvavimo, t. y. juose nurodyta, kad pateiktų teismo motyvų apimtis priklauso nuo įvairių bylos šalims prieinamų įrodymų, taip pat skirtingų teisės nuostatų, papročių ir doktrininių principų bei skirtingos valstybių teismų sprendimų ir nuosprendžių pateikimo bei formulavimo praktikos. Akcentuojama, kad, siekiant nepažeisti teisingo teismo proceso principo, sprendimo argumentai turėtų būti įrodymas, jog teisėjas išnagrinėjo visus jam pateiktus su byla susijusius klausimus. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2009, ir kitose bylose (pvz. Nr. 2K-69/2011) yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų ir jei tai nėra padaroma, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tik aptarė kaltinimo šalies pateiktus duomenis ir išreiškė pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl šių duomenų vertinimo. Tuo tarpu į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl visiškai neįvertintos provokacijos panaudojimo ir dėl to netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl duomenų neteisėtumo, kuriais remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, t. y. į tuos argumentus, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, teismas nepateikė motyvuotų išvadų ir pagal šiuos esminius argumentus nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma.
Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Vilma Vidugirienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino nuteistojo prašymų priimti papildomą medžiagą ir atlikti įrodymų tyrimą, nes teismas protokolinėje nutartyje pasisakė dėl kiekvienos prašymo dalies, taigi BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, jei nėra nustatoma esminių BPK pažeidimų.
Kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus provokavimo, policijos pareigūnų veiksmų pasitelkiant nukentėjusįjį turint tikslą palenkti nuteistąjį atlikti neteisėtus veiksmus, yra tik nepagrįstos nuteistojo interpretacijos. Pagal nustatytas aplinkybes būtent pats A. Š. buvo pokalbių, kuriais rėmėsi teismas, kaip jo kaltės įrodymu, iniciatorius. Tai patvirtina ne tik teismų sprendimuose išdėstyti įrodymai, bet ir paties nuteistojo A. Š. skunde nurodytos bendravimo su J. A. aplinkybės, kurios, priešingai kasatoriaus teiginiams, įrodo paties nuteistojo siekimą jam reikalingo rezultato, o ne provokacijos nulemtą elgesį. Dėl to teismai pagrįstai atmetė A. Š. argumentus dėl provokacijos prieš jį taikant BPK 158 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę. Prokuroro nuomone, teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su nuteistojo ir nukentėjusiojo bendravimu, taip pat ir liudytojų J. A. bei J. A. parodymus. Priešingai, nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas, remdamasis susiformavusia teismų praktika, nuosprendyje išsamiai aptarė BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą ir konstatavo, kad šiuo būdu gauti duomenys yra gauti nepažeidžiant jų leistinumo taisyklių bei pripažįstami įrodymais; tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadoms nutartyje pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo kasatoriaus argumentų dėl BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo, yra nepagrįsti. Bylos nagrinėjimo metu, tenkinant kasatoriaus prašymą, buvo išklausytas minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo metu padarytas garso įrašas, taigi konstatuotina, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino ne tik rašytinius duomenis, susijusius su šiuo įrodymu, bet ir garso įrašą. Tai, kad šiuos duomenis teismas įvertino kitaip, nei pageidautų kasatorius, negali būti pagrindas teigti, kad gauti duomenys buvo iškraipyti ar žinomai neteisingai interpretuojami.
Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl neva neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes tai padaryta laikantis BPK 166 ir 177 straipsnių nuostatų, o nuteistojo teiginiai dėl policijos pareigūno asmeninių ambicijų bei siekio jam pakenkti grindžiami subjektyviu aplinkybių vertinimu. Kasatoriaus teigimu, kaltinimas jam buvo grindžiamas pareigūno V. R. surašytais liudytojo J. A. parodymais, tačiau prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis nesirėmė. Taip pat skunde teigiama, kad šiais duomenimis negalėjo būti remiamasi renkant kitus ikiteisminio tyrimo duomenis, ir daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Vis dėlto šiuo atveju, teismui bylos nagrinėjimo metu kilus abejonių dėl dalies duomenų gavimo įstatymų nustatyta tvarka, teismas minėtų duomenų nelaikė įrodymais ir apkaltinamajame nuosprendyje jais nesirėmė. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ar kitaip prieštarauja kitiems teisminio bylos nagrinėjimo metu gautiems duomenims, juo labiau kad šie J. A. parodymai buvo patvirtinti apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, todėl teismas pagrįstai pripažino kitus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu gautus duomenis įrodymais bei jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Prokuroro nuomone, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl 2012 m. vasario 24 d. liudytojo J. A. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir žinomai neteisingai surašyto apklausos protokolo neteisėtumo, pirmosios instancijos teismo nepagrįsto sprendimo remtis šiuo apklausos protokolu kaip teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. Š. apeliaciniame skunde esančius identiškus teiginius, pagrįstai konstatavo, kad teismo posėdžio protokolas nėra stenograma, jame rašomas apklaustų asmenų parodymų turinys, o tai ir buvo padaryta. Bylos nagrinėjimo metu buvo pridėta prie bylos nuteistojo paties surašyta šios apklausos stenograma, pagal jo posėdžio metu darytą garso įrašą teisminio nagrinėjimo metu buvo vertinama kasatoriaus išsakyta nuomonė dėl protokole neva esančių netikslumų. Todėl kasaciniame skunde išsakyta subjektyvi A. Š. nuomonė, komentuojant iš konteksto paimtus liudytojo teiginius bei interpretuojant juos pagal kasatoriaus suvokimą, negali būti pagrindas teigti, kad šis protokolas surašytas žinomai neteisingai, juo labiau kad visas šiame protokole nurodytas aplinkybes liudytojas patvirtino ir apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroro manymu, nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl neteisėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes ši apklausa buvo atlikta BPK nustatyta tvarka, dalyvaujant šiame kodekse numatytiems proceso dalyviams. Proceso dalyvių išsakyti teiginiai, frazės, susiję su apklausos vedimo tvarka, neprieštaraujančios teisės aktų numatytai tvarkai, negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo įgaliojimais.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė visų nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių dėl teismo kaltinimo šaliai neva demonstruotų palankumo atvejų, atmetė prašymus dėl liudytojo A. Č. apklausos, surašė į nuosprendį netikslius parodymus bei išplėtė kaltinimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visi šie teiginiai aptarti bei įvertinti atmetant juos kaip nepagrįstus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo tarpu kasatoriaus minimas liudytojas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ir jo parodymai buvo vertinami abiejų instancijų teismų sprendimuose.
Prokuroro manymu, teismai išsamiai išnagrinėjo visus bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis ir įvertinę visas bylos aplinkybes pagrįstai pripažino kasatoriaus veiksmus, lenkiant liudytoją pakeisti parodymus jo ginamojo naudai, neteisėtais, o jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje. Paties kasatoriaus nurodomos aplinkybės, susijusios su jo teiginiais, kad jis tik prašė nukentėjusįjį teisme nurodyti aplinkybes, kurias pats nukentėjusysis buvo nurodęs jam iki apklausos teisme, teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino ir teismų pagrįstai buvo įvertintos kaip gynybinė versija.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeidžiami pirmiau nurodyti BPK reikalavimai.
Šioje byloje A. Š., būdamas nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo ir poveikio nukentėjusiam asmeniui, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nubrėžė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo sudėties teisėtumą, nesutiko su jo paties, nukentėjusiojo J. A., liudytojų J. A., A. Č., I. A. parodymų, užfiksuoto garso įrašo vertinimu bei teisėtumu, nurodė aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, teismas buvo šališkas, akcentavo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo trūkumus, taip pat nurodė, kad teismas išplėtė kaltinimo ribas, prašė patikrinti, ar jis nebuvo provokuojamas, ar nebuvo pažeistos advokato veiklos garantijos ir kt.
Apeliacinės instancijos teismas lakoniškai pažymėjo, kad apylinkės teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. Š. kaltės. Šis teismas nutartyje paviršutiniškai pakartojo nuosprendyje išdėstytus nukentėjusiojo J. A., liudytojų M. B., J. A., R. J., I. A. parodymus, taip pat dalį J. A. parodymų, duotų M. B. byloje, paminėjo rašytinius bylos duomenis (savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų atlikimo protokolus) ir išreiškė pritarimą pirmosios instancijos teismo motyvams dėl provokavimo nebuvimo. Tačiau nutartyje nepadaryta išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų apie nuteistojo nurodomas ir, jo manymu, kaltinimą dėl neteisėto poveikio nukentėjusiam asmeniui paneigiančias aplinkybes, taip pat nėra aiškių atsakymų į skundo motyvus dėl netinkamo įrodymų, tarp jų ir dėl pagrindinio įrodymo – itin nenuoseklių nukentėjusiojo J. A. parodymų, tyrimo ir vertinimo, su nukentėjusiuoju atlikto procesinio veiksmo – M. B. atpažinimo, nukentėjusiojo apklausų stenogramų neatitikties garso įrašams, provokavimo daryti nusikalstamą veiką, kaltinimo ribų išplėtimo ir kt.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė atlikti byloje įrodymų tyrimą ir ištirti nukentėjusiojo J. A. 2012 m. vasario 24 d. apklausos bei dviejų pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, sugretinti juose esančius parodymus su protokoluose užfiksuotaisiais, siekiant išsiaiškinti protokoluose esančius neatitikimus objektyviai duotiems parodymams, taip pat ištirti ir įvertinti A. Š. pateiktas pastabas dėl posėdžio protokolo, skirti ekspertizę, pridėti prie bylos nuteistojo pateiktas dvi specialistų išvadas ir jas ištyrus įvertinti. Be to, pačiame apeliaciniame skunde buvo keliamas nukentėjusiojo J. A. parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo kitų liudytojų parodymams klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau minėtus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus atmetė, nurodydamas, kad byla išsamiai ištirta, o apeliaciniame skunde nebuvo prašymo atlikti įrodymų tyrimą, be to, nuteistojo prašymai dėl ikiteisminio tyrimo pradžios neturi reikšmės bylai. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nelaikytinas pakankamai motyvuotu, kaip to reikalauja BPK 324 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad dėl pareikštų proceso dalyvių prašymų apeliacinės instancijos teismas priima motyvuotą nutartį. Tokia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, tačiau, nusprendus tokių prašymų netenkinti, nustato teismui pareigą pateikti aiškius motyvus, kodėl pateikti prašymai atmetami. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog skunde nebuvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, negali būti pripažinta tinkamu pagrindu atsisakyti tokį tyrimą atlikti, nes pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį toks prašymas gali būti pateiktas pradėjus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo apskritai neaišku, kokiais motyvais teismas atsisakė priimti nuteistojo gynėjo pateiktas specialistų išvadas.
Iš skundžiamos nutarties motyvų dėl nuteistojo kaltės nustatymo matyti, kad pasisakydamas šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išdėstė teorinius dalykus apie BK 233 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis ir pakartojo pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik toks nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kokias numato BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, be kita ko, baudžiamoji atsakomybė nustatyta ir asmeniui, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis teisme duotų melagingus parodymus. Taigi, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, be kitų sudėties požymių, turi būti nedviprasmiškai nustatytas ir kaltininko prašomų duoti parodymų melagingumas (neatitiktis objektyviai tiesai). Šios bylos kontekste itin svarbios su nukentėjusiuoju J. A. atlikto procesinio veiksmo – M. B. atpažinimo – faktinės aplinkybės, apie kurias nukentėjusysis turėjo duoti parodymus kitoje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad pagrindinio įrodymų šaltinio šioje byloje – nukentėjusiojo J. A. parodymai dėl M. B. atpažinimo aplinkybių itin nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šio nukentėjusiojo parodymus vertinti sudėtinga dėl jo asmenybės ir pačių parodymų nenuoseklumo, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė tik kaltinimui palankius jo parodymus, nenurodydamas, kodėl atmeta kitą šio nukentėjusiojo parodymų dalį, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo nukentėjusiojo J. A. ir kitų liudytojų parodymų dalis, tačiau dėl apeliaciniame skunde itin išsamiai išdėstytų jų prieštaravimų iš esmės nepasisakė, jų nuosekliai nesugretino ir neaptarė, kai kurių apskritai nepaminėjo (A. Č. parodymai). Šis teismas nenurodė motyvų, kodėl dalimi pirmiau minėtų įrodymų tikima, o kita dalis atmetama (BPK 305 straipsnio 2 dalis). Negana to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamios tarp nukentėjusiojo J. A. ir nuteistojo A. Š. vykusių ir slapta pareigūnų užfiksuotų pokalbių analizės, apsiribodami bendro pobūdžio teiginiais apie neva iš jų sekusius neteisėtus nuteistojo veiksmus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo atsakyta į esminius apelianto argumentus dėl įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, taip pat ir dėl to, kad jis, prašydamas nukentėjusiojo pakeisti parodymus, neprašė duoti būtent melagingų parodymų, o siekė, kad nukentėjusysis nurodytų tikrąsias su juo vykdyto M. B. atpažinimo aplinkybes. Pažymėtina, kad išvados dėl kaltės turi būti suformuluotos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų pagrįstumo. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, grindžiamo iš esmės apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios nuosprendžio dalies pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su konkrečiais apeliacinio skundu argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus.
Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde smulkiai išdėstė abejones dėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismo nepagrįstos išvados, susijusios su provokavimu daryti nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimu byloje Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimu Helle prieš Suomiją, tiesiog pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, nepateikdamas išsamesnių tokio sprendimo motyvų. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad pateiktų teismo motyvų apimtis priklauso nuo įvairių bylos šalims prieinamų įrodymų, taip pat skirtingų teisės nuostatų, papročių ir doktrininių principų bei skirtingos valstybių teismų sprendimų ir nuosprendžių pateikimo bei formulavimo praktikos. Šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo paviršutiniškas pritarimas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl provokavimo nebuvimo, nepateikiant aiškių motyvų ir neatsakius į apeliaciniame skunde smulkiai išdėstytus argumentus dėl konkrečių bylos aplinkybių (ikiteisminio tyrimo pradėjimo aplinkybių, jas apibūdinančių nukentėjusiojo J. A. ir liudytojos J. A. parodymų, pareigūno R. J. suinteresuotumo bei veiksmų ir kt.), kurios, kasatoriaus manymu, rodo, kad jis buvo provokuojamas, negali būti pripažintas motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo prašymų bei esminių argumentų pateikimu ir pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Apibendrinant darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nes nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių šio skundo argumentų. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes suvaržė A. Š. teises į rungimosi procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Kasaciniame skunde esančių argumentų dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų pažeidimų kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes nuomonės dėl jų pareiškimas galimas tik tinkamai atliktus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.