Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems mėnesiams; pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš A. J. priteista nukentėjusiajai S. M. – 3186,85 Lt turtinei žalai ir 41 680 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. J. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 18 829,32 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 23 d. vakare, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kieme, S. M., R. D., M. D. ir jų mažamečių vaikų akivaizdoje garsiai rėkaudamas pasakė, kad sumušė, bei grasino nužudyti – užmušti, užkasti jų tėvą bei uošvį E. B.. S. M. pareiškus, kad iškvies policijos pareigūnus dėl tėvo sumušimo, A. J. iškeikė S. M. necenzūriniais žodžiais, grasino ją ir malkas padegti. Tokiu būdu įžūliu elgesiu, grasinimais A. J. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė viešąją rimtį bei tvarką, taip padarydamas viešosios tvarkos pažeidimą.

Be to, nuteistas už tai, kad jis 2013 m birželio 27 d., apie 02.00–03.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, dėl pavydo, kad nukentėjusysis E. B. bendrauja su jo sugyventine, sumušė E. B. – sudavė ne mažiau kaip 10–15 smūgių rankomis, spardė kojomis, ne mažiau kaip 2–3 kartus koja smogdamas iš viršaus trypė ant krūtinės, pilvo, daužė E. B. buities daiktais – puodais, keptuvėmis, indais į įvairias kūno vietas, pasityčiojo apipildamas sriuba, šlapimu bei apšlapino nukentėjusįjį. Taip padarė masyvią poodinę kraujosruvą kairės akies abiejuose vokuose, kairiame skruoste ir kairiame žande, galvos smegenų žievės venos plyšimą, sukėlusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje – smilkininėje – momeninėje srityje, suspaudžiančiu galvos smegenis, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kaklo kairės pusės apatinėje dalyje galvos sukamojo raumens kojyčių projekcijos srityje, daugybinius odos nubrozdinimus kūne. Galvos sumušimai sukėlė sunkią galvos traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, absceduojančiu plaučių uždegimu, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to E. B. 2013 m. rugpjūčio 2d. ligoninėje mirė, tai yra taip jį tyčia nužudė.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad yra pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios S. M. tikėjimo, kad A. J. grasinimas nužudyti realiai gali būti įvykdytas. Prokurorės nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims. Bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji S. M. patvirtino, kad atėjęs girtas A. J. į namo kiemą, kuriame buvo susibūrę ne tik suaugę, bet ir vaikai, pasakė, kad ką tik sumušė jos tėvą, t. y. nukentėjusįjį E. B. ir puolė grasinti, kad ją pačią ir malkas padegs. Nukentėjusioji šiuos A. J. grasinimus suvokė kaip realius, kad jie tikrai gali būti įgyvendinti. Grasinama buvo po realaus artimo žmogaus sumušimo. Tai, kad grasinimus nukentėjusioji vertino kaip realius, parodo ir tolimesni jos veiksmai – nukentėjusioji išvarė iš kiemo automobilį. Prokurorė, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad teismo nuosprendis dalyje dėl A. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio l dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Be to, prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, paskyręs mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmę, netinkamai pritaikė įstatymą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl kaltinime nurodytos sunkinančios aplinkybės, kad A. J. nusikaltimą padarė tyčiojantis iš nukentėjusiojo (BK 60 straipsnio l dalies 4 punktas). Be to, nustatydamas bausmės dydį, bausmės skyrimo motyvus teismas išdėstė deklaratyviai, neatskleidęs jų turinio. Neįvertintas ir nužudymo pavojingumo laipsnis. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajam E. B. buvo operuota koja, jis sunkiai vaikščiojo. Nuteistasis A. J. brutaliai smurtavo prieš už save silpnesnį asmenį – gulintį lovoje nukentėjusįjį. Smurtas buvo intensyvus – suduota ne mažiau 10-15 smūgių rankomis, spardyta kojomis, ne mažiau 2-3 kartų buvo smogta koja bei trypta ant krūtinės, pilvo, E. B. taip pat buvo daužomas buities daiktais – puodais, keptuvėmis, indais į įvairias kūno vietas, jis buvo apipiltas sriuba, atliekomis, šlapimu ir apšlapintas. Teismas taip pat neįvertino nuteistojo asmenybės, neatsižvelgė į nuteistojo elgesį nusikaltimo padarymo metu, prieš ir po to. Prokurorė pažymi, jog A. J., būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirbo, sistemingai piktnaudžiavo alkoholiu, išgėręs būdavo agresyvus ir smurtaudavo prieš savo sugyventinę D. V.. Apeliantė teigia, kad A. J. elgesys ir asocialus gyvenimo būdas, rodo jo nenorą laikytis priimtinų socialinio gyvenimo normų. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. J. po suduotų smūgių pabėgo, pagalbos nesuteikė, kas rodo, kad pastarajam yra nesvarbūs galimi padariniai. Toks nuteistojo elgesys rodo jo ypatingą cinizmą ir visišką abejingumą žmogaus sveikatai ar net gyvybei. Be to, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. J. yra nenuoširdus ir savo elgesio kritiškai nevertina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas trimis aspektais, kurie susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę.

Apeliantė savo poziciją dėl grasinimo realumo grindžia išimtinai nukentėjusiosios S. M. parodymais ir ta aplinkybe, kad grasinimas buvo išsakytas po E. B. sumušimo. Kolegijos nuomone nukentėjusiosios parodymai dėl šios aplinkybės (paties grasinimo ir jo realumo) yra pakankamai prieštaringi. Jų prieštaringumą patvirtina jau vien tai, kad tuo pačiu įrodymu (nukentėjusiosios parodymais) rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir kaltinančioji institucija, prašydama priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Štai S. M. savo pirminiame pareiškime (1 t. 21 b. l.) nurodė, kad ,,buvo grasinimų iš A. J., kad užmuš“. Iš šio lakoniško pareiškimo nėra aišku, kieno atžvilgiu (pareiškėjo ar jos tėvo) šis grasinimas buvo išsakytas. Taip pat šiame paaiškinime nėra jokių užuominų apie grasinimo realumą.

2013 m. birželio 27 d. apklausoje (1 t. 50-51 b. l.) S. M. parodė, kad 2013 m. birželio 23 d. švenčiant Jonines, A. J. pasakė, jog sumušė jos tėvą ir žadėjo ,,užmušti ir pakasti“ jį. Šioje apklausoje nukentėjusioji apie jos atžvilgiu išsakytus grasinimus nužudyti net neužsiminė.

Pareiškime, kuriame nenurodyta data S. M. jau nurodė, kad A. J. grasino nužudyti ją ir jos tėvą (1 t. 53 b. l.).

2013 m. liepos 4 d. apklausos metu (1 t. 54-56 b. l.) S. M. vėl tvirtino, kad A. J. ją tik plūdo. Ji taip teigė, kad dėl to jautėsi nejaukiai, buvo baimė, kad ją gali sumušti. Iš šių parodymų matyti, kad grasinimai nužudyti padegant išviso nebuvo išsakyti.

2013 m. liepos 31 d. apklausos metu (1 t. 68-69 b. l.) S. M. jau teigė, kad A. J. grasino ją padegti ir kad toks grasinimas jai pasirodė realus.

Pirmosios instancijos teisme S. M. parodymai šiuo aspektu taip pat buvo itin nenuoseklūs.

Pirmosios instancijos teisme (2 t. 137 b. l.), atsakydama į teisėjos klausimą, S. M. tvirtino, kad grasinimai jai neatrodė realūs, t. y. netikėjo ,,kad užmuš“. Vėliau, atsakydama į prokurorės klausimą, nukentėjusioji jau teigė, kad ji ,,bijojo dėl savęs“ ir suprato, jog A. J. ,,nebepokštauja“.

A. J. parodymai dėl grasinimų nužudyti pobūdžio, šio grasinimo realumo yra visai neinformatyvus. Tačiau tai nereiškia, kad jis pripažįsta savo kaltę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Iš liudytojo R. D. parodymų, duotų tyrėjui (1 t. 77-78 b. l.) seka, kad nuteistojo grasinimai tik sugadino nuotaiką. Iš to seka, kad jie nebuvo realūs.

Liudytojas M. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. J. tik plūdosi, o nužudyti ketino tik E. B. (1 t. 84-85 b. l.). Nors šie parodymai (duoti tyrėjui) įrodomosios vertės neturi, tačiau jie yra reikšmingi vertinant kitus bylos duomenis, o taip pat kolegijos vidinio įsitikinimo formavimuisi.

Įvertinusi aptartus įrodymus ir kitus bylos duomenis, kolegija daro išvadą, kad byloje yra daug abejonių dėl A. J. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šių abejonių pašalinti nėra galimybės, todėl jos turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

Dėl šios priežasties naikinti nuosprendį dalyje dėl A. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Dėl BK 60 straipsnio 1 d. 4 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės taikymo ir bausmės dydžio

Prokurorė yra teisi nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas tyčiojimąsi iš nukentėjusiosios nepagrįstai nepripažino A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Galima sutikti su teismo išvada, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog nuteistasis E. B. apipylė išmatomis. Tačiau nuteistajam pareikštame kaltinime jam buvo inkriminuojamas ne tik apipylimas išmatomis, bet ir apipylimas sriuba, šlapimu bei apšlapinimas. Beje, šie nuteistojo veiksmai, kuriuos pats teismas įvertino kaip pasityčiojimą iš nukentėjusiojo, yra nurodyti ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės.

Taigi, pats pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apipylimo sriuba, šlapimu ir apšlapinimo faktas yra įrodytas. Paminėtas aplinkybes patvirtino liudytoja N. S. bei iš dalies greitosios medicinos pagalbos kortelėje esantis įrašas, kad nukentėjusysis rastas gulintis lovoje visas permirkęs šlapimu (1 t. 43-44 b. l.).

Tačiau skundžiamame nuosprendyje ši bausmės dydžiui reikšminga aplinkybė teisiškai neįvertinta. Maža to, nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nustatyta tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Teismų praktikoje tyčiojimasis iš nukentėjusiojo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka veiksmus, iš esmės prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, šiurkščia, ciniška forma. Tokiais veiksmais jis siekia pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą, sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Nekyla abejonių, kad aptariamas A. J. elgesys (apipylimas sriuba, šlapimu, šlapinimąsi ant nukentėjusiojo) yra akivaizdus tyčiojimasis iš E. B.. Todėl, keičiant nuosprendį ši aplinkybė pripažintina A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (išskyrus atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte, buvimą), todėl nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų kolegija nekartoja. Pažymėtina tik tai, kad byloje yra nustatytos ne viena, o dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, iš kurių viena (tyčiojimasis iš nukentėjusiojo) parodo ne tik nusikalstamos veikos padarymo būdą, jos pavojingumą, bet ir neigiamas A. J. asmenines savybes, t. y. jo negailestingumą, beširdiškumą. Šios aplinkybės ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas pagal BK 61 straipsnio prasmę duotų pagrindą teismui skirti nuteistajam bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis. Tačiau įvertinusi nuteistojo asmenybę, tyčios turinį nužudant E. B. (netiesiogine tyčia) ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už tyčinį nužudymą skirtina bausmė lygi sankcijos vidurkiui.

Pažymėtina ir tai, kad tokia tyčios rūšis, kuri nurodyta skundžiamame nuosprendyje (,,netiesioginė neapibrėžta tyčia), baudžiamosios teisės teorijoje ir viso neegzistuoja. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas nustatant, kad A. J. E. B. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Baigiamasis aktas dalyje dėl A. J. kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį neskundžiamas, todėl nuosprendis šiuo aspektu apeliacine tvarka netikrinamas.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 12 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam A. J., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu - kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais - apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto pakaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinas pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 metų gegužės 23 dienos nuosprendį pakeisti.

Pripažinti A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis E. B. tyčia nužudė tyčiojantis iš nukentėjusiojo.

A. J., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. J. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. J. paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų.

Nustatyti, kad A. J. E. B. nužudė veikdamas netiesiogine, o ne netiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.