Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

15.2. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus prioritetą teikė nukentėjusiosios D. F. parodymams, kurie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, nors atsižvelgdamas į D. F. procesinį statusą turėjo įvertinti tai, kad D. F. būdama nukentėjusiąja daugiau ar mažiau yra suinteresuota bylos baigtimi ir sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jai grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Pasak nuteistojo, esant tokiai situacijai D. F. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių.

15.3. Nuteistasis aptardamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio l dalies nuostatas dėl nekaltumo prezumpcijos principo, BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatytas baudžiamosios atsakomybės taikymo principus, BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius (padaroma tiesiogine tyčia) ir šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, Nr. 2K-143-696/2015) nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – apgaulės ir subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

15.4. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis veikdamas bendrininkų grupe su V. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Vien tai, kad jis kaip nurodo apygardos teismas, pažinojo V. V. neįrodo jo kaltės, jog jis tarėsi apgauti D. F. . Nuteistasis pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pats V. V. D. F. pasakė, jog jis – A. G. yra sukčius ir perspėjo ją, kad su A. G. neturėtų jokių piniginių reikalų. O tai patvirtina, kad tarp jo ir V. V. nebuvo ir negalėjo būti jokio išankstinio susitarimo apgauti D. F.. Priešingai, nepavykus jam susitarti dėl telefonų pirkimo, A. G. pinigus gautus iš V. V. gražino jam, o šis gražino D. F. . Nuteistasis pažymi, kad apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nevertino aplinkybės, jog D. F. į policiją kreipėsi tik po kelerių metų ir pranešė apie neva jo ir V. V. išankstinį susitarimą apgaule iš jos išvilioti 5 000 Eur.

15.5. Taigi, apeliantas, remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog A. G. ne tik, kad turėjo žinoti (suprasti) apie tai, jog padeda V. V. vykdyti nusikalstamą veiką (apgaule įgyjant pinigus iš D. F.), bet ir tai žinojo bei tai žinodamas norėjo taip elgtis, numatė pasekmes ir jų siekė.

17.5. Nuteistasis epizode dėl A. G. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes jis nesiekė apgauti (sukčiauti). Jie abu su nukentėjusiąja iš tiesų vyko į Vilnių apžiūrėti buto. 2019 m. gegužės 3 d. vykusios akistatos metu pati nukentėjusioji patvirtino, kad už butą davė 5 200 Eur, o kitus pinigus skolino. Nuteistasis teigia, kad jis paprašė A. G. leisti naudotis jos pinigais ir ši sutiko. Tai buvo dviejų asmenų tarpusavio finansiniai santykiai. Jis pripažįsta skolą ir dar iki pareiškimo parašymo, dalimis grąžindavo skolą (jo likusi nesumokėta suma yra 30 Eur), ką patvirtina nukentėjusiosios parodymai ir rašytiniai įrodymai – perlaidų išrašai. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji pareiškimą teisėsaugos institucijoms parašė praėjus daugiau nei vienerių metų laikotarpiui nuo pinigų paskolinimo. Nuteistojo manymu, tam įtakos turėjo pareigūnai, kurie provokavo nukentėjusiąją parašyti pareiškimą ir V. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nuteistasis pažymi, kad pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinimas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Jeigu nukentėjusioji nebūtų suklaidinta dėl V. V. ketinimų, vien įgytas pasitikėjimas, net ir piktnaudžiavimas juo, nebūtų pakankamas turtui įgyti. Asmens patiklumas konkrečiu šioje byloje numatytu atveju yra siejamas su investicijų bandymu siekiant įsigyti turtą ir pan., tačiau akivaizdu abu nebūdami patyrusiais verslininkais žinojo apie rizikos tikimybę ir prisiėmė atsakomybę. Taigi, nukentėjusioji šiuo atveju nebuvo suklaidinta. Ji galėjo ir turėjo galimybę kontroliuoti pinigų judėjimą – kur naudojami jos pinigai. Tuo atveju jei nevykdomas susitarimas ar sutarties sąlygos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą civiline tvarka dėl žalos atlyginimo. Esant tokiai situacijai, nuteistasis aptardamas civilinės atsakomybės taikymo pagrindus teigia, kad ir šiuo atveju nepagrįstai jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį – apgaule svetimo turto įgijimas, atsižvelgiant į jų artimus santykius, į tai, kad neneigė jog gavo pinigus iš nukentėjusiosios, kad nukentėjusioji sutiko, jog jis (V. V.) naudotųsi jos pinigais ir dalimis vėliau juos grąžintų, kad dalį pinigų grąžino, tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų. Tokiais atvejais baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų pagrįstas jeigu kaltinamas asmuo sąmoningai sudarytų situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Nuteistojo teigimu, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, tokia situacija nagrinėjamu atveju nesusiklostė.

17.6. Nuteistasis epizode dėl Ž. S. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis neginčija, kad paėmė pinigus iš Ž. S. , tačiau šiuo atvejų tarp jų (V. V. ir Ž. S. ) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Abu norėjo investuoti, kurti verslą ir ieškojo tam tinkamų galimybių. Iš bendrai plėtoto verslo Ž. S. siekė gauti kuo didesnę naudą. Nuteistasis aptardamas apgaulės būdo – piktnaudžiavimo pasitikėjimu pricipus nurodo, kad ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, t. y. kuriant ir plėtojant verslą egzistuoja rizikos tikimybė ir abu kartu kurdami verslą apie šią tikimybę žinojo. Nuteistasis pažymi, kad jie sukūrė reabilitacijos centrą „N.“, kur nukentėjusioji tapo savininke ir direktore, buvo pasirašytos sutartys tarp centro „N.“ ir Sia „E.“, dalyvavo parodose, sukūrė internetinį puslapį, išleido katalogus, pirko prekes, kur ir buvo panaudota dalis nukentėjusiosios pinigų. Tačiau teismas nesiaiškino ir netyrė kokia pinigų suma buvo išleista siekiant įsteigti su Ž. S. bendrą verslą ir atsisakė prie bylos prijungti jo pateiktus mokėjimo kvitus (pvz., mokėjimai iš Uzbekistano ir Irano už riešutus ir vaisius). Taigi, jis jokio turto neįgijo, o pinigai buvo panaudoti bendro verslo steigimui. Be to, pati nukentėjusioji atsisakė pasirašyti sutartį su Palangos reabilitacijos centru „Gintaras“, taip stabdydama verslo plėtrą. Nurodytas aplinkybes dėl patalpų paieškos, vykimo į parodą patvirtino ir pati nukentėjusioji, nors ryšių užmegzti ir nepavyko. Nuteistasis pažymi, jog visiems procesams užsitęsus labai ilgai jis pats pasiūlė pasirašyti skolos raštelį, nukentėjusioji su tuo sutiko ir jis (V. V.) ėmė dalimis grąžinti jai pinigus. Pasirašė, kad pinigus grąžins iki 2022 m. (kitoje skundo dalyje nurodo, kad iki 2021 m.) ir šis terminas dar nėra pasibaigęs. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistasis teigia, kad jis nesiekė apgauti nukentėjusiosios, o jo veiksmai (pripažino pinigų gavimą, nevengė jų grąžinti, nesislapstė) patvirtina, kad nukentėjusiajai nebuvo užkirstas kelias jos manymu pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Nuteistasis kaip ir ankstesniais atvejais nurodo, kad pareiškimą teisėsaugos institucijoms Ž. S. parašė praėjus ilgam laiko tarpui, jo manymu, tai ji padarė paveikta pareigūnų.

17.7. Nuteistasis epizode dėl D. F. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis teigia, kad ir šiuo atveju nepagrįstai buvo pripažinta, kad buvo panaudota apgaulė piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu. Nagrinėjamu atveju su nukentėjusiąja siekė sukurti bendrą – mobiliųjų telefonų – prekybos verslą. Nuteistasis neginčija, kad jis iš D. F. sūnaus D. F. gavo 5 000 Eur, kuriuos perdavė A. G. už D. F. pristatytus mobiliojo ryšio telefonus, tačiau pinigai D. F. buvo grąžinti, kai ši pasakė, jog pristatytos prekės yra netinkamos ir ji daugiau užsakymų nedarys. Nurodytas aplinkybes akistatos metu patvirtino A. G., taip pat nukentėjusioji D. G. , kuri jam paskolino 5 000 Eur ir su kuria kartu vyko į Elektrėnus, kur ir grąžino D. F. pinigus. Gražindamas pinigus nereikalavo pasirašyti jokio tai patvirtinančio dokumento. Grąžinus pinigus D. F. jokia žala padaryta nebuvo. Be to, esant sutartiniams santykiams, pažeistos teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka.

17.8. Nuteistasis epizode dėl UAB „S.“ ir S. T. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis pažymi, kad jis nesiekė ir nesuklaidino nukentėjusiosios, šiuo atveju susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Nukentėjusioji pinigus pervedė į UAB „B.“ banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydama – už paslaugas. Taigi, ne jis, o UAB „B.“ UAB „S.“ nesuteikė paslaugų. Apie pervedamus pinigus į UAB „B.“ banko sąskaitą įmonės direktorė R. A. žinojo ir pati juos išgrynino. Nukentėjusioji pervesdama pinigus nereikalavo jokių tai patvirtinančių dokumentų ar garantijų, todėl nukentėjusioji turėtų kreiptis į teismą dėl UAB „B.“ nesuteiktų paslaugų. Be to, apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pati nukentėjusioji siekė išgryninti jai iš Anglijoje esančių akcininkų pervestus pinigus, o jis (V. V.) pasiūlė sudaryti fiktyvią sutartį su UAB „B.“ už suteiktas konsultacijas ir nukentėjusioji su tuo sutiko. Už tai jam pažadėjo sumokėti 200 Eur. Taigi, taip ir buvo padaryta, į UAB „B.“ banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, kuriuos R. A. išgryninusi perduodavo jam, o šis pasilikęs sutartą sumą sau, likusius pinigus perduodavo S. T.. Pasak nuteistojo, nusibodus, kad S. T. jam nuolatos skambinėja dėl užsakymų Anglijoje, šis ėmėsi apgaulės ir nurodė, kad ji skambintų D. B., kuris prisistatė Juozuku. Dėl 1 500 Eur pinigų sumos, nuteistasis neginčija, kad šią pinigų sumą gavo iš nukentėjusiosios, tačiau teigė, kad tai buvo paskola, kurių dalį vėliau nukentėjusiajai grąžino. Taigi, pasak nuteistojo, ir šiuo atveju nepagrįstai buvo kriminalizuoti jo veiksmai. Nuteistasis kaip ir ankstesniais atvejais nurodo, kad pareiškimą teisėsaugos institucijoms S. T. parašė praėjus ilgam laiko tarpui, jo manymu, tai ji padarė paveikta nukentėjusiosios D. F. ir (ar) pareigūnų.

17.9. Nuteistasis epizode dėl D. G. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis nurodo, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai apygardos teismas pripažino, jog jis apgaule – piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, įgijo nukentėjusiosios turtą. Pasak nuteistojo, iš D. G. pinigus jis pasiskolino ir dėl to pasirašė vekselį, kad pinigus grąžins iki 2025 m. gruodžio 31 d. Teisminio nagrinėjimo metu apygardos teismas šių aplinkybių dėl vekselio pasirašymo netyrė ir jo neišsireikalavo, taip pat nesiaiškino kiek pinigų jis nukentėjusiajai grąžino. Kad pinigus V. V. tik skolinosi akistatos metu patvirtino ir nukentėjusioji teigdama, kad V. V. sakė, jog pasinaudos jos pinigais ir grąžins. Be to, nukentėjusioji skolindama pinigus žinojo apie jo praeitį – teistumą, apie jo skolas – kartu vyko į Elektrėnus grąžinti jo skolos. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia ir tai, kad nuvykęs prie D. B. namų jis tik juokais pasakė apie parduodamą namą, apgauti nukentėjusiosios nenorėjo. Atvykus prie namo D. B. pats prisistatė antstoliu, jis D. B. to daryti neliepė. Tik vėliau D. B. pats pasiūlė parduoti namą, bet jis (V. V.) žinojo, kad tai ne tiesa ir jie nutarė pasinaudoti dalimi D. G. neva už namą duotų pinigų. Jie kartu su D. B. naudojosi pinigais ir žadėjo, jeigu sandoris nepavyks pinigus grąžins. Nuteistasis dar kartą nurodo, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų. Paprastai, jei susitarimo sąlygos nevykdomos, sutarties šalis dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji net neketino rašyti pareiškimo teisėsaugos institucijoms, o jis pats po jo sulaikymo prokurorei nurodė, kad jam pinigus yra davusi D. G., po ko buvo pareikšti jam įtarimai.

17.10. Nuteistasis epizode dėl J. Š. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pasak nuteistojo, šiuo atveju apygardos teismas netinkamai ir neteisingai vertino baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamos sudėties požymį – apgaulę bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Nuteistojo teigimu, apygardos teismas nepagrįstai jį (V. V.) pripažino kaltu, nes ginčas dėl pinigų gautų iš J. Š jau yra išspręstas civilinio proceso tvarka (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2SP-24250-775/2017). Baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jis vykdo įsipareigojimus pagal Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje patvirtintą taikos sutartį (2017 m. gegužės 18 d. grąžino 250 Eur, 2017 m. gruodžio 18 d. – 1 000 Eur). Šiuo atveju buvo pažeistas BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas principas, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas taip pat yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusioji pareiškimą dėl jo veiksmų parašė praėjus daugiau nei vienerių metų laikotarpiui nuo tiriamų įvykių, kas nuteistojo manymu leidžia teigti, jog tai buvo daroma siekiant kriminalizuoti jo veiksmus, nes jis nevykdė įsipareigojimų. Siekiant išsiaiškinti ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis, t. y. būtina nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2014). Nuteistasis pažymi, kad priimant skundžiamą nuosprendį apygardos teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybių, kad pati J. Š. jį (V. V. ) įdarbino įmonėje SIA „E.“, kurios sūnus – M. P. buvo direktorius, jis (V. V. ) pasirašinėjo įmonės dokumentus (iš Latvijos statybos inspekcijos neišsireikalauti dokumentai, kurie patvirtina, kad būtent V. V. pasirašė įmonės dokumentuose kaip įmonės direktorius). Taip pat apygardos teismas netyrė ir nesiaiškino kam ir kokiu tikslu J. Š. perdavė jam 150 000 Eur., kam jie buvo skirti ir kur buvo išleisti, t. y. ar jis perdavė kyšius Latvijos statybos inspekcijos pareigūnams (sandorio dėl vištų pirkimų užtikrinimui; sandorio dėl „Viktoria Secret“ franšizės gavimo; sandorio dėl Etnografinio kaimo kūrimo – statomų nelegalių objektų neleistinoje teritorijoje leidimų gavimui), ar vyko į Turkiją (kur jam nežinant J. Š. bandė atsivežti suklastotus rūbus, tačiau Vilniaus muitinėje jie buvo sulaikyti), Uzbekistaną ir į Angliją (kur padėjo atidaryti įmonę ir buvo susitikę su „Victoria Secret“ atstovu) tvarkyti reikalų, ar siekė gauti vištų skerdienos užsakymą dėl ko buvo daromi susitarimai su įvairiais arabų šalių atstovais, kuriuose dalyvavo J. Š. ir jos sūnus M. P., tačiau užsakymo įgyvendinimas užsitęsė, nes jie neturėjo reikiamo sertifikato tokios veiklos vykdymui, ar buvo užsakytos ir gautos „Victoria Secret“ prekės, kokia jų kaina (atsižvelgiant į tai, kad J. Š. parduotuvėje buvo atliktos kratos ir suklastoti prekių ženklų rūbai dėl ko buvo atsisakyta ką nors daryti su žinomu prekės ženklu), ar mokėjo už teisines paslaugas ir jas atliko (visi rengti dokumentai yra iš jo kratos metu paimtame USB). Nebuvo apklausti SIA „E.“ ir „A.“ darbuotojai kurie patvirtintų, kad jis (V. V. ) dirbo šiose įmonėse. Nuteistojo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis iš J. Š. gautus pinigus ne pasisavino, o išleido kelionėms, kurios buvo skirtos užsakymų paieškoms, kyšiams, kurie buvo skirti dėl Etnografinio kaimo kūrimo Latvijoje. Nuteistasis pažymi, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų, o nagrinėjamu atveju, jis vykdė visus savo įsipareigojimus J. Š., nepasisekus įgyvendinti savo įsipareigojimų visus pinigus sutiko grąžinti, be to, dalį pinigų jau grąžino, juo labiau, kad nukentėjusioji pati būdama verslininke, perduodama pinigus, žinojo apie verslo rizikos tikimybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis neneigė pinigų gavimo fakto, nevengė jų grąžinti, nesislapstė, nukentėjusioji iš sutartinių teisinių santykių kilusias pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka, ką nagrinėjimu atveju ji ir padarė, t. y. ginčas buvo išspręstas civilinio proceso tvarka, nes baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų.

17.11. Nuteistasis epizode dėl G. ir J. L. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis sutinka, kad automobilių pirkimui į UAB „B.“ sąskaitą G. L. pervedė 14 000 Eur, kuriuos R. A. išgrynino ir perdavė jam. Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė yra tik ta, kad jis J. L. suklaidino sakydamas, kad automobiliai bus perkami iš aukciono, tačiau ten pirkti jų neketino. Tarėsi pirkti automobilius iš kito asmens, kuriam perdavė 5 000 Eur, tačiau šis jam automobilių neperdavė. Nepavykus nupirkti automobilių jis pinigus būtų grąžinęs, tačiau jį sulaikė, todėl jis to padaryti negalėjo. Nuteistojo teigimu, kaip ir ankstesniais atvejais, taip ir šiuo nepagrįstai buvo kriminalizuoti jo veiksmai, nes tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir atsižvelgiant į tai, kad jis (V. V. ) neneigė pinigų gavimo, nesislapstė, aktyviai bendradarbiavo ir palaikė ryšį, nukentėjusieji savo pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka.

17.12. Nuteistasis epizode dėl D. F. atžvilgiu padarytų veiksmų nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis neneigia, kad iš D. F. gavo 15 000 Eur, tačiau tai buvo paskola dėl to, 2017 m. kovo 15 d. buvo parašytas skolos raštelis. Todėl juos siejo vien tik civiliniai teisiniai santykiai. Buvo susitarę, kad pinigus grąžins D. F. seseriai. Nuteistasis pažymi, kad jis visus pinigus grąžino. Nors nukentėjusysis neigė, kad pinigai grąžinti, tačiau nuteistasis pažymi, kad nukentėjusysis apygardos teisme teigė, kad jam žinoma, jog kažkiek pinigų paštu pervesdavo seseriai. Net kai kuriuose perlaidų kvituose yra užrašyta, kad skola D. F. , bet pačiam D. F. paprašius taip nerašyti dėl mokesčių, jis tiesiog pervesdavo pinigus jo seseriai. Tai, kad pinigai buvo grąžinti patvirtina AB Lietuvos pašto išraše Nr. 3-2019-03898 nurodyti duomenys iš kurių matyti, kad jis (V. V. ): 2017 m. liepos 2 d. pervedė 700 Eur, 2017 m. rugpjūčio 4 d. – 500 Eur, 2017 m. rugpjūčio 26 d. – 5 000 Eur, 2017 m. rugsėjo 7 d. – 5 500 Eur, 2017 m. rugsėjo 10 d. – 100 Eur, 2017 m. liepos 8 d. – 450 Eur, 2017 m. rugsėjo 29 d. – 1 000 Eur, 2017 m. spalio 4 d. – 2 500 Eur, 2017 m. lapkričio 7 d. – 1 500 Eur, 2017 m. lapkričio 14 d. – 500 Eur, 2017 m. gruodžio 18 d. – 4 400 Eur, 2018 m. spalio 8 d. – 400 Eur, 2018 m. sausio 15 d. – 1 000 Eur, 2018 m. sausio 31 d. – 1 500 Eur, 2018 m. birželio 1 d. – 500 Eur, 2018 m. birželio 8 d. – 800 Eur, 2018 m. birželio 18 d. – 1 400 Eur, 2018 m. liepos 14 d. – 750 Eur, 2018 m. gegužės 7 d. – 500 Eur. Iš viso jis yra grąžinęs 32 300 Eur. Tačiau apygardos teismas aplinkybių dėl pinigų grąžinimo nesiaiškino ir netyrė. Minėti mokėjimų nurodymų kvitai buvo pateikti ir kitoje baudžiamojoje byloje kur jis yra nukentėjusysis, o D. F. kaltinamoji. Nuteistojo teigimu, D. F. siekdama jos atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sušvelninti savo teisinę padėtį, įkalbėjo savo brolį dėl jo (V. V. ) parašyti pareiškimą dėl neva negrąžintų pinigų, nors visus pinigus jis buvo grąžinęs. Nuteistojo manymu būtent taip jam kerštauja D. F., nes pareiškimą jos brolis parašė praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo pinigų paskolinimo. O nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti pokalbiai apie nukentėjusiojo įdarbinimą tam tikroje įmonėje, neturi nieko bendro su paskolintais pinigais. D. F. vardu buvo padaryti pažymėjimai, kad jis galėtų dalyvauti konferencijoje Vokietijoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. V. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

17.13. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes nuteistasis pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką tam, kad būtu galima konstatuoti sukčiavimą, nepakanka susitarimo neįvykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, o suklaidinimas dėl ketinimų turi būti lydimas apgaulės elementu, kuris apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-2002). Nagrinėjamu atveju nei dėl vieno jam inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Visiems nukentėjusiesiems jo asmenybė buvo žinoma, taip pat buvo žinoma apie jo ankstesnį teistumą, gyvenamąją vietą ir pan. Jis nukentėjusiesiems pasirašydavo skolos raštelius, kiek buvo įmanoma grąžindavo jam suteiktas paskolas, plėtojant ir kuriant verslus paimti pinigai buvo panaudoti būtent verslo kūrimui, dalis pinigų buvo skirta kyšiams ir t. t. Be to, patys nukentėjusieji skolindami pinigus privalo būti atidūs ir rūpestingi, turi pasidomėti asmens turtine padėtimi, jo mokumu, pasirūpinti pinigų grąžinimo garanto užtikrinimu. Taip pat nukentėjusiesiems buvo žinoma apie verslo rizikos tikimybę. Taigi, nukentėjusieji nebuvo suklaidinti ar kaip nors kitaip apgauti. Byloje nepateikta duomenų, kad nukentėjusiesiems būtų kažkokiu tai būdu apsunkinta galimybė jų pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka ar, kad nuteistasis būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją.

17.15. Nuteistasis apeliaciniame skunde aptardamas bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymą ir pagrindus, taip pat BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 įsigaliojusio nuo 2015 m. kovo 24 d., 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653, įsigaliojusio nuo 2017 m. spalio 6 d. ir 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263, įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d. redakcijas ir šiuo klausimu suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-704/2007, Nr. 2K-441/2008, Nr. 2K-494/2008, Nr. 2K-312/2009) nurodo, kad atsižvelgiant į pirmiau aptartas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jų pavojingumą, jo asmenybę ir socialinius ryšius, į tai, kad iš dalies pripažino kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai gailisi yra pagrindas ir visos sąlygos taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas (nuteistas už sunkius, bet ne labai sunkius nusikaltimus) ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

17.16. Apeliaciniame skunde teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-270-719/2018) paskiriant bausmę nuteistajam V. V. , teismas de jure ir de facto galėjo taikyti tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta teismo teisė, vadovaujantis teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, išskirtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Pasak nuteistojo, pirmiau išdėstytos aplinkybės, taip pat, kad jau ilgą laiką yra taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, patvirtina, jog yra pagrindas V. V. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

17.18. Nuteistasis taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies neaišku, kokias bausmes ir kodėl apygardos teismas subendrino dalinio sudėjimo būdu. Nuteistojo manymu, paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos tik apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų veikų rūšims ar kategorijoms (sunkūs ir nesunkūs nusikaltimai).

17.19. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiajai Ž. S. priteistu – 30 324 Eur civilinio ieškinio dydžiu. Nuteistojo teigimu, apygardos teismas priteisdamas tokio dydžio civilinį ieškinį neatsižvelgė į parodai, kelionei, reklamai, interneto puslapio kūrimui, bukletų vertimui į vokiečių kalbą, įmonės „N.“ įsteigimui, vaisių pirkimui išleistas pinigų sumas. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiesiems D. F. ir D. F. po 1 000 Eur priteistais civiliniais ieškiniais, nes pinigus jiems grąžino, tai patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas Lietuvos pašto išrašas, kur nurodytos pinigų perlaidos. Tai, kad pinigus grąžino D. F. patvirtino ir nukentėjusioji D. G.. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiajai D. J. priteisto – 6 000 Eur civilinio ieškinio dydžio dėl turtinės žalos atlyginimo dalimi ir priteistomis penkių procentų dydžio metinėmis palūkanomis nuo priteistos turtinės ir neturtinės žalos sumos, nes baudžiamojoje byloje vertinama tik turtinė žala. Nuteistojo teigimu, byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad iš D. J. jis paėmė minėtą pinigų sumą. Nuteistasis nesutinka su A. G. priteistu civiliniu ieškiniu, nes jis visus iš A. G. pasiskolintus pinigus jai grąžino, liko negrąžinta tik 30 Eur. Šiuo atveju apygardos teismas patikėjo tik nukentėjusiosios žodžiais, nes jokių kitų rašytinių įrodymų baudžiamojoje byloje nepateikta. Nuteistasis taip pat teigė, jog jis sutinka su nukentėjusiajai D. G. priteistu civiliniu ieškiniu, tačiau jam neaišku ar priteista suma iš jo rašyto vekselio, ar kaip turtinė žalą, kurią jis pripažino baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Be to, teismas priteisdamas D. G. civilinį ieškinį iš priteisiamos sumos neatėmė jo D. G. paskolintos – 3 000 Eur sumos. Tai, kad V. V. paskolino minėtą pinigų sumą patvirtino ir D. G..

21. Nuteistieji A. G. ir V. V. apeliaciniuose skunduose akcentuoja tai, kad priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai dėl įrodymų vertinimo – išvados pagrįstos prielaidomis, spėjimais, nepašalintomis abejonėmis (pažeidžiant in dubio pro reo principą), netinkamai įvertinant įrodymus bei nepateikiant teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo, kurie iš esmės sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą teismo nuosprendį. Nuteistasis V. V. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes dėl V. V. kaltės, akivaizdžiai buvo šališkas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, nenustatė BPK pažeidimų, kurie būtų sutrukdę pirmosios instancijos teismui nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas teisiškai įvertinti.

26. BK 182 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką apgaulei nustatyti taikomi šie kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, Nr. 2K-411/2013). Visų apeliantų argumentai dėl netinkamo BK 182 straipsnio taikymo nepagrįsti. Nors kai kurie nuteistiesiems inkriminuotų veiklų epizodai reiškėsi civiliniuose teisiniuose santykiuose sudarant su nukentėjusiaisiais tam tikrus civilinius sandorius, tačiau pirmosios instancijos teismas ir šiuo atveju teisingai konstatavo nusikalstamą jų pobūdį.

27. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-309/2013, Nr. 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

28. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-327/2014, Nr. 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-895/2016, Nr. 2K-188-719/2018).

29. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindu. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.).

30. Pirmosios instancijos teismas V. V. pripažino kaltu apgaule savo naudai įgijus svetimą Ž. S. priklausantį didelės vertės turtą – 31 000 Eur. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme V. V. neginčijo pinigų paėmimo iš Ž. S. fakto, tačiau teigė, kad šiuo atveju tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes jie abu, bendrai, norėjo kurti ir kūrė verslą, tačiau jo įgyvendinti nepavyko. Be to, jis su nukentėjusiąja pasirašė skolos raštą ir dalį pinigų jai grąžino. Nuteistasis V. V. pažymi, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė ir neįvertino jo – V. V. turėtų išlaidų bendro verslo kūrimui, t. y. VšĮ „N.“ steigimui, internetinio puslapio kūrimui, reklamos paslaugoms, statybinėms medžiagoms išleista iš viso apie 30 000 Eur; pasiruošimui (dalyvio mokestis, reklama ir pan.) ir vykimui į parodą Austrijoje (viešbučio ir automobilio nuoma, vertimo paslaugos ir pan.) – 10 900 Eur; vaisių pirkimui iš Turkijos – 7 474,28 Eur. Nuteistojo teigimu, tai kad Ž. S. pinigai buvo išleisti bendro verslo kūrimui ir net kyšių davimui, patvirtino ir pati nukentėjusioji Ž. S. . Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nepagrįstai kriminalizuotų civilinių teisinių santykių, taip pat, teiginiai, kad visi iš nukentėjusiosios Ž. S. gauti pinigai buvo panaudoti siekiant sukurti bendrus verslus, prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami.

35. Nukentėjusioji Ž. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji 2015 m. gruodžio 10 d. per internetinę pažinčių svetainę www.draugas.lt susipažino su V. V. (atsižvelgiant į tai, kad dabar nuteistojo vardas pavardė – V. V. , būtent toks vardas ir pavardė bus nurodomi visame šiame procesiniame dokumente, nors asmenys apklausų metu nurodė ir baudžiamojoje byloje pateiktuose duomenyse nurodyti ankstesni nuteistojo vardas ir pavardė – K. L. arba K. V. ). Kitą dieną susitikus su V. V. jis jai prisistatė verslininku, turinčiu daug įmonių ir pasiūlė atidaryti reabilitacijos centrą arba senelių namus. Ji su V. V. pasiūlymu sutiko, nes dirbo masažiste ligoninėje. V. V. ją, kartu su A. R., 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. kovo 20 d. vežėsi į Palangą, kur su R. S. aprodė pastatus centro atidarymui. Taip pat važiavo į Klaipėdą, kur V. V. turėjo susitikti su savivaldybės atstovu, kuris, V. V. teigimu, buvo atsakingas už Klaipėdos savivaldybėje esančius objektus ir, kuriam, vėlgi V. V. teigimu, gatvėje jis perdavė 25 000 Eur, kad šis surastų centrui tinkamą objektą. Tačiau vėliau sužinojo, kad tas asmuo buvo V. V. draugas A. M.. V. V. taip pat jai pasiūlė bendradarbiauti sausų produktų versle, kurio veiklai V. V. ji perdavė 3 000 Eur. Dėl šios veiklos 2016 m. balandžio mėn. vyko į parodą Austrijoje, į kurią vežėsi pačios nusipirktą nedidelį sausų produktų kiekį. Taip pat 2016 m. balandžio mėn. V. V. ją nusivežė į Nidos kaimą, Latvijoje, ir parodė pastatus, kuriuose bus reabilitacijos centras. Netrukus V. V. ją supažindino su minėtų pastatų savininke J. Š., tačiau tuo metu bendradarbė ją įspėjo dėl V. V. tapatybės. Po to, patikrinusi duomenis apie V. V. biografiją ir jo teistumus, ji (Ž. S. ) pasijuto apgauta, tačiau neturėdama jokių pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų ir toliau bendravo su V. V. bei rinko apie jį įrodymus. 2016 m. liepos 17 d. vykdama prie jūros užsuko pažiūrėti į objektą Latvijoje, tačiau ten jau viskas buvo pastatyta ir viskas veikė, todėl ji suprato, kad jokio verslo ten nebus. Vėliau V. V. pasirašė jai vekselį, kad jai yra skolingas atitinkamą pinigų sumą, kurią turėjo atiduoti iki 2020 m. sausio 1 d., tačiau yra grąžinęs tik 900 Eur (t. 43, b. l. 50–53).

36. Nukentėjusioji Ž. S. 2018 m. spalio 15 d. pareiškime, taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklausos ir 2019 m. gegužės 6 d. vykusios akistatos metu nurodė ir tai, kad susipažinus su V. V. šis prisistatė verslininku bei pasakojo apie turimą verslą Anglijoje, nebaigtą projektą Palangoje bei atidarinėjamą neįgaliųjų centrą, prie kurio pasiūlė prisijungti ir jai. Rodė jai dokumentus susijusius su šiuo projektu. Po pirmo susitikimo V. V. nuolat jai veždavo gėles ir dovanas bei primindavo apie projektą. Netrukus jie susitarė dėl neįgaliųjų centro atidarymo, dėl ko V. V. ją vežėsi į Palangą, norėdamas aprodyti objektus, kur turėjo atidaryti planuojamą centrą. Po šios kelionės ji patikėjo, kad projektas vyksta ir nusprendė parduoti žemę, kad už ją gautus pinigus galėtų investuoti į bendrą su V. V. verslą. Tuo pačiu metu V. V. jai pasiūlė ir kitą verslą – prekybą džiovintais vaisiais, riešutais. V. V. jai teigė, kad iš šio verslo jie uždirbs pinigų. Dėl šios priežasties, vyko į mugę Austrijoje, kurią organizavo V. V. (pagamino lankstinukus, stendą ir pan.) ir ji kelionės organizavimui V. V. prašymu davė jam 3 000 Eur. Po to, kai ji sužinojo apie V. V. asmenybę, daugiau pinigų nedavė, nors jis siūlė sudaryti sutartį su VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“, taip pat pažadėjo padėti jos dukrai gauti socialinį būstą ir vėl teigė, kad tam reikia pinigų. Vėliau, gal 2017 m. spalio mėn., tikslios datos neprisimena, V. V. atvažiavo pas ją į namus ir surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad V. V. iš jos – Ž. S. , pasiskolino 36 980 Eur, kuriuos įsipareigoja grąžinti iki 2020 m. sausio 1 d., nors visus šiuos pinigus ji V. V. davė verslo kūrimui. Nukentėjusiosios manymu V. V. pasinaudojo jos patirtimi, jos išsilavinimu ir manipuliuodamas išviliojo iš jos dideles pinigų sumas (t. 1, b. l. 54–56; t. 4, b. l. 102–105; t. 21, b. l. 130–138).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus nukentėjusiosios Ž. S. parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, neturi pagrindo jais netikėti ir konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymai dėl V. V. atliktų aktyvių veiksmų (savęs pristatymo stambiu verslininku, vežimo į galimus objektus, neva kyšio perdavimo, parodos organizavimo, nuolatinio bendravimo ir teigimo, kad gali padėti įvairiose gyvenimiškose situacijose) siekiant gauti pinigus ir pinigų perdavimo tikslo (3 000 Eur perdavė parodai Austrijoje dėl džiovintų vaisių verslo, 26 000 Eur dėl senelių namų projekto) buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs ir dėl esminių aplinkybių nesiskyrė. Be to, juos iš dalies patvirtina, tuo pačiu paneigiant V. V. parodymus dėl realių ketinimų ir galimybių bei veiksmų kuriant pelną generuojančius verslus, liudytojų R. S., A. R. , A. M. , nukentėjusiosios J. Š. parodymai ir kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

38. Nukentėjusiosios Ž. S. parodymus iš dalies patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. rugpjūčio 3 d. ir 2019 m. lapkričio 28 d. apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys ir prie apžiūros protokolo pateikti pokalbių garso įrašai. Iš kurių matyti, kad tiriamu laikotarpiu nuolat vyko V. V. bendravimas su Ž. S. tiek telefoniniais pokalbiais, tiek susitikimais. Pokalbių metu V. V. aktyviai įtikinėjo tiek nukentėjusiąją Ž. S. , tiek jos draugę, prisidėti prie kuriamo verslo (vieną kartą teigiant, kad senelių namų, kitą kartą – reabilitacijos centro, taip pat vis nurodant skirtingas šio verslo steigimo vietas – Klaipėdoje, Palangoje ar Latvijoje). V. V. kalbėjo ir apie kuriamo verslo vystymo ypatumus (žmonių pritraukimą į senelių namus, kelionę į Vokietiją ir pan.). Taip pat V. V. teigė ir apie savo paties pinigų investavimą į šį verslą, nors iš V. V. turto tyrimo pažymos matyti, kad tokiomis pinigų sumomis tiriamu laikotarpiu jis nedisponavo (t. 20, b. l. 160–165). Be to, V. V. tikino, kad gali padėti gauti Ž. S. dukteriai socialinį būstą ir nurodė, kad tam, jog visa tai sutvarkytų, reikės perduoti pinigų (t. 4, b. l. 133–137; t. 11, b. l. 84–85).

39. Nukentėjusiosios Ž. S. parodymai apie pastatų apžiūrą pajūryje, sutapo ir juos patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. S. , kuri teigė, kad ji užsiima nekilnojamo turto nuoma, pardavimu ir V. V. į ją kreipėsi dėl nekilnojamojo turto paieškos – neįgaliųjų reabilitacijos centro įkūrimui. Kartu su V. V. ir su juo buvusia moterimi bei patalpų savininkais buvo apžiūrėti keli objektai – apleistos patalpos, bet sandoris sudarytas nebuvo (t. 42, b. l. 175–176). Nukentėjusiosios parodymus dėl vykimo į Klaipėdą ir ten vykusio susitikimo su neva Klaipėdos savivaldybės darbuotoju (V. V. teigimu, dėl kyšio perdavimo) iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo A. R. parodymai, kur jis teigė, kad vieną kartą su V. V. ir Ž. (t. y. Ž. S. ) buvo nuvykę į Klaipėdą pas A. M., kuriam V. V. perdavė segtuvą su dokumentais, jokių pinigų jis nematė. A. R. patvirtindamas perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus taip pat nurodė, kad V. V. yra sakęs, jog negali gyventi nieko neapgavęs ir, kad tai jam sekasi daryti (t. 8, b. l. 118–120; t. 41, b. l. 135–136). Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su Ž. S. ir V. V. buvo susitikęs prie savivaldybės Klaipėdoje, kur V. V. jo prašė atnešti pas jį laikytus dokumentus. Taip pat V. V. prašymu su V. V. įmone vyko į parodą Austrijoje į kurią vežėsi bukletus bei produkcijos pavyzdžius – medų ir džiovintus vaisius, kad pažiūrėtų kaip vyksta paroda. Jis nežinojo, kad bus nurodytas kaip šios įmonės direktorius, V. V. tai padarė jam nežinant. Be to, nei jis, nei Ž. S. nemokėjo vokiečių kalbos (t. 8, b. l. 93–95; t. 41, b. l. 132–135). Taigi, aptarti liudytojų parodymai leidžia teigti, kad Klaipėdoje V. V. susitikdamas su savo draugu A. M. , nors nukentėjusiajai teigė, kad tai savivaldybės darbuotojas, siekė sudaryti regimybę, kad rūpinasi jai nurodyto kuriamo verslo reikalais ir perduodamas segtuvą siekė imituoti kyšio perdavimą ir taip apgauti nukentėjusiąją, ką iš dalies ir pats tiesiogiai nurodė liudytojui A. R., teigdamas, jog negali gyventi nieko neapgavęs.

40. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad V. V. teigė, jog sukurs pelningą verslą – senelių namus, patvirtino nukentėjusioji J. Š. , kuri nurodė, kad su V. V. ji susipažino internetinėje pažinčių svetainėje www.draugas.lt, 2015 metų pabaigoje, o pirmą kartą su juo susitiko 2016 m. vasario mėnesį, kuris prisistatė verslininku. V. V. sužinojęs, kad Latvijos įmonė SIA „E.“, kurios akcininke ji yra, Latvijoje prie jūros stato viešbutį, jai papasakojo, kad jis dirba su senelių namų projektu ir kurį įvykdžius bus sudaromos sutartys su Vokietijoje gyvenančiais seneliais. V. V. nurodė nemažą pinigų sumą, kuri būtų mokama už vieną senelį ir, kad visas pastatas būtų užpildytas gyventojais. Vėliau V. V. ją supažindino su Ž. S., kurią pristatė kaip „N.“ direktorę, tačiau projektas dėl senelių namų neįvyko, nes tai buvo netiesa. O Latvijoje šiuo metu veikia svečių namai (t. 5, b. l. 52–54; t. 43, b. l. 137–140).

41. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad iš tiesų VšĮ Tarptautinis reabilitacijos ir neįgaliųjų centras „N.“, 2015 m. gruodžio 28 d. buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre, kurio direktore užregistruota Ž. S. (t. 4, b. l. 173–175, 189–191), sukurtas šio centro internetinis puslapis ir lankstinuko maketas (t. 40, b. l. 79–81; t. 44, b. l. 96) bei surašyti įvairūs su šia veikla susiję dokumentų ruošiniai lietuvių ir vokiečių kalbomis (t. 10, b. l. 185–187, 195–196). Tačiau šiame kontekste, vertinant nukentėjusiosios Ž. S. parodymus, kad V. V. jai žadėjo ir ji tikėjosi, jog savo pinigais prisideda prie pelningo verslo kūrimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. V. Ž. S. vardu buvo įkurta viešoji įstaiga, kuri pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus buvo laikomas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija Nr. X-1048). Taigi, nuteistojo V. V. teiginius, kad jis atlikdamas aktyvius veiksmus, t. y. aprodydamas nukentėjusiajai galimus senelių namų objektus, leisdamas lankstinukus, sudarydamas įvairias sutartis, nukentėjusiajai rodydamas įvairius dokumentus dėl kuriamų pelną generuojančių senelių namų, paneigia įsteigtos įmonės statusas.

44. Nuteistojo V. V. naudota apgaulė pasireiškė: melagingų duomenų pateikimu apie save – prisistatymu sėkmingu verslininku, net ir pelningų tarptautinių įmonių savininku; aktyvių veiksmų rodančių savo pasiūlymo tariamą realumą atlikimu – nukentėjusiosios vežiojimu po neva galimus kuriamo verslo objektus (pirmiausia teigiant, kad jie bus kuriami Palangoje arba Klaipėdoje, o nuteistajam susipažinus su kita nukentėjusiąja – J. Š. , kad jie bus kuriami Latvijoje, minėtos nukentėjusiosios statomuose objektuose); įmonės įsteigimu; parodos organizavimu; melagingų duomenų pateikimu dėl kuriamo verslo – įvairių dokumentų rodymu, kurie tariamai patvirtino sėkmingai kuriamus verslus; supažindinimu su tariamu savivaldos darbuotoju, o iš tiesų V. V. draugu; įtikinėjimu, kad kuriami verslai generuos didelį pelną ir nėra ko bijoti dėl perduotų pinigų, nes priešingu atveju jis pats grąžins visus iš nukentėjusiosios paimtus pinigus; artimų santykių su nukentėjusiąja užmezgimu – nuolatiniu bendravimu, dovanų ir gėlių pirkimu, tvirtinimu, kad gali išspręsti jos šeimynines problemas, kas leido nukentėjusiajai apie V. V. susidaryti teigiamą nuomonę. Būtent dėl tokių V. V. veiksmų tarp jo ir nukentėjusiosios Ž. S. susiklostė pasitikėjimu grįsti santykiai, nulėmę jos apsisprendimą bei turėję esminę reikšmę perduoti V. V. pirmosios instancijos teismo nustatytą 31 000 Eur pinigų sumą. Nuteistasis neatskleisdamas tikros informacijos apie savo asmenybę, realią finansinę padėtį bei sudarydamas solidaus ir pelningo verslininko įspūdį, nors tokią informaciją, prieš siūlydamas sukurti verslą ir paimdamas iš nukentėjusiosios pinigus, turėjo atskleisti, suklaidino nukentėjusiąją ir sudarė jai pagrindą manyti, kad V. V. yra turtingas ir sėkmės lydimas verslininkas bei leido juo pasitikėti kuriant bendrus verslo planus bei perduodant jam pinigus.

45. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusiosios Ž. S. elgesys atitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio (lot. bonus pater familias) kriterijus, nes nukentėjusioji Ž. S. pati aktyviai domėjosi V. V. teigimu kuriamo verslo aplinkybėmis ir galimybėmis, važiavo apžiūrėti pastatų, ieškojo kontaktų Vokietijoje ir pan., tačiau visais atvejais V. V. buvo įtikinta, kad viskas yra daroma ir jis viskuo rūpinasi, nes visais atvejais V. V. įtraukdamas nukentėjusiąją į jai žalingus sandorius, naudojo išradingas jo pasitikėjimo įgijimo ir klaidinimo priemones.

48. Pirmosios instancijos teismas V. V. pripažino kaltu apgaule savo naudai įgijus svetimą J. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 90 000 Eur. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu, nes ginčas dėl pinigų gautų iš J. Š. jau yra išspręstas civilinio proceso tvarka (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2SP-24250-775/2017), ir jis nevengia bei vykdo minėtą teismo sprendimą, o baudžiamoji atsakomybė yra tik kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio). Pasak nuteistojo visi pinigai gauti iš J. Š buvo skirti verslų kūrimui ir plėtrai („Victoria‘s Secret“ prekinio ženklo produktų prekybos, vištienos prekybos, Etnografinio kaimo kūrimui) bei teisinių paslaugų teikimui, kelionėms, prekių užsakymui, dokumentų rengimui ir tvarkymui, kyšiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme savo baigiamojoje kalboje nuteistasis V. V. , be kita ko, nurodė ir priešingai, t. y., kad J. Š. nusikalstamos veikos aprašyme nurodytą pinigų sumą jam paskolino (t. 48, b. l. 24–29).

50. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. V. pripažino iš J. Š. paėmęs pinigus, tačiau teigė, kad jie buvo sumokėti už jo paslaugas, todėl jis juos leido kur norėjo, t. y. grąžino skolas siųsdamas pašto perlaidas bei juos perduodamas grynaisiais pinigais. Nuteistasis nurodė, kad sužinojęs, jog J. Š. pardavinėja šaldytą vištieną, pasiūlė jai šaldytos vištienos produkciją tiekti į Iraną, Iraką ir Uzbekistaną, nes ten jis turėjo ryšių. J. Š. pasakė, kad už tai, tarpininkavimo paslaugos jai kainuos 30 000 Eur. J. Š. su šiuo pasiūlymu sutiko. Buvo sumokėta būtent tokia pinigų suma, o ne kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 39 000 Eur. Tai vyko 2015 m. gruodį arba 2016 m. vasarį. Gavęs pinigus jis vedė derybas su atstovu iš Irano, tačiau konkrečiai su kokiu asmeniu neprisimena. Jis vyko į Iraną, o jo kelionės maršrutas buvo Vilnius – Stambulas – Taškentas – Bagdadas. Neprisimena į kokį Irano miestelį vyko, bet visas šios kelionės išlaidas jis padengė pats, nes tuo metu jo pajamos buvo didelės, kadangi jis turėjo įmones Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje. Vėliau buvo atvykęs Irano atstovas, su kuriuo buvo susitikusi J. Š. ir jos sūnus M. P.. Po to jis šiose derybose nebedalyvavo. Vėliau dėl J. Š. Latvijoje vykdomo verslo, vyko patikrinimai, todėl, kad viskas būtų sutvarkyta, jis buvo įformintas Latvijoje veikiančios įmonės direktoriumi. Dėl to Latvijos pareigūnui, kurio pavardės dabar neprisimena, davė 50 000 Eur kyšį. Minėtam asmeniui kyšį Zarasuose perdavė pati J. Š.. J. Š. perdavus kyšį, jis (V. V. ) išlipo iš mašinos, o minėtas asmuo – pareigūnas voką su pinigais padavė jam ir šis iš jų atskaičiavęs 10 000 Eur, juos padavė atgal pareigūnui. Visa tai vyko 2016 m. rudenį, ne gegužės mėnesį (t. 43, b. l. 141–143, 145). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. V. pripažino, kad iš J. Š., įtarime nurodytomis aplinkybėmis gavo 39 000 Eur ir 51 000 Eur, kurie buvo skirti verslui, kyšiams. Dėl minėtų pinigų gavimo su J. Š. buvo pasirašyta taikos sutartis, kuri patvirtinta teismo nutartimi (t. 21, b. l. 72–74).

51. Kaip matyti nuteistojo parodymai, kiek tai susiję su dėl iš nukentėjusiosios J. Š. gautų pinigų sumos dydžio, pinigų gavimo tikslo ir jų panaudojimo yra nenuoseklūs. V. V. apklausų metu skirtingai nurodė: 1) iš nukentėjusiosios J. Š. gautas pinigų sumas (vieną kartą teigė, kad gavo 39 000 Eur, kitą kartą, kad – 30 000 Eur); 2) skirtingai nurodė pinigų davimo priežastis (vieną kartą teigė, kad pinigai buvo užmokestis už jo tarpininkavimą, kuriuos panaudojo savo reikmėms, taip pat ir skolų grąžinimui, kitą kartą, kad pinigai buvo skirti ir panaudoti verslo vystymui, steigimui ir kyšiui, galiausiai, kad pinigai buvo jam skolinami), todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pagrįstai tokiais nuteistojo parodymais nesirėmė, nes vien nuolat kitusi nuteistojo pozicija rodo, kad jo parodymai yra nepatikimi ir nenuoširdūs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistojo parodymai apie jo keliones į Iraną dėl šaldytos vištienos verslo, taip pat prieštarauja baudžiamojoje byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų apie V. V. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki kada pagal taikos sutartį turėjo būti įgyvendintas šaldytos vištienos prekybos projektas, V. V. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nevyko (t. 44, b. l. 3–4), nors nuteistasis nurodė, kad verslo reikalais lėktuvu keliavo į Iraną. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo parodymai yra net nelogiški, nes kaip nustatyta, jis nemokėjo nei anglų kalbos, kuria galėtų bendrauti su tarptautiniais partneriais, nei Irako valstybinės kalbos. Taip pat negalėjo nurodyti nei vietos į kurią vyko, nei vienos Irane veikusios įmonės pavadinimo, nei jų atstovų, nors nukentėjusiajai teigė, kad turi ryšių Irane ir net jai pristatė vienos iš įmonių atstovą Lietuvoje. Nuteistojo parodymai dėl 51 000 Eur gavimo ir panaudojimo tikslo, taip pat prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Kauno apylinkės teismui 2017 m. rugpjūčio 28 d. J. Š. ir V. V. pateiktame pareiškime dėl taikos sutarties patvirtinimo nurodyta, kad J. Š. V. V. davė: vištienos tiekimui į Artimuosius ir Vidurio rytus – 39 000 Eur, Etnografinio žvejų kaimo Latvijos pajūryje įrengimui – 51 000 Eur. V. V. tiek pasirašydamas pareiškimą, tiek pateikdamas teismui atsiliepimą patvirtino, kad iš nukentėjusiosios gavo būtent tokias pinigų sumas ir sutartyje nurodytiems tikslams įgyvendinti. Būtent tokia taikos sutartis buvo patvirtinta teismo nutartimi (t. 5, b. l. 68–70, 71–72, 74–75), nors V. V. teigė, kad šie pinigai buvo skirti kyšiui dėl J. Š. vykdomo verslo Latvijoje patikrinimo.

56. Tai, kad nukentėjusioji su nuteistuoju dėl V. V. veiksmais padarytos žalos, sudarė taikos sutartį ir ją patvirtino teismas, nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo išvadai, kad tarp nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios J. Š. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kad nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas ir, kad nebuvo padarytas jam inkriminuotas nusikaltimas. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus baudžiamosios atsakomybės taikymo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, be to, iš nuteistojo finansinės padėties akivaizdu, kad pasirašydamas taikos sutartį, nuteistasis žinojo ir suvokė, kad iki taikos sutartyje nurodytos datos skolos nukentėjusiajai negalės gražinti ir negrąžins, kad tokie jo veiksmai buvo atlikti siekiant išvengti jam puikiai suprantamos baudžiamosios atsakomybės ir sudaryti įspūdį apie tariamus civilinius teisinius santykius. Apie tai liudija ir faktas, jog iki šios dienos nuteistasis nukentėjusiajai yra grąžinęs tik 900 Eur. Taigi, vien tik skolos rašto ar taikos sutarties pasirašymas, niekaip nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje gausu atvejų, kai tokiais veiksmais nukentėjusįjį siekiama įtikinti savo ketinimų realumu, nors iš anksto žinoma, jog minėti dokumentai niekaip nepadės nukentėjusiajam atgauti paskolintų pinigų ar kito prarasto turto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, Nr. 2K-221-628/2019). Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką vien priimti teismų sprendimai dėl skolos priteisimo civilinio proceso tvarka, išduoti vekseliai kaip vykdytini dokumentai ir pan., savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Taigi, minėtos aplinkybės pačios savaime nerodo jokių civilinių teisinių santykių, nes nuteistojo padarytų veikų ir panaudotos apgaulės pobūdis, mechanizmas ir veiksmų sistemingumas aiškiai rodo nusikalstamą veiksmų pobūdį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose reikia įvertinti ne tik kiekvieną veiksmą atskirai, bet ir jų visumą, ir tik taip galima padaryti atitinkamas išvadas dėl tikrųjų veiksmų pobūdžio (kylančių iš civilinių teisinių santykių ar nusikalstamų) vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017). Šiuo atvejus nuteistasis žinojo, jog nukentėjusioji neturės realios galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, todėl tokie nuteistojo veiksmai aiškiai peržengė civilinės atsakomybės ribas, ir nuteistojo minimas baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės principas nebuvo pažeistas.

57. Pirmosios instancijos teismas V. V. pripažino kaltu apgaule savo naudai įgijus svetimą A. G. priklausantį turtą – 8 980 Eur. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. G. už butą jam davė 5 200 Eur, o kitą dalį pinigų paskolino arba galima tai vertinti ir taip, kad tai buvo mokestis už paslaugas padedant dėl nukentėjusiosios sūnaus mokslų. Šiuo atveju jis nesiekė sukčiauti ir apgauti nukentėjusiosios. Nuteistojo teigimu, jis pripažino skolą, neginčijo ir nevengė jos grąžinti. Dalį pinigų grąžino pašto perlaidomis, o dalį grynaisiais pinigais. Taigi tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi minėti nuteistojo argumentai dėl nepagrįstai kriminalizuotų civilinių teisinių santykių ir šioje dalyje nepagrįsti, todėl atmestini.

63. Aptarti nukentėjusiosios A. G. parodymai yra nuoseklūs ir tarpusavyje dėl esminių tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių sutampa. Nukentėjusioji nuosekliai papasakojo dėl perduotų pinigų sumų ir tikslo (5 200 Eur bei 1 380 Eur – butui pirkti; 1 500 Eur – automobiliui pirkti; 900 Eur – dėl sūnaus mokslų), taip pat tai, kad šių pinigų V. V. neskolino ir neleido jais naudotis savo reikmėms. Ji buvo nuosekli ir dėl V. V. veiksmų, t. y. vežimo į Vilnių apžiūrėti parduodamą butą, asmens pristatymo antstoliu, kuris gali padėti aukciono būdu įsigyti automobilį, siūlymo tekėti, kad V. V. grąžino tik dalį pinigų, t. y. 500 Eur. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. G. parodymais ir pripažįsta, kad apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Be to, juos patvirtina liudytojo A. M. parodymai bei baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Taip pat ir pats nuteistasis V. V. akistatos su nukentėjusiąja metu iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl piniginių sumų – 5 200 Eur, 900 Eur, gavimo tikslo, taip pat, kad nukentėjusioji 2017 m. sausio mėn. jam pervedė pinigų automobilio pirkimui. Akistatos metu nukentėjusiajai A. G. kalbant apie pateiktą pareiškimą ir grąžintų pinigų dydį – 500 Eur, nuteistasis to neginčijo ir nenurodė, kad būtų nukentėjusiajai grąžinęs visą iš jos gautą pinigų sumą.

64. Aptartus nukentėjusiosios parodymus dėl V. V. ar jo nurodytiems asmenims pervestų pinigų sumų dydžio ir laiko, taip pat dėl V. V. grąžintos pinigų sumos dydžio, patvirtina 2019 m. lapkričio 25 d. pašto perlaidų kvitų apžiūros protokole nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad A. G. atlikto šias pašto perlaidas: 2017 m. sausio 12 d. – 1 500 Eur V. V.; 2017 m. sausio 18 d. – 1 380 Eur A. M.; 2017 m. birželio 20 d. – 900 Eur V. V.. Taip pat A. G. gavo dvi pašto perlaidas: 2017 m. rugsėjo 7 d. – 200 Eur ir 2017 m. gruodžio 22 d. – 300 Eur (t. 5, b. l. 23–27, 28–30, 45–50). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. M. patvirtino, kad svetimi žmonės V. V. prašymu pervesdavo pinigus, kuriuos jis išgryninęs atiduodavo V. V. (t. 41, b. l. 132–135).

65. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartų įrodymų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. G. siekdama įsigyti butą ir pasitikėdama V. V. 2016 m. gruodžio 29 d. perdavė 5 200 Eur, o 2017 m. sausio 18 d. pervedė dar 1 380 Eur (iš viso 6 580 Eur). Taip pat teismas pagrįstai nustatė, jog už automobilio pirkimą nukentėjusioji A. G. 2017 m. sausio 12 d. pervedė 1 500 Eur, o dėl sūnaus mokslų Anglijoje 2017 m. birželio 20 d. – 900 Eur. Teismas pagrįstai atmetė V. V. parodymus apie tai, kad jis grąžino A. G. 12 000 Eur ir šią versiją laikė gynybine, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys parodymai, net ir paties nuteistojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo ir akistatos metu.

66. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. V. sukčiavo A. G. atžvilgiu piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu. Tokias teismo išvadas patvirtina nuteistojo V. V. naudota apgaulė, kuri pasireiškė: melagingų duomenų pateikimu apie save (pvz., kad turi pulkininko laipsnį); ryšių su tariamais antstoliais demonstravimu; labai artimo ryšio užmezgimu su nukentėjusiąja (nuolatinis dėmesys, siūlymas tekėti, pažadai padėti išspręsti problemas dėl sūnaus mokslų ir pan.); aktyviais veiksmais siekiant įtikinti jo pažadų tikrumu (pvz. buto apžiūra Vilniuje ir kt.). Visa tai sudarė nukentėjusiajai klaidingą įspūdį apie V. V. kaip verslininką, patikimą, rūpestingą, šeimynišką žmogų. Būtent dėl tokių V. V. veiksmų tarp jo ir nukentėjusiosios A. G. susiklostė pasitikėjimu grįsti ir artimi santykiai, nulėmę jos apsisprendimą bei turėję esminę reikšmę perduoti V. V. pirmosios instancijos teismo nustatytą pinigų sumą – 8 980 Eur (6 580+1 500+900=8 980). Nuteistasis neatskleisdamas tikros informacijos apie savo asmenybę bei realią jo turtinę padėtį, taip pat anksčiau ne kartą įvykdytus sukčiavimus, esmingai suklaidino nukentėjusiąją ir sudarė pagrindą juo pasitikėti tiek kaip verslininku, tiek kaip artimu žmogumi. Teisėjų kolegija įvertinusi visas jau minėtas ir objektyviai pasireiškusias nuteistojo veiksmų aplinkybes konstatuoja, kad V. V. veikė tyčią siekdamas įgyti A. G. pasitikėjimą ir apgaule užvaldyti jos turtą, nes nuteistasis iš anksto žinojo, kad nukentėjusiajai žadėto turto nenupirks ir jokių realių paslaugų nesuteiks. Jis taip pat žinojo, kad pagal savo finansines galimybes negalės ir neturės galimybės grąžinti iš nukentėjusiosios gautos pinigų sumos, taip pat žinojo, kad nėra ir nebus galimybės šios pinigų sumos išieškoti priverstinai. Vien tik tai, kad nuteistasis nukentėjusiosios prašymu grąžino nedidelę dalį iš nukentėjusiosios gautų pinigų, t. y. 500 Eur, niekaip nekeičia teismo išvadų dėl turėtos išankstinės tyčios apgauti nukentėjusiąją, nes jo užvaldyta suma buvo ženkliai didesnė, pinigai buvo grąžinti vis dar esant artimiems santykiams su nukentėjusiąja ir jai nežinant apie tikrąją nuteistojo asmenybę, taigi siekiant išlaikyti įgytą pasitikėjimą ir santykius su nukentėjusiąja. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistasis suvokė, kad nukentėjusioji, žinodama apie tikrąją jo asmenybę, nesant jau aptartų apgaulės veiksmų, t. y. nebūdama suklaidinta tiek dėl tariamų pažadų, tiek dėl jų tarpusavio santykių nuoširdumo, pinigų nebūtų skolinusi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. V. apgaulės būdu per kelis kartus įgydamas iš A. G. nustatytą – 8 980 Eur sumą, padarė tęstinę BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

67. Pirmosios instancijos teismas V. V. pripažino kaltu apgaule savo naudai įgijus svetimą nukentėjusiajam D. F. priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 Eur. Apeliantas V. V. neneigia, kad iš D. F. gavo 15 000 Eur, tačiau jo teigimu tai buvo paskola dėl ko 2017 m. kovo 15 d. buvo pasirašytas skolos raštelis. Šiuo atveju jį ir D. F. siejo vien tik civiliniai teisiniai santykiai, be to, baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad jis visą iš D. F. gautą pinigų sumą grąžino. Nuteistojo nurodyti argumentai dėl nepagrįstai kriminalizuotų civilinių teisinių santykių, prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami.

70. Kaip matyti iš aptartų nuteistojo V. V. ir nukentėjusiojo D. F. parodymų jie skiriasi iš esmės. Teisėjų kolegija vertindama minėtų asmenų parodymų patikimumą, atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pirmosios instancijos teisme, parodymus, kurie dėl visų tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių buvo nuoseklūs, davė prisiekęs sakyti tiesą ir nieko nenutylėti. Be to, nukentėjusiojo D. F. parodymus patvirtina nukentėjusiosios D. F. parodymai, kuri juos davė pirmosios instancijos teisme taip pat prisiekusi sakyti tiesą ir nieko nenutylėti. D. F. nurodė, kad ji su V. V. kalbėjo apie Anglijoje įkurtą jo saugos įmonę (duomenys neskelbtini). V. V. , rodė įvairius dokumentus ir sakė, kad nori jos padalinį atidaryti Norvegijoje ir siūlė prisidėti prie šio projekto. V. V. pas ją atvykdavo su uniforma ir automobiliu, kuris buvo su švyturėliais ir (duomenys neskelbtini) užrašais, todėl toks V. V. pasiūlymas ją sudomino, nes ji anksčiau daug metų dirbo kriminalinėje tarnyboje. Apie tai ji papasakojo savo broliui – D. F. , kuris susidomėjo saugos tarnybos projektu ir jie abu kartu V. V. nuvežė ir Marijampolėje kuriamos įmonės veiklai – ofiso Norvegijoje atidarymui, perdavė (paskolino) 15 000 Eur. Dėl perduotų pinigų V. V. pasirašė paskolos raštelį. Vėliau V. V. jos broliui D. F. taip pat kalbėjo apie konferenciją Berlyne (t. 41, b. l. 73, 76, 79). Kaip matyti, tiek D. F. , tiek D. F. nurodė, kad į susitikimą Marijampolėje su V. V. vyko būtent dėl įmonės steigimo Norvegijoje ir tam reikalingų pinigų perdavimo V. V. . Tokį tikslą ir susitarimą iš dalies patvirtina net ir paties nuteistojo V. V. parodymai apie tai, kad jis D. F. žadėjo, jog šis bus paskirtas Norvegijoje atidaryto jo įmonės filialo vadovu. Taip pat paties V. V. atlikti aktyvūs veiksmai (pažymėjimo ir įgaliojimo perdavimas nukentėjusiajam), nors D. F. įmonėje realiai įdarbintas nebuvo. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad tariamos įmonės atidarymu Norvegijoje rūpinosi V. V., ne D. F..

71. Jau minėtus nukentėjusiųjų parodymus ir aktyvius nuteistojo V. V. veiksmus, sudariusius klaidingą įspūdį apie D. F. įdarbinimą V. V. įmonėje ir dalyvavimą jos veikloje, patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai: 1) 2017 m. kovo 17 d. surašytas pakvitavimas, kuriame V. V. patvirtino, kad pinigus gavo ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2017 m. balandžio 30 d. (t. 7, b. l. 103), tačiau iki nurodytos datos pinigų negrąžino; 2) (duomenys neskelbtini) No. 94804411 laminuotos ir plastikinės kortelės D. F. vardu anglų k. Šiose kortelėse prie parašo nurodyti ankstesni nuteistojo V. V. asmens duomenys „V. L. “; 3) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ženklas ir dokumentai anglų k. susiję su konferencija Vokietijoje (t. 7, b. l. 96–97, 98–103).

72. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. V. veiksmai atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, nes kaip jau buvo minėta civiliniai teisiniai santykiai negali kilti iš nusikalstamų ir apgaule grįstų tikslų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė tyčios ir apgaulės požymių buvimą nuteistojo V. V. veiksmuose, todėl nuteistojo skundo argumentai dėl tariamų civilinių teisinių santykių atmestini.

73. Iš jau aptartų nukentėjusiųjų parodymų ir juos patvirtinančių daiktinių ir rašytinių įrodymų neabejotinai nustatyta, kad V. V. pirmiausia užmezgęs draugiškus santykius su nukentėjusiąja D. F. jai pasiūlė prisidėti prie jo Anglijoje veikusios įmonės filialo įsteigimo Norvegijoje. D. F. tai pasiūlė savo broliui, kuris pasitikėdamas V. V. ir tikėdamas jo pažadu dėl įdarbinimo Norvegijoje įkurto tariamo įmonės filialo vadovu, sutiko V. V. paskolinti pinigus minėto filialo atidarymui. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad V. V. buvo nesąžiningas nukentėjusiųjų atžvilgiu ir nuo pat pradžių pateikė klaidingus bei melagingus duomenis apie tai, kad Norvegijoje bus įsteigtas jo Anglijoje veikusios įmonės filialas. Teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad V. V. niekada neketino to realiai daryti, nes pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes tam neturėjo nei finansinių galimybių, nei tam reikalingų įgūdžių ar žinių ir nemokėjo nei anglų, nei norvegų kalbų. Nuteistasis apgavo D. F. , kad šis bus įdarbintas šioje įmonėje; kad prie steigiamo filialo prisidės ir Norvegijos vyriausybė; kad paskolintus pinigus grąžins iki paskolos rašte nurodytos datos. Jokių pažadų V. V. neįgyvendino, taip pat iki susitarime nurodyto termino pinigų negrąžino. O kaip pats nuteistasis V. V. teigė, dalį pinigų D. F. per D. F. , grąžino tik po to, kai 2018 m. rugpjūčio 24 d. jis buvo sumuštas (dėl ko Kauno apylinkės teismo byloje Nr. 1-532-1108/2021 kaltinama D. F. ir kiti asmenys). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad V. V. atlikti veiksmai (pažymėjimų, įgaliojimų išdavimas, pažadas apie nukentėjusiojo dalyvavimą konferencijoje) buvo tik imituoti, siekiant kuo ilgiau išlaikyti ne tik D. F. , bet ir jo sesers pasitikėjimą. Tai rodo, kad V. V. iš anksto turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusįjį ir negrąžinti pinigų, kad nukentėjusiojo elgesys, tokioje itin įtikinamoje situacijoje buvo pakankamai rūpestingas (nukentėjusysis perduodamas pinigus surašė atitinkamą dokumentą, kaip pats teigė tikrino internete informaciją apie V. V. nurodytą įmonę). Faktą, kad tokia įmonė egzistavo patvirtina baudžiamojoje byloje pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog 2015 m. kovo 10 d., t. y. praėjus vos pusantro mėnesio po to kai V. V. buvo paleistas į laisvę iš įkalinimo įstaigos, buvo įregistruota įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (Nr. 09480441, trumpinys (duomenys neskelbtini)) ir V. V. buvo jos vadovu (t. 10, b. l. 80–109). Iš visų aplinkybių visumos matyti, kad nukentėjusysis, atsižvelgiant į nuteistojo sukurtą įvaizdį ir įgytą pasitikėjimą, tokioje situacijoje iš tiesų buvo apgautas ir negalėjo aiškiai suprasti, kad nuteistasis tik imituoja verslo kūrimo veiksmus ir sudaro klaidingą regimybę dėl jų tarpusavio susitarimo. Taigi, V. V. prieš D. F. inkriminuotas sukčiavimas padarytas tiek piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, tiek ir tiesiogiai jį klaidinant dėl faktinių aplinkybių.

74. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, t. y. įgijus D. F. pasitikėjimą ir panaudojant apgaulę įgijo svetimą – D. F. priklausantį turtą – 15 000 Eur.

76. Pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė tokią iš D. J. užvaldytų pinigų chronologinę seką: 1) 2018 m. birželio 8 d. – V. V. užvaldė 3 000 Eur už tariamą žemės pirkimą; 2) 2018 m. birželio 18 d. – V. V. užvaldė dar 3 000 Eur už tariamą buto pirkimą; 3) 2018 m. liepos 19 d. V. V. ir R. A. užvaldė 3 300 Eur kaip papildomas lėšas reikalingas žemės įsigijimui Latvijoje.

77. Nukentėjusioji D. J. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad su V. V. susipažino per internetinę pažinčių svetainę www.draugas.lt. Jau pirmojo susitikimo metu V. V. jai sudarė labai rimto, racionalaus, globėjiško vyro įvaizdį, todėl norėjosi juo pasitikėti. V. V. siūlė jai prisidėti prie žemių pirkimo Latvijoje ir vėliau jas pardavus užsidirbti pinigų. V. V. rodė Latvijoje perkamų žemių dokumentus, įgaliojimą tas žemes pirkti bei sakė, kad ji bus nupirktų žemių bendrasavininkė. Būtent dėl to su V. V. važiavo į Latviją, kur V. V. ėjo į savivaldybę ir parodė jai perkamas žemes. Dėl žemių pirkimo, ji per tris kartus iš savo banko sąskaitos išgrynino 3 000 Eur ir padavė juos V. V. . Po to, V. V. sužinojęs, kad jai reikalingas būstas, pasakė, jog turi pažįstamą antstolį ir gali padėti pigiai jį nusipirkti. Pirmiausia važiavo apžiūrėti parduodamo turto Vytėnuose, o po to, V. V. pasiūlė pirkti butą Juozapavičiaus g., tačiau nurodė, kad už perkamą butą iš karto reikia sumokėti 3 000 Eur. Buto pirkimui 3 000 Eur pasiskolino iš kaimyno ir perdavė juos V. V.. Maždaug po mėnesio, gavusi pinigus iš draudimo, atidavė skolą kaimynui. Apie iš draudimo gautus pinigus pasakė ir V. V. . Tada V. V. sakė, kad dar reikia pinigų žemės pirkimo sandoriui užbaigti. V. V. liepė pinigus pervesti į UAB „B.“ sąskaitą ir mokėjimo paskirtyje nurodyti, paskola iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Ji pinigus pervedė per du kartus, pirmiausia 800 Eur, po to 2 500 Eur. Jai atliekant pavedimus, V. V. su kažkuo kalbėjo telefonu ir sakė, kad šiuo metu yra pervedami pinigai ir jūs tuoj juos gausite. Jokios PVM sąskaitos-faktūros iš UAB „B.“ ji nėra gavusi. Tiek žemė, tiek butas nupirkti nebuvo ir pinigai iki šiol jai nėra grąžinti (t. 4, b. l. 52–55, 69–70; t. 40, b. l. 137–139). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti viso proceso metu duotais nuosekliais nukentėjusiosios D. J. parodymais, kuri juos davė pirmosios instancijos teisme prisiekusi sakyti tiesą ir nieko nenutylėti. Be to, dėl visų esminių tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių eigos, įvykių sekos, sutapo ir su nuteistojo V. V. parodymais.

78. Pirmosios instancijos teisme V. V. neneigė D. J. sakęs apie galimybę Latvijoje jos vardu įsigyti žemės sklypą, tačiau teigė, kad 2018 m. birželio mėn. kartu su D. J. nuvažiavus į Latviją, paaiškėjo, jog to padaryti negalima. Taip pat nurodė, kad siūlė D. J. prisidėti prie žiemos sodo projekto, tačiau ji pasakė, jog pinigų dabar neturi, bet galėtų nutraukti draudimo sutartį ir gauti pinigų. Tuo pačiu metu D. J. jam pasakojo apie savo skyrybas su vyru ir naujo būsto paiešką, todėl jie važiavo apžiūrėti Vytėnuose parduodamų butų ir kotedžų, bet nukentėjusioji buto nepirko, nes negavo banko kredito. Po kažkiek laiko, jam paskambinusi D. J. pasakė, kad ją sumušė vyras, todėl jie abu kartu važiavo į Juozapavičiaus g., ieškoti jos vyro, bet ten jo nerado. Važiuodami Juozapavičiaus g., buvo užsukę į jo draugo nuomojamą butą, tačiau draugo namuose nebuvo. Tuo metu apie buto pirkimą jie nekalbėjo. Po kažkiek laiko, paskambinusi D. J. pasakė, kad gavo iš draudimo pinigus ir gali jam pervesti tik 3 000 Eur, nes pati turi skolų. Susitikus susitarė, kad pinigus D. J. paskolins ir perves į UAB „B.“ banko sąskaitą. Taip pat susitarė, kad jis pinigus atiduos iki 2018 m. rugsėjo 25 d. Nukentėjusioji su pinigų grąžinimo sąlygomis sutiko. D. J. pinigus į UAB „B.“ sąskaitą pervedė per du kartus. Pirmiausia pervedė 800 Eur, o po to 2 500 Eur. Apie tai, kad į UAB „B.“ sąskaitą bus pervesti pinigai, paskambinęs telefonu pasakė R. A.. Vėliau jis susitiko su R. A., kuri iš banko sąskaitos išgrynino D. J. pervestus pinigus bei perdavė jam. Iš šios sumos dalį pinigų padavė R. A., kad ši sumokėtų UAB „D.“ už katalogus ir internetinį puslapį. Daugiau pinigų iš D. J. nėra gavęs. Paskolintų pinigų D. J. nėra grąžinęs (t. 44, b. l. 16–19). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. V. teigė, kad kartu su D. J. važiavo į Latviją, tačiau apie žemių pirkimą nekalbėjo, o tik sakė, kad jo pažįstami Latvijoje, prie Rucavos, pardavinėja žemę. Jis pats Rucavos seniūnijoje tik domėjosi ar yra galimybė išsinuomoti žemę (t. 21, b. l. 13–22). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. V. nurodė, kad į UAB „B.“ sąskaitą pervesti pinigai buvo panaudoti UAB „B.“ reikmėms, t. y. jis UAB „B.“ vardu iš UAB „D.“ užsakė įmonės katalogus bei lankstinukus (t. 21, b. l. 41–50). Akistatos tarp D. J. ir V. V. metu, V. V. patvirtino, kad: D. J. siūlė Latvijoje kurti verslą, tačiau teigė, kad grynųjų pinigų ji jam nedavė, o pinigai buvo pervesti į UAB „B.“ sąskaitą; važiavo į Latviją, tik pažiūrėti ar įmanoma įsigyti žemių; rodė Papės žemių kadastrinį planą. Tačiau vėliau akistatos metu jau teigė, kad pinigai į UAB „B.” sąskaitą buvo pervesti ne žemių pirkimui, o tai buvo paskola UAB „B.“ (t. 21, b. l. 59–64).

79. Nors V. V. neigė apgavęs nukentėjusiąją dėl žemių pirkimo Latvijoje ir už tai iš D. J. grynaisiais pinigais gavęs 3 000 Eur bei pavedimu į UAB „B.“ sąskaitą gavęs 3 300 Eur, taip pat dėl buto pirkimo grynaisiais pinigais gavęs 3 000 Eur, tačiau iš aptartų nuteistojo parodymų vis tik matyti, kad jis tiek akistatos su nukentėjusiąją D. J. metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog D. J. siūlė bendrą verslą dėl žemių pirkimo ir kartu važiavo į Latviją (akistatos metu net patvirtino D. J. parodymus, kad pinigai į UAB „B.“ sąskaitą buvo pervesti žemių pirkimui), taip pat kartu važiavo apžiūrėti parduodamų pastatų Vytėnuose bei važiavo į Juozapavičiaus g. Taigi, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pagrįstai rėmėsi tik ta nuteistojo V. V. parodymų dalimi, kuri atitinka nuoseklius ir išsamius nukentėjusiosios D. J. parodymus ir, kuriuos patvirtina rašytiniai baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo V. V. parodymai dėl UAB „B.“ pervestų pinigų paskirties (paskolos ir panaudojimo įmonės veikloje) yra visiškai nelogiški, kadangi V. V. nebuvo nei UAB „B.“ darbuotojas, nei juo labiau vadovas ir neturėjo rūpintis šios įmonės finansine padėtimi ar prašyti šiai įmonei paskolos. Be to, iš 2019 m. sausio 15 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-38-530 nustatyta, kad nors D. J. 3 300 Eur pervedė į UAB „B.“ sąskaitą, tačiau šie pinigai ir jų išgryninimas bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaityti nebuvo ir jokios su jais susijusios ūkinės operacijos į buhalterinės apskaitos registrus neįtrauktos (t. 15, b. l. 136–139). Aplinkybę, kad šie pinigai buvo ne paskola UAB „B.“ ir, kad pinigai nebuvo panaudoti šios įmonės reikmėms, patvirtina ir V. V. bei R. A. susirašinėjimas laiškais. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų susirašinėjimų matyti, kad V. V. prašė R. A. suorganizuoti, jog UAB „D.“ atbuline data, tokia pačia kaip D. J. pervedė pinigus į UAB „B.“ sąskaitą, išrašytų sąskaitas maždaug 3 000 Eur už katalogus (t. 32, b. l. 37–39). Be to, kad pinigai būtų skolinami UAB „B.“ niekada apklausų metu nenurodė nei nuteistoji R. A., nei nukentėjusioji D. J. .

80. Iš baudžiamojoje byloje AB „Swedbank“ pateikto D. J. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad D. J. 2018 m. birželio 8 d. iš sąskaitos per tris kartus išgrynino 3 000 Eur. 2018 m liepos 11 d. draudimo bendrovė UAGDPB Aviva Lietuva į D. J. sąskaitą pervedė 6 525,54 Eur, o netrukus po to, t. y. 2018 m. liepos 13 d. iš sąskaitos per du kartus išgryninta 3 000 Eur. 2018 m. liepos 19 d. į UAB „B.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per du kartus pervesta 3 300 Eur, nurodyta paskirtis – paskola. 2018 m. rugpjūčio 21 d. į UAB „B.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 100 Eur, nurodyta paskirtis – paskola (t. 4, b. l. 96–100). Šie duomenys visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes ir aiškiai patvirtina tiek šioje nuosprendžio dalyje aptariamą kaltinimą dėl sukčiavimo būdu iš nukentėjusiosios vieno V. V. užvaldytus 6 000 Eur (2018 m. birželio 8 d. – 3 000 Eur ir 2018 m. birželio 18 d. – 3 000 Eur), tiek ir kaltinimą dėl V. V. ir R. A. veiksmų užvaldant į UAB „B.“ sąskaitą 2018 m. liepos 19 d. pervestus 3 300 Eur. Aptarti duomenys taip pat patvirtina D. J. parodymus apie tai, kad gavusi pinigus iš draudimo bendrovės, pirmiausia ji išgrynino 3 000 Eur ir grąžino skolą kaimynui. Be to, apie tai, kad D. J. buvo skolinga 3 000 Eur ir, kad ji skolą grąžino iš draudimo bendrovės gautų pinigų, apklausų metu nurodė ir nuteistasis V. V..

81. Nukentėjusiosios D. J. teiginius apie tai, kad ji V. V. perdavė ir grynuosius pinigus, taip pat, kad jie kalbėjo apie buto pardavimą (duomenys neskelbtini) (t. y. (duomenys neskelbtini)) patvirtina tarp V. V. ir D. J. užfiksuoti susirašinėjimai mobiliojo ryšio telefonu. Iš kurių matyti, kad ne kartą buvo susirašinėjama apie parduodamus namus, butus ir, kad būtent V. V. nurodė jų kvadratūras ir kainas. Taip pat buvo tariamasi ir dėl susitikimo pas antstolį, nes V. V. teigė, kad jis jau yra viską sutvarkęs. Be to, D. J. prašydama V. V. grąžinti pinigus, nurodė, kad šis grąžintų ne tik tuos pinigus, kuriuos oficialiai pervedė (3 300 Eur, kurie pervesti į UAB „B.“ sąskaitą), bet ir grynuosius, aiškiai nurodant prašomą grąžinti pinigų sumą „6 000” (t. 4, b. l. 71–75). Viso proceso metu nukentėjusioji nurodė būtent tokią – 6 000 Eur V. V. perduotą grynųjų pinigų sumą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ne kartą buvo nustatyta, jog tokią pačią apgaulės schemą (kad per pažįstamą antstolį gali pigiai nupirkti butą, kad kurs bendrą verslą ir reikia pinigų investicijoms) V. V. naudojo ne prieš vieną nukentėjusįjį.

82. Taigi, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nustatyti V. V. atlikti veiksmai (važiavimas į Latviją ir įvairių dokumentų susijusių su žemėmis rodymas, nekilnojamojo turto rodymas) buvo tik imituoti dėl žemių ir buto pirkimo, siekiant kuo ilgiau išlaikyti nukentėjusiosios D. J. įgytą pasitikėjimą bei apgaulės būdu iš nukentėjusiosios įgyti kuo daugiau pinigų. Iš nustatytų nuteistojo V. V. atliktų veiksmų, akivaizdu, kad jis žinodamas, jog nukentėjusioji turi gauti pinigų iš draudimo bendrovės jai siūlė įvairius tiek verslo, tie turto pirkimo variantus. Atsižvelgiant į nustatytą dar iki pirmo pinigų perdavimo momento nuteistojo įgytą nukentėjusiosios pasitikėjimą, pateikiant melagingus ir klaidinančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. V. suprato, jog neteisėtai tiek grynaisiais, tiek pavedimu į UAB „B.“ sąskaitą (3 000+3 000+3 300) įgyja D. J. pinigus ir norėjo taip veikti. Be to, tai, kad nuteistasis V. V. bandydamas gauti sąskaitas iš kitos įmonės už neva UAB „B.“ suteiktas paslaugas, bandė nuslėpti tikruosius pinigų gavimo tikslus, patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Iš nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad nukentėjusioji, atsižvelgiant į nuteistojo sukurtą įvaizdį ir įgytą pasitikėjimą, tokioje situacijoje iš tiesų buvo apgauta ir negalėjo aiškiai suprasti, kad nuteistasis V. V. tik imituoja nekilnojamojo turto pirkimo veiksmus ir sudaro klaidingą regimybę dėl jų tarpusavio susitarimo.

83. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. V. svetimą D. J. priklausantį turtą – 3 300 Eur įgijo veikdamas bendrininkų grupe su R. A.. Nuteistoji R. A. apklausų metu pripažino, kad ji atliko nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus dėl D. J. pinigų pervedimo ir išgryninimo, tačiau teigė, kad ji nieko nežinojo apie apgaulės panaudojimą pinigų pervedimo metu. Visus veiksmus atliko to nesuprasdama. Nuteistoji R. A. parodė, kad atidarė UAB „B.“ banko sąskaitą ir V. V. atidavė prisijungimus prie jos ir banko kortelę, nes jis jos to prašė, o ji V. V. pasitikėjo. Tarp jų nebuvo jokio susitarimo dėl pinigų gavimo. V. V. jai tik paskambindavo ir pasakydavo, kad bus pervesti pinigai, o ji juos turi išgryninti. Visus D. J. pervestus pinigus ji pervedė į sąskaitą, kuria naudojosi V. V. . V. V. neklausė už ką ir kodėl jam D. J. pervedė pinigus (t. 17, b. l. 82–84; t. 42, b. l. 111–119). Nors nuteistoji R. A. neigė tyčia padariusi jai inkriminuotą veiką, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios R. A. parodymų visumą, kartu su duomenimis apie jos asmenybę, užimtas pareigas ir kaip pati nuteistoji R. A. nurodė, turimą ilgametę darbo patirtį buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo srityje, taip pat į nustatytus nuteistosios atliktus aktyvius veiksmus, t. y banko sąskaitų atidarymas ir bako kortelės perdavimas su įmone nesusijusiam asmeniui, D. J. pervestų pinigų, kurių pavedimo paskirtyje nurodyta – paskola, pirmiausia pervedimas į skirtingas banko sąskaitas, vėliau išgryninimas ir perdavimas asmeniui, kuris nesusijęs su jos vadovaujama įmone (t.4, b. l. 96–100; t. 15, b. l. 97–141), pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad R. A. žinojo ir suvokė apie naudojamą apgaulę ir daromą nusikalstamą veiką D. J. atžvilgiu ir buvo viena iš šios nusikalstamos veikos bendravykdytojų. Be to, kad vis tik buvo susitarimas tarp R. A. ir V. V. iš esmės veikti neteisėtai, patvirtina pirmiau aptarti D. J. banko sąskaitos išrašo duomenys iš kurių matyti, jog R. A. D. J. pervestus pinigus, pervedė į dvi skirtingas UAB „B.“ sąskaitas, tiek į sąskaitą, kuria naudojosi V. V. , tiek ir į savo naudojamą sąskaitą, taip pat dalį – 100 Eur, panaudojo apmokėdama UAB „B.” pateiktą sąskaitą-faktūrą (t. 4, b. l. 96–100). Taip pat, kad buvo susitarimas net dėl netikrų dokumentų išrašymo, patvirtina tarp jų vykęs susirašinėjimas laiškais V. V. esant tardymo izoliatoriuje, kuriuose, V. V. prašė, kad R. A. suorganizuotų, jog UAB „D.“ išrašytų sąskaitas ta data, kai D. J. pervedė pinigus į UAB „B.“ banko sąskaitą, kurioje būtų nurodyta, jog sąskaita pateikiama už katalogus, maždaug už 3 000 Eur (t. 32, b. l. 37–39).

86. Pirmosios instancijos teismas V. V. ir R. A. pripažino kaltais veikiant bendrininkų grupe apgaule savo naudai įgijus svetimą G. ir J. L. priklausantį didelės vertės turtą – 14 000 Eur. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde kaltės dėl iš G. ir J. L. įgytų pinigų, nors ir ne visiškai nuosekliai, bet iš esmės neginčija. Jis teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiųjų G. ir J. L. susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Nuteistoji R. A. nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl G. ir J. L. turto įgijimo apgaule, nes jos teigimu, iš UAB „B.“ banko sąskaitų paimdama minėtų asmenų pervestus pinigus, nesuvokė, kad tai gali būti kažkas neteisėto ir, kad tie pinigai buvo pervesti panaudojant apgaulę. Šie V. V. ir R. A. apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

87. Iš nuteistojo V. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad V. V. neneigė pinigų paėmimo fakto iš nukentėjusiųjų J. ir G. L. , su kuriais jį supažindino D. B. , taip pat neginčijo, kad pinigus nukentėjusieji davė būtent automobilių pirkimui. Teigė, kad ketino nupirkti automobilius ne iš aukciono Lietuvoje, o per pažįstamą M. (iš Prancūzijos, Anglijos, Amerikos), kuris automobilių nepristatė. Jis nors ir žinojo, kad automobiliai nupirkti nebus, nusprendė pasinaudoti nukentėjusiųjų pinigais ir tik vėliau juos grąžinti. Nukentėjusiesiems pasakė, kad šie pinigus pervestų į UAB „B.“ banko sąskaitą, nes jo įmonių Lietuvoje sąskaitos buvo areštuotos. Apie pervedamus pinigus R. A. žinojo. Jis R. A. buvo pasakęs, kad tie pinigai yra ne jų ir jeigu kažkas nepavyktų, juos reikėtų grąžinti. Prieš pervedant pinigus, visada paskambindavo R. A. ir ji nurodydavo į kurią banko sąskaitą reikia pervesti pinigus. J. L. pervedus pinigus, jis (V. V.) R. A. pasakė, kad ši išgrynintų minėtų asmenų pervestus pinigus. R. A. išgryninusi pinigus 12 000 Eur perdavė jam, iš kurių jis 5 000 Eur perdavė M.. R. A. kitus 2 000 Eur pasiliko sau (t. 43, b. l. 59–60). Skirtingai nei pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. V. buvo nurodęs, kad visus J. L. pervestus pinigus R. A. išgryninusi perdavė jam ir jis juos laikė pas save. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nenurodė, kad dalį – 5 000 Eur, perdavė M. (t. 21, b. l. 78–83). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo V. V. parodymų dalimi, dėl to, kad nuteistoji R. A. dalį – 2 000 Eur pasiliko sau, nes nuteistasis tokių aplinkybių nenurodė nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei akistatos su R. A. metu. Priešingai nurodė, kad visus pinigus išgryninusi R. A. atidavė jam (t. 21, b. l. 103–101).

88. Nukentėjusieji J. ir G. L. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad juos D. B. supažindino su V. V. , kuris pasak jo, gali padėti per aukcioną įsigyti automobilius. D. B. J. L. pažinojo daug metų, todėl juo pasitikėjo, nieko nežinojo apie ankstesnius jo teistumus. Susitikimo metu V. V. buvo apsirengęs uniformą, pateikė savo vizitinę kortelę, kur buvo parašyta, jog jis yra antiteroristinio biuro Britanijos atstovas Lietuvoje, prisistatė UAB „B.“ vadovu, verslininku, pareigūnu, turinčiu daug ryšių, todėl sudarė solidaus asmens įvaizdį. Taip pat susitikimo metu, pateikė galimų pirkti automobilių sąrašą, nurodė, kad automobiliai bus perkami aukciono būdu per UAB „B.“, todėl nurodė UAB „B.“ sąskaitą, kur reikia pravesti pinigus. Prieš pervesdami pinigus Valstybinės mokesčių inspekcijos svetainėje pasižiūrėjo, kad įmonė egzistuoja, skolų neturi, direktorė yra, sąskaita neareštuota, todėl tai nesukėlė jokių įtarimų. Be to, klausė ar gali apžiūrėti mašinas, tačiau pasakė, kad tokios galimybės nėra. Pervedant pinigus į UAB „B.“ sąskaitą pavedime buvo konkrečiai nurodyta už kokią mašiną, kokia suma ir kada garantuotas mašinos pristatymas. Tačiau atėjus nustatytam terminui, automobiliai nupirkti nebuvo. Vis buvo žadama, kad viskas bus gerai iki tol kol spaudoje pamatė, kad V. V. buvo sulaikytas. Po to, susitikus su UAB „B.“ direktore, ši pasakė, kad viskas bus gerai, kad V. V. sulaikytas trumpam ir kai grįš, išspręs visus klausimus, o jeigu ne, grąžins pinigus. Vis negrąžinant pinigų, kreipėsi į policiją, nes suprato, kad buvo apgauti. Pinigų iki šiol niekas negrąžino (t. 5, b. l. 89–91, 103–106). Aptarti nukentėjusiųjų parodymai dėl nuteistojo pirmojo susitikimo aprangos, melagingų duomenų pateikimo (t. y., kad automobiliai bus įsigyti Lietuvoje aukcione, nors pats nuteistasis pripažino, kad to neketino daryti; kad automobiliai bus perkami per įmonę „B.“, nors žinojo, kad taip nebus; prisistatė UAB „B.” vadovu, nors tai buvo ne tiesa; nurodė pinigus pervesti į UAB „B.“ banko sąskaitą ir pan.) patvirtina, kad nuteistasis V. V. nuo pačio pirmo susitikimo su nukentėjusiaisiais, užtikrinant, kad automobiliai perkami per Lietuvoje veikiančią įmonę, turėjo tikslą įgyjant nukentėjusiųjų pasitikėjimą, juos apgauti ir įgyti jų turtą bei paneigia nuteistojo V. V. iškeltą gynybinę versiją, kad jis iš tiesų ketino nupirki automobilius per savo pažįstamą.

89. Nuteistoji R. A. pripažino, kad ji atliko nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus dėl pinigų išgryninimo, tačiau teigė nežinojusi kokiomis aplinkybėmis į jos įmonės banko sąskaitą buvo pervesti pinigai. Nuteistoji R. A. nurodė, kad 2018 m. liepos 26 d. jai paskambinęs V. V. pasakė, jog į įmonės sąskaitą bus pervesta 14 000 Eur ir, kad ji juos išgrynintų bei visus atiduotų jam. Pasinaudodama UAB „B.“ čekių knygele, kuri buvo išimta tą pačią dieną, t. y. 2018 m. liepos 26 d., išgryninusi – 10 950 Eur, kitus išgryninusi bankomate, atidavė V. V.. Jai V. V. jokių pinigų dėl to nedavė. Nežino kur liko, neišgryninti J. L. pervesti 150 Eur. Kodėl buvo pervesti pinigai į jos įmonės sąskaitą V. V. neaiškino. Matė, kad banko pavedimuose buvo nurodytos automobilių markės, nors UAB „B.“ niekada neužsiėmė automobilių prekyba. Tik perdavusi V. V. pinigus suprato, kad padarė nusikaltimą, tačiau pinigų grąžinti jo neprašė. Ji tvarko „Rekvizitai.lt“ UAB „B.“ duomenis, prie įmonės duomenų buvo nurodytas, tiek jos, tiek V. V. telefono numeris, nes jis to prašė (t. 17, b. l. 82–84; t. 42, b. l. 111–119). Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios R. A. parodymų visumą, kartu su duomenimis apie jos asmenybę, užimtas pareigas ir kaip pati nuteistoji nurodė, turimą ilgametę darbo patirtį buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo srityje, taip pat į nuteistosios atliktus aktyvius veiksmus, kurių ji neginčijo bei, kuriuos patvirtino 2019 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-38-530 nuodytos aplinkybės (t. 15, b. l. 97–141), t. y. banko sąskaitų atidarymas ir bako kortelės perdavimas su įmone nesusijusiam asmeniui; už pavedimo paskirtyje nurodytus automobilius, kurių akivaizdžiai jos vadovaujama įmonė nenupirks, pervestų pinigų išgryninimas ir perdavimas asmeniui, kuris nesusijęs su jos vadovaujama įmone, be to, dalies pinigų – 150 Eur pasilikimas sau, pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad R. A. žinojo ir suvokė apie naudojamą apgaulę ir daromą nusikalstamą veiką J. ir G. L. atžvilgiu ir buvo viena iš šios nusikalstamos veikos bendravykdytojų. Be to, ir pati nuteistoji R. A. teigė supratusi, kad išgryninusi pinigus ir juos perdavusi V. V. padarė nusikaltimą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir neprašė V. V. grąžinti pinigų. O net ir po V. V. sulaikymo nukentėjusiesiems teigė, kad viskas bus gerai, kad viską sutvarkys arba grąžins pinigus. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tai nebuvo vienkartinio veiksmo atlikimas, tokiu pačiu mechanizmu su V. V. buvo veikiama sistemingai, iš esmės tuo pačiu laikotarpiu ir prieš kitus nukentėjusiuosius, o tai rodo ne tik V. V., bet ir R. A. veiksmų susiformavusį nusikalstamo veikimo modelį.

92. Pirmosios instancijos teismas V. V. ir D. B. pripažino kaltais veikiant bendrininkų grupe apgaule savo naudai įgijus svetimą D. G. priklausantį didelės vertės turtą – 36 000 Eur. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde kaltės dėl iš D. G. įgytų pinigų, nors ir ne visiškai nuosekliai išdėstant, bet iš esmės neginčija. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiosios D. G. susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nes jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties požymių – apgaulės ir tyčios. D. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai pripažinta, jog D. B. veikė bendrininkų grupe su V. V. apgaulės būdu įgyjant D. G. turtą, nes būtent V. V. sprendimu D. G. buvo nurodyta parduodamo namo kaina ir D. B. neapsimetinėjo antstoliu, o taip jį pristatė V. V.. Be to, D. B. kilus įtarimų, kad V. V. nori apgauti D. G., šiai pasakė, jog jis nėra antstolis. Šie apeliantų skundų teiginiai nepagrįsti.

95. Nuteistasis D. B. , nors iš pradžių akistatos su D. G. metu ir pirmosios apklausos metu teigė, kad D. G. nepažįsta (t. 26, b. l. 2–6, 11–12), tačiau vėliau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino kaltę dėl iš D. G. kartu su V. V. gautų pinigų ir paneigė nuteistojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. D. B. nurodė, kad jam paprašius V. V. pinigų, šis pasiūlė D. G. , pasakyti apie neva parduodamą jo namą. Po to, V. V. su D. G. atvažiavo prie jo namo, o jis išėjo kaip antstolis ir pasakė, kad parduodamo namo kaina yra 20 000 Eur, nes taip buvo susitarę su V. V., taip pat buvo susitarę, kad jeigu D. G. sutiks pirkti namą, V. V. dalį pinigų duos ir jam. Todėl kitą dieną V. V. jam davė 200 Eur. Vėliau D. G. jam savo namuose už dokumentų tvarkymą davė 2 500 Eur, kuriuos jis atidavė V. V. . Iki V. V. sulaikymo bendraudamas su D. G. jai sakydavo, kad dėl namo pardavimo viskas yra tvarkoma, tačiau pabaigoje jai viską papasakojo. Jis nežino, kiek iš viso V. V. gavo pinigų iš D. G. (t. 26, b. l. 18, 53; t. 43, b. l. 53–59).

96. Nukentėjusioji D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė, kad su V. V. susipažino 2018 metais per radijo stotį. V. V. jai sakė, kad dirba departamente slaptu agentu, aukštu pareigūnu, kad jo finansinė padėtis yra gera, taip pat ji matė V. V. su uniforma bei matė jo automobilį su švyturėliais ir išskirtiniais ženklais, todėl dėl V. V. ji nieko neįtarė ir juo pasitikėjo. Su V. V. ji bendravo, jų santykiai buvo gražūs, nes jis jai dovanodavo gėles, eidavo į pasimatymus. Be to, V. V. gražiai bendravo ir su jos vaikais, todėl V. V. jai sudarė patikimo asmens įvaizdį. Pokalbių metu jai pasakius, kad nori pirkti namą, V. V. pasakė, kad pažįsta antstolį D. B. ir žino, kad iš varžytinių yra pardavinėjamas namas (duomenys neskelbtini), kurio kaina bus iki 40 000 Eur. Vėliau ją supažindino su antstoliu D. B. ir šis jai pasakojo apie namo pardavimą. Viską lygiai taip pat kaip ir V. V. . Tada prasidėjo jos piniginiai reikalai su V. V., kuris jai rodė namo dokumentus ir sakė, kad už namą labai greitai reikia duoti avansą, tačiau ji neturėdama galimybės pervesti pinigų, juos išgrynindavo ir perduodavo V. V.. V. V. už namą perdavė 34 000 Eur, o 2 000 Eur savo namuose perdavė D. B. . Ji V. V. pinigų neskolino. Vėliau tiek V. V. , tiek D. B. klausiant dėl namo, jie abu rasdavo pasiteisinimus, tačiau jai pasakius, kad kreipsis į policiją, jie pasakė, kad dėl to namo vyksta kažkokie reikalai su žeme, todėl ją nuvežė parodyti sodybą, kurią būtų galima nupirkti už tuos pačius pinigus. Nuvykusi į sodybą ji viską filmavo. V. V. jai vis žadėdavo grąžinti pinigus, tačiau negrąžino, o jau kai buvo sulaikytas pasirašė jai 39 000 Eur sumai vekselį, nors ji jam buvo davusi 36 000 Eur. Tokia suma buvo nurodyta, todėl, kad ji skolinosi pinigus iš banko ir turėjo bankui mokėti procentus už paskolą. Jai iki šiol niekas nėra grąžinta. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė ir tai, kad dalį pinigų – 14 000 Eur, namo pirkimui ji pavedimu pasiskolino iš pažįstamo V. M., kuriuos per kelis kartus išgryninusi, perdavė V. V. . V. M. skolą grąžino 2018 m. spalio 1 d. iš banko paėmusi vartojimo kreditą (t. 5, b. l. 124–126, 157–158; 6, b. l. 67–69; t. 40, b. l. 134–136). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais dėl visų tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių nuosekliais nukentėjusiosios D. G. parodymais, be to, juos iš dalies patvirtina nuteistojo D. B. parodymai, taip pat liudytojų V. M. ir J. G. parodymai ir rašytiniai bylos įrodymai.

97. Liudytojas V. M. patvirtino D. G. parodymus apie tai, kad 2018 m. pavasarį ar vasarą D. G. namo pirkimui paskolino 14 000 Eur, kuriuos pervedė jai į banko sąskaitą. D. G. skolą jam grąžino, bet sužinojo, kad skolai grąžinti ji pasiėmė paskolą (t. 43, b. l. 38–39). Liudytojas J. G. taip pat nurodė, kad jo motina D. G. ruošėsi pirkti namą ir pinigus už jį atidavė V. V. , kuris lankydavosi jų namuose ir kuriuo jo motina aklai pasitikėjo. Liudytojo teigimu, V. V. sakė, kad turi pažinčių ir aukciono būdu gali pasiūlyti namą pigiau nei yra rinkos kaina. Jam žinoma, kad buvo kalbama apie namo pirkimą Garliavoje ir šio namo pirkimui iš šeimos draugo – V. M. jo motina skolinosi pinigų, kuriuos atidavė V. V.. Nežino, kiek pinigų iš viso jo motina perdavė V. V. (t. 43, b. l. 38).

98. Aptarti nukentėjusiosios D. G. ir liudytojų parodymai sutampa ir juos iš esmės patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, t. y. kredito sutartis ir bankų sąskaitų išrašai iš kurių be kita ko matyti, kad D. G. savo banko sąskaitose turėjo tam tikras pinigų sumas, kurios buvo išgrynintos. Iš pateiktų bankų sąskaitų išrašų matyti, kad V. M. į D. G. banko sąskaitą 2018 m. kovo 12 d. pervedė 14 000 Eur, kurie netrukus iš jos banko sąskaitos per trumpą laiko tarpą buvo išgryninti; D. G. 2018 m. spalio 1 d. sudarė vartojimo kredito sutartį ir pasiskolino iš banko 11 800 Eur (t. 5, b. l. 159–185, 173–185; t. 6, b. l. 1–57). Be to, tai, kad V. V. perdavė būtent jos nurodytą pinigų sumą – 36 000 Eur, kurios nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neginčijo, patvirtina nukentėjusiosios ir V. V. parodymai apie V. V. pasirašytą vekselį 39 000 Eur sumai, nes priešingu atveju visiškai nelogiška būtų teigti, kad V. V. pasirašė vekselį beveik dvigubai didesnei pinigų sumai, nei gavo iš nukentėjusiosios D. G.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. V. ir D. B. iš D. G. iš viso gavo 36 000 Eur.

102. Pirmosios instancijos teismas V. V. ir D. B. pripažino kaltais veikiant bendrininkų grupe apgaule savo naudai įgijus svetimą Ž. P. priklausantį turtą – 12 000 Eur. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde kaltės dėl iš Ž. P. apgaulės būdu įgytų pinigų, nors ir ne visiškai nuosekliai išdėstant, bet iš esmės neginčija, tačiau teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiosios Ž. P. susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nes jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties požymių – apgaulės ir tyčios. D. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino, jog D. B. su V. V. veikė kaip bendravykdytojai, nes D. B. vaidmuo buvo antraeilis, jis veikė kaip padėjėjas. Gynėjas nurodo, kad D. B. su Ž. P. supažindino V. V. ir nukentėjusiajai apie parduodamą namą ir jo kainą taip pat pranešė V. V. . Pasak gynėjo, D. B. neturėjo tikslo apgauti Ž. P., taip pat nenustatyta, kad D. B. iš to būtų gavęs kokios finansinės naudos. Šie apeliantų skundų teiginiai nepagrįsti.

103. Iš nuteistojo V. V. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad jo parodymai dėl esminių aplinkybių, t. y. dėl pinigų perdavimo tikslo, kito viso proceso metu. Nors pirmosios instancijos teisme V. V. tvirtino, kad nenorėjo nukentėjusiosios apgauti, o norėjo tik pasinaudoti jos pinigais, tačiau vis tik pripažino, kad su D. B. buvo susitarę atlikti nukentėjusiosios Ž. P. atžvilgiu tokius pačius veiksmus kaip ir su nukentėjusiąja D. G., t. y. pasakyti jai, kad yra parduodamas namas. V. V. nors ir teigė, kad D. B. pats prisistatė antstoliu, pasakė namo kainą – 20 000 Eur, tačiau patvirtino, kad toks faktas buvo. Be to, Ž. P. pats pasakė, kad už namą reikia sumokėti 12 000 Eur užstatą, kuriuos iš Ž. P. paėmė Kaune esančioje prekybos centro Akropolis automobilių stovėjimo aikštelėje ir iš šios sumos 300 Eur padavė D. B. (t. 21, b. l. 5–10, 155–164, 166–172; t. 43, b. l. 145–146).

104. Aplinkybės dėl V. V. ir D. B. susitarimo užvaldyti Ž. P. pinigus, imituojant namo (duomenys neskelbtini), pardavimą per tariamą antstolį, kuriuo prisistatė D. B., patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistojo D. B. duoti parodymai (t. 26, b. l. 17–18; t. 43, b. l. 53–59).

105. Nukentėjusioji Ž. P. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. per internetinę pažinčių svetainę www.draugas.lt susipažino su V. V. . Pirmą kartą jie susitiko tą pačią dieną kai susipažino. Susitikimo metu jiems kalbantis apie patalpas (namą), V. V. sakė, kad turi pažinčių ir gali jai padėti. V. V. teigė, kad turi daug įmonių ir įtakingų pažįstamų, dirba Anglijoje slaptoje tarnyboje, rodė įvairius policijos ženkliukus, nuotraukas, kuriose jis stovi su uniforma. Be to, V. V. rodė jai dėmesį ir teigė, kad nori susipažinti su jos vaikais bei praleisti kartu laiką. Supažindino su savo aplinkos žmonėmis – UAB „B.“ buhaltere R. A. ir vadybininkais. Po vis to juo pradėjo tikėti ir pasitikėti, nes jis atrodė rimtas, atviras, patikimas žmogus. Su V. V. važiavo apžiūrėti parduodamo namo esančio Garliavoje, kur taip pat atvyko asmuo, prisistatęs antstoliu Juozu, kurį atpažino kaip D. B.. Šio susitikimo metu tiek V. V. , tiek Juozas kalbėjo apie namo pardavimą varžytinėse, sakė, kad yra rengiami pardavimo dokumentai ir nurodė jo kainą. Tuo metu jai taip pat pasakė, kad už parduodamą namą reikia sumokėti 12 000 Eur užstatą. Viskuo patikėjusi šią pinigų sumą ji V. V. perdavė prie prekybos centro Akropolis, esančio Kaune. Pinigų jai iki šiol negrąžino (t. 1, b. l. 1–4; t. 2, b. l. 157–158; t. 41, b. l. 145–147).

106. Jau minėtus nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir byloje užfiksuoti nukentėjusiosios Ž. P. telefoniniai pokalbiai su V. V. . Iš jų matyti, kad V. V. nukentėjusiajai iš tiesų rodė dėmesį, kvietė susitikti, supažindino ją neva su įtakingu asmeniu, kalbėjosi su V. V. apie namo pardavimą dalyvaujant antstoliui ir 12 000 Eur paėmimą (t. 12, b. l. 73–78).

111. Nuteistasis V. V. apklausų metu dėl iš UAB „S.“ apgaulės būdu gautų pinigų kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus atliko, tačiau tai darė S. T. prašymu ir atidavė jai beveik visą išgrynintų pinigų sumą. Nuteistasis teigė, kad jis UAB „S.“ direktorei S. T. pasiūlė būdą kaip apgauti anglus ir gauti iš jų pinigų. Pasiūlė parodyti sutartį dėl didelio prekių užsakymo gavimo ir tuo pačiu už konsultacijas, kad anglai sumokėtų, o jo buhalterė išgrynins pinigus. Apie tai, jis pasakė R. A. , o ši nurodė, kad per UAB „B.“ galima išgryninti pinigus. Apie tai taip pat pasakė ir D. B. , kuris surado žmogų, turintį įmonę – „C. Z. “, per kurią būtų galima „praplauti“ pinigus. Tam buvo paruošti visi reikiami dokumentai. Kai buvo sutvarkyti visi dokumentai, kalbant telefonu, R. A. padiktavo sąskaitą, o S. T. per 3 kartus pervedė pinigus į UAB „B.“ sąskaitą. Šiuos pinigus R. A. išgrynino. Visus 3 kartus R. A. pasiėmė 20–50 Eur, jis 200 Eur, o kitus atidavė S. T. . Su R. A. buvo sutarta, kad ji grynina pinigus ir už tai gauna atlygį. Netikrą įmonės vadybininko vardą – J. B. dokumentuose nurodyti sugalvojo jis (V. V.) ir S. T., o vėliau vadybininku Juozuku S. T. pristatė D. B. . Po to, S. T. jam daug kartų skambino dėl prekių, todėl jis D. B. liepė paskambinti S. T. , prisistatyti vadybininku ir pasakyti, kad viskas gerai (t. 21 b. l. 78–83; t. 43, b. l. 59–63).

112. Nuteistasis D. B. kaltę pripažino ir nurodė, kad V. V. jam pasiūlė apsimesti vadybininku Juozuku ir prisistatyti moteriai, kuri vertėsi vibracinių sistemų pardavimu. Šiai moteriai jis davė savo telefono numerį, kuriuo vėliau su ja kalbėdavo apie prekių gabenimą. V. V. prašymu surado ir R. K. pasiūlė tarpininkauti per jo firmą UAB „C. Z. “ parduodant vibracines sistemas. Jiems trims, t. y. jam (D. B.), V. V. ir R. K. , susitikus, R. K. padavė jo įmonės UAB „C. Z. “ dokumentus. Vėliau V. V. jam padavė suruoštų dokumentų paketą, kuriuos jis atidavė nukentėjusiajai. Jis pažinojo R. A. , kurią V. V. buvo pristatęs kaip jo buhalterę, tačiau nežino koks jos vaidmuo dėl turto įgijimo iš UAB „S.“. Jis pats iš šios veiklos gavo 300 Eur, kuriuos jam grynaisiais davė V. V. (t. 26, b. l. 15–20; t. 43, b. l. 53–59).

113. Kaip matyti aptarti nuteistųjų V. V. ir D. B. parodymai dėl dalies tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių (dėl D. B. prisistatymo vadybininku Juozuku, dėl įmonės ir jo vadovo suradimo, dokumentų perdavimo ir pan.) sutapo, todėl pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi pagrįstai. Nepaisant to, apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo V. V. parodymus, kad jis visus veiksmus atliko UAB „S.“ direktorės prašymu ir sutikimu. Tokia nuteistojo versija iš ties yra nelogiška ir neįtikinama, nes tokiu atveju, nuo nukentėjusiosios nebuvo reikalo slėpti tikrųjų D. B. asmens duomenų, apsimetinėti vadybininku Juozuku, ir nukentėjusioji nebūtų nuolat skambinusi tiek V. V. , tiek D. B. dėl jau minėtų prekių. Be to, tokius V. V. parodymus paneigia nuoseklūs UAB „S.“ direktorės S. T. parodymai.

114. Nukentėjusioji S. T. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad su V. V. susipažino per internetinę pažinčių svetainę www.draugas.lt. Pirmo susitikimo metu V. V. pas ją atvyko kaip solidus verslininkas su įvairiais verslo pasiūlymais, visa tai jai sudarė patikimo, rimto asmens įvaizdį. V. V. atvykęs siūlė jos įmonei gauti daug ir vertingų užsakymų bei supažindinti su Juozu (kurį atpažino kaip D. B. (t. 3, b. l. 41–45), kuris sumokėjus 3 000 Eur jai duos užsakymų. Jai aiškinantis, kokiu būdu tai galima padaryti, nes jos įmonė grynųjų pinigų neturi, V. V. patikino, kad tai galima sutvarkyti. Tą pačią dieną jos įmonei UAB „B.“ buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, neva už konsultacijas. Jas apmokėjus buvo žadamas 221 000 Eur vertės užsakymas. Internete patikrinus duomenis apie įmonę „B.“ ir pamačius, kad jos direktorė yra R. A., V. V. paaiškino, kad taip yra nurodyta specialiai, kad R. A. yra buhalterė, o direktorius yra jis. Po to, kai ji apmokėjo 1 000 Eur sąskaitą V. V. atvažiavo pas ją kartu su Juozu, atvežė užsakymą ir liepė paruošti komercinį pasiūlymą. Dokumentai buvo surašyti UAB „C. Z.“ vardu. Dėl šios įmonės jai nekilo abejonių, nes tikrino duomenis apie įmonę internete. Paruošusi dokumentus nusiuntė juos V. V. , o šis paruošė sutartį. Visas susitarimo aplinkybes ji derino su V. V. ir Juozuku, tačiau ir paruošus visus dokumentus bei sumokėjus likusius pinigus, jokio užsakymo nebuvo. Jai klausiant dėl užsakymo tiek V. V., tiek Juozukas sakydavo, kad reikia dar palaukti. Iki šiol UAB „S.“ negrąžinti 3000 Eur plius PVM (t. 3, b. l. 4–6, 25–26; t. 42, b. l. 108–111). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais dėl visų tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių nuosekliais nukentėjusiosios S. T. parodymais. Be to, juos patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, o iš dalies sutampa ir su nuteistųjų nurodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

115. Nuteistoji R. A. pripažino, kad atliko nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus, kuriuos patvirtina rašytiniai bylos įrodymai – UAB „S.“ banko sąskaitos išrašai (t. 3, b. l. 27–40), tačiau teigė nežinojusi kokiomis aplinkybėmis į jos įmonės banko sąskaitą buvo pervesti pinigai. Nuteistoji apklausų metu nurodė, kad susipažinus su V. V. jis žinojo apie jos įmonę ir tai, kad ji tvarko buhalterinę apskaitą. V. V. ją supažindino su savo draugu D. B.. V. V. prašymu ji atidarė banko sąskaitą, suteikė prisijungimo duomenis prie jos, padarė banko kortelę. V. V. jai telefonu pasakė išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą 3 600 Eur sumai už paslaugas, nors ji žinojo, kad jokios paslaugos nebuvo atliktos. Po to, UAB „S.“ į jos įmonės banko sąskaitą pervedė už paslaugas 3 600 Eur, nors jokios paslaugos suteiktos nebuvo. V. V. prašymu dalį šių pinigų (2 860 Eur) ji pervedė V. V. (į atskirą UAB „B.“ sąskaitą, kuria naudojosi V. V.), o kitą dalį (240 Eur) į banko sąskaitą, kuria naudojosi ji pati. Ji negalvojo, kad daro kažką neteisėto, pasitikėjo V. V. , nors ir neturėdama jokių sutarčių, išrašė PVM sąskaitą-faktūrą nežinodama už ką ją išrašo (t. 17, b. l. 82–84; t. 42, b. l. 111–119).

116. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistosios R. A. aktyvūs veiksmai (banko sąskaitos atidarymas; banko kortelės ir prisijungimų kodų perdavimas su įmone nesusijusiam asmeniui; sąskaitos išrašymas nesuteikiant jokių paslaugų įmonei su kuria nėra sudaryta jokia sutartis; už nesuteiktas paslaugas gautų pinigų pervedimas į banko sąskaitą, kuria naudojasi su įmone nesusijęs V. V. ir dalies pinigų pasilikimas sau), įvertinant nuteistosios R. A. asmenybę, užimamas pareigas ir kaip pati nuteistoji nurodė turimą ilgametę darbo patirtį buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje, leidžia daryti išvadą, kad R. A. suvokė apie daromą nusikalstamą veiką UAB „S.“ atžvilgiu ir buvo viena iš bendravykdytojų. Pati nuteistoji R. A. nurodė supratusi, kad išrašo sąskaitas už paslaugas, kurios nebus suteiktos, be to, ji pripažino, kad dalį pinigų persivedė sau.

124. Nuteistasis V. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir nurodė, kad D. F. bendravo su A. G. , kuris pasiūlė jai pigesnių telefonų. Jis klausė apie tai A. G. , kuris patvirtino, kad telefonai tikrai yra, jog gali atvežti keletą pavyzdžių. D. F. sakė, kad turi 5 000 Eur užstatą už telefonus, tačiau A. G. telefonu teigė, jog yra išvykęs, todėl D. F. pinigus jam (V. V. ) perdavė D. F. sūnus D. F. prie Kryžkalnio. Po to jis nuvežė pinigus A. G., kuris už 5 000 Eur D. F. perdavė telefonus. Po kažkiek laiko D. F. jam pasakė, kad ji telefonus gavo, jog viskas gerai. Vėliau bendravo su D. F. ir A. G. dėl telefonų ir pinigų. Buvo ir atvejis, kai D. F. pasakė, kad jai telefonai netinka, nes sulamdytos dėžutės, todėl prašė grąžinti pinigus. Tuomet jis kartu su D. G. , Elektrėnuose prie degalinės, grąžino D. F. 5 000 Eur, kuriuos jam perdavė A. G. . Kiek jis žino D. F. telefonų A. G. negrąžino. Jis šiame versle nedalyvavo, tik geranoriškai padėjo (t. 44, b. l. 10–130). Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis V. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 21, b. l. 41–50).

133. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. A. prašo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pakeisti ir jai inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį iš esmės nurodydama, kad jai inkriminuoto ir pasisavinto turto dydis turi būti sumažintas, iš visos jai inkriminuotos kaip pasisavintos sumos (34 577 Eur), atimant 20 260 Eur, kuriuos ji išgrynino iš skirtingų UAB „B.“ banko sąskaitų, kaip šiame sprendime jau minėtų nukentėjusiųjų pervestus pinigus, kurių atžvilgiu buvo įvykdyti sukčiavimai panaudojant UAB „B.“ sąskaitą (S. T. (UAB „S.“), D. J. ir G. ir J. L.). Apeliantės teigimu šių nukentėjusiųjų pervesti pinigai nebuvo UAB „B.“ turtas, todėl jie nebuvo pasisavinti. Nuteistoji nurodo, kad tokiu atveju UAB „B.“ buvo padaryta daug mažesnė žala. Kad UAB „B.“ buvo padaryta mažesnė – 13 985 Eur (34 245 – 20 260 = 13 985) žala konstatuota ir specialisto išvadoje. Nuteistoji taip pat teigia, kad apygardos teismas iš nustatytos pasisavinto turto sumos, turėjo atimti dar ir 1 600 Eur, kuriuos ji paskolino V. V. (ši suma buvo dalis iš 4 500 Eur „Citadele“ banko suteiktos ir išgrynintos paskolos). Be to, nuteistoji teigė, kad iš įmonės banko sąskaitų išimtus pinigus ji naudojo ir bendrovės reikmėms. Tai buvo nedidelės sumos ir jas naudojo kasdienėms įmonės reikmėms (t. y. pirko įmonei kompiuterius, mokėjo už buhalterinės veiklos kursus).

134. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyvieji turto pasisavinimo požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės pasisavinimas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės pasisavinimas. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2012, Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-148/2013, Nr. 2K-138/2014 ir kt.). Už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnyje, atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, Nr. 2K-197/2012, Nr.2K-630/2013 ir kt.).

135. Iš byloje pateiktos 2019 m. sausio 15 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-38-530 matyti, kad dalis iš jau nurodytos kaip iš banko sąskaitų išgrynintos ir pasisavintos 34 180 Eur sumos, iš tiesų buvo gautos iš jau minėtų nukentėjusiųjų:

135.1. iš UAB „S.“ gautų pinigų – 3 630 Eur, atlikus pirminius pervedimus tarp banko sąskaitų, iš UAB „B.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgryninta 2 860 Eur, o iš Nr. (duomenys neskelbtini) – 240 Eur, iš viso 3 100 Eur;

135.2. iš D. J. gautų pinigų – 3 400 Eur (100 Eur pervesta nenaudojant apgaulės), atlikus pirminius pervedimus tarp banko sąskaitų, iš UAB „B.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per keturis kartus išgryninta 2 215 Eur, iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgryninta 995 Eur ir 100 Eur pervesta UAB „A. S.“, pagal sąskaitą faktūrą AKS Nr. 018748, iš viso 3 310 Eur;

135.3. iš G. L. gautų pinigų – 14 000 Eur, atlikus pirminius pervedimus tarp bako sąskaitų, iš UAB „B.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgryninta 2 900 Eur, o pasinaudojant UAB „B.“ išduota čekių knygele, išgryninta 10 950 Eur, iš viso 13 850 Eur. Bendrai iš visų banko sąskaitų išgryninta 20 260 Eur (t. 13, b. l. 28–30, 38–39; t. 15, b. l. 97–141).

136. Kaip nustatyta, nukentėjusieji prieš juos panaudojus apgaulę į UAB „B.“ sąskaitą iš viso pervedė 20 930 Eur. Iš viso iš nukentėjusiųjų pervestų pinigų buvo išgryninta 20 260 Eur, tačiau iš šios sumos minusuojami R. A. 2018 m. rugpjūčio 22 d. išgryninti 95 Eur, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. J. 2018 m. rugpjūčio 21 d. pervesti 100 Eur buvo gauti nenaudojant esminės apgaulės. Taigi, R. A. iš UAB „B.“ sąskaitų iš viso išgrynino 20 165 Eur (20 260 – 95 = 20 165), kurie buvo gauti sukčiavimo – panaudojant apgaulę, būdu. Apygardos teismas pripažino, kad R. A. išgrynindama iš UAB „B.“ sąskaitų šiuos pinigus ir nepagrįsdama jų panaudojimo apskaitos dokumentais bei neįnešdama jų į kasą, juos pasisavino.

142. Nuteistoji apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad dalis pinigų, kurie buvo pripažinti kaip pasisavinti buvo panaudoti bendrovės reikmėms, t. y. kasdienėms įmonės reikmėms (pvz. pirko kompiuterį, mokėjo už patalpas, už spausdintuvo kasečių pildymą ir pan.). Tokie nuteistosios apeliacinio skundo teiginiai taip pat nepagrįsti.

143. Pagal kasacinio teismo praktiką konstatuojant turtinės žalos kilimą ne mažiau svarbu yra įvertinti, kieno – įmonės ar asmeninėms – reikmėms turtas ar turtinė teisė buvo panaudoti. Jei iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai (interesais), turtinė žala, būdinga turto pasisavinimui, nėra padaroma, todėl tokia veika pagal BK 183 straipsnį paprastai nekvalifikuotina. Šiuo aspektu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis Nr. 2K-7-84/2012, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, Nr. 2K-197/2012 ir kt.).