Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ilona Jakubėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktų M. J. ir S. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės ir nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. vasario 20 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. J. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucijos) 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimu 40 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad jis, vykdydamas savo tariamą teisę, kurią ginčija kitas asmuo, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, nuo 2024 m. balandžio 6 d. 8.29 val. iki 2024 m. balandžio 19 d. 10.29 val. savavališkai išardė metalinę tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią E. L., be jo sutikimo. Tokiais savo veiksmais M. J. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 2 dalį.

2. S. J. Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimu 40 Eur bauda pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad jis, vykdydamas savo tariamą teisę, kurią ginčija kitas asmuo, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, nuo 2024 m. balandžio 6 d. 8.29 val. iki 2024 m. balandžio 19 d. 10.29 val. savavališkai išardė metalinę tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią E. L., be jo sutikimo. Tokiais savo veiksmais M. J. pažeidė CK 4.103 straipsnio 2 dalį.

3. Nesutikdama su Institucijos nutarimais, administracinėn atsakomybėn patrauktų S. J. ir M. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė pateikė skundus Šiaulių apylinkės teismui, prašydama panaikinti Institucijos 2024 m. rugsėjo 18 d. (turi būti rugsėjo 17 d.) nutarimus ir administracinių nusižengimų bylas S. J. ir M. J. nutraukti, priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pridėtus ir vėliau planuojamus pateikti mokėjimo pavedimus.

4. Nesutikdama su Institucijos nutarimais, nukentėjusiojo E. L. atstovė advokatė Eglė Latauskienė pateikė skundus Šiaulių apylinkės teismui, prašydama panaikinti Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimus ir priteisti E. L. turtinės žalos atlyginimą bei visas nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios teismui bus pateiktos vėliau ANK nustatyta tvarka.

5. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutartimi Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, kuriuo M. J. nubaustas pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį 40 Eur bauda, o turtinės žalos atlyginimo klausimas paliktas nenagrinėtas, paliktas nepakeistas ir nukentėjusiojo E. L. bei nubausto asmens M. J. skundai atmesti, patikslinant nustatyta, kad M. J. nubaustas pagal ANK 518 straipsnį. Taip pat šia nutartimi Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, kuriuo S. J. nubaustas pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį 40 Eur bauda, o turtinės žalos atlyginimo klausimas paliktas nenagrinėtas, paliktas nepakeistas ir nukentėjusiojo E. L. bei nubausto asmens S. J. skundai atmesti, patikslinant nustatyta, kad S. J. nubaustas pagal ANK 518 straipsnį.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktų M. J. ir S. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti bei priteisti M. ir S. J. bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje iš nutarimus surašiusios institucijos.

6.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir neteisinga, nes teismas, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, vadovavosi neteisėtai gautais įrodymais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo padarytas S. J. ir M. J. inkriminuotas administracinis nusižengimas, nors teismas pripažino, kad nutarimuose nurodytos pagrindinės elgesio normos - CK 4.103 straipsnio 2 dalies - pažeidimo šiuo konkrečiu atveju nebuvo.

6.2. Nurodo, kad S. J. kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris įgytas 2006-07-05 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame stovėjo metalinė tvora jos nurinkimo metu, o E. L. nuosavybės teise priklauso pietinėje pusėje besiribojantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padovanotas buvusios žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkės A. L. (E. L. motinos). Pažymi, jog iki dovanojimo sutarties sudarymo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) priklausė A. L., po dovanojimo sutarties sudarymo žemės sklypu (duomenys neskelbtini), taip pat jame stovinčiais pastatais ir statiniais toliau naudojosi A. L., o E. L. minėtame žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir jame esančiuose pastatuose negyveno, žemės sklypu (duomenys neskelbtini) bei jame esančiais statiniais nesinaudojo. Taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 11 d. iki 2024 m. kovo 6 d. tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkų vyko administracinis ginčas, kuriuo S. J. siekė panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų duomenis bei jų teisinę registraciją, ir, vykstant administraciniam ginčui, A. L. 2022 m. gegužės mėnesį pastatė metalinę segmentinę tvorą, dėl to S. J. negalėjo privažiuoti prie savo ūkinių pastatų ir naudotis įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės, kito įvažiavimo prie ūkinių pastatų nėra. Prašymus stabdyti tvoros statybos darbus, kol vyksta teisminis ginčas, administraciniai teismai atmetė. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-92-394/2023 S. J. skundą patenkino ir panaikino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinius duomenis bei jų teisinę registraciją VĮ „Registrų centras“. 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) A. L. padovanojo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) E. L.. Pažymi, kad dovanojimo sutartyje nurodoma, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos yra aiškios ir jokie teisminiai ginčai dėl dovanojamų daiktų nevyksta. Apie šią sutartį M. ir S. J. tapo žinoma tik po tvoros išardymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA-306-463/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą. Taip pat nurodo, kad 2024 m. kovo 8 d. buvo pateiktas rašytinis raginimas A. L., kaip tvoros statytojai ir savininkei, nusirinkti tvorą, kartu nurodant ir galimas pasekmes - tvoros statytojui neišardžius tvoros, ją išardys žemės sklypo, kuriame stovi tvora, savininkai, bet joks atsakymas nebuvo gautas. Pažymi, jog teisme E. L. patvirtino šio raginimo gavimo faktą. VĮ „Registrų centras“ 2024 m. kovo 20 d. sprendimu išregistravo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų duomenis ir atstatė juos į padėtį, buvusią iki kadastrinių duomenų įregistravimo (2004 m. birželio 17 d.), sprendimas įformintas įrašu Nekilnojamojo turto registre, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), bei VĮ „Registrų centras“ 2024 m. kovo 20 d. sprendimu įregistravo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis pagal 2021 m. gruodžio 27 d. kadastrinių duomenų bylą, sprendimas įformintas įrašu Nekilnojamojo turto registre, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad 2024 m. balandžio 6 d. tvora, stovėjusi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijoje, jos statytojai neišreiškus noro ją pasiimti, buvo išrinkta - tvoros segmentai, varžtai, stulpeliai tvarkingai buvo sudėti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijoje.

6.3. Atstovė skunde nurodo, kad apylinkės teismas minėtus S. J. ir M. J. veiksmus, išrenkant tvoros elementus, pripažino kaip atitinkančius savavaldžiavimo požymius pagal ANK 518 straipsnį, argumentuodamas, jog jiems buvo žinoma, kad tai yra svetimas statinys, todėl tokio (skirtingai nei nuosavo) statinio nugriovimui būtinas arba savininko leidimas (kurio nebuvo), arba tokią teisę turinčios institucijos sprendimas, ir tokias savo išvadas apylinkės teismas grindė CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, 5 dalimi, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir „kt. nuostatomis“, jų plačiau nedetalizuodamas. Be to, nutartyje teismas nenurodė, kokia konkrečiai institucija (be teismo) tokius leidimus išduoda, teismas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais apie asmenų teises kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo ir nekonkretizavo, kokia teisės norma šiuo konkrečiu atveju įpareigojo (o ne suteikė teises) S. ir M. J. privalomai kreiptis į teismą.

6.4. Atstovė skunde teigia, kad, sprendžiant dėl tvoros savininko, pirmosios instancijos teismui pakako tik fizinio suinteresuoto asmens – E. L. - pareiškimo, jog jis yra tvoros savininkas. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta vykstant administraciniam teisminiam ginčui dėl dovanojamų daiktų (konkrečiai - žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) ribų, teikiant notarui melagingus pareiškimus ir tvirtinimus, jog jokie teisminiai ginčai dovanojimo sandorio sudarymo metu nevyko; minėtoje sutartyje tarp dovanojamų daiktų tvora - kaip dovanojamas daiktas (statinys) - nurodyta nebuvo, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad tvora asmeninės nuosavybės teisėmis kitais būdais būtų atitekusi E. L. nuosavybėn (pirkimo, statymo ar pan.). Šios aplinkybės nebuvo tiriamos ir netrukdė pirmosios instancijos teismui E. L. laikyti tvoros savininku bei reikalauti jo leidimo tvoros nurinkimui, nors ir pripažino, jog tokie E. L. veiksmai/neveikimas iš esmės buvo neteisėti.

6.5. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino S. J. ir jo sutuoktinės teisių pažeidimą, nepatraukiant tvoros iš jų privačios nuosavybės; pripažino tvoros statytojų atsakomybę dėl galimų padarinių, statant tvorą ginčo teritorijoje, vykstant teisminiam ginčui ir pan., tačiau apeliantė mano, kad nutartis yra neteisėta ir neteisinga. Nurodo, jog nors teismas pripažino, kad vargu ar įmanomas kitas, nei apeliantų pasirinktas, kelias pašalinti tvorą (pažymėtina - savininko lėšomis) ar perkelti ją į kitą vietą, tačiau vis tiek teismas sprendė, jog atlikti veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Teigia, jog nutarimuose buvo nurodyta, kad S. ir M. J. savo veiksmais pažeidė CK 4.103 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, jog asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą, tačiau nei nutarimuose, nei nutartyje plačiau nepasisakoma, ar ginčo tvora yra savavališkai, ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta VTPSI 2022 m. birželio 21 d. rašto Nr. 2D-11362 kopija, kurioje konstatuojama, kad šiuo konkrečiu atveju tvora buvo statoma nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų, kas iš esmės suponuoja išvadą, jog tvora nelaikytina statiniu, kuris pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar savavališkai. Pirmosios instancijos teismo nutartyje išsakyta pozicija, kad minėtu VTPSI raštu dėl tokios veiklos (galimai turėta mintyje - dėl tvoros statybos teisėtumo) asmeniui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą, vertintina kritiškai, nes visiškai nėra jokios logikos ginčyti statybų teisėtumą, jeigu statinio statybai nėra reikalingas joks leidimas ar suderinimas, ir jokių kitų pažeidimų atsakinga valstybinė institucija patikrinimo metu nenustatė. Nenustačius teisės aktų pažeidimo, toks statinys negali būti laikomas neteisėtu pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, o nesant pažeidimo pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, negalimas ir minėto straipsnio 2 dalies taikymas ar pažeidimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog CK 4.103 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs imperatyvaus reikalavimo kreiptis į teismą, jeigu ir būtų nustatytas CK 4.103 straipsnio 1 dalyje aprašytas atvejis (neteisėta, savavališka statyba), nes kalbama apie asmens teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą. Pažymi, kad teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė teisė. Kiekvienas asmuo, kuris mano, jog jo teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau, jeigu jis šios savo teisės nerealizuoja, už tai jis negali būti baudžiamas. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog nutarimuose nurodytas CK 4.103 straipsnio 2 dalies - kaip imperatyvaus elgesio - pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai, tačiau skundžiama nutartimi šio pažeidimo nepašalino ir nutarimus paliko galioti nepakeistus.

6.6. Atstovė skunde teigia, kad nutartyje nurodomas CK 1.136 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimas, kurio neva nesilaikė S. ir M. J., tačiau CK 1.136 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, ir tai yra pamatinė civilinių teisinių santykių nuostata, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose yra leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymai, ir paneigianti bet kokio pobūdžio išvedžiojimus, jog visus ir bet kokius klausimus gali spręsti tik teismas arba tik leidimus išduodančios institucijos. Teigia, kad S. ir M. J. nežinojo jokių teisės normų, kurios imperatyviai juos būtų įpareigojusios kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo nurinkti (pašalinti) jų kieme stovintį laikiną neregistruotą statinį, kurio nepasiėmė S. ir M. J. tuo metu žinoma jo statytoja, nors jai ir buvo pranešta, kad statinys bus nurinktas. Tai, jog, pradėjus ardyti tvorą, prisistatė E. L., save laikantis tos tvoros savininku, ir pradėjo reikalauti teismo leidimo tvoros nurinkimui, dar nesuponuoja pagrindo vykdyti tokio reikalavimo, nesant to asmens nuosavybes į tvorą patvirtinančių dokumentų ir nesant aiškaus teisinio reglamentavimo, jog tokio leidimo iš tiesų reikėjo. Pažymėtina, kad iškviesti policijos pareigūnai tvoros ardymo darbų nesustabdė, jokių privalomų nurodymų S. ir M. J. nedavė, jokių išaiškinimų taipogi nepateikė, o iš filmuotos medžiagos matyti ir girdėti, jog pareigūnai aiškino E. L., kad jis pats pažeidė įstatymus, statydamas tvorą ginčo teritorijoje, kai vyko teisminis ginčas.

6.7. Atstovė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo dėl privalomo teismo leidimo gavimo taipogi tinkamai nepagrindė. Nurodo, jog už CK 1.136 straipsnio 3 dalies normos pažeidimą reglamentuojamas civilinės, bet ne administracinės atsakomybės taikymas. Teigia, kad E. L. piktnaudžiavo savo tikromis ar menamomis teisėmis, nes jis, žinodamas apie teisminių ginčų baigtį, be teisinio pagrindo naudojosi svetima nuosavybe (žemės sklypu (duomenys neskelbtini)), nemokėdamas už tai jokio atlygio ir varžydamas S. J. bei jo sutuoktinės teises ir teisėtus interesus naudotis jiems priklausančia nuosavybe (galimybe patekti prie ūkinių pastatų). Šį faktą pripažino pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nekyla abejonių, jog tvora trukdė S. ir V. J. naudotis savo sklypu ir taip pažeidė jų teises, tačiau teismas šių asmenų teisių negynė ir paliko administracinę nuobaudą, paskirtą S. J., nepakeistą. Pažymi, kad, analizuojant CK 1.136 straipsnio 5 dalies nuostatą, iš skundžiamos teismo nutarties liko neaišku, kieno teisės šiuo atveju turėjo būti saugomos – E. L. noras laikyti tvorą svetimoje teritorijoje, ar S. ir V. J. konstitucinės teisės naudotis privačia nuosavybe, taip pat liko neaišku, kaip tvoros išrinkimas ir jos detalių sudėjimas E. L. sklype pažeidė viešąją tvarką, gerus papročius ar visuomenės moralės principus. Nurodo, jog teismas pripažino, kad tvora buvo išardyta be žalos tvoros segmentams ir sudėtinėms dalims, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad tvoros detalės nebuvo pasisavintos, jos tvarkingai buvo sudėtos gretimo sklypo kieme. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kito būdo tvoros pašalinimui, nei S. ir M. J. pasirinktas, ir nebuvo. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju S. ir M. J. nepažeidė nei viešosios tvarkos, nei gerų papročių, nei visuomenės moralės principų.

6.8. Atstovė skunde teigia, jog CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių teisminį gynybos būdą, kartu pabrėžiant, kad teismas veikia savo kompetencijų ribose, ir tai paneigia pirmosios instancijos teismo bandymus teisminį pažeistų teisių gynybos būdą įtvirtinti kaip vienintelį galimą savo pažeistų teisių gynybos būdą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Taip pat teigia, jog CK 4.93 straipsnyje yra įtvirtinti savininko teisių apsaugos būdai, kurio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Šiuo konkrečiu atveju yra visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas E. L., kaip menamo tvoros savininko, teisių apsaugai suteikė prioritetą, lyginant su S. J., kaip žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininko, teisių apsauga. Kelia klausimą, kodėl norint iš privačios teritorijos pašalinti laikiną ir lengvai išardomą statinį, kurio pastatymui nereikėjo nei leidimų, nei suderinimų, kurį likimo valiai svetimoje teritorijoje paliko menamas savininkas, reikia to menamo savininko sutikimo ar netgi teismo leidimo. Pažymi, jog kalba eina ne apie šiaip kokį nors stacionarų statinį, kaip nekilnojamojo turto objektą, kurio pašalinimas iš esmės reikštų ir to daikto sunaikinimą, bet apie laikiną inžinerinį statinį - metalinę segmentinę tvorą - kuris yra lengvai tiek sumontuojamas, tiek išmontuojamas, kuris neturi jokių stacionarių pamatų, kurį lengvai ir be reikšmingos žalos galima perkelti į kitą vietą. Teigia, jog dėl akivaizdžiai matomo S. J. teisių pažeidimo, būtent E. L. neveikimas, neatlaisvinant užgrobtos teritorijos ir netgi įžūliai reikalaujant teismo leidimo, norint pašalinti svetimas užtvaras iš privačios teritorijos, labiau atitinka savavaldžiavimo požymius.

6.9. Atstovė skunde teigia, kad teismas nurodo, jog jeigu bendrasavininkiai, nesant jų sutarimo, išardo bendro turto priedus, tai nelaikoma savavaldžiavimu, vadovaujantis nutartyje cituojama teismine praktika, nes neperžengiamos civilinių teisinių santykių ribos. Toks išaiškinimas iš dalies prieštarauja CK 4.75 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios jungtinės nuosavybės valdymą, nuostatoms, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai yra nesutarimas tarp bendraturčių, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį, kas iš esmės reiškia, jog, esant ginčui tarp bendraturčių ir jiems nesutariant, įstatymų leidėjas imperatyviai nukreipia visus ginčus spręsti tik teismine, o ne kitokia tvarka. Jeigu net ir tais atvejais, kai bendraturčiai nesilaiko įstatyme įtvirtintos ginčų sprendimo tvarkos, teismai nelaiko to valdymo tvarkos pažeidimu, kam priskiriamas ir ANK 518 straipsnyje įtvirtintas savavaldžiavimas, ir teigia, jog šie ginčai neperžengia civilinių teisinių santykių ribos, tai kaip galima inkriminuoti savavaldžiavimą situacijai, kuomet įstatymai imperatyviai net nesuponuoja pareigos dėl kreipimosi į teismą (nei vienoje iš nutartyje nurodytų teisės normų, kurias neva pažeidė S. ir M. J., dispozicijų nėra įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą). Dėl to atstovė skunde teigia, kad S. ir M. J. savo veiksmais jokių imperatyvių teisės aktų nuostatų nepažeidė, o nutartyje ir nenurodytas konkretus teisės aktas, kuris šiuo konkrečiu atveju juos imperatyviai įpareigotų kreiptis teisminės gynybos, kaip vienintelio galimo sprendimo būdo.

6.10. Apibendrindama nurodytus argumentus, atstovė teigia, kad S. ir M. J. veiksmai nutarimuose kvalifikuoti neteisingai, pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino šį materialinių normų pažeidimą, nutarimuose kvalifikuojant jų veiksmus, tačiau šio pažeidimo neištaisė ir nenurodė, kokią imperatyvią teisės aktuose numatytą tvarką jie pažeidė, jog jų veiksmai galėtų būtų vertinami kaip peržengę civilinių teisinių santykių ribas.

6.11. Taip pat skunde atstovė teigia, kad E. L. negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog jis buvo tvoros savininkas. Nurodo, kad vienintelė žinoma ir galima tvoros savininkė buvo A. L. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)), kuri, kaip tvoros statytoja, yra nurodyta tiek administracinių teismų sprendimuose (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00484-2022-8), tiek ir VTPSI 2022 m. birželio 21 d. rašte Nr. 2D-11362. Būtent A. L., kaip vienintelei žinomai tvoros statytojai ir savininkei, buvo pateiktas ir 2024 m. kovo 8 d. rašytinis raginimas nusirinkti tvorą, kartu nurodant, jog priešingu atveju ją nurinks žemės sklypo, kuriame stovi tvora, savininkai. Pažymi, kad S. ir M. J. vienintelė žinoma tvoros statytoja ir savininkė iki pat mirties jokio pobūdžio pretenzijų dėl tvoros nurinkimo nepareiškė nei tiesiogiai, nei per savo atstovus. Nesutinka su teismo išvada, jog E. L. tvorą įgijo 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad byloje yra naujos tvoros pastatymo sąmata, kurios vertė - 3 838,66 Eur su PVM, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tvora yra didelės vertės statinys, todėl tokiu atveju, norint padovanoti nurodytos vertės tvorą, įstatymas reikalavo, kad dovanojimo sutartis bent jau būtų paprastos rašytinės formos, kurios byloje nėra. Pažymi, jog pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar nėra teismo sprendimo pripažinti jį negaliojančiu. Be to, šalys niekinio sandorio negali patvirtinti. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sandoris gali būti laikomas niekinis tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Pažymi, jog CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-30/2006, 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014, 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Teigia, jog 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) yra pateikti melagingi tvirtinimai ir pareiškimai, kad jokių teisminių ginčų dėl dovanojamų daiktų nėra, ir jau vien dėl šių pareiškimų sandoris gali būti pripažintas kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis ir todėl niekinis. Pažymi, kad tvora, kaip dovanojamas daiktas, dovanojimo sutartyje nenurodyta, nors tvora dovanojimo sandorio sudarymo metu jau stovėjo ir turėjo būti nurodoma dovanojamų daiktų sąraše (ypač atsižvelgiant į nurodomą jos vertę). Taip pat atstovė skunde teigia, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad E. L. savo lėšomis būtų pirkęs tvoros segmentus, tvirtinimo elementus, samdęs rangovus (pateikta tvoros sąmata su PVM, kurioje įvertinti ir statybos rangos darbai). Nurodo, jog teisme E. L. pripažino, kad už tvoros elementų nupirkimą, įrengimą mokėjo kiti asmenys. Dėl to atstovė kelia klausimą, kokiu pagrindu tiek policijos pareigūnai, surašę nutarimus, tiek ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, sprendė, jog tvoros savininkas jos išardymo metu buvo E. L., ir, kad E. L. yra tinkamas pareiškėjas, siekiant pradėti administracinį persekiojimą prieš S. ir M. J.. Taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog S. ir M. J. argumentai, susiję su tvoros savininko nustatymu, yra prieštaringi ar netgi sunkiai suprantami. Teigia, kad būtent administracinį persekiojimą pradėjusių pareigūnų pozicija buvo gana prieštaringa ir sunkiai suprantama, nes iš pradžių pareigūnai teigė, jog tvora E. L. atiteko dovanojimo sutartimi, o, atkreipus dėmesį, kad dovanojimo sutartyje tvoros, kaip dovanojamo daikto, nėra, buvo nukreipiama į CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, reglamentuojančią pirkimo-pardavimo santykius bei numatančią, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Nurodo, kad S. ir M. J. kėlė klausimą - jeigu dovanojimo metu yra taikoma CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog viskas, kas yra virš žemės sklypo, perduodama žemės sklypo įgijėjui, tai tokiu aptariamu atveju turėtų būti taikoma analogiška prezumpcija ir tuomet, kai registrų tvarkytojas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu išregistravo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų duomenis ir atstatė juos į padėtį, buvusią iki kadastrinių duomenų įregistravimo, sprendimas įformintas įrašu Nekilnojamojo turto registre, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), bei atitinkamai 2024 m. kovo 20 d. sprendimu įregistravo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis 2021 m. gruodžio 27 d. kadastro duomenų bylos pagrindu, sprendimas įformintas įrašu Nekilnojamojo turto registre, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to abiejų žemės sklypų ribos pasislinko į pietinę pusę, tvora atsidūrė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Į keliamą klausimą, ar tokiu aptariamu atveju tvora galėjo tapti S. J. nuosavybe pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kaip ir dovanojimo atveju, atsakyta nebuvo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tvoros įgijimo klausimas šiuo atveju teisiškai nėra reikšmingas ir be jokių logiškų paaiškinimų palaikė nutarimus surašiusios institucijos atstovo poziciją, kad tvora buvo įgyta dovanojimo sutartimi, nepaisant dovanojimo sutarties turinio ir jau pateikto teisinio reglamentavimo dėl prezumpcijų, vykstant žemės sklypo dalių savininkų pasikeitimams, įvertinant ir tą aplinkybę, jog tvora, kaip statinys, niekur teisiškai nebuvo registruota ir net nebuvo pažymėta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų matavimuose, kurie nurodyti dovanojimo sutartyje. Dėl to apeliantė teigia, kad tvora nebuvo padovanota, ir ji nuosavybės teisėmis visuomet priklausė tik A. L., todėl logiškas paaiškinimas, jog būtent A. L. buvo rašomas raginimas nusirinkti tvorą, o to nepadarius, nurinkti tvoros segmentai buvo sudėti tvoros savininkės (kaip paaiškėjo vėliau, faktinės valdytojos) sklype. Pažymi, kad nurinkdami tvoros segmentus, S. ir M. J. tai stengėsi padaryti be žalos jiems, aplinkai ar žmonėms, jie nepasisavino tvoros elementų, juos sąžiningai sudėjo į kaimyninį sklypą, ir tokie veiksmai neprieštarauja nei geros moralės, nei geros kaimynystės principams, taip pat nelaikytina, jog nurinkimo veiksmai padaryti visuotinai pavojingu ar kažkokiu kitu draudžiamu būdu, be to, tvora buvo nurinkta po gero mėnesio po pranešimo išsiuntimo dienos, kai jau 2024 m. kovo 20 d. buvo priimti registrų tvarkytojo sprendimai bei riboženkliais sužymėtos žemės sklypo 263 ribos. Dėl to, tvoros savininkei neišreiškus pageidavimo pasiimti tvorą, ji tapo niekam nereikalingu kliuviniu (užtvaru), kurį reikėjo pašalinti. Todėl atstovė skunde teigia, kad S. ir M. J. veiksmai buvo nuoseklūs, logiški, suprantami ir pateisinami. Taip pat teigia, jog, A. L. iki pat mirties nepareiškus jokių prieštaravimų dėl tvoros išardymo, o po jos mirties niekam nesikreipus dėl paveldėjimo, laikytina, kad teisės į galimą žalos atlyginimą liko nepaveldėtos, o E. L. ir šiuo pagrindu yra netinkamas subjektas, kaip nukentėjusysis.

6.12. Atstovė skunde teigia, kad ANK 518 straipsnio dispozicijoje yra įtvirtintas reikalavimas įgyvendinti savo tikrą ar tariamą teisę, kurią ginčija kitas asmuo. Nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. balandžio 6 d. (t. y. tvoros nurinkimo) būtų vykę kokie nors ginčai tarp S. bei M. J. ir kaimyninio sklypo savininkų ar faktinių valdytojų, nes administraciniai ginčai su A. L. minėtu laikotarpiu jau buvo pasibaigę, o ginčai su E. L. prasidėjo gerokai vėliau - jau po faktinio tvoros nurinkimo (E. L. skundas registrų tvarkytojui dėl jo veiksmų pateiktas 2024 m. balandžio 22 d., S. ir M. J. apie tai tapo žinoma tik 2024 m. gegužės 23 d.). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pateikė išvadas, kad E. L. pagal 2024 m. kovo 8 d. raštišką reikalavimą tvoros nenusiėmė, o, išardžius tvorą, iškvietė policiją, ir tai jau yra ginčas. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes neveikimas, pasyvus elgesys dar nereiškia ginčo, o policijos iškvietimas po to, kai prasidėjo tvoros ardymo veiksmai, nereiškia ginčo buvimo (egzistavimo) iki šių veiksmų pradžios. Pažymi, jog iškviesta policija tvoros ardymo darbų nesustabdė, jokių privalomų įpareigojimų S. ir M. J. nedavė, o tai S. ir M. J. suponavo pagrindą ir toliau manyti, kad jokių imperatyvių teisės aktų pažeidimų jie nedaro. Taip pat pažymi, jog pareiškimas policijai parašytas tik 2024 m. balandžio 13 d., tačiau apie jį sužinota gerokai vėliau - po to, kai tvora jau buvo išardyta. Be to, teismas nevertino E. L., kaip galimo tvoros savininko, veiksmų/neveikimo po tvoros nurinkimo, kuomet E. L., kuris save pristato kaip tvoros savininką, nesiėmė jokių protingų priemonių, kad turtas, kurį jis laiko savu, būtų apsaugotas nuo korozijos ar kitų gamtos veiksnių pažeidimų, ir tai tik dar labiau kelia pagrįstas abejones, ar E. L. iš tiesų yra to turto savininkas, nes joks protingas, apdairus ir sąžiningas savininkas nelaikytų savo turto tokiomis sąlygomis bei imtųsi protingų priemonių jam apsaugoti, jog patiriama žala būtų kuo mažesnė. Pažymi, kad ir įstatymai numato pareigą nukentėjusiam asmeniui imtis priemonių žalai sumažinti, jeigu to nedaro, reikalavimas atlyginti žalą apskritai gali būti atmestas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).

6.13. Apibendrindama šiuos argumentus, atstovė teigia, jog E. L. yra netinkamas subjektas, jis negali būti nukentėjusysis, nes nėra jokių neginčytinų įrodymų, kad tvora būtų jo asmeninė nuosavybė, kas reiškia, jog administracinė teisena pradėta nesant pagrindo, t. y. neįrodžius E. L. teisių pažeidimo. Tvoros išardymo metu taip pat jokie ginčai dėl teisių tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų nevyko, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, neva S. ir M. J. įgyvendino ginčijamas teises.

6.14. Atstovė skunde teigia, kad teismas nutartyje nurodė, jog nors ANK 518 straipsnio ir analogiško Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio formuluotės yra skirtingos (dėl savo ar kito asmens teisės), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ir aiškinant ANK 518 straipsnio prasmę, nereikėtų vadovautis vien formaliu pažodiniu tekstu (tik „savo“), nes M. J. kartu vykdė ir savo teisę S. J. padėti nugriauti tvorą, todėl vertinti M. J., kaip jokių savo teisių neįgyvendinusį, tiesiog kaip asmenį, pagyvenusiems tėvams suteikusį pagalbą šalinant fizines kliūtis iš privačios nuosavybės, nėra pagrindo. Papildomai teismas nurodė, kad šioje situacijoje nėra reikalingumo individualizuoti kiekvieno asmens veiksmus (kuris iš jų iškasė stulpelius, išardė segmentus ir pan.). Atstovė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Nurodo, jog pagal teismų praktiką savavaldžiavimo bylose asmuo vykdo tik savo, bet ne kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama, todėl administracinio nusižengimo bylose kaltininko atstovavimo (t. y. vykdymo kito asmens tikros ar tariamos teisės) negali būti. Pabrėžia ir tai, jog pagal analizuojamos normos dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai, o to šiuo atveju nėra. Bet kokie pirmosios instancijos teismo išvedžiojimai, kad norint patraukti asmenis administracinėn atsakomybėn, teisės normų dispozicijas galima aiškinti ir taikyti plečiamai, turi būti vertinami kritiškai. Pažymi, jog teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnas tvirtino, kad vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas buvo negatorinio ieškinio pareiškimas teisme, tačiau M. J. nėra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas ir su negatoriniu ieškiniu jis negalėjo kreiptis į teismą, toks ieškinys paprasčiausiai nebūtų priimtas, todėl M. J. nurodyto teisių gynimo būdo objektyviai įgyvendinti negalėjo. Norint patraukti administracinėn atsakomybėn M. J., reikėtų skaičiuoti ne iškastus stulpelius, o spręsti - kokią konkrečiai imperatyvią teisės normą savo veiksmais pažeidė M. J., ir kokią savo teisę, kurią ginčijo kiti asmenys, jis įgyvendino. Nurodo, kad M. J. jokių ginčų (teisminių, ikiteisminių) nei su A. L., nei su E. L. apskritai neturėjo, todėl nėra jokių teisinių prielaidų tokioms išvadoms, neva M. J. įgyvendino savo teises, kurias ginčijo E. L.. Atstovė teigia, jog, jeigu būtų pripažinta, kad, nepaisant anksčiau pateiktų argumentų, E. L. kažkokiu būdu visgi buvo įgijęs tvorą savo nuosavybėn iki jos išardymo, tai klausimas galėtų būti keliamas tik dėl žalos atlyginimo, kas iš esmės reiškia civilinį, o ne administracinį ginčą. Taip pat teigia, jog nutarimuose nebuvo kvalifikuojamas bendrininkavimas, įvykdant administracinį nusižengimą, todėl pirmosios instancijos teismas nutartimi taip pat negalėjo bloginti S. ir M. J. procesinės padėties.

6.15. Apibendrindama šiuos argumentus, atstovė teigia, kad administraciniai pažeidimai neatliekami atstovavimo teise, o, nesant bent vieno inkriminuojamo administracinio pažeidimo požymio, negalimas ir pats pažeidimas, todėl ir šiuo pagrindu administracinio nusižengimo teisena prieš M. J. negalėjo būti pradėta.

6.16. Atstovė skunde taip pat teigia, jog byloje esantys įrodymai - filmuota medžiaga, perduota privataus asmens, t. y. R. M., bei apklausų protokoluose užfiksuoti E. L. parodymai, kad filmavimo kameros buvo prikabintos prie jo namo, patvirtina, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 167 straipsnyje, kadangi, nesant S. ir M. J. bei jų šeimos narių sutikimo, jie nuolat buvo filmuojami, o tai reiškia neteisėtą informacijos rinkimą apie asmenų privatų gyvenimą, kai tai darė privatūs, tokios teisės neturintys asmenys. Pažymi, kad šios aplinkybės buvo nurodytos S. ir M. J. rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau policijos pareigūnai šių aplinkybių nevertino, nurodytų asmenų atžvilgiu ikiteisminio tyrimo nepradėjo. Dėl to mano, kad nutarimai buvo priimti vadovaujantis galimai nusikalstamu būdu gauta filmuota medžiaga. Be to, pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo ne tik nepašalino, tačiau, priimdamas skundžiamą nutartį, pats jais vadovavosi ir papildomai nurodė, jog tokie S. ir M. J. teiginiai nereikšmingi ar net teismui sunkiai suprantami (nutarties 9 p.). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje pateikti kai kurie proceso dalyvių pasisakymai, o ir pačios situacijos vertinimai, taip pat pateikiamų citatų netikslumas ar jų paėmimas iš konteksto, nevertinant visumos, leidžia manyti, jog byla nebuvo išnagrinėta išsamiai, visapusiškai, objektyviai, be išankstinio nusistatymo dėl galimos bylos baigties. Teigia, kad kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, pirmumą būtina teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-17-773/2007, A-756-267/2008 ir kt.). Mano, jog teismas ne tik netinkamai vertino įrodymus, bet apskritai neįsigilino į bylos aplinkybes, lengvai išardomas inžinerines konstrukcijas pagal svarbą prilygino nekilnojamojo turto statiniui, nepaisydamas to, kad jis nebuvo registruotas registruose ir net nebuvo įvardintas dovanojimo sutartyje, prioritetą suteikė tik vieno fizinio asmens – E. L. teisių gynimui, pamindamas kitų asmenų – S. ir M. J. teises, nors ir pripažindamas jų teisių pažeidimą, dėl to buvo priimta ne tik neteisėta, bet ir neteisinga nutartis. Iš esmės civilinį ginčą bandoma pritempti prie administracinio nusižengimo ir klausimą spręsti administracinės prievartos priemonėmis, kas yra nepriimtina.

6.17. Atstovė skunde taip pat teigia, kad sutinka su teismo sprendimu netenkinti E. L. skundo ir nepriteisti prašomos žalos. Taipogi prašo, patenkinus šį apeliacinį skundą, S. ir M. J. bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje, priteisti iš nutarimus surašiusios institucijos.

6.18. Atstovė skunde nurodo, kad prie skundo teikiama (duomenys neskelbtini) rajono 1-jo notarų biuro 2025 m. sausio 28 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurią prašo prijungti prie bylos, teigia, jog ši pažyma patvirtina šiame apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl A. L. mirties datos, ir kad pažymos rengimo dienai niekas nesikreipė į notarų biurą dėl paveldėjimo.

7. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. L. atstovė advokatė Eglė Latauskienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutarties dalis dėl nukentėjusiajam E. L. turtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo bei šiose dalyse priimti naują sprendimą: priteisti iš asmenų, patrauktų administracinėn atsakomybėn, t. y. S. J. ir M. J., nukentėjusiajam E. L. padarytą turtinę žalą – 3 838,66 Eur bei bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus, ir visas nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinio proceso metu, kurios teismui bus pateiktos vėliau ANK nustatyta tvarka.

7.1. Teigia, kad tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas E. L. pripažino nukentėjusiuoju dėl byloje tiriamo nusižengimo pagal ANK 578 straipsnio nuostatas, o tai reiškia, jog nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Nurodo, kad nukentėjusysis nuosekliai viso administracinio nusižengimo tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog jam asmenų, patrauktų administracinėn atsakomybėn, savavališkais ir neteisėtais veiksmais išardyta metalinė tvora, iškasti jos metaliniai stulpeliai neatliks tvoros funkcijos dėl demontuotų daiktų žalojimo ir poveikio jiems, tokiu atveju, jis neišvengiamai patyrė nuostolių ir jam padaryta turtinė žala, kurią apskaičiavo pagal į bylą pateiktą šios srities profesionalaus žinovo rangos darbų ir prekių sąmatą – 3 838,66 Eur sumai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje laikosi nuomonės, jog šios žalos atlyginimo klausimas yra civilinio proceso dalykas, o ne administracinio nusižengimo įrodinėtina aplinkybė pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, teigiančią, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems žalą, ji bus atlyginta; be to, asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Žalą, padarytą asmeniui, turtui visiškai privalo atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Teigia, jog traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius - asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021), bei žalą, kuri yra vienas iš privalomų ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, kuris šioje byloje teismo nebuvo visapusiškai įvertintas ir nustatytas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ,,<...> padarytos neesminės žalos (dėl kurios asmenys nubausti pagal ANK 518 straipsnį) ir atlygintinos turtinės žalos sąvokos yra skirtingos, todėl civilinio proceso tvarka spręstinas šis klausimas neturi įtakos M. ir S. J. veiksmų kvalifikavimui <...>“. Nurodo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog E. L. buvo padaryta žala, netiesiogiai buvo diskusija dėl žalos atsiradimo ir jos dydžio, po E. L. motinos dovanojimo sutarties sudarymo ir nekilnojamojo turto perleidimo dovanojimo sandorio pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių savo teiginių ir argumentų neišplėtojo, tik nepagrįstai nurodė, jog šios aplinkybės yra civilinio proceso dalykas. Teigia, kad, vertinant tai, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas paliko galioti nutarimus dėl administracinės atsakomybės už savavaldžiavimą S. ir M. J., kas suponuoja išvadą, kad teismas sutiko su tuo, jog nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala (nuostoliai) dėl savavališkais veiksmais sugadinto turto, kurį antrą kartą pagal tiesioginę paskirtį nukentėjusiajam bus sudėtinga panaudoti, dėl to ir padidėja turtinės žalos dydis, tačiau pirmosios instancijos teisme pakankamai nuodugniai buvo tirtos visos įrodinėtinos padarytos žalos susiformavimo aplinkybės ir jas pagrindžiantys dokumentai, kas sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių procesinių ir materialinės teisės kliūčių priimti sprendimą dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimo. Tvirtina, kad susiformavo teisiškai ydinga situacija apie tai, jog byloje įrodyta, kad nukentėjusiajam padaryta konkreti turtinė žala (nuostoliai), pateiktas rašytinis įrodymas dėl jos dydžio, formaliai pripažįstama, jog nukentėjusiajam padaryta nedidelė turtinė žala, bet jos dydžio nustatymo klausimas ir atlyginimo nukentėjusiajam procesas perkeliamas pagal nukentėjusiojo teisę kreiptis su ieškiniu bendrąja civilinio proceso tvarka. Tokiu atveju iš esmės pažeidžiami nukentėjusio asmens pareiškimo dėl padarytos turtinės žalos nagrinėjimo principai ir lūkesčiai, kad pateikti rašytiniai dokumentai ir pačių pažeidėjų paaiškinimai teismui sudaro pagrindą priteisti patirtos žalos dydį iš ją padariusių asmenų, o ne nukentėjusiajam siūlyti pažeistas teises ginti dar kartą, tik jau civilinio proceso tvarka.

7.2. Atstovė skunde teigia, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, jog „<...> sprendžiant šį klausimą, visų pirma, atsižvelgtina, kad E. L. tvorą pastatė vykstant teisminiam ginčui dėl sklypų ribų ir apie tokio ginčo (nors nebūtinai formaliai apie prasidėjusio teisminio) buvimą jam turėjo būti žinoma (analogiškais motyvais kaip ir tvorą nugriauti padėjusiam M. J. jos griovimo metu). Teismas dar 2022 m. gegužės 9 d. nutartyje nurodė, jog, priėmus J. palankų sprendimą, galimai neigiamos pasekmės kiltų ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. (kartu - ir faktiškai tvorą pastačiusiam bei jos teises perėmusiam E. L.). Ši aplinkybė net savaime (o juo labiau - kartu su atsisakymu nugriauti tvorą, žemės sklypo daliai perėjus J., taip pažeidžiant jų teisę naudotis nuosavybe) sudaro pagrindą svarstyti klausimą dėl nukentėjusio asmens veiksmų įtakos žalos atlyginimui pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies taisykles, kuris sprendžiamas civilinio proceso tvarka. <...>“, nes nei nukentėjusiojo mama A. L., nei jos šeimos artimi giminaičiai apie prasidėjusius teisminius procesus nieko nežinojo, o pasitikėti pažeidėjais nebuvo jokio pagrindo, nes tarpusavio kaimyniniai konfliktai tęsėsi jau kelerius metus, kol visiškai senatvės pilnatvę pasiekė A. L. su savo vyru, kuris iki 2022 m. teismo pradžios neišgyveno. Nurodo, kad į bylą pateikti duomenys iš EPP apie administracinės bylos (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00484-2022-8), nagrinėtos Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmuose, eigą ir procesą, iš kurių matyti, jog šioje administracinėje byloje A. L., būdama suinteresuota, apie pateiktą sutuoktinių J. 2022 m. balandžio 12 d. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus sprendimo panaikinimo sužinojo ne anksčiau kaip 2022 m. birželio 14 d. arba nuo skundo pateikimo dienos praėjus 2 mėn., ir tai nulėmė sutuoktinių J. įgaliotosios atstovės advokatės Jūratės Galdikienės klaidos, nurodant jos, kaip proceso šalies, gyvenamosios vietos adresą. Pradiniuose procesiniuose dokumentuose (parengtuose advokatės Jūratės Galdikienės) nurodyta, jog A. L. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini), kai turėjo būti nurodyta (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog E. L. žemės sklypo ribose ginčo tvoros statymo (montavimo) procesas vyko jiems žinant apie S. J. ir jo sutuoktinės skundą, paduotą teismui, nes šį teismo motyvą paneigia faktiniai duomenys, gauti iš šios administracinės bylos.

7.3. Atstovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius rašytinius ir žodinius paaiškinimus, turi teisinį ir faktinį pagrindą ištaisyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą dėl nukentėjusiajam E. L. padarytos žalos, jos dydžio ir atlyginimo iš kaltųjų asmenų. Taip pat teigia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino nukentėjusiojo E. L. skundo ir nepriteisė prašomų bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog šiame procese nukentėjusiojo E. L. interesus ne teisminio administracinio nusižengimo tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė Eglė Latauskienė bei tai, kad nukentėjusiojo vardu įgaliotajai atstovei advokatei sumokėta 1 920 Eur už jos atstovavimą nagrinėjamoje byloje, už teisines konsultacijas, pateikiamų dokumentų parengimą ir įvertinimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Nurodo, jog patirtos išlaidos pagrįstos sąskaitomis už teisines paslaugas ir banko pavedimais. Teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų nepriteisė, nes pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog asmenų, patrauktų administracinėn atsakomybėn dėl vieno administracinio nusižengimo, buvo du, administracinio nusižengimo tyrimas apėmė sudėtingus ir kvaziteisinius (įskaitant ir civilinės teisės) klausimus, abu pažeidėjai nepripažino padarę administracinio nusižengimo, dėl savo veiksmų ne tik nesigailėjo, bet nukentėjusiojo neatsiprašė, atvirkščiai, padarė dar kitus veiksmus, dėl kurių šiuo metu vyksta prevencinio ieškinio nagrinėjimas tame pačiame teisme civilinėje byloje, tokiu atveju, atmesdamas du pažeidėjų skundus (nors jų nagrinėjimas ir buvo sujungtas į vieną bylą), teismas privalėjo vertinti ir tai, jog nukentėjusysis teikė skundus tik dalies skundžiamų nutarimų, o ne dėl visiško nutarimų panaikinimo. Dėl to atstovė mano, jog, atsižvelgdamas į protingumo, sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir nukentėjusiojo patirtas išlaidas, siekdamas apginti jo teisinius interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-21-870/2025, 157-160 punktai), todėl apeliacinės instancijos teismo prašo ištaisyti šį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat teigia, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių priteistinų dydžių pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ 9 punktą.

8. Atsiliepimu į nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą Institucija prašo nukentėjusiojo E. L. įgaliotos atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, nes apylinkės teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, skundo argumentus išanalizavo, taip pat įvertino visas nukentėjusiojo ir jo atstovės nurodytas faktines aplinkybes ir, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai netenkino nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės skundo, priimdamas teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis tiksliai negali įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas. Teigia, kad šiuo atveju nukentėjusysis ar jo atstovė iki skundžiamo nutarimo priėmimo dienos į administracinio nusižengimo bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių patirtas išlaidas, atstatant tvoros buvusią būklę. Nors administracinio nusižengimo byloje yra objektinė ir lokalinė sąmatos, pasirašytos atestuoto specialisto M. L., kuriomis buvo grindžiama administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jam padėjusių asmenų neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam E. L. padaryta 3 838,66 Eur dydžio turtinė žala, tačiau minėtą lokalinę sąmatą sudaro ne tik segmentinės tvoros atstatymo darbų kaina, bet ir naują tvorą sudarančių dalių, tokių kaip segmentų, stulpelių ir apkabų segmentai, kainos. Be to, remiantis administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis, nustatyta, jog nei administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nei jam ardant tvorą padėję asmenys, jos dalių nesugadino ar kitaip jų nepadarė netinkamomis naudoti, tokių duomenų nenurodė ir nukentėjusysis. Dėl to mano, kad prie administracinio nusižengimo bylos pateikti nurodyti dokumentai nepagrindžia nukentėjusiojo nurodytos turtinės žalos dydžio.

9. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktų M. J. ir S. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinį skundą Institucija prašo S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, nes apylinkės teismas, nagrinėdamas S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, skundo argumentus išanalizavo, taip pat įvertino visas pareiškėjų ir jų atstovės nurodytas faktines aplinkybes ir, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, pareiškėjų S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės skundo pagrįstai netenkino, priimdamas teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nurodo, kad šioje administracinio nusižengimo byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų (administracinio nusižengimo protokolas, nuotraukos, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolai, apklausų protokolai, pareiškimas, vaizdo įrašai ir kt.) S. J. kaltei dėl padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, konstatuoti. Administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka metu bei teisme teisingai buvo nustatyta, jog nuo 2024 m. balandžio 6 d. apie 8 val. 29 min. iki 2024 m. balandžio 19 d. 10 val. 29 min. (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtoje žemės valdoje S. J. kartu su jam padedančiu M. J., vykdydami savo tariamą teisę, kurią ginčija E. L., nesilaikydami įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarę esminės žalos E. L. teisėtiems interesams, savavališkai išardė metalinę tvorą, priklausančią E. L., be jo sutikimo.

10. Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

11. Nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinis skundas atmetamas, administracinėn atsakomybėn patrauktų S. J. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinis skundas tenkinamas.

12. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-60-387/2022).

13. Administracinėn atsakomybėn patrauktų S. ir M. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė skunde teigia, jog jos atstovaujamieji S. ir M. J. nepadarė jiems inkriminuojamo administracinio nusižengimo, todėl nepagrįstai yra nubausti pagal ANK 518 straipsnį. Taigi, skunde advokatė Jūratė Galdikienė ginčija įrodymų vertinimą.

14. ANK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek duomenų, kad pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos buvimą asmens veiksmuose (neveikime). Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Be to, ANK 569 straipsnyje nustatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019). ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Be to, pagal ANK 636 straipsnį, priimant nutarimą administracinio nusižengimo byloje, jame ne tik turi būti išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui ar nukentėjusiam asmeniui nepriimtinos teismo ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su Institucijos bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bylos duomenys patvirtina, jog S. J. ir M. J. padarė ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą.

16. Kaip jau minėta, Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimais S. J. ir M. J. nubausti pagal ANK 518 straipsnį už tai, kad jie, laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 6 d. 8.29 val. iki balandžio 19 d. 10.29 val. vykdydami savo tariamą teisę, kurią ginčija kitas asmuo, nesilaikydami įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarę esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, savavališkai išardė metalinę tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią E. L., be jo sutikimo, t. y. tokiais veiksmais S. ir M. J. pažeidė CK 4.103 straipsnio 2 dalies nuostatas.

17. Pažymėtina, jog ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 518 straipsnį. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi, neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, jog asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Pagal ANK asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jo veikoje yra nustatomi visi įstatyme įtvirtinti konkretaus administracinio nusižengimo požymiai, be to, tokia veika turi pasižymėti ir pavojingumu, kurį apibūdina konkrečių savavališkų veiksmų pobūdis, padarytos turtinės žalos piniginė išraiška, pažeistų teisių ir interesų svarba bei kitos aplinkybės (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-91-935/2022).

18. Kaip jau minėta, S. ir M. J. nubausti pagal ANK 518 straipsnį.

19. ANK 518 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą. Pagal šio straipsnio nuostatas savavaldžiavimas pasireiškia kaip savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CK, kituose įstatymuose). Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Pagal CK 1.137 straipsnio nuostatas asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Taigi, traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius – asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021).

20. S. ir M. J. suformuluotame kaltinime nurodyta, kad jie išardė metalinę tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią E. L., be jo sutikimo ir tokiais veiksmais pažeidė CK 4.103 straipsnio 2 dalies nuostatas.

21. Inkriminuoto nusižengimo padarymo metu galiojusio CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 1 dalis numatė, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Minėto straipsnio 2 dalis, tiek galiojusi inkriminuojamo nusižengimo metu, tiek galiojanti ir šiuo metu, numato, kad asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą. Teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Būtinosios asmens, įgyvendinančio savo privatų interesą, subjektinių teisių gynimo pagal CK 4.103 straipsnio 1-2 dalis sąlygos yra ginčo objekto – statinio – neteisėtumas (neteisėtumą suprantant taip, kaip yra nurodyta CK 4.103 straipsnio 1 dalyje, t. y. savavališka statyba arba statyba, vykdoma pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar kitų teisės aktų reikalavimus) ir asmens subjektinių teisių pažeidimas, nulemtas būtent tokios (neteisėtos) statybos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-95-695/2019, e3K-3-78-1120/2023, e2A-70-460/2025). Pagal teismų praktiką savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

22. Nagrinėjamoje byloje S. J. ir M. J. neneigia, kad jie išardė ant S. J. ir jo sutuoktinei V. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kaimyninio žemės sklypo savininko dar 2022 m. pavasarį pastatytą segmentinę tvorą, kurios kaimyninio sklypo savininkas pagal siųstą raštišką raginimą pats nenusikėlė (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 7, 33-35; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 7, 14, 73-75). Tuo tarpu šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas E. L. neneigia, jog jis raštišką raginimą nusikelti tvorą iš S. J. ir V. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo gavo, tačiau tvoros nenusikėlė, nes, kaip teigė pats E. L., teismo įpareigojimo nusikelti tvorą jis negavo (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 8. 12-13, 14; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 13, 15, 21-22, 23).

23. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2021-12-27 ir 2022-02-07 VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruoti gretimų žemės sklypų, esančių adresais (duomenys neskelbtini), priklausančio S. ir V. J., ir (duomenys neskelbtini), iki 2023 m. rugpjūčio 2 d. priklausiusio A. L., o po 2023 m. rugpjūčio 2 d. priklausančio E. L., kadastriniai matavimai, pagal kuriuos S. ir V. J. priklausančio žemės sklypo dalis persidengė su A. L. (vėliau E. L.) žemės sklypu (1 t., b. l. 76-84, 85-93; administracinė byla Nr. 24241513571, l. 16-18, 24-26, 41-42, 43-51, 52-60, 61-64, 69-78; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 25-29, 36-44, 45-53, 61-64, 86-94). Dėl to S. J. ir V. J. pareiškimais bei skundais dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus sprendimų panaikinimo kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, kurie 2023 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-92-394/2023, iš dalies patenkinę S. ir V. J. skundą, panaikino: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus 2022 m. kovo 23 d. raštą Nr. 28SD-1200-(14.28.137E) „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (pst., priklauso S. ir V. J.) kadastrinių matavimų“; 2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus 2022 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 28SK-256-(14.28.110E) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo ir kompensavimo pinigais už žemės ploto skirtumą“; 3) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus 2022 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 28SK-256-(14.28.110E) pagrindu atliktą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų teisinę registraciją VĮ „Registrų centras“ (1 t., b. l. 76-84; administracinė byla Nr. 24241513571, l. 43-51; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 45-53). Šis Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 10 d. sprendimas įsiteisėjo 2024 m. kovo 6 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-306-463/2024, išnagrinėjęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kelmės skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje, 2024 m. kovo 6 d. nutartimi minėto teismo 2023 m. sausio 10 d. sprendimą pakeitė tik dalyje dėl S. ir V. J. priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, o sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus 2022 m. kovo 23 d. rašto bei dviejų 2022 m. kovo 25 d. sprendimų panaikinimų paliko nepakeistą (1 t., b. l. 85-93; administracinė byla Nr. 24241513571, l. 52-60, 69-78; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 36-44, 86-94). Taigi, iš šių minėtų teismų sprendimų matyti, jog ginčas dėl žemės sklypų ribų baigėsi 2024 m. kovo 6 d. Naujas ginčas, remiantis minėtais teismų sprendimais, prasidėjo, kai E. L. atstovas advokatas V. B. 2024 m. balandžio 22 d. skundu bei 2024 m. gegužės 7 d. ir 2024 m. birželio 27 d. patikslintais skundais kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ginčų nagrinėjimo komisiją dėl VĮ „Registrų centras“ 2024 m. kovo 20 d. sprendimų pakeisti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir pakeisti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis (1 t., b. l. 71, 72-75; administracinė byla Nr. 24241513571, l. 21-22, 39; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 34-35, 76-77). Taigi, laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. balandžio 22 d., t. y. šioje administracinio nusižengimo byloje inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu nebuvo nagrinėjama jokia byla tarp gretimų žemės sklypų savininkų – S. ir V. J. bei E. L. - nei dėl žemės sklypų ribų, nei dėl šios bylos ginčo objekto - tvoros.

24. S. ir M. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar E. L. šiuo nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra tvoros, kuri po atstatytų kadastrinių matavimų duomenų liko stovėti S. ir V. J. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, savininkas.

25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad segmentinė tvora, kurią įvykio metu išardė S. ir M. J., buvo pastatyta 2022 m. balandžio-gegužės mėnesiais, nes 2022 m. birželio 15 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nurodyta, jog gauto skundo, reg. Nr. 3D-1195, pagrindu 2022 m. birželio 3 d., dalyvaujant kadastriniais matavimais suformuoto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkei A. L. (toliau – statytojas), buvo patikrintos faktinės aplinkybės, nustatyta, kad statytojas ūkio būdu nuo 2022 m. balandžio 30 d. sklype vykdo tvoros statybos darbus, pastatyta segmentinė tvora yra apie 90,5 m ilgio, apie 1,72 m aukščio, patikrinimo metu sklype užfiksuoti 2 išlikę riboženkliai, todėl nustatyta, kad tvora pastatyta ant sklypo ribos. Taip pat šiame akte nurodyta, jog, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.1 eilutės duotais nesudėtingajam statiniui būdingais požymiais ir parametrais, tvora yra priskirtina I grupės nesudėtingiesiems inžineriniams statiniams, kuriai įrengti statybą leidžiantis dokumentas ir projektas neprivalomas (1 t., b. l. 105-115). Be to, 2022-06-21 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento pranešime Nr. 2D-11362 konstatuota, jog tvoros statybai „savininko rašytinis sutikimas nėra privalomas, kadangi patikrinimo metu užfiksuota, kad tvora pastatyta sklypo ribose, bei yra išlaikyti reglamente nurodyti akytumo reikalavimai“ (1 t., b. l. 103-104). Taip pat 2022-05-13 Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato S. J. surašytame administracinio nusižengimo protokole Nr. 67-ANR_P-971-2022 nurodyta, kad S. J., važiuodamas traktoriumi, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus sau ir kitų asmenų turtui bei sveikatai, važiuodamas iš savo kiemo, apsisukdamas, kliudė (duomenys neskelbtini) namo sklypo tvoros stulpelį ir jį apgadino, padarydamas 15 Eur žalą nukentėjusiajai A. L. (1 t., b. l. 97, 123-124). Iš šių paminėtų duomenų matyti, jog tvoros pastatymo metu tvoros savininkė buvo A. L., kuri 2023 m. rugpjūčio 2 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), ir ant jo esančius pastatus (gyvenamąjį namą, viralinę, daržinę, kitus inžinerinius kiemo statinius) padovanojo savo sūnui E. L. (1 t., b. l. 116-122). Nors dovanojimo sutartyje tvora, kaip statinys, nėra nurodyta, tačiau tokio tipo tvora, kaip atskiras statinys, nėra registruojama Nekilnojamojo turto registre, todėl darytina išvada, kad E. L., pagal dovanojimo sutartį priimdamas dovanojamą turtą, priėmė ir jam dovanojamo žemės sklypo ribą su gretimu žemės sklypu žyminčią tvorą. Dėl paminėtų aplinkybių sprendžiama, jog šiuo nagrinėjamu atveju tvoros savininku tapo E. L..

26. Anksčiau aptarti byloje esantys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos duomenys apie ginčo tvoros teisėtumą aukštesniajam teismui neleidžia daryti išvados, jog statinys (jo dalis) (šiuo atveju tvora) yra pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas atitiktų CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjant pareiškėjų S. J. ir V. J. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašant uždrausti A. L. atlikti bet kokius veiksmus, įskaitant tvoros statybą, 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi toks prašymas buvo atmestas, bet nutartyje buvo pažymėta, jog pareiškėjams palankaus sprendimo priėmimo atveju galimai neigiamos pasekmės ir žala kiltų trečiajam suinteresuotam asmeniui (t. y. A. L.). Be to, įvertinus tai, kad ginčo tvora buvo pastatyta tuo metu, kai teisme vyko ginčas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškimas teisme gautas 2022 m. balandžio 12 d.) dėl neteisingai atliktų kadastrinių matavimų ir įregistruotų duomenų, pagal kuriuos S. ir V. J. žemės sklypo dalis persidengė su gretimu žemės sklypu, o, remiantis kadastriniais matavimais, kurie teismo buvo pripažinti kaip neteisingi, juos panaikinant, buvo įrengta tvora, kuri, 2024 m. kovo 6 d. pasibaigus ginčui, atsidūrė S. ir V. J. žemės sklype, galima daryti išvadą, jog pats tvoros statytojas elgėsi skubotai bei neapdairiai, todėl akivaizdu, kad turi prisiimti ir dėl to kylančias pasekmes, o S. J., kaip žemės sklypo savininkas, ant kurio žemės sklypo buvo pastatyta ginčo tvora, turėjo teisę reikalauti, jog ši tvora būtų pašalinta. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo S. ir M. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė, CK 4.103 straipsnio 2 dalyje numatyta asmens teisė, bet ne pareiga kreiptis į teismą, jei statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir tai pažeidžia asmens teises ir teisėtus interesus. Taigi, ginčas dėl tvoros pašalinimo, t y. dėl tvoros nukėlimo iš S. ir V. J. žemės sklypo, galėjo būti išspręstas ne tik kreipiantis į teismą, bet ir bendru gretimų žemės sklypų savininkų sutarimu. Pažymėtina, kad S. ir M. J. nurodė, jog registruotu laišku kaimynui buvo siūloma nusikelti tvorą, laiške nurodyta, jog to nepadarius, tvora bus išardyta. Pats nukentėjusysis E. L. pripažino tokį raginimą gavęs, tačiau jo nevykdęs, nes tai „nebuvo teismo įpareigojimas“. Kadangi E. L. geranoriškai nesutiko pasiimti tvoros iš S. J. žemės sklypo, ginčas dėl tvoros išardymo galėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka asmenims kreipiantis į teismą, tačiau tokie duomenys dar neleidžia daryti išvados, jog S. J. ir M. J., išardę tvorą, savavaldžiavo ir taip įvykdė ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą.

27. Šiuo atveju pažymėtina, kad E. L., kreipdamasis į policiją, nurodė, jog, išardant jo tvorą, jam buvo padaryta turtinė žala, kurią jis vertina 3 600 Eur, pateikė lokalinę ir objektinę sąmatas dėl segmentinės tvoros atstatymo (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 28; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 59). Tokie nukentėjusiojo E. L. argumentai patvirtina tarp šalių kilusio ginčo civilinio teisinio santykio prigimtį, t. y. kilusį ginčą dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju pažymėtina, kad administracinių nusižengimų bylų teisena nėra skirta turtiniams ginčams spręsti. Ji nepakeičia ir pagal savo prigimtį negali pakeisti civilinio proceso įstatymų, specialiai skirtų civilinių, darbo, šeimos ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių nagrinėjimui. Esant tokiai situacijai, tvoros savininkas turi visas galimybes ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pažymėtina, kad tiek baudžiamoji, tiek administracinių nusižengimų teisė yra paskutinės griežčiausios atsakomybės formos ir taikomos tik išimtiniais atvejais. Tai reiškia, kad, esant galimybei kilusį ginčą, atsakomybės klausimą išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, drausminės atsakomybės ir kt.), baudžiamosios ir administracinės atsakomybės klausimas yra nesvarstomas. Bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios ir/ar administracinių nusižengimų teisės normos, o asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos neteisėtos veikos padarymas. Duomenų, kad nukentėjusiuoju pripažintam E. L. būtų apsunkintos galimybės ginti savo, jo nuomone, pažeistas teises civilinio proceso tvarka, šiuo atveju nėra gauta. Civilinio proceso metu E. L. turi galimybę ginti savo galimai pažeistas teises, įrodinėdamas jam galimai padarytos žalos faktą bei dydį, ir tam nėra būtinos administracinių nusižengimų teisenos priemonės (Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-174-795/2021, Vilniaus apygardos teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-20-1058/2025).

28. Be to, atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad M. J. ir S. J., ardydami metalinę tvorą, buvusią S. ir V. J. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kai dėl tvoros pasiėmimo buvo pranešta tvoros savininkui, suprato, jog veikia sąmoningai ignoruodami įstatymo reikalavimus, o jų veiksmai neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių taip pat sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

29. Įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog grynai iš civilinių teisinių santykių kilę ginčai turėtų būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Nepaisant to, kad S. J. ir jam padėjusio sūnaus M. J. pasirinktas veikimo būdas ir nėra visiškai tinkamas, tačiau negali būti vertinamas kaip tiek pavojingas, jog jiems turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, tuo pačiu vertinant ir paties tvoros statytojo elgesį, laiką, kada ginčo tvora buvo pastatyta, administracinėn atsakomybėn patrauktų M. J. ir S. J. elgesį, t. y. pirmiausia tvoros savininkui pranešant apie tvoros išardymą, suteikiant pakankamą terminą tokiems veiksmams atlikti, bei tvoros ardymą atliekant tokiu būdu, jog žalos padarymo būtų išvengta arba padaryta žala būtų minimali, be to, įvertinant ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos duomenis apie ginčo tvorą, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad statinys (šiuo atveju tvora) yra pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas atitiktų S. ir M. J. inkriminuotas CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatas.

30. Nukentėjusiojo E. L. atstovė advokatė Eglė Latauskienė prašo tenkinti E. L. reikalavimą, patenkinant jo pareikštą civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo. Šis prašymas yra nepagrįstas.

31. Byloje nustatyta, kad S. ir M. J., išardę S. ir V. J. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančią E. L. tvorą, tvoros segmentus, iškastus įbetonuotus tvoros stulpus sudėjo E. L. žemės sklype, taip pat į dėžutes sudėjo tvoros tvirtinimo elementus. Tokias aplinkybes patvirtina ne tik S. ir M. J. apklausų protokoluose užfiksuoti duomenys, bet ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys (Administracinė byla Nr. 24241513571, l. 6, 104; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 6, 8, 10-11, 122). Be to, pats nukentėjusysis E. L. 2024 m. balandžio 13 d. apklausos metu parodė, kad, kiek jis matė, šie stulpai nesugadinti, nesulaužyti, jų dažai nepažeisti (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 12-13; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 21-22). Nors E. L. pateikė 2024-05-13 objektinę ir lokalinę sąmatas, pagal kurias segmentinės tvoros atstatymas kainuotų 3 838,66 Eur (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 28; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 59), tačiau tai dar nepatvirtina, kad išardytos tvoros vertė yra tokio dydžio ir būtent tokio dydžio žala buvo padaryta, kadangi iš byloje esančių duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolo bei vaizdo įrašų) negalima daryti neabejotinos išvados, kad segmentinė tvora buvo sugadinta, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad išardytos tvoros dalys negalėtų būti panaudotos naujai statant tvorą savo sklypo ribose. Dėl to pagrįstai Institucija bei apylinkės teismas netenkino nukentėjusiojo E. L. civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo ir pasiūlė dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Be to, nenustačius S. ir M. J. veiksmuose ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, nėra pagrindo spręsti ir E. L. galimai padarytos žalos klausimo.

32. Tuo pačiu pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. J. yra S. J. sūnus, kuriam nuosavybės teise nepriklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra jokių duomenų, kad tarp M. J. ir E. L. būtų kilę kokių nors ginčų, būtų vykę teisminių procesų, todėl negalima daryti ir išvados, jog M. J., padėdamas savo tėvui S. J. išardyti E. L. priklausančią tvorą, būtų vykdęs tikrą ar tariamą savo teisę, kurią ginčija kitas asmuo. Dėl šių paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog M. J. negali būti laikomas ir ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo subjektu.

33. Įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tiek Institucija, pripažindama S. J. ir M. J. kaltais padarius ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, tiek ir apylinkės teismas, netenkindamas administracinėn atsakomybėn patrauktų M. J. ir S. J. atstovės skundų, priėmė nepagrįstus sprendimus. Todėl, nustačius, jog S. J. ir M. J. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, skundžiami Institucijos 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimai ir apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutartis naikinami ir administracinių nusižengimų teisenos, pradėtos S. J. ir M. J. atžvilgiu pagal ANK 518 straipsnį, nutraukiamos, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

34. Apeliaciniais skundais, be kita ko, prašoma atlyginti bylinėjimosi (proceso) išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek S. ir M. J., tiek ir nukentėjusiuoju pripažintas E. L. turėjo atstovus advokatus.

35. Iš advokatės Jūratės Galdikienės 2024-10-07 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, jog M. J. buvo išrašyta sąskaita dėl 363,00 Eur sumokėjimo, kuri tą pačią dieną buvo apmokėta, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas pradinio mokėtojo M. J., o pagal tą pačią dieną išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), S. J. turėjo sumokėjo 363,00 Eur, ši sąskaita tą pačią dieną buvo apmokėta, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas pradinio mokėtojo S. J. (administracinė byla Nr. 24241513571, l. 94-95, 102-103; administracinė byla Nr. 24236154852, l. 106-107). Iš advokatės Jūratės Galdikienės 2024-05-27 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, jog S. J. buvo išrašyta sąskaita dėl 363,00 Eur sumokėjimo, kuri 2024-05-28 buvo apmokėta bankiniu pavedimu (administracinio nusižengimo byla Nr. II-320-471/2024, l. 5-6). Iš advokatės Jūratės Galdikienės 2024-07-04 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, jog M. J. buvo išrašyta sąskaita dėl 242,00 Eur sumokėjimo, kuri 2024-07-05 buvo apmokėta bankiniu pavedimu (administracinio nusižengimo byla Nr. II-4-471/2025, t. 1, b. l. 6-7). Iš advokatės Jūratės Galdikienės 2024-11-25 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, jog M. J. ir S. J. bendrai buvo išrašyta sąskaita dėl 242,00 Eur sumokėjimo, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas pradinio mokėtojo S. J. (1 t., b. l. 55-56), o iš 2024-12-17 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, jog M. J. ir S. J. bendrai buvo išrašyta sąskaita dėl 363,00 Eur sumokėjimo, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas 2024-12-17 (1 t., b. l. 137-138). Taip pat iš 2025-01-14 sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), matyti, kad M. J. ir S. J. bendrai buvo išrašyta sąskaita dėl 605,00 Eur sumokėjimo, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas pradinio mokėtojo S. J. (1 t., b. l. 157-158). Be to, prie S. J. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės pateikto apeliacinio skundo buvo pridėta 2025-03-10 sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog M. J. ir S. J. bendrai buvo išrašyta sąskaita dėl 605,00 Eur sumokėjimo, bankinis pavedimas šiai sumai padarytas pradinio mokėtojo S. J. (2 t., b. l. 41-42). Nors sąskaitose faktūrose nurodyta, kad teisinės paslaugos buvo teiktos S. J. ar M. J., ar jiems abiem, tačiau iš bankinių pavedimų matyti, jog visas šias sąskaitas apmokėjo V. J., tačiau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo netenkinti reikalavimo ir nepriteisti S. ir M. J. naudai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-387/2024). Be to, apskaičiuojant administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų išlaidas atstovui advokatui, atsižvelgtina ne tik į tai, kam buvo išrašyta sąskaita faktūra, bet ir į tai, kuris asmuo buvo nurodytas kaip pradinis mokėtojas V. J. darant bankinį pavedimą. Taigi, iš minėtų duomenų matyti, kad šioje byloje S. J. už jam teiktas advokato teisines paslaugas patyrė iš viso 2 359,50 Eur (363,00 + 363,00 + 242,00 + 605,00 + 605,00 + 181,50 (363,00 / 2)), o M. J. – 786,50 Eur (363,00 + 242,00 + 181,50 (363,00 / 2).

36. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės skundų, prašomų priteisti proceso išlaidų nepriteisė.

37. Pagal ANK 666 straipsnio 1 dalį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, o 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą, t. y. kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas.

38. Proceso išlaidos ir jų atlyginimas BPK reglamentuoti VIII skyriuje. Advokato darbo apmokėjimą reguliuoja specialioji norma (BPK 106 straipsnis). BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-118-489/2019, 2K-41-648/2022 ir kt.).

39. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui šioje byloje buvo teikiami S. J. ir M. J. atstovės skundai dėl Institucijos nutarimų administracinio nusižengimo byloje. Taip pat buvo teiktas nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės skundas dėl Institucijos nutarimo, kuriuo nebuvo išspręstas E. L. pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo. Būtent tai lėmė, kad S. ir M. J. patyrė atitinkamas proceso išlaidas. Išnagrinėjus S. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinį skundą, šiuo procesiniu sprendimu nuspręsta tenkinti administracinėn atsakomybėn patrauktų S. J. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės skundą ir, vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu, administracinio nusižengimo teisenas pagal ANK 518 straipsnį jų atžvilgiu nutraukti, nes S. J. ir M. J. veikos neturi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo rezultatą, nagrinėjamų klausimų apimtį ir sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl S. J. ir M. J. patirtų išlaidų šioje byloje atlyginimo, taikant pirmiau nurodytas ANK nuostatas ir vadovaujantis paminėta teismų praktika, turi būti tenkinamas pilna apimtimi.

40. Nors S. ir M. J. atstovė advokatė Jūratė Galdikienė prašo jos atstovaujamųjų bylinėjimosi išlaidas priteisti iš skundžiamus nutarimus priėmusios Institucijos, tačiau pagal teismų praktiką išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, išteisintajam priteisiamas ne iš konkrečių institucijų, o iš valstybės lėšų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-648/2023, 2K-204-719/2023). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, S. ir M. J. jų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš valstybės lėšų.

41. Taip pat iš byloje esančios advokatės Eglės Latauskienės 2025-01-10 išrašytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir mokėjimo nurodymų (1 t., b. l. 140-141, 142) matyti, kad advokatės Eglės Latauskienės teiktos paslaugos administracinio nusižengimo bylos tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusiu pripažintam E. L. kainavo 1 920 Eur (800 + 1 120). Apeliacinės instancijos teisme E. L. patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepateikti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės reikalavimą priteisti dėl apeliacinio proceso patirtas išlaidas atmeta kaip neįrodytą bei toliau pasisako tik dėl 1 920 Eur patirtų išlaidų atlyginimo.

42. BPK 104 straipsnio 2 dalis numato, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų; proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 105 straipsnio, reglamentuojančio proceso išlaidų išieškojimą, 1 dalis numato, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 106 straipsnio, reglamentuojančio advokato darbo apmokėjimą, 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

43. Nagrinėjamu atveju tiek S. J., tiek ir M. J. atžvilgiu pagal ANK 518 straipsnį pradėtos administracinių nusižengimų teisenos nutraukiamos, nes padarytos veikos neturi administracinio nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad S. ir M. J. nėra pripažinti kaltais padarius ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad proceso išlaidos priteisiamos tik iš kaltais pripažintų asmenų, o šiuo nagrinėjamu atveju S. ir M. J. nėra pripažinti kaltais padarius ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, byloje nukentėjusiuoju pripažinto E. L. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos iš S. ir M. J..

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 2 dalimi, 666 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patrauktų S. J. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. vasario 20 d. nutarties dalis dėl S. J. ir M. J. atstovės advokatės Jūratės Galdikienės skundų dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimų Nr. 40-ANR_N-9675-2024 ir Nr. 40-ANR_N-9673-2024 panaikinimo.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-9675-2024 ir administracinio nusižengimo teiseną S. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį nutraukti, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-9673-2024 ir administracinio nusižengimo teiseną M. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį nutraukti, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Priteisti iš valstybės S. J. 2 359,50 Eur, M. J. – 786,50 Eur išlaidų, susijusių su pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose teiktomis advokato paslaugomis, atlyginimą.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atmesti nukentėjusiojo E. L. atstovės advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 20 d. nutarties.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.