- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2025-01-30
- Bylos Nr.
- AN2-20-1058/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00100-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Pažeidėjas
- G. J., I. M.
- Advokatai
- Tadas Blažys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktų G. J. ir I. M. (I. M.) (toliau ir – apeliantai) atstovo advokato Tado Blažio (toliau ir – apeliantų atstovas, atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. bei G. J. skundai netenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniųjų tyrėjų 2024 m. birželio 3 d. nutarimai Nr. 10-ANR_N-15183-2024 bei Nr. 10-ANR_N-15109-2024 palikti nepakeisti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamų klausimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-15183-2024 G. J. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 518 straipsnį dėl to, jog laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 4 d. 17 val. iki 17.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), jis ir I. M. savavališkai patraukė statybinius blokus ir jų nesugadindami perkėlė juos į kitą vietą, taip norėdami atlaisvinti pravažiavimą. Tokiais savo veiksmais jie pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 2 dalį ir 1.137 straipsnio 3 dalį. Institucijos 2024 m. birželio 3 d. nutarimu G. J. paskirta 38 EUR bauda ir pagal ANK 664 straipsnio 2 dalį bei 665 straipsnio 1 dalį G. J. bei I. M. įpareigoti solidariai atlyginti nukentėjusiesiems padarytą 81,20 EUR turtinę žalą.
2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-15109-2024 I. M. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnį dėl to, jog laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 4 d. 17 val. iki 17.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), jis ir G. J. savavališkai patraukė statybinius blokus ir jų nesugadindami perkėlė juos į kitą vietą, taip norėdami atlaisvinti pravažiavimą. Tokiais savo veiksmais jie pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 dalį ir 1.137 straipsnio 3 dalį. Institucijos 2024 m. birželio 3 d. nutarimu I. M. paskirta 38 EUR bauda ir pagal ANK 664 straipsnio 2 dalį bei 665 straipsnio 1 dalį I. M. bei G. J. įpareigoti solidariai atlyginti nukentėjusiesiems padarytą 81,20 EUR turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2024 m. liepos 16 d. buvo gauti administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. skundai. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. skundai priimti nagrinėti ir administracinių nusižengimų bylos sujungtos.
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. bei G. J. skundai netenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniųjų tyrėjų 2024 m. birželio 3 d. nutarimai Nr. 10-ANR_N-15183-2024 bei Nr. 10-ANR_N-15109-2024 palikti nepakeisti.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. atstovas advokatas T. Blažys prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti skundžiamus nutarimus, ir administracinio nusižengimo teiseną apeliantų atžvilgiu nutraukti nesant administracinio nusižengimo sudėties; 2) apeliantų naudai iš nutarimus priėmusios institucijas priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme.
5.1. Atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atitinkama skundų dalis nėra administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl iš esmės pripažino, jog nutarimus priėmusios institucijos nutarimuose nurodytos išvados apie tai, kad Apeliantai negalėjo naudotis servitutiniu keliu, yra neįrodytos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, be kita, ko, grindžiami ir aplinkybe, kad apeliantai turi teisę eiti ir važiuoti keliu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini), o tokios išvados paremtos byloje pateiktais įrodymais.
5.2. Akcentuojama, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nutarimuose nurodytame žemės sklype (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. sprendimu yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti pravažiavimą ir teisę kitiems asmenims eiti ir važiuoti keliu – šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti dokumentai. Skunde nurodoma, kad detaliojo plano, patvirtinto (duomenys neskelbtini) savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „dėl V. K. ir A. K. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“ bendruoju brėžiniu, kuriame sklypas (duomenys neskelbtini) nurodomas kaip sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), servitutas yra sulig sklypo riba. Atstovo teigimu, tai yra logiška, nes konkrečiam sklypui nustatomas apsunkinimas ir turi būti sklypo ribose, todėl teismo išvados apie tai, kad sklypo ribos (ar už jo) lemia teisės naudotis keliu ribą, vertinant kitus tuo pačiu detaliuoju planu patvirtintus sklypus, nesuderinamas su (duomenys neskelbtini) viršininko sprendimu, sklypo planu, ir logika. Be to, konkrečiame sklype numatyta teisė tiesti pravažiavimą ir teisės kitiems asmenims eiti ir važiuotis sklypu nuo sklypo pietinės iki šiaurinės pusės per visą sklypo ilgį. Apeliantui G. J. priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo metu, privažiavimas prie sklypo buvo suformuotas būtent per sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir tokiems sprendimams pritarė tuometiniai atitinkamo sklypo (šiuo metu išskaidyto į atskirus sklypus, įskaitant sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), savininkai, raštu patvirtindami tokius detaliojo plano sprendinius. Detaliojo plano, patvirtinto (duomenys neskelbtini) savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindiniame brėžinyje yra tuometinių savininkų V. K. ir A. K. parašai. Be to, (duomenys neskelbtini) viršininko administracija G. J. dabar priklausančios žemės sklypo dalies detaliojo planavimo dokumentus patvirtino 2022 m. gruodžio 9 d., t. y. iki kaimyninio kvartalo detaliojo plano patvirtinimo.
5.3. Atstovo nurodymu, apeliantai namus ir jų infrastruktūrą suprojektavo bei įrengė taip, kad įvažiuotų į sklypus pasinaudodami keliu, einančiu per žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Namai pastatyti taip, kad siekiant pasinaudoti įvažiavimu į sklypus, apeliantai (ir jų namus aptarnaujančios komunalinės tarnybos) turi važiuoti servitutiniu keliu ir per sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi atsižvelgiant į eilei žemės sklypų nustatytus servitutus, buvo suprojektuotas ir pastatytas kelias ir nutiestos komunikacijos iki pat apeliantų žemės sklypų, komunikacijoms kertant nukentėjusiųjų neva nurodomą servituto ribą. Nepaisant to, akcentuojama, kad artezinio gręžinio vieta derinant statybos leidimą buvo patikslinta, jį atitraukiant nuo servitutinio kelio. Tuo tarpu dėl įvažiavimų į sklypus pažymima, kad plano dešinės pusės apačioje nurodyta, jog įvažiavimai pavaizduoti sąlyginiai ir turi būti nustatyti rengiant sklypų projektus, o šiuo atveju skirtingai nei teigia nukentėjusieji, jokio akligatvio jų akcentuojamu detaliuoju planu nesuplanuota, kvartalas nebuvo formuojamas kaip uždaras. Be to, tai, jog apeliantai galėjo naudotis servitutu, nustatytu žemės sklypui (duomenys neskelbtini), patvirtina apelianto atstovo su 2024 m. rugsėjo 17 d. pateikti detaliuosius planus rengusios įmonės atstovo paaiškinimai – juose nurodoma faktinė aplinkybė, kad detalieji sklypų planai buvo rengiami vienu metu ir sklypų savininkų valiai dėl detaliųjų planų buvo suderinta tarpusavyje, įskaitant pravažiavimą atitinkamu sklypu. Akcentuojama, kad atitinkamas servitutas, nustatytas (duomenys neskelbtini) viršininko sprendimu, nustatytas visuomenės poreikiams tenkinti, tad apeliantai neabejotinai sudaro visuomenės dalį ir laikytini „kitais asmenimis“.
5.4. Taip pat pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nenagrinėja šalių civilinių santykių dėl to, ar apeliantai gali naudotis servitutiniu pravažiavimu, todėl, atstovo teigimu, visiškai nepagrįstos ir nemotyvuotos teismo išvados apie tai, jog akligatvis įrengtas teisėtai, pateikiant nuorodą į tik į vieną byloje esantį įrodymą. Taigi pripažinus, kad jis nesprendžia dėl apeliantų teisės pravažiuoti atitinkamu keliu ir kirsti namų kvartalo ribą, pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti, jog akligatvio įrengimas yra teisėtas – aplinkybė dėl akligatvio įrengimo teisėtumo yra to paties civilinio ginčo dalis. Akcentuojant, kad teismų sprendimai, be kita ko grindžiami tuo, jog teismas žino teisę, nurodoma, kad visus klausimus turėjo spręsti teismas, o ne paprasčiausiai nurodyti nukentėjusiųjų paaiškinimus ar (duomenys neskelbtini) savivaldybės nuomonę dėl apeliantų teisės naudotis servitutu. Be to, pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, bet kokie paaiškinimai ar dokumentai yra svarbūs tik tiek, kiek nurodo fakto aplinkybes, bet ne teisės aplinkybes, todėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės nuomonė dėl servituto galiojimo nelaikytina įrodymu, nes neatitinka įrodymo reikalavimo, ANK 576 straipsnyje nustatytų reikalavimų specialisto ar eksperto išvadai, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija nėra kompetentinga institucija spręsti dėl servituto galiojimo, ką ji tiesiogiai nurodė I. M.. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiamos nutarties 16 punkte padarytos išvados naikintinos visa apimtimi, nes šioje dalyje nėra motyvų, prieštaraujama anksčiau padarytoms išvadoms dėl apeliantų bei nukentėjusiųjų kilusio teisinio ginčo ir teismo neįsikišimo į šį civilinį ginčą.
5.5. Nurodoma, kad esant apeliantų teisei naudotis servitutu ir eiti bei važiuoti keliu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini), kiti asmenys privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais tokia teisė pažeidžiama – pareiškėjai turi teisę pašalinti kliūtis, esančias kelyje, o tokią teisę suteikia CK įtvirtinta teisė į savigyną. Atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas atitinkamu klausimu padarė teisės taikymo klaidą, nurodydamas, kad savigynos teisė ginant teisę naudotis servitutu nenumatyta, ir todėl padarė išvadą, jog apeliantai neturėjo teisės naudoti savigynos. Nesutinkant su šia išvada, pažymima, kad savigyna, kaip teisė, yra aptarta tik CK 6.253 straipsnio 1, 8 dalyse ir taikytina visais atvejais, kai asmuo gina savo teisę. Nagrinėjamu atveju apeliantai paliudijo, kad kvietė pareigūnus siekdami, jog būtų imtasi veiksmų pašalinti pažeidimai. Taip pat nustatyta, kad yra pradėta kita administracinio nusižengimo tyrimo procedūra, kuri iki šiol nevyksta, o atvykę pareigūnai nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų tam, jog būtų pašalinta kliūtis apeliantams naudotis pravažiavimu ir eiti bei važiuoti servitutu. Tokios aplinkybės rodo, kad apeliantai atliko teisėtus veiksmus teisėtai priverstinai apgindami savo teisę ir jiems netaikytina net civilinė atsakomybė, todėl apeliantams netaikytina ir griežtesnio pobūdžio priemonė – administracinė atsakomybė.
5.6. Atstovo nurodymu, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad apeliantai galėjo suprasti apie nukentėjusiųjų asmenų ketinimus blokuoti pravažiavimą iš nukentėjusiųjų talpinto skelbimo ir kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Nesutinkant su šiuo teiginiu, pažymima, kad skelbimas su nuomone apie tai, jog kvartalas yra uždaras ir ketinama jį blokuoti, nepažeidžia apeliantų teisės naudotis servitutu bei netrukdo naudotis jiems servitutu, todėl nelaikytinas apeliantų teisių pažeidimu. Tuo tarpu apeliantų teisių pažeidimą sukėlė ne skelbimo iškabinimas, o konkretūs veiksmai – blokų sudėjimas ant servitutinio kelio. Be to, dėl šio plano iškabinimo I. M. pateikė pastabas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkui, kuris apie tai paliudijo, ir šio sklypo savininkas pažadėjo pasidomėti – jokios nuomonės, kad kelią planuoja blokuoti, iš šio asmens I. M. negavo. Taip pat apeliantai neprivalėjo skaityti nukentėjusiųjų asmenų skelbimo, neturėjo pagrindo tikėtis, kad bus atliekami neteisėti veiksmai. Vis tik, tuo atveju, jei būtų nustatyta priešingai, tai vis vien nebūtų trukdę apeliantams pasinaudoti savigynos, būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo institutais. Be kita ko, nebuvo atsižvelgta, jog nukentėjusiųjų neva patirti nepatogumai yra ženkliai mažesni nei apeliantams kylanti žala dėl negalėjimo netrukdomai vykti iki savo būstų, užtikrinti komunalinių aptarnavimų tiekimą, greitosios pagalbos, gaisrinės, policijos atvykimą, kol visiškai neapibrėžtą laiką vyks tyrimas dėl užtvėrimo teisėtumo. Vis tik, tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog savigyna pasinaudota neteisėtai, apeliantams neturi būti taikoma administracinė atsakomybė.
5.7. Pažymima, kad Institucija bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog pažeidimas yra tik dėl to, kad apeliantai per toli patraukė servitutu trukdančius naudotis blokus, tačiau, atstovo teigimu, tokia aplinkybė nenurodyta nei nutarimuose, nei teisės aktuose, nei skundžiamame sprendime. Be to, skundžiama nutartimi nepaneigus apeliantų teisės naudotis servitutu, netinkamai buvo pritaikyti ANK 14 ir 16 straipsniai, nes blokų patraukimas buvo būtinas apginti ir tinkamai realizuoti savo teisę pravažiuoti keliu – veiksmai, kuriais blokuotas pravažiavimas, laikytini neteisėtais, todėl apeliantai turėjo teisę, patraukti blokus, nes dėl jų buvimo nuo pat atsiradimo momento apeliantai neteko galimybės naudotis savo teise. Be to, žala kitų asmenų teisėtiems interesams apeliantų veiksmais apskritai nebuvo padaryta, skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, kad apeliantai turėjo laukti kito administracinio nusižengimo tyrimo pabaigos yra nepagrįsti ir jais išvis paneigiamas būtinojo reikalingumo institutas. Daroma išvada, kad apeliantų veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.
5.8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiais pripažinti asmenys tokiais nėra ir nėra nustatytas neesminės žalos kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams padarymas – tokia žala neįrodyta. Akcentuojama, kad bloko savininku yra ne nukentėjusieji asmenys, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri 2023 m. gegužės 17 d. nurodė esanti šių blokų savininke ir kuriai buvo išrašyta atitinkama sąskaita už blokus, todėl jokio nukentėjusiųjų asmenų interesų pažeidimo nėra. Nukentėjusiųjų paaiškinimai neva jie apmokėjo už blokus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepaneigia byloje esančių rašytinių įrodymų bei nepatvirtina, kad blokų savininkais jie buvo dar 2023 m. gegužės 4 d., o taip pat nelaikytini tinkamais, nes juridinis asmuo parduodamas blokus pareiškėjams ir gaudamas iš jų lėšas turėjo išrašyti sąskaitą ir grynųjų pinigų priėmimo dokumentus. Be kita ko, nei nukentėjusieji, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais ar bendrasavininkais, tad blokų patraukimas galėjo pažeisti nebent šio žemės sklypo savininko teises, kuris jokių pretenzijų apeliantams nereiškia.
5.9. Atstovo teigimu, apeliantų veiksmais blokai nesunaikinti ir nesugadinti, jų buvimo vieta nustatyta, jie egzistuoja, tačiau skaičiuojant žalą ir ją nustatant, prie žalos priskiriamos ir blokų įsijimo sąnaudos, kurių nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys neįrodė. Be to, (duomenys neskelbtini), sklypo savininkas apskritai neturėjo nei valios nei ketinimo blokuoti pravažiavimo, ką jis nurodė kitoje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-117-541/2023. Nukentėjusieji bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad žalą sudaro tai, jog jie turės sumokėti už tai, kad blokai būtų padėti į tą pačią vietą, iš kurios blokus patraukė apeliantai – tai reikštų apeliantų teisių pažeidimą ir neteisėtus veiksmus, tad tokie nukentėjusiųjų interesai negali būti ginami ir nereiškia žalos padarymo. Taip pat teigiant, kad kelio blokavimas yra neteisėtas, šios pažeidėjų teisės negali būti ginamos, todėl, vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, nurodoma, kad apeliantų veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.
5.10. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi nepaneigta apeliantų teisė naudotis keliu, taip pat ir kelio buvimo faktas, pažymima, jog apeliantai turėjo eismo dalyvių pareigą patraukti kliūtis nuo kelio. Cituojant Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d., nutarimu Nr. 1950 (toliau ir – KET) 11 punktą, nurodoma, kad apeliantai gebėjo pašalinti kelyje buvusią kliūtį, tad apeliantas, šalindamas kelyje esančią kliūtį, realizavo savo, kaip eismo dalyvio, pareigą, nustatytą teisės aktu. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuos argumentus atmeta, nes tai yra ne kliūtis, o gyventojų įrengtas akligatvis, tačiau, atstovo nurodymu, apeliantai turėjo teisę naudotis keliu, ši teisė yra teisėta, o ir KET nenurodo, kokio pobūdžio kliūtį eismo dalyviai turi pareigą patraukti, koks jos dydis, ir kokia jos teisinė prigimtis. Be kita ko, skunduose pirmosios instancijos teismui apeliantai paaiškino, jog visa situacija, kuri sprendžiama šioje administracinio nusižengimo byloje, priskirtina civilinių teisinių santykių sričiai ir apeliantų veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties. Atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos ir išimtinai civilinio teisinio pobūdžio santykius bei atitinkamus apeliantų veiksmus nepagrįstai priskyrė administraciniam nusižengimui. Tiek apeliantų teisės buvimas ar nebuvimas, tiek apeliantų veiksmai pašalinant kliūtį ir jų vertinimas CK 6.253 straipsnio 1 ir 8 dalių požiūriu, tiek aplinkybė, ar gintinos nukentėjusiųjų teisės, yra civilinių teisinių santykių dalykas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. atstovo advokato T. Blažio apeliacinį skundą Institucijos atstovė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodoma, kad apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams nebūtų buvę žinomi ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamoje nutartyje, bei kurie leistų nors kiek suabejoti teismo išvadomis. Institucijos teigimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą Nr. II-341-834/2024, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir apeliantų skunde nurodytą prašymą, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.
7. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. atstovo advokato T. Blažio apeliacinį skundą S. G., G. U., R. N., J. S., R. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
7.1. Atsiliepime pateikiama kvartalo detaliojo plano nuotrauka. Nurodoma, kad I. M. yra kvartalo gyventojas ir sklypo, pažymėto žydra spalva, savininkas, turintis patekimo į savo sklypą galimybę vidiniu kvartalo keliu be pravažiavimo per ginčo vietą būtinybės. Tuo tarpu G. J. nėra kvartalo gyventojas, bet yra asmuo, kuris be jokio teisinio pagrindo naudojasi privačioje kvartalo gyventojų žemėje jų pačių lėšomis įrengtu jų privačiu keliu pateikimui į savo sklypą, esantį už kvartalo ribų, neįsirengdamas nuosavo įvažiavimo į savo sklypą, nors toks servitutinis įvažiavimas yra numatytas (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiųjų teigimu, privatus kelias eina per vienu administraciniu sprendimu suformuotą gyvenamųjų namų kvartalą ir yra skirtas tenkinti tik šio kvartalo sklypų (namų) savininkų interesus. Taigi privatus kelias prasideda atsišakojimu nuo (duomenys neskelbtini) ir užsibaigia Sanitarine apsaugos zona (toliau ir – SAZ), skirta arteziniam gręžiniui įrengti, kurioje pagal detaliojo planavimo sprendinius negalimas eismas, ir todėl per kelią pravažiavimas jo pabaigoje į už kvartalo ribos esančius sklypus negalimas. Per šią zoną važiavimas motorinėmis transporto priemonėmis draudžiamas pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 106 straipsnio 3 dalį.
Šalies argumentai
7.2. Apeliantų nurodomas (duomenys neskelbtini) esančio sklypo registro išrašas patvirtina, kad nukentėjusių asmenų sklypams nustatytas servitutas 2002 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu – dėl to nėra ginčo. Vis tik, minimu įsakymu, kitaip negu teigia apeliantai, buvo išspręstas tik kvartalo sklypų savininkų tarpusavio naudojimosi vienas kito žemės sklypais klausimas, siekiant, kad būtų užtikrintas kiekvieno kvartalo sklypo savininko patekimas į savo sklypą per kitus kvartalo sklypus, kartu išvengiant savivaldybės investicijų į privažiavimo kelių statybą, o sąnaudas paliekant privačių sklypų savininkams. Akcentuojama, kad šis įsakymas vadovaujasi išskirtinai tik kvartalo detaliuoju planu, patvirtintu 2002 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį įgyvendina – jo preambulėje nėra nurodytas joks kitas detalusis planas, taip pat ir 2002 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas A. J. detalusis planas. Taip pat įsakyme tarp išvardintų sunumeruotų sklypų nėra apeliantui G. J. priklausančio sklypo, o jo turinys aiškintinas neatsiejamai nuo kvartalo detaliojo plano, kuriame matyti ir sklypų numeracija, ir servitutų zonos (plotai), ir kiti reikšmingi sprendiniai. Todėl vadovaujantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika teigiama, kad ir 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas, turi būti aiškinamas taip, jog jis įgyvendina kvartalo 2002 m. gegužės 13 d. patvirtintą detalųjį planą ir yra priimtas vadovaujantis šiuo detaliuoju planu.
7.3. Pažymima, kad iš detaliojo plano brėžinio matyti, jog kelio gale esančio SAZ skersmuo yra gerokai didesnis nei kelio skersmuo (plotis). Kadangi ginčo privataus kelio plotis yra tik 7 metrai, vien apsaugos zonos pirmoji juosta, kurioje pagal detaliojo planavimo sprendinius negalimas eismas, savo skersmeniu (10 m) apima kelio plotį. Be to, yra numatytos ir dar dvi apsauginės juostos, todėl apeliantų aiškinimai apeliaciniame skunde, jog SAZ apskritime galima sutalpinti ir Sanitarinės apsaugos zoną, ir kelio važiuojamąją dalį, skirtą transporto priemonių eismui, turi būti vertinami kaip aiškiai nepagrįsti. Nukentėjusiųjų teigimu, toks skersmeniu apibrėžiamas reguliavimas paaiškina, kodėl tai ne transporto priemonių apsisukimo vieta, o vieta, kurioje įstatymu draudžiama bet kokia veikla, nesusijusi su požeminio vandens paėmimu, gerinimu ar tiekimu – taigi draudžiamas ir eismas. Toks draudimas nustatytas siekiant užtikrinti švaraus geriamojo vandens išsaugojimą, galimų ligų ar epidemijų plitimą. Be to, SAZ apskritimas su kvartalo riba liečiasi vienu tašku, o važiavimas per tašką yra neįmanomas. Taigi, detaliojo plano sprendiniu gręžinio SAZ konkretaus ploto apskritimo formos sklypų dalis, į kurią atsiremia kelias, yra numatyta ne infrastruktūrai apskritai, o konkrečiai vandentiekio (ne susisiekimo) infrastruktūrai – arteziniam gręžiniui. Akcentuojama ir tai, kad detalieji planai galioja neterminuotai, todėl detaliojo plano sprendiniai galioja kol nėra pakeisti.
7.4. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, detaliuoju planu kaip teisės aktu nustatytas reglamentavimas draudžia pravažiavimą per Sanitarinės apsaugos zoną, todėl negalimas joks detalųjį planą įgyvendinančio teisės akto aiškinimas taip, kad aiškinimu būtų pakeistas detaliuoju planu nustatytas draudimas. Todėl (duomenys neskelbtini) viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymas negali būti aiškinimas taip, kad juo nustatytas servituto suteikiamų teisių turėtojais būtų ir asmenys, neminimi įsakyme ir nesusiję su įsakymu įgyvendinamo detaliojo plano sprendinių realizavimo poreikiu, nes tai prieštarautų detaliojo plano kaip teisės akto nustatytam imperatyvui ir būtų neteisėtas. Be to, būtų negalimas ir neteisėtas 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo aiškinimas tokiu būdu, kad juo būtų suteikta teisė važiuoti keliu ir per Sanitarinės apsaugos zoną – toks aiškinimu būtų paneigtas ne tik detalusis planas, bet ir minimas imperatyvas dėl Sanitarinės pasaugos zonos.
7.5. Nurodoma, kad G. J. nepateikė jokio įstatymais leistino įrodymo, jog turi savo naudai nustatytą servitutą, suteikiantį teisę naudotis nukentėjusiųjų privačia nuosavybe. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų apie apelianto G. J. žemės sklypo kaip viešpataujančio daikto statusą – nukentėjusiųjų teismui pateiktas 2003 m. nekilnojamo turto išrašas rodo, kad G. J. sklypą įsigijo nesant jame registruotų jokių servitutų ir ši padėtis iki šiol nėra pasikeitusi. G. J. neturi įsiregistravęs servituto kaip daiktinės teisės, suteikiančios atitinkamas teises į nukentėjusiųjų žemėje esantį privatų kelią kaip tarnaujantį daiktą. Todėl apeliantas G. J. apskritai neturi teisės naudotis ginčo keliu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. J. veikė įgyvendindamas tariamą, o ne tikrą (turimą) teisę – ne tik pravažiuodamas per kvartalo ribą Sanitarinės apsaugos zonoje (SAZ), bet ir apskritai įvažiuodamas į nukentėjusiųjų privačią žemę ir važiuodamas nukentėjusiųjų privačiu keliu. Taip pat, akcentuojama, kad Nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) patarėjo, atliekančio skyriaus vedėjo funkcijas, 2020 m. gruodžio 28 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kuriame apelianto G. J. sklypui yra nustatyti privažiavimui skirti kelio servitutai per kitus nei kvartalo sklypus. Nepaisant to, G. J. sąmoningai 4 metus delsia ir nesiima jokių veiksmų įsirengti pravažiavimus pagal šį patvirtintą projektą bei daro tai tam, kad galėtų imituoti, jog vienintelis privažiavimas į jo sklypą yra per kvartalo kelius, o taip pat galėtų išvengti savo įvažiavimo įsirengimo išlaidų, bet naudotis kitų asmenų nuosavybe.
7.6. Nagrinėjamoje situacijoje I. M. yra žemės sklypo bendrame kvartale savininkas ir turi teisėtą ir niekieno neginčijamą privažiavimą prie savo sklypo per kvartalo vidaus kelią, todėl jam nėra jokio būtinumo naudotis dar vienu privažiavimu prie savo sklypo, susijusiu išvažiavimu už kvartalo ribų per SAZ. Dėl šios priežasties nėra pagrindo net svarstyti jam servitutu suteikiamos papildomos teisės. Taigi turėdamas 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymo pagrindu teisę prie savo sklypo privažiuoti per kitų kvartalo gyventojų sklypus kvartalo vidaus keliu, I. M. jokios papildomos teisės, susijusios su kitų kvartalo gyventojų žemės sklypu naudojimu patekimui į savo sklypą nebegali reikalauti. Todėl apeliantas be jokio pagrindo teigia turintis dar ir papildomą teisę patekti į savo sklypą per išvažiavimą iš kvartalo kertant SAZ ribas, be to, net neįrodinėja turintis teisę įstatymo, sandorio ar administracinio akto pagrindu naudotis trečiųjų, byloje nedalyvaujančių asmenų nuosavybės teisėmis valdomame sklype įrengtu pravažiavimu iki savo sklypo, esančiu už kvartalo ribų. Apeliantų veiksmai siekiant pravažiavimo ten, kur individualus teisės aktas (detalusis planas) nustato tokį teritorijos naudojimo režimą, pagal kurį pravažiavimas yra negalimas, patvirtina jų valią veikti priešingai, negu numatyta teisės akte.
Atsiliepimas
7.7. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliantų skundo argumentai, susiję su buvusių kvartalo sklypų K. sutikimu važiuoti keliu, kuris, beje, nebuvo duotas apeliantui G. J., o prieš tai sklypą valdžiusiai M. M., turi būti atmesti dėl to, kad visi sandoriai, susiję su daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymu privalo būti notarinės formos. Taigi paprastu rašytiniu sutikimu išreikšta valia negali sukurti nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorio pasekmių ir dėl to aukščiau nurodyti apeliantų argumentai, susiję su K. sutikimų davimu, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl G. J. teisės naudotis svetimais žemės sklypais apimties. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad jokie susitarimai su trečiaisiais asmenimis neturi jokios reikšmės nustatant apeliantų teisių apimtį. Be to, šią išvadą patvirtina ir kompetentingos šioje srityje institucijos pateikta nuomonė. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos 2024 m. kovo mėn. rašte „Dėl prašymo Nr. (duomenys neskelbtini)“ kompetentingos institucijos vertinimu (duomenys neskelbtini) savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas detalusis planas numatė privažiavimą per kitiems asmenims priklausančius sklypus, bet šis servitutas nebuvo nustatytas ir įregistruotas. Nukentėjusiųjų teigimu, pirmosios instancijos teismo pritarimas kompetentingos institucijos pateiktam vertinimui negali būti laikomas teismo pareigos aiškinti teisę perkėlimu – pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymu visetu.
7.8. Nukentėjusiųjų teigimu, servituto institutą reglamentuojančios civilinės teisės normos nenumato savigynos kaip savo teisių gynybos priemonės teisės servitutinių teisinių santykių subjektams. Savigynos teisė teisinėje valstybėje yra iš esmės draudžiama, ji teisėta tik išimtinais atvejais, kai yra aiškiai nustatyta įstatymo. Visais kitais atvejais, jei subjektai vietoje teisių gynimo teisminiu būdu betarpiškai gina savo teises tiesiogiai atlikdami kokius nors veiksmus, jie atlieka savavaldžiavimą. Atsižvelgiant į tai, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo nutartį savigynos nuo tariamo servitutu suteikiamos apeliantams teisės pažeidimo nenumatymu įstatyme, pagrįstai atmesdamas apeliantų savigynos argumentus. Be kita ko, toks reglamentavimas suponuoja, kad nubaustieji asmenys, manydami, jog pagal galiojantį detalųjį planą įrengtas privataus kvartalo vidaus kelio, išdėstyto nukentėjusiųjų sklypuose, akligatvis pažeidžia jų turimas teises, jas galėjo ginti vieninteliu teisėtu įstatymų numatytu būdu – kreipdamiesi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o pasirinkę veikti įstatymo draudžiamu būdu, apeliantai atliko savavaldžiavimą.
7.9. Nurodoma, kad apeliantams kelias buvo užtvertas, veiksmas buvo užbaigtas, todėl jokio kėsinimosi jie neįrodo, o nukentėjusiųjų veiksmai buvo teisėti, todėl nėra prieš apeliantus nukreiptų veiksmų priešingumo teisei. Galiojančio detaliojo plano sprendinio įrengimas negali būti laikomas priešingu teisei kėsinimusi. Taip pat, apeliantų nurodomas policijos pareigūnų atsisakymas tuojau pat išspręsti situaciją pašalinant blokus tik parodo policijos pareigūnų profesionalumą ir jų supratimą, kad klausimas turėjo būti išspręstas kreipiantis į teismą. Tad nagrinėjamu atveju nepašalinus blokų, I. M. į savo namų kiemą galėjo įvažiuoti turimu teisėtu įvažiavimu, o G. J. galėjo palikti automobilį prie blokų ir likusius 40 metrų nueiti pėsčiomis. Taip pat G. J. turėjo galimybę patekti į sklypą lygiai tokiu pat būdu, kokiu teismo posėdžio metu nurodė naudojęsis kelis metus po sklypo įsigijimo – važiuodamas per pievą, kol kvartalo gyventojai įrengė kelią. Be kita ko, apie užtvaro iš blokų įrengimą apeliantai ir visi gretimų namų gyventojai buvo įspėti skelbimu specialiai tam pagamintame stende dar prieš tris mėnesius iki užtvėrimo, atitinkami įrodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje.
7.10. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad savavaldžiavimas turi aiškų viešosios teisės pažeidimo elementą – akligatvio sprendinys nustatytas detaliuoju planu, o teritorijų planavimas yra viešosios teisės dalis. Be to, apeliantai savo neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiesiems žalą – tai rodo, kad pažeidimas nebuvo formalus ir pasiekė pavojingumo lygį, būdingą administraciniam nusižengimui. 19 dienų apeliantai neteisėtai, be savininkų žinios ir informavimo, disponavo svetimu turtu, o tai nepatenka nei į savigynos, nei į būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo turinį. Nukentėjusiųjų nuomone, administracinė nuobauda šiuo atveju būtina, atsižvelgiant į ANK 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą įstatymo paskirtį ir žalos atlyginimą nukentėjusiesiems.
7.11. Pastebima, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnę eksploataciją pagal detalųjį planą atsakingas sklypo (-ų) savininkas. Nukentėjusieji iš anksto informavo savivaldybę, policiją ir aplinkinių namų gyventojus apie ketinimą įrengti užtvarą iš betono blokų ir net gavo institucijų pritarimą tokiems veiksmams. Už blokus, kuriais buvo užtvertas akligatvis, sumokėta bendrais nukentėjusiųjų pinigais per įmonės sąskaitą. Detaliojo plano sprendinių naudojimas ir įgyvendinimas yra bendra visų kvartalo gyventojų teisė, todėl nepriklausomai nuo to, kieno vardu buvo sumokėta už blokus, faktas, kad buvo sumokėta bendrais nukentėjusiųjų sudėtais pinigais yra deklaruojamas pačių nukentėjusiųjų ir įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri valdo vieną iš kvartalo sklypų , nėra ginčijamas.
7.12. Nukentėjusiųjų teigimu, žala padaryta ne blokų nuosavybės praradimu, o jų patraukimu iš pastatymo vietos, dėl ko jie nebeatliko savo numatytos funkcijos. Taip dėl neteisėtų apeliantų veiksmų kilo poreikis patrauktus blokus grąžinti į buvusią pastatymo vietą pradinei jų numatytai funkcijai atlikti. Tad neatsižvelgiant į tai, kad kas sąskaitoje nurodytas mokėtoju perkant blokus, interesą blokus grąžinti į pradinę vietą turi detaliojo plano sprendinių įgyvendinimą inicijavę asmenys. Todėl tokias išlaidas neišvengiamai turės šie asmenys, įgyvendindami savo teisę blokus grąžinti į jų pradinę pastatymo vietą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kaip toli ir kokiu konkrečiu atstumu blokai patraukti – juos be specialios technikos pasitelkimo grąžinti į buvusią vietą nėra galimybės. Todėl nėra galimybės išvengti išlaidų, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantų neteisėtais veiksmais padaryta žala.
7.13. Nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad nepaisant Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 2 ir 3 dalyse nustatytų normų, galiojantis ir visiems privalomas detaliojo plano sprendinys – akligatvis yra prilyginamas šalintinai kelio kliūčiai, tokiu būdu atliktą akivaizdų savavaldžiavimą bandant pridengti eismo dalyvių pareigą pašalinti kelio kliūtį. Nurodoma, kad pačių apeliantų iškviesti policijos patruliai akligatvio įrengimo nelaikė kelio kliūtimi ir nesiėmė priemonių ją pašalinti. Tuo tarpu apeliantai, neabejotinai žinoję apie kvartalo gyventojų iniciatyvą organizuoti akligatvio užvėrimą, manė turintys teisę vykdyti tariamas pareigas ir įgyvendinti tariamas teises. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, tai nepagrįsta pozicija, nes aplinkybės, kad nubaustieji asmenys vos per 1,5 val. suorganizavo specialų transportą ir į nežinomą vietą išvežė akligatvio įrengimą sudarančius blokus, rodo jų išankstinę bendrą tyčią savavaldžiauti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Administracinėn atsakomybėn patrauktų I. M. ir G. J. atstovo advokato T. Blažio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
8. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, Nr. 2AT-98-677/2015, Nr. 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022).
9. Kaip jau minėta, Institucijos 2024 m. birželio 3 d. nutarimais Nr. 10-ANR_N-15183-2024 bei Nr. 10-ANR_N-15109-2024 G. J. ir I. M. nubausti pagal ANK 518 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 4 d. 17 val. iki 17.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), savavališkai patraukė statybinius blokus ir jų nesugadindami perkėlė juos į kitą vietą, taip norėdami atlaisvinti pravažiavimą. Pirmosios instancijos teismas I. M. bei G. J. skundų netenkino ir nurodytus Institucijos nutarimus paliko nepakeistus. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nesutinkama, kad I. M. ir G. J. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėtis, susijusi su pareikštu administraciniu kaltinimu dėl savavališko statybinių blokų patraukimo ir jų perkėlimo. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį, įvertina jos teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
10. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš administracinio nusižengimo bylos matyti, jog proceso metu apeliantai, taip pat ir jų atstovas, nuosekliai teigė, kad statybinius blokus patraukė kaip kliūtį, buvusią kelyje, nes, jų teigimu, jie turi teisę naudotis kelio servitutu, nustatytu (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu nukentėjusieji nurodė, kad kelias, kuriame buvo pastatyti statybiniai blokeliai, priklauso jų gyvenamųjų namų sklypų kvartalui, o, vadovaujantis detaliuoju planu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. K. ir A. K. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“, toje vietoje, kurioje pastatė statybinius blokelius, yra numatytas akligatvio įrengimas. Taigi abejones dėl kelio servituto, atitinkamai ir privažiavimo prie sklypų, kuriuose yra apeliantų gyvenamieji namai, taip pat ir detaliojo plano įgyvendinimo, reiškė ir nukentėjusieji, ir apeliantai. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutinkant su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išsakomais argumentais, ši susidariusi situacija rodo ginčą, kilusį dėl naudojimosi keliu tvarkos, t. y. tarp apeliantų ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Atitinkamai toks konfliktas turi būti sprendžiamas ne administracinio, o civilinio proceso tvarka – teismas, nagrinėjantis administracinio nusižengimo bylą, ginčo dėl naudojimo(si) keliu tvarkos, nesprendžia. Be kita ko, teismų praktikoje nurodoma, kad tai, kas gali būti išspręsta civilinių ginčų tvarka, nebūtų sprendžiama taikant baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normas ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, nebūtų vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą, toliau pasisako tik dėl to, ar nagrinėjamu atveju apeliantų veiksmais buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 518 straipsnyje.
11. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).
12. ANK 518 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą. Pagal šio straipsnio nuostatas, savavaldžiavimas pasireiškia kaip savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose. Remiantis CK 1.137 straipsnio nuostatomis, asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Todėl, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Vadinasi, traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius – asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021).
13. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tai, jog, priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kai asmens padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. M., 2023 m. gegužės 4 d. grįžęs į gyvenamųjų namų kvartalą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), negalėjo patekti į jame esančius savo namus, nes kelyje buvo pastatyti statybiniai blokai, trukdę pravažiuoti kelią. Apeliantų teigimu, keliu, kuriame atsidūrė kliūtis, trukdžiusi pravažiuoti, jie naudojasi kiekvieną dieną norėdami patekti į namus ar iš jų išvažiuoti, todėl privalėjo kažką daryti, kad galėtų patekti į namus. Nukentėjusioji S. G. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu dėl susidariusios situacijos nurodė, kad kvartalo gyventojai, siekdami užtikrinti, jog sklypai būtų naudojami pagal įtvirtintus servitutus, nuvyko į savivaldybės administraciją susitikti su vyr. architekte ir gavo žodinį patvirtinimą, kad detalusis planas yra galiojantis toks, koks yra. Atsižvelgiant į tai, gyventojai nusprendė raštu parašyti apie ketinimą dėl sprendinio įgyvendinimo ir akligatvio suderinimo. Taigi vasario 10 d. informaciniame lape buvo nurodyta, kad sprendinį žadama įgyvendinti po dviejų mėnesių, o bendruomenėje imta organizuoti, kaip užtverti akligatvį (6 t., b. l. 61-62). Aplinkybę, jog kvartalo gyventojams buvo pranešta apie aptariamą ketinimą, patvirtina administracinio nusižengimo byloje esančios nuotraukos – iškabintame rašte buvo nurodoma, kad „Įgyvendinant kvartalo detaliojo plano sprendinius, planuojama iki 2023 04 įrengti plane numatytą akligatvį; pagal STR reikalavimus bus palikti galimybė eiti pėsčiomis ir važiuoti dviračiu; dėl kvartalo gyventojų saugumo planuojama įrengti vaizdo kameras; savivaldybė ir policija informuota“ (2 t., b. l. 37). 2023 m. gegužės 4 d., t. y. tądien, kai buvo sudėti statybiniai blokeliai, I. M. pirmasis susidūrė su užkirstu keliu pasiekti namus, todėl ėmė klausinėti, kam jie priklauso – statybininkų nurodymu, kaimynams, bei parodė į G. U. namą, kuriame buvusi žmona nurodė nieko nežinanti. Tad įvertinęs, kad statybinius blokelius patraukti patiems apeliantams šiuo atveju nebuvo įmanoma, šie iškvietė policiją – dėl to ginčo nėra. I. M. nurodė, kad policijai buvo paaiškinta, jog šiuo keliu apeliantai važinėja ir nežino, kas blokelius uždėjo, prašė priversti asmenis juos patraukti. Vis tik, atvykę policijos pareigūnai informavo negalintys padėti šioje situacijoje ir nurodė tvarkytis patiems. Todėl, suradus statybinę techniką, blokeliai buvo išvežti ir taip kelio kliūtis patraukta (6 t., b. l. 31-32).
15. Išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad šiuo atveju I. M. ir G. J. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėtis. Iš aptariamos situacijos matyti, kad nukentėjusieji nurodytais veiksmais siekė įgyvendinti detalųjį planą, dėl ko buvo sudėti statybiniai blokeliai, taip suformuojant akligatvį, o dėl šių veiksmų negalėję patekti į namus apeliantai ėmėsi priemonių blokelius pašalinti. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir nukentėjusiųjų atsiliepime į skundą itin daug dėmesio skiriama akivaizdžiai tarp šalių egzistuojančiam civilinio pobūdžio ginčui dėl nustatytų kelio servitutų bei naudojimosi faktiškai egzistuojančiu keliu teisės. Vis tik, būtina akcentuoti, kad nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos ribas apibrėžia I. M. ir G. J. atžvilgiu priimtuose nutarimuose nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. šiuo atveju ne savavališkas naudojimasis keliu, kuriam nustatytas servitutas, o savavališkas statybinių blokų patraukimas. Atitinkamai, tiek minėtuose procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai susiję su apeliantų naudojimusi aptariamu keliu, tiek ir pirmosios instancijos teismo nutartyje daromos išvados dėl apeliantų tariamos teisės važiuoti (duomenys neskelbtini) kvartale esančiu keliu, peržengia nagrinėjamo administracinio nusižengimo ribas.
16. Kaip minėta, ANK 518 straipsnyje numatyta, jog administracinę atsakomybę užtraukia savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal teismų praktiką, už savavaldžiavimą asmuo atsako tuo atveju, jei, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, ginčijamas kito asmens, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių aktų nustatytos tvarkos ir tai padaro tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-696-2015).
17. Iš apeliantų nurodomų aplinkybių ir administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad I. M. ir G. J. keliu, kuriame buvo pastatyti statybiniai blokeliai, naudojasi jau ilgą laiką, tad sutiktina, jog kelyje pastatyti statybiniai blokeliai, neleidę pasiekti gyvenamųjų namų, apsunkino jų padėtį. Vis tik, šiuo atveju nesutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad apeliantai žinojo apie (duomenys neskelbtini) kaimo kelio pakraštyje buvusį kelio ženklą Nr. 611, todėl galėjo ir turėjo suprasti, jog kelyje stovintys statybiniai blokai yra ne kelyje stovinti kliūtis, o būtent gyventojų įrengtas akligatvis, pro kurį jie neturi teisės pravažiuoti. Apeliantas I. M. neneigia, kad apie iškabintą raštą dėl akligatvio įrengimo jam buvo žinoma, tačiau nurodo, jog traukiant statybinius blokus nuo kelio akligatvio nebuvo (6 t., b. l. 35). Su šiais apelianto argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Iš administracinio nusižengimo bylos matyti, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija informavo, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybės techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo pakeitimo ar demontavimo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje komisijos posėdyje, įvykusiame 2023 m. spalio 25 d., buvo svarstytas 2023 m. liepos 18 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kelio ženklų įrengimo (duomenys neskelbtini) – posėdžio metu nutarta suderinti eismo organizavimo schemą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. projektuoti kelio ženklą Nr. 611, žymintį aklakelį (4 t., b. l. 21-23). Iš nurodytų duomenų matoma, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija sprendimą dėl kelio ženklo įrengimo priėmė 2023 m. spalio 25 d. Tuo tarpu iš Institucijos 2024 m. birželio 3 d. nutarimų Nr. 10-ANR_N-15183-2024 bei Nr. 10-ANR_N-15109-2024 matyti, kad I. M. ir G. J. inkriminuojamas administracinis nusižengimas buvo padarytas 2023 m. gegužės 4 d. Taigi susidaro situacija, jog tą dieną, kai apeliantai patraukė ant kelio buvusius statybinius blokelius, ženklo, žyminčio aklakelį, nebuvo. Tuo metu sprendimas dėl šio ženklo projektavimo priimtas nebuvo.
18. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 7 punkte numatyta, kad eismo dalyviai, sudarę ar pastebėję kliūtį kelyje, sukėlę ar pastebėję jame pavojų, privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti, – pranešti policijai ar kelio savininkui, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius. Iš esmės tapati taisyklė įtvirtinta ir KET 11 punkte, t. y. eismo dalyviai, sudarę ar pastebėję kliūtį kelyje, sukėlę ar pastebėję jame pavojų, privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti – pranešti policijai ar kelio pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą kelių suskirstymą savininkui, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad prieš patraukiant statybinius blokelius apie užstatytą pravažiavimą buvo informuoti ir policijos pareigūnai.
19. KET 8 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo vadovautis jiems skirtais kelio ženklais, tad šiuo atveju nesant jokio eismą draudžiančio kelio ženklinimo ženklo ir esant ilgametei praktikai dėl I. M. ir G. J. važiavimo keliu, kuriame buvo pastatyti statybiniai blokai, apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog šiuos blokelius apeliantai galėjo pagrįstai suprasti kaip kelio kliūtį ir juos patraukti, siekdami realizuoti savo teisę grįžti į gyvenamąją vietą nusistovėjusiu būdu. Juo labiau, kad bylos duomenimis, inkriminuojamo pažeidimo dieną joks kitas privažiavimas prie jų namų nebuvo įrengtas.
20. Apygardos teismo vertinimu, administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ir išvadai, kad I. M. bei G. J. veiksmai, nukeliant statybinius blokelius nuo kelio ir išvežant juos į aikštelę, būtų sukėlę kam nors neigiamas pasekmes ar padarytų žalos. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl apeliantų atliktų veiksmų būtų nukentėję (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai – šiuo metu statybiniai blokeliai yra (duomenys neskelbtini) sklype, šalia tos vietos, kurioje jie pirmą kartą buvo padėti. Nors nukentėjusiųjų vertinimu žala susideda ne iš blokų vertės, o dėl jų perkėlimo būsimų išlaidų, šios išlaidos nėra niekaip įrodytos ir egzistuojant ginčui dėl naudojimosi keliu tvarkos, nežinia kada ir ar apskritai bus patirtos. Taigi, nenustačius, jog dėl apeliantų veiksmų būtų sugadintas svetimas turtas, būtų esmingai suvaržytos nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų teisės ar teisėtas ir neginčijamas interesas, nėra pagrindo konstatuoti apeliantų veiksmuose ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.
21. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, neįvertino byloje esančių įrodymų (ANK 569 straipsnis). Patikrinus pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, konstatuotina, kad ji yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl yra pagrindas ją panaikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, o administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. J. ir I. M. veiksmai negali būti vertinami pagal ANK 518 straipsnį, todėl administracinio nusižengimo teisena G. J. ir I. M. atžvilgiu nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo teisena apeliantų atžvilgiu pagal ANK 518 straipsnį nutraukiama, atitinkamai naikinamos ir Institucijos priimtų nutarimų dalys, kuria apeliantai nubausti pagal minėtą ANK straipsnį ir paskirtas įpareigojimas solidariai atlyginti padarytą 81,20 EUR turtinę žalą.
Dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų atlyginimo
22. Apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma atlyginti bylinėjimosi (proceso) išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, t. y. sąskaitų už teisines paslaugas Nr. 2024-10/01, Nr. 2024-10/02, Nr. 2024-09/02, Nr. 2024-09/03 (6 t., b. l. 11, 13, 51-52) bei mokėjimų (6 t., b. l. 12, 14, 53-54), matyti, kad advokato teiktos paslaugos pirmosios instancijos teisme G. J. ir I. M. atžvilgiu sudarė po 1 350 EUR. Apeliacinės instancijos teisme apeliantų patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepateikti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas reikalavimą priteisti dėl apeliacinio proceso patirtas išlaidas atmeta kaip neįrodytą bei toliau pasisako tik dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo.
23. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas apeliantų skundų, prašomų priteisti proceso išlaidos nepriteisė ir šio prašymo netenkino. Aptariamą klausimą svarstydamas apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ANK 577 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba. Vis tik nuostatų dėl administracinių nusižengimų procese atsiradusių išlaidų advokatui atlyginimo įstatymų leidėjas ANK neįtvirtino. Pagal ANK 666 straipsnio 1 dalį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, o 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą, t. y. kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas.
24. Proceso išlaidos ir jų atlyginimas BPK reglamentuoti VIII skyriuje. Advokato darbo apmokėjimą reguliuoja specialioji norma (BPK 106 straipsnis). BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-41-648/2022 ir kt.).
25. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui šioje byloje buvo teikiami G. J. ir I. M. skundai dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, ir būtent tai lėmė, kad apeliantai patyrė atitinkamas proceso išlaidas. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, šiuo procesiniu sprendimu nuspręsta tenkinti administracinėn atsakomybėn patrauktų G. J. ir I. M. atstovo skundą ir vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 518 straipsnį nutraukti, nes G. J. ir I. M. veika neturi administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 518 straipsnyje, požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo bei apeliacinio skundo rezultatą, nagrinėjimų klausimų apimtį ir sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl G. J. patirtų 1 350 EUR ir I. M. patirtų 1 350 EUR administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo, taikant pirmiau nurodytas ANK nuostatas ir vadovaujantis paminėta teismų praktika, turi būti tenkinamas pilna apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
Administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų I. M. (I. M.) ir G. J. atstovo advokato Tado Blažio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį ir dėl G. J. bei I. M. skundų dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniųjų tyrėjų 2024 m. birželio 3 d. nutarimų administracinių nusižengimų bylose Nr. 10-ANR_N-15183-2024 bei Nr. 10-ANR_N-15109-2024 priimti naują nutarimą:
panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. birželio 3 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15183-2024 ir administracinio nusižengimo teiseną G. J. atžvilgiu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį nutraukti;
panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. birželio 3 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15109-2024 ir administracinio nusižengimo teiseną I. M. atžvilgiu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį nutraukti.
Iš dalies tenkinti G. J. ir I. M. reikalavimą priteisti proceso išlaidas. Priteisti iš valstybės G. J. ir I. M. po 1 350 EUR (iš viso 2 700 EUR) išlaidų, susijusių su pirmosios instancijos teisme teiktomis advokato paslaugoms, atlyginimą. Likusioje dalyje reikalavimą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.