Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-202-1042/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-09
Bylos Nr.: e2A-202-1042/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-00834-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Aleksandras Rusakas
Pareiškėjas: B. G.
Suinteresuotas asmuo: Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, D. S., D. P.

Kategorijos

3.4.6.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas

Civilinė byla Nr. e2A-202-1042/2026 Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00834-2023-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.2.; 3.1.7.6.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjos) B. G. ir (suinteresuoto asmens) D. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-7413-1025/2025 pagal pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, D. S., D. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja B. G. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) yra buvusi sodyba S3, kurioje buvusio gyvenamojo pastato „C“, pažymėto teismo eksperto G. K. Teismo ekspertizės akto 27 psl. 31 pav. pateiktame plane koordinatės yra nurodytos teismo eksperto G. K. Teismo ekspertizės akto 28 psl. 3 lentelėje (Ekspertizės akto išvada Nr. 2 papunktis „a„) bei nustatyti, kad šis juridinis faktas nustatytas sodybos atstatymo teisei įgyti.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 8,8000 ha ploto žemės sklypas, esantis Pajūrio regioninio parko Etnokultūrinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype pareiškėja siekia pasinaudoti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo numatyta teise ir galimybe dėl buvusių sodybų pastatų atstatymo. Ji 2023 m. vasario 27 d. pateikė prašymą Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai leisti pareiškėjai atstatyti buvusias tris sodybas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Pajūrio regioninio parko Etnokultūrinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), pagal Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkės/geodezininkės prof. dr. J. S. V. 2023 m. vasario 9 d. Kartografinės ekspertizės akto 1 lentelėje, 4 priede pateiktas indeksais S1, S2, S3 pažymėtų sodybų centro stačiakampės koordinates LKS-94 m. koordinačių sistemoje. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija nurodė, kad nėra galimybės atstatyti buvusią sodybą, nes prašyme pateikta dokumentacija nepatvirtinta taip, kaip nurodyta Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 6 punkte, t. y. nepateikti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinantys dokumentai (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintos valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijos). Lietuvoje veikiantys valstybės archyvai informavo, jog archyvuose aktualūs kartografiniai duomenys apie buvusias sodybas žemės sklype nėra saugomi. Teismo ekspertas G. K. identifikavo sodybvietes bei jas koordinavo. Ekspertizės akte pateikta išvada, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) yra buvusi sodyba S3 su pažymėtais pastatais, kurie kartografuoti 1912 m. ir 1940 m. žemėlapiuose. 1940 m. žemėlapyje kartografuoto gyvenamojo pastato koordinatės nurodytos 3 lentelėje.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija nurodė, jog priimant sprendimą būtina vadovautis sukauptų įrodymų ir faktų visuma bei istoriniais-archyviniais ir kartografiniais dokumentais, kuriuose nebūtų daromos prielaidos. Pažymėjo, kad siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype buvo sodyba, turi būti nustatyta ne tik, kad yra išlikusių sodybos liekanų, bet ir yra duomenys, apibrėžiantys tą pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taškų koordinatės turi būti susietos su kartografine medžiaga, atlikta palyginamoji kartografinių duomenų analizė (tyrimai).

4. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija nurodė, jog negali nei patvirtinti, nei paneigti byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų aplinkybių apie galimai buvusią sodybą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prašė priimti teismo nuožiūra.

5. Suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos nurodė, jog sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palieka priimti teismo nuožiūra, įvertinus byloje surinktus įrodymus.

6. Suinteresuotas asmuo D. P. prašė sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimti teismo nuožiūra. Neprieštaravo, kad esant įstatyme nustatytiems pagrindams bei nepažeidžiant jos teisės atstatyti buvusią H. G. gyvenamąją sodybą jos valdomame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodybos pastatai, žymimi S1 ir S3.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdžio metu pareiškėjos B. G. atstovas pareiškimą palaikė, papildomai nurodė, kad teisinis reglamentavimas numato, kad sodybos saugomose teritorijose gali būti atstatomos tik turint kartografinę medžiagą, o pareiškėja tokią medžiagą pateikė. Buvusi sodyba S3 su pažymėtais pastatais kartografuota 1912 m. ir 1940 m. žemėlapiuose. Sodybos buvimo faktą taip pat patvirtina Mažosios Lietuvos kartografinė medžiaga, eksperto išvada, patikslinta istorinė pažyma, istorikės J. V. parodymai.

8. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos atstovas papildomai paaiškino, kad remiantis ekspertizės aktu, negali teigti, kad žemės sklype buvo sodyba S3. Pažymėjo, kad į bylą yra pateikti 1929 metų ir 1938 metų žemėlapiai, kuriuose nebuvo jokių gyvenamųjų pastatų. Pabrėžė, kad 1912 metais ginčo teritorija buvo Vokietijos okupacijoje, tuo tarpu 1940 metų žymėjimai žemėlapyje yra daryti karo metu, o tai galėjo nulemti tam tikrų netikslumų atsiradimą žemėlapiuose. Akcentavo, kad S1 sodyba visuose žemėlapiuose yra nuosekliai žymima sutartiniu ženklu. Jo vertinimu žemės sklype turėtų matytis kažkokios gyvenamojo namo liekanos, tačiau tokių požymių nėra.

9. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. S. su pareiškimu nesutiko, pažymėjo, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių S3 sodybos buvimą pareiškėjos žemės sklype. H. G. (buvęs žemės sklypų savininkas) jam buvo nurodęs dvi sodybas, viena jam buvo parduota, kita buvo gretimame D. P. žemės sklype. Pareiškėjai priklausančiame žemės sklype jokios sodybos nebuvo. Teismo ekspertizės aktu bei parengta istorine pažyma prašo nesivadovauti dėl juose nurodomų duomenų netikslumo.

Šalies argumentai

10. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens D. P. atstovė nurodė, kad sutinka su pareiškėjos pareiškimu bei prašė jį tenkini.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismo posėdžio metu teismo ekspertas G. K. papildomai paaiškino, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo anksčiau pastatyta sodyba S3 su gyvenamuoju namu, tai nustatė įvertinęs kartografinės medžiagos sutartinius ženklus. Ekspertizės akto 17 puslapyje 19 pav. pavaizduotas gyvenamasis namas (juodas stačiakampis kvadratas), 20 pav. pažymėta sodyba (juodas kvadratas su apibrėžta teritorija). Sodyba buvo pažymėta 1912 ir 1940 metų žemėlapiuose. 1912 metų žemėlapyje sodyba pažymėta juodu stačiakampiu. 1940 metų žemėlapyje sodyba pažymėta kvadrato formos žyma bei apibrėžta sodybos teritorija. Ar S3 sodyboje buvo gyvenamasis namas galima nustatyti vadovaujantis 1940 metų žemėlapiu, nes šiame žemėlapyje sutartiniu ženklu aiškiai pasakoma kas yra gyvenamasis namas.

12. Teismo posėdžio metu liudytoja J. V. paaiškino, kad ji parengė 2007 metų istorinę pažymą bei ją 2025 metais patikslino susipažinusi su teismo eksperto pateikta išvada. Į ją kreipėsi pareiškėjos įgaliotas asmuo E. V. su prašymu papildyti 2007 metų istorinių tyrimų medžiagą, nes buvo pasikeitęs reglamentavimas dėl buvusių sodybų saugomose teritorijose. Tai sudarė galimybę prieiti prie papildomų kartografinių šaltinių. Žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki XX amžiaus buvo P. žvejo sodyba. Karo metu, tai yra 1944 metais, sodyba buvo sudeginta ir neatstatyta. Pokaryje šis žemės sklypas buvo nacionalizuotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimu (sprendime nurodyta 2023 m. lapkričio 27 d.) pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) yra buvusi sodyba S3, kurios koordinatės X reikšmė (duomenys neskelbtini), koordinatės Y reikšmė (duomenys neskelbtini), kurioje buvusio gyvenamojo pastato „C“ koordinatės X reikšmė - (duomenys neskelbtini), Y reikšmė - (duomenys neskelbtini). Juridinę reikšmę turintį faktą nustatė sodybos atstatymo teisei įgyti.

14. Teismas nustatė, kad H. G. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, esantis Pajūrio regioninio parko Etnokultūrinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo suformuoti trys atskiri žemė sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso 8,8000 ha dydžio žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas 1), suinteresuotam asmeniui D. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,25 ha dydžio žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas 2), o suinteresuotam asmeniui D. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,4944 ha dydžio žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas 3).

15. Teismas vertino, kad 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės akte buvo išanalizuoti 1912 m., 1929 m., 1938 m., 1940 m., 1949 m., 1958 m. sudaryti žemėlapiai bei konstatuota, kad Žemės sklype 1 buvo sodyba S3 su gyvenamuoju namu.

16. Teismas, išanalizavęs 1912 m., 1929 m., 1938 m., 1940 m., 1949 m., 1958 m. sudarytus žemėlapius sprendė, kad Žemės sklype 1 sodybos S3 egzistavimo XX amžiuje faktą patvirtina 1912 ir 1940 metų žemėlapiai, istorikės J. V. bei teismo eksperto G. K. išvados. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo gauta duomenų, kurie leistų abejoti ir daryti išvadą, jog Žemės sklype 1 nėra buvę sodybos S3.

17. Teismas atsakydamas į suinteresuoto asmens D. S. prašymą remtis leidinio „K. atlasas“ Nr. 1 tyrimais, nurodė, kad „K. atlasas“ Nr. 1 tyrime iš esmės pateikiami K. kaime daugiausia vyravusių sodybų XX amžiuje apibendrinimai, o ne baigtinis tokių sodybų sąrašas. Joje nėra nurodoma, kad K. kaime sodyba negalėjo susidėti iš vieno pastato-gyvenamojo namo, taip pat kad vienas pastatas negalėjo susidėti iš gyvenamųjų ir ūkio paskirties patalpų, todėl teismo eksperto bei istorikės padarytas išvadas laikė nepaneigtomis, nenustatė aplinkybių, kurios teismui neleistų vadovautis istorikės J. V. parengta išvada ar parodymais duotais teisme.

18. Teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad civilinė byla buvo iškelta pareiškėjos iniciatyva, juridinio fakto nustatymu yra suinteresuota pati pareiškėja, nei vienas iš priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turinčių suinteresuotų asmenų nekėlė byloje savarankiškų reikalavimų bei tokiu būdu nenulėmė papildomų pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų susidarymo, visos pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos susijusios su įrodymų, pagrindžiančių sodybos buvimo faktą surinkimu bei jos atstovavimu, kurias ji turėjo nusprendusi kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

19. Apeliaciniu skundu apeliantė (pareiškėja) B. G. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir tenkinti pareiškėjos B. G. prašymą dėl išlaidų atlyginimo, priteisti pareiškėjos B. G. naudai 8619,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisti iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

20. Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija bei D. S. byloje su pareiškimu nesutiko, todėl laikė turinčiais priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi. Teigė, kad teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą netinkamai taikė CPK 443 straipsnio 6 dalį (CPK 329str.1d.). Pažymėjo, kad dėl suinteresuotų asmenų Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos bei D. S. priešingo suinteresuotumo ir prašymų pareiškėja turėjo rinkti papildomus įrodymus, dėl ko bylinėjimosi procesas užsitęsė ir pareiškėja dėl jos atstovavimo ir papildomų įrodymų rinkimo turėjo papildomas išlaidas.

21. Apeliaciniu skundu apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

22. Apeliaciniame skunde teigė, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai ir be prielaidų pripažinti, jog tiriamas objektas buvo gyvenamasis namas. Akcentavo, kad teismo sprendimas yra grindžiamas ne faktais, o prielaidomis bei nepakankamai patikimais liudytojų ir eksperto parodymais. Eksperto išvados prieštarauja istoriniams rašytiniams dokumentams ir jomis nebuvo galima remtis identifikuojant gyvenamąją sodybą pareiškėjos sklype. Taip pat nurodė, kad liudytojos istorikės J. V. pateikta versija laikytina itin abejotina, todėl teismas negalėjo ja remtis. Prašė jei būtų atnaujintas bylos nagrinėjimas ar atliktas papildomas įrodymų vertinimas, kviesti papildomus ekspertus, taip pat ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorių J. G., kurie galėtų pateikti nepriklausomas ekspertines išvadas dėl ginčo objekto paskirties nustatymo, t. y. ar žemėlapyje pažymėtas objektas laikytinas gyvenamuoju namu ar negyvenamosios paskirties ūkiniu statiniu.

Atsiliepimas

23. Atsiliepimu į pareiškėjos B. G. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo D. S. prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos turėtos išlaidos kilo iš jos pačios inicijuoto proceso ir siekio įrodyti aplinkybes, kurios didžiąja dalimi nebuvo patvirtintos teismų sprendimais, o pareiškėjos prašymas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš suinteresuotų asmenų, kurie veikė sąžiningai, nepagrįstas.

24. Atsiliepimu į pareiškėjos B. G. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių suinteresuoto asmens Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, būdama viešojo administravimo įstaiga, įgyvendina teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių priežiūrą. Pažymėjo, kad pareiškėjos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jos pačios teiktų tikslintinų duomenų, nes ir bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas dėl pačios pareiškėjos pateiktų netikslių/nekorektiškų ar klaidinančių duomenų.

25. Atsiliepimu į pareiškėjos B. G. ir suinteresuoto asmens D. S. apeliacinius skundus suinteresuotas asmuo D. P. prašė suinteresuoto asmens D. S. apeliacinį skundą atmesti, pareiškėjos B. G. apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami juridinę reikšmę turinčiam faktui, jog pareiškėjos sklype yra buvusi sodyba (gyvenamasis namas), nustatyti. Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo D. S. ekspertizės akto išvadas ir istorikės J. V. pateiktus duomenis ginčija išimtinai savo subjektyvia, ekspertinėmis žiniomis neparemta pozicija ir tariamais asmeniniais pokalbiais su kitais aktualių specialiųjų žinių neturinčiais asmenimis. Suinteresuoto asmens D. P. įsitikinimu, egzistuoja pagrindas paskirstyti byloje dalyvaujančių asmenų pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. pakeisti pareiškėjos prašomą skundžiamo sprendimo dalį.

26. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens D. S. apeliacinį skundą pareiškėja B. G. prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš suinteresuoto asmens D. S. bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2025 m. kovo 4 d. grąžinus bylą nagrinėti iš naujo teismas remdamasis minėta nutartimi apklausė istorikę J. V. dėl rengtų dokumentų, paskyrė geodezinę/kartografinę ekspertizę ir įvertinęs surinktus įrodymus priėmė sprendimą. Pažymėjo, kad apelianto subjektyvūs teiginiai dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

27. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens D. S. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija prašė sprendimą dėl suinteresuoto asmens D. S. apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

28. Atsiliepime į suinteresuoto asmens D. S. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija nurodė, kad priimant sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, ar B. G. žemės sklype buvo sodyba S3, būtina atsižvelgti į teisinį reglamentavimą, vadovautis sukauptų įrodymų ir faktų visuma, galimybe identifikuoti buvusios sodybos pastatus, buvusią tikslią gyvenamojo namo, kaip pagrindinio sodybos elemento vietą, kurio kontūrai ar visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, o paaiškinimai pateikti žemėlapio legendoje bei istoriniais - archyviniais ir kartografiniais dokumentais, kuriuose nebūtų daromos prielaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini

29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

31. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

32. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

33. Prieš tai minėtas draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

34. Suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2024 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą-faktūrą, kuri patvirtina, kad suinteresuotas asmuo aktyviai veikdamas ir siekdamas, kad byloje būtų pateikti objektyvūs duomenys, inicijavo buvusių sodybų koordinačių pažymėjimą žemės sklype ir tam pirko paslaugą iš VĮ Žemės ūkio duomenų centro. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija kartu su atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą pateikė 2024 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą-faktūrą, kuri buvo išrašyta už paslaugas dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ir suinteresuotas asmuo turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jo manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Be to, suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija nesuformulavo prašymo priimti šio įrodymo ir neįrodė šio įrodymo pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė jį priimti apeliacinės instancijos teisme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nevertina suinteresuoto asmens Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos pateiktų naujų įrodymų.

Dėl ginčo esmės

35. Apeliacijos dalykas – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjos pareiškimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

36. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdamas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

39. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto (suinteresuoto asmens) D. S. nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

40. Pažymėtina, kad apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S., nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

41. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto (suinteresuoto asmens) D. S. skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

42. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai ir be prielaidų pripažinti, jog pareiškėjos žemės sklype buvo gyvenamasis namas.

43. Teismas turi kompetenciją nustatyti tik tuos juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylą, turi nustatyti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios pareiškėjo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

44. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 straipsnis, 445 straipsniai).

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Taigi, jei asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami išvadoms padaryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

46. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, faktas, kad sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių liekanų arba kai sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas pirmiausiai siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).

47. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 2 straipsnio 6 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.) buvusi sodyba - vieta, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, kuris neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyti pagal valstybės archyvuose arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos saugomų kartografinių dokumentų, išleistų 1900 metais ar vėlesniais metais, patvirtintas kopijas, jeigu jie neišlikę ar išleisti ankstesniais nei 1900 metais, – jų buvimo juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

48. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjos žemės sklype buvo statiniai nėra, apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. to neginčija, tačiau apelianto vertinimu, pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai ir be prielaidų pripažinti, jog tiriamas objektas buvo gyvenamasis namas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka, laiko juos deklaratyviais ir nepagrįstais bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vertino civilinės bylos Nr. eA2-1269-1180/2024 ir civilinės bylos Nr. e2YT-5212-1112/2023 medžiagą, kuriose yra pateikta įvairių metų topografiniai žemėlapiai, topografinių sutartinių ženklų lentelės, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriaus patvirtinta 1941-1945 m. aerofotografinės nuotraukos kopija, 2004 m. ir 2007 m. istorikės J. V. istorinės pažymos, ekspertės prof. Dr. J. S. V. 2023 m. vasario 9 d. kartografinės ekspertizės aktas, taip pat šios ekspertizės 2024 m. vasario 12 d. ir 2024 m. birželio 21 d. patikslinimai, kuriuose ekspertė, nurodo, kad atlikus archyvinės - kartografinės medžiagos pakartotinę analizę nustatyta, kad registro Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose 1940-1949 m. laikotarpyje buvo dvi sodybos su gyvenamosios paskirties pastatais; patikslinus identifikuotų sodybų S1, S2, S3 koordinates nustatyta, kad S2 sodyba nėra Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose. 2007 m. autorės J. V. parengtoje istorinėje pažymoje padaryta išvada, kad sklypas, suplanuotas K. šiaurės vakarų dalyje, kuri intensyviau apstatinėta nuo XIX a. II p. arčiau jūros – besikuriančiomis mažomis žvejų sodybėlėmis, atokiau – stambesnėmis ūkininkų sodybomis. Istoriniai kartografiniai XX a. I p. dokumentai, iš K. kilusių žmonių prisiminimai rodo, kad tiriamo sklypo teritorijoje XX a. I p. skirtingu laiku buvo įsikūrusios 3 žvejų sodybos: 2 iš jų įsikūrė iki XIX a. pab. sklypo vakarinėje dalyje, prie seno vietinio keliuko, I sodyba įsikūrė XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje sklypo rytinėje pusėje (1936 m. žemėlapyje dar nežymima). Jos sudegė per baigiamuosius frontų mūšius 1944 m. Ryškesni istorinės sodybvietės požymiai išlikę sklypo pietvakariniame kampe buvusios sodybos vietoje (seni vaismedžiai, medžiai). Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino 2007 m. autorės J. V. parengtą bei 2025 metais patikslintą istorinę pažymą, analizavo 1912 m., 1929 m., 1938 m., 1940 m., 1949 m., 1958 m. sudarytus žemėlapius, pareiškėjos pateiktą 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės aktą, kuriame buvo išanalizuoti 1912 m., 1929 m., 1938 m., 1940 m., 1949 m., 1958 m. sudaryti žemėlapiai bei konstatuota, kad pareiškėjos žemės sklype (Žemės sklype 1) buvo sodyba S3 su gyvenamuoju namu. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo gauta duomenų, kurie leistų abejoti ir daryti išvadą, jog Žemės sklype 1 nėra buvę sodybos S3, o teismo ekspertas, vertindamas žemėlapių kartografinius ženklinimus, rėmėsi galiojančiais jų paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis istorikės J. V. parengtos istorinės pažymos duomenimis nustatė, kad Žemės sklypo 1 teritorijos šiaurės vakarų dalyje XX a. pirmoje pusėje stovėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsikūrusi žvejo P. (pateikiama asmens pavardė, vardas nenustatytas) vieno pastato su daržu sodyba. Pastato ir daržo jam iš pietų pusės aplinką ribojanti linija formuoja nedidelį stačiakampį sklypą, matomą 1912 m. Vokiškame topografiniame žemėlapyje – sodybos šiaurės pakraštyje galu į jūros pusę juodai nuspalvinto stačiakampio sutartiniu ženklu pažymėtas vienintelis sodybos pastatas, pagal 1941 m. Vokietijos oficialių žemėlapių sutartinių ženklų leidinį Bildliche Darstellung der Kartenzeichen in den amtlichen deutschen Karten (Kartenfibel), buvo gyvenamas namas (vok. Wohngebäude; žr. Ikonogr. Nr. 15–15/2). Vieno pastato sodybos buvo būdingos pajūrio gyvenviečių neturtingiems gyventojams žvejams, žemdirbiams. Tradiciškai, pagal savininko poreikius, sodybos gyvenamojo pastato galas būdavo pritaikomas ūkinei paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad aptariama vieno pastato sodyba turėjo nedidelį daržą, tikėtina, kad aprašomos sodybos gyvenamo pastato gale taip pat buvo ūkinės patalpos. Aprašoma vieno pastato sodyba sudegė per karą 1944 m. rudenį. Sodybos savininkas pavarde P., tikėtina, karo metu pasitraukė iš šalies. Tarpukaryje sodyba neatstatyta, žemės sklypas nacionalizuotas.

49. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad „K. atlasas“ Nr. 1 tyrime iš esmės pateikiami K. kaime daugiausia vyravusių sodybų XX amžiuje apibendrinimai, o ne baigtinis tokių sodybų sąrašas. Kaip ir akcentavo pirmosios instancijos teismas joje nėra nurodoma, kad K. kaime sodyba negalėjo susidėti iš vieno pastato-gyvenamojo namo, taip pat kad vienas pastatas negalėjo susidėti iš gyvenamųjų ir ūkio paskirties patalpų, todėl nepaneigė teismo eksperto bei istorikės padarytų išvadų.

50. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos žemės sklype (Žemės sklype 1) buvo sodyba S3 (su gyvenamuoju namu).

Dėl 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės akto

51. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020, 43 punktas).

52. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

53. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 121 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

54. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

55. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. teigia, kad eksperto išvados prieštarauja istoriniams rašytiniams dokumentams ir jomis nebuvo galima remtis identifikuojant gyvenamąją sodybą pareiškėjos sklype. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto (suinteresuoto asmens) argumentus kaip nepagrįstus ir pažymi, kad 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės akte teismo ekspertas, vertindamas žemėlapių kartografinius ženklinimus, rėmėsi galiojančiais jų paaiškinimais, ekspertizės metu buvo analizuoti 1912 m., 1929 m., 1938 m., 1940 m., 1949 m., 1958 m. sudaryti žemėlapiai, o teismo eksperto padarytas išvadas patvirtina istorikės J. V. išvados, tuo tarpu apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. teigdamas, kad eksperto išvados prieštarauja istoriniams rašytiniams dokumentams nepagrindžia kokiems konkrečiai oficialiems istoriniams rašytiniams dokumentams prieštarauja eksperto išvada. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ekspertizę atlikęs G. K. yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, atlieka žemėtvarkos darbų ekspertizes, turi matininko kvalifikaciją, jam suteikta geodezininko kvalifikacija, teisė rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus, kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus, žemės konsolidacijos projektus. Eksperto tyrimo išvados yra išsamios, argumentuotos, jas patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad apeliantas (suinteresuotas asmuo) D. S. teigia, kad eksperto išvados prieštarauja istoriniams rašytiniams dokumentams nepaneigia tyrimo išvadų teisingumo ir pagrįstumo, o tokie apelianto teiginiai vertintini tik kaip jo subjektyvi nuomonė nepagrįsta rašytiniais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės akto išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir tinkamai motyvavo, kodėl remiasi 2025 m. birželio 3 d. teismo ekspertizės išvadomis ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl tokio įrodymo vertinimo.

Dėl apeliantės (pareiškėjos) B. G. apeliacinio skundo

56. Apeliantė (pareiškėja) B. G. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuotų asmenų netinkamai taikė CPK 443 straipsnio 6 dalį.

57. Ypatingosios teisenos tvarka yra ne ginčo teisena, ja nagrinėjama daug ir skirtingų kategorijų bylų (CPK 442 straipsnis), todėl dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali būti nevienodi ar priešingi. Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020).

58. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad suinteresuotų asmenų Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos bei D. S. suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas nei pareiškėjos, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš minėtų asmenų. Pažymėjo, kad iš esmės visos pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su įrodymų, pagrindžiančių sodybos buvimo faktą surinkimu bei jos atstovavimu, kurias ji patyrė, nusprendusi kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

59. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors suinteresuoti asmenys Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija bei D. S. su pareiškėjos pareiškimu nesutiko, siekdami, kad toks pareiškėjos prašymas būtų atmestas, tačiau pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija šioje byloje dalyvavo vykdydama savo funkcijas, o suinteresuotas asmuo D. S. į bylos nagrinėjimą įtrauktas teismo 2024 m. kovo 20 d. protokoline nutartimi kaip gretimo žemės sklypo savininkas. Minėti suinteresuoti asmenys tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi ir materialinės nei kitokios naudos nepriklausomai nuo šioje byloje priimto sprendimo rezultato jie negautų. Suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija atliko savo, kaip institucijos, pareigą pateikti savo poziciją dėl pareiškėjos siekio nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą byloje, t. y. ji atliko savo funkciją padėti nustatyti teisinę tiesą šioje byloje, o suinteresuotas asmuo D. S. kaip gretimo žemės sklypo savininkas, taip pat padėjo aiškintis teisinę tiesą šioje byloje. Tai, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų pozicija dėl nagrinėjamo klausimo ypatingąja teisena nesutapo, nereiškia, kad jie turi kompensuoti pareiškėjos šioje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias ji turėjo rinkdama įrodymus, pagrindžiančius sodybos buvimo faktą bei jos atstovavimą, pareiškėjai nusprendus kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Būtent pareiškėjas bylose dėl juridinę reikšmę juridinio fakto nustatymo turi pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius pareiškime išdėstytas aplinkybes; visi pareiškėjos į bylą teikti įrodymai buvo reikšmingi sprendžiant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą, todėl išlaidos šiems įrodymams surinkti negali būti perkeliamos suinteresuotiems asmenims, net jei jie aktyviai bandė nuginčyti teikiamus įrodymus.

60. Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagrįstai nusprendė nepriteisti pareiškėjai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

61. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

62. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

63. Apeliantė (pareiškėja) B. G. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytus argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme, dėl tų pačių motyvų netenkina apeliantės (pareiškėjos) B. G. prašymo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjos B. G. ir suinteresuoto asmens D. S. apeliacinius skundus.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Aleksandras Rusakas