Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.2.28.5.2; 2.1.7.4.1.; 2.1.14; 2.1.15.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.7

2023 m. lapkričio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nukentėjusiojo V. V. (L.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. F. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista – 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, vietoj intensyvios priežiūros įpareigojant ją per laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

D. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

E. J. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d., t. y. septynios dienos.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, nuteistajam E. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant jam viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

E. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d., t. y. septynios dienos.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, nuteistajam G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant jam viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

G. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. pareikštas patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. F., E. J. ir G. M. solidariai V. V. priteista 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui. Kitoje dalyje nukentėjusiojo V. V. patikslintas civilinis ieškinys atmestas.

Priimtas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. G. atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir procesas dėl D. G. civilinio ieškinio nutrauktas.

Civilinės ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Netenkintas D. F. gynėjo prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo D. F. iš valstybės lėšų.

Nuspręsta neišieškoti 1 346,71 Eur valstybės patirtų proceso išlaidų už advokatės Loretos Daukšienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. V..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. Ž., tačiau jo apeliacinis skundas negautas, o nuteistųjų E. J. ir G. M. apeliacinis skundas nepriimtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. F., E. J., G. M. ir M. Ž. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jie, veikdami kartu bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą D. F. tariamą teisę ir panaudodami psichinę ir fizinę prievartą padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent: 2018 m. rugpjūčio 24 d., veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą D. F. teisę į 34 000 Eur skolos susigrąžinimą iš V. V. ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. dienos metu, tiksliai nenustatytą valandą, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Kaune, bendrininkai E. J. ir G. M. V. V. įsisodino į automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo nusivežė į (duomenys neskelbtini) miške, esančią aikštelę, kur E. J., naudodamas fizinę prievartą – mušdamas V. V. pagaliu, kumščiais, spardydamas kojomis, padarė V. V. poodines kraujosruvas pasmakrėje, nosies nugarėlėje, abiejuose žastuose, dešiniosios ausies srityje, odos nubrozdinimus viršugalvio srityje, pakaušio srityje, kairiojo dilbio srityje, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kraujosruvą viršutinėje lūpoje, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, o G. M. naudojant psichinę prievartą – grasinant šaunamuoju ginklu, reikalavo atiduoti D. F. tariamą 34 000 Eur skolą bei iš V. V. atėmė vyrišką rankinę „Gorgio Armani“, 100 Eur vertės, su joje buvusiais daiktais: mobilaus ryšio telefonu „Samsung“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su „Tele2“ SIM kortele, 10 Eur vertės, mobilaus ryšio telefonu „Samsung“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su „Tele2“ SIM kortele, 600 Eur vertės, oriniu pistoletu (duomenys neskelbtini), 100 Eur vertės, automobilio „VW Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), privalomosios civilinės atsakomybės draudimo polisu Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros rezultatų apskaitos kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir užvedimo rakteliu, nuo rankos nusegė rankinį laikrodį „JK Jordan Kerr“, 120 Eur vertės, bei tą pačią dieną, tiksliai nenustatytą valandą, toje pačioje vietoje, prie nusikalstamos veikos darymo prisijungusi D. F., kartu su E. J. ir G. M. nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu naudojo psichinę prievartą – grasino susidorojimu bei D. F. už V. V. atžvilgiu atliktus fizinės ir psichinės prievartos veiksmus, kaip atlygį E. J. ir G. M. perdavė 200 Eur. Tęsdami nusikalstamus veiksmus E. J. kartu su bendrininku G. M., G. M. vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį V. V. atsivežė į garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį garažų masyve (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusįjį V. V. tiksliai tyrimo metu nenustatytą laiką laikė garaže įrengtoje duobėje. Po to tęsdami nusikalstamus veiksmus tą pačią dieną, tiksliai nenustatytą valandą, E. J. kartu su bendrininku G. M., G. M. vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį V. V. atsivežė prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kur prisijungęs prie nusikalstamos veikos vykdymo bendrininkas M. Ž., atsisėdęs į automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš bendrininko E. J. paėmęs nukentėjusiojo V. V. rankinę „Gorgio Armani“ su joje buvusiu V. V. naudojamo automobilio „VW Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), privalomosios civilinės atsakomybės draudimo polisu Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros rezultatų apskaitos kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitais aukščiau minėtais V. V. priklausančiais daiktais, nukentėjusiajam V. V. pareiškė, kad kol nebus perduoti pinigai – 40 000 Eur skola, kaip užstatas konfiskuojamas nukentėjusiojo V. V. naudojamas automobilis „VW Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, tą pačią dieną, bendrininkai E. J., G. M. ir M. Ž. nukentėjusiajam V. V., kaip dalį skolos grąžinimui, liepė pinigų prašyti pas pažįstamus asmenis. Nukentėjusysis V. V., jų paliepimu, tą pačią dieną, apie 16.30 val., susisiekė su pažįstama D. G., kuri kaip dalį skolos bendrininkui G. M. perdavė 170 Eur. Toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus tą pačią dieną, tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, bendrininkai E. J., M. Ž. ir G. M., kaip užstatą už negražintą V. V. D. F. tariamą 34 000 Eur skolą, užvaldė nukentėjusiojo V. V. naudotą automobilį „VW Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 17 000 Eur, priklausantį AB „(duomenys neskelbtini)“, kuris tuo metu stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais bendrininkai D. F., E. J., G. M. ir M. Ž., veikdami kartu, padarė didelės žalos nukentėjusiojo V. V. teisėms.

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios D. F. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nuosprendį, priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį D. F. atžvilgiu, nepadarius jai veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; dalyje dėl D. F. V. V. civilinį ieškinį atmesti; priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto iš viso 9 968,63 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti; pranešti prokurorui dėl V. V. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Savo skundą grindžia šiais argumentais:

3.1. D. F. kaltės nepripažino, neigė atlikusi kokius nors nusikalstamus veiksmus prieš V. V.. Teismas nepateikė įrodymų, paneigiančių jos parodymus, tačiau vis tiek nepagrįstai nuteisė dėl kvalifikuoto savavaldžiavimo. D. F. paaiškino, kad su nuteistaisiais susipažino savo kavinėje, jie pasakojo, kaip buvo apgauti V. V., pasiūlė prisidėti prie pareiškimo policijai rašymo, kad baudžiamoji byla būtų iškelta ir jis atsakytų. 2018 m. rugpjūčio 24 d. sulaukė skambučio iš V. V., kuris prašė atvyktų į Kauną, teigė norėjęs grąžinti skolą. Nuvažiavus į Kauną susitiko su V. V., tačiau pinigų neatgavo. Kategoriškai neigia, kad kurio nors iš byloje nuteistų asmenų prašė, jog jie padėtų atgauti jai skolą, vartoti psichinę ar fizinę prievartą V. V. atžvilgiu, juo labiau, kad būtų mokėjusi pinigus už tai.

3.2. Teismas neatsižvelgė į prieštaringus V. V. parodymus. Nukentėjusysis turėjo suinteresuotumą duoti nepalankius parodymus D. F. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1A-231-1020/2021 V. V. už sukčiavimus kitų asmenų ir D. F. atžvilgiu buvo paskirta subendrinta 14 laisvės atėmimo bausmė. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad D. F. buvo viena iš bylos iniciatorių, todėl V. V. suvokiant, jog D. F. ir kiti nukentėjusieji (tai matyti iš 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-658/2021 turinio) kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl sukčiavimo, neliko nieko kito, kaip tik inicijuoti baudžiamąjį jos persekiojimą bei sukūrus šią istoriją bauginti ir grasinti kitiems nukentėjusiems, jog nebandytų padėti išaiškinti V. V. nusikalstamas veikas, kadangi su jais bus susidorota. Tai, jog V. V. turėjo suinteresuotumą apkalbėti D. F., patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus nagrinėti bylą teisme jis pareiškė, kad neturi jokių pretenzijų E. J., G. M., M. Ž., o vienintelei D. F. turi pretenzijų. Tokia pozicija, kai asmuo, patyręs fizinę prievartą, atleidžia ją tiesiogiai savo veiksmais sukėlusiems asmenims, nėra logiška. Šis jo priešiškumas D. F. bei gynybos versija, kad nukentėjusysis bandė imituoti jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, nebuvo paneigta baudžiamojoje byloje.

3.3. V. V. paaiškinimuose trūksta logikos. Jis teigė, kad prieš jį 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo savavaldžiauta, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 27 d. Paaiškinimas, kad nesikreipė, nes buvo savaitgalis (2020 m. sausio 20 d. protokolas) yra nelogiškas, juo labiau jis yra buvęs (duomenys neskelbtini), todėl žinojo, kaip svarbu iš karto kreiptis į teisėsaugą. Akivaizdu, kad V. V. suvokė, kad jo atžvilgiu joks nusikaltimas nebuvo padarytas, todėl per tris dienas parengė planą, kaip suklaidinant teisėsaugos institucijas, pasinaudojant D. F. emocingais pokalbiais dėl didelės apgaule išviliotos pinigų sumos, pradėti jos ir kitų su V. V. išsigalvotomis aplinkybėmis susijusių asmenų (kuriems jis skolingas) baudžiamąjį persekiojimą. Jis nesikreipė pagalbos ir į pašalinius asmenis, su kuriais bendravo įvykio dieną, netgi tuo laikotarpiu, kai neva buvo apribota jo laisvė.

3.4. Be to, jis pats pripažino teisme, kad iki įvykio dienos jo santykiai su D. F. buvo konfliktiniai, teigė susilaukęs grasinimų iš jos, tačiau duomenų apie bylas dėl grasinimų negauta. Teismas vertino, kad nukentėjusysis turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau neatsižvelgė, jog jis ne pirmą kartą siekė be pagrindo apkaltinti nuteistąją nusikalstamos veikos padarymu. Teismas atmetė nukentėjusiojo pateiktus garso įrašus, kurie buvo perklausyti, tačiau nepasisakė dėl šių garso įrašų autentiškumo, juose girdima, kaip įrašai nutrūksta, galimai yra montuoti. Įrašų pateikimą turėjo vertinti, kaip įrodantį, jog nukentėjusysis turėjo tikslą dirbtinai kriminalizuoti D. F. jam reikštus priekaištus ir reikalavimą grąžinti skolą.

3.5. Teismas formaliai atmetė prašymą pranešti prokurorui dėl nukentėjusiojo galimai padarytos BK 300 straipsnyje numatytos veikos, disponuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gegužės 18 d. įgaliojimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kopiją nukentėjusysis pateikė į bylą (2 t., b. l. 21), nurodydamas, kad prašymas išspręstas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi ir prašymo, išsakyto baigiamosiose kalbose, nevertino. Baigiamųjų kalbų stadijoje, teismas ištyręs įrodymus, dar kartą gavęs prašymą, turėjo iš esmės analizuoti situaciją, imtis priemonių, kadangi teikdamas galimai netikrą dokumentą nukentėjusysis siekė teismą suklaidinti. Juo labiau, kad neskundžiamoje 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartyje pateikti argumentai buvo nelogiški ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, o jie neturėjo procesinės galimybės apskųsti šios nutarties. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą turėtų išspręsti iš esmės. Į bylą pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės 2020 m. birželio 2 d. raštas patvirtina, kad V. G. niekada neišdavė įgaliojimo V. V. ir įgaliojime matomas parašas nėra jos. BPK 257 straipsnio 1 dalis numato teismui pareigą tokiais atvejais pranešti prokurorui, jeigu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo.

3.6. V. V. ne tik siekė klaidinti teismą galimai netikru dokumentu, tačiau ir darė poveikį apklaustiems liudytojams. R. A. patvirtino, jog ji gavo laiškus iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kuriais V. V. bandė nuteikti prieš D. F. Tai liudytoja vertino kaip jai daromą įtaką ir spaudimą, tačiau teismas ignoravo tokį jo elgesį ir nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių. Vadovaujantis vien tik V. V. subjektyviais parodymais ir prieštaringais veiksmais, nuteisti D. F. nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nukentėjusiojo parodymai, po tokių veiksmų turėjo būti atmesti ir negalėjo būti laikomi patikimu įrodymu.

3.7. Nors teismas nurodo, kad ypatingą reikšmę turi nukentėjusiojo ir kaltinamųjų, turinčių tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi parodymai, vertinant su liudytojų, neturinčiais suinteresuotumo bylos baigtimi (N. T., A. Š.) parodymais, tačiau nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymų analizė pagrindžia versiją, kad nukentėjusysis 2018 d. rugpjūčio 24 d. įvykius išsigalvojo.

3.8. A. G., D. G., N. T., V. S. parodymai nepatvirtina, jog V. V. jiems būtų atrodęs kaip nukentėjęs asmuo. V. S. patvirtino, kad matė V. V. įvykio dieną, jokios pagalbos neprašė ir situacija nepasirodė pavojinga (2020 m. liepos 1 d. protokolas). N. T. paneigė parodymus dėl fizinės ir psichinės prievartos V. V. atžvilgiu, kai šis buvo atvykęs į jo dirbtuves. Nejautė pavojaus. Jis neminėjo nieko apie moterį, vyriškiui nebuvo silpna (2020 m. birželio 22 d. protokolas). Nors teismas nepasisakė dėl liudytojo A. G. parodymų, jo parodymai, kaip V. V. draugo yra nepatikimi, jis figūravo byloje, kurioje buvo nuteistas V. V. ir jis nurodė, kad nepatarė V. V., kad kažkur kreiptis (2020 m. sausio 29 d. protokolas). Šių liudytojų ir netgi nukentėjusiojo draugo A. G. parodymai netiesiogiai įrodo, jog niekas prieš V. V. jokio nusikaltimo nepadarė.

3.9. Teismas nepagrįstai nevertino D. F. parodymų. Jis patvirtino, kad jis ir D. F. buvo apgauti V. V. ir A. G. ir jam žinoma, kad V. V. grasino D. F. susidorojimu dėl to, jog atkakliai siekė atgauti prarastus pinigus, vienijo visus nuo jo nukentėjusius asmenis, su jais komunikavo, rinko įrodymus, jog jie būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jis patvirtino, kad D. F. daug anksčiau kreipėsi į policiją ir pateikė informaciją kriminalinės žvalgybos pareigūnams dėl V. V. ir A. G. nusikalstamų veiksmų. Tai patvirtina D. F. teiginius, jog ji kreipėsi į pareigūnus dėl neteisėtų V. V. veiksmų ir kad jai nebuvo tikslo savavaldžiauti, ji suvokė, kad V. V. yra sekamas pareigūnų ir jo atžvilgiu renkami įrodymai.

3.10. 2021 m. kovo 15 d. buvo pateiktas prašymas kreiptis į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoją, siekiant išsiaiškinti ar D. F. kreipėsi (jei taip, kada) į teisėsaugos institucijas. Tokios informacijos gavimas suponuotų, jog ji neturėjo tikslo (tyčios) atlikti nusikalstamą veiką. Teismas prašymą iš dalies tenkino, vėliau tikslino. 2021 m. liepos 28 d. buvo gautas atsakymas, jog nuspręsta neišslaptinti informacijos. Tačiau ši informacija gali būti reikšminga siekiant patikrinti D. F. versiją, kuri jokiais įrodymais nebuvo paneigta. Todėl vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 d. pagrindu būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl surinktos informacijos panaudojimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir visų su tuo susijusių duomenų pateikimo.

3.11. Teismas nepagrįstai nuteisė D. F. veikus bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, kad šie pavartotų fizinę ar psichinę prievartą. Šį susitarimą grindžia prielaida, kad nukentėjusysis skolingas tik vienam iš nuteistųjų, t. y. D. F. Tačiau skola gali būti įrodinėjama ne tik oficialiais dokumentais, skolos lapeliu, vekseliu ar paskolos sutartimi. V. V. ne kartą teistas už sukčiavimus kitų asmenų atžvilgiu. Ne vienoje byloje buvo įrodyta, jog jis sukurdavo situacijas, kai civilinėmis teisinėmis priemonėmis atgauti skolas asmenys negalėdavo. Todėl visiškai nelogiška išvada, kad E. J., G. M., M. Ž. niekada nesikreipė į teisėsaugą dėl pripažinimo jų nukentėjusiais nuo V. V. veiksmų. Kreipimasis yra asmenų teisė, bet ne pareiga. Akivaizdu, kad vengimą kreiptis į teisėsaugą ar teismą dėl skolos išieškojimo gali lemti įvairūs motyvai, skolos dydis, realios galimybės atgauti skolą neturėjimas ir pan.

3.12. Be to, kur ir kada buvo sutarta tarp D. F. ir kitų asmenų, taip ir liko neaišku. Nei vienas iš nuteistųjų nepatvirtino, kad D. F. jų prašė kokių nors paslaugų, atsilygino su jais ar pritarė jų atlikimui. Tai kas vyko 2018 m. rugpjūčio 24 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, vėliau (duomenys neskelbtini) miške, garažų masyve (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), D. F. nėra žinoma ir tai nėra įrodyta jokiais objektyviais duomenimis. Nėra jokių pokalbių, jog jie būtų bendravę 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nors E. J. ir G. M. nurodė, kad D. F. buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) miško aikštelę, tačiau tai nereiškia, kad ji buvo įvykio vietoje. Nuteistieji, siekdami palengvinti savo procesinę padėtį, gali būti suinteresuoti apkalbėti D. F..

3.13. Teismas patikėjo nukentėjusiojo teiginiais, kad D. F. į mišką atvežė 200 Eur (dvi kupiūras po 100 Eur) ir pinigus padavė E. J. Tokią versiją laikė įrodyta vien tik vaizdo įrašu, kuriame matyti, kad degalinėje G. M. nueidamas į parduotuvę paduoda 100 Eur kupiūrą. Tačiau pinigų perdavimas nebuvo įrodytas, o vadovautis V. V. parodymais bei daryti tokią išvadą nėra logiška. Tai, kad buvo atsiskaityta degalinėje, negali įrodyti V. V. teiginių, jog tą dieną D. F. perdavė du šimtus eurų (po 100 Eur kupiūrą) E. J.

3.14. D. F. teisme nurodė, kad susitiko su V. V. parduotuvės automobilių aikštelėje, tačiau po to, kai buvo apgauta išvažiavo atgal į (duomenys neskelbtini). Taigi, ginčo, kad ji buvo šalia įvykio vietos, nėra. Telekomunikacijų bokšto siųstuvas, prie kurio jungėsi jos mobilaus ryšio telefonas įvykio dieną, buvo įrengtas šalia PC „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, iš telekomunikacijų bokšto siųstuvo apimamos teritorijos matyti, kad į ją patenka ir PC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelė. Nors specialistas M. A. 2021 m. balandžio 8 d. paaiškinime nurodė, kad telefono numeriai galėjo būti (duomenys neskelbtini) miške ir pažymėjo, jog visi mobilaus ryšio telefonų numerių vartotojai buvo kartu, nes tų pačių celių signalai padengia ir kitas gyvenamąsias zonas, tačiau taip pat nurodė, jog minėti abonentai galėjo būti bet kurioje vietoje, kurias aprėpia šių celių signalai. Teismas šiuos duomenis vertino tendencingai ir nepagrįstai atmetė D. F. versiją, kad ji buvo tik PC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, o ne miške.

3.15. Teismas taip pat ignoravo telefoninio pokalbio garso įrašą, kuris įrodo, jog D. F. neplanavo jokių smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų kartu su kitais. Analizuojant kompaktinio disko failą Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog jokio susitarimo nebuvo, o pokalbio turinys patvirtina, kad praėjus keturioms dienoms nukentėjusysis bandė inicijuoti E. J. pokalbį su D. F. ir įvelti ją, kaip bendrininkę.

3.16. Teismas tendencingai vertino G. M. ir E. J. parodymus. Jie paneigė, kad D. F. prašė jų panaudoti V. V. atžvilgiu prievartą. Nei E. J., nei G. M., nei M. Ž. nenurodė, kad buvo iš anksto susitarę su ja dėl jos skolos susigrąžinimo iš V. V. Kadangi D. F. nevartojo psichinės ar fizinės prievartos V. V. atžvilgiu, todėl negali atsakyti už tai, buvo ar nebuvo vartojamas smurtas (duomenys neskelbtini) miške kitais nuteistųjų veiksmais, jai nebuvo žinoma ar buvo kitaip varžoma nukentėjusiojo laisvė ar valdomas jo turtas. D. F. neginčija, kad iki įvykio dienos bendravo su nuteistaisiais. Tačiau bendraudama su jais ji siekė vienyti nuo V. V. nukentėjusius asmenis, jog kartu kreiptųsi į teisėsaugos institucijas. Nėra logikos, kad D. F., buvusi (duomenys neskelbtini), oficialiai besikreipusi į (duomenys neskelbtini) dirbančius teisėsaugoje dėl V. V. veiksmų, būtų nusprendusi samdyti asmenis, jog jie naudodami psichinę ir fizinę prievartą priverstų jį grąžinti skolą. Išvadų darymas, traktuojant D. F. siekį pasitelkti kriminalinę praeitį turinčius asmenis, yra niekuo nepagrįstas.

3.17. Teismų praktikoje išaiškinta, jog teismo šališkumas gali būti nustatomas ir galutiniame procesiniame sprendime darant selektyviu įrodymų vertinimu paremtas išvadas, keliant prielaidas. Nuosprendžio motyvai rodo, jog teismas nevengė subjektyvaus vertinimo, susiejant D. F. su BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtimi ir įrodinėtinais požymiais. Nuosprendis paremtas prielaidomis ir yra abstraktus. Teismas nenustatė, kada prie nusikalstamos veikos darymo tariamai prisijungė D. F. Toks abstraktumas sąlygoja nuteistosios teisių į gynybą pažeidimą. Be to abstrakčiai nurodoma, kad ji naudojo psichinę prievartą – grasino susidorojimu. Bet koks grasinimas turi būti konkretus ir išreiškiamas tam tikra verbaline kalba. Nors D. F. nuteista, kad grasino susidorojimu, tačiau nei kaip, nei kokiais žodžiais, nenustatyta. Pradiniame 2018 m. rugpjūčio 27 d. protokole – pareiškime nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kuo pasireiškė D. F. grasinimas. Tik vėliau jis savo parodymus tikslino, kad kas einant laikui nėra logiška. Visa tai lemia esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

3.18. Nors nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau šie duomenys nėra pakankami kvalifikuotai savavaldžiavimo sudėčiai įrodyti. V. V. teigė, kad jam būnant miške pajuto smūgį, buvo prakirsta galva, netgi buvo praradęs sąmonę. Taip pat nurodė, kad jam buvo suduota pagaliu per galvą, buvo spirta iš kojos į veidą. Tačiau šie nukentėjusio atžvilgiu atlikti kitų nuteistųjų veiksmai detaliai neįrodo, kokius konkrečius sužalojimus sukėlė vienas ar kitas miške su juo buvęs asmuo. Nukentėjusysis nenurodė nei vieno smūgio, kurį būtų atlikusi D. F., o ji neigia buvusi įvykio vietoje. Taigi, žinant kokiais metodais V. V. sukčiavo prieš nukentėjusiuosius, specialisto išvada neįrodo, jog nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis, matant D. F., buvo padarytas sužalojimas.

3.19. Teismas, nepagrįstai nuteisdamas D. F. ir kitus, netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas nukentėjusiojo civiliniam ieškiniui tenkinti. Teismas turėjo įvertinti ne tik nukentėjusiojo nesąžiningą norą praturtėti (nurodant dėl skylių rūbuose), tačiau vertinti tai, kaip dar vieną motyvą ir atmesti nukentėjusiojo parodymus. Teismas pats nustatė, kad yra nukentėjusiojo pateiktų daiktinių įrodymų tyčiniai gadinimo požymiai, tačiau šių jo veiksmų nevertino kompleksiškai, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Todėl teismas turėjo atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį visa apimtimi.

3.20. Nors teismas įrodytu faktu laiko D. F. perduotą 200 Eur atlygį, tačiau tuo pačiu konstatuoja, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog ji atvežė ir perdavė alaus. Taigi, nepagrįsta teigti, jog yra įrodyta, kad ji sumokėjo 200 Eur atlygį, ir tuo pačiu kaip neįrodytą laikyti alaus perdavimą. Teismas skirtingų aplinkybių nustatymui taikė skirtingus įrodymų pakankamumo reikalavimus, pažeidė „in dubio pro reo“ principą.

3.21. Pažymėtina ir tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad nepritartina praktikai, kai tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami. Nors teismas pripažino, kad D. F. reikalavo iš V. V. 34 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, tačiau nevertino to kaip aiškaus nukentėjusiojo motyvo (kartu gretinant šio asmens metodus teikiant galimai klastotą dokumentą, darant poveikį liudytojui, galimai gadinant daiktinius įrodymus) įbauginti D. F. apkalbant ir suklaidinant institucijas ir teismą.

2. Nukentėjusysis V. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nuosprendį dėl bausmės skyrimo – ir paskirti realias laisvės atėmimo bausmės arba griežtesnes bausmes D. F. ir E. J.. Priteisti iš D. F., E. J. ir G. M. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už patirtus išgyvenimus. Inkriminuoti papildomai naujas nusikalstamas veikas, nes nuteistųjų nusikalstama veika atitinka ir kitus BK straipsnius. Savo skundą grindžia šiais argumentais:

4.1. Skundžiamas nuosprendis yra per švelnus ir nepateisino jo lūkesčių tiek dėl bausmių skyrimo, tiek dėl civilinio ieškinio, t. y. neturtinės žalos priteisimo. Teismas taip pat padarė materialiosios teisės pažeidimų, papildomai neinkriminuodamas nuteistiesiems nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 2 dalies. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. F., E. J., G. M. ir M. Ž., veikdami kartu bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą D. F. tariamą teisę ir panaudodami psichinę ir fizinę prievartą padarė didelės žalos asmens teisėms. O būtent: bendrininkai E. J. ir G. M. įsodino V. V. į automobilį, nuvežė į (duomenys neskelbtini) mišką, kur E. J., naudodamas fizinę prievartą – mušdamas jį pagaliu, kumčiais, spardydamas kojomis, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o G. M. naudojant psichinę prievartą – grasinant šaunamuoju ginklu, reikalavo atiduoti D. F. tariamą 34 000 Eur skolą bei atėmė iš jo rankinę, nuo rankos nusegė laikrodį, ta pačią dieną prisijungusi D. F. naudojo psichinę prievartą – grasino susidorojimu bei kaip atlygį E. J. ir G. M. perdavė 200 Eur, tęsdami nusikalstamą veiką atvežė jį į garažą ir laikė garaže įrengtoje duobėje.

4.2. Šios teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad D. F., E. J. ir G. M. siekė galbūt jį nužudyti ir suluošinti, todėl nuteisus juos tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad jo ir jo šeimos narių persekiojimas vyko net tik fiziniu susidorojimu, bet ir nuolatiniu psichologiniu poveikiu per telefoną, atvykstant į jo namus, pas jo artimuosius į gyvenamąją vietą, visa tai inicijavo D. F. ir yra nusikaltimo organizatorė. Be viso to, ji ir jos pasamdyti tretieji asmenys E. J. ir G. M. vykdė neteisėtą persekiojimą, kankinimą, sukėlusį ne tik fizinį ir psichologinį smurtą, bet ir fizinį susidorojimą.

4.3. Teismas nustatė, kad V. V. laisvė buvo apribota ilgą laiką. Specialisto išvada patvirtina, kad jo atžvilgiu buvo intensyviai smurtaujama, nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip vienuolika trauminių poveikių pasekoje, nustatyti sužalojimai galvoje, E. J. sudavė smūgius lazda, tokie veiksmai kėlė realų pavojų net jo gyvybei. Būdamas sužalotas jis buvo vežamas po skirtingas (duomenys neskelbtini) vietas, jį matė pašaliniai asmenys. Tokiais veiksmais jam buvo padaryta didelė žala.

4.4. Byloje esantys įrodymai leido teismui daryti išvadą, kad D. F. gynybos taktika visą procesą remti kita baudžiamąja byla, buvo tik siekis sušvelninti savo teisinę padėtį ir padaryti poveikį teismui. D. F. bandė manipuliuoti, kad jis atsiimtų kaltinimus šioje byloje. Pažymėtina, kad ieškinys kitoje baudžiamojoje byloje buvo atmestas kaip nepagrįstas, nes visi pinigai, t. y. 31 000 Eur buvo grąžinti, jis sumokėjo net procentus už uždelstą laiką, tai jokios skolos D. F. neturėjo teisės reikalauti, juo labiau jį pagrobti. Jo nuomone, taip ji norėjo neteisėtai praturtėti. Jam kyla klausimas kodėl D. F. ir jos brolis ankščiau, dar iki šio įvykio nesikreipė į policiją dėl pinigų grąžinimo. Į tai teismas turėjo labiau atsižvelgti ir skirti D. F. griežtesnę bausmę.

4.5. Griežtinant bausmę D. F. taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad D. F. skleidė melagingą informaciją į įvairias tarnybas tokias, kaip (duomenys neskelbtini) tarnyba ir pan. Jos niekas nesustabdo, ji skverbiasi į jo mažamečiu vaikų socialinę aplinką, klaidingai ir nepagrįstai informuodama tarnybas, kad jis grasina savo vaikams. Taip per trečius asmenis bando jį šmeižti ir provokuoti. Tokie jos veiksmai turėtų būti įvertinti ir pagal Europos Tarybos konvenciją dėl smurto, siekiant apsaugoti žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Asmens privataus gyvenimo neliečiamumas yra svarbus teisinis gėris, saugomas baudžiamojo įstatymo, todėl tolimesnė jo apsauga būtų įmanoma tik kraštutinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis.

4.6. Pirmosios instancijos teismas galėjo įžvelgti tai, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog D. F. terorizuodavo jį, bandydama susisiekti su juo telefonu, prieš aiškiai išreikštą jo valią, tiesiogiai ar per kitus asmenis. Šį faktą pagrindžia Ž. S., kuriai D. F. liepė jį stebėti. D. F. taip pat neteisėtai rinko informaciją apie jį. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį. Ji taip pat iš automobilio pagrobė jo asmeninius dokumentus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, kur pažymima, kad nuosavybės teisę gina įstatymas.

4.7. Nors kaltinamoji kategoriškai neigė buvusi (duomenys neskelbtini) miške ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog apie (duomenys neskelbtini) miško aikštelę pasidomėjo tik po pareikšto įtarimo, tačiau tokius jos parodymus paneigia kiti bylos duomenys. Visų pirma kaltinamieji E. J. ir G. M. davė vieningus parodymus apie tai, kad kaltinamoji buvo atvažiavusi į (duomenys neskelbtini) mišką. Jų parodymų teisingumą patvirtina ir MRT abonentinių numerių analizę, iš kurios matyti, kad D. F. telefono numerio signalas pateko į (duomenys neskelbtini) miško teritoriją. Be to kaltinamieji E. J. ir G. M. patvirtino, kad D. F. matė jį miške kraujuota galva, matė kaip jam buvo grasinama ginklu, tokia situacija jos neišgąsdino ir nešokiravo, apie tai ji nepranešė policijai, nors yra buvusi (duomenys neskelbtini). Tai akivaizdžiai parodo, jų veiksmai buvo suderinti. Kaltinamasis G. M. dar parodė, kad D. F. su nukentėjusiuoju miške kalbėjo apie skolą, E. J. parodė, kad ji nukentėjusįjį miške aprėkė, šnekėjosi dėl skolos, o kalbėdama apie sužalojimus, pasakė, kad šito reikėjo. Tokie kaltinamųjų parodymai iš esmės atitinka jo parodymus apie tai, kad D. F. sakė, kad jį užvers, sakė, kad yra (duomenys neskelbtini) ir jai nieko nepadarys, o po smūgių į galvą E. J. paklausus ką daryti, ji pasakė pakasti ir išėjo. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus, kad D. F. į mišką atvežė 200 Eur (dvi kupiūras po 100 Eur), patvirtina degalinės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamera užfiksuotas vaizdo įrašas. Matosi, kaip atsiskaitydamas už kurą G. M. paduoda 100 Eur kupiūrą. Nuteistųjų norą susidoroti su juo ir jų agresyvumą patvirtina liudytojai N. T., A. Š. Jie matė, kaip jį atvežė prie garažo, tačiau bijojo pasipriešinti, neišdrįso kviesti policijos.

4.8. Teismas galėjo remtis V. V. pateiktais garso įrašais, esančiais diktofono kasetėje, jie patvirtintų D. F. agresyvumą ir bandymą, bet kokiais būdais reikalauti pinigų. Jei būtų nužudytas tai būtų vienintelis įrodymas. Todėl jis siekdamas apsaugoti ne tik save bet ir artimuosius privalėjo ir tokiu būdu surinkti įrodymus, kad ir neteisėti, juk jam skambino ir grasino, jei būtų pasakęs, kad įrašinėja, tokių įrodymų ir nebūtų. LAT teisėjų kolegija yra pasisakiusi ir dėl buitinio pokalbio įrašo: „paprasto buitinio pokalbio įrašas, padarytas visiems prieinama įrašymo technika, siekiant apginti tik savo pažeistas teises, laikytinas legaliu įrašu ir teisėta įrodinėjimo priemone“.

4.9. Iš teismų praktikos matosi, kad labai dažnai tokie atvejai, baigiasi žmonių mirtimi, gal daužymas per galvą tik atsitiktinumo dėka nesibaigė jo mirtimi. Negana to, kad D. F. ėmėsi tarpininko veiksmų tarp jo ir jos brolio D. F. piniginių civilinių santykių, jos gobšumas peraugo į nusikalstamą veiką, siekiant praturtėti, naudojant ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Europos Sąjungos valstybės yra kriminalizavusios persekiojimą. Pavyzdžiui, Čekijos Respublika numato tokius padarinius: „Jeigu šis elgesys gali sukelti pagrįstą baiminimąsi dėl persekiojamo asmens ar jo artimųjų sveikatos ar gyvybės“; Ispanijos Karalystė numato: „<...> veiksmus, kuriais esmingai pakeičiamas nukentėjusio asmens kasdienis gyvenimas“; Italijos Respublika: „Sukeldamas jam sunkią ir nuolatinę nerimo ar baimės būseną; sukeldamas pagrįstą baimę dėl jo ar jo artimo giminaičio arba jam emociškai artimo žmogaus saugumo; priversdamas nukentėjusį asmenį pakeisti gyvenimo būdą“; Kroatijos Respublika: „Šiais veiksmais sukėlė jam nerimą ar privertė baimintis dėl jo ar artimųjų saugumo“. Kaip ir jo atveju, sistemingas D. F. ir trečiųjų asmenų nuolatinis skambinėjimas, vertimas susitikti, važinėjimas pas artimuosius ir grasinimas jų susidorojimu (tai užfiksuota byloje garso įrašuose), grasinimas aplinkinių žmonių kaimynų ir pan., siuntimas trečiųjų asmenų pas artimuosius, kurie taip pat veikė D. F. nurodymu, suponuoja išvadą, kad jos veikoje yra ir kitų nusikalstamų veikų požymiai. D. F. veiksmai turėjo būti vertinami ir pagal BK 167¹ straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį. Jis buvo persekiojamas, pagrobtas, negalėjo laisvai pasirinkti savo buvimo vietos, laikomas prieš jo valią, įgrūstas į garažo rūsį ir ten laikomas, taip apribojant jo teisę laisvai judėti. BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą. Neteisėto laisvės atėmimo laikotarpis, kurį jis išbuvo automobilyje ir garažo rūsyje, objektyviai negali būti laikomas trumpu laiko tarpu. Todėl teismas galėjo konstatuoti, jog asmenų kaltė yra įrodyta ir tokie veiksmai turi būti kvalifikuotini pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

4.10. D. F., E. J. ir D. F. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies tikslinga perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, to neneigia ir E. J., G. M., kad tiriamo įvykio metu E. J. sudavė jam į įvairias kūno vietas. Nuteistieji G. M. ir E. J., tiek ir jis patvirtino, kad įvykio dieną iškarto jokio konflikto nebuvo, o nuteistasis E. J. iš karto puolė ir smogė jam į įvairias kūno dalis, į krūtinę ir kaklą-smakrą, galvą, kur yra išsidėstę žmogaus svarbiausi gyvybiniai organai. Pagal suformuotą teismų praktiką pripažįstama, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011 ir kt.).

4.11. Nagrinėjamu atveju, E. J., D. F., G. M. nusikalstami veiksmai pagal nusikalstamos veikos padarymo pobūdį, intensyvumą, panaudotus įrankius ir pasikėsinimo nutraukimo priežastis, turi būti vertinami kaip itin pavojingi. Be to, atsižvelgiant į tiriamos nusikalstamos veikos įvykių eigą, sunkių padarinių buvo išvengta tik jam intensyviai prašant bei baiminantis, kad galėjo matyti kiti ten vaikščioję žmones iš įvykio vietos. E. J., G. M. bei atvykusi D. F. inkriminuotus veiksmus atliko nesant jokios objektyvios priežasties, tai parodo jų padidintą pavojingumą. Taip pat baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad E. J., G. M. ir D. F. psichinė būklė nusikalstamų veikų padarymo metu netrukdė pilnai suprasti savo veiksmų esmės ir prasmės ir juos valdyti. Aptartos aplinkybės, neleidžia teigti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Teismas turėjo objektyviai įvertinti byloje esančius duomenis apie nuteistųjų nemotyvuotą agresiją, rodančią jų nesusivaldymą, sąmoningą ir kryptingą siekį atimti kito asmens gyvybę. Nuteistieji viso proceso metu nesigailėjo dėl nusikalstamos veikos padarymo ir neatsiprašė. Nėra linkę kritiškai vertinti savo poelgio, savo poelgį motyvuoja kažkokiu susitarimu ir inscenizacija. Todėl apylinkės teismo paskirta bausmė yra aiškiai neadekvati padarytai nusikalstamai veikai, tai yra pasikėsinimui nužudyti, kurį įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, artima įstatymo sankcijoje numatytos bausmės minimumui.

4.12. Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktu, E. J., G. M. bei D. F. atsakomybę sunkinančia aplinkybe turi būti pripažintina ir tai, jog nusikalstamą veiką, atimant nukentėjusiam laisvę, padarė tyčiojantis iš jo. Vertinant jų veiksmus, be jokios priežasties, vadinant visokiausiais necenzūriniais žodžiais, grasinant, ir naudojant smurtą, per prievartą vežiojant mašinoje, laikant garažo rūsyje turi būti vertinami kaip šiurkštūs, ciniški, nesuderinami su jokiais moralės ir dorovės principais. Taip pat vartodami subkultūros apraiškas vadindami jį visokiausiais necenzūriniais žodžiais.

4.13. Teismo pasisakymas dėl neturtinės žalos, kad nukentėjusiojo pasirinktas gyvenimo būdas leidžia daryti išvadą apie jo paties ypatingai didelį neatsargumą, kuris asmenų kaltės nepaneigia, tačiau leidžia ženkliai mažinti jo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, negali būti tinkamas mažinti prašomą neturtinės žalos dydį 5000 Eur. Neįmanoma išmatuoti patirto streso, skausmo, psichologinio lūžio ir pan. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti sužalojimai. Sužalojimų nustatyta ir nukentėjusiojo galvos srityje, E. J. pripažino sudavęs smūgius lazda, tokie veiksmai kėlė realų pavojų gyvybei. Jis jaučia dvasinį nesaugumą, nes tiki, kad ateityje tiek D. F. tiek kiti nuteisti asmenys gali jį toliau persekioti, pasamdyti kitus asmenius, kad susidoroti, gal nužudyti. Byloje nustatyta, E. J. ir G. M. parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad atėjusi D. F. sakė „tave užversim“. Ir tai daro ypatingą nesaugumą, vien todėl, kad tokios švelnios bausmės rezultatas. Kas gali užtikrinti, kad jie nebandys susisiekti su juo ar šeimos nariais ir terorizuoti, naudoti psichologinį poveikį. Kai paskirta bausmė tokia švelni, adekvačiai jų nepaveiks. Todėl matydami tokį teisingumo rezultatą, kai taip smurtaudami su asmeniu, skiriamos tokios nereikšmingos poveikio priemonės, nuteistieji vėl smurtaus. Jaučia nesaugumą, baimę. Teismas nepasisakė dėl šių asmenų draudimo su juo bendrauti, toks draudimas yra būtinas

4.14. Teismo argumentai neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat teismų praktikos. Švelnesnė nei įstatyme nustatyta bausmė, skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005). Nagrinėjamu atveju, teismas detaliai nepasisakė dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai neadekvati padarytai nusikalstamai veikai. Įvertinus tai, kad E. J., G. M. ir D. F. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą, sukėlė realų ir akivaizdų pavojų žmogaus gyvybei, veikė tyčia, nesigali dėl to, jiems turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, artima įstatymo sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Įvertinus šias aplinkybės nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.

3. Posėdžio metu nuteistosios D. F. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir pranešti prokurorui dėl nukentėjusiojo galimai padarytos BK 300 straipsnyje numatytos veikos, o nukentėjusiojo skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė advokatė prašė tenkinti nukentėjusiojo skundą, nuteistųjų veiksmus perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir papildomai nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 148 straipsnį, 145 straipsnio 2 dalį, o nuteistosios D. F. gynėjo skundą atmesti. Nuteistieji E. J. ir G. M. prašė nukentėjusiojo skundą atmesti, o nuteistosios D. F. gynėjo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Jų gynėjas advokatas palaikė nuteistosios D. F. gynėjo apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo skundą prašė atmesti. Nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas prašė nukentėjusiojo skundą atmesti, o nuteistosios D. F. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Nuteistosios D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nukentėjusiojo V. V. (L.) apeliaciniai skundai atmetami.

4. Iš nuteistosios D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms, teigiama, kad D. F. atžvilgiu turi būti priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, taip pat nesutinkama su civiliniu ieškiniu. Iš nukentėjusiojo V. V. (L.) apeliacinio skundo matyti, kad jame su skundžiamu nuosprendžiu nesutinkama dėl to, kad nuteistiesiems D. F., E. J., G. M. neinkriminuotos visos jų padarytos nusikalstamos veikos, nesutinkama su paskirtomis bausmėmis ir priteistu civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos.

Dėl D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinio skundo

Dėl įrodymų vertinimo

5. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178-387/2022, 2K-61-648/2022, 2K-7-38-1073/2023, 2K-167-719/2023). Kaip matyti iš skundo turinio, teismo šališkumą nuteistosios gynėjas sieja išimtinai su nuteistajai nepalankiu įrodymų vertinimu skundžiame sprendime, tačiau ši aplinkybė teismo šališkumo neįrodo.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl D. F. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

7. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia didelės žalos masto nustatymo kriterijų, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti.

8. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas, t. y. psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui panaudojimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012; 2K-143-788/2022). Veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016, Nr. 2K-187-697/2018, Nr. 2K-163/2021).

9. Nagrinėjamoje byloje D. F. nuteista pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje kartu su kitais nuteistaisiais (E. J., G. M., M. Ž.) savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą jos tariamą teisę į 34 000 Eur skolos susigrąžinimą ir panaudodami psichinę ir fizinę prievartą padarė didelės žalos V. V. teisėms, o būtent E. J. ir G. M. V. V. įsisodino į automobilį ir nuvežė į (duomenys neskelbtini) miške esančią aikštelę, kur E. J. panaudojo fizinę prievartą – mušdamas V. V. pagaliu, kumščiais, spardydamas kojomis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o G. M. naudojant psichinę prievartą – grasinant šaunamuoju ginklu, reikalavo atiduoti D. F. tariamą 34 000 Eur skolą, bei iš V. V. atėmė jo turėtus daiktus, prie nusikalstamos veikos prisijungusi D. F., kartu su minėtais asmenimis naudojo psichinę prievartą – grasino susidorojimu, D. F. už atliktus veiksmus šiems asmenims sumokėjo 200 Eur. E. J. ir G. M. nukentėjusįjį atvežė į garažą ir ten laikę, tada nuvežė į kitą vietą, kur prisijungė M. Ž., kuris paėmė automobilio dokumentus ir kitus nukentėjusiojo daiktus ir pareiškė, kad automobilis konfiskuojamas, kaip užstatas, kol nebus grąžinta 40 000 Eur skola. Liepė nukentėjusiajam prašyti pažįstamų pinigų, po nukentėjusysis susiekė su moterimi, kuri pervedė G. M. 170 Eur. Minėti asmenys užvaldė nukentėjusiojo automobilį.

10. D. F. viso proceso metu kaltės nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, tačiau pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. šalia autostrados esančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ aukštelėje buvo susitikusi su nukentėjusiuoju V. V. – ant jo sužalojimų nepastebėjo. V. V. buvo vienas ir pokalbis vyko aikštelėje. Pokalbis baigėsi tuo, jog ji nurodė, kad kreipsis į departamentą. (duomenys neskelbtini) aikštelėje ji nebuvo, neprašė E. J., G. M. ir M. Ž. atgauti pinigus iš nukentėjusiojo. Jiems nežadėjo jokio atsiskaitymo ir pinigų nedavė.

11. Nors neigiant kaltę nuteistoji nuosekliai nurodė kaltės nepripažįstanti, tačiau vertinant kaltinamojo/nuteistojo parodymus, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga. Sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios argumentus, kad nebendrininkavo su kitais nuteistaisiais, įvykio metu ji nebuvo (duomenys neskelbtini) miške, nenaudojo psichinės prievartos prieš V. V. bei už jo atžvilgiu atliktus fizinės ir psichinės prievartos veiksmus neperdavė 200 Eur atlygio E. J. ir V. V., vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės bei gresiančios bausmės.

12. Apeliaciniame skunde itin detaliai analizuojami atskiri bylos įrodymai (nukentėjusiojo, nuteistųjų E. J. ir G. M. parodymai, liudytojų parodymai ir kiti rašytiniai bylos duomenys, teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas, ar jo dalis nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nurodė ir argumentavo kokiais įrodymais ir kokioje apimtyje remiasi darydamas išvadas.

13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistosios D. F., tiek ir nuteistųjų E. J., G. M. ir M. Ž., tiek ir nukentėjusiojo V. V. parodymų teisingumą, atsižvelgė į tai, kad jie visi yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl juos vertino lyginant su liudytojų, neturinčių suinteresuotumo bylos baigtimi, N. T. ir A. Š. parodymais ir kitais objektyviais rašytiniais bylos duomenimis. Teismo išvados yra pagrįstos išsamiu įrodymų vertinimu, įrodymus sujungiant į vientisą grandinę, padarytos teisingos ir faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados.

14. Nukentėjusysis V. V. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis D. F. supažindino su A. G., po kurio laiko ji pasakė, kad su A. G. komerciniai santykiai nepavyko ir jis liko skolingas apie 40 000 Eur, dėl nepasisekusių sandėrių apkaltino nukentėjusįjį ir pareikalavo grąžinti tą sumą. Jis atsisakė ir D. F. jam pradėjo grasinti susidorojimu. Po kurio laiko susitiko su asmenimis, kurie buvo siųsti D. F., tai E. J., G. M., M. Ž., jie reikalavo grąžinti 40 000 Eur, leisdavo suprasti, kad priešingu atveju imsis veiksmų. 2018 m. rugpjūčio 24 d. E. J. pakvietė susitikti prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Susitiko su E. J. ir G. M., atsisėdus į jų automobilį, jie nuvažiavo. Važiuojant reikalavo grąžinti skolą, grasino, reikalavo paimti paskolą ir kaip užstatą atiduoti automobilį, todėl nuvežė į lombardą (duomenys neskelbtini). Priėjo vyriškis, tačiau sužinojęs, kad automobilis pirktas lizingu, atsisakė priimti jį kaip užstatą. Po to jį nuvežė į miško aikštelę (duomenys neskelbtini) miške. E. J. pradėjo jį mušti rankomis, spardyti kojomis, kelis kartus sudavė pagaliu, tuo metu G. M. buvo į jį nukreipęs pistoletą ir grasino. Buvo atimti jo daiktai. Vėliau į aikštelę atvyko D. F. Jis tuo metu buvo sumuštas. Ji jam taip pat grasino dėl tariamos skolos negrąžinimo. Matė, kaip ji padavė vienam iš vyrų 200 Eur už tai, kad jį sumušė. Po to, D. F. išvyko. Tada minėti vyrai jį atsivežė prie kažkokių garažų, kuriame dirbo E. J. draugas. Jam liepė lipti į duobę, davė vandens nusiprausti kruviną veidą. Vėliau vėl sėdo į automobilį ir su minėtais asmenimis atvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur į automobilį įlipo M. Ž. Pastarasis patikrinęs jo rankinės turinį, pasakė, kad konfiskuojamas jo automobilis kol nebus grąžinta skola. Reikalavo šiandien grąžinti kažkiek skolos. Dėl pinigų paskolinimo skambino draugei D. G., ji sutiko ir paskolino 170 Eur. Pinigus padavė G. M. ir jis išėjo, o nukentėjusysis liko pas D. G., kuriai papasakojo kas nutiko, ji liepė kreiptis į policiją (2 t., b. l. 43-46, 60-63,70-75, 92-93). Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad paskambino tikriausiai E. J., susitiko prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, sėdo į G. M. automobilį ir važiavo, nesuprato kur. Atvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę prie lombardo. E. J. kalbėjo su vyriškiu, kuris paskui jo klausinėjo apie automobilį, kam jis priklauso, atsakė, kad bankui, pirkta lizingu. E. J. įlipęs į automobilį nurodė kur važiuoti, nukentėjusysis prašė paleisti. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką, aikštelę, E. J. skambino telefonu D. F.. E. J. iš kojos spyrė į galvą, jis nukrito nuo suoliuko ant kurio sėdėjo. Pasipylė krūva smūgių, smūgiavo E. J., pajuto smūgį į galvą, mano, kad su pagaliu. Liepė grąžinti pinigus. Iš jo buvo atimtas dujinis pistoletas, kurį E. J. G. M. liepė laikyti nukreiptą į jį, kai mušė. Kaip suprato, atvažiavo D. F., E. J. nuėjo pasitikti jos. Atėjusi ji sakė, „tave užversim“. E. J. jam trenkė pagaliu per galvą. Tada ji pylė jam ant veido alų ir sakė, kad yra buvusi (duomenys neskelbtini), nieko jai nepadarys, kad reikia atsivežti ir G. į jo draugelį sudaužyti. D. F. padavė E. J. dvi kupiūras po 100 Eur. Išvykus iš miško jie stojo kolonėlėje, vėliau nuvažiavo prie garažų (duomenys neskelbtini)., liepė lipti jam į duobę. Garažo savininkas atvežė vandens ir davė jam apsiplauti. Paskambino D. G., kad paskolintų pinigų. Važiuojant asmenys skambino kelis kartus M. Ž. Jį paėmė (duomenys neskelbtini) g. ir visis kartu važiavo pinigų. Pas D. G. nuėjo jis kartu su G. M., pinigus atidavė pastarajam. Jis liko pas šią moterį. Iš E. J. suprato, kad visas susitikimas buvo D. F. iniciatyva. Nuteistieji nurodė, kad jis D. F. skolingas 40 000 Eur.

15. Įvertinus aptartus nukentėjusiojo parodymus matyti, kad apie įvykį jis nurodė nuosekliai, parodymų nekeitė. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusiojo parodymai kritikuojami teigiant, kad jie nelogiški, nes nukentėjusysis, kaip buvęs (duomenys neskelbtini) – žinodamas kaip svarbu iš karto kreiptis į teisėsaugos institucijas, ne iš karto kreipėsi, nurodydamas, jog buvo savaitgalis, kad kitiems nuteistiesiems pretenzijų neturi, tik D. F. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad po įvykio vykusios aplinkybės, šiuo atveju: kada nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nepaneigia nusikaltimo įvykdymo fakto ir D. F. kaltės. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-648/2023. Nors nukentėjusiojo parodymų patikimumu apeliaciniame skunde abejojama ir tuo pagrindu, kad nukentėjusysis, dar ankščiau sulaukęs grasinimų iš D. F., nesikreipė į teisėsaugos institucijas, tačiau minėta aplinkybė taip pat nepaneigia nusikaltimo įvykdymo fakto ir nuteistosios kaltės. Asmuo dėl įvairių aplinkybių gali nesikreipti į policijos pareigūnus, tai yra asmens teisė, o ne pareiga. Apygardos teismas šiame kontekste įvertinęs ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nukentėjusiojo pateiktais garso įrašais, pritaria skundžiamo nuosprendžio argumentams, ir sprendžia, kad tirti šių įrašų autentiškumą nėra pagrindo. Skundžiame nuosprendyje remiantis įrodymų visuma, versija, kad V. V. imitavo nusikalstamą veiką, taip siekdamas kriminalizuoti D. F. reiškiamą reikalavimą dėl skolos, atmesta. Garso įrašų autentiškumo tyrimo atlikimas, kad ir koks būtų jo rezultatas, nei patvirtintų, nei paneigtų nustatytų faktinių aplinkybių.

16. Nesutiktina ir su aplinkybėmis, jog V. V. darė poveikį liudytojai R. A., kas rodo jo parodymų nepatikimumą. Liudytoja R. A. nurodė, kad V. V. sakė nepasitikėti D. F., norėjo galimai apriboti ją nuo informacijos. Įvertinus nukentėjusiojo ir nuteistosios santykius, išnagrinėtą baudžiamąją bylą ir apeliacine tvarka nagrinėjamą šią bylą matyti, kad D. F. ir V. V. priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Abu nurodo kitiems asmenims nepasitikėti kitu. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiojo parodymai, kuriuos, kaip minėta patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, yra iš esmės nepatikimi ir neteisingi. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų pakankamumo tam tikroms faktinėms aplinkybėms nustatyti, atkreipiamas skundo autoriaus dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog D. F. į mišką atvežė alaus, jokios reikšmės veikos kvalifikavimui ir kaltei neturi. Teismas šią aplinkybę laikė neįrodyta, nes jokių kitų tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, kitas nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes jau patvirtina kiti duomenys.

17. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai patvirtina, kad V. V. atpažino D. F., taip pat ir kitus nuteistuosius, kaip asmenis reikalavusius grąžinti skolą (2t., b. l. 50-54; 55-59; 65-69; 94-98). Kitos nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, nors ir tiesiogiai nesiejamos su kaltinimu D. F., tačiau patvirtina, kad jo parodymai patikimi ir atitinka įvykio faktines aplinkybes. O būtent, parodymų patikrinimo vietoje protokolas patvirtina, kad nukentėjusysis nurodė vietą, kur susitiko su E. J. ir G. M., vietą, esančią (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur ketino užstatyti jo automobilį, miško aikštelę (duomenys neskelbtini), degalinę, kur buvo sustoję, (duomenys neskelbtini) esantį garažą, į kurio duobę buvo patalpintas, pastatą, prie kurio (duomenys neskelbtini) g. įlipo M. Ž. (2 t., b. l. 79-91). Šie duomenys atitinka elektroninėmis telefonų priemonėmis gautą informaciją, kur asmenų numeriai jungėsi prie atitinkamų celių nustatytose vietovėse, kurios apima (duomenys neskelbtini) mišką, (duomenys neskelbtini) esančius garažus. Asmens parodymo atpažinti protokolas taip pat patvirtina, kad V. S. atpažino E. J., kaip asmenį norėjusį įkeisti automobilį (2 t., b. l. 105-108). Asmens parodymų atpažinti protokolai patvirtina, kad N. T. atpažino pas jį į garažą atvežtą V. V. bei E. J., G. M. (2 t., b. l. 121-125; 126-130;131-135). Asmens parodymo atpažinti protokolai patvirtina, kad A. Š. atpažino V. V., kuris buvo atvežtas kruvinu veidu prie garažų, ir kitus automobilyje sėdėjusius asmenis, t. y. E. J., G. M. (2 t., b. l. 140-144; 145-149; 150-154). Asmens parodymo atpažinti protokolas patvirtina, kad D. G. atpažino G. M., kaip asmenį kuriam atidavė 170 Eur, skolintus V. V. (2 t., b. l. 159-163).

18. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų A. G., D. G., N. T., V. S. parodymai nepatvirtina, kad V. V. jiems būtų atrodęs kaip nukentėjęs asmuo, o netiesiogiai įrodo, kad prieš jį nebuvo smurtauta, tačiau iš šių asmenų parodymų visumos darytinos priešingos išvados. D. G. paaiškino, kad V. V. atvažiavo sumuštas, kruvinas, lydimas kito asmens – G. M. Marškinėliai buvo kruvini, matėsi pabrozdinimų, neatrodė normaliai – atrodė sumuštas, susijaudinęs, jį lydėjęs asmuo visada buvo šalia. Pasakojo, kad jį mušė, norėjo uždaryti. Liudytojas A. G. paaiškino, kad D. F. jam pasakojo, kad intensyviai ieškojo V. V., jo turto, ką galėtų paimti. Po V. V. sumušimo ji sakė, kad visiems taip bus. Vasarą prieš įvykį V. V. minėjo, kad nuo jo neatstoja. Liudytojas N. T. paaiškino, kad E. J. su draugė atvežė nukentėjusįjį, jis buvo kruvinas, nukentėjusysis buvo garaže garažo duobėje, nusiprausė. Pagarsinus liudytojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino juos. Šiuose parodymuose teigė, kad įtarė, jo į garažą atvežtas vyras galėjo būti sumuštas. E. J. yra agresyvus, ūmaus charakterio, niekada nekalba mandagiai. Šie liudytojų parodymai ne tik patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, kruvinas, bet ir tai, kad D. F. dar prieš įvykį ieškojo nukentėjusiojo, jo turto, o po įvykio kitam asmeniui, kuriam taip pat reiškė piniginį reikalavimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-658/2021, nurodė, kad taip bus visiems. Nors byloje teigiama, kad liudytojo A. G. parodymai nepatikimi, nes jis figūravo baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo nuteistas kartu su V. V., tačiau teismas šio liudytojo parodymus vertina kitų įrodymų visumoje, kaip papildomus duomenis, patvirtinančius nustatytas aplinkybes. Sutiktina, jog liudytojo V. S. nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad V. V. įvykio dieną atrodė kaip nukentėjęs asmuo. Tačiau teismo vertinimu, todėl, kad pas šį liudytoją asmenys atvažiavo, kai nukentėjusysis dar nebuvo patyręs nei fizinės, nei psichinės prievartos, todėl ir nesimatė, kad buvo sumuštas ar išsigandęs.

19. Aplinkybę, kad D. F. padarė nusikalstamą veiką, atliko jai inkriminuotus veiksmus ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo (duomenys neskelbtini) miško aikštelėje, kur buvo naudojama fizinė ir psichinė prievarta nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu, patvirtina ir paneigia nuteistosios D. F. gynybinę versiją, kad ji buvo tik netoliese prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ susitikusi su nukentėjusiuoju, nukentėjusiojo V. V. parodymai, nuteistųjų E. J. ir G. M. parodymai, taip pat ir kiti byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis į nuteistojo G. M. automobilį įsėdo kitoje miesto pusėje, toliau visą laiką buvo vežamas G. M. automobilyje, kartu buvo ir E. J., byloje nustatyta vienintelė jų sustojimo vieta prieš atvykstant į (duomenys neskelbtini) miško aikštelę ((duomenys neskelbtini) g.). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistosios versiją, kad ji buvo susitikusi su nukentėjusiuoju prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Priešingai, nukentėjusysis ir jį į (duomenys neskelbtini) miško aikštelę atvežę nuteistieji E. J. bei G. M. patvirtino, jog D. F. buvo (duomenys neskelbtini) miško aikštelėje.

20. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. vasario 27 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad sulyginus mobilaus ryšio telefono (toliau – MRT) abonentinių D. F., V. V., G. M. numerių išklotinių duomenis su V. V. apklausos metu duotais parodymais galima teigti, kad jų MRT abonento numeriai buvo (duomenys neskelbtini) miške (3 t., b. l. 49-51). UAB „Tele 2“ 2021 m. balandžio 8 d. raštas „Dėl paaiškinimų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. laikotarpiu nuo 14:28:13 val. iki 14:51:39 val., galėjo būti (duomenys neskelbtini) miške (arba kartu) (3 t., b. l. 28-32).

21. Aptarti duomenys, t. y. nukentėjusiojo, nuteistųjų E. J., G. M. parodymai, D. F. mobilaus ryšio telefono buvimo vieta įvykio metu, duomenys apie tai, kad D. F. dar prieš įvykį, o taip pat ir po jo reiškė reikalavimą V. V. dėl skolos gražinimo, tai, kad nustatytas jos bendravimas su nuteistuoju E. J. yra pakankami įrodyti, kad nuteistoji buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) mišką, kai prieš V. V. buvo naudojama fizinė ir psichinė prievarta.

22. Be to, nukentėjusiojo V. V. ir nuteistųjų E. J., G. M. parodymai patvirtina ir tai, kad D. F. matė, jog V. V. galva kraujuota, tai, kad jam G. M. grasina ginklu. Visiškai teisingai apylinkės teismas įvertino šią situaciją ir sprendė, jog ji kaip, buvusi (duomenys neskelbtini) apie matomą situaciją policijai nepranešė, ir ši situacija jos neišgąsdino. Priešingai ji, taip pat nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, grasino susidorojimu, reikalavo grąžinti skolą, už psichinės ir fizinės prievartos panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu E. J. padavė 200 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo suderinti, jie veikė kartu, siekdami bendro tikslo. Nors byloje nebuvo nustatyta kada ir kur nuteistieji susitarė daryti nusikalstamą veiką, tačiau kad jie veikė bendrai patvirtina minėti bylos duomenys. Nesutinkama, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės detaliai neįrodo, kokius konkrečius sužalojimus sukėlė vienas ar kitas miške buvęs asmuo. Byloje nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo E. J., jis pripažino, kad smurtinius veiksmus atliko, G. M. naudojo psichinę prievartą – grasinant šaunamuoju ginklu reikalavo atiduoti D. F. skolą, D. F. taip pat naudojo psichinę prievartą – grasino susidorojimu. Nors D. F. jokių smurtinių veiksmų V. V. atžvilgiu neatliko, tačiau pagal teismų praktiką esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko, įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017; 2K-161-303/2023).

23. D. F. neigia, jog sumokėjo 200 Eur, po 100 Eur kupiūrą. Byloje vienintelis tiesioginis įrodymas, patvirtinantis šią faktinę aplinkybę, yra nukentėjusiojo V. V. paaiškinimas, jis tiksliai nurodė, kad pinigus D. F. padavė E. J., nurodė sumą ir kupiūras, teigė, jog jie sustojo degalinėje, kur E. J. ėjo keistis pinigų. Teismas neabejoja nukentėjusiojo nurodyta aplinkybe, kad D. F. miške padavė E. J. 200 Eur, nes šiuos duomenis patvirtina kiti įrodymai, kurie aptarti ir skundžiamame nuosprendyje. O būtent E. J. ir G. M. kartu su V. V. važiuojant iš (duomenys neskelbtini) miško, jie sustojo degalinėje ir G. M. nuėjęs į degalinę ir sumokėdamas už kurą ir cigaretes atsiskaitymui padavė 100 Eur kupiūrą.

24. Taigi, byloje nustatyta, kad D. F. analizuojamo įvykio metu, t. y. 2018 m. rugpjūčio 24 d. manė turinti reikalavimo teisę į V. V. dėl 34 000 Eur skolos. Tai patvirtina Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamoje byloje (Nr. 1-54-658/2021) 2021 m. vasario 2 d. nuosprendis, kuriame D. F. reiškė reikalavimą V. V. ir kitam kaltinamam asmeniu dėl 29 000 Eur ir V. V. dėl 5 000 Eur žalos atlyginimo. Pati D. F. apklausiama teisiamajame posėdyje nurodė, jog V. V. jai buvo skolingas, tačiau konkrečios sumos neįvardino. Nuteistosios brolis D. F., apklausiamas liudytoju, taip pat nurodė, kad iš jų šeimos V. V. buvo perduota apie 50 000 Eur, jis buvo paskolinęs 15 000 Eur ir iš D. F. buvo išviliojęs pinigus. 2021 m. rugpjūčio 28 d. užfiksuoti D. F. telefoniniai pokalbiai su E. J., o antrame pokalbyje galima suprasti, kad D. F. kalba apie skolą, nurodo ją grąžinti. Viename iš pokalbių įvardijami ir skaičiai, „34“, galima suprasti, jog tai 34 000 Eur, kuriuos skolingas V. V. (3 t., b. l. 33-34; 35-36).

25. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudota psichinė ir fizinė prievarta. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atliekant tyrimą, kuris pradėtas ir baigtas 2018 m. rugpjūčio 29 d., V. V. konstatuota poodinės kraujosruvos pasmakrėje, nosies nugarėlėje, abiejuose žastuose, dešiniosios ausies srityje, odos nubrozdinimai viršugalvio srityje, pakaušio srityje, kairio dilbio srityje, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kraujosruva viršutinėje lūpoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2018 m. rugpjūčio 24 d. Sužalojimai galėjo būti padaryti vienuolikos ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 16). Be nurodytų sužalojimų, nukentėjusysis patyrė ir grasinimus. Neabejotina, kad kaltinamųjų atlikti fiziniai ir psichiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam didelę žalą.

26. Aplinkybė, jog D. F. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl V. V. veiksmų nepaneigia, jog ji padarė nusikalstamą veiką. Minėta aplinkybė išsamiai ir argumentuotai aptarta skundžiamame nuosprendyje ir su teismo argumentais bei išvadomis aukštesnės instancijos teismas sutinka. O būtent, D. F., žinodama apie V. V. skolas ir finansinę padėtį, suprato, kad teisėtais būdais atgauti pinigus iš V. V. nėra galimybių, kadangi jis skolingas daugeliui žmonių, be to įsiskolinimą įrodyti gali būti sunku (tai patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. nuosprendis byloje Nr. 1-54-658/2021, kuriame D. F. reikalavimas priteisti 34 000 Eur, atmestas). Tai žinodama D. F. suprato, kad vienintelė galimybė atgauti pinigus yra pasitelkiant kriminalinę praeitį turinčius asmenis, kurių bijodamas nukentėjusysis V. V. grąžintų D. F. nurodomą skolą.

27. Nors nuteistieji E. J., G. M., M. Ž. neigė bendrininkavę su D. F. ir vykdant jos prašymą atlikę inkriminuotus veiksmus prieš nukentėjusįjį, teigdami, kad vykdė V. V. sumanymą imitavo nusikalstamus veiksmus, kad jis galėtų ant D. F., kuri reikalauja skolos grąžinimo parašyti pareiškimą. Tačiau ši versija pagrįsta tik deklaratyviais teiginiais, jos nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Priešingai, aukščiau aptartų duomenų pagrindu nustatyta, kad D. F., bendrininkaudama su kitais nuteistaisiais, įvykdė nusikalstamą veiką V. V. atžvilgiu. Be jau aptartų duomenų, versiją dėl nusikalstamų veiksmų imitavimo taip pat paneigia nustatytos įvykio aplinkybės ir pobūdis. Nusikalstamos veikos mechanizmas, laiko tarpas, suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičius ir lokalizacija, vietų nusikalstamai veikai padaryti ir ją tęsti pasirinkimas (miškas, garažo duobė) nekelia abejonių ir apeliacinės instancijos teismui, jog asmenų veiksmai nebuvo surežisuoti ar imituoti.

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nevertino D. F. brolio D. F. parodymų, kad jie buvo apgauti V. V. ir A. G., kad V. V. grasino D. F. susidorojimu, jog ji atkakliai siekė atgauti pinigus, kad kreipėsi į policiją ir žinojo, jog V. V. yra sekamas, ir jo atžvilgiu renkami įrodymai. Įvertinus D. F. paaiškinimus matyti, kad apie tai, kad D. F. V. V. grasino jis, žino iš sesers. Bei nurodė, kad D. F. buvo dėl visų nukentėjusių nuo jo asmenų nustačiusi pinigų grąžinimo terminą, kuriam suėjus ketino kreiptis į teisėsaugos institucijas. Vertinant šiuos parodymus ir bylos įrodymų visumą matyti, kad V. V. ir D. F. santykiai buvo konfliktiniai, tačiau šie duomenys, taip pat tai, kad D. F. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl V. V. veiksmų patys savaime nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatytų aplinkybių, esminės reikšmės kaltei pagrįsti ar paneigti neturi. Duomenys apie tai, kad D. F. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tyčios atlikti nusikalstamą veiką nepaneigia. Kaip jau buvo minėta, D. F. suprato, jog nėra galimybių teisėtais būdais atgauti jos reikalaujamą sumą iš nukentėjusiojo, nes nuo jo buvo nukentėję daug žmonių, kaip matyti, ji ieškojo turto ką iš jo paimti. Be to, ir pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. V. sukurdavo situacijas, kai civilinėmis teisinėmis priemonėmis atgauti skolas asmenys negalėdavo. Tenkinti apelianto prašymą, dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl duomenų apie D. F. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl V. V. veiksmų, nėra pagrindo.

29. Apibendrinat aptartus duomenis, daroma abejonių nekelianti išvada, kad D. F., bendrininkaudama su kitais kaltinime nurodytais asmenimis, padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padaryta nusikalstama veika atitinka visus nusikaltimo požymius, todėl nuteistųjų veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu pagrįstai įvertinti kai kvalifikuotas savavaldžiavimas.

30. Apeliaciniame taip pat prašoma pranešti prokurorui apie galimai nukentėjusiojo padarytą BK 300 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jis į baudžiamąją bylą pateikė galimai suklastotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gegužės 18 d. įgaliojimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją (2 t., b. l. 21). UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės 2020 m. birželio 2 d. raštas patvirtina, kad įmonės direktorė tokio įgaliojimo neišdavė, todėl teismas turi imtis aktyvių veiksmų ir apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešti prokurorui.

31. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas šį klausimą yra išsprendęs neskundžiama 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (7 t., b. l. 112-113), nutartis yra argumentuota ir pagrįsta. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutartyje nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo teismui kreiptis į prokurorą dėl kito asmens galimai padarytos nusikalstamos veikos. Byloje iš tikrųjų yra pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimas, kuriuo V. L. suteikiama teisė naudotis automobiliu „VW Phaeton“, tačiau šis dokumentas yra tik nepatvirtinta kopija, duomenų apie tai ar yra šio dokumento originalas ir kur jis yra, nėra. R. A. patvirtino, kad „VW Phaeton“ įgytas per jos įmonę V. V. prašymu ir jis automobiliu naudojosi turėdamas jos leidimą. Kitų duomenų, kad įgaliojimo originalas ar jo patvirtinta kopija buvo laikoma, gabenama, panaudota ar realizuota, nėra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepatvirtinta kopija nesukėlė jokių teisiškai reikšmingų pasekmių.

Dėl civilinio ieškinio

32. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su civiliniu ieškiniu, teigiama, jog teismas turėjo ne tik jį atmesti, nustatęs nukentėjusiojo nesąžiningą norą praturtėti dėl padarytų skylių rūbuose, tačiau ir kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymus. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai ir jų įrodomoji reikšmė išsamiai aptarti aukščiau šioje nutartyje, nuosprendyje padarytos išvados, jog neįrodyta, kad skylės rūbuose atsirado dėl nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia nukentėjusiojo parodymų pagrindu nustatytų ir kitais byloje surinktais įrodymais patikrintų faktinių aplinkybių. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų duomenų pagrindu civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas. Kita vertus, nustatytos aplinkybės dėl neįrodytos turtinės žalos neturi įtakos ir nepaneigia, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala. Teisingai ir pagrįstai nuosprendyje nustatyta, kad jis dėl tyčinių nuteistųjų veiksmų patyrė išgąstį, dvasinius išgyvenimus, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis buvo pažemintas, todėl neturtinė žala jam priteista pagrįstai. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas aplinkybes, argumentuotai įvertino ir paties nukentėjusiojo elgesį, apygardos teismas su šiais argumentais sutikdamas sprendžia, kad neturtinė žala priteista teisingai ir pagrįstai.

Dėl nukentėjusiojo V. V. (L.) apeliacinio skundo

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

33. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikaltimo aplinkybės rodo, kad D. F., E. J. ir G. M. veiksmai atitinka BK 167 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nagrinėjant bylą teisme nurodomi ir BK 148 straipsnis bei 145 straipsnio 2 dalis. Nukentėjusiojo teigimu, nuteistieji turi būti patraukti atsakomybėn pagal šiuos straipsnius, nes jo laisvė buvo apribota ilgą laiką, jis buvo žeminamas, terorizuojamas, specialisto išvada patvirtina, kad prieš jį buvo intensyviai smurtaujama, nustatyti sužalojimai galvoje, padaryti suduodant lazda, o tai kėlė pavojų jo gyvybei.

34. Su tokiais nukentėjusiojo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, jog nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnyje, sudėtis yra specifinė BK specialiosios dalies sistemoje. Nusikalstamos veikos, kurios paprastai kvalifikuojamos pagal kitus BK straipsnius, kai jos padarytos neteisėtomis priemonėmis įgyvendinant tam tikras subjektines teises, vertinamos kaip savavaldžiavimas. Faktas, kad pavojinga veika padaryta įgyvendinant tam tikrą teisę, keičia veikos turinį, ir veika, kuri paprastai traktuojama kaip turto sunaikinimas arba sugadinimas, turto prievartavimas, vagystė, neteisėtas laisvės atėmimas ir kt., įgauna kito nusikaltimo – savavaldžiavimo statusą.

35. Byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: nuteistieji savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą D. F. tariamą teisę į skolos susigrąžinimą ir panaudodami psichinę ir fizinę prievartą padarė didelės žalos V. V. teisėms. Nukentėjusysis buvo nuvežtas į miške esančią aikštelę, prieš jį buvo naudojama fizinė prievarta – mušė jį pagaliu, kumščiais, spardė kojomis, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, panaudojo psichinę prievartą – grasino šaunamuoju ginklu, susidorojimu, reikalavo atiduoti skolą. Atėmė jo turėtus daiktus, vėliau nuvežė į garažą ir ten laikė, nuvežė į kitą vietą, sakė, kad automobilis konfiskuojamas, kaip užstatas, liepė prašyti pažįstamų pinigų.

36. Kaip jau minėta, psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-143-788/2022). Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo. Kaip savavaldžiavimo kvalifikuojamasis požymis, fizinė prievarta apima nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat fizinio skausmo sukėlimą, neteisėtą laisvės atėmimą, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia. Tuo tarpu nužudymas (BK 129 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis), turto sunaikinimas ar sugadinimas (BK 187 straipsnis) turi būti kvalifikuojami atskirai nuo savavaldžiavimo.

37. Apibendrinant pažymima, kad nuteistųjų atlikti veiksmai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai, veiką perkvalifikuoti į pasikėsinimą nužudyti (BK 22 straipsnio 1 dalis, BK 129 straipsnis) ar papildomai kvalifikuoti neteisėtą laisvės atėmimą (BK 146 straipsnis) ar žmogaus veiksmų laisvės suvaržymą (BK 148 straipsnis), žmogaus terorizavimą, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba žmogaus sistemingą bauginimą naudojant psichinę prievartą (BK 145 straipsnio 2 dalis), nėra pagrindo. BK 294 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyta prievarta apima nukentėjusiojo nurodomus veiksmus: laisvės apribojimą / atėmimą, tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, persekiojimą, šmeižimą. Atskirai šie veiksmai nėra kvalifikuojami.

38. Tuo tarpu duomenų, kad buvo kėsinamasi nukentėjusįjį nužudyti nėra, subjektyvus nukentėjusiojo aplinkybių vertinimas to taip pat nepatvirtina. Prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas buvo naudojamas tam, kad susigrąžinti D. F. ginčijamą skolą, o ne siekiant nužudyti. Nuteistieji nukentėjusiajam įvykio dieną aiškiai nurodė, kad grąžintų skolą, bandė užstatyti automobilį, vėliau liepė ieškoti galimybių iš ko pasiskolinti pinigų.

39. Apeliaciniame skunde prašoma nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti ir pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymėtina, kad byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota nagrinėti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį ir buvo nagrinėjama šių straipsnių ribose. Nors BPK suteikia teisę teismui kreiptis į prokurorą, pranešant apie kaltinamojo padarytą kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D. F. ar kiti asmenys neteisėtai rinko informaciją apie nukentėjusiojo privatų gyvenimą, šių duomenų nukentėjusysis nepateikė ir prie apeliacinio skundo, todėl jie vertintini tik kaip subjektyvūs nukentėjusiojo pamąstymai, nesuteikiantys pagrindo teismui kreiptis į prokurorą, kaip tai numato BPK 257 straipsnio 1 dalis.

40. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamųjų veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka kaltinamųjų kaltei pagrįsti. Nukentėjusiojo argumentai dėl jo pateiktų garso įrašų pripažinimo įrodymais esminės reikšmės kaltinamųjų kaltei pagrįsti neturi ir yra pertekliniai.

Dėl paskirtų bausmių D. F., E. J., G. M.

41. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl bausmės dydžio, teigiama, kad paskirta per švelni bausmė, neatitinkanti nukentėjusiojo lūkesčių, nuteistieji nesigailėjo, neatsiprašė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas D. F., E. J., G. M. bausmes ir nustatydamas jų dydžius, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistųjų asmenybes bei kitas aplinkybes.

42. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

43. Pagal BK 41 straipsnį bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y. galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikalstamų veikų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir veikų, už kurias apeliantas nuteistas, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, numatydamas sankcijoje kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

44. Nukentėjusysis nurodo, kad turėjo būti nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veika padaryta tyčiojantis iš jo (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje tyčiojimasis iš nukentėjusiojo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka veiksmus, iš esmės prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, šiurkščia, ciniška forma, arba verčia nukentėjusįjį patį atlikti tokius veiksmus prieš save. Tokiais veiksmais siekiama pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą, sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Pavyzdžiui, apipylimas sriuba, šlapimu, šlapinimasis ant nukentėjusiojo buvo pripažintas akivaizdžiu tyčiojimusi iš nukentėjusiojo (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-552/2014), taip pat nukentėjusiojo išrengimas nuogai ir jo vežiojimas bagažinėje bei nuogo palikimas svetimoje sodyboje teismo buvo įvertinti kaip šiurkštūs, ciniški, nesuderinami su jokiais moralės ir dorovės principais (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1-15-606/2022). Nekyla abejonių, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, jam buvo grasinama ginklu, jis buvo vežiojamas automobilyje, nuvežtas į mišką, vėliau patalpintas į garažo duobę, tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo kaltinamųjų veiksmus vertinti kaip ciniškus BK 60 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Nustatytos aplinkybės patenka į BK 294 straipsnio 2 dalies dispoziciją (psichinės prievartos panaudojimas), todėl nėra pagrindo papildomai nustatyti atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

45. Teismas, skirdamas bausmę D. F., įvertino tai, kad ji padarė vieną tyčinį, apysunkį, baigtą nusikaltimą. Teismas jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertino, kad ji yra dirbanti, praeityje neteista, bausta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) nustatyta tvarka, daugiausia už smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ji teisiama pirmą kartą, charakterizuojama teigiamai, padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, įtakota netinkamo verslo partnerio, kuris teistas už sukčiavimą (nukentėjusiojo V. V.) pasirinkimo, į tai, kad ji pati nukentėjo ir paskatino savo brolį patikėti santaupas nusikalstamas veikas vykdžiusiam V. V.. Atsižvelgė į tai, kad D. F. pažintis su praeityje teistais kitais nuteistaisiais buvo sąlygota jos santykių su V. V. ir iš jų kilusių problemų. Teismas akcentavo, kad nei iki pažinties su V. V., nei šiuo metu ji nebuvo įtariama ar kaltinama jokių kitų nusikalstamų veikų darymu. Šių duomenų pagrindu teismas sprendė, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos švelniausios bausmės rūšies – arešto paskyrimas D. F. neatitiktų teisingumo principo. Todėl esant aptartoms išimtinėms aplinkybėms, D. F. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nusprendė skirti švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę ir nustatė minimalų jos terminą, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės vykdymo laiką pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teisėjų kolegija sutinka, kad paskirta bausmė yra teisinga ir ne per švelni, teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tokia bausmė padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir užtikrins teisingumo pricipo įgyvendinimą. Apeliacinio skundo teiginiai apie veikos didesnį pavojingumą nepagrįsti, tokios aplinkybės nenustatytos.

46. Teismas skirdamas bausmę E. J. įvertino, tai, kad jis padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų) kategorijai. Teismas E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas individualizuodamas bausmę įvertino E. J. asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis nedirba, teisiamas 7 kartą, kad praeityje yra baustas ANK nustatyta tvarka už smulkius administracinius nusižengimus, kad byloje nėra duomenų, kad turėtų galiojančių administracinių nuobaudų. Atsižvelgė į tai, kad už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas jam ne kartą buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kad švelnesnės bausmės nesustabdė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, teisingai ir pagrįstai sprendė, jog ir šiuo atveju bausmės tikslai nebus pasiekti parinkus švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo sveikatai dėl įvykio liekamųjų reiškinių nėra nustatyta, į tai, kad nenustatyta, jog nukentėjusiajam nusikalstama veika būtų padaryta turtinės žalos, į tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo jau yra praėjęs ilgas laiko tarpas, nustatė trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės terminą teismas įvertino, kad būtent E. J. nusikalstamos veikos padarymo metu naudojo fizinį smurtą, jo vaidmuo nukentėjusiojo atžvilgiu naudojant ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą buvo itin reikšmingas, ir nusprendė skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismas įvertinęs tai, kad E. J. neginčijo nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus ir jo parodymai buvo labai reikšmingi nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes, kad nusikaltimas nesukėlė nukentėjusiajam ilgalaikių liekamųjų padarinių, kad E. J. jau yra atlikęs paskutiniu nuosprendžiu, jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir byloje nėra duomenų, kad po jos atlikimo jis būtų įtariamas padaręs naujų nusikalstamų veikų, teismas atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant jam pareigas. Teisėjų kolegija sutinka, kad E. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, kurios vykdymas atidėtas, paskiriant jam pareigas yra teisinga ir ne per švelni, ji padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir užtikrins teisingumo pricipo įgyvendinimą. Apeliacinio skundo teiginiai apie E. J. veiksmų pavojingumą buvo tinkamai įvertinti individualizuojant bausmę.

47. Teismas skirdamas bausmę G. M. įvertino, tai, kad jis padarė vieną tyčinį baigtą apysunkį nusikaltimą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertino jo asmenybę, kad teisiamas 3 kartą (10 t., b. l. 179–181), baustas ANK nustatyta tvarka, tačiau tik už smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kad nėra duomenų, jog turėtų galiojančių administracinių nuobaudų. Skirdamas bausmę teismas įvertino ir tai, kad G. M. Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nesustabdė jo nuo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo. Įvertinęs aptartus duomenis teismas parinko sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo sveikatai dėl įvykio liekamųjų reiškinių nėra nustatyta, į tai, kad teismas nenustatė, jog nukentėjusiajam nusikalstama veika būtų padaryta turtinės žalos, į tai, kad po veikos padarymo jau yra praėjęs ilgas laiko tarpas ir tai buvo vienkartinė G. M. tokio pobūdžio nusikalstama veika, kad jis nukentėjusiojo nemušė, nustatė trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis ir skyrė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo galimumo G. M., atsižvelgė į tai, jog nors kaltės nepripažino, tačiau neginčijo nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus ir jo parodymai buvo labai reikšmingi nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes. Įvertino tai, kad jis dirba, augina mažą vaiką, kad nusikaltimas nesukėlė nukentėjusiajam ilgalaikių liekamųjų padarinių, kad yra atlikęs paskutiniu nuosprendžiu, jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir nėra duomenų, kad po jos atlikimo jis būtų įtariamas padaręs naujų nusikalstamų veikų, teismas sprendė, jog jo elgesio korekciją, prevencinius bei nubaudimo tikslus galima užtikrinti atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant jam pareigas. Teisėjų kolegija sutinka, kad vienerių metų laikotarpiui atidėjus G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei paskyrus pareigas, jis bus prižiūrimas, sudrausmintas, kontroliuojamas ir tokiu būdu bus užtikrinta jo elgesio bei pažiūrų korekcija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta bausmė yra teisinga ir ne per švelni, ji padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir užtikrins teisingumo pricipo įgyvendinimą.

48. Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, nuo analizuojamo įvykio, t. y nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. praėjusį laiką (penkeri metai), sprendžiama, jog skirti nuteistiesiems įpareigojimą nebendrauti su V. V. nėra pagrindo. Duomenų, kad nuteistieji per tą laiką nuo įvykio iki dabar būtų naudoję psichologinį poveikį, terorizavę nukentėjusįjį ar jo šeimos narius, ar ketintų imtis kokių nors neteisėtų veiksmų V. V. ar jo šeimos narų atžvilgiu byloje nėra. Juo labiau ir pats nukentėjusysis nurodė, kad grėsmės nejautė, po įvykio buvo susitikęs su E. J., kuris ir naudojo smurtinius veiksmus jo atžvilgiu.

Dėl civilinio ieškinio

49. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, nukentėjusiajam priteisiant 150 Eur neturtinei žalai, padarytai bendrais nuteistųjų D. F., E. J. ir G. M. nusikalstamais veiksmais, atlyginti. Nukentėjusysis nesutinka su priteista civilinio ieškinio dalimi, prašo priteisti 5000 Eur.

50. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

51. Kaip jau nustatyta, bendrais nuteistųjų D. F., E. J. ir G. M., nusikalstamais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam V. V. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, įvykis jam sukėlė išgąstį, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

52. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad neteisėti nuteistųjų bendri veiksmai neabejotinai sukėlė neigiamus padarinius nukentėjusiajam. Tačiau vertinant šias aplinkybes būtina atsižvelgti ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad V. V. dėl nusikalstamos veikos padarymo būtų likę liekamieji reiškiniai. Nėra pagrindo nesutikti ir su apylinkės teismo atliktu nukentėjusiojo asmenybės vertinimu, kuris tiesiogiai susijęs ir su nusikalstamu elgesiu jo atžvilgiu. Nukentėjusysis sistemingai vykdė sukčiavimus, dėl kurių kiti asmenys prarado dideles pinigų sumas, tarp kurių ir nuteistoji D. F. Šių duomenų pagrindu teismas nustatė, kad paties nukentėjusiojo pasirinktas gyvenimo būdas leidžia daryti išvadą apie jo ypatingai didelį neatsargumą, kuris nuteistųjų kaltės nepaneigia, tačiau leido pirmosios instancijos teismui ženkliai mažinti jo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalį. Šių aplinkybių pagrindu nustatyta priteista neturtinė žala yra teisinga ir nepažeidžianti nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Dėl proceso išlaidų

53. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad už V. V. suteiktą pagalbą turi būti valstybės naudai priteistina 263,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (13 t., b. l. 104-106). Apeliaciniame D. F. gynėjo skunde prašoma priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas pirmosios instancijos teisme – 9 968,63 Eur. Taip pat nuteistosios D. F. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis pateikė du prašymus priteisti išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Pirmasis prašymas gautas 2023 m. spalio 4 d. ir jame prašoma priteisti 2 343,37 Eur, antrasis prašymas teisme gautas 2023 m. spalio 10 d., kuriame prašoma pripažinti papildomas 338,80 Eur proceso išlaidas ir priteisti iš viso 2 682,17 Eur.

54. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese.

55. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistosios D. F. gynėjo ir nukentėjusiojo V. V. pateiktus apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti. Todėl už nukentėjusiojo atstovavimą susidariusios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos. Taip pat nepriteistinos D. F. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme – 2 343,37 Eur sumai. Tuo tarpu prašymas pateiktas 2023 m. spalio 10 d. dėl papildomų išlaidų t. y. 338,80 Eur priteisimo paliekamas nenagrinėtu, nes buvo pateiktas pavėluotai. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Toks prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Šių reikalavimų nebuvo laikytasi, prašymas pateiktas, kai teisėjų kolegija jau buvo išėjusi į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai neturėjo galimybės šiuo klausimu pasisakyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nukentėjusiojo V. V. (L.) apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl V. V. (L.) suteiktos antrinės teisinės pagalbos, tai yra 263,33 Eur ir nuteistosios D. F. išlaidų dėl suteiktos advokato teisinės pagalbos, tai yra 2 343,37 Eur.

Palikti nenagrinėtą nuteistosios D. F. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio prašymą pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti 338,80 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.